Teatro renginių gausa startavo atšilus orams ir miestiečiams ėmus vis daugiau laiko leisti lauke, ypač miesto centrinėse gatvėse. Ši vasara buvo visiškai kitokia nei ankstesnės – it žaisdamas kokį kompiuterinį žaidimą, kas savaitę ar net kasdien stengeisi suspėti surasti tiek teatrų pastatuose, tiek visuomeninėse ir viešoje erdvėse pasklidusius scenos menų pasirodymus. Daugiausia kalbu apie tarptautinius šiuolaikinių scenos menų festivalius, vykusius vasarą ir rudenį. Jie šiemet buvo iš tiesų įspūdingi, leidę pakviesti pačių įdomiausių ir žinomiausių užsienio menininkų, kurie stebino savo kūrybingumu ir profesionalumu.

Tai ir Kauno valstybiniame lėlių teatre vykęs tarptautinis 22-asis lėlių teatrų festivalis, tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, tarptautinis 32-asis šokio festivalis „Aura“. Buvo labai įdomu, niekur neišvykus, tiek teatre, tiek gamtos apsupty susipažinti su dominuojančiomis lėlių teatro, šiuolaikinio cirko ir šokio tendencijomis tarptautiniu mastu. Festivalinių savaičių metu kasdien peržiūrėjus po kelis ar daugiau skirtingų šokių spektaklius tai pajusti nebuvo sudėtinga. Šiame kontekste savus projektus pristatę lietuvių kūrėjai kai kuriais atvejais nusileido, o kai kuriais ir pranoko užsienio kūrėjus.

Įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, leidžiantis tiesiog būti savimi.

Tačiau visų šalių menininkai vaidinimuose kalbėjo apie šiandienos žmonijos globalias problemas – karą, socialinius iššūkius, savirealizaciją, psichikos būsenas, istorijos santykį su dabartimi, žmogaus ir dirbtinio intelekto sandūra, žmogaus kūno ir visatos tyrimus, metafizines patirtis ir kt. Paskatino besikeičiančiame pasaulyje iš naujo permąstyti tokias pamatines sąvokas kaip namai, laimė, žmogiškumas, gyvenimo prasmė. Nesvarbu, ar tai buvo perteikta lėlėmis, judesiais ar akrobatiniais triukais. Vaikams ar suaugusiesiems suprantama kalba.

Ypač išsiskyrė šiemet grandioziniu tapęs ketvirtasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, vykęs Kaune ir Kauno rajone liepą ir rugpjūtį. Prieš prasidedant festivaliui teko nerimauti, kad galbūt Kauno publika nebus pasiruošusi pakankamai svetingai priimti užsienio svečių – vengs lankytis jų pasirodymuose, bijodami jų nesuprasti ar tiesiog neturėdami galimybės, nes tai buvo vasaros atostogų metas. Kaip rodė ankstesnių metų praktika, buvo prisibijoma eiti į šiuolaikinio scenos meno festivalius, itin vykstančius ne teatro erdvėse. Šiam festivaliui pasibaigus, galima tik stebėtis lankomumo rekordu – jame apsilankė apie 20 tūkst. žmonių. Buvo galima išvysti įvairių scenos krypčių spektaklių urbanistinėse miesto erdvėse ar gamtos apsupty – šiuolaikinių cirko, šokio, dramos teatro, operos, gatvės teatro, imersyvaus teatro, performanso ir kt. Lankėsi įvairaus amžiaus žmonės – nuo mažiausiųjų iki senjorų. Nesutrukdė net karščiai.

Nepamiršiu, kaip kepinant saulei greta „Žalgirio“ arenos teko laukti eilėje, norint apsilankyti čia pastatytoje betoninėje mažytėje vaistinėlėj“ – Nyderlandų teatro ir vizualaus meno kūrėjo Drieso Verhoeveno instaliacijoje „Happiness“. Čia buvo galima išvysti humanoidę (tikrą robotą, kurio paprastai nepamatysi), pasakojančią apie laimę ir galimybę ją patirti dirbtiniu būdu – vaistais ir psichotropinėmis medžiagomis. Stovėjai įkaitusioje būdelėje priešais šią į žmogų panašią, judančią ir kalbančią, bet bedvasę būtybę, baisėjaisi ir jutai, kaip veidu ir nugara teka prakaito srovelės, tokios svetimos regimam sausam, jokio nuovargio nejuntančiam robotui. Stiprūs potyriai aplankė ir sėdint specialiai miesto centre pastatytuose bokštuose – cirko palapinėse, kuriose metafizinio cirko kūrėjas, akrobatas prancūzas Borisas Gibé stebino nyrio į žmogaus kūną ir sielą gyliu. Į minėtus renginius buvo ne taip paprasta patekti, žmonių susidomėjimas buvo didžiulis.

Stebino ir tai, kad žmonės noriai lankėsi ir spektakliuose, kuriuose reikia įsitraukti į veiksmą, kuriuose negalima likti sėdinčiu stebėtoju. Žiūrovai nepaisė ir to, kad kai kurių jų metu galėjo susipurvinti drabužius, būti aplieti vandeniu ar patirti kitokį fizinį diskomfortą. Priešingai, noriai šoko, dainavo, ėjo užrištomis akimis, braidė po vasarišką purvą, ragavo keistus valgius ir maudėsi vandens voniose. Džiugu, kad nepabijota išeiti iš emocinio ir fizinio komforto zonos, leistis patirti tai, ką paprastai galime tik įsivaizduoti. Kad ir dabar prasidėsiantį karą mūsų šalyje. Kaip mes elgtumės? Kaip jaustumės? Tai leido patirti ispanų trupė „Kamchàtka“ pasirodyme „Fugit“. Stiprių emocijų leidęs patirti gatvės teatro spektaklis žiūrovus pavertė pabėgėliais, besislapsčiusiais Kauno centro pastatuose ir gatvėse. Ką reiškia būti užrakintam tamsoje rūsy su nepažįstamais žmonėmis, koks yra duonos gabalėlio, kuriuo reikia dalytis su kitais, kąsnio skonis galima įsivaizduoti, bet tau patirti – visai kas kita.

Tai – tik keli labiausiai įsiminę festivalio „ConTempo“ pavyzdžiai, tapę vienomis įsimintiniausių šių metų vasaros akimirkų. Šiemet ir scenos menų kūrėjai, ir žiūrovai įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra gana įdomus, žaismingas, aktualus, suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, nereikalaujantis specialaus pasiruošimo ar net apsimetimo, o leidžiantis tiesiog būti savimi. O ir parepetuoti tas nepatogias ir kritines realias situacijas, kurios galėtų nutikti, bet tu jau žinosi, ko tikėtis, kaip išlikti ir kokių klaidingų sprendimų imtis nereikėtų.

Negalima nepasidžiaugti ir spektakliais, kuriuos šiemet kūrė bendros užsienio ir lietuvių kūrėjų pajėgos. Neabejotinai vienas svarbiausių spektaklių – žinomiausio pasaulyje teatro režisieriaus, amerikiečio Roberto Wilsono, Vokietijos D’haus teatro Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus) ir Nacionalinio Kauno dramos teatro bendras darbas „Dorianas“. Spektaklis leido ne tik mūsų teatro puikius aktorius Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką pamatyti visiškai naujai, bet ir pajusti mūsų teatro kitoniškumą Europos ir viso pasaulio kontekste, prisiliesti prie amerikietiško teatro tradicijos. Tai spektaklis, kurio negalima nepamatyti.

Dar ilgai prisiminus 2022-uosius lydės daug brangių, gražių prisiminimų. Aukščiausio lygio tarptautiniai pasirodymai, užsieniečių būriai Kauno gatvėse ir kavinėse, lietuvių smalsumas ir atvirumas. Mėgstu keliauti ir Kaune trūkdavo to jaukaus tarptautinio šurmulio, kuris gaubia didesnius miestus, kuriuose mėgėjiški ir profesionalūs pavienių atlikėjų scenos menų pasirodymai gatvėse ir aktyvūs žiūrovai – kasdienio gyvenimo dalis. To tekdavo pasigesti sugrįžus į gimtąjį miestą. Šiemet visa tai patirti buvo galima ir žymiai sušiuolaikiškėjusiame Kaune.

Norisi padėkoti Kauno teatrams, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, minėtųjų festivalių komandoms ir kitų individualių projektų, tapusių ar netapusių „Kaunas – 2022“ programos dalimi kūrėjams. Tai buvo galinga ir lemtinga pažintis su šiuolaikiniais scenos menais, kuri, labai norisi tikėti, ne vien aidės, bet ir tęsis toliau.

Kauno kolegijoje darbuotojų kompetencijų ugdymui skiriamas itin didelis dėmesys – kolegijos žmogiškųjų išteklių politikoje pabrėžiama, kad kolegijos vertę kuria būtent darbuotojai, todėl jiems organizuojami vidiniai mokymai, sudaromos sąlygos dalyvauti išoriniuose mokymuose, seminaruose ir kitose, tobulinimuisi skirtose, veiklose.

Kompetencijų ugdymas užkoduotas aukštosios mokyklos veikloje

2021–2025 m. strategijoje apibrėžiama, kad Kauno kolegija suvokiama kaip nuolat besimokanti organizacija, kurioje užtikrinamas kryptingas darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir kompetencijų tobulinimas, o mokymasis ir saviugda suvokiami kaip kiekvieno bendruomenės nario teisė ir pareiga.

„Darbuotojų kompetencijų tobulinimas yra itin svarbus Kauno kolegijos veiklos aspektas. Aukštoji mokykla jau savo prigimtimi yra nuolat besimokanti organizacija, tad dėstytojų ir kitų darbuotojų nuolatinis kompetencijų tobulinimas, jų atnaujinimas ir kuria tiek studijų kokybę, tiek taikomosios mokslo ir meno veiklos kokybę. Tad kolegijos vadovybės tikslas yra sudaryti tinkamas sąlygas savo darbuotojų kompetencijų tobulinimui. Svarbu pažymėti ir tai, kad kompetencijų tobulinimas turi būti kryptingas, siekiant kolegijos strategijoje nubrėžtų siekinių įgyvendinimo.

Į studentą orientuotos studijos, kuriose susitinka kompetentingas dėstytojas ir motyvuotas studentas yra pagrindas, užtikrinantis aukštą šių studijų kokybę. Studijų individualizavimas sudaro tinkamas sąlygas dar labiau tobulėti, siekti mokslo aukštumų talentingiems studentams, pritaikyti studijų procesą individualių poreikių turintiems studentams“, – sakė Kauno kolegijos Valdymo ir kokybės departamento vadovė Inga Stravinskienė.

Inga Stravinskienė/Kauno kolegijos nuotr.

Inovacijų proveržis skatina dėstytojus nuolat ugdyti kompetencijas

Pastaruoju metu stebima vis spartesnė technologijų pažanga, o informacija pasiekiama vos kelių mygtukų paspaudimu, todėl aukštoji mokykla, norėdama pasiūlyti kokybiškas ir aktualias studijas, pirmiausia turi suteikti galimybę dėstytojams tobulinti savo kompetencijas ir atnaujinti žinias.

„Gyvename šalyje, kurioje kiekvienas gali naudotis internetu, įvaldyti įvairias grafines, informacines programas ar technologijas. Pasaulis keičiasi vis didesniu greičiu ir žingeidūs studentai, savo rankose turėdami skaitmenines prieigas ir įrankius, jaučia naujausias tendencijas bei tai, kas ir kokiu būdu jiems siūloma paskaitų metu. Ne tik save gerbiantis, bet ir jaučiantis atsakomybę už tinkamai ruošiamus specialistus darbo rinkai, dėstytojas taip pat seka naujoves. Maža to, jis turi vienas pirmųjų sužinoti apie naujas galimybes ar reikalavimus ir įvertinti tai ne tik savo tyrimų lauke, bet ir bendrame šalies ar pasaulio kontekste.

Kitas svarbus aspektas sėkmingam studento ir dėstytojo bendradarbiavimui – metodai, priemonės, kuriomis perteikiamos žinios bei dėstomo dalyko siekiamas rezultatas. Studentą sunku motyvuoti kuriamu, bet praktiškai nepritaikomu projektu. Nebepopuliaru „gaišti laiką“ studijose vien vardan atsiskaitymo. Tad, kad padėtų studentui efektyviai mokytis ir kurti, dėstytojas turi pats įvaldyti mokymo(si) įrankius ir nuolat dalyvauti jo specialybinės srities renginiuose – konferencijose, seminaruose, mokymuose, parodose ir kt. Tokie specialistai kuria pridėtinę vertę organizacijai, kurioje dirba. Ir atvirkščiai – organizacija, atliepdama dėstytojų poreikius ir vykdydama vidinius mokymus arba sudarydama sąlygas kelti kvalifikaciją išorėje, motyvuoja dirbančiuosius, skatina jų pasitikėjimą bei lojalumą“, – apie tai, kodėl svarbu, kad dėstytojams būtų sudarytos sąlygos tobulinti kompetencijas, sakė Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Inga Valentinienė/Kauno kolegijos nuotr.

„Išmanymas ir gebėjimas taikyti naujausias žinias kelia dėstytojo pasitikėjimą savimi. Šiais laikais dėstytojas turi būti neeilinė „asmenybė“, kad studentai jį laikytų autoritetu ir norėtų mokytis bei sekti – žinios dėstytojui sukuria tą saugią zoną. Kai dėstytojas dirbdamas jaučiasi komfortiškai, tuomet jam padeda ir intuicija, dažniausiai atsirandanti su pedagoginio darbo patirtimi. Kiekvienas studentas yra individuali asmenybė ir mokytis linkę gana skirtingais būdais. Dėstytojas, būdamas geru pedagogu, intuityviai pajaučia, kokius būdus ir metodus parinkti skirtingiems studentams tai pačiai užduočiai atlikti. Tokiu būdu, atrodytų „silpnam“ studentui, sudaroma terpė atsiskleisti, o kartais net pralenkti gabiausius. Verta prisiminti, kad sėkmei užtenka tik 1 procento talento, likę 99 procentai yra skirti darbui. Tačiau sėkmingai karjerai dažnai vien sėkmingų studijų neužtenka. Kad nebūtų prarastas laikas ir kartais netgi įgūdžiai, gali padėti kompetentingas dėstytojas, kuris žinodamas darbo rinkos poreikius ir jausdamas studentų galimybes, geba tinkamai nukreipti ir padėti užtikrinti būsimų specialistų augimą“, – sakė dr. I. Valentinienė.

Menų ir ugdymo fakultetas yra išskirtinė vieta tiek savo aura, tiek žmonėmis.

Menų ir ugdymo fakulteto absolventė: dėstytojai yra fakulteto ašis

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Mados dizaino studijų programą baigusi Jūratė Vaškienė sako kolegiją prisimenanti kaip vietą, kurioje dėstytojai studentus ugdo ne tik kaip savo srities specialistus, bet ir padeda jiems atrasti savo išskirtinumus, padrąsina.

„Menų ir ugdymo fakultetas yra išskirtinė vieta tiek savo aura, tiek žmonėmis. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad dėstytojai yra visa ko ašis. Vienas dėstytojas yra sakęs, jog tam, kad išugdytum menininką, pirmiausia reikia žmogų išlaisvinti. Manau, kad tai yra pagrindas, ant kurio ir statomas ugdymo procesas. Dėstytojos mūsų fakultete yra tarsi mokytojos, mamos ir profesinio autoriteto samplaika. Jos praplečia tavo regėjimo lauką, ištraukia tave iš nusistovėjusių rėmų, o kai įgauni platesnį matymą ir suvokimą, kiek jau yra visko sukurta bei pradedi abejoti savo gebėjimais, parodo tau tavo išskirtinumą, padrąsina“, – mintimis dalijosi J. Vaškienė. Absolventė prisimena ir dėstytojų padrąsinimą dalyvauti mados konkurse, kuris tuo metu studijas mesti planavusiai J. Vaškienei tapo pasitikėjimo savimi atspirties tašku.

„Pamenu, kai po pirmo kurso buvau visiškoje neviltyje – atrodė, kad esu visomis prasmėmis nepakankama studijuoti menus, svarsčiau nebetęsti studijų, tačiau vieną dieną, pertraukų tarp paskaitų metu, dėstytojos Stella Justina Kasperavičienė ir Audronė Šakienė pasiūlė išsiųsti paraišką dalyvauti mados konkurse / festivalyje Tartu, Estijoje. Tuo metu pasiūlymas atrodė labiau nei absurdiškas – visus, esančius aplink save, tuo metu mačiau kaip geresnius, įdomesnius, gabesnius nei aš.

Jūratė Vaškienė/Kauno kolegijos nuotr.

Tačiau dėstytojos padėjo užpildyti paraišką, dėstytoja A. Šakienė padėjo sustyguoti kolekciją ir ji praėjo atranką. Vėliau dalyvavau viename konkurse po kito, su kiekvienu jų pasitikėjimas savimi po truputį reanimavosi. Kiekvieną kartą jutau didžiulį dėstytojų palaikymą, sulaukdavau pagalbos. Ypatingai smagu buvo, kai laimėjusi mados konkurso „Dizaino dienos“ pagrindinį prizą, eidama podiumu atsiimti apdovanojimo mačiau salėje savo dėstytojas ir sulaukiau jų sveikinimo. Supratau, kad ne tik mes, studentai, gyvename savo pamišimu, bet kartu su mumis juo gyvena ir dėstytojos, neskaičiuodamos nei savo jėgų, nei laiko, pergyvena už mus, kartais gal net labiau nei mes patys – studentai“, – prisiminė Mados dizaino absolventė ir džiaugiasi, kad net baigusi kolegiją palaiko ryšį su dėstytojomis, kreipiasi į jas patarimo.

„Nors kolegiją baigiau prieš dvejus metus, bet glaudus ryšys su dėstytojomis išlikęs iki šiol. Šiuo metu esu įkūrusi moterų aprangos prekės ženklą ir kai reikia patarimo, visada kreipiuosi į kurią nors iš dėstytojų. Smagu gauti ne tik profesionalų, bet ir nuoširdžiai šiltą patarimą bei palaikymą“, – sakė J. Vaškienė.

Praktinės delmonų dirbtuvės

Rugpjūčio–spalio ketvirtadieniais Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) rengiamos delmono kūrimo dirbtuvės „Mano delmonas“.

Užsiėmimai skirti tiems, kurie norėtų susikurti tradicinį rankdarbį – tekstilinį krepšelį, Mažojoje Lietuvoje vadinamą delmonu.

Tradicinės tekstilės siuvinėtoja Irena Ungaro padės pasirinkti siuvinėjimo techniką, pamokys dygsnelių, medžiagos sukirpimo, delmono konstravimo, siuvimo. Užsiėmimai vyks ketvirtadieniais Etnokultūros centro Tradicinės tekstilės galerijoje.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Sukurti delmonui prireiks kelių susitikimų. Kiekvienai pamokai būtina registruotis tel. (8 46) 312 113. Dalyvių skaičius ribotas. Užsiėmimai mokami.

Sodų ir keramikos magija

Rugpjūčio 24–26 dienomis 17 val. Klaipėdos etnokultūros centro keramikos dirbtuvėse vyks sodų pynimo dirbtuvės, kurias ves tradicinių amatų meistrė klaipėdietė Margarita Macijauskienė.

Užsiėmimų dalyvius ji supažindins su šiaudinių sodų tradicija, kuri yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, pamokys pasiruošti žaliavą pynimui bei susikurti po nedidelį sodą savo namams.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Rugpjūčio 24, 31 dienomis Klaipėdos etnokultūros centre įsikurs juodosios keramikos dirbtuvės. 11 val. ir 17 val. vyks lipdymo užsiėmimai, 13.30 val. ir 15 val. – molio žiedimo pamokos.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Užsiėmimai mokami. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina registracija tel. 8 (46) 312 113.

Tekstilę margins augalais

Rugpjūčio 27 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks tekstilės marginimo augalais dirbtuvės, kurias ves Kristina Šoriene.

Pasak edukatorės, Lietuvos gamtoje gausu natūralių spalvų ir augalų raštų dovanų, kurias galima išradingai panaudoti ir pritaikyti savo kasdienybėje, buityje ar kūryboje.

Dirbtuvių dalyviai sužinos, kokiomis spalvomis tekstilę nudažo pievų, laukų augalai ir pasidarys augalų antspaudus ant medvilninės medžiagos, iš kurios vėliau bus galima pasiūti maišelį dovanėlei, arbatžolėms laikyti ar takelį savo mylimam arbatos staleliui.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Užsiėmimas mokamas. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina išankstinė registracija tel. 8 (46) 312 113.

Tradicinių dainų klube

Antradieniais 18–20 val. Klaipėdos etnokultūros centre laukiami visi norintieji šiltai ir skambiai praleisti vakarą.

Tradicinių dainų klube dainuojamos visų regionų dainos, o jų tematika, žanrai priklauso nuo kalendoriaus, – pamažu sukant metų ratą ir dainuojant tradicinių švenčių bei darbų dainas.

Ateiti kviečiami visi – nėra reikšmingas nei amžius, nei dainavimo patirtis. Prisijungti prie jau susiformavusio dainininkų būrio galima bet kurį antradienį.

Renginys nemokamas.

Sutartinės ir elektronika

Rugpjūčio 27 d. 19 val. Meno kieme vyks jungtinis folkloro grupės „Šalavija“ ir elektroninės muzikos kūrėjo „Girių dvasios“ koncertas. Šis projektas – tai gyvai atliekamų sutartinių ir elektroninės muzikos sintezė.

„Girių dvasios“ – įvairių elektroninės muzikos projektų autorius, kūrėjas Evaldas Azbukauskas. Tarp daugybės įkvėpimo šaltinių svarbią vietą jo kūryboje užima ir baltiškoji kultūra. „Girių dvasios“ išleido ne vieną albumą, kuriame elektroninės muzikos kompozicijos derinamos su tradicinės muzikos atlikėjų įrašais.

Šiame koncerte skambėsiančios gyvai atliekamos sutartinės susipins su E. Azbukausko elektroninės muzikos garsais. Senąsias lietuvių polifonines giesmes, sutartines atliks grupė „Šalavija“ iš Vilniaus.

„Šalavija“ – keturių moterų grupė, kurią šiuo metu sudaro etnomuzikologijos studijas neseniai baigusios ar tebestudijuojančios folkloro aistruolės. Dainininkės domisi ir siekia perteikti kuo autentiškesnę sutartinių atlikimo specifiką, vokalines, dialekto subtilybes. Vengdamos didelių vokalinio atlikimo interpretacijų bei siekdamos kuo tiksliau perteikti senąjį polifoninių giesmių skambesį, jos pateikia savitą požiūrį į tradicinės muzikos bei kitų muzikos žanrų jungtį. Grupėje gieda Eglė Kašėtienė, Greta Andriuškaitė, Greta Gražulytė ir Rūta Vyšniauskienė.

Įėjimas – laisvas.

Vokalo meistrų ansamblis

Ją Klaipėdos koncertų salėje gruodžio 4 d. 18.30 val. pristatys puikūs atlikėjai iš Latvijos – ansamblis „Schola Cantorum Riga“. Kartu su jais muzikuos perkusininkai Rihardas Zalupė ir Ivaras Kalninis, o ansamblio vadovas Guntaras Pranis grieš ratukine lyra.

Unikalus vyrų balsų ansamblis „Schola Cantorum Riga“ gyvuoja beveik 25 metus, gilindamasis į senosios muzikos lobynus, ypač grigališkojo choralo, viduramžių giesmių atlikimą. Įvairiomis šiuolaikinėmis formomis atlikėjai tiesia kelius į klausytojų širdis. Jie rengia originalias programas, kuriose kūrybingai derina senosios ir šių dienų muzikos skambesį.

Ansambliui vadovauja bene žymiausias senosios muzikos specialistas Latvijoje – G. Pranis. „Schola Cantorum Riga“ nariai – Janis Kurševas, Janis Moorsas, Aigaras Reinis, Ansis Klucis, Kasparas Milaševičius, Dainis Geidmanis. Dėl savo narių vokalinės meistrystės, kuria bus galima įsitikinti koncerte, šis ansamblis turi sukaupęs didelės stilistinės apimties repertuarą.

Rengia temines programas

„Schola Cantorum Riga“ nuolat pasirodo senosios muzikos festivaliuose, koncertuose Latvijoje ir svetur. Ansamblis neretai pristato originalias temines programas. Tarp jų – muzikinis „pasivaikščiojimas“ po senosios Rygos katedros skliautais, aidint šioje katedroje skambėjusioms giesmėms ir sakralinėms kompozicijoms. Programa „De Angelis“ pristato originalų grigališkojo choralo ir klavišinio sintezatoriaus junginį; programoje „Dangaus link“ vyrų balsų ansamblis praturtinamas soprano skambesiu, parinktos viduramžių giesmės byloja apie piligrimystės temą. Adventui, Didžiajai savaitei, Velykoms ar kitoms sakralinėms šventėms ansamblis yra parengęs programų su vargonais ir t. t.

Dviejų epochų sankirtoje

Programa „Illumina“ – įvairių giesmių rinkinys, kurio giesmes jungia ta pati tema – šviesa. Šviesa tapo raktiniu žodžiu, parodančiu dviejų epochų, dviejų muzikos stilių sankirtą. Senąją epochą įprasmina grigališkojo choralo, viduramžių giesmių harmonijos bei senosios polifonijos, pavyzdžiui, sakralinių ispanų giesmių, grožis. O a cappella (be pritarimo) atliekamų giesmių atsvarai „Schola Cantorum Riga“ pasirinko perkusininkų duetą. R. Zalupė ir I. Kalninis ne tik pritars giedotojams, bet ir pateiks solinių improvizacijų, kuriomis prasidės trys koncerto programos dalys, pavadintos „Impresijomis“.

Šios improvizacijos mušamaisiais instrumentais iškils tarsi tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi. Iš šimtmečiais nutolusių garsų sintezės išauga originalus muzikinis dialogas, pagrįstas meditatyviu ir spalvingu garsų pasauliu. „Šitoks pritarimas ir ritmizuotas giesmių atlikimas klausytojams suteikė galbūt įprastesnės ir patrauklesnės viduramžiškos spalvos, nei būtų „grynojo“ grigališkojo choralo atveju“, – po koncerto Vilniuje atsiliepė muzikologė Beata Baublinskienė.

„Schola Cantorum Riga“ 2006 m. išleido šios programos kompaktinę plokštelę. Šiemet programa „Illumina“ skambėjo prestižiniame Vilniaus festivalyje, o dabar atkeliaus į Lietuvos pajūrį.

Organizatoriai sako, kad Kuliuose kultūrinį pėdsaką skulptorių darbais, istorinėmis parodomis, klasikinio ir šiuolaikinio meno renginiais jau palikęs Sofijos festivalis įkvepia tikėti, kad ši graži kultūrinė iniciatyva prigijo ir tampa stipria regioninės kultūros tradicija, garsinančia ne tik Kulius, bet ir visą Plungės rajoną.

Neseniai Kuliuose apsigyvenęs aktorius ir režisierius, vienas iš Sofijos festivalio organizatorių Valentinas Masalskis teigia, kad festivalis įkvėpimo semiasi iš šiame miestelyje svarbų savo gyvenimo tarpsnį praleidusios rašytojos, dramaturgės, visuomenės veikėjos, pedagogės, moterų judėjimo skatintojos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės.

Festivalio programoje – nemokami koncertai, spektakliai, dirbtuvės, tarp kurių: festivalio atidarymo šokio spektaklis liepos 21 dieną, atliekamas šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios ir kuriančios šokėjos Loretos Juodkaitės, Vilniaus choro „Aidija“ koncertas Kulių bažnyčioje „Tėvyne mūsų, kur esi širdy...”, kompozitoriaus ir atlikėjo Tomoo Nagai iš Japonijos garso ir ritmo koncertas „Resonance“.

Festivalio metu režisierė Kristina Buožytė pristatys K.M.Čiurlionio kūrybos pagrindu sukurtą naują trumpametražį 360 laipsnių virtualios realybės (VR) projektą „Angelų takais“. Dizainerės Rūta Lendraitytė ir Renata Valčik visą savaitę ves skrybėlių dizaino ir kūrybos dirbtuves vaikams bei suaugusiems, o garso menininkas T. Nagai – unikalias vienos dienos ritmo dirbtuves.

Sofijos festivalio kulminacija – liepos 26 d., penktadienį vyksiantis miuziklas-siuita „Ugnies medžioklė su varovais“, kurį pagal Giedriaus Kuprevičiaus muziką, Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus tekstus „pasimatavo“ nauja jaunų kūrėjų komanda: „Taško teatro“ aktoriai ir  Plungės kultūros centro simfoninio orkestro muzikantai. Spektaklio-siuitos kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė, režisierius – Valentinas Masalskis.

Festivalio pabaigai lankytojų lauks ir eksperimentiniai muzikavimai, tai – „Trijų kultūrų ir Čiurlionio susitikimas“ su pianistu Roku Zubovu ir kitais festivalyje dalyvaujančiais muzikais.

Visą savaitę Kulius budinsiantį kūrybos, meno ir bendruomeniškumo festivalį liepos 27 dieną vainikuos parke vyksiantis tradicinis kultūros piknikas, kurio metu bus pristatyta skulptoriaus Mykolo Saukos sukurta instaliacija – dovana atgimusiam Kulių bažnyčios parko fontanui, taip pat dirbtuvių dalyviai pristatys kūrybinės savaitės rezultatus – vyks skrybėlių paradas.

Festivalio organizatoriai tikisi sulaukti ne tik aplinkinio regiono lankytojų, bet ir  ieškančių naujų vasaros potyrių svečių iš didžiųjų šalies miestų. Istorinę atmintį išlaikęs Kulių miestelis nustebins apsilankiusius svetingumu ir kultūrinių reginių gausa.

Lietuvos Kultūros tarybos paramos dėka visos festivalio patirtys suaugusiems ir vaikams – nemokamos.

Tapyba jūros pakrantėje

Kaip rašoma organizatorių pranešime, Lietuvoje pirmą kartą festivalio metu vyks tapybos pleneras! Rugpjūčio  13–17 dienomis poilsiavietėje „Žilvitis“ kurs jauni, bet jau pripažinti profesionalai, Vilniaus dailės akademijos fakultetų magistro ir bakalauro studijų absolventai.

Istoriškai pleneras (pranc. plein air „atviras oras“) reiškia tapymą iš natūros gamtoje, tikroviškai atvaizduojant reginius. Tačiau šiais laikais plenero sąvoka išsiplečia. Savaitę prieš festivalį Karklės poilsiautojai turės galimybę stebėti čia su molbertais ir drobėmis zujančius pleneristus. Poilsiautojai galės pamatyti tiek tapytojus, kuriančius tradicinius, bet savitus peizažus iš natūros, tiek kūrėjus, konstruojančius emocijų ir minčių tapybinius pasaulius.

Jaunatviška muzika, jūra, miškas, vasariškas oras... Kaip ir kas suguls į tapytojų drobes? Rugpjūčio 18–19 dienomis nuo 12 iki maždaug 21 val. festivalio lankytojai galės apžiūrėti plenere sukurtų darbų parodą ir pabendrauti su kūrinių autoriais.

Plenerą kuruoja jaunosios kartos tapytoja Laura Slavinskaitė. Jaunųjų tapytojų gretas papildys vyresnės kartos tapytojai Arvydas Martinaitis ir Mantas Maziliauskas. Plenero dienoraštį ves dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Plenero dalyviai:

Akvilina Šimkevičiūtė (Kaunas)

Algimantas Černiauskas (Vilnius)

Anastasija Kodzisova (Vilnius)

Arvydas Martinaitis (Kaunas)

Daiva Tankevičienė (Kaunas)

Darius Jarusevičius (Vilnius)

Giedrė Šiaulytė (Vilnius)

Mantas Maziliauskas (Vilnius)

Samanta Augutė (Kaunas)

Tadas Tručilauskas (Vilnius)

Meniniai veiksmai ir artefaktai

Festivalyje taip pat bus galima išvysti menininkų performansą (idėjos autorius – jaunosios kartos tapytojas, animatorius ir dailėtyrininkas Darius Jarusevičius, prie idėjos realizavimo prisideda Austėja Mikuckytė-Mateikienė), instaliacijų (autorės – Laura Slavinskaitė, Augustė Kalinauskaitė), žemės meno objektų (autorė – skulptorė Ūla Šukytė). 

Performansas. Rugpjūčio 18 d. festivalio lankytojus organizatoriai kviečia į Baltijos jūrą išleisti dirbtines akvariumų žuvytes, sukurtas iš ekologiškos medžiagos. Baltijos jūra yra viena užterščiausių pasaulyje, jos flora ir fauna kenčia nuo technogeninių veiksnių, taršos. Utopinis akcijos tikslas – išlaisvinant akvariumų žuvytes praturtinti Baltijos jūros fauną ir grąžinti kašalotus į Baltijos jūrą, kur jų niekada ir nebuvo. Anot organizatorių, bus grąžinta gyvūnijai didybė. 

Instaliacijos. Festivalio kino zonoje kartu nusifotografuoti kvies butaforinis ,,Naujasis Madam Tiuso muziejus“... Kitos instaliacijos – siurprizas!

Žemės menas. Festivalio dinamika, muzikos garsų gausmas, nuolatinis klegančių žmonių srautas. Žaismingo triukšmo akistatoje atsidurs paplūdimyje riogsantys kiaušiniai, nebylūs, paskendę ramybėje ir rimtyje. Tai – kvietimas susitelkti į pradžių pradžią, išgirsti ir pajusti tylą bei jos sąveiką su garsais.