Savo pranešime naujienų agentūra rėmėsi gaisrinės operacijų vadovo suteikta informacija. Jo teigimu, gaisro priežastis vis dar nėra aiški.

Dabar po antradienį kilusio gaisro apdegusiame istoriniame pastate policija galės pradėti tyrimą.

Išdegė maždaug pusė pastato, liko tik lauko sienos, tačiau ketvirtadienį sugriuvo ir jos.

Senojoje vertybinių popierių biržoje, kurioje šiuo metu buvo įsikūrę Danijos prekybos rūmai, buvo laikoma didelė meno kūrinių kolekcija.

Prieš 400 metų pastatytame pastate jokia vertybinių popierių birža tikrąja šio žodžio prasme neveikė jau seniai.

Danijos prekybos rūmų vadovo teigimu, nuo gaisro pavyko išgelbėti 99 proc. meno kūrinių.

Ugniagesiams pavyko išsaugoti dalį pastato, kitose pastato vietose padėtis niūri – beveik viskas virto nuodėguliais.

„Visame pastate atlikome tokius veiksmus, kurie leistų bent iš dalies sustabdyti ugnies ir dūmų plitimą pastate ir apsaugoti statinio dalį. Pjovėme grandininiais pjūklais, ardėme, daužėme, kad tik sustabdytume liepsnos plitimą“, – operacijos detalėmis dalinosi ugniagesių vadas Tim Ole Simonsen.

Tai vienas seniausių Danijos sostinės pastatų. 400-ųjjų metinių proga jis buvo atnaujinamas.

LNK stop kadras

„Tai tragedija, nes ikoninės miesto tarybos salės nebėra. Džiugina gelbėjimo tarnybų pastangos. Pavyko išgelbėti beveik pusę senosios biržos ir tai geriau nei tikėjomės. Vis dar esu nepaprastai nusivylęs ir liūdnas, dabar tiesiog norisi verkti“, – atviravo biržos direktorius Dansk Ervhverv.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Nuo XVII amžiaus iki naujausių laikų pastate buvo sukaupta didžiulė meno kolekcija. Didelė jos dalis turi neįkainojamą vertę Danijos istorijai. Vis dar nėra tiksliai žinoma, kurie darbai išliko, o išgelbėti darbai nugabenti į Nacionalinio muziejaus sandėlį.

Laimei, padedant eiliniams danams, pavyko išnešti milžinišką XIX a. danų ir norvegų dailininko Pederio Severino Krojerio paveikslą pavadinimu „Iš Kopenhagos vertybinių popierių biržos“.

LNK stop kadras

„Mūsų darbuotojai apsaugojo ir supakavo kelis šimtus meno kūrinių, dėl didelės vertės jie buvo atvežti į Nacionalinio muziejaus sandėlį. Darbus vežė trimis dideliais sunkvežimiais, kuriuos lydėjo policija. Šiuo metu mūsų žmonės vertina žalą, o daiktai vis dar išvežami iš pastato“, – aiškino Nacionalinio muziejaus saugyklų skyriaus vadovė Camilla Jul Bastholm.

Teisėsauga tikina, kad gaisro priežasčiai nustatyti prireiks net kelių mėnesių. 

Plačiau komentavo Vilniaus kolegijos dėstytoja, meno vertintoja Saulė Mažeikaitė-Teiberė.

– Šią savaitę buvo skelbta, kad vienas vitražas buvo atrastas striptizo klube. O kiek galėtų kainuoti šis, prie kurio stovime?

– Stovime prie Algirdo Dovydėno vitražo. Jis yra Lietuvos vitražo klasikas, plonastiklio vitražo kūrėjas. Kiek konkrečiai šis vitražas, labai tiksliai negalėčiau pasakyti, bet yra skaičiuotos panašios apimties vitražų kainos. Labai grubiai galėčiau pasakyti, kad šis vitražas galėtų kainuoti apie 20 tūkst. eurų.

– Ar tai būtų gera investicija? Esate meno kritikė, suprantate meną, padedate net kitiems žmonėms įvertinti, kurie nesupranta. Ar iš viso galima tokį nekilnojamą kūrinį išmontuoti ir kažkur kitur persikelti, galbūt net į savo namus? Ar tai vyksta pasaulyje?

– Iš tikrųjų galima būtų permontuoti, bet tikrai nepatartina, nes būtent tuo laikotarpiu sukurti vitražai buvo pritaikyti konkrečioms erdvėms, kaip ir šis vitražas. Architektas, kurdamas visą architektūrinę erdvę, pagalvojo ir apie to vitražo vietą, ir apie autorių. Bet, aišku, tokių praktikų yra, nes tikrai pastatų funkcija keičiasi ir tam, kad išsaugotų meno kūrinį, tiesiog būtina jį perkelti, jeigu kitaip neįmanoma.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pakalbėkime apie kilnojamąjį meną. Esame klasėje ir matau, jog ant sienų kaba meno kūrinių kopijos. Tai taip pat dabar išpopuliarėjęs dalykas.

– Dėl meno kūrinių brangumo kopija gali būti pakaitalas, bet jeigu kalbame apie investiciją, tikrai nesiūlyčiau pirkti kopijos. Nors šiuolaikiniai menininkai tam, kad parduotų savo darbus, dažnai padaro vadinamąsias riboto tiražo kopijas. Šiek tiek patapo ant jų, bet originalas yra labai svarbus dalykas galvojant apie investiciją į meno kūrinį.

– Lietuviai, kiek girdėjau, keliauja į meno aukcionus. Jiems tai yra toks žaismingas dalykas pakelti kortelę, nusipirkti meno kūrinį. Kartais net nėra pagalvojama, ką veiks su juo. Ar jis tik kabės ant sienos, ar tai bus investicija, o galbūt kažkada aukcione taip pat jį parduos.

– Bet tai nėra blogai. Jeigu nusiperki emociškai labai norėdamas to meno kūrinio, tai irgi yra puiku. Galbūt tai pradžia į kažką kita, pradžia į mėginimą investuoti į meno kūrinius, nes daugelis kolekcijų prasidėjo nuo to, kad kažkas labai kažkam patiko, tad – nuo emocijos. Manyčiau, kad aistra ir emocija irgi yra svarbus dalykas.

– Turbūt vėliau emocija perauga į investiciją į save, į savo aplinką, aplinkos žmones, nes pradedi suktis visai kitoje aplinkoje. Sako, menininkai turi visai kitokį požiūrį, kartais jų net negali suprasti, bet pats tampi tos aplinkos žmogumi.

– Taip, manau, kad jeigu turi kolekciją, jeigu renki meno kūrinius, tai iš karto plečiasi akiratis. Iš karto meno kūriniai prisideda, žmogus tampa empatiškesnis ir jis susiduria su labai įdomiu kontekstu, su menininko gyvenimu, su įdomiais kultūriniais reiškiniais. Prestižo momentas įsigijus meno kūrinį ir ypač turint kolekciją, tai tikrai irgi labai svarbus galvojant apie save ir savo statusą visuomenėje.

– Jeigu nevaikštome į galerijas, nekeliaujame, kai kurie meno kritikai sako, kad neverta pradėti investuoti į meno kūrinius, nes mato įvairių rizikų. Ar jūs taip pat įžvelgiate rizikų suinvestavus galbūt ir kelis šimtus ar kelis tūkstančius?

– Rizikų turbūt būtų, jeigu labai galvojame apie tai, kokia bus grąža. Bet jeigu iš tikrųjų galvojame apie malonumą, kolekcionavimo malonumą, dalis tų rizikų išsieliminuoja ir komponuojant kolekciją išsigrynina. Manau, atsiranda supratimas ir žinių, kaip ir ką įsigyti, kolekcionuoti.

Bet pačioje pradžioje tikrai siūlyčiau pasitarti su srities profesionalais, su galerijų savininkais, su aukcionų savininkais, nes galima kolekcionuoti ir šiuolaikinius autorius. Pirmiausia reiktų išsigryninti, kokio kūrinio noriu, ir tada jau judėti toliau.

– Pinigai yra svarbiausias klausimas tiems, kurie nori investuoti. Kiek reikia investuoti, kad džiaugtumeisi grąža? Kaip nesudegti? Kokie būtų jūsų patarimai?

– Tam, kad nesudegtum, reikia nusibrėžti sau tikslą, žinoti, kad tai yra ilgalaikė investicija. Kad norėdamas parduoti kūrinį rytoj negausi jokių grynų pinigų. Galvoti iš laiko perspektyvos. O investuoti galima pradėti ir nuo labai nebrangių kūrinių, nuo grafikos kūrinių, nuo fotografijos. Jeigu yra daugiau lėšų, galima rinktis ir tapybos kūrinį. Pagalvokite apie tai, kokią pinigų sumą galite skirti, nes jeigu tik įlįsite į aukcioną ir pamėginsite kovoti dėl kūrinio, gali pagauti toks azartas, kad nesuveiks jokie saugikliai.

2019 m. D. Latchfordui buvo pareikšti kaltinimai suorganizavus daugiametę schemą, skirtą pagrobtų Kambodžos senienų pardavimui tarptautinėje meno rinkoje.

Kaltinimai buvo atmesti po D. Latchfordo mirties 2020 m.

Kai kurie į Kambodžą grąžinami meno kūriniai yra iš Koh Ker archeologinės vietovės, įskaitant X a. smiltainio deivės statulą.

Dar viena grąžinamų skulptūrų – „Bodhisattva Avalokiteshvara“, sukurta X a. pabaigoje – XI a. pradžioje, kurioje pavaizduotas sėdintis Buda sukryžiuotomis kojomis, kitos grąžinamos statulos datuojamos VII a., įskaitant Budos galvą.

Pranešime spaudai Kambodžos kultūros ir dailės ministrė Phoeurng Sackona objektų repatriaciją pavadino tautos gydymo veiksmu.

„Sunku pervertinti šių sugrįžimų didžiulę svarbą Kambodžos žmonėms“, – teigė ministrė ir išreiškė viltį, kad ir kiti iš Kambodžos kilę daiktai taip pat bus išsiųsti atgal.

JAV advokatas Damianas Williamsas pareiškė, kad jo biuras toliau energingai tirs nelegalią prekybą vogtomis senienomis.

Praėjusį rugpjūtį, vykdant tyrimą dėl D. Latchfordo perkamų ir parduodamų artefaktų, Niujorko pareigūnai paskelbė apie 30 kultūros artefaktų grąžinimą į Kambodžą po to, kai daiktai buvo neteisėtai parduoti privatiems kolekcininkams ir vienam JAV muziejui.

Vis dėlto žalia spalva daugelyje kultūrų siejama su gamta, natūralumu, sveikata, ramybe. Tačiau ši spalva gali turėti ir ne tokias teigiamų reikšmių. Williamas Shakespeare’as pjesėje „Otelas“ pirmą kartą pavojui nusakyti pavartojo vaizdingą apibūdinimą „žaliaakė pabaisa“. Tad žalia – ne tik pavojus, bet ir pavydas, godumas, ligos.

Daugiau kaip 200 (tiek kūrinių sudaro ekspoziciją) žalios spalvos reikšmių ir simbolinių prasmių galima atrasti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Žalia“, kuriai kūriniai buvo surinkti net iš septynių muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų. Kai kurie buvo netgi specialiai sukurti šiai parodai.

Tapybos, skulptūros, tekstilės darbuose, fotografijose, videofilmuose, instaliacijose, muliažuose, gamtos objektuose žalia spalva varijuoja nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų.

Justina Gražinytė. Augalų valdovė.

Lietuvos portretas

Eksponatų parodoje gausu, todėl pagal temas ji yra suskirstyta į atskiras sales. Pradėti galima nuo salės pavadinimu „Valstybės simboliai, visuomenės ženklai“. Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava. „Žalią (...) spalvą kartu su raudona tautinei vėliavai pasiūlė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino tautinę trispalvę, sudarytą iš trijų vienodo pločio juostų: geltonos, žalios ir raudonos. (...) vis dėlto ypač mėgstama buvo žalia. Ją matome ir valstybės atributuose: apdovanojimo ženkluose, įvairiuose žymenyse ir kitur“, – pažymima salės ekspoziciją papildančiame tekste.

Jei žiūrovas savo vaizduotėje kurtų Lietuvos portretą, jame ne tik būtų žalios spalvos potėpių, bet, neabejotina, jo išskirtiniu bruožu taptų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Tempera tapytus peizažus, kaip akcentuojama ekspoziciją papildančiame tekste, dailininkas papildė kultūrinio savitumo ženklais – dabar jau iš Lietuvos peizažo išnykusiais įstabaus grožio stogastulpiais ir koplytstulpiais.

Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava.

Grožėtis Lietuvos peizažu žiūrovas gali žvelgdamas į M. K. Čiurlionio triptiką „Raigardas“, paveikslus „Lietuviškos kapinės“ ir „Žemaičių koplytstulpiai“. M. K. Čiurlionio susižavėjimas kultūrinio tapatumo ženklais galėjo turėti įtakos ir nuo mūsų meno lauko neatsiejamai modernistų grupei „Ars“, pareiškusiai, kaip rašoma ekspoziciją papildančiame tekste, kad modernios Lietuvos naujosios meninės kultūros pagrindu sieks paversti tradicinį kaimiškosios kultūros paveldą.

Eksponuojamuose Kazio Varnelio („Ida“, „Be pavadinimo“), Lino Katino („Rusnė II“), Kazės Zimblytės („Žalia geometrinė kompozicija“), Vlado Daujoto („Trys seselės rengia į karą brolelį“) darbuose tautinės tapatybės ženklai dėl savitos plastinės raiškos ir estetikos suvokimo įgauna naujų, įdomių formų.

Arsininkų požiūris daro įtaką ir šiuolaikiniams kūrėjams. Jaunosios kartos menininkės Aistės Ambrazevičiūtės darbe „Dzūkija“ skaitmeninėmis priemonėmis interpretuojamas etnografinio regiono kraštovaizdis. Menininkės kurtos interpretacijos santykis su kūrinio ekspoziciją papildančia autentiška pjaustinėta rankšluostine paskatina į daugiau kaip 100 metų senumo kaimiškosios kultūros objekto puošybos prasmę pažvelgti naujai.

Leonardas Gutauskas. Atsisveikinimas su sena sodyba.

Peizažas

Iš „Valstybės simbolių, visuomenės ženklų“ galima pereiti į „Gražiosios Lietuvos“ salę, žinoma, prieš tai sustojus sales jungiančioje kino erdvėje, kur pristatomas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“, žiūrovui dovanojantis paskutinių išlikusių senųjų girių grožį ir kuždantis jų paslaptis.

Lietuviška gamta yra tai, kuo grožimės ir labai didžiuojamės, todėl „Gražiosios Lietuvos“ salėje parodos kuratorės pristato peizažo žanro kūrinius, pabrėžiančius mūsų šalies gamtos turtingumą ir unikalumą. Žiūrovas gali pasivaikščioti po Algimanto Švėgždos „Tėvo sodą. Plaučiškius“, įkvėpti Antano Žmuidzinavičiaus „Panemunio gėlių“ aromato, pailsėti po Petro Kalpoko „Medžiais prie ežero“ ar „Upelio“, nugrimzti į prisiminimus apie Justino Vienožinskio „Lietingą dieną“ ar Antano Martinaičio „Pavasarį bityne“.

Bendrą ekspoziciją papildo spalviškai subtilus ir jautrus Jono Mackonio-Mackevičiaus paveikslas „Dzūkų dainininkė Zofija Gudonienė“, savo estetika išsiskiriantis Leonardo Gutausko kūrinys „Atsisveikinimas su sena sodyba“, poetiška Prano Griušio drobė „Vakaras“ ir nostalgiškus prisiminimus žadinantis Pauliaus Juškos darbas „Sierenka“.

Greta eksponuojamos ir didelio formato Raimundo Paknio fotografijos „Šiaudinės kaimo (Akmenės r.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios (past. 1775) vidus“. Be vaizduojamosios dailės kūrinių, „Gražiosios Lietuvos“ salėje pristatoma ir taikomojo meno darbų: skara (XX a. I pusė), pirštinės (XX a. pr.), kelnės (1870 m.), švarkelis (XIX a. pab.–XX a. pr.), vestuvinė karūnėlė (pakalkė) (XIX a. I pusė), stikliniai karoliai (XX a. pr.).

Šie objektai iliustruoja nuo pagonybės laikų su žalia spalva siejamą pavasario ir atgimimo reikšmę. Kaip rašoma salės ekspoziciją papildančiame tekste, pavasarį atgimsta ne tik gamta, bet ir žmogaus širdies troškimai, kūno polėkiai. Todėl žalia spalva drabužiuose, aksesuaruose, papuošaluose simbolizavo jaunystę, lengvabūdiškumą, aistrą gyvenimui ir jo patyrimui. Ekspoziciją papildo ir kiti liaudies meno objektai: puodynės, ąsočiai, dubenys, margučiai.

Žalioji iguana.

Šis bei tas

Prieš žengiant į kitą parodos salę, galima stabtelėti erdvėje, kurioje – ne meno kūriniai, o medaliai, Tautinės olimpiados ženkleliai, Vytauto Didžiojo universiteto studenčių korporacijos „Filiae lithuaniae“ (liet. Lietuvos dukterys) uniforminė kepurė, 10 litų banknoto pavyzdys, Didysis Vilniaus pasas ir kiti eksponatai, kuriuose matyti, kad žalia spalva naudota ir visuomeninių organizacijų simboliuose, ir oficialiuose valstybės dokumentuose, ir apdovanojimo žymenyse, ir kitur.

Mokslas

Šioje parodoje svarbi tema yra mokslas. Jam skirtas ištisas įdomiais eksponatais užpildytas „Mokslo koridorius“, kuriame žalia yra pristatoma kaip materialus objektas, aplinkos dalis (natūralus pigmentas), gamtos pažinimo priemonė, mokslo ir meno eksperimentų rezultatas ir objektas.

„Mokslo koridoriuje“ žiūrovas išvys iš Vilniaus universiteto herbariumo atgabentų mokomųjų aguonos, klevo, graikinio riešuto ir kitų augalų muliažų, taip pat – formaline fiksuotą arbūzo vaisių, netgi gyvūnų iškamšų, drugelių kolekcijų. Tačiau koridorius išsiskiria ne tik moksliniu požiūriu vertingais eksponatais.

Čia pristatoma ir Auksės Petrulienės piešinių serija „Pyktis ir protestas. Pokytis“, skirta 2017 m. rugpjūtį vykusiai pasipriešinimo akcijai „Stop kaštonų giljotinai“, kuria buvo siekiama sustabdyti miesto savivaldybės inicijuotą 217 brandžių kaštonų kirtimą A. Smetonos alėjoje. Augalų ir žmogaus svarbos vienas kitam ir unikalaus ryšio temą pratęsia Agnė Gintalaitė fotomontažuose, vaizdo ir audioinstaliacijose „Sodas ir kosmosas #3“, „Sodas ir kosmosas #40“ (Mamos mintys irgi privalo būti sutvarkytos).

Indrė Spitrytė instaliacijoje „Algae Lab“ taip pat gręžiasi į natūralią aplinką, joje ieškodama atsakymų, kaip kenksmingus gamtai procesus pakeisti tvariais. Instaliacija suteikia galimybę žiūrovui susipažinti su naujojo medžiagiškumo eksperimentinėmis paieškomis, plečiančiomis biomedžiagų gamybos ribas. „Mokslo koridoriuje“ žiūrovas atras ir Rūtos Spelskytės objektą „Instrumentas kraujavimui sustabdyti iš medžioklės ritualų“, Aistės Povilaitienės fotografijų, Artūro Gedmino nuotraukų ir videofilmą.

Indrė Spitrytė. Algae Lab.

Antgamtiškumas

Nuo teigiamų žalios spalvos reikšmių, vyravusių jau aptartose salėse, „Negandos“ salėje pereinama prie negatyvių, bauginančių, atgrasančių. Šią ekspozicijos dalį papildančiame tekste rašoma, kad viduramžių tradicijoje, pasakose ir legendose žalia siejama su antgamtinėmis blogio jėgomis ir jų veiklai svarbiomis priemonėmis, todėl „Negandose“ žiūrovas sutinka Konstancijos Petrikaitės-Tulienės „Miškų fauną“, prasilenkia su Ričardo Povilo Vaitiekūno „Viešnia“, jį išgąsdina Stanislovo Riaubos „Slibinas“.

Šioje salėje pasakojama istorija apie ypatingą Paryžiaus žalią – XIX a. populiarią spalvą, kurios pigmento sudėtyje buvo arseno trioksido junginių, kurie, gavę drėgmės ir pelėsio, išskiria toksiškų arseno dujų; ją iliustruoja Žygimanto Augustino paveikslai „Paryžiaus žalia #1“, „Paryžiaus žalia #2“. Ekspozicijoje pristatomi ir Antano Samuolio („Poniutė“, „Nukryžiuotasis buržua“), Vytauto Kalinausko („Autoportretas su neišsiųstu laišku“), Vincento Gečo („Eisim, broleliai, namo namo (Gražėnas ir Skubila)“, Nijolės Valadkevičiūtės („Paslapčių sodas“), Algimanto Kuro („Elektros įvadas“), Vlado Drėmos („Karas“), Antano Rūkštelės („Autoportretas su giltine“), Balio Macutkevičiaus („Paulius Galaunė“), Arūno Vaitkūno („Be pavadinimo (Laiptinė)“, „Dailės technikumo interjeras naktį“), Šarūno Saukos („Kaimo romanas“) paveikslai.

Stasys Eidrigevičius. Robertėlis kaime.

Vizijos ir sapnai

Viename iš ekspoziciją lydinčių tekstų pateikiamas įdomus faktas, kad sapnus prisimenantys pasakoja, jog jų matytuose regėjimuose dominuoja žalia spalva. Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi. Tad salėje „Vizijos ir sapnai“ žiūrovas gali atsikvėpti po intensyvių patyrimų „Negandose“ ir panirti į Kajetono Sklėriaus „Gedimino sapną“ ar pasidžiaugti Vyganto Paukštės „Vaiko sapnu“, įžengti į Kazio Šimonio „Rojų (Edeno sodą II, Vaikelio sodą)“, aplankyti jo „Minčių šalį“, atrasti Petro Kalpoko „Užburtą miestą“.

Atgaiva

Pabaigoje – „Atgaiva“. Apžiūrėjus didžiąją parodos dalį ir atradus, kiek skirtingų reikšmių gali turėti viena – žalia – spalva, parodos kuratorės žiūrovą paragina sugrįžti prie žalios, kaip gamtą, ramybę, sveikatą, ekologiją reiškiančios spalvos. Šios reikšmės žaliai spalvai priskirtos Romantizmo epochoje, todėl ji užėmė svarbią ir reikšmingą vietą tapytojų paletėje, prisidėjo prie peizažo žanro iškilimo.

Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi.

Šioje salėje žalia sužydi subtiliais atspalviais, atskleidžiančiais jos grožį. Algimanto Švėgždos („Septyni žali obuoliai Absoliuto šviesioje“, „Žalias obuolys“), Povilo Ričardo Vaitiekūno („Kapinaitės Dzūkijoje“, „Luotas sode“, „Vidudienis. M. K. Čiurlionio tėviškės peizažai“) ir Vytauto Kairiūkščio („Kompozicija (Vasaros kaitroje)“, „Ant ežero“) paveiksluose žalia spalva subtili, jautri, raminanti. Vlado Eidukevičiaus („Natiurmortas. Saulėgrąžos“), Algirdo Petrulio („Sentimentalus vakaras“, „Natiurmortas“), Henriko Čerapo („Natiurmortas su žvakide“), Viktoro Vizgirdos („Interjeras su vieniša kėde“), Antano Žmuidzinavičiaus („Poilsis parke. Paryžiaus etiudas“, „Liuksemburgo parkas. Paryžiaus etiudas“, „Paryžiaus observatorija. Paryžiaus etiudas“ ir kt.), Vlado Eidukevičiaus („Moterys maudosi“), Pauliaus Juškos („Samanoti laiptai Dūkšte“) darbuose meistriškai išryškinamas spalvos gebėjimas keisti atspalvius, būti vis kitokiai, stebinti ir nesikartoti.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Vidudienis. M. K. Čiurliono tėviškės peizažai.

Šalia paveikslų eksponuojama nuostabi Matildos Kriaučiukaitės-Tamošaitienės staltiesė (XX a. I pusė), netikėtas ir šmaikštus Justinos Gražytės kūrinys „Augalų valdovė“, kuriame menininkė akcentuoja teigiamas pelargonijos, kaip vaistinio augalo, o taip pat senjorų labai mėgstamos gėlės, savybes, išskirtinis Petronėlės Gerlikienės siuvinėtas kilimas „Šermukšnis“.

Užbaigti malonų pasivaikščiojimą po parodą žiūrovas gali pasisupdamas Elenos Kniūkštaitės „Karuselėje“, užsukdamas į Viktoro Vizgirdos „Vasarnamį tarp medžių“, priglusdamas prie Marijos Cvirkienės „Seno gluosnio“ ir pasitikdamas Antano Martinaičio „Vakarą prie girios“.

Parodą „Žalia“ papildys renginių, susitikimų, paskaitų, koncertų programa, kuri prasidės rudenį. Nepraleiskite.

Kas: Paroda „Žalia“ (parodos kuratorės: Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, Nijolė Adomavičienė, architektas Saulius Valius, dizainerė Vilma Bražiūnaitė, grafikos dizaineris Jonas Vaikšnoras, katalogo dizainerė Lina Bastienė).

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: Veikia iki gruodžio 31 d.

Parodos kuratorės, menotyrininkės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, parodos architektas – Saulius Valius. Kuratorės išsamiai pristatė žalią spalvą, jos simboliką, kuri skirtinguose kontekstuose nebūtinai tik pozityvi, dvelkianti gamtovaizdžių kuriama gyvybe, energija, ramybe, bet kartais ir prieštaringa – bauginanti, blogą pranašaujanti. Parodoje užsimota sujungti Lietuvos meną, istoriją, amatus, gamtą ir mokslą.

Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nostalgiją, hedonizmą, grėsmes, baimes. Eksponatai: nuo žalumos prisodrintų Lietuvos gamtos peizažų, skirtingo braižo, stiliaus objektų, siužetinių kompozicijų, skulptūrų, tautodailės kūrinių iki mokslinių, istorinių artefaktų ir galimybės peržiūrėti Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Sengirė“, siūlantį pasinerti į įspūdingą gamtos kelionę.

Retai kada pamatysi, kad žmonės pernelyg neraginami, neorganizuojant kažkokių akcijų, patys pasirinktų žalios spalvos drabužius, į atidarymą atneštų žalios spalvos puokščių ar panaudotų kitą atributiką žaliam įvaizdžiui. Lankytojų gausa ir pasirengimas rodo, kad tai mums išties artima, tačiau klausimas vis dėlto lieka atviras: nors sunku paneigti šios spalvos dažnį mene, kodėl ne, tarkime, geltona ar taip lietuvių mėgstama ir aprangoje, ir kituose pasirinkimuose vyraujanti juoda? Ar spalva gali suburti skirtingus menininkus, jų stilius, matymus, ar to pakanka, kad išsikristalizuotų kažkas daugiau nei tiesiog spalva? Kas įprasmintų, suformuluotų kažkokį apibendrinimą? Gal bus tęstinumas – parodos, dedikuotos ir kitoms spalvoms?

Čia galima prisiminti ir spalvoms skirtas mokslines studijas, pvz., prancūzų istorikas Mischelis Pastoureau, besispecializuojantis spalvų, jų simbolių tyrimuose, išleido knygų, skirtų juodos, geltonos, taip pat ir žalios spalvų istorijai. Knygoje „Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip žalios spalvos suvokimas ir reikšmė kito per laiką, kaip tai atspindėjo visuomenės nuostatas ir kultūrinį kontekstą, pasitelkiami pavyzdžiai, kurie iliustruoja žalios spalvos svarbą istoriniuose įvykiuose, religijoje, meno kūriniuose ir kasdieniame gyvenime.

M. Pastoureau savo knygoje rašo: „Prancūzų teatre 1630–1660 m. pristatyti žaliai apsirengusį personažą dažnai reiškė siekį konstruoti keistą, burleskinį veikėją, kuriuo siekiama sukelti juoką.“ (156 p.) Tai – tik viena iš daugelio sąsajų, istoriko aptinkamų ir reflektuojamų. Išgirdus žodžius „žalia, žalias“, XXI a. jauniausios kartos žmogus šalia spalvos identifikacijos ar perkeltinės reikšmės, tikėtina, pagalvos ir apie kino industriją ir žaliąjį ekraną (angl. Green Screen) – vienas populiariausių specialiųjų efektų, prieinamų jau ne tik kino kūrėjams, bet vis labiau ir plačiajai auditorijai, eksperimentuojančiai su įvairiomis programėlėmis, kai norima keisti filmuojamų veikėjų aplinką.

„Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose.

Apie mėlynos ir geltonos spalvų lydinio reikšmę daug kalbėta pristatant parodą, akcentuojant skirtingą įvairių kultūrų, istorinių laikotarpių žvilgsnį interpretuojant spalvą, tačiau pačioje parodoje dominuoja praėjusio ir šio amžiaus lietuvių autorių darbai. Ką ši kiek apibrėžtesnė kūrybos imtis signalizuoja apie žalios spalvos panaudojimą (be to, kad ji reprezentuoja peizažus ar teptuko potėpiu panaudota viename ar kitame darbe)?

Parodą „Žalia“ iš viso sudaro septynios dalys. Viena jų – „Mokslo koridorius“: anot kuratorių, norėta kalbėti ne tik apie žalios simboliką mene, bet ir jos atsiradimą. Indrės Spitrytės kūriniai ir siekis sukurti nacionalinę augalinių pigmentų kolekciją tikrai įdomūs, nes sudėtinga įsivaizduoti, kad, gyvendami tokioje žalių augalų apsuptyje, labai sunkiai išgauname žalius pigmentus, iš kurių paskui gimsta meno kūriniai.

Toks simbolinis ir net mitologinis kontekstas įrėmina nebe pirmą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuojamą parodą. Prieš kurį laiką tose pačiose ekspozicijos salėse surengta lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos paroda „Kraupios istorijos“ – kai kurie darbai į naująją atkeliavo ir iš jos (pvz., žymusis Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ar Vlado Drėmos „Karas“ (1929). Ką tai rodo? Menininkų kūrinių universalumą, temų daugiasluoksniškumą, paprastą „pritempimą“ arba tiesiog labai plačią tematiką, kuri apima galybę skirtingų kūrėjų darbų?

Ankstesnė paroda buvo gausi, tačiau naratyvinis, siaubo elementų aspektas ją kiek struktūrizavo. Naujoje parodoje visko dar daugiau: eksponatų, potemių, skirtų ne tik vizualiesiems menams, bet ir moksliniams tyrimams, besigręžiojant į meno istoriją. Jeigu jau kalbame apie platesnę žalios spalvos imtį, galima pasigesti dar ir impresionistų taip pamėgtų „žaliųjų fėjų“, juolab kad norint, galima surasti ir lietuviško produkto alternatyvų, turinčių ir panašius pavadinimus.

Žinoma, kalbant kiek rimčiau, paroda vertinga tuo, kad suteikia galimybę pamatyti skirtingų kartų kūrėjų darbus: nuo M. K. Čiurlionio, Petro Kalpoko, Stasio Eidrigevičiaus, Arvydo Martinaičio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Algimanto Kuro iki Algimanto Švėgždos, Vytauto Kalinausko, Šarūno Saukos, Justinos Gražytės ir daugelio kitų (autorių net 61), reflektuoti kaitą, sąsajas. Neabejotinai ši panorama gali pritraukti užsienio lankytojų žvilgsnį.

Iš viso pastebėti keturi išskirtiniai kelmai. Vienas kelmas tapo besišypsančia, miegančia gėle, kitas – veikiausiai iš miško atklydusiu mistiniu gyvūnu, trečiasis – dvigalve gyvate, o ketvirtasis kelmas – lyg žmogus-medis, susimąstęs ir žvelgiantis kažkur į tolį.

Pasak Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus ekologo Erlando Paplauskio, šie kelmai išgražinti jau senokai.

„Kai rengė automobilių aikštelę, išpjovė eilę medžių, nes šie neatitiko standartų, be to, reikėjo praplatinti taką, tad liko tie kelmai. Tuos, kurie buvo su visokiomis išgraužomis, grąžinome supūdyti, o geresnius vietiniai žmonės, kavinių savininkai, kažkas iš bendruomenės paėmė, kad neriogsotų, ir išpaišė“, – pasakojo pašnekovas.

To, pasak specialisto, lyg ir nebūtų galima įvardinti gamtos darkymu. Daug blogiau, kai žmonės šiukšlina ir visokias atliekas palieka gamtoje.

„Kaip kam atrodo. Kai Pajūrio regioniniame parke yra toks lankomumas, masė žmonių, ko tik nepripaišo ant akmenų ar kitur. Ten, kur apsilanko žmogus, palieka visokių žmogiškųjų faktorių. Pareigūnų prie kiekvieno tako nepastatysi. O tie kelmai – natūrali gamtos dalis, papaišymai nekenkia. Gal nėra gerai, kad ir akmenis apipaišo, gal kažkam nepatinka. Gamta graži ir be žmogaus meno, o kai šalia praėjimo takų – problemos nematau“, – sakė E. Paplauskis.

Įrengtos aštuonios interaktyvios šviesos instaliacijos, o renginio lankytojai turės galimybę sukurti dar 100 atskirų šviečiančių elementų, susijungiančių į paskutinę festivalio instaliaciją. Festivalio metu vyks kūrybinės dirbtuvės, koncertai.

KTU studentų miestelyje išsidėsčiusiomis šviesos instaliacijomis bei vizualizacija, apšviesiančia KTU X rūmus, Studentų g. 48A pastatą, dalyviai grožėtis gali kiekvieną festivalio vakarą nuo 19 valandos. Festivalis vyks iki spalio 1-osios.

Pasak pranešimo, iš projekto į šventę išaugusi idėja brandinta KTU studentų organizacijos „Kartočiau“ ir alumnų, o prie jos įgyvendinimo prisidėjo lietuviškos ir tarptautinės kompanijos.

„Mūsų tikslas – išsklaidyti bet kokias abejones dėl [meno kūrinių] kilmės ir patekimo į Prado muziejaus kolekciją aplinkybių“, – rašoma muziejaus paskelbtame pranešime.

Meno kūriniai bus grąžinti jų teisėtiems savininkams, jei tai būtų leidžiama pagal įstatymus, priduriama pranešime.

Madride įsikūręs muziejus antradienį savo tinklapyje paviešino 25 meno kūrinių, „gautų iš [1936–1939 metų] pilietinio karo metais konfiskuoto turto“, sąrašą, taip pat paskelbė 22 iš šių paveikslų nuotraukas.

Iki ketvirtadienio meno kūrinių, kurie, kaip patvirtinta, buvo konfiskuoti, skaičius padidėjo iki 62. Dauguma šių darbų yra paveikslai.

Remiantis sąrašu, tarp šių meno kūrinių yra XVII amžiaus flamandų menininko Jano Brueghelio (Jano Breigelio) jaunesniojo, prancūzų dailininko Francois Boucher (Fransua Bušė) ir ispanų impresionisto Joaquino Sorolla (Choakino Soroljos) drobių.

Prado muziejus pranešė subūręs tyrėjų grupę, kuri aiškinsis jo kolekcijoje esančių meno kūrinių kilmę. Savo ataskaitą grupė, vadovaujama kultūros paveldo ir pilietinio karo eksperto Arturo Colorado (Arturo Kolorado), paskelbs sausį.

„Prado muziejus nusprendė oficialiai pradėti tyrimą, nes gali būti, kad kai kurie meno kūriniai jo kolekcijoje galėjo būti gauti iš turto, konfiskuoto pilietinio karo metais ar F. Franco diktatūros laikotarpiu“, kuris pasibaigė 1975 metais, antradienį pranešė įstaiga.

Pranešime sakoma, kad visus pirmiausiai identifikuotus 25 meno kūrinius muziejaus „kolekcijai perdavė Meno paveldo apsaugos komisija“, kurią pilietinio karo metais įsteigė F. Franco.

17 iš tų paveikslų muziejui buvo perduoti 1940–1942 metais, nurodė muziejus administracija. Pasak jos, dar šešios drobės iš pradžių buvo perkelti į Madrido šiuolaikinio meno muziejų 1942–1943 metais, o vėliau juos įsigijo Prado muziejus.

„Tai nėra labai plataus masto problema ir kolekcininkams nereiktų išsigąsti, kad Lietuvos rinka užversta falsifikatais, bet mes vis tiek norime apie tai kalbėti, kad rinka būtų budri“, – trečiadienį žurnalistams sakė Vilniaus aukciono namų vadovė.

Apie falsifikatus, abejonių sukėlusius kūrinius kalbama sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidarytoje parodoje „Dubito“.

Čia eksponuojamos nuotraukos kūrinių, kurie meno ekspertams yra sukėlę abejonių.

Daugiausia šioje parodoje – dailininko Vytauto Kasiulio darbų galimų falsifikatų. Pasak ekspertės, dailininko tikrų darbų ir falsifikatų kaina skiriasi dešimtį kartų.

„Matyt, yra atsiliepiama į tam tikrą rinkos poreikį, nes Lietuvos kolekcininkai domisi Kasiuliu, yra jo darbų poreikis. Nors jo tikrų darbų yra nemažai, bet egzistuoja ir padirbinių pasiūla. Jis yra gerai perkamas autorius“, – teigė S. Skaisgirytė-Makselienė.

„Pastelė gali kainuoti apie porą tūkstančių eurų, o internete galima nusipirkti už dešimt kartų mažiau“, – pridūrė ji.

Dėmesys į kainą

Pasak menotyrininkės, pirkėjams, svarstantiems įsigyti meno kūrinius, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kainą.

Pastelė gali kainuoti apie porą tūkstančių eurų, o internete galima nusipirkti už dešimt kartų mažiau.

„Vienas iš indikatorių, kuris gali sukelti galimo pirkėjo budrumą, yra kaina, nes visada falsifikatai pardavinėjami ženkliai pigiau – taip yra suviliojamas pirkėjas, užmigdomas jo budrumas“, – kalbėjo Vilniaus aukciono namų vadovė.

Jos teigimu, kilus abejonių, galima kreiptis į dailininko darbus tyrinėjusius žmones, ekspertus.

Bendrovės „Meno kūrinių tyrimai“ vadovas Rapolas Vedrickas sako, kad falsifikatų pasitaiko kartais, tokiais atvejais ekspertai kūrinyje ieško klaidų.

„Ieškome klaidų, neatitikimų, kur tas melas paslėptas, galbūt iš pirmo žvilgsnio nesimato (...) Siekiama apgauti, kad neįgudusi akis neatskirtų“, – teigė restauravimo technologijų specialistas.

Jis pataria žmonės prieš perkant kūrinius kreiptis į ekspertus, kad vėliau netektų gailėtis.

Pasak specialisto, dažniausiai žmonės kreipiasi dėl darbų, kuriuos perka internetu, iš kur nors parsisiunčia, tačiau tokie tyrimai nemažai atsieina.

„Būna paveikslų, kurie yra pigesni negu tyrimai“, – juokavo R. Vedrickas, pridūręs, kad tyrimai gali kainuoti šimtus, o kartais ir tūkstančius eurų.

Problema – meno vertintojų licencijavimas

Vilniaus aukciono namų vadovė teigė, kad būtina licencijuoti meno vertintojus, tai padėtų sutvarkyti teisinę bazę, apsisaugoti nuo falsifikatų.

Čia Kultūros ministerija turėtų užsiimti, šitas klausimas kyla apie 30 metų.

„Lietuvoje niekaip nėra licencijuojama meno kūrinių vertintojų veikla. Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai yra licencijuojami, restauratoriai irgi yra, bet kilnojamojo kultūros paveldo vertintojai nėra licencijuojami“, – tvirtino S. Skaisgirytė-Makselienė.

„Šita veikla liberalizuota – faktiškai bet kas gali pasiskelbti meno kūrinių vertintoju, todėl mes ir turime nesutvarkytą teisinę bazę“, – pridūrė ji.

Jos teigimu, šiuo metu svarstoma „imtis iniciatyvos iš apačios“ ir įkurti Meno kūrinių vertintojų asociaciją.

„Kaip ir Amerikoje, nes ir ten tai yra liberalizuota, tačiau egzistuoja labai stiprios vertintojų įsteigtos asociacijos, kurios turi savo veiklos, etikos kodeksus, vertinimo principus“, – kalbėjo menotyrininkė.

Kultūros paveldo departamento atstovas Remigijus Grėbliūnas teigė, kad klausimas dėl meno vertintojų licencijavimo keliamas jau keletą dešimtmečių.

„Čia Kultūros ministerija turėtų užsiimti, šitas klausimas kyla apie 30 metų – vis bandoma kalbėti, bet nerandama, kas turėtų atlikti tą pirmą veiksmą, licencijuoti pirmuosius ekspertus“, – sakė R. Grėbliūnas.

Specialistai sutinka, kad kreiptis į teisėsaugą dėl galimų falsifikatų sudėtinga, nes sunku įrodyti kaltę.

Baudžiamasis kodeksas už literatūros, mokslo, meno kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą ar laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Bausmė gali būti ir griežtesnė, jeigu meno kūriniai vertingesni – iki trejų metų kalėjimo.