Nauja masažuotojo medicinos norma, tikimasi, užtikrins didesnį teisinį aiškumą, skatins pasitikėjimą profesionaliai savo darbą atliekančiais specialistais.

Asmens sveikatos departamento direktorės, laikinai vykdančios ministerijos kanclerio funkcijas, Odetos Vitkūnienės teigimu, teisinis aiškumas, kai kalbama apie visas gydymo, sveikatinimo paslaugas, sudaro sąlygas didesniam paslaugas teikiančiojo sveikatos priežiūros specialisto ir jas gaunančiojo paciento saugumui užtikrinti, tarpusavio pasitikėjimui augti.

„Nors medicinos norma, atrodytų, tiesiog teisinis dokumentas, apie kurį pasidomi tikrai ne visi, tačiau dokumentas būtinas sklandžiam darbui užtikrinti, kadangi čia aiškiai apibrėžtos teisės, pareigos, kompetencija ir veiklos, kurias specialistas gali ir turi atlikti. Paprastai tariant, tai tarsi garantas, kad žmogus gaus profesionalias paslaugas, kurias specialistas teikia pagal savo kompetenciją, jos neviršydamas ir, žinoma, visa apimtimi“, – sako O. Vitkūnienė.

Numatyta, kad masažuotojas prieš teikdamas masažo paslaugą, turi sudaryti masažo veiksmų planą, masažo paslaugas teikti pagal savo kompetenciją, užtikrinant teikiamų paslaugų kokybę. Masažuotojas gali dirbti savarankiškai arba medicininės reabilitacijos specialistų komandoje, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros specialistais.

Taip pat numatyta, kad masažuotojai privalo taikyti tik saugius, mokslo ir praktikos įrodymais pagrįstus masažo metodus ir procedūras, naudoti tik saugius ir visus reikalavimus, taikomus Lietuvoje, atitinkančius prietaisus ir priemones.

Be to, numatyta, kad nuo 2020 m. lapkričio 1 d. masažuotojo praktika verstis galės tik tie specialistai, kurie bus įgiję atitinkamą galiojančią licenciją.

Ministerija teigia, kad nauja masažuotojo medicinos norma turėtų užtikrinti didesnį teisinį aiškumą, skatinti pasitikėjimą profesionaliai savo darbą atliekančiais specialistais.

Asmens sveikatos departamento direktorės Odetos Vitkūnienės šis dokumentas yra „tarsi garantas, kad žmogus gaus profesionalias paslaugas, kurias specialistas teikia pagal savo kompetenciją, jos neviršydamas ir, žinoma, visa apimtimi“.

Numatyta, kad masažuotojas prieš teikdamas masažo paslaugą, turi sudaryti masažo veiksmų planą, masažo paslaugas teikti pagal savo kompetenciją, užtikrinant teikiamų paslaugų kokybę. Masažuotojas gali dirbti savarankiškai arba medicininės reabilitacijos specialistų komandoje, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros specialistais.

Taip pat numatyta, kad masažuotojai privalo taikyti tik saugius, mokslo ir praktikos įrodymais pagrįstus masažo metodus ir procedūras, naudoti tik saugius ir visus reikalavimus, taikomus Lietuvoje, atitinkančius prietaisus ir priemones.

Be to, numatyta, kad nuo 2020 metų lapkričio 1 dienos masažuotojo praktika verstis galės tik tie specialistai, kurie bus įgiję atitinkamą galiojančią licenciją.

„Dėl rezultatų labai nenudžiuginsiu, reikės padirbėti. Pagrindinė problema – per stiprus pilvo presas, jis uždominuoja visą korseto raumenyną, todėl nugara turi labai stengtis, kad tai išlaikytų, dėl to jums ją ir skauda“, – testų rezultatus įvertinęs kalbėjo su olimpiečiais dirbantis kineziterapeutas Mantas Lesnickas.

Olimpiečiams tektų pasistengti, kad pasiektų jūsų lygį.

Geru humoro jausmus pasižymintis Juozukas nepraleido progos papokštauti ir paprašė M. Lesnicko palyginti jo testų rezultatus su Lietuvos olimpiečių.

„Kai kuriems olimpiečiams tektų pasistengti, kad pasiektų jūsų lygį. Reikės padirbėti 2-3 savaites, tačiau iki pasaulio čempionato pasveikti suspėsite“, – geras žinias rinktinės talismanui pranešė M. Lesnickas.

„Juozas kreipėsi į mus dėl jaučiamų skausmų nugaroje, kurie jam plinta į dešinę koją. Šiuo metu galiu įtarti, kad jam yra užspaustos nervinės šaknelės, dažniausiai to priežastis būna stuburo disko išvarža. Manau, kad du mėnesiai yra per mažas laiko tarpas, kad jis galėtų tapti darbingu. Šiuo metu jo vienintelis tikslas turėtų būti reabilitacija“, – rimtą diagnozę konstatavo fizinės ir medicinos reabilitacijos gydytoja Aušra Vitkienė, dirbanti Kaune, prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ įsikūrusiame sveikatingumo centre.

Gyvenime esu turėjęs visokių problemų ir visada pasveikdavau. Tikiuosi, kad pasveiksiu ir šį kartą.

Visgi beveik tris dešimtmečius su Lietuvos vyrų rinktine dirbantis Juozukas net ir išgirdęs gąsdinančią prognozę išliko nusiteikęs optimistiškai ir neabejoja, jog profesionali specialistų pagalba padės laiku pasveikti.

„Prognozės ne kokios, reikės atlikti reabilitaciją. Gyvenime esu turėjęs visokių problemų ir visada pasveikdavau. Tikiuosi, kad pasveiksiu ir šį kartą. Manau, kad ši aplinka man padės tai padaryti“, – optimizmo neslėpė Juozukas.

Akies netekimo istorija

– Iš kur esate kilęs, kokie keliai jus atvedė į Klaipėdą?

– Esu iš Puokės kaimo, kuris yra prie didžiausio Lietuvos akmens. Toje vietoje labai stipri energetika. Dabar ten turiu vaistažolių ekologinį ūkį. Prieš trejus metus mirė mama, tačiau tėvukas gyvas. Gyvendamas kaime ir karves melžiau, ir mokyklą lankiau, o baigęs galėjau veikti ką tik užsimanęs. Taip jau susiklostė, kad atsikrausčiau gyventi į Klaipėdą, mokiausi, paskui prasidėjo "perestroikos" laikai, truputį ūkininkavau, auginau braškes. Buvau išvažiavęs į užsienį. Maždaug 2000 m. mano gyvenime prasidėjo pokyčiai.

– Ar pokyčiams įkvėpė koks nors konkretus įvykis?

– Permainos turbūt prasidėjo po patirtos traumos. Buvo metas, kai tvarkiau ir pardavinėjau senus automobilius. Darbavausi garaže, dažėme mašinas ir reikėjo vieną išstumti į lauką. Moteris ėjo priekyje, aš iš paskos. Ji praėjo, o aš, būdamas ilgas, "pasikoriau". Metalinis kablys įlindo į kairę akį ir užsikabino už akiduobės kaulo. Labai įdomus jausmas, tarsi į tave būtų trenkusi elektra. Abiem rankomis išsiplėšiau akį. Viskas galėjo baigtis ne taip tragiškai, bet dėl nieko nesigailiu. Tai buvo gera patirtis.

– Kas jūsų gyvenime nuo to laiko pasikeitė?

– Kai išsikabinau akį, į pasąmonę atėjo suvokimas, kad ne taip gyvenu, kad turiu kažką savyje pakeisti. Nei iš šio, nei iš to sugalvojau tris dienas nieko nevalgyti. Šiaip sau. Iš kur tai atėjo? Jokios literatūros apie dietas ar badavimą anuomet visiškai nebuvo. Tiesiog gyvenau, dariau žemiškus dalykus, kaip ir visi kiti žmonės: valgiau, gėriau, užsiiminėjau seksu ir tiek. Tačiau sąmoningumo lygis buvo lygus nuliui. Apie kitus dalykus žmogus pradeda galvoti tik tuomet, kai, vaizdžiai tariant, jau "yra batai".

Nuo Dalai Lamos iki Jėzaus

– Ne paslaptis, kad žmonės jums klijuoja įvairias etiketes – nuo Jėzaus ar Dalai Lamos iki šarlatano.

– Gatvėje visko išgirstu. Matyt, žmonės kažko ieško. Prieš mėnesį stoviu sankryžoje, dega raudonas šviesoforo signalas, prieina du "chroniai". Vienas pabaksnoja kitam į pašonę: "O tu sakai, kad Jėzaus nėra. Žiūrėk", – sako rodydamas į mane.

– Ar tokios kalbos jūsų nežeidžia?

– Kiekvienas esame individualus. Bet mes nemokame priimti kito žmogaus pasaulio. Manome, kad mūsų sukurtas vidinis pasaulis yra pats teisingiausias. Va kaimynas tai durnelis, nusišlapino prie durų. Nesvarbu, kad pats, kol rytą žmona buvo užėmusi tualetą, pridarei į kriauklę. Žmogus nemato savęs iš šalies. Prieš patiriant traumą ir mano pasaulis buvo visiškai kitoks nei dabar, gyvenau nuolatinėje įtampoje, strese, neapykantoje, pyktyje. Aplinkiniai mums atrodo blogi todėl, kad patys tokie esame. Anksčiau kone kiekvieną dieną galėjau muštis dėl patyčių – mane vadino vienaakiu, ciklopu, žlibiu, grasino išdurti antrą akį. Tačiau sulig tuo momentu, kai pradedi keistis, visi įžeidimai ima tirpti tarsi sniegas pavasarį. Patikėkite.

– Ko atsisakėte?

– Mėsos, alkoholio, net žuvų. Tiesa, dabar jau valgau žuvis. Kai grįžau iš užsienio, susipažinau su Irina, kuri man labai daug padėjo ir palaikė. Buvo tas vedlys, paskatinęs veikti. Būdamas su šia moterimi atsivėriau, pamačiau tai, kas nematoma. Kalbu apie energetiką ir tuos dalykus, kurie nėra apčiuopiami.

– Ne apie meilę?

– Ne, meilė paskui. Į mane žaibas netrenkė, nepatyriau klinikinės mirties, tiesiog pajutau. Nuo to momento prasidėjo ir materialūs pokyčiai: seminarai, masažai, visokie bioenergetikos kursai.

– Maža to, jau būdamas brandaus amžiaus įstojote mokytis į kolegiją.

– Studijuoti kineziterapiją su man į vaikus tinkančiais jaunuoliais irgi buvo gera patirtis. Iškart gavau pravardę – tapau tata.

Badavo mėnesį

– Vengiate žodžio "gydymas". Tai kuo jūs užsiimate?

Ar tik tam, kad 17 valandą pabėgęs iš darbo grįžtų namo, įsijungtų televizorių, žiūrėtų futbolą ir lauktų, kol žmona atneš kotletų?

– Jokiu būdu nesu prieš oficialią mediciną, manau, turime bendradarbiauti. Juolab kad į mane kreipiasi ir daktarai. Bet gydytojas niekada nebuvau ir nebūsiu. Stengiamės padėti žmogui suprasti, pamilti save. Kad jis suvoktų, kodėl gyvena. Ar tik tam, kad 17 valandą pabėgęs iš darbo grįžtų namo, įsijungtų televizorių, žiūrėtų futbolą ir lauktų, kol žmona atneš kotletų? Ar mokame tik pykti ir niekinti kitus? Man tiesiog gaila tokių žmonių.

– Esate tikintis?

– Manau, kad taip. Nesu fanatikas, nelakstau kaip davatka į bažnyčią tam, kad užsidėčiau kryželį. Bet tikiu.

– O kaip apibūdintumėte nutukimą?

– Tai yra dėmesio, meilės stoka ir nusivylimo pasekmė.

– Ką patariate turintiems antsvorio?

– Nelįsti į šaldytuvą. O ką daugiau čia patarsi? Pažiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir paklausti savęs, ar viskas, ką mato jame, juos tenkina? Dietos yra visiška nesąmonė, apskritai nėra jokios prasmės ką nors drausti. Valgyk, ką nori, tačiau tiek, kad galėtum sudeginti ir riebalai tavo kūne nesikauptų. Maistas yra pats švenčiausias dalykas, reikia juo mėgautis.

– Pats ne kartą badavote apie mėnesį. Kodėl tai darėte?

– Kelis kartus visiškai nieko nevalgiau 23–28 dienas. Norėjau pažiūrėti, kas bus. Nepasakyčiau, kad tai labai sveika organizmui. Po paskutinio badavimo kūnui atsigauti prireikė nuo dvejų iki trejų metų. Bet savo kailiu įsitikinau, kad žmogus gali tai padaryti.

– Esate buvęs Havajuose. Ką ten veikėte?

– Dariau havajietišką lomi-lomi masažą. Tai įspūdingas prisilietimas, slapčiausių norų išpildymas. Žmonėms šis masažas nunešė stogus. Dirbdamas Prancūzijoje susipažinau su viena budiste, kuri praktikavo lomi-lomi ir padarė jį man. Kai pats savo kailiu pirmą kartą pajutau, ką tai reiškia, rėkiau balsu. Tai neapsakoma žodžiais.

Mėgsta "žudyti" masažais

– Minėjote, kad esate sudėtinga asmenybė. Sukūrėte šeimą?

– Turiu du vaikus. Martynas – Airijoje, o jaunėlis Lukas grįžo į Klaipėdą ir dabar seka tėvo pėdomis. Jis mokosi masažo subtilybių. Pats, išvažiuodamas į užsienį, norėjau pabėgti nuo savęs. Bet iš tikrųjų tai buvo tikrojo "aš" suradimas. Todėl esu nepaprastai dėkingas savo buvusiai žmonai, kad "įklijavo ragą". Jeigu nebūtume išsiskyrę, veikiausiai būčiau gyvenęs taip pat ir toliau. Žinoma, iš pradžių buvo labai skaudu. Skyrybos vyko elektroniniu paštu, gavau laišką, pasirašiau dokumentus, pasidalijome turtą, kurio nebuvo, ir viskas.

– Ar pasitaiko klientų, bijančių prisilietimų?

– Tikrai taip. Mano struktūra yra labai grubi, mėgstu, vaizdžiai tariant, žudyti. Bet tik tuo atveju, jei pats žmogus nori tapti kitokiu, ieškoti savęs. Tuomet jis turi visiškai man atsiverti. Tiesa, sulig metais stengiuosi būti švelnesnis. Kaip šiandien pamenu 82 metų bobutės žodžius: "Nors prieš mirtį pajutau, kas tai yra." Paklojo krūvą pinigų ir verkdama išvažiavo. Tai pavyzdys, kiek daug žmogus gali, kai atveria savo širdį.

– Kaip manote, kodėl kai kurie jūsų bijo?

– Aš – ne šimtas eurų, kad visiems patikčiau. Žmonės bijo, nes galiu pasakyti tiesą apie jų sveikatą, tarkime, blogai veikia kepenys, žarnynas ar su galva negerai. Aišku, būsiu palaikytas šarlatanu. Tebūnie. Pasikartosiu – aš ne gydau, o bandau žmogui pasakyti, kas jam yra. Kartais grubiai ir agresyviai. Būna, ateina ir sako: "Rimantėli, duok vaistų, man vėžys. Mečiau mėsą valgyti." Kvailystės. Valgykite mėsą, pabandykite džiaugtis likusiu gyvenimu. O jeigu džiaugsiesi būdamas visiškai sveikas, pailginsi savo gyvenimą. Nepatinka masažas, eik į bažnyčią, plauk, bėgiok, vaikščiok, rink žoles. Tiesiog mylėk.

Vizitinė kortelė

Gimė 1964 m. birželio 5 d. Skuodo rajone, Puokės kaime.

Mokėsi Barstyčių vidurinėje mokykloje.

Baigė kineziterapijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

Išsituokęs, turi du sūnus – Martyną ir Luką.

Aplinkinius paperka jo žmogiškumas, nuo veido nedingstanti šypsena ir mokėjimas laikyti liežuvį už dantų. Dirbdamas su garsiausiomis mūsų šalies oranžinio kamuolio žvaigždėmis masažuotojas matė įvairiausių situacijų – ir pergalės džiaugsmo ašarų, ir akimirkų, kurias vyrai norėtų greičiau pamiršti. Tačiau iš Juozuko lūpų net artimiausieji žmonės nėra išgirdę pasakojimų apie tai.

Masažuotojo dukra Miglė Achramavičienė taip pat seka tėvo pėdomis – ne tik dirba sporto klube trenere, bet ir masažuoja Lietuvos moterų rinktinės krepšininkes. Miglė juokais prisimena legendinio krepšininko Arvydo Sabonio jai ištartus žodžius: „Kai Juozukas būdavo šalia, žaisdamas jausdavausi saugus. Dabar ir savo sūnų galiu drąsiai išleisti į aikštelę, nes jūs jau esate du.“

Savo tėčiui 36-erių moteris jaučiasi be galo dėkinga – už šilumos ir meilės kupiną vaikystę, saugumo jausmą ir įskiepytas vertybes. Būtent iš J. Petkevičiaus moteris išmoko niekada nepykti, nepavydėti ir, kas bebūtų, džiaugtis tuo, ką turi.

Kalbėdamas prieš LRT laidos „Gyvenimas“ kameras legendinis masažuotojas prisipažino, kad vis tik kartą gyvenime pavydėjo savo žmonos Vilijos. „Tuomet ji namo grįžo labai vėlai ir dar su suplyšusia kojine. O daugiau išvis niekam ir dėl nieko gyvenime pavydo nejaučiau“, – prisiminė J. Petkevičius.

Išminties ir gerumo Juozukas išmoko ne mokyklos suole, o perėjęs gyvenimo išbandymus. Iki šiol niekam apie vaikystėje patirtus sunkumus nepasakojęs vyras laidos kūrėjams atskleidė savo sukrečiančią istoriją.

„Kai buvau šešerių, sudegė mūsų namai. Pamenu, su tėvu ganėme arklius, kai pamačiau, kad iš kamino virsta dūmai. Pagalvojau, kad mama valgyti gamina, bet, pamatęs atvirą liepsną, iškart viską supratau“, – prikimusiu nuo jaudulio balsu pasakojo J. Petkevičius.

Per keletą valandų sudegė visas šeimos turtas – mama tik suspėjo išgelbėti lašinių paltį ir kažkokią paklodę. Petkevičius priglaudė kaimynai. Kai jau atrodė, kad šeima atsigauna, užklupo dar didesnė nelaimė – mirė Juozuko tėvas, vienintelis šeimos maitintojas. Neturėdama kitos išeities mama berniuką atidavė į vaikų internatą.

Šiurpą keliantys Juozo Petkevičiaus išgyvenimai vaikų globos namuose ir nuotykių kupina gyvenimo istorija jau šiandien laidoje „Gyvenimas“ – 19:30 val. per LRT. 

Vos prieš porą dienų iš universiados Kazanėje su Lietuvos irkluotojų komanda grįžęs masažuotojas K. Petkevičius (65) vėl kimba į darbus. Netrukus jis išvyksta su Lietuvos krepšinio rinktine ruoštis šių metų Europos krepšinio čempionatui.

- Iš universiados Lietuvos irkluotojų komanda parvežė tris aukso medalius, sakykite kaip jaučiatės prisidėjęs prie tokių aukštų sportininkų pasiekimų?

- Su irkluotojais dirbu nebe pirmą kartą. Su jais važiavome pavasarį į Europos irklavimo čempionatą, ten mums pavyko laimėti sidabro ir aukso medalius. Šį kartą pasiekimai dar geresni. Irkluotojai tikrai sunkiai dirba, keliasi šeštą valandą ryto, vargsta be išeiginių. Jie viską daro patys – pasiruošia varžyboms, po varžybų suneša valtis, sudeda, nors būna labai pavargę. Sportininkų delnai neretai nusėti pūslių, kruvini.Stebint iš šono visiems atrodo, jog medaliai „ateina“ paprastai – praplaukei ir turi, bet taip nėra, todėl labai džiaugiuosi jų iškovotomis pergalėmis. Mane komanda, atrodo, irgi priima su džiaugsmu. Norėčiau su ja vykti ir rugpjūčio mėnesį vyksiančias varžybas Pietų Korėjoje, tačiau nežinau ar galėsiu – tuo metu dirbsiu su Lietuvos krepšinio rinktine, ruošimės Europos krepšinio čempionatui.

- Pernai sakėte, jog greičiausiai krepšinio rinktinėje nebedirbsite, tačiau šiemet nusprendėte prisijungti. Kodėl?

- Mane pakvietė rinktinės treneriu išrinktas Jonas Kazlauskas. Su juo esame dirbę ir anksčiau, todėl paskambino, pasiūlė, o aš su džiaugsmu sutikau. Jei kviečia, reiškia, esu reikalingas. Visada sakau – kol kviečia, reikia eiti. Kai pastebėsiu, jog esu nebereikalingas, tada atsisakysiu. Tokio lygio sportininkai gali pasirinkti ir kitą žmogų, bet pasirinko mane, todėl man tikrai malonu. Padedu ir kitų sporto šakų atstovams – vasario mėnesį buvau pakviestas vykti į Afrikoje vykusias jojikų varžybas ir neatsisakiau, buvo tikrai įdomu.

- Kaip vertinate Lietuvos krepšinio rinktines galimybes laimėti čempionatą?

- Pakviesti į krepšinio stovyklą krepšininkai tikrai stiprūs ir beveik visi yra ne pirmus metus rinktinėje žaidžiantys. Susirinkę po savaitės galėsime įvertinti ko mums dar trūksta, ką reikia „sucementuoti“, kur labiau pasistengti. Mums nebus lengva nes patekome į Balkanų pogrupį, komandos ten stiprios. Be to, sporte reikia ir trupučio sėkmės.
Krepšininkų treniravimosi sąlygos yra pakankamai geros. Su rinktine dirbu jau seniai, nemažai kas pasikeitė per tą laiką, tačiau ir šiandien jiems nėra viskas paduota „ant lėkštutės“. Taip ir neturi būti – jei suteikiamos labai geros sąlygos, gerų rezultatų nebus. Reikia sunkiai dirbti.

- Minėjote, jog Jums yra tekę dirbti su įvairiais sportininkais, su kuriais dirbti buvo smagiausia?

- Sunku pasakyti, visi jie yra geri, dirba ir jiems reikia padėti atgauti jėgas. Irkluotojams nestinga humoro jausmo, tačiau darbas su jais konkretesnis. Būtina pasirūpinti, kad jie kuo greičiau atgautų jėgas. Krepšininkų negalavimai būna kiek kitokie. Be to, komandiniame sporte vyrauja laisvesnė atmosfera, jie daugiau juokauja.
Tiesa, pastebiu, jog su laiku žaidėjai keičiasi, skiriasi jų bendravimas. Anksčiau daugiau laiko visi praleisdavo drauge. Nebuvo kompiuterių, telefonų, todėl susirinkę lošdavome kortomis, dabar gavę laisvo laiko jie subėga į savo kambarius. Susidaro įspūdis, jog anksčiau visi buvo draugiškesni, bet ko gero viskas keičiasi... Nepaisant to, su jais dirbti yra tikrai malonu.

- Tačiau pagrindinis Jūsų darbas yra poilsio centre Anupriškėse?

- Darbas Anupriškėse yra mano pajamų šaltinis, kitur esu savanoris. Dirbti krepšinio klubuose man patiko, tačiau neretai klubai likdavo skoloje, nesumokėdavo, o gyvenimas jau į kitą pusę eina. Negali juk žmogus dirbti už dyką.
Anupriškėse man gerai sekasi. Švenčių metų būna šiek tiek sunkiau, dovanoti masažus tapo populiaru, todėl sulaukiu daugiau lankytojų.
Be abejo, masažuoti krepšininkus įdomiau – su jais dirbu daug metu, juos gerai pažįstu, o čia sulaukiu visiškai svetimų žmonių, tačiau skųstis negaliu. Be to, apsilankantys poilsio centre – sveiki žmonės, o sunkiausia yra dirbti su sveikatos problemų turinčiais. Tokiems nori padėti, stengies, bet ne visada gali, labiau pavargsti psichologiškai.

- Daug metų padedate atgauti jėgas sunkiai dirbantiems sportininkams, o kaip pats pasirūpinate savo sveikata?

- Visą laiką stengiuosi judėti, bėgioju, plaukioju. Nors pats esu masažuotojas, bet masažų nelankau. Gyvenu aktyviai ir manau, jog svarbiausia yra niekada neliūdėti. Jei vaikštai nusiminęs, tada ir pradedi negaluoti, viską skauda.