Dalies komisijos narių teigimu, ne visi pateikti kūriniai atitiko premijos įstatuose minimus reikalavimus. 

„Premijos skyrimas ne romanui, o kito žanro kūriniui prieštarautų premijos įstatams. Taip sutapo, kad šiemet buvo nominuotos trys knygos, kurios nėra romanai, o tarp likusių komisija lyderio neišrinko“, – sakė komisijos sekretorė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

„Šiemet dalis pasiūlytų kūrinių neatitiko įstatų reikalavimų, o likusieji nesurinko komisijos daugumos balsų“,– teigė ir komisijos pirmininkas, poetas ir vertėjas Marius Burokas.

Daugumos komisijos narių nuomone nuspręsta šiais metais premijos neskirti.

Šiemet jai pasiūlyti šeši kandidatai: Akvilina Cicėnaitė („Anglų kalbos žodynas“), Juozas Gaižauskas („Pasibaidęs Dievo žirgas“), Marius Ivaškevičius („Tomas Mūras“), Loreta Jastramskienė („Visada, Tėve, bus Amerika“), Jurga Vilė („Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“), Agnė Žagrakalytė („Triukšmaujantys: katalikai“).

Rašytojo ir žurnalisto Liudo Dovydėno (1906–2000) premija teikiama nuo 2008-ųjų.

Jos mecenatas – Jungtinėse Valstijos gyvenantis rašytojo sūnus fotomenininkas Jonas Dovydėnas. 

Premijos laureatais anksčiau yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius, Kristina Sabaliauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Rugilė Audenienė ir Ieva Dumbrytė.

Apdovanojimas M. Burokui skirtas už aukščiausią profesinę meistrystę ir žmogišką jautrumą kasdien pateikiant nuoseklią, patikimą ir aiškią informaciją apie karą Ukrainoje, verčiant ukrainiečių poetų kūrybą į lietuvių kalbą, pirmadienį pranešė Kultūros ministerija.

Pasak pranešimo, apdovanojimu taip pat įvertintas M. Buroko indėlis kartu su literatų bendruomene telkiant paramos priemones kovojantiems kariams ir karo sąlygomis gyvenantiems ukrainiečių rašytojams.

Garbės ženklas poetui skirtas kultūros ministro Simono Kairio įsakymu ir bus įteiktas ketvirtadienį Vilniaus knygų mugės atidarymo renginyje.

78-erių L. Glück yra viena žinomiausių Amerikos poečių. Išleidusi 14 poezijos rinkinių, parašiusi keletą esė apie poeziją, ji surinko beveik visus svarbiausius literatūros apdovanojimus – Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą. 2003–2004 metais poetė buvo paskelbta JAV poete laureate, o praėjusiais, 2020-aisiais, jai skirta Nobelio premija „už su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“.

1993 metais Pulitzerio premija apdovanotas L. Glück rinkinys „Laukinis vilkdalgis“ – savotiškas pokalbis tarp sode augančių gėlių, sodininko ir dieviškos esybės. Poetinė energija čia sugula į senuosius trubadūrų poezijos pavasario įvaizdžius, Biblijos lauko lelijas, gamtos atgimimą. Eilėmis autorė kalba apie meilę, mirtį, grožio trapumą ir būties laikinumą, apie viltį, atgimimą ir tikėjimą.

Poezijos rinkinį „Laukinis vilkdalgis“ išleido leidykla „Alma littera“, o poetus ir vertėjus kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Poezijos rinkinio „Laukinis vilkdalgis“, kurį visai neseniai išvertėte į lietuvių kalbą, autorė Louise Glück yra pasakiusi, kad rašyti – tam tikra prasme keršyti aplinkybėms. O ką reiškia versti?

Marius: na, taip šmaikščiai mes nepasakysime...

Dominykas: galbūt būti keršto bendrininku, sąmokslininku? Jei Louise keršija aplinkybėms, vertėjas jai šiek tiek padeda. Beje, tas kerštas iš tiesų gali būti visiškai tuščias. Aš tikrai nemanau, kad literatūra pakeis pasaulį, geriausiu atveju nebent prašviesins. Taigi turime galimybę tapti šviesos sąmokslininkais.

– Galbūt esu neteisi, tačiau kartais atrodo, kad poezijoje šviesos mažiau nei tamsos. Ir džiugesio mažiau nei nostalgijos ar melancholijos...

Dominykas: melancholija kuria lengvumo įspūdį. Nors L. Glück kūryboje jis – gana apgaulingas.

Marius: kartais pradedi skaityti – toks paprastas, lengvai suprantamas autorius. Imi versti, supranti, kaip sudėtinga išsaugoti paprastumą.

– Nežinau, ar čia tik mano „Facebook“ burbule taip nutiko, tačiau dar nepasirodžiusi lietuviškai rinktinė „Laukinis vilkdalgis“ jau pradėjo kelti bangas. Gal paaiškinsite, kodėl kilo toks susidomėjimas?

Marius: pirmiausia – verstinės poezijos nėra daug, žmonėms, kurie skaito poeziją, tai – visada įvykis. Įvykis ir tai, kad knyga – dvikalbė, eiles galima skaityti ir anglų, ir lietuvių kalbomis. Antra, įdomu, kai autorius sąlyginai pas mus nežinomas. Pamenu, kai L. Glück gavo Nobelio premiją, sulaukiau daugybės žurnalistų skambučių.

– Amerikoje „Laukinis vilkdalgis“ išėjo 1993 metais, tais pačiais, kai tu, Dominykai, gimei. Ką ji po 28-erių metų gali kalbėti šiuolaikiniam žmogui?

Dominykas: šitos knygos atveju metai nieko nereiškia. Rodos, ji parašyta vakar...

Marius: visiškai sutinku, joje sudėta laikui nepavaldi poezija, pokalbiai su gėlėmis ir Dievu gali vykti bet kada. Tiesą sakant, šiandien eilėraščiai dar aktualesni, nei jie buvo 1993-iaisiais.

Dominykas: kai gavome leidyklos pasiūlymą versti „Laukinį vilkdalgį“, autorė buvo neseniai gavusi Nobelio premiją.

Marius: iš pradžių leidykla pasiūlė versti man vienam, tačiau turėjau tiek įvairių darbų, kad maniau, jog niekaip nespėsiu. Vertimą perdaviau Dominykui, o jis kilniai pasiūlė man prisidėti. Tai jo nuopelnas, kad įsitraukiau.

– Įdomu, kaip knyga verčiama dviese?

Marius: eilėraščius dalijomės taip, kad nepažeistume knygoje esančių Aušrinės ir Vakarinės ciklų. Esu pratęs dirbti dviese, man tai – gana paprasta. Ir Waltą Whitmaną, ir Alleną Ginsbergą dviese su Kasparu Pociumi vertėme. Mums su Dominyku irgi pavyksta, bet jei nesugebi su kolega susikalbėti, jei skiriasi pažiūros, koks tai darbas?! Mūsų panašūs interesai, ypač jei kalbame apie literatūrą. Tik Dominykas iš daugiau kalbų verčia nei aš.

Dominykas: na taip, mes tokie...

Marius: amerikanofilai. Dėl kita anglų kalba rašomos poezijos – sudėtingiau. Taip ir neatradau gero santykio su britų poezija. Airių poetai – kitas reikalas. Esu jų nemažai skaitęs ir vertęs.

– Jei prisipažįstate esantys amerikanofilai, gal pasakysite, kuo ypatinga amerikiečių poezija?

Dominykas: ji yra be galo įvairi. Šešiolikos amerikiečių poeziją atradau per W. Whitmaną ir Wallace’ą Stevensą. Iki tol buvau tipinis arogantiškas europietis, manantis, kad nieko gero toje Amerikoje nėra. Paskaitęs W. Whitmaną ir W. Stevensą supratau, kaip skausmingai klydau. Vakar dar pagalvojau: net jei visi Lietuvos vertėjai dešimt metų nieko daugiau neverstų, tik amerikiečių poeziją, visko neišverstų.

Marius: 2001-aisiais Amerikoje tris mėnesius gyvenau tarptautinėje rašytojų rezidencijoje Ajovoje. Ten iš arčiau pažinau amerikiečių autorius ir jais labiau susidomėjau. Padėjo man ir Lietuvoje gyvenantis, didžiulę biblioteką Vilniuje turintis amerikietis poetas Kerry Shawnas Keysas, esu jam dėkingas už keletą atrastų autorių.

– Natūralu, kad vertėjas per save perleidžia kūrinį, kurį verčia. Ar egzistuoja riba, kurios peržengti negalima? Kai negalima išklysti iš kelio, pasirinkti ne visai identišką žodį ar jo atspalvį?

Marius: egzistuoja tam tikras kodeksas, negali prirašyti nuo savęs. Kito poeto eilėraštyje negali aiškiai girdėtis vertėjo balsas. Tavęs tekste neturi būti. Tu esi stiklas, membrana, kažkas permatomo. Dominykas gal laisviau žiūri į vertimą, daugiau improvizuoja, bet aš linkęs laikytis kuo arčiau originalo.

Dominykas: improvizuoju, kiek leidžia eilėraščio rėmai ir poeto stilistika. Svarbiausias kriterijus man, kad išverstas eilėraštis skambėtų tarsi parašytas kalba, į kurią buvo išverstas. Kartais, kad pasiekčiau tokį įspūdį, leidžiu sau versti laisviau. Bet jokiais būdais neprirašau nuo savęs.

– Ypač iš jaunesnės kartos esu girdėjusi, kad lietuvių kalba poezijai yra ganėtinai skurdi...

Dominykas: jei esi vertėjas, tavo užduotis – ieškoti žodžių. Jų nerandi? Vadinasi, susimovei. Ta pati taisyklė galioja ir poetams, beje. Jų užduotis ieškoti žodžių, kurie išreikštų tam tikras patirtis.

Marius: man atrodo gana snobiška vertimą laikyti prastesniu arba neprilygstančiu originalui. Vertimas, žinoma, yra kitoks, bet jei jis atliktas tikrai gerai, beveik nenusileidžia originalui. Niuansai, be abejo, gali skirtis, gal akcentai bus sudėlioti ne tose vietose, bet esmė nesikeis. Sakyti, kad originalas visada geriau už vertimą, reiškia negerbti savo kalbos.

– „Laukinio vilkdalgio“ skaitytojams bus labai lengva palyginti – šalia lietuviško teksto atspaustas ir originalus eilėraštis. Jei moki kalbą, nori, nenori, lyginsi...

Marius: būtų įdomu, jeigu kas nors parašytų dvikalbės L. Glück knygos recenziją. Greičiausiai rastų ir pliusų, ir minusų, tik tokių recenzijų pas mus – reta.

– Jūs abu esate poetai, ar tai padeda, kai verčiate eilėraščius, o gal trukdo?

Dominykas: manau, kad netrukdo. Poeziją versti gali ir nebūtinai poetas. Svarbu, kad žmogus jaustų kalbą.

Marius: tačiau taip būna retai. Gal šį klausimą apverskime kitaip: vertimas padeda ar trukdo rašymui?

Dominykas: jei verti gerą poeziją, žinoma, ji veikia tavo kūrybą. Kita vertus, gana sunku atpažinti, ar tave veikia poeto, kurį išvertei, kūryba, ar girdi savo balsą? Nes lietuvišką balsą poetui juk tai tu ir suteikei. Būna, kad sunkiai beatskiri.

Marius: tavo eilėraščiuose galiu pastebėti Jerome’o Rothenbergo ir W. S. Merwino įtaką.

Dominykas: Merwino – ne, bet Rothenbergo – taip. Tavo eilėraščiuose randu šiek tiek O’Haros.

Marius: tikrai? Kad aš net nedaug esu jo skaitęs! Man patinka formos, kurias renkasi Amerikos poetai. Ir tas laisvumas! Laisvė kurti taip, kaip nori. Jų eilėraščiai dažnai turi siužetą, eilėmis jie pasakoja istorijas, o tai man artima. O dar jie taip sugeba įtraukti aktualijas, kad net ir praėjus laikui tie eilėraščiai netampa žurnalistiniais liudijimais, yra aktualūs ir švieži.

Versdamas eilėraštį elgiesi ir jautiesi taip pat kaip ir rašydamas. Pavyksta, jei atrandi ryšį su autoriumi.

– Dominykai, tu, rodos, savo vertėjo karjerą pradėjai nuo dainų tekstų?

Dominykas: man buvo dvylika ar keturiolika metų. Verčiau „Rammstein“ dainas, Ozzy Osbourne’ą. Dabar pagalvojau, kaip būtų įdomu surinkti atlikėjų poetų tekstų rinktinę.

Marius: Bobas Dylanas, Leonardo Cohenas, Nickas Cave’as...

Dominykas: Donatas Petrošius gerai pastebėjo, kad kiekvienas poetas yra neišsipildžiusi roko grupė. Gal teisinga būtų daryti prielaidą, kad roko muzikantai yra neišsipildę poetai?

– Įdomu, kokioje grupėje jūs grotumėte? Kokio stiliaus?

Dominykas: arba gotikinio roko, arba gothic americana.

Marius: sutinku dėl gothic americana.

– Dominyką pamėgti poeziją privertė vienas estų poetas. Mariau, kaip į poeziją atkeliavai tu?

Marius: šiaip aš išvis norėjau tapti biologu, tyrinėti gyvates ir roplius. Paskui pradėjau rašinėti ir persigalvojau. Kartais dėl to vis pasigailiu.

Dominykas: iš tiesų mažai poetų išliko poetais visą gyvenimą... Apie tai, beje, daug rašė Česlovas Milošas. Kartą, būdamas Kalifornijoje, jis vienoje vakaronėje prisistatė poetu. „Visi čia poetai, visi rašo poeziją, niekuo tu neypatingas“, – tąsyk jam ištarė ten sutiktas akademikas.

Marius: bėgant metams, smegenys pradeda kitaip veikti, išsisemi, tos vežančios įkvėpimo kibirkšties lieka mažiau, viskas tampa paprasčiau, turi labiau pasitelkti rašymo amatą. Na, tam tikra rašymo ir mąstymo inercija. Ir ją nugalėti vis sunkiau. Pastaruoju metu rašau retai ir mažai. Pakeičiau savo eilėraščių stilistiką ir įstrigau, pažiūrėsime, ar pavyks išsikapstyti.

Dominykas: kai nerašai poezijos, vertimai padeda išlaikyti formą.

Marius: man atrodo, kiekvienas poetas turi pašalinių darbų. Ir šiame, ir praeitame amžiuje. Turtingų mecenatų nebėra, taigi lengviausia, ką gali padaryti, rasti panašų į poezijos rašymą darbą ir mėginti iš jo pragyventi. Tik ne kiekvienam tai pavyksta.

Dominykas: dirbu finansinėje institucijoje, rūpinuosi saugumu. O namie verčiu ir rašau eilėraščius, taigi turiu du etatus.

– Ar galėtumėte dabar padeklamuoti kokį eilėraštį iš „Laukinio vilkdalgio“ rinktinės?

Marius: man nepavyktų.

Dominykas: būna, išmokstu eilėraščius trumpam laikui, kai tikrinu, ar nelikę kokios klaidos, nėra praleistų raidžių, tačiau paskui užsimiršta. Vienu metu Rothenbergo knygą galėjau deklamuoti visą – nuo pradžios iki galo, visus 90 eilėraščių.

Marius: Louisę dabar esu išstūmęs iš galvos, kad netrukdytų versti kitų autorių.

Dominykas: bet dirbame prie antrosios jos knygos.

Marius: tu jau pradėjai? Aš kuriam laikui ją atidėjau, turiu baigti knygą apie grybus.

– Kiek daug jūs visko darote: grybai, latvių poetai, amerikiečiai...

Marius: vertimų turiu iki kitų metų rudens. Tai bus ir knyga apie architektūrą, dar pora romanų ir dar keletas, apie ką kol kas nekalbėsiu. Stengiuosi imti darbus, kurie man įdomūs, kartais ir pats ką nors pasiūlau leidykloms.

Dominykas: darbais ir aš apsikrovęs – pjesės, poezija, vienas romanas, dar kiek prisidedu prie „Poetinio Druskininkų rudens“ almanacho. Žodžiu, tik dirbk!

---

RETREATING WIND

When I made you, I loved you.

Now I pity you.

I gave you all you needed:

bed of earth, blanket of blue air—

As I get further away from you

I see you more clearly.

Your souls should have been immense by now,

not what they are,

small talking things—

I gave you every gift,

blue of the spring morning,

time you didn’t know how to use—

you wanted more, the one gift

reserved for another creation.

Whatever you hoped,

you will not find yourselves in the garden,

among the growing plants.

Your lives are not circular like theirs:

your lives are the bird’s flight

which begins and ends in stillness—

which begins and ends, in form echoing

this arc from the white birch

to the apple tree.

RIMSTANTIS VĖJAS

Mylėjau jus, kai sukūriau.

Dabar – man jūsų gaila.

Daviau jums visa, ko reikia:

patiesiau žemę, apgaubiau žydru dangumi –

Bet toldamas nuo jūsų,

vis aiškiau jus matau:

jūsų sielos, turėjusios tapti beribėmis,

susitraukė,

tapo smulkios ir plepios –

Suteikiau jums visko,

pavasario ryto mėlio,

laiko, kuriuo nemokėjot naudotis,

bet jūs troškote daugiau – dovanos,

skirtos ne jums.

Kad ir ko tikėjotės,

nerasite savęs sode,

tarp žydinčių augalų.

Jūs gyvenimai nesisuka ratu kaip jų:

jūsų gyvenimai – paukščio skrydis,

kuris prasideda ir baigiasi tyla –

jis prasideda ir baigiasi, ir atkartoja

skliautą tarp balto beržo

ir obels.

(Vertė Marius Burokas)

THE GARDEN

I couldn’t do it again,

I can hardly bear to look at it—

in the garden, in light rain

the young couple planting

a row of peas, as though

no one has ever done this before,

the great difficulties have never as yet

been faced and solved—

They cannot see themselves,

in fresh dirt, starting up

without perspective,

the hills behind them pale green, clouded with flowers—

She wants to stop;

he wants to get to the end,

to stay with the thing—

Look at her, touching his cheek

to make a truce, her fingers

cool with spring rain;

in thin grass, bursts of purple crocus—

even here, even at the beginning of love,

her hand leaving his face makes

an image of departure

and they think

they are free to overlook

this sadness.

SODAS

Darsyk to nekartočiau,

vos išgaliu ir pažiūrėti –

sode, lyjant lengvam lietučiui,

jauna porelė sėja

žirnių lysvę, tarsi

niekas lig šiol nebūtų sėjęs,

ar susigrūmęs su didžiais vargais

ir juos įveikęs –

Jie nemato savęs,

klūpančių drėgnoj dirvoje,

pradėjusių gyvenimą be prošvaisčių,

už nugarų jiems driekias žalsvos kalvos, nusėtos gėlėmis –

Ji nori sustoti,

jis nori eiti iki galo,

nesiblaškyti –

Pažvelk, ji skelbia paliaubas,

jo skruostą glostydama pirštais,

atvėsintais pavasario lietaus;

žolynėliuose sprogsta vilkdalgiai –

netgi čia, meilei vos užgimus,

jos ranka, toldama nuo jo veido,

brėžia netekties mostą,

o jiedu mano

esą laisvi nepastebėti

šio liūdesio.

(Vertė Dominykas Norkūnas)

Pokalbis su M.Buroku – apie trilogijos ciklą užbaigusią knygą, gebėjimą persikūnyti iš vertėjo į kūrėją ir atvirkščiai, užsienio autorių poezijos vertimų padėtį Lietuvoje ir ateities planus.

– Tapote šių metų "Poezijos pavasario" laureatu – už pernai išleistą poezijos knygą "Švaraus buvimo" jums skirta Maironio premija. Esate minėjęs, kad šio rinkinio eilėraščiai buvo parašyti prieš kelerius metus. Jie, sugulę rankraščiuose, tiesiog laukė savo valandos, o galbūt idėjiškai turėjo priklausyti ankstesniems rinkiniams?

– Rašau lėtai, tad rašymo procesas užsitęsia apie 6–7 metus. Didžioji dalis "Švaraus buvimo" eilėraščių buvo parašyti per tą ilgą laikotarpį nuo praėjusios, 2011 m. pasirodžiusios knygos "Išmokau nebūti" išleidimo. Tiesa, yra keletas kūrinių, kurie netilpo į ankstesnį rinkinį, todėl buvo išspausdinti dabar, tačiau dauguma jų yra nauji. Paprastai tik tada, kai susikaupia tiek eilėraščių, kad pametu jų skaičių, pradedu galvoti apie knygą. Atsiradus daugiau nei 30 kūrinių, užeina noras sudėlioti juos į rišlią visumą.

Esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu.

– Pastarąsias tris jūsų knygas "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011) ir "Švaraus buvimo" (2018) sieja panaši tematika, rašymo technika. Ar iš anksto buvote numatęs sukurti tokią vientisą seriją, o galbūt taip išėjo natūraliai? Gal jau kirba idėjos apie kitą, visiškai kitokią knygą?

– Iš anksto tikrai nebuvau numatęs, kad šios trys knygos taip susisies. Aišku, jų jungtys gana laisvos – nėra griežtų priežasčių, pasekmių ar santykių. Pirmoji ciklo knyga išleista dar 2005 m., o naujausia – pernai, – per šį laikotarpį būta asmeninio gyvenimo ir mąstymo pokyčių, tad jose susidėliojo mano jausmai ir patyrimai. Sakyčiau, kad rinkinius labiausiai sieja žodis "būti" ir tai, kas slypi po juo. O apie kitą knygą dar tikrai negalvoju, tačiau turiu idėjų pabandyti rašyti ne tik poeziją, bet ir prozą, šiek tiek pakeisti savo rašymo stilių, žiūros tašką. Tačiau apie visa tai kalbėti dar per anksti – "Švaraus buvimo" išleista tik prieš metus, o aš, kaip minėjau, esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu (juokiasi). Vis dėlto rašymas yra neprognozuojamas dalykas – gal rudenį mane užlies įkvėpimas ir parašysiu 30 eilėraščių vienu prisėdimu. Niekada nežinai.

– Kuris eilėraštis iš "Švaraus buvimo" geriausiai atspindi dabartinę jūsų būseną?

– Iš tikrųjų visos knygos moto yra atspindėtas jos viršelyje. Vienas mano eilėraštis prasideda žodžiais "knygos yra mano takeliai ir sodas" – viršelyje aliuziją į tai ir regime. Kalbant apie dabartinę būseną, net nežinau, kurį eilėraštį įvardijus – vis keičiasi mano paties supratimas, požiūris į juos. Šiuo metu man artimesni pavasario ir vasaros eilėraščiai, pacituosiu vieną iš 62 puslapio. Jis man atrodo labai tinkantis gegužės mėnesiui, nors gal kiek ir niūrokas:

tik dabar suprantu

 

kaip nekenčiu

tos pilkumos

koks lipnus ir viliojantis

paprastas gyvenimas

kaip norėsiu tvarkos

ir baisėsiuosi ja

kaip apsėda ramybė

ir veja iš namų vienatvė

kokie įšilę pušų kamienai

už namo, koks rupus

smėlis, koks žalias

pakalnučių gedulas

 

tik dabar suprantu

– Ne tik rašote, bet ir verčiate poeziją. Tai nelengva užduotis – juk reikia ne tik išversti tekstą, bet ir sugebėti perteikti emociją, žinutę. Kuo dar įdomus šis darbas? Galbūt verčiami autoriai vėliau padaro ir šiokios tokios įtakos jūsų kūrybai?

– Kai tik pradėjau dirbti šį darbą, verčiami autoriai man darydavo daugiau įtakos. O štai jaunystėje jausdavau skaitomų autorių poveikį. Vėliau išmokau atsiriboti nuo kitų rašytojų tiek versdamas, tiek skaitydamas, tiek kurdamas. Vis dėlto dažniausiai verčiu tuo poetus, kurie man iš tikrųjų patinka, todėl jaučiu su jais ryšį arba bent jau žinau, kad sugebėsiu tinkamai perteikti jų balsą ir tekstus. Vertėjo darbo pradžioje įtaką man padarė Charlesas Bukowskis, o vėliau amerikiečių poetas Williamas Carlosas Williamsas ir kiti XX a. pradžios ir vidurio JAV poetai klasikai. Šiuo metu verčiu Walto Whitmano poezijos knygą, tad nežinau – gal mano paties rašymui įtakos ir turės tos ilgos W.Whitmano eilutės bei kosminis jo mąstymas.

Apskritai poezijos vertimas gali būti iššūkis, nors labai sunku apibūdinti šį procesą. Taip pat sudėtinga, kaip ir nupasakoti eilėraščio kūrimą. Kai esi vertėjas, tu moki verčiamą kalbą, žinai, kaip dera sudėlioti sakinį, išmanai rimo ir metro subtilybes, tačiau yra dar kažkoks nepaaiškinamas dalykas. Jeigu pavyksta jį perteikti, tada vertimas geras. Svarbu ir tai, kad versdamas vertėjas turi nuslopinti savo paties balsą ir rašymo stilių, stengdamasis perteikti verčiamo autoriaus rašymo ypatumus. Save patį privalai paversti skaidriu, permatomu arba net nematomu, nes tuo metu esi tiesiog stiklas, kuris per save perleidžia kito rašytojo tekstą. Vis dėlto, ar geras vertėjas yra nematomas, irgi diskutuotinas klausimas. Net ir beprotiškai besistengdamas to išvengti, tu vis tiek į tekstą įneši savo balsą ir stilių. Kiek skirtingų vertėjų, tiek visada bus ir skirtingų to paties teksto vertimų. Šio aspekto neišvengsi, tačiau pageidautina kiek įmanoma labiau save pašalinti iš verčiamo teksto. Iš tikrųjų verčiu ne tik dėl noro pasidalyti patinkančiais tekstais, bet ir dėl kitos priežasties. Kadangi pats eiles rašau ne taip dažnai, versdamas tarsi treniruojuosi – toks darbas padeda nepamiršti rašymo įgūdžių, juos atnaujinti.

Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų.

– O kokią matytumėte užsienio poezijos vertimo padėtį mūsų šalyje? Galbūt šiai sričiai reikėtų skirti daugiau dėmesio?

– Tikrai derėtų. Išverstų poezijos knygų per metus pasirodo gal trys ar keturios, tad jų tikrai nėra daug. Daugiau vertimų spausdinama kultūrinėje spaudoje, tačiau jie greitai pasimiršta. Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų. Taip pat norėtųsi, kad ir nedidelių knygelių serijos, kur būtų skelbiamos užsienio poetų eilės. Viso to kol kas nėra, tad užsienio poezijos situacija Lietuvoje yra gana padrika. Dažniausiai vertėjai siūlo savo iniciatyvas versti tam tikrus autorius, o leidyklos nelabai nori prie to dirbti, nes komerciškai poezija nėra sėkminga. Tad per metus pasirodo tik keli išversti rinkiniai – dažniausiai Nobelio literatūros premijos laureatų ar kitų žinomų poetų. Greitai pasirodys ir mano kartu su kolegomis, verčiama W.Whitmano rinktinė. Tad nors situacija nėra labai gera, ji pakenčiama. Vis dėlto norėtųsi sistemingo poezijos leidybos plano, knygų serijos – kad kasmet sistemingai būtų išleidžiama bent kelių pasaulio ar Europos autorių kūryba.

 

– Gyvenate literatūra – esate knygų apžvalgininkas, poezijos kūrinių vertėjas, poetas. Kai įsitaisote su kavos puodeliu ir nauja knyga rankose, ar pavyksta ją skaityti ne per apžvalgininko prizmę?

– Geras klausimas... Šiaip stengiuosi skaitomas knygas padalyti į dvi kategorijas – apžvalgai ir malonumui. Apžvalgai skirtas knygas, deja, skaitau kaip apžvalgininkas, nors kartais to gailiuosi. Norisi recenzuojamą knygą perskaityti ir savo malonumui, bet tai ne visada pavyksta. Skaitomas knygas išskirstau ir laike – apžvalgoms ir recenzijoms skirtus kūrinius paprastai skaitau ryte ar dieną, o laisvalaikio knygas – vakare. Stengiuosi šios tvarkos nesupainioti, nes jei visas knygas skaitai kaip apžvalgininkas, nebelieka jokio skaitymo malonumo.

– Ar apžvalgai skaitytas knygas vėliau stengiatės perskaityti kaip paprastas skaitytojas?

– Norėčiau, bet ne visada pasitaiko galimybė. Atsipūtus nuo skaitymo su pieštuku rankoje ir pastabomis paraštėse, po kurio laiko galima vėl iš naujo paimti knygą į rankas ir dar kartą ramiai sugrįžti prie įdomesnių vietų, pasimėgaujant ją perskaityti. Skaitydami apžvalgininkai tai daro labai greitai – neretai susigriebi, kad jau reikia rašyti apžvalgą, o knyga dar neskaityta, tad menkas čia malonumas. Dar pasitaiko variantų, kai kūrinį perskaitai laisvalaikiu, o tada pagalvoji, kad galima ir apžvalgą apie ją parašyti. Vis dėlto šie du skaitymo būdai yra tikrai skirtingi.

– Kaip įvertintumėte dabartinę Lietuvos poezijos padėtį? Ar mūsų poetai geba save tinkamai pristatyti ne tik gimtinės, bet ir užsienio skaitytojams? Galbūt matote ateinančią drąsią naująją kartą?

– Manau, kad mūsų poezijos padėtis yra tikrai gera – turime daugybę talentingų poetų, net ir lyginant su kitomis Europos ar pasaulio šalimis. Tiesa, kalbant apie gebėjimą save pristatyti, poetai iš tiesų ne visada būna kalbūs ekstravertai. Tačiau jaunieji autoriai kuo puikiausiai save geba reprezentuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, – jie išradingi, iškalbingi, mokantys kelias užsienio kalbas, gebantys laisvai bendrauti ir sudominti savo asmenybe. Tad nauja karta jau yra atėjusi – nors nepažįstu pačių jauniausių jos atstovų, už mane 10–15 metų jaunesni poetai jau yra išleidę po porą knygų, žinomi ir tikrai įdomūs rašytojai.

---

Ketvirtosios knygos sėkmė

Tarptautinio poezijos festivalio "Poezijos pavasaris" metu įteikiamą Maironio premiją yra įsteigusi Kauno miesto savivaldybė. Šiųmetį laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių pastarųjųų "Poezijos pavasario" laureatų. Šiemet tai buvo poetai Vladas Braziūnas, Almis Grybauskas, Kęstutis Navakas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova.

Premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Rašytojų sąjunga šiam apdovanojimui šiemet pasiūlė penkis autorius: Marių Buroką (už knygą "Švaraus buvimo"), Vytautą Kazielą ("Alyvmedžiai"), Giedrę Kazlauskaitę ("Gintaro kambarys"), Mindaugą Nastaravičių ("Bendratis"), Dovilę Zelčiūtę ("Prieglaudos miestai"). M.Buroko rinkinys, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, komisijai pasirodė verčiausias "Poezijos pavasario" laurų.

M.Burokas – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas, "Vilnius Review" vyriausiasis redaktorius. Jis yra išleidęs tris poezijos knygas – "Ideogramos" (1999), "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011). "Švaraus buvimo" – ketvirtoji poeto knyga, 2018 m. ji buvo nominuota Metų knygos rinkimuose.

M.Burokas apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius (2011), Antano Miškinio literatūrine premija (2012), "Poezijos pavasario" premija už užsienio poezijos vertimą į lietuvių kalbą ir Vilniaus knygų festivalio premija "Naujasis knygnešys" (2013), Vilniaus mero premija už poeziją apie Vilnių (2016), Vytauto Kubiliaus premija (2018).

Kas: Maironio premijos įteikimas – "Poezijos pavasario" laureato vainikavimas.

Kur: Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje (Rotušės a. 13).

Kada: gegužės 24 d. 18 val.

 

U ir J

išsišovę stuburų gumburėliai

smulkūs kaulai undinių

 

kvėpuoja

lyg saujoj laikyčiau

pasigavęs paukštelį

 

guli abipus

nemiega

šnopuoja

 

pasakok

šnibžda

apie pasaulį

medūzas

kas yra elektra

kaip medžiai auga

ir kodėl

popierius baltas

 

guliu

nemiegu

šnopuoju

 

žinių

patikimiausias šaltinis

filosofinis akmuo

pasenus

enciklopedija

 

tėvas

prigadinęs tiek popieriaus

praeities kaulavaisis

apgaubtas

ateities minkštimo

 

kalbu

į švarias galveles

tikiuosi, kad

tiesą

*****************

Visby

kraujas čia seniai užsnigtas

pabarstytas druska smėliu

vėl užsnigtas

 

prieš šimtus metų

 

tik bažnyčių ašakos barkšo

į pilkšvą dangų

 

kirviai nebeskaldo kaukolių

visi turi po dešimt pirštų

visų dantys sveiki

užuolaidos klostėtos

ir stalinės lempos jaukiai

sklaido tamsą:

 

– šalį užėmus

gerovė

– salą užplūdus

ramybė

– miestą užklojus

gausa

********************

dukroms

sėdžiu

tarp dviejų miegančių

kūnelių

 

tai davė

ir tai davė

 

ugnies ir vandens

šarkelė mergelė

po jos mūro arka

ryt

pražingsniuosim

į dieną

 

atsisuksiu

per petį –

 

aukso šarvai

aukso

rankelės kojelės

 

aliejaus smilkalų

esatis

 

ir dvi šviesios

galvos

– – – – – –

jau tolsta

*******************

Tomui Arūnui

mano dukra

vedė tave

apšepusį karaliūną

tiltu

taip lėtai ir iškilmingai

lyg kitapus

tarp niūrių penkiaaukščių

pagaliau lauktų

ir ramybė

ir maišto išsipildymas

ir net

tas saldus trekštelėjimas

atsukant

butelio kamštelį

******************

Vilnius. Liepa

erdvus sekmadienis prieš lietų. tik liepos tyliai barsto žiedus, o parko ūksmėje raudonai šviečia ledų prekeivio vežimėlis. ir pirmos katės tyliai žengia iš senamiesčio laiptinių. kieme prie smėlio žiovaudamas stovi anksti pakirdęs vaikas. ramybė trauksis tuoj. skambės varpai, kavinėse cinksės šaukšteliai ir pro Aušros vartus įžengs dairydamasis smalsiai svetimšalis.

**************

šalto rasoto puodelio

mėnuo

 

vaikystė

 

troškulys

dar jaunas

it kumeliukas

 

už lango – žalumos

sūkurys

it sapne

 

lėtas

ir begalinis

 

šviesuliai

amžiams sustingę

zenite

 

ir vanduo

 

keliantis

 

geliąs

********

mano bobutė

tarp tirštų agrastų

žiedadulkių

žolės sultinys

trykšta tarpupirščiuos

 

visi artimųjų vardai

klampioj juodoj beprotybėj

po užmerktais vokais

prabėga

raina vos atpažįstama

katytė

 

visi žinomi daiktai

skausmo migloj

votyse įklimpę

aštriais kampais

duria paširdžius

 

visa jos esybė

tos tirštos žiedadulkės

mirties vasaros blyksnis

lyg kas

saulei spiginant

būtų langą pravėręs

 

blykst

 

ir krenta tamsa

prišąla tarpupirščiuos

žolės syvai

sukreša

žiedadulkių luobas

 

blykst

 

ir tik

šilumos pasigedus

tyliai iš patalų

išsliuogia

raina katytė

******************

2015, lapkričio 13, Paryžius

 

mūsų šunys

išmoko neloti

 

loja sirenos

rytuos ir vakaruos

dūžta stiklas

kraują kitądien

užkloja gėlės

vėl ramu

tik naktį

gulim

atmerktom akim

prie artimo savo

 

klausomės

aštraus

nesiliaujančio

 

stygos zvimbimo

 

******************

Premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Rašytojų sąjunga šiam apdovanojimui šiemet pasiūlė penkis autorius: Marių Buroką (už knygą „Švaraus buvimo“), Vytautą Kazielą („Alyvmedžiai“), Giedrę Kazlauskaitę („Gintaro kambarys“), Mindaugą Nastaravičių („Bendratis“), Dovilę Zelčiūtę („Prieglaudos miestai“). M. Buroko rinkinys, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, komisijai pasirodė verčiausias „Poezijos pavasario“ laurų.

M. Burokas - poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas, „Vilnius Review“ vyriausiasis redaktorius. Jis yra išleidęs tris poezijos knygas - „Ideogramos“ (1999), „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ (2011). M. Burokas apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius (2011), Antano Miškinio literatūrine premija (2012), Poezijos pavasario premija už užsienio poezijos vertimą į lietuvių kalbą ir Vilniaus knygų festivalio premija „Naujasis knygnešys“ (2013), Vilniaus mero premija už poeziją apie Vilnių (2016), Vytauto Kubiliaus vardo premija (2018).

„Švaraus buvimo“ - ketvirtoji poeto knyga, 2018 m. nominuota Metų knygos rinkimuose.

Maironio premijos laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių paskutinių „Poezijos pavasario“ laureatų. Šiemet tai buvo poetai Vladas Braziūnas, Almis Grybauskas, Kęstutis Navakas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova.

„Ateinantį antradienį Kauno miesto tarybos posėdyje politikai svarstys klausimą dėl Maironio literatūrinės premijos paskyrimo šiam Lietuvos rašytojų sąjungos pasiūlytam apdovanoti poetui. Kauno savivaldybės tarybai pritarus Rašytojų sąjungos siūlymui, „Poezijos pavasario“ pabaigtuvėse M. Burokui bus įteikta premija, kuri siekia 3000 eurų“, – ketvirtadienį naujienų agentūrai ELTA sakė Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Albinas Vilčinskas.

Pažymėtina, kad tai nebus pirmasis apdovanojimas poeto M. Buroko kūrybinėje biografijoje. 2011-aisiais jam paskirta Jaunojo jotvingio premija (už poezijos knygą „Išmokau nebūti“), po dvejų metų – Kultūros ministerijos premija (už publicistikos kūrinius), vėliau – Antano Miškinio literatūros premija (už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą) bei „Poezijos pavasario“ premija (už užsienio poezijos vertimą į lietuvių kalbą).

Poetas M. Burokas taip pat buvo apdovanotas ir Vilniaus knygų festivalio premija „Naujasis knygnešys“ bei 2016-aisiais už poeziją apie Vilnių pelnė Vilniaus meno premiją.

ELTA primena, kad Maironio premiją Kauno miesto savivaldybės taryba įsteigė 2013-aisiais. Premijai skiriamos savivaldybės biudžeto lėšos.

Kaip BNS patvirtino Kauno savivaldybės atstovas Tomas Jarusevičius, Lietuvos rašytojų sąjunga šiam rašytojui pasiūlė skirti savivaldybės įsteigtą Maironio premiją už pernai išleistą knygą „Švaraus buvimo“.

Svarbiausia metų premija, skiriama už poeziją, M. Burokui bus įteikta gegužės 24-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.

M. Burokas yra išleidęs keturias poezijos knygas: „Ideogramos“ (1999), „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ (2011), „Švaraus buvimo“ (2018).

Į lietuvių kalbą jis yra vertęs Charleso Bukowskio (Čarlzo Bukovskio), Hunterio S. Thompsono (Hanterio S. Tompsono), Samuelio Becketto (Samuelio Beketo), Howardo Phillipso Lovecrafto (Hovardo Filipso Lovkrafto), Alleno Ginsbergo (Aleno Ginzbergo) kitų JAV, Kanados, Australijos rašytojų poeziją.

Maironio premija įsteigta 2013-aisiais, ją sudaro 3 tūkst. eurų. Premijos skyrimą dar turės patvirtinti Kauno savivaldybės taryba.

Marius Burokas

Už knygą "Švaraus buvimo" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

Naujoje, ketvirtoje, poezijos knygoje "Švaraus buvimo" M.Burokas tęsia ankstesniuose rinkiniuose (ypač "Būsenos", 2005; "Išmokau nebūti", 2011) išryškėjusias gyvenimo kelio, santykio su poezija ir kultūra, su gimtuoju Vilniumi temas. Ypatingo skaidrumo, šviesos dabar teikia žmogiškųjų vertybių, artimiausių žmonių apsuptis, tai atsispindi ir knygos pavadinime. Vaikai spinduliuoja šilumą, meilę pasauliui, padeda pažvelgti į kasdienybę šviežiai, pamatyti save patį pasaulio tęstinume. Mylimo žmogaus supratimas, šeimos bendrija – tai vertybės, kurias reikia puoselėti ir saugoti, nes ir jas ardo realybės rutina, ydos ar ramybė, tampanti nepakeliama. Poetas, panirdamas į save, į savo slaptą "aš", atskleidžia nevienalypę žmogaus prigimtį, jausmų dialektiką. Netobulame pasaulyje harmonija, užsimiršimas sunkiai įmanomas, kai epochos vėjas išpučia raides ir dvasią. Ar dievoieška atsakys į būties klausimus? Poetui, žinomam vertėjui, literatūros kritikui rūpi asmeniška atvertis papildyti visuotiniais kontekstais, rasti paprastą ir autentišką poetinę kalbą. Ši knyga – darnus poetinis audinys, į kurį natūraliai įsipina saviraiška ir aktualių pasaulio įvykių refleksijos.

Vytautas Kaziela

Už knygą "Alyvmedžiai" (Kauko laiptai, 2018)

"Alyvmedžiai" – vienuoliktoji V.Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai – išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas – formos ir įvaizdžių – turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kad yra esminga, galima išreikšti taupiu žodžiu.

Giedrė Kazlauskaitė

Už knygą "Gintaro kambarys" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

"Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas", – G.Kazlauskaitė.

Mindaugas Nastaravičius

Už knygą "Bendratis" (Tyto alba, 2018)

pagalvojau, kad viską

jau parašiau, nors nė žodžio

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius

kiek besiraityčiau

pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas

kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos

tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas

nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau

tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur

prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom

tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom

ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą

tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada

sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos

kad mūsų pelenų net dykai niekas neima

sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų

ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių

"Bendratis" – trečioji jaunesniosios kartos poeto M.Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys "Dėmėtų akių" (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – "Mo" (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. "Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga", – sako rašytojas Sigitas Parulskis.

Dovilė Zelčiūtė

Už knygą "Prieglaudos miestai" (Kauko laiptai, 2018)

Neatsitiktinai D.Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina "Prieglaudos miestai". Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema. Su sau būdingu atvirumu ir kūrybiniu įkarščiu poetė imasi išskirtinio šiems laikams moralinių vertybių teigimo, savęs ieškojimo nuopuoliuose ir prisikėlimuose, ieško atsakymo į vieną iš svarbiausių egzistencinių klausimų: su kuo tu? Knygos autorei sekasi: ji išvengia patetikos ar egzaltacijos, deklaratyvaus religingumo, moralizavimo. Tema skleidžiasi natūraliai: skausmingai, džiaugsmingai, įtikinamai. Nedvejoji: "prieglaudos miestas" D.Zelčiūtės poezijoje tapo filosofine atskirties, atsiteisimo, išsigryninimo kategorija, – tiek laiko, tiek erdvės prasme.

Neseniai leidyklos "kitos knygos" darkart perleistas debiutinis JAV kūrėjo romanas "Paštas" – pretekstas pakalbėti su jį išvertusiu M.Buroku apie visą šio autoriaus palikimą, minėtos knygos aktualumą Lietuvoje, Ch.Bukowskio skaitytojus ir, žinoma, "Pašto" kalbą.

– Ką, jūsų nuomone, rodo neblėstantis Lietuvos skaitytojų susidomėjimas Ch.Bukowskio kūryba – mūsų bręstantį kapitalizmą, labai primenantį Amerikos praeitį, visuomenės polinkį į šiurkščias bendravimo formas ar tiesiog minėto autoriaus originalumą? Kaip kinta literatūros lauko reakcijos vis perleidžiant Ch.Bukowskio romaną "Paštas"?

– Tiesą sakant, susidomėjimas Ch.Bukowskiu šiuo metu kiek priblėso. Žinoma, "kitos knygos" neišleido visko, ką jis prirašė, neišleido net visko, ką galima pavadinti geriausiu, – trūksta dar poros apsakymų knygų, ypač "Notes of the Dirty Old Man" ("Seno ožio užrašų"). Ta knyga išsiskiria iš Ch.Bukowskio bendros kūrybos – ten esama ir esė, ir visiškai makabriškų siurrealistinių tekstų, balansuojančių ant "body horror" žanro ribos. Bet šie tekstai, manau, bus išleisti netolimoje ateityje. Ch.Bukowskis vis tiek išlieka šiokiu tokiu minėtosios leidyklos ženklu.

Beje, mūsų kapitalizmo bręstančiu nepavadinčiau. Panašu, kad jis iš pubertacinės fazės peršoko tiesiai į dekadentinę. Nežinau, ar Ch.Bukowskį galima vadinti JAV kapitalizmo kritiku – tai gal per skambu, bet situaciją jis tam tikra prame reflektavo ir aprašinėjo (gana aktyviai reiškėsi ir įvairioje andergraundo spaudoje).

Manau, kad literatūros lauko reakcijų, vis perleidžiant "Paštą", nebereikėtų tikėtis (jų ypatingų nebuvo ir pasirodžius pirmam leidimui – didžioji dalis literatūros lauko teikėsi Ch.Bukowskio nepastebėti). Jis perleidžiamas, nes atsiranda ar paauga vis nauja skaitytojų karta – jiems galbūt Ch.Bukowskis visiška egzotika ir romantika. O ir pabūti blogiuku skaitant knygą vilioja. Kita vertus, "Paštas" šiek tiek darė įtaką, tikiuosi, ir būsimiems lietuvių rašytojams bei rašytojoms. Gal ir toliau darys įtaką.

Be to, Lietuva ne išimtis. Turiu omenyje tai, kad Ch.Bukowskis pataikė į visą Rytų Europos mentalitetą. Jo tekstai kažkuo artimi minėtos erdvės gyventojams. Gal alkoholio kultu? Nešvankybių pomėgiu? Sunku tiksliai pasakyti. Bet kiekviename Rytų Europos didmiestyje būtinai rasite barą "Bukowskis", kaip jau tas baras atrodo (dažniausiai taip, kad tikrasis Ch.Bukowskis ten kojos nekeltų) – kita kalba.

– Ar Ch.Bukowskis, būdamas leidžiamas lietuviškai, atskleidžia mūsų kontrakultūros vakuumą? Ar būtų objektyvių prielaidų sakyti, kad dabartinėje Lietuvoje galėtų rastis sovietinio andergraundo figūros Baro asmenybės tipas, labai artimas Ch.Bukowskio asmeninei ir kūrybinei pozicijai? Kita vertus, ar mūsų kontrakultūra, istoriškai žiūrint, nebūdavo nukopijuojama ir suvaidinama? Ar Lietuvoje dar esama rašytojų, negalvojančių, kaip išgyventi iš darbo užmokesčio? Kokias mūsų specifiškai literatūros tekstų būsenas netiesiogiai diagnozuoja Ch.Bukowskis?

– Iš dalies sutinku, tuo metu, kai pasirodė Ch.Bukowskis (2005 m.), literatūroje iš tikrųjų tvyrojo savotiškas gyvos kalbos, nenorminės leksikos ir aštresnių tekstų vakuumas. Jis sėkmingai užpildomas tik dabar (pvz., Rimanto Kmitos ir Kęstučio Šapokos romanai, Mariaus Povilo Elijo Martynenkos tekstai, kai kurių autorių poezija). Žmonės buvo pasiilgę pipirų, pasiilgę mielų šunsnukių, su kuriais galima tapatintis (ir perskaityti tekstą, kuriame su meile aprašytos klaikios išgertuvės).

Kalbant apie kontrakultūrą – gal dabar ir esama tokių tekstų, iš visuomenės dugno, iš atstumtųjų pusės, rašomų pačių atstumtųjų. Bet kol kas tokio grožinio teksto neteko matyti. Turbūt greičiau pasirodytų koks nors autobiografinis ar non-fiction kūrinys. Vis dėlto ir K.Šapoka ir R.Kmita – tai savotiškas gariūnmečio paveikslas, o kas dedasi dabar, mes sužinome, deja, tik iš naujienų portalų, o ne iš prozos kūrinių. Kur jie – nežinia. Kur įpykę menininkai? Kur literatūros normų laužytojai? Kol kas dažniausiai maištaujama tik prieš kalbą, o ne prieš turinį. Bet gal ir jam ateis eilė.

Sakai, nukopijuojama ir suvaidinama – na taip, bet kitokio kelio nėra. Mes negalime plyname lauke suręsti kokio andergraundinio statinio. Bent jau kol kas aš neįsivaizduoju ką originalaus galima šiais laikais parašyti nieko labai nesiskolinant?

Sunkiausia, žinoma, rasti tinkamą slengą, išpainioti amerikietiško slengo subtilybes ir perteikti jas lietuviškai. Čia rusiški žodelyčiai ir "matas" nepadės – Ch.Bukowskis vis dėlto ne girtas inteligentas iš Pamaskvės.

Ch.Bukowskis buvo savotiškas lakmuso popierėlis, ko reikėjo skaitytojui ir ko reikėjo, o gal ir tebereikia, mūsų prozai – pasiutimo, po velnių, gyvumo ir gyvybės. Aš matau, kaip šiuo metu knygynuose auga istorinių ir pseudoistorinių lietuvių romanų kalnai (iš įvairiausių laikotarpių), kaip klesti visoks eskapizmas, bet kažko naujo, šviežio, tikrai šiuolaikiško nėra (jau tų kelių minėtų pavyzdžių nebeminėsiu).

Kita vertus, Ch.Bukowskio romanai išaugo iš poezijos ir apsakymų. Su poezija Lietuvoje viskas daugmaž gerai – gal bukovskiško tiesmukumo kartais ir pritrūksta, bet aštrumo šiais laikais – jau nebe.

O apsakymo žanras mūsų šalyje mirė, buvo tyliai užkastas už kapinių tvoros, supuvo, o jo medinį kryželį nulaužė vandalai. Nėra tokio žanro. Yra pavieniai apsakymus ir noveles rašantys autoriai, bet dauguma jų tęsia lietuviškos mokyklos įdirbį ir kažko radikalaus imtis neketina (pataisyk mane, jei klystu).

– Ar Ch.Bukowskio kalba labai nutolusi nuo jūsų asmeninių kalbos registrų? Kokių kompleksų privalo neturėti romano "Paštas" vertėjas?

– Kad gal ne. Šneku aš gana netaisyklingai – tai labiau sąmoningas pasirinkimas: kalbėti gyvai gyva kalba. O ir Ch.Bukowskį stengiausi versti tokia truputį suliteratūrinta šnekamąja kasdiene kalba – visų intonacijų, santrumpų ir kitų dalykų į raštą ir literatūrą neperkelsi, o ir nereikia.

Sunkiausia, žinoma, rasti tinkamą slengą, išpainioti amerikietiško slengo subtilybes ir perteikti jas lietuviškai. Čia rusiški žodelyčiai ir "matas" nepadės – Ch.Bukowskis vis dėlto ne girtas inteligentas iš Pamaskvės. Tenka suktis su skurdokomis lietuviškomis atsargomis. Gaila, tuomet, kai verčiau "Paštą", dar nebuvo "Lietuvių kalbo žargono ir nenorminės leksikos žodyno". Dabar jį turiu, bet pastaruoju metu neverčiu nieko, kam jis praverstų... Bent kol kas.

Dar nelengva buvo rasti atitikmenis žirgų lenktynių terminijai, beisbolui – dviem Bukui šventoms sporto šakoms.

"Pašto" vertėjas neturi būti šventeiva ir neturi norėti užglaistyti aštresnius kampus ar sušvelninti aštresnį žodį. Bybys yra bybys – kam ieškoti jam eufemizmų.

Žinoma, ne visiems patiktų autoriaus ir jo herojų požiūris į gyvenimą, girtuoklio kasdienybės smulkmenos, požiūris į moteris. Na, bet jiems esama kitų, padoresnių autorių ir knygų.

Šias dvi visiškai nepanašias lietuvių autorių knygas sieja tik kelionė, bet ir ta kelionė skirtinga. Vienoje knygoje jaunas žurnalistas ir Paryžiaus  politinių mokslų instituto studentas Andrius Kleiva pasakoja apie metus, praleistus Japonijoje. O kitoje – menotyrininkas, kuratorius ir kritikas Kęstutis Šapoka keliauja į netolimą praeitį, į daugumai mūsų puikiai pažįstamą ir dažno su siaubu (tiesa, sumišusiu su nostalgija) prisimenamą  dešimtąjį dešimtmetį, liaudyje vadinamą „gariūnmečiu“.

Andrius Kleiva „Kaip veikia Japonija?“

Pradėkime nuo kelionės į Japoniją ir apskritai nuo lietuviškų kelionių knygų situacijos. Lietuviai – noriai ir daug keliaujanti tauta, nepaisant mitų apie mūsų uždarumą ir nelankstumą (o tokių mitų yra), mes iš tikrųjų smalsūs, mėgstantys įvairias patirtis ir gana gerai visur pritampantys žmonės. Ir mėgstantys tas patirtis aprašyti. Čia nesigilinsiu į keliautojo ar klajūno įvaizdį lietuvių literatūroje, norintys apie tai sužinoti smulkiau, gali atsiversti LLTI leistą, 2010 metais pasirodžiusią Imeldos Vedrickaitės knygą „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ ir apie tai pasiskaityti.

Man labiau rūpi keliavimo patirčių, kelionių vadovų ir šalių pažinimo knygos. Jų gausu ir jas galima suskirstyti į keletą grupių. Gausiausia knygų grupė yra ta, kurioje autorius keliauja, norėdamas pažinti ne tiek šalį, kiek save. Tai asmeniškos savęs paieškos, kur autorius labiau rūpinasi savo vidiniais virsmais, patirtimis ir sielos būkle, nei aprašo tai, ką mato ar gilinasi į šalies vidaus gyvenimą bei papročius. Iš kelionės toks autorius būtinai grįžta dvasiškai praturtėjęs, nušvitęs ir pasikeitęs.

Nemažai knygų apsiriboja kelione po kurios nors šalies maisto valgymo papročius ir virtuves. Dalis knygų – šiek tiek beletrizuoti kelionių vadovai su virtine nuorodų, lankytinų objektų sąrašais ir patarimais. Ir turbūt viskas.

Kelioninės eseistikos mes taip pat turime nedaug – geriausi jos pavyzdžiai: Rolando Rastausko ir Eugenijaus Ališankos knygos.

O ko mes neturime? Beveik nėra grožinei literatūrai prilygstančios kelionių literatūros, tokios, kurią rašė ar rašo Bruce‘as Chatwinas, Paulis Theraux ar dabar itin populiarus Geoffas Dyeris. Beveik nėra ir knygų, kurios analizuotų šalį iš vidaus, giliau, kurioje asmeniniai įspūdžiai būtų atmiešti išsamesniais šalies gyvenimo, papročių, gamtos ir miestų aprašymais. Ir kad tai būtų padaryta talentingai. Į galvą visų pirma ateina vienas pavyzdys – Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“.

Ši ilga įžanga buvo reikalinga tam, kad lengviau apibrėžčiau Andriaus Kleivos knygos „Kaip veikia Japonija“ vietą ir ypatumus. Gražiai ir su meile išleista, puikiai autoriaus fotografijomis iliustruota ir japoniškais motyvais papuošta knyga neįtelpa nė  vieną iš mano minėtų kategorijų. Ji – savotiškas hibridas, gal net vadovėlis šaliai pažinti. Autorius gyveno Japonijoje metus – šaliai išsamiai pažinti tai nėra daug, bet nėra ir labai mažai, jei nesnaudi, domiesi ir mokaisi. Autoriui smalsumo ir entuziazmo netrūko, kaip netrūko ir beveik japoniško kruopštumo ir darbštumo renkant ir sisteminant informaciją. Be to, jis stengėsi pasinerti į tokį gyvenimą, kokio turistai paprastai nemato arba neturi laiko pasižiūrėti.

Knyga suskirstyta į keliolika išsamių skyrių – juose pasakojama apie japonų požiūrį į aplinką, apie jų sudėtingą kalbą, apie mokymosi sistemą, apie darbo įpročius ir etiką, apie šeimą, apie vartojimo ir aptarnavimo kultūrą, apie pramonę... Beveik apie viską. Pasigedau tik skyrelio apie šiuolaikinę japonų kultūrą – kiną, literatūrą, vaizduojamuosius menus. Šiek tiek dėmesio skirta tik manga ir anime fenomenams. Kita vertus, galbūt Andrius Kleiva nenorėjo rašyti apie tai, ko nespėjo gerai pažinti, o ir japonų kultūra, ypač savo išoriniais pavidalais, mums pasiekiama, perprantama daug lengviau, nei vidinis pačių japonų pasaulis ar papročiai.

Informacijos kiekis knygoje – milžiniškas, bet ji pateikta gyvai, su citatomis, pokalbių intarpais, smagiais nutikimais, pavyzdžiais ir humoru (tiesa, pastarasis vietomis įkyrokas ir kartais jo per daug, bet gal čia manyje prabilo niūrus lietuvis).

Negana to, visiems reiškiniams, dalykams, daiktams pateikiami jų japoniški pavadinimai. Ta japonų kalbos gausa nevargina, ji kiek egzotiška ir įdomi, be to autorius paaiškina kiekvieno termino ar sąvokos kilmę, svarbą ir reikšmę (o skyrelis apie japonų kalbą iš viso gundo tučtuojau eiti tos kalbos mokytis – nors nuolat pabrėžiama, kokia ji sunki net patiems japonams).

Autorius gana nuodugniai analizuoja japonų visuomenės sąrangą – tarpusavio santykius, santykius šeimoje, darbo kultą, mokymosi ypatumus, pasaulėvokos ir pasaulėžiūros dalykus. Labiausiai jis akcentuoja paties japono charakterį – jo uždaruma, tylos pomėgį, o kartu bendruomeniškumą ir tikslios vietos visuomenėje bei šalyje, gamtoje pajautą.

Kleiva bando rasti ir sąsajų, Japonijos ir japonų panašumų su Lietuva ir lietuviais. Viename interviu jis mini, kad Lietuvą ir Japoniją geriausia lyginti, minint abiejų šalių visuomenes. Autorius teigia, kad tiek lietuviai, tiek japonai „yra čempionai galvojimo, ką apie juos pagalvos kiti“. Štai koks, pasirodo, mūsų bendriausias sąlyčio taškas.

Tačiau ši knyga nėra vien tik šalies analizė. Jos pabaigoje pateikiama keletas nedidelių interviu: keletas pokalbių su japonais (vienas iš jų – su lietuviškai pramokusiu ir Lietuvą pamėgusiu japonu), pokalbis su japone dėstytoja, pokalbis su Lietuvos ambasadoriais Japonijoje. Šie pokalbiai padeda pažvelgti  šalį kitu, ne tik autoriaus kampu, praplečia suvokimo lauką, pagyvina knygą.

Jei ir to dar negana – knyga užbaigiama nestandartiniu Tokijo ir aplinkinių vietovių gidu.

O aš baigdamas apie Kleivos knygą, norėčiau pridurti, kad autorius neapsimeta visažiniu, jis ne kartą pabrėžia, jog šaliai pažinti reikėtų ne vienerių metų. Norisi tikėti, kad į Japoniją jis dar sugrįš ir apie ją parašys, nes susižavėjimas ja ir pagarba tai šaliai juntama iš kiekvieno knygos puslapio (žinoma, nepamirštant pastebėti ir trūkumų).

Kęstutis Šapoka „Pušis, kuri juokėsi“

Nuo „laukinio kapitalizmo“ laikų Lietuvoje praėjo daugiau nei dvidešimt metų ir pagaliau lietuvių rašytojai ima tuos laikus, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, apmąstyti ir reflektuoti. Tai dėkinga medžiaga autoriams, nes tokio jovalo, tokios beprotybės, tokio kičo ir laisvės sprogimo niekuomet nebuvo ir tikriausiai nebebus. Kita šio laikotarpio populiarumo priežastis ta, kad savo kailiu jaunystėje išgyvenę „gariūnmetį“ rašytojai kaip tik pasiekė tinkamą brandą, o ir laiko distanciją, kad galėtų tai aprašyti. Iš daugiau nei dvidešimties metų atstumo Gariūnų laikai atrodo beveik nostalgiškai, o jaunajai kartai – ir visai egzotiškai. Esama ir platesnių priežasčių – visame pasaulyje kyla „laisvojo dešimto dešimtmečio“ ilgesio banga, kuri juntama ir literatūroje, ir mene, ir estetikoje, ir dizaine.

Žinoma, labiausiai Lietuvoje tų laikų nostalgija išjudino fenomenu tapęs Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Apie jį jau tiek rašyta, kad pakaks tik paminėti, jog autorius čia aprašo savo jaunystę to meto Šiauliuose.

Bet dėl platesnio konteksto reiktų paminėti dar dvi, mažiau ar beveik visai dėmesio nesulaukusias knygas: menininko Evaldo Janso „Odę rutinai“, Šiuolaikinio meno centro išleistą 2000-aisiais ir Čikagoje gyvenančio lietuvių kilmės amerikiečių rašytojo Karolio Žukausko 2009 metais pasirodžiusį romaną „Finding Moon in Sugar“ („Surasti mėnulį cukruje“).

Janso knyga –  tikras Gariūnų Lietuvos bohemos gyvenimo dokumentas: necenzūruotas, su gertynėm, keiksmažodžiais, muštynėm, sapnais ir visa to meto siaubingąja autentika. Pasak apie ją rašiusio Andriaus Jakučiūno, „sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą.“ Deja, knyga bestseleriu netapo ir tykiai nugrimzdo užmarštin.

Karolio Žukausko arba Gint Aro romano likimas truputį kitoks: pasirodęs 2009 metais jis pateko tarp įdomiausių tais metais pasirodžiusių JAV knygų, o pačiame romane pasakojama apie aštuoniolikmetį amerikietį Andrew, kuris patenka į gariūnmečio Vilnių – romane aprašomas ir „Suokalbis“, ir vakarėliai, ir to meto realybė. Bet ir šis romanas, deja, nesudomino Lietuvos leidėjų.

Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“ – apie tą patį, bet kitaip. Čia nėra jokio to meto bohemos „egzistencinio romantizmo“ ir pamėgtų kavinių, nors girtaujama nuolat ir gausiai. Beje, pasiskaičius apie tuos laikus rašiusius autorius ima atrodyti, kad visa Lietuva siaubingai gėrė (kas netoli tiesos) ir vartojo narkotikus. O tarp šių užsiėmimų – stumdė turkiškus megztinius.

Kęstutis Šapoka iš pat pradžių ima žaisti ir sovietinės literatūros klišėmis. Trys jo romano skyriai vadinasi „Parduotos vasaros“, „Kaip grūdinosi plienas“ ir „Pušis, kuri juokėsi“. Nežinia, ką tai turėtų simbolizuoti – gal savotišką šių veikalų parodiją, išverčiant juos į dešimtojo dešimtmečio realijas, gal nuorodą į slinktį ar lūžį taip staiga įvykusį sovietinio žmogaus sąmonėje. Juk jis per keletą metų buvo priverstas radikaliai persiorientuoti – iš homo sovieticus tapti nepriklausomos kapitalistinės valstybės piliečiu.

„Pušis, kuri juokėsi“ – romanas apie to meto visuomenės dugną, apie pastangas nors kiek užsidirbti, išlikti naujomis ir žiauriomis sąlygomis. Romanas tiesmukas ir atviras, jame nenugludinti jokie kampai, niekas neretušuota – nei veikėjai, nei įvykiai, nei kalba. Tiesą sakant, kaip ir „Pietinia kronikose“ – pagrindinis Šapokos romano veikėjas ar bent jau aktyviausias veikėjas – pati kalba.

Autorius turi pagaulią ausį, gerą atmintį ir talentą atkurti įvairių Vilniaus pakraščių ir padugnių kalbą – čia skamba ir rusiškų darbininkų keiksmažodžių virtinės, ir Gariūnų turgaus prekeivės „tuteišiška“ šnekta, ir paprastų miesto „pacanų“ žargonas. Visas romanas parašytas šnekamąja to meto kalba ir skamba ne dirbtinai, o gyvai ir organiškai.

Romano siužeto atpasakoti nėra prasmės – skaitytojas iš karto įmurdomas į to meto tikrovę, kur visi kažką pardavinėjo, kombinavo, vogė, dirbo šūdinus darbus, sukosi, kad išgyventų. Kad ir kaip norėčiau išvengti „Pušies, kuri juokėsi“ palyginimo su amerikiečio Charleso Bukowskio romanais, vienu aspektu jo neišvengsiu – Šapokos romanas, kaip ir nemažai Bukowskio veikalų – tai nesibaigiančios sunkių, bjaurių, monotoniškų darbų aprašymų virtinė: veikėjai aria statybose, kerta mišką, renka šiukšles, o tarp darbų – linksminasi kaip moka. Dažniausiai geria.

Ieškantys kažkokių apibendrinimų, išvadų ar gilesnių refleksijų – šiame romane jų neras. Autorius siūlo išvadas pasidaryti patiems, jis nesiknaisioja veikėjų smegenyse, psichologinėse poelgių subtilybėse, neužsiima socialine ar kitokia kritika. „Pušis, kuri juokėsi“ – žalios to meto gyvenimo mėsos „šmotas“. Arba kaip protingiau pasakyta ant viršelio: „dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas“. Mes išgyvenom. Mes liudijam.

Tiesa, „Pušį, kurią juokiasi“ į metafizinį absurdo lygmenį pakylėja trys romane esantys intarpai, pavadinti „Kunigo Bronislovo Paltanavičiaus dvasinė kelionė: susitikimas su ateiviais“ – tikrų „YouTube“ socialiniame tinkle esančių pokalbių įrašų transkripcija.

Pavadinčiau juos „gariūnmečio“ „X-failais“, nes šie įrašai tiksliausiai atspindi mūsų piliečių galvose teliūskavusią ezoterinę košę – tikėjimą ateiviais, raganomis, žiniuoniais, o turbūt ir slaptą troškimą, kad iš nykios baltų kreivų plastikinių staliukų ir pigių prastų prekių aplinkos mus kas nors imtų ir išskraidintų į idealų, tvarkingą ir harmoningą pasaulį.

Deja, išskristi suvisam nepavyko net kunigui Bronislovui. O ką jau kalbėti apie mus, dabar žvelgiančius į tą praėjusią epochą su pasibjaurėjimu, nuostaba ir mazochistiniu ilgesiu veiduose.