– Kai su kuo nors susipažįstate, kaip prisistatote? Aktorė?

– Aktorystė yra tik viena iš veiklų ir viena iš priemonių, kuriomis bendrauju su pasauliu, – tai nėra mano identifikacinis numeris. Darbinėje srityje yra dar ir savanorystė „Jaunimo linijoje“, ir meditacijos centro veikla, ir maisto gaminimas atsiskyrimams, stovykloms, ir sodininkystė. Visa tai veikla, kuri teikia malonumą. Daug turiu profesijų.

– Ar Edita prieš 20 metų ir dabar labai smarkiai skiriasi?

– Skiriasi. Prieš porą dešimtmečių mano gyvenime buvo daug nerimo, daug nereikalingo taškymosi, blaškymosi. Dabar esu ramesnė, sąmoningesnė ir laimingesnė. Dabar turiu daugiau vidinės ramybės, yra kas teikia daugiau džiaugsmo.

E. Užaitė. B. Frątczak nuotr.

– Kas paskatino keistis?

– Daug kas. Visų pirma, bene smarkiausiai keistis skatina mūsų klaidos, visokie negatyvūs išgyvenimai. Dar keistis įkvepia žmonės, ir jie neturi būti kažkokie superherojai. Tiesiog iš vieno pasiimi įkvėpimo, iš kito dar kažko. Žmonės labai smarkiai mane augina iki šiol. Aš nuoširdžiai – gal net vaikiškai – žaviuosi, kai pamatau kažką tokio, kas mane įkvepia: „Matai, kaip jis čia! Ir man taip reikia.“

– Gal tai, ką gaunate iš kitų žmonių, nuvedė iki savanorystės „Jaunimo linijoje“?

– Iki „Jaunimo linijos“ mane nuvedė mano dukra Marija. Tiesiog kažkada pagalvojau, jog norėčiau, kad susidūrusi su sudėtinga situacija, kai kažkodėl nesinorės to sakyti tėvams ar draugams, ji turėtų kur kreiptis, su kuo pasikalbėti. „Jaunimo linijoje“ kažkas visada yra prie telefono, pasiruošęs išgirsti, išklausyti. Tada supratau, kad būtų sąžininga, jeigu aš to noriu savo dukrai, pačiai tame dalyvauti. Juk jeigu mes visko norėsime tik iš kitų, bet patys nebūsime donorais, savanoriais, nepagelbėsime, tai tas ratas ir nesisuks. Tad ir pasisiūliau savanoriauti.

– „Jaunimo linijoje“ savanoriaujate šeštus metus. Esu tikra, išgirstate daug skaudžių istorijų. Kaip visa tai priimti ir paleisti?

– Jeigu savanoris viso to, ką išgirsta, nepaleidžia, jam tai kenkia ir jis nebegali kokybiškai padėti kitam skambinančiam žmogui. Tad labai svarbi sąlyga: išklausei, išgirdai, jeigu jauti kažkokį sunkumą – pasidalijai su vadinamuoju užnugariu ir paleidai. Dažnai savanoriai po budėjimo paskambina „užnugariui“ pasikalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi, nes labai svarbu, kad ir tas žmogus, kuris padeda, savimi pasirūpintų, kad paskui jam nuo tų išgirstų istorijų stogas nečiuožtų. Jeigu reikia, savanoriams teikiamos net psichologo paslaugos.

– Ar buvo tokių situacijų, kad nežinojote, ką pasakyti, arba situaciją nešiojotės ilgai ir vis sprendėte: ką aš galėjau padaryti?

– Buvo, kad ilgai. Buvo, kad blioviau prie telefono. Buvo, kad išgirdau šviesių istorijų. Buvo, kad vidumi jaučiau, jog įvyko pokalbis, ir ačiū Dievui, kad aš čia buvau. Tačiau nereikia to labai sureikšminti ar susireikšminti. Gerai vien tai, kad savanoriai ryžtasi padėti kitam žmogui, kad kažkas išklauso, ištiesia pagalbos ranką – gydo. Ar aš atsiliepsiu, ar kitas – nesvarbu. Tik norėtųsi, kad kuo daugiau tokių žmonių būtų.

– Ar jums pačiai kada nors prireikė psichologo, psichoterapeuto pagalbos ar tiesiog žmogaus šalia, kuris galėtų išklausyti?

– Taip, aš juk esu žmogus, man irgi to supratimo ir pagalbos reikia. Tiesa, pas psichoterapeutą nevaikštau. Mano geriausia draugė yra psichoterapeutė. Neseniai pasišnekėjome su ja, sakau: dabar pasinaudosiu padėtimi, kad esu tavo draugė... Ne, mes taip juokaujame. Neišnaudoju to, nenoriu. Nors man, kaip ir visiems, būna ir išsekimo, ir iškritimo, ir perdegimo, stengiuosi su tuo tvarkytis taip, kaip jau man išeina, – per discipliną, sportą, tvarkingą gyvenimo būdą.

Dar labai svarbu, kaip mes jaučiamės, ką mes galvojame – savotiška minčių ekologija. Juk mūsų mintys mus daro arba laimingus, arba nelaimingus. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į vieną ar kitą situaciją reaguojame. Jeigu esame ramūs, gerai išsimiegoję ir pailsėję, į viską žiūrime gana ramiai. Kai esame susinervinę, turime daug pretenzijų aplinkai, tada bet kas gali mus sudirginti iki isterijos, iki pykčio priepuolio. Tad mintys daro mus laimingus arba nelaimingus.

„Dobiliuko foto“ nuotr.

– Ar šmokote normaliai reaguoti į tai, kad kažkas vyksta ne taip, kaip jums norisi?

– Aš to kasdien mokausi, nes neįmanoma to tiesiog vieną kartą išmokti. Išbūti kažkokias situacijas, būsenas, nerimą ar dar kažką man labai padeda joga. Manau, joga, meditacija – tokios priemonės, kurios padeda išbūti tarp to emocijos pliūpsnio ir veiksmo, – padarai kad ir mažą žingsnelį, bent įkvėpti, ir matai, kad reakcija jau kažkiek sulėtėjusi.

– Kaip joga ar meditacija padeda aktorės darbe?

– Ji viskam padeda, nes smarkiai susijusi su koncentracija. Padeda gyventi, padeda būti, į daug ką gyvenime žiūrėti paprasčiau. Aktorystė yra gyvenimo dalis. Ten daug visko: santykių tarp aktorių, tarp režisierių, yra daug ego dalykų – kaip čia aš pasirodysiu, kaip būsiu, kaip į mane žiūrės. Meditacija ir joga padeda nesusireikšminti.

Aktorystė yra tik viena iš veiklų ir viena iš priemonių, kuriomis bendrauju su pasauliu – tai nėra mano identifikacinis numeris.

 

– Aktore nusprendėte tapti būdama labai jauna. Ar dabar rinktumėtės šią profesiją?

– Kažkaip niekada apie tai nepagalvojau... Nežinau. Man labai patinka tai, ką aktorystė man duoda dabar. Tarkim, tai, kad aš galiu dar šalia jos daug dalykų daryti, kad ir tame pačiame mūsų meditacijos centre. Suprantu, kad be aktorystės nebūčiau ten nuėjusi, tačiau gal būčiau kažkur kitur.

Man, pavyzdžiui, labai patinka rašyti pjeses – dabar vieną rašome su kolege, turime minčių kitai. Man labai patinka tai, kaip aš dabar gyvenu, – pati save įgalinau ne tik laukti vaidmens, kad kažkas ją paskirs, mane pasirinks, bet ir tą vaidmenį susikurti. Tam buvo reikalingas įdirbis. Dabar pati galiu rašyti pjesę, galiu pasakyti, kad noriu vaidinti monospektaklyje, pati viską suorganizuoti – žinoma, su teatro pagalba. Dabar galiu nebelaukti, o pati veikti.

Ką dar galėčiau gyvenime daryti? Galbūt norėčiau tapti jogos mokytoja, bet mano kūnas jau ne tas. Gal dar nevėlu, nežinau. Tokia nauja veikla mane šiuo metu galbūt įtrauktų.

Erdvė: šeimos namuose Širvintų rajone, netoli Čiobiškio, – daug tvarių sprendimų, kurie džiugina šeimininkus. Juose įkurtas ir šiuolaikiškas meditacijos centras. „Dobiliuko foto“ nuotr.

– Jaučiatės teatre save realizavusi? Ar tada, kai tik pasirinkote šią specialybę, vizija buvo visai kita?

– Vizija buvo visai kitokia. Turėjau būti dramatinė aktorė – taip save mačiau. Nebūčiau tada net pagalvojusi, kad kažkada kažkokią komediją galėsiu suvaidinti. Tačiau tuo, kaip viskas vyksta dabar, kur juda mano aktorystė pastaruosius kelerius metus, esu patenkinta. Galiu daryti tai, kas man labai įdomu. Rašyti pjesę arba vaidinti monospektaklį yra nemenkas iššūkis. Dabar tikrai nieko negalėsiu kaltinti: ai, žinai, čia tas spektaklis toks... na, medžiaga tokia prasta. Ne – kiek pasidarysi, kiek pasirašysi, tiek ir bus.

– Šiuo metu vaidinate aštuoniuose spektakliuose – Domino, Komedijų ir Oskaro Koršunovo teatruose. Kaip turint tokį darbo krūvį laiko lieka ir kitoms veikloms?

– Mėgstu būti užimta. Man apskritai labai patinka dirbti, nors visą laiką tarsi vaikštai ant ribos tarp dirbti ir persidirbti. Man daug kas įdomu, patinka tas dienos judėjimas, užsiėmimai. Nors nemanau, kad dirbu daug daugiau negu kiti žmonės – visi esame pakankamai užsiėmę.

Tiesa, neseniai sau prižadėjau, kad nuo šiol stengsiuosi gyventi atostogų ritmu. Galvoju: kas yra atostogos? Atostogos yra gražūs drabužiai. Gerai, galiu išlįsti iš savo savaitę trinamų džinsų ir rengtis tais drabužiais, kurių pilna spinta ir kurie ten tiesiog guli. Čia ne problema. Kitas dalykas – bendravimas su draugais, sveikesnio maisto valgymas, kažkokio džiugesio daugiau. Taigi, viskas įmanoma. Tačiau, jei vos atsikėlęs ryte galvoji: o Dieve, jau prasideda diena, kaip ją išgyventi... Čia yra tas požiūris, kurį aš noriu iš savęs išgyvendinti. Noriu, kad džiugesio teiktų kiekviena diena. Žiūrėkite, kaip viskas žydi, lapoja ir mes gyvi. Fantastika.

– Ar ta pati nuotaika išliks, tarkime, niūrų rudenį?

– Kai pradėjome kiaurus metus gyventi miške, pamačiau, kad nėra blogo oro. Gamta visais metų laikais turi be galo daug spalvų. Jeigu esi paniuręs, tada reikia kažką daryti – eiti į baseiną ar dar kažką veikti, visada yra tų priemonių. Jeigu nesi įsitempęs ir persitempęs, atrandi kelių save įkrauti, savimi pasirūpinti – tiek maistu, tiek miegu, tiek santykiais.

Drauge: „Juokiuosi, kad mes su Linu dabar turime tris vaikus: Mariją, šuniuką ir meditacijos centrą“, – sako E. Užaitė. A. Žydelio nuotr.

– Pasirūpinti savimi padeda jūsų meditacijos centras ar kaip tik čia yra tai, kuo reikia rūpintis?

– Juokiuosi, kad mes su Linu (E. Užaitės vyras, prodiuseris Linas Ryškus – aut. past.) dabar turime tris vaikus: Mariją, šuniuką ir meditacijos centrą. Nes jeigu kur nors ketiname važiuoti ar kažką planuojame, reikia strateguoti, kas kur bus: kas tuo metu rūpinsis meditacijos centru, kur bus vaikas ir kur bus šuo. Tačiau visa tai yra toks malonus, geras rūpestis.

– Kodėl apskritai gimė tas meditacijos centras?

– Tai buvo Lino idėja. Dviese ėmėmės ją įgyvendinti. Mes kuriame meditacijos centrą visų pirma dėl savęs. Žmonės atvažiavę dėkoja, kad tokią gražią vietą laikome ne uždarą, o atvirą. Iš tikrųjų ten kosmiškai graži gamtos vieta ir poilsis labai geras. Tad viskas ir dėl savęs, ir dėl kitų. Norime, tad tai būtų erdvė, kuri suvienytų žmones, įsivaizduojančius, kad jie yra labai skirtingi. Norime, kad žmonės atvažiuotų persikrauti, įsikrauti. Labai jaučiasi skirtumas tarp to, kokie jie atvažiuoja penktadienį ir kokie išvažiuoja sekmadienį. Skirtumas daugiau negu akivaizdus. Visi tie dalykai, kas save kokiai mokyklai ar konfesijai priskiria, neturėtų būti kliūtis bendrauti. Daug pastatome sienų – aš toks, aš kitoks – o iš tiesų niekuo vieni nuo kitų nesiskiriame. Visi trokštame būti laimingi, sveiki, mylimi ir mylintys.

– Kokia esate mama?

– Man motinystė, sakyčiau, nurovė stogą. Gal pernelyg rūpestinga esu. Marijai augant, kad neslopinčiau jos savo pernelyg dideliu dėmesiu ir rūpinimusi, pradėjau ieškotis kažkokių veiklų ir užsiėmimų – nenorėjau būti ta višta perekšlė, kuri tik apie dukrą šokinėja. Tad labai stengiuosi nepamiršti savęs, savo interesų, hobių.

Vis dėlto motinystė buvo patirtis, kurios man labai reikėjo. Čia mano didžiulė laimė, dovanų dovana. Žodžiu, esu be galo laiminga, kad ji gimė, kad turiu laimę būti mama, kad tai atsitiko mūsų gyvenime.

Mes su Marija puikiai sutariame. Labai džiaugiuosi, kad ji dalijasi, kad yra atvira, kai nori. Aš jos ir nespaudžiu, kad viską pasakytų, nes kiekvienas žmogus turi teisę kažkokius dalykus pasilikti sau – juk ne viską gali sakyti mamai. Aš nuolat apsikrovusi visokia literatūra, kas yra toksiški tėvai, kaip pasakyti vaikui „ne“, penkios paauglių meilės kalbos – žodžiu, skaitau viską, ką randu.

– Girdėjau, kad gydotės tik natūraliomis priemonėmis?

– Taip. Labai retai griebiuosi vaistų – jeigu nėra kitos išeities. Kol kas tokio poreikio beveik nebuvo, man tos natūralios priemonės padeda.

Vaistažolės atkeliavo į mano gyvenimą dar vaikystėje – būdama vos penktoje klasėje mokėjau visą knygelę apie lietuviškus augalus, žinojau visas vaistažoles, nuo ko jos padeda. Kodėl? Nežinau. Gal profesorius Ričardas Kazlauskas savo nuostabiomis laidomis tai įkvėpė. Man buvo labai įdomu – visokie gyvūnai, augalai. Paskui užsimiršo. Matyt, kažkada atėjo laikas, kai reikėjo tai prisiminti ir pritaikyti praktikoje. Kai gimė dukra, nesinorėjo jai chemijos kišti reikia nereikia. Tai sėkmingai iki dabar ir gydomės vaistažolėmis.

Kiaurus metus maudausi šaltame ežero vandenyje, o kai karščiuoju – ypač, mano pirmas vaistas yra lįsti į ledinį vandenį. Kažkaip viskas prasidėjo gimus dukrai, kai vasarą bėgdavome su sese ir vežimėliais iki ežero. Vežimėliai sunkėjo, vis sunkiau būdavo nubėgti iki to ežero, tačiau lengviau išsimaudyti. Kuo vanduo labiau šalo, tuo labiau to nejautėme. Nejučia maudynės ežere tapo įpročiu, kuris man suteikia labai daug jėgų.

– Esate įvairiapusis žmogus?

– Sakyčiau, stengiuosi neriboti savęs patirtyse.

– Ketverius metus praleidote mokyklose ir darželiuose mokydamas vaikus meditacijos ir dėmesingumo. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie meditaciją, tačiau ja užsiima vidinės ramybės ieškantys suaugusieji. Kodėl jums kilo mintis, kad meditacija reikalinga ir vaikams?

– Kai pradėjau ieškoti atsakymų, kaip galima būtų nusiraminti, supratau, kad meditacija man davė labai daug. Susimąsčiau: jeigu meditacija gali tiek daug duoti, kodėl aš to nesužinojau mokykloje? Pagalvojau, kad tą įgūdį reikėtų išsiugdyti kuo anksčiau ar bent turėti žinių, kad yra priemonių, kurias pasitelkiant, galima ta vidine higiena užsiimti. Kiek aš būčiau sutaupęs laiko ir pastangų, jei būčiau tai žinojęs. Todėl pradėjau domėtis, kaip su meditacija supažindinti vaikus, nes tai daryti reikia truputėlį kitaip, nei supažindinant su ja suaugusiuosius, – žaismingiau, dinamiškiau.

– Kodėl jūs pats pradėjote gilintis į meditacijos praktikas?

– Nes neberadau atsakymų ten, kur įprastai jų ieškodavau. Kitaip tariant, ne iš gero gyvenimo. Pradėjo gyvenimas spausti ir supratau, kad tai, kaip aš iki šiol bandydavau surasti sprendimus arba išeitis, nepadeda. Tada atėjo labai logiškas suvokimas: jeigu sprendimų ieškodavau išorėje, gal reikia ieškoti viduje? Tada pradėjau ieškoti būdų, metodų, technikų. Mano gyvenime meditacija atsirado kaip įrankis, kuriuo gali naudotis tam, kad kastum tą šulinį gilyn, gilyn, gilyn ir atrastum kažką, ko ieškai. Man tai labai padėjo. Ten atradau tai, kas nekinta, ir paaiškėjo, kad aš to ir ieškojau.

– Sakote, kad, kalbant apie vaikus, nereikėtų vartoti žodžio "meditacija" – labiau tiktų "dėmesingumo praktikos". Kitaip sakant, kalbame tiesiog apie vaikų gebėjimą sukaupti dėmesį?

– Ne sukaupti dėmesį – apie gebėjimą valdyti dėmesį. Kalbėdami apie vaikų meditaciją, kalbame apie dėmesingumo pratimus. Apie pratimus, kurie padeda išsiugdyti įgūdį ir įprotį valdyti dėmesį. Tai tarsi įvadas į meditaciją. Jeigu pažiūrėtumėte, kaip budistų vienuolyne jaunieji vienuoliai ir berniukai pradeda mokytis medituoti, tai jie pradeda nuo dėmesingumo. Ir tik vėliau, kai išmokstame kreipti dėmesį į išraiškas, kvėpavimą, kūno pojūčius, dar kažką (tos išraiškos vis subtilėja), tada, kai nebelieka objekto, tai jau tampa meditacija.

– Kuo dėmesingumo pratimai vaikams gali būti naudingi – tiek apskritai gyvenime, tiek mokantis?

– Tai duoda trumpalaikės arba ilgalaikės naudos. Mūsų dėmesys paprastai nuolat kažkur dalyvauja – mintyse, veiksmuose, įvykiuose, aplinkybėse, kitaip tariant, išorėje. Ir jeigu tos aplinkybės tampa įtemptos, dėmesys pavargsta. Netgi kasdien užsiimti kažkokia veikla ir tą veiklą tęsti reikia pastangų. Jeigu sugebame savo dėmesį bent trumpam valingai, žinodami, kad darome sąmoningai, ištraukti iš to, kur jis pavargsta, ir palaikyti jį, tarkime, ties kvėpavimu, tai tuo metu dėmesys pailsi. Kitaip sakant, tai paprastas, lengvas būdas pailsėti trumpam atsitraukiant nuo įvykių, į kuriuos esame įsisukę. Tokia būtų trumpalaikė nauda.

Ilgalaikė nauda – tai yra įgūdis, kurį pasitelkę, galime pažinti save. Jeigu aš savo dėmesį moku nukreipti į vidų ir ten išlaikyti, galiu labiau pažinti save. Kai pradedu pažinti, suprantu, kad ta ramybė, kurią aptikau viduje, neatsirado, kai aš atsisėdau ir 5 minutes sąmoningai pakvėpavau. Ji ten visą laiką buvo, tik ją užstojo mano mintys arba jausmai. Arba iš viso mano dėmesio ten nebuvo. Meditacija viduje visą laiką vyksta, tik manęs ten nėra. Čia jau savęs pažinimo ir gilesni dalykai.

Tad trumpalaikė nauda – greitesnis pailsėjimas, atsparumas, taip pat ir emocinis, geresnė savijauta, miegas. Taip, tai padeda susitelkti, gal net susikaupti, nors aš to žodžio nemėgstu. Tiek suaugusieji dirbdami naudoja dėmesingumą, arba meditaciją, tiek ir vaikai – mokydamiesi. Pavyzdžiui, vyksta jau kokia trečia arba ketvirta pamoka – matematika, vaikai jau truputėlį pavargę, sprendžia, sprendžia uždavinius – ir nepavyksta, nes nebesisuka smagračiai galvoje. Truputėlį pamedituojame, atsigauname, vėl pabandome – sekasi geriau.

– Kaip supažindinti su meditacija vaikus, kad jie norėtų ja užsiimti ir kad suprastų, jog tai naudinga?

– Supažindinti reikia žaismingiau ir dinamiškiau nei suaugusiuosius. Juk jeigu suaugusiesiems pasakysi: dabar sėdėk 5 minutes arba sėdėk ir žinok, kad kvėpuoji, tai ne visiems bus lengvai įveikiama užduotis. Vaikams tai apskritai per sudėtinga. Dėl to vaikų meditacijoje vadinamųjų dėmesio inkarų yra daugiau ir jie keičiasi, t.y. tas, kuris veda meditaciją, keičia nuorodas, kur kreipti dėmesį.

Vaikų motyvacija medituoti tikrai skiriasi nuo suaugusiųjų motyvacijos. Jei mes vaikams sakome, kad jiems dabar reikėtų pamedituoti ar pabandykime pamedituoti, kad nusiramintumėte ir galėtumėte geriau mokytis, tai labai greitai jie pradeda įtarti bites, kitaip tariant, jiems tampa neįdomu. Reikia surasti būdų, kaip parodyti naudą, vertingą jiems.

Pavyzdys iš mano praktikos. Vienoje mokykloje buvo gana sudėtinga klasė, daug vaikinų, kurie medituoti niekaip nenorėjo, nes sėdėti ramiai jiems neįdomu, tai yra bausmė. Jie sakė: nesąmonė, mes to nedarysime. Pradėjome kalbėti apie tai, ką jie mėgsta, ką veikia. Vienas berniukas sakė, kad mokykla jam neįdomi, mokytis nuobodoka, o patinka jam važinėti kartais, sportuoti, dalyvauti varžybose. Paklausiau, ar jis žino, kad visi "Formulės 1" lenktynininkai medituoja tam, kad būtų mažiau įsitempę, galėtų koncentruoti savo dėmesį, net turi specialius meditavimo mokytojus. Vaiką tai labai sudomino.

Kaip parodyti vaikams, kad tyla yra vertybė? Leisti jiems prie tos tylos prisiliesti. Per pertrauką vaikai išeina iš klasės ir kyla šurmulys – natūralu, nes, pasėdėjus 45 minutes, norisi pajudėti, pakalbėti. Tačiau kai kuriuos tai pradeda varginti. Viena mergaitė sakė: nuo triukšmo aš pavargstu, tad per pertraukas atsisėdu ir medituoju – tada negirdžiu triukšmo. Ji suprato, kas jai yra naudinga, ir pati tai daro savo noru, o ne dėl to, kad kažkas liepia.

– Medituoti mokote ne tik vaikus, bet ir tėvus bei pedagogus. Kodėl?

– Dažnai ateina tėvai arba mokytojai ir sako: reikia išmokyti vaikus medituoti, nes jiems ten kažkas sunkiai sekasi, jie nesusikaupia. Klausiu: o iš ko jie išmoko būti tokie, kokie yra? Iš ko jie išmoko kreipti dėmesį į viską taip, kaip mes kreipiame, ir kas jiems gali geriausiai padėti?

Jeigu mes vaikus mokome meditacijos kaip kažkokio dalyko mokykloje, tai tiesiog tampa dar vienu užsiėmimu, kaip matematika, kai suaugęs žmogus stovi prie lentos ir aiškina, kad vaikams reikia daugybos lentelę išmokti. Atsiranda toks didaktinis mokymas. O jeigu aš dalijuosi nuoširdžiai tuo, kuo pats tikiu, kas man padeda, tada tai vyksta visai kitaip ir daugiau vaikų įsitraukia.

Per seminarus mėgstu pateikti tokį pavyzdį: lėktuve per saugumo instruktažą visada sako, kad, nukritus oro slėgiui ir iškritus deguonies kaukėms, pirmiausia reikia užsidėti kaukę sau, paskui – vaikui. Čia galioja ta pati taisyklė – tik išmokę valdyti dėmesį patys, galime išmokyti to vaikus.

– Empatija – dar viena tema, apie kurią kalbate su vaikais?

– Taip. Aš visą laiką mėgstu apibendrinti ir patyrinėti, kas iš to. Padarėme kažkokį pratimuką, pameditavome, pažaidėme. Kas iš to? Ką dabar jaučiame? Kaip jaučiame? Kur jaučiame? Ir pastebiu, kad vaikai sunkiai supranta savo jausmus. Empatija yra atjautos sinonimas. Tai žinojimas, ką aš jaučiu, kaip tai jaučiu, ir sugebėjimas atpažinti tai kitame. Jei tai gali, tada labai natūraliai atsitinka ta empatija.

Mano gyvenime meditacija atsirado kaip įrankis, kuriuo gali naudotis tam, kad kastum tą šulinį gilyn, gilyn, gilyn ir atrastum kažką, ko ieškai.

Mes kalbamės su vaikais. Jeigu susipykome, kas atsitinka? Puolame vienas kitą kaltinti: jis pirmas, jis paėmė, jis pradėjo. Empatijos nėra. Tada pradedame kalbėtis apie tai, kaip jaučiame pyktis? Kokios spalvos pyktis? Raudonas. Aha, gerai. Ką jis daro? Na, jis spardosi ir mušasi. Aha, o jis karštas, ar šaltas? Karštas. O ką jis daro? Degina. O kur jis yra? Čia viduje, krūtinėje. Kai jis degina, ką tau norisi daryt? Norisi kvėpuoti stipriau. Tau karšta? Taip, man karšta. Norisi sugniaužti kumščius? Taip, norisi sugniaužti kumščius. O tau patinka pykti? Malonu ar nemalonu? Ne, nemalonu pykti, nes jeigu pyksti, tave viduje degina.

Ir po kažkelinto tokio pokalbio gali atsitikti taip, kad vaikas supras, jog jei prieš jį stovintis kitas vaikas išraudęs, šnopuoja, sugniaužęs kumščius, vadinasi, jis dabar pyksta, jį viduje degina ir jam tai nėra malonu. Tai ir yra empatija. Tačiau be to pažinimo ir atpažinimo savyje šito išaiškinti niekaip nepavyks – mes kalbėsime tik apie tai, galima ar negalima muštis, gražu pykti ar negražu. Kalbėsime tik apie taisykles ir sąvokas, o pykčio pažinti taip ir nesugebėsime.

– Savo vedamuose seminaruose ieškote atsakymų į klausimą, kas geriau: ieškoti būdų apsaugoti vaikus nuo sunkių emocinių patirčių ar priešingai – padėti jiems jas patirti? Radote atsakymą?

– Kiekvienas pasirenka pats. Seminaruose mes tik svarstome. Tačiau kai kažką suvokiu, aš tuo dalijuosi. Ir štai kažkada suvokiau: jeigu manimi kažkada labai labai rūpinosi, jeigu mane bandė apsaugoti, jeigu bandė sudaryti aplinkybes, kuriomis man būtų lengviau (kai nesiseka – padėdavo, kai kažkas blogai – išspręsdavo, jeigu kažko trūko – duodavo), tai, kai aš susiduriu su tokiomis aplinkybėmis pats, man jos pasidaro labai nepakeliamos ir tada aš pradedu piktintis, kodėl čia dabar mano gyvenime taip yra. Tad aš supratau, kad man naudingiau išmokti susitikti su tomis aplinkybėmis, įvairiais jausmais ir turėti įgūdžių situacijas įveikti arba atsparumą, kaip su tuo nė nekovoti, o susidraugauti, kaip atrasti darną. Juk nepavyks visada būti apsaugotam nuo negandų.

Tad aš skatinu geriau sukurti vaikams erdvę, kurioje jie išmoktų patirti sunkius jausmus ir pasistengti patiems savo pavyzdžiu parodyti, kaip tai sąmoningai galima padaryti, o ne bandyti juos nuo tų jausmų apsaugoti.

Geras pavyzdys šia tema būtų darželio grupėje vieną dieną skelbimų lentoje atsirandantis skelbimas: "Gerbiami tėveliai, jeigu kviečiate vaikus į savo vaiko gimtadienį ir kviečiate ne visus, darykite tai asmeniškai ir paslapčiomis, nes kiti vaikai labai nusimena, kai jų nepakviečia." Klausimas, kaip geriau: ar bandyti vaikui paaiškinti, kas yra draugystė, kodėl tave kviečia ar nekviečia, ar bandyti paslėpti šitą gyvenimo dalį nuo vaiko, kad jis nepatirtų tokių nusiminimo momentų? Bet kažkada, kai vaikas užaugs, tos nusiminimo patirtys vis tiek išlįs, kai kažkas kitas nepakvies jo į gimtadienį, tik tada šalia jau nebebus mamos, kuri pakabintų raštelį, ir jam bus labai sunku. Tai ar geriau išmokyti jį patirti nusiminimą, ar geriau nuo to apsaugoti? Kiekvienas atranda sau atsakymą.

– Tam, kad išmokytų vaiką patirti nusiminimą, suaugusieji turi tai mokėti patys...

– Be abejo. Kitokio būdo nėra. Yra labai protinga frazė: "Mūsų vaikai tikrai nedarys to, ką mes jiems sakome, bet tikrai bus tokie, kokie mes esame." Tuo galime įsitikinti prisiminę savo vaikystę, savo tėvus. Vienintelis būdas parodyti, kaip atrasti darną su jausmais, – savo pavyzdžiu. Kito būdo nelabai yra, nes vaikai kopijuoja mus. Klausėte apie empatiją, apie sugebėjimą atjausti. Visi vaikai iki ketverių, penkerių, šešerių metų – įvairiai, priklausomai nuo amžiaus ir asmeninių savybių, – turi sugebėjimą atjausti. Jie puikiai skaito kitų jausmus – tiek suvokia informaciją mentaliniu lygmeniu, tiek atjaučia. Mes visi tą savybę turėjome ar turime iki šiol, tik atprantame ja naudotis, nes stebime pasaulį, aplinkinius ir suprantame, kad tai nevertinga. Tai yra nepatikima, nes visi vadovaujasi kažkuo kitu. Ir mes atprantame kreipti į tai dėmesį, o paskui stebimės, kodėl savo nuojautos negirdime. Atpratome jausti.

– Koks yra tas jūsų mokomas paprastas vaikiškas būdas susidraugauti su jausmais? Pamilti? Priimti?

– Dažniausiai, kai užčiuopiame kažkokį jausmą, aš vaikų klausiu: tas jausmas yra draugas ar nedraugas? Patinka ar nepatinka, kad jis dabar yra viduje? Štai jis užėjo į svečius pas tave – norisi, kad jis pasiliktų, ar nesinori? Ir dažniausiai, jeigu jausmas yra nemalonus, vaikas sako: ne, nenoriu, jis ne draugas, gal net priešas, nesinori, kad jis būtų. Tada bandome jį išvaryti, bandome jį nugalėti, bandome su juo kovoti, ir dažniausiai neišeina. Dažniausiai jausmas net stiprėja, kai į jį kreipi dėmesį, kai investuoji į jį energijos.

Jeigu nepavyksta kovoti, išvaryti, nugalėti, tada pabandome tai, ko dar nebandėme, – susidraugauti. Pabandome tą jausmą apkabinti ir pasakyti, kad jį mylime. Ir kartais tai būna nelengva. Pavyzdžiui, jeigu kokia nors baimė ateina, tai aš iš tikrųjų ją dabar jaučiu ir ji ten, viduje, virpa, net drebina mane. Ir kaip aš čia dabar tą baimę imsiu ir apkabinsiu? Bet jeigu mes kartu tai padarome, jeigu išdrįstame tą baimę apkabinti, galime pažiūrėti, kas atsitinka: jeigu ta baimė prieš tai buvo kažkokia tamsiai mėlyna ar pilka, kai apkabiname, ji suminkštėja, sušvelnėja, tampa kokia nors melsva. Ir jei paskui paklausiu: o šitam jausmui, kuris dabar tapo melsvas, tinka pavadinimas "baimė", išgirstu, kad nebetinka. Tai kas atsitiko su baime? Praėjo. Arba dingo. Vadinasi, vaikui pavyko susidraugauti. Įtampą ir nemalonumą sukelia santykis su jausmu, o ne pats jausmas. Jeigu sugebame tą santykį pakeisti, kitaip tariant, leidžiame sau apkabinti, pasakyti, kad mylime, tai dingsta ir problema.

– Taip aiškinate vaikams. O suaugusiam žmogui patartumėte sugebėti priimti jausmą ir suvokti, kad jis toks yra?

– Suvokti iš tiesų būtina. Suvokti – tai visiškai sąmoningai žinoti, kad aš dabar bijau, ir leisti jausmui būti tiek, kiek jis nori, kaip jis nori, su tokiomis savybėmis, kokiomis jis nori.

Suaugusiųjų bėda, kad dažniausiai mes jausmus bandome suprasti. O suprasti bandome tam, kad jų išvengtume. Vienintelis supratimo tikslas – padaryti, kad jų būtų mažiau, kad greičiau baigtųsi, kad sumažėtų. Jausmų supratimas niekada nepadeda, nes dėmesys gali arba galvoti, arba jausti. Tad, jeigu mes galvojame, ką daryti su jausmu, tai yra tas pats, kas skaityti apie maistą. Tiesiog ne tuo lygmeniu veikia dėmesys. O jeigu aš suvokiu jausmą, žinau, kad dabar džiaugiuosi, tas džiaugsmas visai kitas, kito pilnumo tampa.

Viskas susiję su tuo pokalbio pradžioje minėtu dėmesingumu. Jeigu išmokstame valdyti savo dėmesį sąmoningai, tai netgi gerti arbatą arba kavą galime sąmoningai. Kai kažkokį dalyką darau sąmoningai, daug lengviau galiu mėgautis. Su kiekvienu jausmu yra taip, net ir nemaloniu, – kai galiu sąmoningai jį patirti, jis tada tiesiog praeina.

Per seminarus apie dėmesingumo praktikas suaugusieji labai dažnai klausinėja apie jausmus. Dėmesingumo ir jausmų temos, be abejo, yra labai susijusios, nes jeigu tampi dėmesingesnis ir sąmoningesnis, tai yra priemonės, kurios gali leisti tau pažinti ir jausmus.

Suaugusiesiems dažnai sunku paaiškinti vaikui jausmus. Ko pats nepažįsti, paaiškinti labai sunku. Ateina mama ir sako: gal galėtumėte su vaiku padirbėti, nes jis su jausmais nesusitvarko? Sakau: gerai, tai vaiką palikite namie, o ateikite pati. Ne visi tai išgirsta, bet iš esmės nuo to reikia pradėti. Jeigu vaikas nesusitvarko su jausmais, vadinasi, jis iš kažko to išmoko.

Pasikliovė vien savo instinktais

Klaipėdos koncertų salėje jį atliks kamerinės muzikos ansamblis „Het Collectief“ (Beligija): Thomas Dieltjensas (fortepijonas, čelesta), Toonas Fretas (fleita) ir Tomas De Cockas (vibrafonas, varpeliai), o Klaasas Verpoestas muziką palydės vaizdo projekcija.

Šiandien M.Feldmanas daugelio vertinamas kaip vienas svarbiausių radikalios JAV meno tradicijos kūrėjų, priklausančių eksperimentinės muzikos srovei, prasidėjusiai nuo Edgardo Varese’o ir Charleso Iveso. M.Feldmanas nuolatos ieškojo garso grynumo ir siekė atlikimo lankstumo. Jam daug įtakos turėjo didysis amerikiečių eksperimentatorius Johnas Cage’as, kurio paskatintas M.Feldmanas pasikliovė vien savo instinktais ir ėmė kurti absoliučiai intuityvias kompozicijas. Kurdamas jis niekada nenaudojo jokių formalizuotų sistemų, dirbo nuo vieno momento iki kito, nuo vieno garso iki kito. Jis nemažai eksperimentavo su grafinės muzikos notacijomis, atlikėjui suteikiančiomis laisvę ir įvairovę.

Į kitą sąmoningumo lygį

Taip M.Feldmanas tapo viena spalvingiausių XX a. 7-ojo dešimtmečio amerikietiškojo avangardo figūrų. Jis sukūrė originalų ir sykiu atpažįstamą stilių, kurio svarbiausias bruožas yra nepaprastai lėtas, ištęstas judėjimas nuo vieno atsitiktine seka pasirinkto, minimaliomis priemonėmis organizuoto muzikinio įvykio iki kito. Tokia muzika pakylėja klausytojus į kitą sąmoningumo lygį, kur tokios nepastebimos objektyvios tikrovės duotybės kaip laikas ir erdvė tampa kone apčiuopiamos.

Kūrinyje „Pažeista simetrija“ M.Feldmanui pavyko sukurti mikrovisatą, kurioje trys atlikėjai groja kruopščiai išrašytą partitūrą tuo pačiu tempu, laikydamiesi kompozitoriaus nurodymo nesinchronizuoti savo partijų. Šiame eksperimentiniame garsovaizdyje – nežinia, ar atsitiktinai, ar planuotai – visiškai susilieja skirtingų instrumentų, tokių kaip fleita, čelesta, fortepijonas, vibrafonas ir metalofonas, tembrai.

Belgų „Het Collectief“

Kamerinės muzikos ansamblis „Het Collectief“ susibūrė 1998 m. Briuselyje. Jo repertuaro pagrindą sudaro Vienos naujosios mokyklos kompozitorių kūryba – pačios modernizmo ištakos. Atsispirdami nuo šio tvirto pagrindo, kolektyvo nariai į savo interpretacijų lauką įtraukia iškiliausius XX a. kūrinius ir naujausias eksperimentinės muzikos kryptis. Savo programose drąsiai derindamas šiuolaikinės ir klasikinės muzikos repertuarą, taip pat įtraukdamas ir senosios muzikos adaptacijas, ansamblis dažnai sulaukia kritikų ir publikos liaupsių.

Nuolat rengdamas koncertus daugelyje Belgijos koncertų salių, „Het Collectief“ dažnai gastroliuoja ir užsienyje – Nyderlanduose, Prancūziijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Maltoje, Kipre, Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Pietų Amerikoje (Peru ir Brazilijoje) ir Azijoje (Honkonge).

„Het Collectief“ suformavo savitą, dėmesį patraukiantį skambesį ir dėl savo netipinės sudėties, kuri įvairuoja priklausomai nuo programos. M.Feldmano kūrinį gros trys muzikantai, o prieš porą metų festivalyje „Permainų muzika“ jie koncertavo penkiese. Tąkart belgų kolektyvas atliko provokuojančią amerikiečių autorių programą „Blogi vaikinai“, kurioje pristatė J.Cage’o, George’o Crumbo, George’o Antheilio, Steve’o Reicho, Ch.Iveso ir Frederico Rzewskio kūrinius.

M.Feldmanas – taip pat amerikietis, bet jis kitoks, jo stilius ryškiai skiriasi nuo „Blogų vaikinų“. Koks jis yra, bus galima išgirsti ir pajausti į meditaciją panardinančioje programoje „Pažeista simetrija“ rugsėjo 28 d. 18.30 val.

Mokslininkai sako, kad ASMR yra paslaptingas fizinis pojūtis, kurį sukelia organizmo reakcija į tam tikrų rūšių dirgiklius. Pojūtis apibūdinamas kaip malonus dilgčiojimas, atsirandantis galvoje ir keliaujantis kūnu žemyn, todėl reiškinys ir gavo smegenų orgazmo pavadinimą, nors su tikruoju neturi nieko bendra.

Kol vieniems tokia pramoga sukelia malonių pojūčių, padeda atsikratyti streso, įveikti depresiją ar net pakeisti gyvenimą, kitus tiesiog erzina. Ir nors teigiama, kad "YouTube" platformos paieškoje žodis ASMR yra pats populiariausias, daugelis nėra nieko apie jį girdėję, o išgirdę netrunka paklausti: "Kas čia per nesąmonė?

Mokslo dar nepažintas

ASMR – dar visai neseniai atrastas reiškinys, tad mokslininkai apie jį kol kas žino nedaug. Daugelis bandančių jį tirti sako, kad, išgirdę apie tai, kad kažkas patiria malonių pojūčių klausydamas vaizdo įrašo, kaip mergina ekrane lėtai šukuojasi plaukus ar gurkšnoja kavą, buvo nusiteikę skeptiškai, tačiau netrukus ši keista manija įtraukusi ir juos – tai ir buvęs pagrindinis mokslinius tyrinėjimus paskatinęs impulsas.

Iki šiol atliktų tyrimų rezultatai gilesnių žinių nepateikia, tad nors internetinės paieškos sistemos mirga nuo įvairių ASMR definicijų, iš tiesų niekas tiksliai nežino, kas tai yra ir kaip tiksliai veikia žmogaus organizmą. Vis dėlto pseudomokslinių faktų rasti galima: žmonėms, pernelyg daug klausantiems vieno "kūrinio", jis gali greitai nusibosti, todėl su ASMR reikėtų elgtis atsargiai ir nepersiklausyti, o kūrėjams – nuolatos atnaujinti savo "kūrybą". Šis išties panašus į anekdotą. O rimčiau – neurologai kelia hipotezę, kad ASMR – tai tam tikras impulsas smegenyse, kai kuriems žmonėms sukeliantis malonių pojūčių.

Pasak jų, gali būti, kad ASMR "meno kūriniai" smegenyse tiesiog aktyvuoja darinius, atsakingus už malonumą ir skausmą – kitaip tariant, teigiamą arba neigiamą atsaką į tam tikrus dirgiklius. Bet kiekvieno žmogaus smegenys veikia skirtingai, todėl vieni smegenų orgazmą patiria, kiti – ne, o trečius ASMR kompozicijos erzina ar net sukelia fizinį skausmą. Tačiau čia reikia pastebėti, kad ASMR "meno kūriniais" žavisi toli gražu ne tik tie, kuriuos aplanko smegenų orgazmas.

"Kūrinių" žanrai

ASMR "meno kūriniai" – labai įvairūs, tačiau šio reiškinio tyrinėtojai juos jau kategorizuoja pagal tematiką. Bene patys populiariausi yra vaizdo įrašai, kuriuose šnabždama. Antri pagal populiarumą – kelias valandas trunkantys plaukų džiovintuvo garsai.

Labai pamėgti ir opusai, kuriuose "menininkas" (taip save vadina ASMR kūrėjai ir atlikėjai) itin estetiškai atlieka, tarkime, grožio procedūras "meno kūrinio" vartotojui – prieš kamerą mosuoja veido masažo aparatu, tarsi ji būtų kliento veidas, kartais atliekamos (tiksliau imituojamos) ir kokios nors medicininės procedūros.

Populiarūs ir vaizdai bei garsai, kuriuose liečiama oda ar kiti paviršiai, šlaminamas popierius ar plastikas, pilstomas vanduo. "Menininkai" dažnai būna anonimai, neparodantys savo veido, bet pasitaiko atvejų, kai užmigti anapus ekrano padeda gerai pažįstamas aktoriaus/ės ar muzikos atlikėjo/os veidas.

Kitokia išraiška

Niekada nemačiusiems ASMR "meno kūrinio", iš tokio teorinio aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad tai – tam tikras avangardinio meno judėjimo atspindys: juk dar prieš randantis "Fluxus" amerikietis Johnas Cage‘as pilstė vandenį iš vieno dubens į kitą, į partitūrą įtraukdavo keletą radijo imtuvų, grojančių pirmą pasitaikiusį popmuzikos kūrinį.

Jeigu būtų gyvenęs vėliau, veikiausiai ir kokią simfoniją plaukų džiovintuvui būtų sukomponavęs. Italas Luciano Berio vienoje iš savo "Sequenzų" vokalistei nurodė šnabždėti ir skleisti kitokius keistus garsus. Tačiau šie meno kūriniai turėjo savo aiškias koncepcijas, jų paskirtis buvo ne nuraminti, o atvirkščiai – provokuoti: išreikšti tam tikrą socialinę poziciją ar parodyti, kad ir vanduo gali būti muzikos instrumentu, o žmogaus balso galimybės – ne tokios ribotos, kaip buvo įprasta manyti iki tol.

ASMR reiškinys labiau primena neurologinį sutrikimą, panašų į sinesteziją, nei į menininkų saviraišką.

Avangardinis menas buvo nukreiptas į žmogaus protą, ne į pojūčius – na, net jeigu ir taikėsi į juos, tai tikrai ne į neurologiją. Ir ne, smegenų orgazmas nėra tas menas, kuris yra nutaikytas į penkis žmogiškuosius pojūčius – jis tiesiog sukelia šiurpuliukų, kuriuos jaučia ne visi, o tik kai kurie žmonės. Tad vertinant iš meninės perspektyvos, ASMR reiškinys ir jo "meninės" apraiškos labiau primena neurologinį sutrikimą, panašų į sinesteziją, nei į menininkų saviraišką. O žvelgiant į šį reiškinį psichologo akimis, šiuos "meno kūrinius" galbūt būtų galima vertinti kaip tam tikrą terapiją. Tačiau kokia buvo šio reiškinio atsiradimo istorija ir motyvai?

Bendraminčių paieškos

ASMR reiškinio pradininke laikoma amerikietė Jennifer Allen, kuri pastebėjo patirianti keistai malonių pojūčių. Tačiau tuomet ji dar žiūrėdavo ne į plaukų džiovintuvą ekrane, o vaizdus, kuriuose – kosmosas ar jūra. Nežinodama, kas tai yra, ji bandė guglinti, įvesdama raktažodžius "tvinksinti galva" arba "smegenų orgazmas", bet aktyviai ieškodama nieko nerado net devynerius metus.

Vis dėlto vienos 2009-ųjų dienos paieška jai buvo sėkminga – internete rado labai panašų kito žmogaus pojūčių apibūdinimą, kurį lydėjo gana desperatiškas prašymas paaiškinti, kas tai yra, nes apie tokią keistą ramybę paatviravus gydytojui, šis sulaukė klausimo, ar kartais nevartoja narkotikų.

Radus ir daugiau likimo draugų, paaiškėjo, kad smegenų orgazmas – ne pavienis J.Allen pojūtis, o gana paplitęs reiškinys, neturintis oficialaus pavadinimo. Tad mergina jį sugalvojo pati: autonominė – nes kylanti iš vidaus; sensorinė – nes tam, kuris patiria, yra savaime aiški; dienovidinė (arba meridionalinė) – nes greitai pasiekianti piką, tarsi ir orgazmas; reakcija – nes ne nuolatinė būsena, o kylanti gavus impulsą.

Pati termino ASMR autorė sako apgailestaujanti, kad pavadinimas toks ilgas, bet šis skamba bent jau geriau nei smegenų orgazmas. O tuomet, 2010-aisiais, bendraminčiams susibūrus socialiniame tinkle, ASMR reiškinys tam tikra prasme buvo legitimuotas, "meno kūrinių" radosi vis daugiau ir daugiau, o patiriantys keistų pojūčių net nenumanė, kad ASMR kada nors taps ir masine pramogavimo forma – žavės net ir tuos, kurie fiziologinės euforijos nepatiria.

Seksizmo apraiškos

Nenumatė tikriausiai ir to, kad dauguma šiandienių ASMR "meno kūrinių" nepatiriantiems šio neurologinio reiškinio taps panašūs į kai kurias garsiųjų filmų "Twin Peakso" ar "Black Mirror" scenas – sutikime, juk nesmerksime tų, kurie patiria malonumą klausydamiesi popieriaus šlamesio: kiekvienam – savo. Tačiau maloni, tobulų formų, nuostabiu makiažu pasipuošusi šviesiaplaukė dama, lėtu prikimusiu balsu anapus ekrano kalbanti su įsivaizduojamu pašnekovu, atrodo mažumėlę keistai. "Ar pasiruošę atsipalaiduoti ir geriau išsimiegoti? Koks jūsų elektroninio pašto adresas? Gerai, užsirašiau. Dabar paglostysiu jums plaukus", – seksualiai sako ji ir dar palaižo mikrofoną.

Tikriausiai nieko nuostabaus, kad vyriškosios lyties atstovams kokių nors pojūčių toks vaizdo įrašas tikrai sukelia. Ir net jeigu erotines potekstes paliksime kiekvienam vertinti asmeniškai (nes ASMR "menininkai" jų egzistavimą savo "kūriniuose" griežtai neigia), seksistinis atspalvis čia gana ryškus: iš daugybės peržiūrėtų šio žanro "meno kūrinių" teko aptikti vos keletą vyriškosios lyties "menininkų", ir šie atrodė palyginti padoriai – jokių pusnuogių filipinietiško grožio jaunuolių ar mačistinių toreodoro prototipų.

Tad jeigu ypatingi fiziniai potyriai žiūrint ASMR vaizdo įrašus ir neaplanko, feministiniai tikrai turėtų – įvairūs lygių galimybių šalininkai seksistinį aspektą viešojon erdvėn jau kėlė ne kartą, o ASMR "menininkai" apie savo kiek perdėtą meninę išraišką buvo paprašyti pasiaiškinti viešai, kai kurie vaizdo įrašai net neperėjo "YouTube" cenzūros. Nekaip šiame kontekste skamba ir sėkmės lydimų ASMR "menininkių" pasakojimai, kad viskas, ką joms reikia daryti norint užsidirbti daug pinigų, – šnabždėti ir save filmuoti. Viešojoje erdvėje būta ir kitokių nuogąstavimų – kalbėta apie tai, kad ASMR bendruomenė – pernelyg uždara ir paslaptinga, tad tarsi ir atitinka sektos statuso kriterijus.

Lietuviški kontekstai

Lietuvoje ASMR reiškinys taip pat nesvetimas, tačiau kol kas funkcionuoja gana fragmentiškai: žiniasklaidoje galima aptikti sėkmingai iš to užsidirbančių merginų istorijų, straipsnių apie šį fenomeną paauglių žurnaluose, kuriuose skatinama giliau pasidomėti šia keista manija ar naujausiu mados klyksmu, užsiimti ir praktika.

Mūsiškiai ASMR "menininkai" labiau linkę į ši žanrą žvelgti šiek tiek su humoru, išvengiant seksistinių konotacijų – šnabždami šmaikštūs tekstai, tarp daiktų, kuriais šiurenama, – ir juokingi minkšti žaislai, galima aptikti net edukacinių vaizdo įrašų, kuriuose gana moksliškai paaiškinama, kaip veikia šiurpuliukai, tačiau pasitaiko ir itin fyfiškų šnabždamų istorijų apie makiažą. Matyt, ASMR pasaulyje kaip ir kasdieniame – kiekvienas kuria atsižvelgdamas į savo socialinį ir simbolinį kapitalą.

Tykantys pavojai

Psichologai sako, kad ASMR reiškinys, tiksliau – jo "meno kūriniai" gali būti naudingi ne tik tiems, kurie patiria smegenų orgazmą: kai kuriems jie padeda atsipalaiduoti ar geriau išsimiegoti. Pavojus gali kilti tuomet, kai ASMR vaizdo įrašai apriboja socializaciją – pavyzdžiui, atsipalaidavimą žiūrint į kompiuterio ekraną patiriantis žmogus gali nejučia pradėti pietus su kolegomis ar vakarienę su draugais vis dažniau išmainyti į pietus su maisto tinklaraštininkais, nes taip – patogiau, o ir nejučia išsiugdo bendravimo su kompiuterio ekranu įgūdį.

Tuomet jį gali ištikti paradoksas – ieškodamas ramybės, ims patirti stresą, nes taps labai vienišas. Tad moralas – tas pats kaip ir visada: kas per daug, tas nesveika: svarbu, kad ASMR netaptų realaus gyvenimo alternatyva, o smegenų orgazmas – kitokio orgazmo siūlymu ir siekiu. O patys ASMR "kūriniai" ateityje galbūt taps panašesni į tikruosius meno kūrinius ar net išsivystys į kokį nors žurnalistinio reportažo žanrą.

„Kai atsirado COVID-19, nė viena šalis tam nebuvo pasirengusi. Tuo metu joga tapo vidinės stiprybės šaltiniu. Joga padeda savidisciplinai, ji įskiepija žmonėms tikėjimą, kad jie gali kovoti su šiuo virusu“, –  sakė N. Modis.

N. Modis kalbėjo, kad sveikatos apsaugos specialistai jam pasakojo, kad jogą jie padarė kovos su virusu įrankiu ir kad ekspertai rekomenduoja jogos kvėpavimo pratimus organizmo kvėpavimo sistemoms stiprinti.

Televizija užfiksavo kadrus, kuriuose matyti, kaip N. Modžio vyriausybės ministrai namuose atlieka jogos pratimus, o saugumo pajėgos ir sukarintas personalas praktikuoja jogą dykumoje arba karinio laivo denyje atviroje jūroje.

Joga – senovės disciplina, kurią indų išminčiai pradėjo praktikuoti prieš tūkstančius metų. Tai viena didžiausių Indijos kultūros eksporto sričių, milijonai jos mėgėjų ir praktikuotojų gyvena visame pasaulyje.

Joga yra daugiau disciplinos, o ne raumenų tempimo ar akrobatikos menas. Tai filosofija, kuri taip pat apima meditaciją ir kvėpavimo pratimus, skirtus harmonijai su savo vidumi ir prigimtimi skatinti.

Pasauliniai jogos renginiai pirmą kartą buvo surengti 2015 metais, kai birželio 21-ąją Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautine jogos diena, sutampančia su vasaros saulėgrįža Šiaurės pusrutulyje.

Reaguojame kaip gyvūnai?

Pasak psichologės, dėmesingumo valdymo mokytojos Eglės Masalskienės, smegenyse yra du emocijų keliai – trumpasis ir ilgasis. Trumpuoju keliu impulsai keliauja neužsukdami į smegenų žievę, tad sąmoningumas čia nedalyvauja – reaguojame reaktyviai, kaip gyvūnai. Tuo metu ilgasis emocijų kelias užsuka į smegenų žievę, tad tokiu atveju reaguojame sąmoningai. Tai reiškia, kad galime reguliuoti atsirandančias reakcijas, kurios kyla patiriant stresines situacijas.

Kai susiduriame su įvykiu, kuris gali sukelti bet kokią emocinę reakciją, mūsų smegenys iškart į tai sureaguoja. Psichologė E.Masalskienė kaip pavyzdį pateikia baimės atsiradimą. Pajutus grėsmę, nerviniai impulsai keliauja dviem keliais: trumpuoju ir ilguoju. "Trumpuoju emocijos keliu, pamačius tai, ką identifikuojame kaip grėsmę, impulsas nunešamas nerviniais keliais į vietą, vadinamą gumburu. Jis veikia tarsi smegenų dispečerinė. Čia įvyksta išsišakojimas ir impulsas nukeliauja toliau. Kai patiriame baimę, jaučiame įtemptus raumenis, spartėjantį širdies plakimą, greitėjantį kvėpavimą. Impulsui keliaujant trumpuoju keliu neįsijungia mūsų sąmoningumas – reakcija būna reaktyvi", – sako psichologė.

Tuo pačiu metu signalas, pranešantis apie grėsmę, nuo gumburo tarsi kokiu atsišakojimu keliauja ir ilguoju emocijos keliu: impulsas nueina į pakaušyje esančią regos sensorinę sritį. Toliau signalas nukeliauja į kairę kaktos pusę, vadinamąją priekakčio skiltį, prefrontalinę smegenų žievę, kuri yra atsakinga už valingą sprendimų priėmimą ir šių sprendimų įgyvendinimą. "Kuo stipresni, simboliais kalbant, šie centrai, tuo mes labiau galime pasinaudoti savo valia", – pažymi E.Masalskienė.

Stresą malšina meditacijos

Trumpuoju ir ilguoju emocijų keliais impulsai eina skirtingą laiką – ilgasis kelias nueinamas lėčiau, tad sąmoningai sureaguoti į grėsmę užtrunka ilgiau nei impulsyviai pajusti baimę. "Įsivaizduokime, kad pro langą lipa vagis. Pirma pajaučiame, kaip išsigandome, – rankos ir kojos pradeda drebėti, pakyla kraujospūdis, bet geriau įsižiūrėję į "vagį" pamatome, kad apsirikome, pasirodo, kažkas pokštauja, – aiškina psichologė. – Kai įsisąmoniname, kad tai nėra plėšikas, galime sakyti savo kūnui – atsipalaiduok, nereikia jaudintis. Ilgasis emocijos kelias leidžia arba atšaukti per greitai sukeltas emocijas, arba jas sustiprinti, jei grėsmė yra tikra, jau dalyvaujant sąmonei."

Eglė Masalskienė: laimė, yra būdų, kuriais žmogus gali treniruoti už emocijas atsakingas smegenų zonas.

Pasak psichologės, nors tokie smegenų procesai, reaguojant į įvairias emocijas, yra normalūs, pernelyg dažnai patiriamas stresas ir nemokėjimas su juo tvarkytis gali apsunkinti kasdienybę. "Laimė, yra būdų, kuriais žmogus gali treniruoti už emocijas atsakingas smegenų zonas. Vienas iš savipagalbos būdų yra sąmoningumo praktikos ar pratimai, kurie treniruoja mūsų sąmoningumą. Smegenims nurimti gali padėti vos 10 min. meditacijos", – įsitikinusi specialistė.

Remiasi budistinėmis tradicijomis

Psichologė pasakoja, kad dėmesingumo praktikos remiasi budistinėmis tradicijomis: "Tai meditacinio dėmesio sutelkimo pratimai. Tokias praktikas pirmasis kaip metodą, aprašytą ir pagrįstą mokslu, 1979 m. aprašė Jonas Kabat-Zinnas (JAV medicinos profesorius – red. past.). Jis pasinaudojo senųjų praktikų patirtimi ir sukūrė pasaulietišką, struktūruotą, visiems prieinamą programą, skirtą žmonių, kenčiančių dėl lėtinių skausmų ar psichologinių sutrikimų, taip pat streso, būklei pagerinti."

J.Kabat-Zinno sukurtas metodas angliškai vadinamas "mindfulness" į lietuvių klabą verčiamas ir kaip "įsisąmonintas dėmesingumas", ir kaip "dėmesingas įsisąmoninimas".

Psichologės teigimu, visose meditacinėse praktikose svarbiausi du dalykai – sustojimas ir refleksija. "Po pauzės, kurios metu rekomenduojama sutelkti dėmesį į pojūčius, protas nurimsta. Tuomet galime įsisąmoninti mintis, emocijas, impulsus ir susieti juos tiek su tuo, kas iš tikrųjų vyksta realybėje, tiek ir su tuo, ko mes norime. Tai yra, sakome, kad suprantame patys save. Šios praktikos esmė – jausmų (emocijų), minčių ir elgesio atpažinimas prieš jiems automatiškai paleidžiant veiksmą. Todėl pauzė, net jei ir labai trumpa, bet tam tikra prasme kokybiška, padeda išvengti neapgalvotų reakcijų ir pasirinkti sąmoningai tai, kas labiau mums tuo metu tinkama", – sako E.Masalskienė.

Norintiems apie šią praktiką sužinoti plačiau, ji rekomenduoja pasidomėti specialia literatūra. Tarp specialistės minimų leidinių – Ronaldo D.Siegelo "Sąmoningumo ugdymas. Mindfulness", Normano Doidge "Smegenų gebėjimas gyti" ir Roberto Wrighto "Kodėl budizmas yra pagrįstas".

Vos 20 min. per dieną

Specialistė tikina, kad, norint stiprinti ir treniruoti savo smegenų gebėjimus, užuot impulsyviai reagavus, dažniau reikėtų naudotis sąmoningu apsisprendimu. Tokius lavinančius sąmoningumo pratimus galima daryti ir namuose. "Jie užims iki 20 min. per dieną, tačiau, žinoma, reikalaus tam tikros disciplinos ir susikaupimo. Pradžiai puikiai tiks ir kvėpavimo stebėjimo pratimas", – rekomenduoja psichologė.

Ji pataria atlikti šį pratimą: atsisėskite tiesiai, užsimerkite ir pajuskite tas kūno dalis, kurios remiasi į pagrindus (kojas, nugarą). Pasekite kvėpavimą. Pastebėkite ir kitus kūno pojūčius, vidinius ar išorinius procesus. Po truputį kelkite dėmesį į viršų, nuo kojų link galvos. Girdėkite garsus. Atkreipkite dėmesį į mintis ir emocijas. Po truputį atsimerkite, padėkokite sau. Šį pratimą reikėtų daryti apie 20 min.

– Žymus Indijos dvasinis lyderis ir humanistas Šri Šri Ravi Šankaras sako, kad meditacija – švelnus menas nieko nedaryti. Kas gi yra meditacija ir kuo ji naudinga šiuolaikiniam žmogui?

– Meditacijos technikos praktikuojamos jau tūkstančius metų: jos buvo sukurtos dvasingumui, sąmoningumui ir tiesioginiam realybės suvokimui gilinti. Nepaisant to, kad įvairios dvasinės technikos praktikuojamos skirtingose pasaulio religijose – krikščionybėje, budizme, sufizme ir kt., medituoti gali bet kas, nesvarbu religiniai įsitikinimai, kultūrinės pažiūros.

Meditacijos metu dėmesys susitelkiamas į garsą, objektą, vizualizaciją, kvėpavimą, judesį, siekiant sąmoningai išgyventi dabarties momentą, o tai padeda sumažinti stresą, skatina atsipalaidavimą, asmeninį ir dvasinį augimą. Toks meditacijos apibrėžimas parodo, kokia tai plati sąvoka – technikų rūšių ir tikslų labai daug.

Reguliariai medituojantys žmonės patiria mažiau nerimo ir įtampos, rečiau serga depresija, patiria daugiau džiaugsmo, yra dėkingi už tai, ką turi gyvenime, be to, reguliariai medituojant pagerėja tarpusavio santykiai. Meditacija sukelia gilaus atsipalaidavimo, balanso, dvasinės pusiausvyros pojūtį ir ugdo emocinį stabilumą. Ši praktika padeda pasiekti ramybę, stiprina empatiją, ugdo gebėjimą priimti save ir kitus, padeda geriau suvokti savo mintis, jausmus ir poelgius. Visi šie meditacijos privalumai – didesnio sąmoningumo pasekmė.

– Kokios gali būti meditacijos rūšys?

Meditacijos metu psichika pailsi: sąmoningo atsipalaidavimo valanda atstoja 4 val. neramaus miego.

– Galima išskirti dvi pagrindines meditacijų rūšis – koncentracijos meditaciją ir sąmoningumo (angl. mindfulness) meditaciją. Koncentracijos meditacija apima praktikas, kurių metu dėmesys sutelkiamas į vieną objektą. Tai gali būti kvėpavimas, vidinis arba išorinis vaizdinys, judesys, kaip pavyzdžiui, jogoje arba tai chi, garsas, tyliai kartojamas žodis arba frazė – mantra, malda.

Sąmoningumo meditacijos metu žmogus vysto sąmoningumą visame dėmesio lauke: medituojant stebimas ne tik kvėpavimas, bet ir mintys, jausmai, suvokimas ir pojūčiai, atsirandantys stebėjimo momentu.

Dažnai meditacijų praktikos – dviejų minėtų formų mišinys.

– Neretai žmonės meditaciją įsivaizduoja kaip būseną visiškoje tyloje be minčių...

– Taip, meditacijos metu patiriame tokią būseną, vieni dažniau, kiti – rečiau. Tik pradėjus medituoti, gali būti, kad mintis suvaldyti bus sudėtinga ir visiškos tylos būsena truks akimirką. Tačiau, jei nuolat praktikuositės, ji kartosis vis dažniau, bus vis ilgesnė.

Meditacijos būsena – stiprios koncentracijos būsena. Jos metu dėmesys sutelkiamas, pavyzdžiui, į kvėpavimą. 100 proc. sukoncentruoti dėmesį visos meditacijos metu – užduotis praktiškai neįmanoma, nes mintys įkyrios – nuolat kyla ir praeina. Praktikuodami meditaciją koncentruojame dėmesį į stebėjimo objektą, dėmesys nuklysta, pastebime tai, sugrįžtame atgal ir taip vėl, ir vėl iš naujo.

Nesudėtinga: „Medituoti gali išmokti kiekvienas ir tai patogu daryti namuose, svarbu, kad nestigtų motyvacijos, valios ir kantrybės“, – sako E.Vasiljeva. Miško archyvo nuotr.

– Ar įmanoma išmokti medituoti patiems?

– Išmokti medituoti labai paprasta ir tai gali daryti kiekvienas: tereikia skirti tam bent šiek tiek savo laiko. Viskas atrodo labai paprasta, tačiau svarbiausia – motyvacija, valia ir kantrybė. Jei nestokojate šių dalykų – puiku, jei ne, išmokti medituoti bus lengviau grupėje arba su mokytoju. Tokie užsiėmimai labiau motyvuoja, be to, po meditacijos galima aptarti iškilusius klausimus, sunkumus, pasidalinti pastebėjimais, mokytojas gali pasiūlyti ir kitų meditacijos būdų, kurie padės šią praktiką lengviau prisijaukinti.

Pasiryžusiems mokytis medituoti namuose, siūlau pradėti nuo labai paprasto dalyko – stebėkite savo kvėpavimą, kiekvieną įkvėpimą ir kiekvieną iškvėpimą. Galite net mintyse sakyti: „įkvėpiu“, „iškvėpiu“. Tai galite daryti sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, šokdami, plaudami indus, dirbdami kompiuteriu, skaitydami knygą, žiūrėdami filmą ar prieš užmigdami. Vertėtų paskaityti vieną kitą knygą apie meditaciją, o jei pasirodys, kad vienam medituoti per sunku, galite parsisiųsti programėlę į telefoną – jų sukurta daugybė.

– Kaip susikurti namuose šiam užsiėmimui tinkamą erdvę?

– Meditaciją praktikuoju daugiau nei 10 metų, dabar vieta man neturi didelės reikšmės. Visgi, mokydama meditacijos supratau, kad pradedančiajam medituotojui ji itin reikšminga. Puiku, jei namuose galėsite skirti atskirą kambarį, jei ne, susiraskite ramų, jaukų, tylų kampelį, kuriame jūsų niekas netrukdys. Meditacijai skirtos erdvės sukūrimas turi tam tikrą metaforinę prasmę: paskyrę vietą meditacijai savo namuose, paskiriate jai vietos ir savo gyvenime.

Neretai žmonės dvejoja: jiems sunku apsispręsti – vieniems atrodo, kad meditacijai reikia kažkokios išskirtinės aplinkos, pavyzdžiui, gražaus peizažo prieš akis, žvakių, smilkalų kvapo, kiti mano, kad visas pasaulis turi sustoti: vaikai turi nurimti, autobusai už lango nebevažiuoti, šaldytuvas nebeburgzti, kad jie galėtų pradėti medituoti. Visgi, net ir turint mažamečių vaikų – galima sėkmingai medituoti. Manau, kad labai svarbu turėti namuose šiam užsiėmimui skirtą pastovią erdvę: jei ji yra, atsirasite laiko, nedings noras medituoti, ypač, jei vieta bus gerai matoma – ji tarsi lauks jūsų, kvies ateiti.

Daiktai neturi didelės įtakos meditacijos kokybei. Budos statulėlės, žvakės, smilkalai ir visa kita – tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Svarbiausia – jums čia turi būti gera, ramu, tylu. Todėl išjunkite visus mobiliuosius, skaipus, mesendžerius, televizorių ir telefoną, dėl pašalinio triukšmo nesijaudinkite – sutelkite dėmesį į kvėpavimą, o aplinkiniai garsai, kaip ir mintys, lai gyvena savo gyvenimą.

Meditacijos metu mokykitės tiesiog būti ir stebėti, kas vyksta, – nieko nedarykite ir nesistenkite kažką pakeisti, priimkite tai, kas yra: pilną galvą minčių, liūdesį, skausmą, nusivylimą.

Apranga turi būti patogi: nei vienas drabužis neturėtų veržti, net kojinės. Medituoti geriausia be avalynės.

– Vyrauja stereotipas, kad medituojant būtina sėdėti lotoso pozoje, tačiau ne visiems pavyksta tokiu būdu sudėti kojas...

– Svarbiausia – tiesi nugara ir žemės pojūtis po savimi. Reikia atsisėsti taip, kad kūnas būtų tiesus ir atpalaiduotas, o stuburas it pakaba laikytų kūną. Pečiai, krūtinė, pilvas, veidas, rankos meditacijos metu turi būti visiškai atpalaiduoti. Kitas svarbus dalykas – stabilus pagrindas: turime sėdėti taip, kad jaustume sėdimuosius kaulus. Neturėtumėte sėdėti ant per daug minkštos arba per daug kietos pagalvėlės. Aš naudoju grikių pagalvėlę, o po kojomis pasitiesiu pledą.

Taip pat galima medituoti klūpant arba sėdint ant kėdės ar ant meditacinio suoliuko. Sėdint ant kėdės labai svarbu, kad abi pėdos būtų ant žemės, keliai sulenkti 90° kampu, nugara neatremta. Meditaciniai suoliukai ypač tinka tiems, kurie skundžiasi kojų tirpimu: sėdima klūpint, bet nespaudžiama apatinė kojų dalis. Turintys nugaros problemų turėtų sėdėti kuo tiesiau, negalima atsilošti. Kad būtų patogiau, už nugaros galima pasidėti pagalvėlių arba lengvai atsiremti į sieną. Rankas atpalaiduokite, padėkite ant jas kelių.

Nėra idealios, geriausios ar patogiausios pozos – atsižvelgdamas į savo kūno pojūčius kiekvienas žmogus asmeniškai turi išsirinkti jam labiausia tinkančią ir patinkančią.

– Patarkite, kokiu dienos metu geriausia užsiimti šia praktika?

– Konkretus laikas nėra nustatytas – jį kiekvienas žmogus gali pasirinkti atsižvelgęs į savo gyvenimo būdą, ritmą, įpročius. Kai kam patinka medituojant pasitikti brėkštantį rytą, kiti šiai praktikai skiria laiką vakare po visų darbų. Medituojantys šiuo metu sako, kad anksčiau pabunda ryte. Taip gali būti dėl to, kad meditacijos metu psichika pailsi: sąmoningo atsipalaidavimo valanda atstoja 4 val. neramaus miego. Kartais meditacija suaktyvina žmogų, todėl verta atkreipti dėmesį į kūno reakcijas – tai padės parinkti asmeniškai sau tinkamiausią laiką šiai dvasinei praktikai.

Pasirinkimas: medituoti lotoso pozoje patogu ne visiems – kad būtų lengviau po keliais ir nugara pakiškite pagalvėles, arba pabandykite medituoti klūpėdami ant kelių, atsisėdę ant meditacinio suolelio, galiausia – ant kėdės, bet taip, kad nugara būtų tiesi, o keliai sulenkti stačiu kampu.

Pastebėta, kad medituojant tuo pačiu metu diena iš dienos, greičiau susiformuoja įprotis, tačiau pats paros laikas meditacijos kokybei įtakos neturi.

– Kiek laiko reikia skirti meditacijai?

– Pradžioje meditacijai skirkite 5 min. ir pajutę, jog norite ilgiau - laiką ilginkite. Nekelkite sau iššūkių, kurie verstų įsitempti – pasirinkite tokią laiko trukmę, kuri negąsdintų. Patariu nusistatyti laikmatį ar žadintuvą ir ramiai, netikrinant, nesekant, ką jis rodo, jokiu būdu nebaigti meduoti ankščiau. Šis būdas ugdo valią, moko išbūti, nebėgti nuo savęs ir nuo nemalonių būsenų – nuobodulio, skausmo ar pykčio.

Beje, visiems žmonėms meditacijos laikas teka skirtingai. Kai paklausiu grupinėje meditacijoje dalyvavusių žmonių, kiek jų manymu truko užsiėmimas, vieni sako, kad 10 min., kiti – pusvalandį.

– Kaip suprasti, kad meditacija atliekama teisingai?

– Svarbiausia, kad medituodami nieko nesiektumėte – nei ramybės, nei atsipalaidavimo, nei harmonijos. Tiesiog stebėkite kvėpavimą. Jeigu stengsitės kažką patirti, pasiekti, ko šiuo metu jumyse nėra, tik sukelsite sau įtampą: ko bandote atsikratyti, tas išauga su kaupu. Meditacijos metu mokykitės tiesiog būti ir stebėti, kas vyksta, – nieko nedarykite ir nesistenkite kažką pakeisti, priimkite tai, kas yra: pilną galvą minčių, liūdesį, skausmą, nusivylimą. Atsipalaidavimas ir ramybė – meditacijos pasekmė, bet ne siekiamybė, jos tikslas – sąmoningai stebėti tai, kas vyksta. Jeigu nerimaujat – stebėkit nerimą. Jeigu pykstat – stebėkit pyktį.

Greičiausiai šios dvasinės praktikos poveikį pajunta žmonės, kurie įpranta medituoti ne tik patogiai sėdėdami ant pagalvėlės namuose ar salėje su mokytoju, bet sąmoningai šiai praktikai išnaudoja kiekvieną laisvo laiko tarpą – į savo kvėpavimą susikoncentruoja stovėdami automobilių kamštyje, eilėje, laukdami būrelyje esančio vaiko, kol teatre baigsis pertrauka, kol nustos lyti, kol užvirs vanduo arbatai...

Gebėjimas sustoti ir atsigręžti į save ypač svarbus šventinio šurmulio metu. „Eurovaistinė“ linkėdama, kad šios šventės būtų be streso, sukūrė ir socialiniuose tinkluose publikavo meditacijas, kurias įrašė žinomi žmonės, tarp jų ir I. Zasimauskaitė.

Dainininkė I. Zasimauskaitė sako, kad šventinis laikotarpis jai ypatingas – daug dėmesio ji skiria dovanų paieškoms, nes norisi kiekvieną pradžiuginti bent simboliška smulkmena. Atlikėja pasakoja, kad dažniausiai renkasi praktiškas dovanas, kurias galėtų naudoti: šampūną, muilą ar veido kaukes, tačiau vis tiek tenka nemažai pasukti galvą, ką išrinkti artimiesiems.

Susidoroti su šventiniu stresu dainininkei padeda praktikuojama meditacija, tam ji kasdien skiria dvi valandas. „Dažniausiai medituoti mėgstu ryte, bet jeigu atsikeliu vėlai ir reikia skubėti į darbus, tai bandau pamedituoti bent po pusvalandį dieną, o vakare pabaigiu. Bet būtinai skiriu dvi valandas, kad ir kas benutiktų“, – sako ji. Tiesa, meditacijų vedimas atlikėjai buvo visiškai nauja, tačiau labai smagi patirtis.

Nors daugeliui atrodo neįmanoma rasti sau bent 5 minučių per dieną, I. Zasimauskaitė pataria tai paversti prioritetu, o jeigu reikia net ir įtraukti į savo darbo kalendorių. „Taip pat, kaip pasižymime, kad su kažkuo susitiksime, važiuosime pasiimti vaikų iš mokyklos, taip įtraukime ir susitikimą su savimi“, – sako atlikėja. Pasak žinomos moters, jos įrašytos meditacijos yra lyg paraginimas sustoti ir pradėti mylėti save, nes toks elgesys visiškai nesavanaudiškas, o tiesiog būtinas.

Bet kokį skausmą gali išgyventi, net ir skyrybas, nes tas žmogus vis tiek yra šalia ir visą laiką gali būti tavo draugu.

Parengtos meditacijos gali būti pirmasis žingsnis, kuris padeda pajusti meditacijos naudą, būtent toks ir yra dainininkės noras. Pasak I. Zasimauskaitės, šiandien daug žmonių skuba, lekia ir neranda laiko sau, todėl tai lyg jos kvietimas sustoti. „Kartais atrodo, kad atvėsti, pabūti ramiai yra lyg gėda, nes juk visi dirba, o ką čia aš sėdėsiu? Vis dėlto norėčiau, kad kiekvienas žmogus bent 3–5 minutes tiesiog atsisėstų ir paklausytų“, – sako dainininkė.

Meditacijų naudą I. Zasimauskaitė įvertina ne tik prieš šventes, bet ir sudėtingomis gyvenimo akimirkomis. Dainininkė net ir susidūrusi su gyvenimiškais iššūkiais stengiasi išgyventi skausmą ir iš jo pasimokyti. Pasak žinomos moters, kiekvienam svarbu išmokti priimti skausmą, nes su įvairiais praradimais neišvengiamai anksčiau ar vėliau susiduria visi.

Prieš šventes jautrią dainą savo gerbėjams planuojanti pristatyti atlikėja sako, kad ji skirta prieš kelerius metus į amžinybę išėjusiam seneliui. „Bet kokį skausmą gali išgyventi, net ir skyrybas, nes tas žmogus vis tiek yra šalia ir visą laiką gali būti tavo draugu. Mirtis yra tas skausmas, kai turi suvokti, kad akimirkų niekada negrąžinsi, nes žmogaus nebėra. Mes visada gyvename praeitimi arba ateitimi, bet labai retai pabūname tiesiog dabar. Svarbu suprasti, kad tą žmogų turiu šiandien ir tik dabar galiu jį apkabinti ar jam padėti“, – būtinybę išnaudoti kiekvieną progą akcentuoja dainininkė.

Socialiniuose tinkluose jau galima rasti Vytauto Rumšo, Renatos Mikailionytės, I. Zasimauskaitės ir vaistininkės Miglės Kazakevičienės vedamus meditacijos pratimai.

Socialiniuose tinkluose jau galima rasti Vytauto Rumšo, Renatos Mikailionytės, netrukus pasirodys Ievos Zasimauskaitės ir vaistininkės Miglės Kazakevičienės vedami meditacijos pratimai.

„Leiskite sau būti tiesiog čia ir dabar. Klausykitės mano žodžių lyg tai būtų švelnus vėjas vasaros naktį, klausykitės mano balso ir pajauskite, kaip jūsų kūnas vis labiau ir labiau atsipalaiduoja“, – tokiais žodžiais į žiūrovus kreipiasi aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis vieno iš meditacijos įrašų metu.

„Kiekvienam iš mūsų šiuo ypatingai intensyviu metu verta skirti laiko pabūti su savimi ir nurimti, todėl jaukios, gilios, malonios meditacijos yra mūsų šventinė dovana visiems lietuviams. Mūsų kalėdinėje reklaminėje kampanijoje – daug veiksmo, įvairių smagių nutikimų, o dabar ji pasipildo dar ir prasmingu turiniu. Esame tikri, kad tiems, kurie skirs keletą minučių, tai padės sumažinti stresą“, – sako „Eurovaistinės“ rinkodaros vadovė Kristina Gumauskienė.

Pasak jos, sveikatos specialistai pastebi, kad prieš šventes patiriame ne tik daugiau džiaugsmo, bet ir streso. Dovanų paieškos, noras pabaigti metų darbus verčia skubėti ir nerimauti. „Eurovaistinė“ siekia padėti žmonėms jaustis geriau, vaistininkai pataria nusiraminti išgeriant žolelių arbatos, stengtis ilgiau pamiegoti, pasimankštinti, daryti pauzes tarp darbų. Dar vienas būdas – skirti liko sau ir medituoti. Atsipalaidavimo sesijų serija šiuo aktyviu laikotarpiu – puikus būdas supažindinti žmones su pratimais, padedančiais sumažinti jaučiamo streso ir nerimo lygį.

Idėją „Eurovaistinės“ socialiniuose tinkluose įgyvendinančios įmonės „Choco“ plėtros vadovas Tomas Nemura sako, kad internete gausu įvairių meditacijos įrašų, tačiau lietuviškų labai trūko.

„Žmogaus psichinė sveikata visada buvo ta sritis, kuriai trūko dėmesio. Prieškalėdinis laikotarpis pasirodė puiki proga vietoje dar vienos vartojimą skatinančios kampanijos sukurti trumpus ir lengvai suprantamus meditacijų vaizdo įrašus, kurie padėtų atsipalaiduoti bent keletui akimirkų“, – sako T. Nemura.

Šios meditacijos tinka visiems, kuriems prieškalėdinis laikotarpis kelia ne tik šiltus jausmus, bet ir įtampą ar stresą. Vaistininkė M. Kazakevičienė sako, kad tai yra lengvai prieinamas būdas atsipalaiduoti – tam nereikia nei ypatingo pasiruošimo, nei sąlygų, o efektas greitas.

„Jeigu turite ausines, klausydamiesi meditacijų galite atsipalaiduoti netgi ten, kur aplinka nėra tinkama, tai daryti galite bet kuriuo paros metu. Dauguma meditacijų yra trumpos ir susideda iš kertinių dalių. Meditacijos esmė yra sugrįžti į čia ir dabar ir tai jos leidžia padaryti itin greitai“, – detalizuoja vaistininkė.

Patariama klausytis meditacijų patogiai įsitaisius, atpalaidavus kūną, visą dėmesį skiriant savo pojūčių stebėjimui. „Į atsipalaidavimą vedantis balsas sukuria greitesnį efektą, juk dažnai neturime laiko ilgai kvėpuoti, sėdėti, o čia svarbu tik klausytis“, – sako vaistininkė. Ji priduria, kad galima klausytis vis tą pačią meditaciją ar išbandyti naujas, tačiau įprastai efektas pajuntamas jau po vienos, svarbu iki galo ją išklausyti. Meditacijos pritaikytos klausytis tiek individualiai, tiek, pavyzdžiui, su šeima.

Skeptiškai į tai žvelgiančius M. Kazakevičienė nuramina – tai žmogaus pasirinkimas – išbandyti meditaciją ar ne. „Ji tikrai nekenkia. Tai pagalbinė priemonė susitvarkyti su minčių srautu ir įtampa kūne“, – sako ji. Iš viso bus 11 skirtingų meditacijos įrašų.

Gyvenimo prasmės ir kelio paieškos klaipėdietę Ligitą Mielkaitienę atvedė ten, kur ji jaučiasi geriausiai. Moteris atvirauja realizavusi vaikystės svajonę – mokyti ir gydyti. Pažintis su Rytuose gimusia fizinių pratimų ir meditacijos praktika padėjo suprasti, koks yra jos pašaukimas.

Vieni žlugdo, kiti pakylėja

– Kokioje aplinkoje užaugote?

– Tėvai dirbo ir mums su broliu neturėjo laiko, galėjome daryti, ką norėjome. Pagrindinis klausimas būdavo: "Ar pavalgei?" Nuo pirmos klasės turėjau pati apsiginti ir įrodyti pasauliui, kad manęs negalima skriausti. Džiaugiuosi, kad baigus mokyklą tėvai nevertė iškart stoti toliau mokytis. Tada labiausiai norėjau ištekėti ir turėti šeimą. Nuo 16 metų draugavau su Donatu, apsivedėme būdami 20-ties. Mokėmės toje pačioje profesinėje mokykloje. Joje buvo gimnazijos klasė. Tada pajutau, kokia mokykla neturi būti ir kaip iš tiesų reikėtų bendrauti su mokiniais.

– Kas jums nepatiko bendrojo lavinimo mokykloje?

– Vidurinėje mokytojai mums nebuvo draugai, stengėsi mus įstatyti į rėmus, tėvai taip pat labai griežtai auklėjo, sakyčiau, muštravo. Aš esu tokia, kuri visada padarydavau, kaip pati noriu. Pavyzdžiui, per Gavėnią neleisdavo eiti į šokius, bet aš išeidavau. Tėvai tik visai neseniai priėmė mane tokią, kokia aš esu.

Vyras visada buvo šalia ir nė nebandė manęs keisti.

– Kas gi buvo kitaip profesinėje mokykloje?

– Ten mokiausi ir bendrojo lavinimo dalykų, ir profesijos. Mokytojų požiūris į mus, mokinius, buvo visai kitas. Už gerą mokymąsi gaudavome net stipendiją. Dar būdama mokinė turėjau savo pinigų. Tai buvo gera paskata gerai mokytis, neliko noro priešintis ir maištauti. Po tokio mokytojų bendravimo kontrasto supratau, kad savo vaikų neturiu teisės griežtai laužti ir reikalauti to, kas man atrodo teisingiausia. Aš jiems esu tik žmogus, kuris nukreipia teisinga linkme.

Vaikai – lyg dovana

– Ar ankstyvas vedybinis gyvenimas neprislėgė?

– Jauni apsivedėme, svajojome apie vaikus. Bet jų vis nesisekė susilaukti. Taip atsivėrė tam tikra vidinė žaizda. Prašiau gydytojų pagalbos, supratau, kad reikia ieškoti ir dvasinio kelio. Pradėjau domėtis psichologija, parapsichologija, norėjau susitvarkyti su savimi. Kai susitaikiau su likimu, kad neturėsiu vaikų, pagalvojau, kad turiu daryti ką nors kita. Palinkau į menus. Mokiausi pas žinomą skulptorių piešti. Vyras visada buvo šalia ir nė nebandė manęs keisti. Svajojau stoti į Dailės akademiją, lankiau kursus. Akademijos profesorius nukreipė mane į Kauno technologijos universitetą Dizaino technologijų fakultetą. Dizaino ten buvo labai mažai. Ten mane įstatė į teisingas vėžes, mokėmės matematikos, kitų tiksliųjų mokslų. Reikėjo labai daug dirbti. Įgijau medienos gaminių inžinieriaus profesiją. Tada, kai nebegalvojau apie vaikus ir buvo nuslūgusi įtampa, mums gimė sūnus. Buvau antrame kurse, studijavau neakivaizdžiai, tada jau turėjome savo virtuvės baldų gamybos įmonę.

– Tai buvo pirmas, bet ne vienintelis jūsų vaikas.

– Dabar mūsų pirmagimiui Pauliui jau – 17 metų. Jo laukdamasi ir jam gimus dar mokiausi, vėliau sakydavau, kad matematika, fizika su mamos pienu turėjo įaugti, bet jam mokslai nelabai įdomūs. Manau, viskam – savas laikas, svarbiausia, kad vaikai būtų geri žmonės, tada bus laimingi. Kai sūnus ūgtelėjo, užsimaniau dukrelės. Tada labai tyrinėjau, kaip gimsta mergaitės. Vienu metu taikiau keturis būdus ir atsitiko viskas taip, kaip norėjome. Mums gimė Saulė, kuriai dabar 10 metų. Mūsų abiejų gimtadieniai tą pačią dieną. Dabar ji mus labai džiugina, nori visko mokytis, lanko daug būrelių. Dar po poros metų susilaukėme Martyno. Visi mano vaikai gimė neatsitiktinai, jie buvo planuoti ir labai laukiami. Prasidėjo pilnatvės laikas. Norėjosi ramybės. Dirbome, auginome vaikus, ir viskas lyg ir buvo gerai.

– Kaip atsirado poreikis ieškoti meditacijos ir fizinių pratimų?

– Prieš Saulei gimstant turėjau kojos traumą, patyriau kelio operaciją, kelias liko skausmingas ir jautrus. Ieškojau būdo atsikratyti šio diskomforto. Aktualūs tapo gyvenimo prasmės klausimai. Mokausi tradicinės kinų medicinos, pasak kurios, kelių skausmas byloja, kad žmogus eina ne tuo keliu. O kuriuo reikėtų pasukti, turi atrasti pats. Daug ką bandžiau ir buvau nusivylusi, mačiau labai daug apgaulės. Buvo momentas, kai pati sau pasakiau, kad žmogus yra tiesiog kirminas, jis tik gimsta ir miršta, Dievo tikriausiai nėra, kaip, beje, ir sielos. Atrodė, kad su tokiomis mintimis bus ramiau gyventi. Neieškojau kitų religijų, neturiu buvimo kokiose nors sektose patirties. Kalbu apie psichologines paieškas, bandėme visokius sportus. Ieškojau, kas galėtų padėti kūnui ir sielai rasti vienovę ir kitokią gyvenimo kokybę.

– Kas vertė nerimauti? Ko trūko?

– Dirbau su žmonėmis, o tai reikalavo vidinės tvirtybės. Manau, daugelis žmonių panašius dalykus išgyvena. Mūsų šeimos verslą labai stipriai paveikė ekonominė 2008 metų krizė, įmonė po jos taip ir neatsigavo. Ėmiausi verslo magistro studijų. Diplomo negavau, nes gimė mažėlis, diplominiams darbui apsiginti nebuvo laiko, o ir prasmės nebemačiau. Paraleliai mokiausi dar tokioje Turtėjimo akademijoje. Visos įgytos žinios gyvenime pravertė, nesigailiu nieko, ką savo gyvenime dariau.

Rado savo kelią

– Kada išgirdote žodį "kuksando"?

– Tai atsitiko maždaug prieš ketverius metus. Būdama užsienyje išgirdau, kad pas mus Karklėje vyksta tokie atsiskyrimai, kad vienuolis Kęstutis Marčiulynas mokys medituoti. Nors abu su vyru buvome fiziškai tvirti, supratome, kad medituoti nemokame, sėdėti lotoso poza 40 minučių buvo didžiulė kančia, pilvinio kvėpavimo būdas mums buvo nepažįstamas, 180 budistinių nusilenkimų padaryti nepajėgėme. Nepaisant to, jaučiausi labai gerai. Vakarais ketvirtį valandos medituodavome kartu su vaikais. Iš K.Marčiulyno komandos žmonių sužinojome – atvažiuos kuksando meistras. Tada šį žodį išgirdome pirmą kartą. Mokėmės pilvo kvėpavimo, nuo pratimų man pradėjo mažiau skaudėti kelią. Pradžioje sunkokai sekėsi, bet jautėme milžinišką energijos antplūdį. Mokytojas išvyko, kitų nebuvo, todėl susiradau medžiagos internete ir ėmiau mokytis savarankiškai. Praktikuodavome kiekvieną rytą. Jautėmės ramūs, tai pastebėdavo ir mūsų įmonės darbuotojai.

– Ar tai kaip nors susiję su religija?

– Kuksando nėra religija. Meistras Kim sako, kuksando atsirado prieš visas religijas, daugiau nei prieš 9 tūkst. metų. Supratau, kad būdami europiečiai, norime greito rezultato, tikrąsias vertybes keičiame materialiomis. Rytiečiai moko nesiekti rezultato. Toks gyvenimas kelia įtampą protui, o tai yra bėda. Praktikos esmė yra ramus protas, tada – kvėpavimas ir tik po to – teisingai atliktas pratimas. Praktikuojant ištampomos visos fascijos – jungiamojo audinio plėvės, kurios įsiskverbia ir apsupa kaulus, raumenis, kraujagysles ir visus organus. Vienas svarbiausių dalykų – pasiekti maksimalaus tiek kūno, tiek proto atsipalaidavimo. Praktikos metu kiekvienas pratimas atliekamas logiška seka. Maždaug po 100 dienų praktikos kūnas įpranta juos atlikti negalvojant leidžia protui ilsėtis.

– Kokį įspūdį jums paliko mokytojas Kim?

– Kai pirmą kartą prieš metus nuvykome į Pietų Korėją, pasijutau ten, kaip namuose. Mokytojas – lyg tėvas. Jis kiekvieną priima tokį, koks yra. Norėjau įsitikinti, kad viskas tikrai yra taip, kaip sakoma, todėl sekiojau mokytoją. Kartais teigiama, kad mokytoją galima patikrinti trenkiant jam per galvą. Nenusivyliau. Mačiau jį visokiose situacijose, bet jis visa laiką išlaikė vidinę ramybę ir stiprybę.

– Kuksando praktikos tapo ne tik jūsų šeimos kasdienybe, bet ir darbu.

– Jaučiu, kad tai yra mano pašaukimas. Man toli iki tobulumo, dar turiu labai daug mokytis. Todėl antrus metus iš eilės važiavau į Pietų Korėją. Ką sužinau gero, noriu dalintis su aplinkiniais. Kai sutikdavome pažįstamų ir prasidėdavo kalbos apie sveikatos problemas, norėdavau papasakoti, kas man padėjo ir kaip nesunku pasiekti pagerėjimo. Pirmas žmogus, kuriam norėjau pagelbėti, buvo mano mama. Ji pradėjo mokytis, bet į grupines praktikas neateina, vis galvoja, kaip ji čia atrodys. Sako, kad pratimus daro namuose. Kol kas darbu, kuris leidžia pragyventi, kuksando užsiėmimų negaliu vadinti. Duoną šeimai uždirba Donatas.

Nustebino žmonės iš Maskvos

– Kas jums Korėjoje buvo nuostabiausia?

– Kaip ir jie esame, darbštūs. Korėjiečiai gal net darbštesni, be to, jų – labai daug. Mes turime kur kas geresnes sąlygas žemdirbystei. Man buvo nuostabu, kad tos šalies valdžia, priimdama sprendimus, galvoja apie šalies gyvenimą kelias dešimtis ar net šimtą metų į priekį. Labai patiko maistas. Jie valgo labai daug žalių produktų. Mokytojas Kim mus vežiojo po korėjietiškos virtuvės restoranus, į kuriuose vietas reikia rezervuoti prieš du mėnesius. Tokiuose restoranuose patiekiama lotoso šaknys, lotoso lapuose troškinti ryžiai su riešutais ir uogomis, lotoso sėklų sriuba, marinuotos ženšenio šaknys ir daug kitų delikatesų. Vegetarams ir veganams Pietų Korėja yra nuostabi šalis. Tiesa, obuoliai ten labai brangūs, už dėžę jų tenka pakloti apie 40 eurų.

– Ar kelionės į šią šalį metu turėjote kokių netikėtų atradimų?

– Mums buvo stebėtina, kad mus priėmė miestelio, kuriame lankėmės, meras. Payrėme, kad korėjiečiai yra labai vaišingi, dosnūs. Didžioji dauguma žmonių gyvena paprastai ir kukliai. Buvo ir dar viena labai domi patirtis. Kaip ir kasmet, šiemet į kelionę vykome marga grupė: lietuviai, latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai. Turėjome pristatyti savo šalis. Man buvo nuostabu, kokie tolerantiški ir išmintingi buvo šie žmonės. Pusė rusų po savo pasirodymo reprezentavo Ukrainą. Tai parodė, kad jie nėra paveikti ideologijos ar politikos. Žmonės iš Maskvos atviravo, kad jiems labai nepriimtina agresyvi valstybės politika.

– Ar gyvendami tokį intensyvų gyvenimą turite dar koki nors pomėgių?

– Turime savo laivelį, visa šeima mėgstame buriuoti. Dabar, kai vaikai ūgtelėjo, be galo gera, kai vaikai kelia bures. Dalyvavome regatose. Dažniausiai laisvą laiką leidžiame ne su draugais, o šeimos rate, daug ką veikiame kartu.

Vizitinė kortelė

– Gimė 1976 m. Klaipėdoje;

– 1997 m. ištekėjo;

– 2005 m. baigė Kauno technologijos universitetą, pramonės inžinerijos specialybę;

– 15 metų dirbo savo įmonėje;

– Porą metų vadovauja kuksando studijai Klaipėdoje;

– Įgijo "TOC for Education" metodikos lektorės (lyderės-kaučerės) vardą;

– Studijuoja tradicinę kinų mediciną.