Marijampolės teismui išnagrinėjus mažamečių tvirkinimo bylą, paaiškėjo, kad kaltinamasis serga paprastąja šizofrenija.
Pernai panašiu metu tarpusavyje nepažįstamos trys mergaitės ir jų šeimos išgyveno didžiulę dramą. Kelių dienų skirtumu visas mergaites, einančias po pamokų namo, užpuolė ir gąsdinančiomis glamonėmis apdovanojo nepažįstamas vyras.
Per ikiteisminį tyrimą duoti mergaičių parodymai buvo beveik identiški. Visos trys skirtingo amžiaus mažametės pasakojo ėjusios iš mokyklos namo. Įėjusias į laiptinę arba laiptinėje jas puolė vyras. Tvirtai apkabinęs iš nugaros per drabužius lietė krūtinę, jo ranka leidosi ir žemyn.
Mergaičių ginklu prieš užpuoliką tapo jų balsas – pagalbos šauksmas išgelbėjo mažametes, išsigandęs užpuolikas spruko. Visos mergaitės patvirtino, kad per užpuolimą buvo šviesu, visada iš mokyklos jos grįžta panašiu laiku.
Po šio incidento mergaičių artimieji pastebėjo pokyčių – jos tapo baikštesnės, jautresnės, po įvykio bijojo išeiti į lauką, nenorėjo vienos eiti į mokyklą, skundėsi galvos skausmais. Vienai teko kreiptis pagalbos į psichologus, kurie mergaitės būseną įvardijo kaip stresinę.
Teismo nutartyje išdėstytos aplinkybės ir faktai, ko gero, menkai atspindi vaikų išgyvenimus ir tai, kas liko jų širdyse po patirto užpuolimo. Lieka tik įsivaizduoti, koks po minėtų įvykių buvo mergaičių kelias namo kitomis dienomis, kai kiekvieną žingsnį lydi baikštus žvilgčiojimas per petį – ar niekas neseka iš paskos, kai priėjusios namų laiptinę turi sukaupti drąsą žengti vieton, kur jų laukė užpuolikas.
O ir kasdien po įvykio kamuojantys klausimai, kodėl taip nutiko, gal norėjo pagrobti ir išprievartauti, o gal dabar stebi ir ruošiasi kitam kartui ir jau nepabėgs joms surikus, savo planą įgyvendins iki galo.
Nusikaltimus dažniau padaro psichikos ir elgesio sutrikimų neturintys asmenys.
Ieškojo moterų
Nukentėjusioms ir jų šeimoms palengvėjo, kai policija pranešė, kad įtariamasis sulaikytas. Teisėsaugos laimėjimu paprastai laikoma, kai pasiseka surasti neteisėtą veiką įvykdžiusį asmenį. Tačiau šią istoriją vargu ar galima vadinti laimingai pasibaigusia.
Jau buvo žinoma, kad kažkas su kaltinamuoju yra ne taip. Vis dėlto teismą jis patikino, kad supranta, kodėl čia atvyko. Trumpa atmintimi kaltinamojo taip pat nebuvo galima apkaltinti. Jis prisiminė visus tris vizitus į Marijampolę. Prisiminė atvykęs autobusu. Prisiminė ir mergaites.
Pasakodamas epizodus su kiekviena iš nuskriaustųjų, neslėpė matęs, kad mergaitės jauno ir labai jauno amžiaus. Tik skirtingai, nei pasakojo mergaitės – kad vyras jas griebė, kaltinamasis aiškino palaukęs prie laiptinės arba laiptinėje mergaites apkabino, apglėbė ir uždėjo ranką ant krūtinės.
Teismui vyras aiškino esą tokiais veiksmai norėjo parodyti, kad ieško moterų bendravimui. Mergaičių elgesį vertino, kaip jų nenorą bendrauti, todėl esą tiesiog nuėjo.
Per sulaikymą vyras nesigynė domėjęsis nepilnametėmis. Paklaustas, kodėl lindo prie mergaitės, pasitikslino prie kurios, ir leido suprasti, kad per 50 metų jų buvo daug, aiškino, kad jam reikia vaikų, anūkų.
Tvirkinamieji veiksmai Baudžiamajame kodekse neapibrėžti, nenustatyta, kas sudaro jų turinį. Tai išaiškina teismų praktika. Pagal ją, tvirkinamieji veiksmai paprastai yra mažamečiui demonstruojamas lytinis organas, vaiko nurengimas, jo glostymas, vaiko lytinių organų lietimas, taip pat lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas mažamečio akivaizdoje.
Šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pasisakė, kad ištirti ir patikrinti faktiniai duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad kaltinamasis padarė uždraustus veiksmus, t. y. tvirkino jaunesnes nei šešiolikos metų mergaites.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Niekada nebuvo tirtas
Visos nukentėjusiosios pateikė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl teismas neturėjo pagrindo jomis netikėti. Mergaičių parodymus patvirtino ir kiti byloje buvę įrodymai.
Tačiau teismo medicinos ekspertizės išvada ir ekspertų paaiškinimai neleido bylos baigti baudžiamuoju nuosprendžiu – kaltinamasis iki padarytos nusikalstamos veikos ir jos padarymo metu sirgo psichikos liga – paprastąja šizofrenija.
Vadinasi, nei nusikalstamų veikų padarymo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis dėl psichikos sutrikimo nesuprato savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti. Šios aplinkybės buvo pagrindas pripažinti, kad baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką šis asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, tokiu buvo ir bylos per bylos nagrinėjimą.
Ekspertų verdiktas – kaltinamasis pavojingas visuomenei. Teismo sprendimu kaltinamajam buvo skirtas stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.
Teisme išvadas palaikiusi ekspertė pabrėžė, kad kaltinamasis dėl jo ligos gydytojų detaliai neištirtas, nes niekada nesigydęs stacionare. Be to, kaltinamojo artimieji paaiškino, kad jis nesutiko gydytis, todėl tiksli ligos diagnozė niekada nebuvo nustatyta.
50-metį perkopusio kaltinamojo tėvai pasakojo, kad jis nuo mažens skyrėsi nuo kitų vaikų, turėjo sveikatos problemų, mokėsi labai gerai, ypač sekėsi matematika, tačiau nuo mažumės buvo „čiudnas“, niekur nepritapdavo. Tėvai vežė pas įvairius gydytojus. Kaltinamajam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmas. Tačiau jokios kalbos apie šizofreniją nebuvo.
Svarstydamas apie sūnaus elgesį, tėvas pasidalijo mintimi, kad apkabinti kitą žmogų jį vaikystėje mokė močiutė, galimai sūnui ir išliko asociacija, kad norint bendrauti reikia apkabinti.
Vaistų negėrė
Negalima sakyti, kad vaikų tvirkinimu kaltinamas vyras visai nebendravo su gydytojais. Teisme kalbėta apie tai, kad jis lankosi pas psichologus, bendrauja su gydytojais, tačiau, ekspertų vertinimu, to nepakanka manyti, kad jis nėra pavojingas visuomenei.
Ekspertė taip pat atkreipė dėmesį, kad kaltinamasis gyvena vienas, todėl nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis reguliariai vartoja vaistus. Juolab kad jis pats užsiminė, jog yra nusiteikęs prieš vaistų vartojimą, aiškino negeriantis vaistų, nes juose yra alkoholio.
Taip pat neaišku, ar pakanka jo vizitų pas gydytojus ir psichologus. Kaltinamasis gyvena vienas, tad jis pats sprendžia, vykti pas gydytojus ar ne, todėl užtikrinti ambulatorinį kaltinamojo gydymą nėra jokių galimybių. Be to, ekspertė nurodė, kad jis gali būti pavojingas, nes galima ir šizofrenijos remisija.
50-mečio kaltinamojo tėvai negalėjo tiksliai pasakyti, kada sūnus paskutinį kartą lankėsi pas gydytojus. Tėvas sakė, kad kadaise norėjo parūpinti sūnui nedarbingumo pažymėjimą, tačiau jis negulė į ligoninę, todėl taip ir liko be jokių tyrimų ir jokia ligos diagnoze nebuvo nustatyta.
Ši byla toli gražu ne vienintelė, kai per teisminį nagrinėjimą pripažįstama, kad nusikaltimą padaręs asmuo nepakaltinamas dėl psichikos ligos. Neretai paaiškėja, kad teisiamasis sirgo, tačiau nesigydė, kaip ir šiuo atveju, o priversti gydytis prieš žmogaus valią negali niekas.
Klausimas: ar psichikos ligą turintis, tačiau nesigydantis asmuo turi nusikalsti, kad būtų gydomas? (Vytauto Petriko nuotr.)
Šalies įstatymai numato, kad visos gydymo paslaugos teikiamos asmens informuotu sutikimu. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, tik jei iš paciento elgesio ir kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.
Dėl priverstinės hospitalizacijos pratęsimo gydančioji įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuotas ir gydomas asmuo, turėtų kreiptis į teismą, kuris gydymą prireikus pratęstų.
Gydymas tik sutikus
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nurodė, kad, pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, dėl pilnamečio paciento psichikos būklės įvertinimo į sveikatos priežiūros įstaigos gydytoją psichiatrą gali kreiptis pats pacientas, gydytojas, greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas, policijos ir socialinių paslaugų įstaigos atstovas, teismas, taip pat paciento sutuoktinis, partneris, o kai jo nėra – vienas iš paciento tėvų ar įtėvių arba vienas iš paciento pilnamečių vaikų, arba vienas iš paciento pilnamečių brolių, seserų, arba vienas iš paciento pilnamečių vaikaičių, arba vienas iš paciento senelių.
„Priverstinis hospitalizavimas sudaro tik 4 proc. visų atvejų. Ne visais atvejais tai yra agresijos atvejai. Neretai tai yra savižudybės grėsmės atvejai, kai žmogus grasina susižaloti“, – sako SAM Psichikos sveikatos skyriaus patarėja Marija Oleškevičienė.
Kai dėl galimai segančio asmens kreipiasi kas nors iš artimųjų, tačiau grėsmės nei pacientui, nei aplinkiniams nėra, jis kviečiamas atvykti į psichikos sveikatos centrą būklei įvertinti. Tačiau tik jam sutikus gydytojas psichiatras atlieka jo psichikos būklės įvertinimą ir prireikus suteikia pagalbą.
„Pagal psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, tik jeigu iš paciento elgesio ar kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas“, – civilinius pagrindus nurodė M. Oleškevičienė.
Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, skiriamos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) arba ambulatorinis priverčiamasis stebėjimas. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas.
Steigiamos komandos
Visuomenė raginama nestigmatizuoti psichikos ligonių, primenamos psichikos liga sergančių žmonių teisės. Tačiau kaip paaiškinti mažametėms, kodėl psichikos liga sergantis ir nesigydantis, nors galbūt turėtų, asmuo pažeidė jų teises? Kaip gydymas turi pasiekti žmogų, jei jis nesupranta, kad jam reikia gydytis? Ar psichikos ligą turintis, tačiau nesigydantis asmuo turi nusikalsti, kad būtų gydomas?
„Statistika rodo, kad nusikaltimus dažniau padaro psichikos ir elgesio sutrikimų neturintys asmenys: 2022 m. teismai už nusikaltimus nuteisė beveik 15 tūkst. asmenų, palyginti, tik 194 asmenis teismas 2022 m. siuntė į Rokiškio psichiatrijos ligoninę priverčiamam medicinos stebėjimui. Psichikos ir elgesio sutrikimas tik nedaugeliu atveju pasireiškia agresija ir polinkiu į nusikalstamas veikas“, – aiškino SAM Psichikos sveikatos skyriaus patarėja M. Oleškevičienė.
Anot patarėjos, požiūris, kad psichikos ir elgesio sutrikimų, tarp kurių yra ir nuotaikų, miego, valgymo, psichosomatiniai ir kt. sutrikimai, turintys asmenys visi turi būti gydomi, taip pat ir priverstinai, yra itin stigmatizuojantis ir rodantis žemą psichikos sveikatos raštingumą.
SAM duomenimis, asmenų, sergančių psichikos ir elgesio sutrikimais 2022 m. buvo beveik 341 tūkst., t. y. apie 12 proc. šalies gyventojų. Įvairias ambulatorines paslaugas gavo 397,7 tūkst. asmenų. Žinoma, tas pats asmuo galėjo gauti skirtingų tipų paslaugų tais pačiais metais arba skirtingose įstaigose, todėl gali dubliuotis. Stacionarinę pagalbą gavo apie 18 tūkst. asmenų.
„Šiuo metu Psichikos ir elgesio sutrikimų gydymo bendruomenėje steigiamos komandos, skirtos pacientams, kurie dėl sudėtingos savo sveikatos būklės dažnai pakartotinai grįžta į ligoninę, turi ilgametę neigiamą patirtį psichikos sveikatos priežiūros sistemoje, buvo priverstinai ar teismo sprendimu hospitalizuoti. Šie pacientai galės gauti ilgalaikę, tęstinę ir prireikus mobiliąją pagalbą, kuri bus orientuota paciento sveikimo ir atsigavimo tikslams siekti“, – ieškomus sprendimus, kaip padėti psichikos ligomis sergantiems asmenims, minėjo M. Oleškevičienė.
Tačiau kaip paaiškinti mažametėms, kodėl psichikos liga sergantis ir nesigydantis, nors galbūt turėtų, asmuo pažeidė jų teises.
Vengti diskriminacijos
SAM informavo, kad 2023 m. gruodžio mėnesį buvo patvirtintas paslaugų teikimo aprašas, šiuo metu rengiamas projektų finansavimo sąlygų aprašas, skirtas ES investicijų projektams inicijuoti. Iki 2027 m. siekiama įsteigti keturiolika komandų visose Lietuvos apskrityse.
Nuo 2024 m. pradžios devyniuose psichikos sveikatos centruose (PSC) bus išbandytos ir išplėtotos atvejo vadybininko paslaugos, skirtos daugiau specialistų dėmesio reikalaujantiems pacientams: sergantiems šizofrenija ir turintiems žemą funkcionavimo lygį ar žemą motyvaciją gydytis, patiriantiems savižudybės grėsmę, sergantiems sunkia depresijos forma, sergantiems vidutinio sunkumo depresijos forma arba organine depresija ir turintiems bet kokį kitą psichikos ir elgesio sutrikimą, pacientams, turintiems priklausomybę nuo alkoholio, gydomiems stacionare, siekiant užtikrinti, kad per 30 dienų po stacionarinio gydymo pacientas atvyks į PSC.
„Dauguma mūsų gyvenime patiriame psichikos sveikatos sunkumų – manoma, kad bent vienas iš dviejų žmonių per gyvenimą patiria sutrikimą, kurį galėtų diagnozuoti gydytojas psichiatras“, – pastebėjo M. Oleškevičienė.
Kiekvienas turime psichikos sveikatą ir patiriame jos natūralią dinamiką. Todėl svarbu ne tik kalbėti šia tema, bet ir tai daryti tinkamai, neskirstant žmonių pagal diagnozes ar negalią, kuriant priimančią ir psichikos sveikatai palankią kalbą, aplinką ir visuomenę, suprantant savo atsakomybes šiuose procesuose.
„Net jei žmogus, padaręs nusikaltimą, turi diagnozuotų psichikos sveikatos sutrikimų – tai dar nereiškia, kad pats nusikaltimas su tuo susijęs. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad išskirtinai retais atvejais nusikaltimus galima sieti su patiriamu psichikos sveikatos sutrikimu“, – aiškino SAM patarėja.
Ji pabrėžė, jog labai svarbu suprasti, kad nusikaltimo darymas nėra psichikos ligos išraiška, ir čia lygybes ženklo dėti negalima. Žmonės raginami gilinti žinias apie psichikos sveikatą, reaguoti žmogiškai, stengtis padėti ir vengti diskriminacijos – čia ypač svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo. Tik ar ši koncepcija priimtina psichikos liga sergančio vyro tvirkinimą patyrusių mergaičių šeimoms?
