Šiemet 25 metus scenoje švenčiantis atlikėjas Mantas Jankavičius pasakos, kad jo karjera prasidėjo visai ne scenoje – ji buvo įstojęs į autošaltkalvio specialybę. „Tuo metu tai buvo prestižinė specialybė, nebūčiau įstojęs, mane per pažintis įkišo. Mama bijojo gatvės, išgyveno, norėjo man ko geriausio. Bet dabar ateina į koncertus ir labai didžiuojasi manimi“, –  pasakojo M. Jankavičius.

Atlikėjas atviras  – jis buvo probleminis vaikas.  „90-ieji buvo toks bardakas, mes augom gatvėse, tėvai neturėdavo mums laiko, mes landžiodavome po rūsius, vogdavome dviračius, daužydavome langus, o trylikos metų jau rūkiau. Pirkdavau cigaretes, vogiau iš tėvų“. Dabar Manto vaikai auga kitaip. „Turėjau paauglystę, kokios nematau savo vaikuose ir tai mane labai gąsdina“.

Būti 25-erius metus scenoje, pasak Manto, reikia talento. „Jei nebūtų tų gabumų arba jie kybotų ant plauko, arba būtų prodiuserių sukurti dirbtinu būdu, čia mūsų nė vieno nebūtų“.  Savo sceninį jubiliejų Mantas švenčia su koncertų turu „12 violončelių“. „12 juodvarnių, 12 apaštalų, 12 valandų, 12 mėnesių... Tai skaičius, kuris simbolizuoja gyvenimo trapumą. Kviečiu žmones atšvęsti gyvenimą“.

Sako, kad puikybė miršta septynios dienos po mirties.

Atlikėjas atvirai prisipažino sirgęs žvaigždžių liga. „Tai vidinė būsena, kai jautiesi viduje labai vertingas,  didelis mūsų muzikiniame kontekste ir pamiršti, kad, atvažiavęs į Augustavą Lenkijos pasienyje tu jau stovi eilėje su visais žmonėmis ir lauki, kol tave aptarnaus. Būna pakilimas, kai tave atpažįsta gatvėje, žino, kada tavo gimtadienis ir nori su tavim fotografuotis. Lengva pagalvoti, kad tai yra didžiulis tavo nuopelnas, kad esi labai svarbus ir reikalingas. Šis dalykas mane lydėjo labai daug metų ir nežinau ar šiandien man lengva taip paprastai atsistoti čia, pavyzdžiui, kaimynystėje, Šeškinėje ir pabūti su žmonėmis. Iki šiol gydausi. Sako, kad puikybė miršta septynios dienos po mirties“.

Nors kitus atlikėjus drasko širdies dramos ir skyrybos, Mantas, atvirkščiai, 22 metus gyvena su ta pačia moterimi. „Tai jos nuopelnas. Aš įstatymu uždrausčiau kurti šeimą tiems, kurie dirba tokį darbą. Tai antišeimiška profesija ir labai sunku išlaikyti balansą tarp scenos, kurioje tave šlovina, tau ploja, tave myli, ir namų, į kuriuos grįžus reikia išnešti šiukšles. Ir supranti, kad tu ten nenori būti, nes nori ten, kur tave šlovina. Šita iliuzinė apgaulė dažnai pakiša koją.“

Visa „KK2 penktadienio“ laida su populiarumo neprarandančiais šalie atlikėjais –  penktadienį,19.30 val., per LNK. 

Sunkiausia yra ne pačios pirmos perklausos, o tuomet, kai atrinkti dalyviai turi toliau tęsti konkursą ir rodyti progresą. Aišku, dažniausiai dalyviams padeda mokytojai, kurie parodo tinkamą kryptį ir padeda kiekvieną kartą sukurti vis geresnį pasirodymą. Bet ar būna taip, kad atlikėjas nustoja tobulėti? „Kartais, atrodo, atsisukai šių metų laimėtojui, o kitame etape prarandi bet kokį susižavėjimą juo. Ar tai tik buvo pirmas įspūdis, arba dalyvis buvo tik vienam pasirodymui pasiruošęs“, – sakė J. Jarutis

Vykstant tokiam  projektui, nelieka nepastebėti ir patys mokytojai. Dažnai jie susilaukia daug gerbėjų žinučių, nuomonių ar pamokymų apie tai, ką reikėtų rinktis iš dalyvių, už ką balsuoti ar kuriuos pašalinti. Justinas Jarutis pasidalino ne itin malonia patirtimi. „Esu sulaukęs vieno nemalonaus skambučio. Pirmajame sezone, kuriame aš buvau, jau ruošėmės superfinalui ir ryte atsibudau nuo skambučio. Atsiliepiau ir man ir sako: „Jeigu nepasirinksi Malvinos, tau bus blogai“. Ir ne, nepasirinkau. Nieko, žiūrėkit, gyvas“,  – prisiminimais dalinosi J. Jarutis.

LNK nuotr. 

Projektas „Lietuvos balsas“ suteikia galimybę jauniems atlikėjams atskleisti savo talentą, susikurti savo braižą, dainavimo stilių, atrasti draugus, komandą, pažintis ir begalę kitų dalykų, kurie padeda po projekto siekti tolimesnės muzikinės karjeros. „Kartais žmonės, kurie laimi projektą, atsisėda į tokią gražią „sofutę“, pasidabina save ir laukia: „Darykite iš manęs ką nors“. Tokia pozicija uždaro kelius, nes niekas neateina ant lėkštutės ir nieko nepaduoda. Tai reiškia, kad ir koks būtum talentingas, gražiai dainuotum, gražiai atrodytum, jeigu pats neturi iniciatyvos, noro, ugnies kurti, niekas nenugyvens už tave gyvenimo ir niekas nepadarys nieko už tave“, –  kalbėjo M. Jankavičius.

LNK nuotr. 

Dar daugiau istorijų apie projekto „Lietuvos balsas“ užkulisius bei mokytojus –  šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ per LNK.

„Šioje dainoje – mano vaikystės įvykiai – draugystės, netektys, meilės, nesusipratimai. Daina kalba apie tai, kaip gyvenimas išmoko mus mylėti ir kentėti. Viskas, ką patiriame, ugdo kantrybę, ištvermę, moko išbūti kančioje ir vertinti, ką turime“, – sakė atlikėjas.

Naujoji M. Jankavičiaus daina – atviras ir jautrus pokalbis su klausytojais. „Mes, žmonės, visi esame labai panašūs, visi jaučiame tą patį. Privalau būti atviras klausytojams, jei noriu iš tiesų pasiekti žmonių širdis“, – sakė Mantas.

Kovo 8, 9 ir 10 dienomis savo klausytojus Mantas džiugins koncertais. Moters dienos proga atlikėjas žada įsimintiną reginį su specialiai tam sukurta scenografija ir širdį šildančiu repertuaru.

„Šie koncertai – apie meilę, pagarbą ir dėmesį moterims, apie gražius, bet tuo pačiu juokingus, vyrų ir moterų skirtumus. Todėl mano koncertuose laukiamos ne tik moterys, bet ir vyrai – išleisti vieną moterį į mano koncertą pavojinga“, – juokavo Mantas. 

– Kitąmet populiarus muzikos projektas „Lietuvos balsas“ mini savo dešimtmetį. Ar tikite laimingais skaičiais? Ar mėgstate švęsti jubiliejus – tiek asmeninius, tiek ir kūrybinius?

– Nesu prietaringas skaičiams ir metų neskaičiuoju, bet kartais būna tokių įdomių sutapimų. Tarkime, skaičius 5 man kažkuo išsiskiria, su juo susiję keli mano gyvenimo epizodai. Kita vertus, netikiu nei horoskopais, nei numerologija – galbūt labiau tikiu, kad tie lyginiai, taip gražiai užapvalinti skaičiai gali atkreipti mūsų dėmesį. Štai „Lietuvos balsui“ kitąmet dešimt. Vadinasi, priėjome tam tikrą solidų etapą, atskaitos tašką. Smagu, kad šis muzikinis projektas išsilaikė tiek daug metų ir buvo vienas populiariausių, žiūrimiausių televizijos šou visoje Lietuvoje.

– Kiek metų jūs pats mokytojaujate šiame projekte?

– Esu išbandęs kelias „Lietuvos balso“ versijas. Du sezonus buvau projekto „Lietuvos balsas. Vaikai“ mokytoju, o vieną kartą teko garbė rinkti senjorų komandą projektui „Lietuvos balsas. Senjorai“. Šįsyk bus įdomu aklosiose perklausose išgirsti suaugusių atlikėjų, siekiančių proveržio savo muzikos karjerose. Išduosiu paslaptį, kad aklųjų perklausų filmavimas jau įvyko rugsėjo viduryje, tad mes su kitais trimis teisėjais – Monika Liu, Justinu Jaručiu ir Benu Aleksandravičiumi – jau turime sukomplektavę savo komandas.

LNK nuotr.

– Per tris jūsų mokytojavimo sezonus mokinių skalė buvo išties plati: nuo jautrių vaikučių iki jaunystės svajones bandančių įgyvendinti senjorų. Su kuo dirbti buvo smagiausia?

– Labai laukiu dešimtojo sezono, kai galėsiu išbandyti jėgas su suaugusiaisiais. Buvusių patirčių nėra kaip lyginti. Nors tema ta pati – muzika, dainavimas, bet amžiaus grupės, asmenybės skirtingos. Kiekviena grupė savita. Pasiruošimo su vaikais negali lyginti su senjorų praktika (šypsosi). Tuo „Lietuvos balsas“ ir yra įdomus: juk kaskart gali tikėtis kažko naujo!

– LNK „Lietuvos balso“ kūrėjai atskleidžia, kad naujajame sezone tiek mokytojų, tiek ir žiūrovų laukia intriguojančios naujienos. Kokios?

– Užbėgti įvykiams už akių negaliu, visų paslapčių išduoti irgi. Praskleisiu uždangą tik truputį, pasakydamas, kad visi į akląsias perklausas patekę dainininkai yra labai aukšto muzikinio lygio, labai platus jų tautinis diapazonas. Vadinasi, garsas apie „Lietuvos balsą“ jau sklinda toli už mūsų tėvynės ribų. Smagu, kad čia mačiau ir keletą dalyvių, kuriuos pirmąsyk sutikau „Vaikų balse“. Dabar jie užaugę, dalyvauja projekte kaip suaugę atlikėjai. Dar viena naujiena, kad mokytojai į savo komandas galės rinktis neribotą skaičių balsų.

M. Jankavičiaus nuotr. 

– Aišku, į muzikines dvikovas patekti galės tik patys verčiausi. Ar tokie projekto taisyklių pakitimai jus džiugina?

– Be galo. Anksčiau iš tiesų susidurdavome su dilema, kad į savo komandą galėdavome rinktis tik ribotą skaičių žmonių. Jei išgirsdavai puikų balsą, kai komanda pilna, norėdavosi tiesiog nagus iš apmaudo nusigraužti. To puikiai dainuojančio atlikėjo būdavo gaila… Ačiū Dievui, šiame jubiliejiniame šou galėsime atsisukti į visus, į kuriuos norėsime, tuomet jau reikės verstis per galvą, kad tas balsas pasirinktų tave.

– Kokie kriterijai svarbiausi renkantis mokinius? Ar kartais suveikia šeštasis pojūtis ir jūs atsisukate, pajutę žmogaus sielą, o ne balsą?

– Suprantu, apie ką kalbate. Šiuo požiūriu labai nemėgstu aklųjų perklausų, nes negaliu matyti asmenybės, visumos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad gerą atlikėją sudaro ne vien balsas. Tad kartais bebalsis, turintis didesnę charizmą, man labiau patinka nei tas, kuris dainuoja nuostabiais aukštais ir techniškais registrais. Tačiau taisyklės yra taisyklės. Šis projektas tuo ir įdomus, kad mokiniai po kiekvieno praėjusio etapo vis keičiasi, o su jų metamorfozėmis kinta ir mano, kaip teisėjo, požiūris į juos. Tarkime, išgirstu žmogų dainuojant pirmąsyk. Puiku! Atrodo, viskas gerai, tačiau pradėjus dirbti paaiškėja, kad iš jo – visiškas šnipštas, kad jis temoka tą vieną vienintelę dainą, su kuria atėjo į perklausas. Kartais ir turintis nuostabų balsą ilgainiui suklumpa, nes nėra kitų savybių, be galo reikalingų galvojant apie profesionalią atlikėjo karjerą. Pritrūksta gebėjimo sklandžiau organizuoti savo darbą, neužtenka charizmos. Būna įvairiai.

Smagu, kad mačiau ir keletą dalyvių, kuriuos pirmąsyk sutikau laidoje „Vaikų balsas“. Dabar jie užaugę, dalyvauja projekte kaip suaugę atlikėjai.

– Ar esate griežtas mokytojas?

– Tikrai ne supergriežtas. Juk mes, mokytojai, ateiname į šį projektą ne dėl to, kad kažko pamokytume. Vardas „mokytojas“ čia net nelabai atitinka mano realią misiją. Kokia ji? Turbūt tiksliausias apibūdinimas būtų bendrystė. Mes susitinkame su žmonėmis, kurie siekia savo svajonių muzikos pasaulyje. Mano misija yra padėti jiems atskleisti stipriąsias savo puses. Tačiau visą likusį kelią jie renkasi patys. Juos tik padrąsinu, motyvuoju, įkvepiu pasitikėti savimi.

LNK nuotr. 

– Ar tarp jūsų buvusių mokinių yra nugalėtojų? Ar mokytojams svarbu dalyvauti, o gal iš tiesų norisi siekti pergalių visais įmanomais būdais?

– „Vaikų balsą“ esame laimėję su Džiugu. Dėl tų pergalių? Hmm... Kartais tikrai norisi deklaruoti, kad nesvarbu, kaip baigiasi šis projektas, svarbiausia – dalyvavimas ir geras vaibas. Netiesa, kad tarp mokytojų nėra konkurencijos. Visada gera laimėti. Net ir tokiame žaidime, koks yra „Lietuvos balsas“. Aš nekalbu apie nesveiką konkurenciją, kai prieš lipant į sceną norisi apipilti konkurento drabužį kava ar įpjauti mikrofono laidą. Ne. Aš turiu omenyje sveiką varžymąsi, galimą tiek tarp dalyvių, tiek ir tarp mūsų, mokytojų.

– Daugelis iš mūsų labai sunkiai taikomės su pralaimėjmais. Turbūt ir jums gyvenime yra tekę jų patirti. Gal žinote būdų, kaip po nesėkmės vėl atsistoti ant kojų?

– Lengviausia turbūt būtų pasakyti: „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Tik nemanau, kad tokie žodžiai žmogų paguos. Užtenka žinoti, kad pralaimėjimai, nesėkmės yra neišvengiami mūsų gyvenimo priedai, padedantys augti, bet kai tai atsitinka, turime leisti sau ir paverkti. Iš tiesų, labai sudėtingas psichologinis klausimas – deja, neturiu jokio priešnuodžio. Gyvenimas ne visą laiką šviesus, todėl jame pasitaiko visko. Mano profesinėje karjeroje turbūt didesnis procentas buvo nesėkmių, nei sėkmių. Prie to priprasti neįmanoma: visada skausminga pralaimėti. Aišku, galime guostis, kad sunkumai mus sustiprina, užgrūdina. Tačiau visa naudingoji šio reikalo pusė pamatoma gerokai vėliau, jau žvelgiant iš laiko perspektyvos.

– Žinau, kad nemėgstate, jei kas kiša nosį į jūsų asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip reaguotumėte, jei per vieną iš aklųjų perklausų netikėtai išgirstumėte pažįstamą, savo vaiko, balsą?!

– Nežinau. Sunku įsivaizduoti. Niekada apie tai negalvojau, nes turbūt nemaniau, kad tai įmanoma (juokiasi). Mano vaikai bent jau kol kas tikrai nesieja savo gyvenimų su muzika. Tačiau jei staiga, kaip sakote, išgirsčiau kažkokį kitą pažįstamą balso tembrą? Juk būna tokių staigmenų. Tarkime, iš balso girdžiu visišką Donatą Montvydą! Pirma mintis – argi taip gali būti? Bijau spausti mygtuką, bet ir bijau nespausti. Tuomet atsisuku ir pamatau visai kitą žmogų, bet su Donato balsu ir jo daina! Pasitaiko ir kitokių mums, mokytojams, bjaurokų atvejų, kai į akląsias perklausas ateina populiarių atlikėjų, pradeda dainuoti, o mes jų neatpažįstame ir neatsisukame. Tuomet labai nesmagu, gėda.

Būtinai turi išjausti, suprasti tai, ką dainuoji. Antraip bus blogai.

– Ar sunku pasakyti žmogui, kad gimęs juodvarniu negali suokti kaip lakštingala? Ypač tokiam, kuris nuoširdžiai negirdi savęs ir turi didelių muzikinių vilčių?

– „Vaikų balse“ tikrai stengdavomės, kad nė vienas dalyvis nenuliptų nuo scenos su ašaromis akyse. Kiekvieną apgaubdavome dėmesiu ir šiluma. Su suaugusiaisiais kitaip – turėdavo nuryti tą karčią piliulę patys. Mes labai aiškiai pasakydavome, kad neatsisukimas yra susijęs tik su jų dainavimu. Jokiu būdu – ne su asmenybe! Bandantis savo laimę žmogus turėtų suprasti, kad tai nėra kažkoks verdiktas, skelbiantis, jog jis yra nevykėlis ar juo labiau – blogas žmogus. Tai tiesiog balsas, nieko nesakantis apie jį, kaip asmenį. Pasakyti žmogui „ne“ visuomet nelengva, bet suaugęs žmogus turi mokėti tai kažkaip suvirškinti.

– Tarp teisėjų turėsite vienintelę moterį – Moniką Liu, kuri išbandė jėgas tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse. Ką apie jį manote? Ar lietuviai vis dar turi šansų kada nors švęsti pergalę „Eurovizijoje“?

– „Eurovizija“ – tai didelis televizijos renginys, kuris man labai patinka. Prieš keliolika metų ir pats esu bandęs dalyvauti atrankoje. Tačiau kodo, kaip laimėti šį konkursą, negaliu pasakyti. Nesu aiškiaregys. Gal net neturiu kompetencijos apie tai kalbėti. Kodėl pats nedalyvauju? Man patinka, kai viskas ateina į širdį natūraliai – ir daina, ir noras, ir kažkokia pasirodymo vizija. Jei viso šito nėra, kam eiti. Geriau patylėti.

– Mokytojas, mentorius – šiais laikais labai madingas žodis. Ar teko pajusti jo svorį asmeniniame, o gal profesiniame kelyje?

– Per gyvenimą Dievas davė pažinti keletą labai nuostabių, gilių žmonių, kurie praplėtė mano pasaulėžiūrą, įkvėpė mane, užkrėtė savo geru pavyzdžiu. Vienas iš jų buvo Leonidas Donskis, su kuriuo susipažinome vasaros stovykloje, kai buvau dar paauglys. Mama sudomino mane poezija. Ačiū jai. Turėjau galimybę dirbti ir su Andželika Cholina, per jos perspektyvą pažinti teatro kultūrą. Aktorius Dainius Kazlauskas – labai imponuojanti asmenybė. Kaip ir kitos, kurių nepaminėjau, bet kurios irgi parodė man kažkokią alternatyvą gyvenime. Tos mažos akimirkos kartu dabar atrodo labai brangios.

– Viename iš savo interviu teigėte, kad žodžiai dažnai viską sugadina. „Lietuvos balse“ tenka atlikėjus vertinti būtent žodžiais. Ar gyvenime esate iš tų žmonių, kurie pirma pasako, o paskui pagalvoja?

– Ech… Turbūt tikrai dažniausiai prišneku nesąmonių, dėl kurių vėliau labai gailiuosi. Tačiau būna ir kitaip. Man kur kas labiau patinka žodžiai dainoje. Aišku, jei tik supranti, ką jais sakai. Būtinai turi išjausti, suprasti tai, ką dainuoji. Antraip bus blogai.

– Cituoju: „Šio gruodžio užduotis – pabandyti leisti gyvenimui atsitikti taip, kaip jis turi atsitikti.“ Nenorite būti savo likimo kalviu?

– Šių žodžių esmė – ne gulėti ant sofutės ir laukti, kol į tavo rankas nukris aukso dubuo su deimantiniais kraštais. Kai žmogus susiduria su kasdieniais sunkumais ar rūpesčiais, kai nespėja bėgti gyvenimo maratono, jis sudegina labai daug energijos, nervų ląstelių ir sukelia sau daug bereikalingos įtampos, kurios gyvenime ir taip netrūksta. Noriu pasakyti, kad mokausi į viską kasdieniame gyvenime žiūrėti paprasčiau. Mokausi leisti dalykams atsitikti.

– Paskutinę šių metų dieną Kaune dainuosite net dviejuose koncertuose. O po jų?

– Po jų turbūt atsisėsiu ir 15 minučių nieko neįsileisiu į savo kambarį – pabūsiu su visu praėjusių metų svoriu vienas, parengsiu sąžinės sąskaitą – bet tik gerų dalykų. Gal net spėsiu pagalvoti apie kitus metus – ką galėčiau padovanoti savo ištikimai publikai ateinančiais metais. Tuomet važiuosiu namo pas saviškius. Pati Naujųjų metų šventė su kalnais baltų mišrainių man iš tiesų ne tokia svarbi kaip Kūčios, Kalėdos. Šitų dienų niekas iš manęs negali atimti – tuomet būnu tik su šeima.

K. Palubinskos asmeninio archyvo nuotr. 

– Užsiminėte, kad kitais metais laukia daug darbų – bus ir kino premjerų, ir naujų laidų, ir, aišku, naujų dainų…

– Nenoriu kelti įtampos nei sau, nei kitiems. Kai bus – tuomet ir pakalbėsime. Nenoriu didžiulių, kartais neįveikiamų aukštumų. Stebiu, kaip dažnai žmonės prisiskelbia, kiek visko bus, o paskui, jei nepavyksta, liūdi. Noriu žiūrėti į viską realistiškai. Man rodos, geriau pirma realiai padaryti ir tuomet parodyti, nei prisišnekėti ir paskui netesėti pažadų.

– Turite daug savo kūrybos gerbėjų visoje Lietuvoje. Ko jiems palinkėtumėte metų sandūroje?

– Galbūt palinkėsiu publikai ir apskritai visiems Lietuvos žmonėms to, ko nuolat sau linkiu, – neužsikrauti per daug rūpesčių! Tik tiek, kiek galite pakelti (šypsosi).

„Lietuvos balsas“ – nuo sausio 1 d., sekmadieniais, 19.30 val. per LNK.

Atlikėjas sako, kad gyvenime būna kitoks nei scenoje, o grupės „Queen“ kūriniai padeda išlaisvinti ne tik kūną ir balsą, bet ir kūrybą.

M. Jankavičius keletą metų pats nuolat įsikūnydavo į Freddieʼį Mercuryʼį – specialiose programose atlikdavo žinomiausias grupės dainas, o sceninį įvaizdį stiprindavo ir įspūdingos atlikėjo kostiumų kopijos. „Kai gauni tokį personažą, gali daryti dalykus, kurių šiaip gatvėje nedarai. Freddieʼio muzika iš tiesų padėjo išlaisvėti scenoje. Kai kuriuos dalykus naudoju iki šiol – laisvumą, išraišką, drąsą, dainavimą kūnu ir balsu. Šita muzika yra labai padėjusi man pačiam“, – sako atlikėjas.

M. Jankavičius pasakoja, kad koncertuose dainą „Love of My Life“ palieka pabaigai, kai publika šaukia „pakartot“: „Aišku, 400 tūkstantąjį kartą nekartosiu „Čiuožki“. Pradedu dainuoti „Queen“ dainą ir visi nuščiūva. Tada koncerto pabaiga būna labai gera, nes dainuoju visiems, kas yra toje salėje. Toks jautrus išsiskyrimas.“

Kaip ir kiekvieną šeštadienį, 21 val., „Svajonių duetų“ studijoje susirinks dar keturi dalyviai. Antrasis duetas, kurį išgirs LRT televizijos žiūrovai, – televizijos laidų vedėjos ir atlikėjos Gabrielės Bartkutės bei vienos žinomiausių Australijos roko grupių. Atlikėja papasakos apie gyvenimą užsienyje, kovą su sudėtinga liga ir kodėl neseniai grįžo į Lietuvą.

Teatro ir kino aktorius Jokūbas Bareikis atliks dainuojamosios poezijos kūrinį ir nusikels į šviesaus atminimo Lietuvos atlikėjo pasirodymą. Atlikėja, vokalo dėstytoja Giedrė Kilčiauskienė į studiją atsikels nuotoliniu būdu ir kartu su žiūrovais stebės savo duetą su kardinaliai jos muzikos skonį pakeitusia džiazo ir fanko stilius atliekančia grupe.

Operos solistas Edmundas Seilius nusikels į dar vienos Lietuvos muzikos legendų pasirodymą – šį kartą bene žinomiausio operos scenų atlikėjo, vokalo mokytojo bei papasakos apie šio žmogaus įtaką jos paties karjerai.

– Prieš 25-erius metus pradėjote artisto karjerą. Šiuo metu su scena esate susaistytas visais įmanomais saitais: vaidinate dramos ir muzikinio teatro scenose, o kur dar koncertinė scena ir toji, kurioje kadaise be vargo nurungėte šokių ir dainų dešimtuko dalyvius!

– Tą savo scenos patirtį norėčiau vertinti etapais. Prieš 25-erius metus buvo pirmasis mano sceninis etapas – pradedant paauglystės grupe „Tylos zona“, kurioje muzikavau dar gyvendamas Kėdainiuose, ir baigiant kitais paaugliškais bandymais, žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos. Vėliau sekė „Šokių dešimtukas“... Dalyvavimas jame buvo tiesiogiai susijęs su mano persikėlimu į sostinę, studentavimo laikais ir netikėtai atrastu ir be galo viliojančiu pramogų pasauliu. Dar kitame etape prasidėjo filmai – „Tadas Blinda. Pradžia“. Ten išbandžiau save nauju kino aktoriaus amplua. Tai irgi buvo labai svarbus lūžis mano karjeroje. Šiandien, stojęs akistaton su žiūrovais, esu dar kitoks. Pradėjau naujai matyti praeitį ir dabartį. Šiandien manyje mažiau chaoso, labiau atsiskyrė vertybės, kuriomis noriu gyventi. Anksčiau ėjimas į sceną gal buvo daugiau dėmesio troškimas, savojo „ego“ tenkinimas, puikybės karūna – tie neišvengiami scenos artisto priedai, kurie mums padeda siekti aukštumų, bet dažnai sugriauna vidinį pasaulį.

– Ar galėtumėte kažkurią sceną išskirti kaip širdžiai mielesnę nei kitos?

– Man atrodo, svarbiausias veiksnys čia ne scena, o žmonės, su kuriais dirbu. Visai nesvarbu, ar tai teatras, kinas, ar koncertai, ar kt. Svarbiausia yra komanda ir aplinka, kurioje galiu atsiskleisti ir kurioje nuostabūs ir šilti santykiai. Jie man užvis brangiausi. Štai dabar esu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kalbuosi su jumis, turėdamas mažytę pertraukėlę tarp „Elizabeth“ repeticijų, ir galvoju, koks aš laimingas. Sutikti tokius žmones, kokius radau čia, šiame teatre, yra didžiulė Dievo dovana! Žinoma, man svarbu ir veiklos turinys – šokis, daina ar vaidyba – bet žmonės, kurie supa mane, yra svarbiau už viską.

Gyvenimas nėra pasivaikščiojimas parkelyje, susikišus rankas į kišenes. Į jį reikia labai daug investuoti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius.

– Su šeima gyvenate Vilniuje. Kaip atradote Kauno valstybinį muzikinį teatrą, o gal priešingai – mūsų miesto teatras atrado jus?

– Su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru mane sieja tokia kvaila istorija, įvykusi gal prieš penkiolika metų. Pamenu, tuomet pagal Eltono Džono (Elton John) muziką buvo statomas miuziklas „Aida“. Aš dalyvavau atrankoje į kažkurią iš pagrindinių rolių, ją perėjau, bet, likimo ironija, o gal siauras protelis – atsisakiau to vaidmens. Net nežinau, koks kvailumas man buvo užėjęs: ar pinigų pasirodė per mažai, ar kažkokių darbų, tarsi svarbesnių, tuo momentu daugiau turėjau?! Dabar, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, galiu skaniai pasijuokti, kad turbūt tai buvo arogancijos priepuolis. Ir ką jūs manote? Po daugybės metų, visai neseniai, susitikau su žmogumi, kuris apvertė viską aukštyn kojomis ir suteikė man antrąjį šansą. Tai buvo režisierius Kęstutis Jakštas. Su juo susipažinau vaidindamas operoje „Mažvydas“. Aš pamačiau artimą sau sielą – tiek dvasine, tiek kūrybine prasme. Po spektaklio Kęstučiui prisipažinau, kad eičiau su juo nors ir į pasaulio kraštą… Po pusmečio jis pakvietė mane ieškoti ne pasaulio krašto, bet vaidinti istoriniame, tikrais faktais paremtame miuzikle „Elisabeth“. Gavau imperatorės Sisi žudiko Lukenio vaidmenį.

– Savo feisbuko paskyroje dalijatės žinia, kad niekada gyvenime neteko vaidinti sukčiaus. Dažniau vis pasitaikydavo herojiški vaidmenys – karaliai ir princai. Staiga dabar pavirstate imperatorės žudiku. Tą neigiamo personažo vaidmenį jums pasiūlo... jūsų dvasios riteris Kęstutis Jakštas?

– Tiesą sakant, man buvo visiškai nesvarbu, ką vaidinti. Šįkart nesirinkau vaidmens – rinkausi žmogų, kuris, žinojau, tikrai nenuves manęs į kažkokias pievas ar balas (juokiasi). Beje, šio miuziklo režisierė yra Kęstučio Jakšto žmona Viktorija Streiča. Kad pagaliau gavau tokį neigiamą vaidmenį, net apsidžiaugiau. Iš tiesų labai sunku pabėgti nuo savo įvaizdžio. Juk Silvestro Stalonės (Sylvester Stallone) turbūt dar niekas nematė meilės dramoje? Užtat gavęs Lukenio rolę, nudžiugau pagaliau galėsiąs išbandyti save nauju amplua. Teigiami personažai kur kas banalesni ir nuobodesni.

Vaidmuo: italų anarchistas Lukenis, be gailesčio nužudęs imperatorę Elizabet, – tik skurdžią vaikystę turėjęs vaikas, per agresiją ir pyktį išsivalęs savo sielos žaizdas.

– Papasakokite, kas yra tas akiplėša Lukenis, išdrįsęs pakelti ranką net prieš pačią Austrijos-Vengrijos valdovę, apie kurios grožį pasaulyje sklido legendos?

– Į istoriją nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad italų anarchistas Luidžis Lukenis (Luigi Lucheni) buvo labai nelaimingas žmogus, vaikystę praleidęs vaikų namuose. Turbūt ir šiandien galioja ta pati taisyklė – jei žmogui nuo mažų dienų trūksta meilės, suaugęs jis pasirenka kraštutinumus. Vis ieško, kur save padėti, bet neturi, į ką atsiremti: nėra šaknų… Lukenis nužudo imperatorę Elizabet ne dėl to, kad turi kažkokių asmeninių priekaištų ar sąskaitų su ja dėl imperijos valdymo, bet tiesiog taip sau, vos ne eidamas pro šalį, – iš tiesų jis norėjo nužudyti kažkokį princą, kuris neatvyko į šalį. Maža to, miuzikle Lukenis stengiasi žiūrovus nuteikti prieš Elizabet, įteigti ją buvus nedorą, nesirūpinusią savo sūnumi, tačiau istorijos autoriai palieka žiūrovams laisvę patiems nuspręsti, kokia vis dėlto buvo garsioji Elizabet – ir kaip personažas, ir kaip asmenybė.

– Jūsų personažas – tarsi viso miuziklo jungiamoji grandis. Lukenis pasakoja komplikuotą ir dramatišką imperatorės istoriją. Kokių iššūkių patyrėte besiruošdamas šiam vaidmeniui?

– Esu vienintelis personažas, kuris kaip koks konferansjė dėsto šios painios istorijos eigą. Atrodo lengva? Anaiptol. Visi personažai čia turi savo siužetines linijas, o Lukenis tarsi lieka nuošalyje. Jis nuolat užbėga įvykiams už akių ir manieringai sudėlioja visus taškus ant i. Kadangi lietuviams Austrijos-Vengrijos imperatorė Elžbieta ir jos viešpatavimo laikotarpis galbūt nėra labai girdėti, tai Lukenis atlieka ir švietėjišką misiją – truputį praskleidžia istorijos šydą. Kita vertus, šio miuziklo esmė – ne istorinės detalės, bet amžinosios temos: meilė, mirtis, išdavystė, valdžios troškimas, jėga, pavydas, anarchija, nacionalizmas, antisemitizmas… Minėti įvykiai klostėsi anais laikais, bet, kaip matome, ir šiandien galime jų atrasti. Todėl žiūrovas neturėtų išsigąsti istorinio žanro, o slapčia ieškoti sąsajų su šių dienų kontekstu.

–  Blogiuko vaidmuo primena jūsų atvirą interviu apie paauglystę, kai, išspirtas iš muzikos mokyklos, vidurinėje nepageidaujamas, mamos paskatintas, išėjote mokytis į proftechninę, kad įgytumėte automechaniko specialybę. Tai laikas, kai teko išsikovoti vietą po saule?

– Šiandien galbūt norėčiau neromantizuoti šitos savo pusės. Iki šiol laikau save jautriu žmogumi ir galbūt dėl to kai kurie gyvenimo momentai, vykę praeityje, man suskamba kur kas jautriau. Kita vertus, visi mes turime galimybę pasirinkti. Yra atvejų, kai vaiko, paauglio patirtys, sužalojimai sustabdo žmogaus pažangą ir jis pasirenka savęs naikinimą, kaltų ieškojimą ir pyktį ant viso pasaulio. Ačiū Dievui, šiandien galiu pasakyti, kad vis mažiau ir mažiau turiu širdyje nuoskaudų ar pykčio. Jau nebeieškau kaltų dėl kažkokių savo praeities įvykių. Imuosi pats atsakomybės už tai, kas vyksta dabar.

– Turint tiek veiklų, ar dar lieka laiko šeimai – žmonai Ievai ir keturiems vaikams?

– Turėjome nuostabią dovaną pandemiją (ironizuoju), kai ilgą laiką sėdėjome namie. Šios miuziklo „Elizabeth“ repeticijos turbūt yra pirmas kartas, kai šiek tiek atsitraukiau nuo šeimos ir buities, nuo kasdienių rūpesčių. Kas rytą dėkoju Dievui už savo žmoną Ievą, kuri yra nuostabi ir visą mūsų namų ūkį dabar laiko ant savo pečių. Už tai esu jai be galo dėkingas.

– Esate savikritiškas ir nevyniojate žodžių į vatą. Cituoju: „Prieš kiekvieną vaidmenį „šiku į kelnes“, kad mane išmes – iš egzaminų ar iš teatro. Tačiau paprastai viskas būna gerai.“ Ar save vadinate bailiu?

– Na, niekaip negaliu iš šitos baimės išlipti. Pamenu, kai buvau moksleivis, maniau, kad neišlaikysiu egzaminų, o šiandien kažkokia tarsi iš piršto laužta baimė sukausto prieš svarbius renginius – koncertus ir premjeras. Gal čia nuo per didelio krūvio? Hiperbolizuotų emocijų? Nežinomybės išgąsčio? Visuomet mėgstu „pastradalinti“ (atleiskit, už nelietuvišką žodį). To niekaip negaliu iš savęs išmušti. O gal ir nenoriu? Taip jau yra. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad nebejausčiau baimės prieš lipdamas į sceną. Visada yra baimė suklysti, nuvilti žiūrovą, nepateisinti jo lūkesčių. Žiūrovas man yra svarbiausias.

– O jeigu atsuktume laiką atgal – ar jūsų būgštavimai pagrįsti? Ar scenoje yra buvę situacijų, kai pamiršote žodžius, supainiojote tekstą ar pramigote išėjimą į sceną?

– Žinoma. Manau, kad kiekvienas scenos artistas turėtų ta tema daug ką papasakoti. Komiškiausias epizodas? Nepasakysiu, kada tai buvo, bet dabar ant liežuvio galo viena istorija. Aišku, žiūrovas gal nieko joje įtartino nepastebėjo, bet... Dainavau miuzikle „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“. Veiksmas vyko didžiulėje arenoje. Priekinėse eilėse sėdėjo Lietuvos prezidentas, kiti garsūs ir garbūs žmonės. Įsivaizduokite – finalas. Aš vaidinu princą. Kol dainuoja kažkas kitas, turiu laukti scenoje. Blogiausia, kad tas kito numeris tęsiasi maždaug 15 minučių. O man visą tą laiką reikia vadinti princą tylint. Dabar atrodo juokinga, kad, užuot įsijautęs į vaidmenį, aš galvoju apie labai buitinius dalykus: kad po spektaklio reikės užsukti į parduotuvę ir nupirkti šio to namams; kad žmona galbūt namuose lauks su gardžiais kotletais ir pan. Taip bemintydamas staiga išgirstu, kad jau atėjo mano eilė dainuoti. Deja! Mintyse neturiu nė vieno teksto varianto – tik tuščią baltą lapą! Visi scenoje buvę aktoriai atsisuka į mane, o aš tik labai protingai tyliu. Jie žiūri į mane, o aš žiūriu į juos, ir taip žiūrėdami, muzikai grojant, mes tiesiog prastovime visą mano kūrinį. Patikėkite, iš tiesų siaubinga akimirka! Tačiau taip buvo (juokiasi). Kita vertus, jei žodžius pamirštu koncerte, ten jau kitaip – pakvailioju ir dar įdomiau išeina.

– Dažnai kalbate, kad po spektaklių, renginių namo grįžtate su karūna ant galvos. Ar turite kokių technikų, kaip lengviau įeiti į vaidmenį ir išeiti iš jo?

– Net nežinau… Jei atvirai, man niekada nepavyko iki galo suprasti, ar aš esu tame vaidmenyje, ar nesu. Paprastai pradedu nervintis jau iš vakaro – vadinasi, turbūt įeinu? Tuomet visą dieną vaikštau toks truputį lengvai trenktas. Paskui jau prieš pat spektaklį padarau mankštą, parepetuoju sunkesnius tekstus, parepetuoju arijas ir pan. Kai spektaklis baigiasi ir nusivalau grimą, tuomet viduje dar viskas būna suirzę: adrenalinas dar nenuslūgęs. Po kelių valandų užsimanau valgyti, pavakarieniauju, nueinu miegoti, o ryte atsikeliu – ir jau esu Mantas (juokiasi). Tuomet einu į parduotuvę kefyro pirkti. Kaip matote, viskas labai paprasta.

Akistata: belikęs vienintelis imperatorės ginklas – grožis – gyvenimo pabaigoje nyksta. Lukenis tai sakrastiškai primena.

– Prisipažįstate, kad kaskart, lipdamas į sceną, jūs vis dar mokotės. O juk kadaise moksluose jums nelabai sekėsi? Tad kaip nuramintumėte šiuolaikinių jaunuolių mamas, raudančias: „Jau turbūt iš mano Petriuko nieko gero nebus…“.

– Bent jau man tikrai labai prastai sekėsi mokslai. Neturėjau motyvacijos, nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Tam Petriukui, jei jis tikrai žino, ką nori veikti toliau, šiais plačių galimybių laikais, manau, nebus jokių kliūčių pasiekti visus tikslus. Dėl dabartinių mano mokslų? Gyvenimas – tai kelionė. Aš pats kiekvieną kartą, eidamas į sceną, vis dar mokausi. Ir toli gražu dar toli iki to, kad galėčiau pasakyti: jau. Viskas. Moku. Baigta. Miuzikle „Elizabeth“ Lukenį vaidinu drauge su solistu Roku Laureckiu. Nuostabi dovana stebėti jo repeticijas. Ir mokytis iš jo. Tad aš mokausi iš jo, o jis kažko iš manęs. Drauge mes papildome vienas kitą ir visą kūrinį pakylime dar aukščiau. Petriuko mamytei dar norėčiau štai ką pasakyti: kai mokymosi procesas yra įdomus – jis tikrai nesudėtingas. Nebent mamytė nori, kad sūnus būtų teisininkas, o Petriukas trokšta būti muzikantu. Jei mamytė leidžia pasirinkti – tuomet viskas paprasta.

– O jūsų mamytė leido jums rinktis?

– Neprisimenu, ar jos klausiau. Tačiau iki šiol kažkokį priekaištą aš jai vis dar jaučiu – kad mane kažkaip nuvertino ir pasiūlė būti suvirintoju. Kartais jai įkandu šituo klausimu… Tačiau tikrai nekaltinu. Manau, visos pasaulio mamos išgyvena dėl savo vaikų ir nori jiems viso ko geriausio. Taip ir mano mama turbūt labai stengėsi, kad sūnus neprapultų gyvenime. Suprantu jos rūpestį.

– Daug kam gali pasirodyti, jog Mantas – tikras sėkmės kūdikis: tokia plati jūsų sceninės veiklos amplitudė. Galėtumėte beveik skaityti paskaitą tema „Kaip tapti sėkminga asmenybe?“ Manau, daug žmonių norėtų paklausyti.

– Oi, ne. Šito tikrai gyvenime nedarysiu. Manau, mano karjeroje buvo tik koks 10 proc. sėkmės ir koks 90 proc. nesėkmės. Iliuzinis motyvas – jis visada egzistuoja. Todėl man labai sunku susitaikyti su medijų kuriama pompastika, legendomis apie viešumoje matomas asmenybes. Aš sakau, kad gyvenimas kur kas paprastesnis. Kur kas realesnis. Ir man svarbūs realūs santykiai, o ne butaforinis savęs pateikimas, kuris neatspindi tikrovės. Todėl kartais man atrodo, kad toks artistų hiperbolizavimas atneša daug melo, daug nepagarbos žiūrovui. Juk kaip dažnai ir patys atlikėjai giriasi: „Dabar tai bent bus, pamatysite tai, ko nematėte!“ Iš tiesų. tik darbas, o ne reklama turėtų lemti žiūrovų įvertinimą. Būtent aktoriaus darbas ant scenos turėtų žiūrovą padaryti pilnesnį, turtingesnį dvasiškai ir tik tai turėtų būti jo tiesioginė reklama.

– Dar viena jūsų citata. „Noriu, kad turėtume daugiau tikrų, autentiškų atlikėjų, kurie dovanotų žmonėms savo talentus ir tokiu būdu darytų juos laimingus.“ O kas jus patį daro laimingą?

– Mane laimingą daro šeimos ir darbo harmonija.

– Kaip pasiekti tą harmoniją? Susirgo vaikas, konfliktas su žmona, nepasisekė repeticija, perskaitėte blogą komentarą – žiū, harmonijos ir nebėra. Gal jūs mokate medaus statinėje nepastebėti šaukšto deguto?

– Nemoku. Sunkiais momentais dažnai elgiuosi spontaniškai. Kartais dėl to gailiuosi. Neturiu jokių receptų žmonėms, jokių patarimų. Nesiūlau rožinių akinių ir vaidinti, kad viskas yra gerai. Gyvenimas nėra pasivaikščiojimas parkelyje, susikišus rankas į kišenes. Į jį reikia labai daug investuoti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius. Dar man labai svarbi prasmė. Noriu, kad scenos gyvenimas netaptų vien egoistinio pasitenkinimo ieškojimu. Turiu vieną tokią utopinę svajonę, kuri, viliuosi, kada nors išsipildys. Noriu sulyginti scenos pakylą su žiūrovo akimis, kad žiūrovas, atėjęs į atlikėjo koncertą, pasijustų svarbiausia jo dalimi. Kad kiekvieno artisto žvilgsnis būtų nukreiptas į jį, o ne į save.

Ilgai scenoje nedainavęs Mantas sako, kad labiausiai jam patinka atlikti savo kūrinius moterims. „Ši auditorija ypatinga – jos ateina pasipuošusios, pražydusios, gera žiūrėti, kaip moterys mėgaujasi muzika... ir dar savo tinginius vyrus atsiveda. Bet juk žinote, kad vyras laimingas tada, kai laiminga moteris. Tikiu, kad iš mano koncertų poros išeina labiau suartėjusios, o jų gyvenime tikrai atsiranda daugiau romantikos. Todėl vyrus norėčiau paraginti nepražiopsoti progos nustebinti savo mylimąsias ir padovanoti jausmingą muzikinį vakarą kartu“, – šypsosi Mantas.

Ne veltui ir vienas koncertų vyks kovo 8-osios proga Vilniuje, Šventos Kotrynos bažnyčioje. Kiti susitikimai laukia Klaipėdos koncertų salėje kovo 5-ąją ir Valstybinėje Kauno filharmonijoje kovo 16-ąją

Klausytojai išgirs jau gerai žinomus ir naujus atlikėjo kūrinius, patirs daug jausmingų akimirkų bei muzikinių įspūdžių. Daugiau kaip metus koncertų salėse nekoncertavęs Mantas sako, kad pats labiausiai pasiilgo gyvų susitikimų su žmonėmis.

„Artėjančių koncertų laukiu kaip šventės. Tai bus puikus laikas susitikti mūsų akims ir širdims. Su gerais bičiuliais, profesionaliais muzikantais pažadame visus nustebinti. Paruošėme programą, kurios metu pasikrausite pozityvios, teigiamos energijos, nuostabiai praleisime laiką drauge. Iškeliausite tik su geromis emocijomis“, – žada muzikantas. 

Džiugas, Aistė, Amelija, Dominyka, Atėnė ir Lėja surengė įspūdingus šou, kuriuos mokytojai pavadino pasaulinio lygio.  Vaikams prieš ėjimą į sceną patarimus dalino jų muzikos etalonai: Andrius Mamontovas, „The Roop“, grupė „Jauti“, Jurga Šeidukytė, Monika Liu ir Ieva Narkutė. Specialiai tik finalui į projektą sugrįžo ir Karolina Meschino, viso šou metu bendravusi su finalistais ir jų šeimos nariais.

Kas vakaro metu taps projekto nugalėtoju, sprendė tik televizijos žiūrovai tiesioginio balsavimo metu. Balsavimas vyko dviem etapais: pirmojo etapo metu žiūrovai išrinko tris superfinalistus, kuriais tapo daugiausiai Lietuvos žiūrovų balsų surinkusi Monique komandos finalistė Atėnė, Manto komandos finalistas Džiugas ir Donato komandos finalistė Amelija.

Trys superfinalistai buvo paskelbti tiesiogiai iš LNK balsų skaičiavimo studijos, kurioje rezultatų laukė projekto vedėjai, mokytojai ir visi šeši finalistai. Po trijų superfinalistų paskelbimo, balsavimas buvo paskelbtas iš naujo ir trys vaikai scenoje pasirodė dar kartą. Visų šešių dalyvių superfinalo pasirodymai buvo nufilmuoti iš anksto, o eteryje buvo parodyti tik trys.

Po antro balsavimo etapo, žiūrovai nubalsavo, kad trečiojo sezono nugalėtoju turi tapti keturiolikmetis Džiugas. Finale Džiugas surengė išskirtinį ir labai spalvingą pasirodymą su „The Roop“ daina „Discoteque“, kuriame parodė ir savo choreografines galimybes. Superfinale vaikinas atliko Khalid dainą „Youth“.

„Sveikinu Džiugą pelnytai laimėjusį „Lietuvos balsas. Vaikai” trečiojo sezono nugalėtojo trofėjų. Linkiu užmegztą su klausytoju ryšį paversti ilgalaikiu. Nuojauta kužda, kad ši akimirka reikšminga − Lietuva turi naują, labai perspektyvią muzikos scenos ir ekranų žvaigždę“, − apie nugalėtoją atsiliepia Kūrybos namų ELITAZ, aštuonerius metus Lietuvoje įgyvendinančių „The Voice“ franšizę vyriausiasis prodiuseris Gediminas Jaunius.

Po nugalėtojo paskelbimo Džiugas neslėpė nuostabos, kadangi balsavimo metu apžvelgiant tarpinius rezultatus nebuvo pralenkęs viso šou metu lyderės pozicijoje buvusios Monique komandos finalistės Atėnės.

„Tikrai nesitikėjau. Į projektą atėjau tiesiog smagiai pabūti ir surasti draugų, o ėmiau ir laimėjau. Ką?! Ačiū labai visiems, kurie palaikė, kurie rašė gražias žinutes. Niekada jūsų nepamiršiu. Ačiū šeimai, gerbėjams, draugams. Tai buvo neįkainojama patirtis. Susiradau daug naujų draugų. Esu dėkingas ir Mantui, nes tai, ką gavau iš jo, negausiu net per dešimt metų niekur kitur. Savo piniginį prizą tikrai investuosiu į savo ateitį – studijas ir muziką. Tikrai iškart neišleisiu, taupysiu, bet visų žiūrovų laukia geri kūriniai ir geros mano dainos“, – po pergalės kalbėjo vaikinas.

Begalinio džiaugsmo neslėpė ir Mantas Jankavičius, kuris per jaudulį paskelbus nugalėtoją net pamiršo į jo rankas įteikti projekto trofėjų – tai padarė iškart po eterio, „Lietuvos balsas. Vaikai“ tiesioginės transliacijos metu feisbuke.

„Kad Džiugas laimėjo, yra nuostabu. Mudviejų pats pirmas susitikimas ir buvo tas esminis, kai aš pagaliau patikėjau, kad vaikinai gali turėti labai rimtų pareiškimų merginoms, kadangi dažniausiai jos dominuoja projektuose. Kitame sezone laukiu visų bičų mūsų projekte ir jei norit laimėti – eikit į mano komandą. Aišku, jei kitame sezone mane kas nors čia priims“, – juokėsi „Lietuvos balas. Vaikai“ nugalėtojo mokytojas M. Jankavičius.

Jau šį sekmadienį 19.30 val. prasidės trečiojo sezono aklosios perklausos. Vienuolika dalyvių yra pasiruošę įrodyti, kad savo balsais gali jaudinti ne mažiau nei suaugę. Mokytojų kėdėse sėdintys Donatas Montvydas, Mantas Jankavičius ir tik šiame sezone prisijungusi ir ką tik suaugusiųjų projekte pergalę išplėšusi Monique nekantraudami laukia augančių muzikos pasaulio dievaičių pasirodymų.

Jau pirmoje aklųjų perklausų laidoje tarp D. Montvydo, M. Jankavičiaus ir Monique užvirs tikra kova dėl neįtikėtinų balsų ir visos Lietuvos širdis pavergsiančių dalyvių. Mokytojai pripažins – su kiekvienais metais vaikai kelią kokybės kartelę ir vis sunkiau patikėti, jog scenoje stovi patys mažiausieji. Ypatingai stebins tie, kurie „Balso“ scenoje stovėjo dar pirmame sezone ir šiemet sugrįžo kaip reikiant patobulėję.

„Aš vis dar gyvenu suaugusiųjų „Balso“ prisiminimais. Ir esu įsitikinęs, kad, jei tu stovėtum suaugusiųjų scenoje, tau būtų atsisukę visi keturi mokytojai. Praėjo vos porą metų nuo tavo pirmo karto „Balso“ scenoje, o tu taip stipriai užaugai. Tavo balsas sodresnis, tvirtesnis, moteriškesnis. Aš sužavėtas“, − apie vieną iš scenoje pasirodžiusių dalyvių, negailėdamas pagyrų laidoje kalbės D. Montvydas.

„Kelis kartus net pasimečiau, atrodo, suaugusiųjų balsas jau praėjo, o mes vėl filmuojam jų atrankas. O tada suvoki, kad, pasirodo, vaikai šiais laikais žymiai labiau pasikaustę. Mano emocijos tiesiog nori pramušti stogus. Labai gera čia būti ir matyti vaikus. Matyti, kad jie noriai renkasi mano komandą. Įdomu, kas bus toliau“, − nuostabos dėl vaikų vokalo galimybių neslėps Monique.

Tačiau su pirmaisiais dalyviais, tarp mokytojų užaugs ir įtampa –  kad ir kokias įkalbinėjimo taktikas per du sezonus jau yra ištobulinę Mantas ir Donatas, dauguma vaikų norės rinktis Monique komandą. 

„Monique yra didžiulis atradimas ir aš labai džiaugiuosi, kad ji prisijungė prie mūsų komandos, jai viskas išeina organiškai. Bet aš nebeturiu jokių kozirių, nes ji gali pasiūlyti viską, ką aš siūlydavau anksčiau: ir patirtį, ir nuotaiką, ir dvasią. Net aš niekaip neatsispirčiau jos vilionėms“, – juokdamasis pripažins Mantas.

Dėl Monique sėkmės mokytojui antrins ir Donatas: „Ji turėjo pakankamai laiko išstudijuoti visas mūsų taktikas, silpnybes ir stiprybes. Dabar ji labai gerai žino, ką ir kada pasakyti. O tai mums su Mantu – tikrai didelė grėsmė.“

Tačiau nei Donatas, nei Mantas pasiduoti nebus linkę – kol vienas siūlys nuvesti dalyvius iškart iki finalo, kitas vaikus bandys papirkti... net dizainerio kurtais akiniais!