Šis festivalis unikalus tuo, kad jį inicijavo ir rengia šviesaus atminimo pedagogo buvę auklėtiniai – po visą Lietuvą ir užsienius pasklidę talentingi teatrų režisieriai, kurių per 45 darbo metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete G. Šimkus išleido beveik 200.

Pagrindinė festivalio idėja – į kurią nors Lietuvos vietą sukviesti visų laidų G. Šimkaus auklėtinius, save vadinančius „šimkiukais“, ir vieni kitiems bei publikai pristatyti naujausią teatrinę kūrybą.

Kiekvienais metais festivalis sukviečia „šimkiukus“ ir meno mylėtojus į vis kitą šalies vietą. Trečiajam festivaliui neatsitiktinai pasirinktas uostamiestis – 2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais, o G. Šimkus buvo tikras Mažosios Lietuvos sūnus, kuriam rūpėjo šio krašto likimas. Tad į šių metų programą bus įpinta ir Klaipėdos krašto istorinių akcentų.

Per tris festivalio dienas keliausime po įvairiausias uostamiesčio vietas: išvysime klaipėdiečių bei Jonavos gimnazistų teatrų spektaklius, savo kūrybą pristatys uostamiesčio, Kretingos ir Skapiškio suaugusiųjų teatro kolektyvai.

Prieš grupės pasirodymą Tauragės Pilies kiemelio svečiai išgirs šiuolaikinės indie folk muzikos atstovą Karolį Rupkų iš Klaipėdos bei festivalio kuratorių Renatos Jančiauskienės ir Juozo Petkevičiaus diskusiją „Namų kvadratas“.

Atidarymą vainikuos muzika

„Sinstation“ – greitai išgarsėjusi Vilniaus elektroninio roko ketveriukė pirmąsyk po pandemijos pasirodys Tauragėje. Romantiškus ir gilius tekstus su elektroninio roko sąskambiais derinanti grupė už savo kūrybą ne kartą nominuota MAMA apdovanojimuose, koncertuoja didžiausiuose Lietuvos festivaliuose, o tokios jų dainos kaip „Herojai“, „Akmenėliai“, „Siluetai“ ar „Modelis“ sulaukė daug gerbėjų reakcijos ir skambėjo radijo stotyse. Kelis metus beveik nekoncertavusi grupė Tauragėje pirmąsyk pagros ir per karantiną atsiradusias, naujas dainas.

„Pastaraisiais metais muzikoje mėginome užčiuopti tą technologijų paskatintą įtampą, perkaitusį pasaulį. Ir, kai albumą baigėme, ta įtampa, regis ir pasiekė aukščiausią tašką – prasidėjo epidemija ir karantinas, o vėliau ir karas“, – sako grupės vokalistas Mykolas Katkus.

Pasak jo, naujausia grupės kūryba vėl kitokia. „Tamsoje ilgiesi šviesos“, sakė jis apibūdindamas naują grupės dainą „Arielė“ ir artėjantį mini albumą „Žmogus, kurio nebuvo“. Dar neišleistos dainos gyvai pirmiausia nuskambės Tauragėje, vėliau grupė pasirodys daugelyje vasaros festivalių.

Grupę apšildys Karolis Rupkus – muzikos atlikėjas, iliustratorius ir žurnalistas iš Lietuvos pajūrio (Klaipėdos). Karolio kuriamos ir atliekamos muzikos skambesį galima apibūdinti, kaip dainuojamosios poezijos ir šiuolaikinės indie folk muzikos mišinį. Atlikėjas aktyviai koncertuoja ir kuria jau daugiau nei penkiolika metų. Per šį laikotarpį atlikėjo muzika ne kartą skambėjo tiek jaukių Lietuvos muzikos klubų scenose, tiek ir didžiuosiuose muzikos festivaliuose („Karklė“, „Granatos Live“, Jūros šventėje ir kt.). Tokios Karolio dainos, kaip „Amsterdamo Naktis“, „Soldier Never Cries“ ar „Bėk Nuoga“ tapo itin mėgstamos klausytojų bei dažnai sukdavosi ir vietos radijo stočių grojaraščiuose.

K. Rupkus / R. Šeškaičio nuotr.

Koncertas Pilies kiemelyje prasidės penktadienį 20 val., tačiau į pažintį su šiuolaikiniu menu Tauragės krašto muziejus „Santaka“ penktadienio popietę kviečia nuo 16 val.

Pilies menės virs šiuolaikinio meno erdve

Muziejaus lankytojams ir miesto svečiams gerai žinomos Tauragė pilies menės – tai vieta, neretai tampanti miesto reprezentaciniu veidu bei kelionių po Tauragę atspirties tašku. Menų festivalis „Kvadratu“ šiemet menes dviem savaitėms transformavo į šiuolaikinio meno erdvę kodiniu pavadinimu „MEnės2“. Čia nuo birželio 3-osios jau eksponuojama vilniečio menininko Vladimiro Mackevičiaus šiuolaikinio meno paroda „Warning“. Nuo penktadienio XVI a. ampyro interjerą pakeis šiuolaikinio meno instaliacijos – Vilniaus dailės akademijos absolventų darbai. Ritos Stankevičiūtės video ir fotografijos performanso „Stebuklas“ kūrybiniu kontekstu tapo eksperimentams su beorėmis kūno būsenomis, o Igno Pavliukevičiaus instaliacija „Ko aš kitas noriu“ tyrinėja ribas tarp savęs ir kito.

V. Mackevičiaus parodos atidarymas / J. Petkevičiaus nuotr.

Pasinerti į vizualaus meno formas Muziejus kvies ir po atviru dangumi – Tauragės pilies kiemelyje. Nuo 16 val. penktadienį čia vyks Lietuvoje jau plačiai žinomos jaunos menininkės Aglaja Ray komiksų dirbtuvės „Ar lengva atleisti?“, vyks šilkografijos dirbtuvės „Hands on press“, bus eksponuojama VDA Telšių fakulteto parengta skulptūrų paroda namų tema. Greta Fotogalerijos bokšto – tauragiškės menininkės Sigitos Flaksienės specialiai festivaliui „Kvadratu“ sukurta paslaptinga interaktyvi instaliaciją „Tamsoje liečiamas paveikslas“.

„Lytėti galima pirštais, akimis, mintimis. Lytėdami pažindinamės su aplinka, taip pat lytėdami galime guosti ar skaudinti. Mūsų odoje yra įvairių receptorių, kurie reaguoja į prisilietimą. Daugiausia šių receptorių yra pirštų galuose. Jei užsimerksime ir paliesime kokį nors daiktą, pajusime karštį ar šaltį, švelnumą ar šiurkštumą, daikto formą, faktūra“, – teigia S. Flaksienė.

Šiuo darbu menininkė kvies žiūrovą praplėsti, atkurti ar netgi prisiminti prisilietimu teikiamus pojūčius, leisti sau kūrybiškai pažinti kūrinį arba leisti savo fantazijai nutapyti savo paveikslą, pamatyti savas spalvas ir siužetą.

Muziejaus Edukacijų centre Pilyje 17 val. bus galima išgirsti menotyrininkės dr. doc. Ramutės Rachlevičiūtės paskaitą „20 a. II-osios pusės Lietuvos dailė: ar sovietmečiu sukurta dailė turi išliekamąją vertę?“ Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Lietuvoje imta reakcingai žvelgti į sovietinį paveldą, ypač į buvusio istorinio laikotarpio simbolius. Menotyrininkė pasidalys įžvalgomis apie sovietmečiu kultivuotą meną, jo bruožus, kokia buvo menininkų laikysena ir pasirinkimai, kaip reikėtų vertinti sovietmečiu statytas skulptūras, dailės darbus iš šių dienų perspektyvos.

J. Meko fenomenas

Šie metai Lietuvoje paskelbti J. Meko metais, pažymint šio avangardinio kino kūrėjo ir kino kritiko, rašytojo ir poeto 100-ąsias gimimo metines. Tauragės krašto muziejus „Santaka“, siekdamas supažindinti tauragiškius su avangardinio kino guru, kviečia pažvelgti į J. Meko kūrybą ir gyvenimą iš dviejų skirtingų kampų. Fotografijos galerijoje 16 val. bus pristatyta Arūno Kulikausko paroda „Frozen frames/Jono portretai“ (liet. Sustingę kadrai). A. Kulikauskas bendradarbiavo su J. Meku daugiau nei 30 metų, kurdamas skaitmeninius jo filmų fragmentus. Iš skaidrių atspausti skaitmeniniai atspaudai buvo rodomos muziejuose ir žymiose galerijose visame pasaulyje, o šią vasarą – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijoje.

„Norėjosi, kad būtų aišku, kad tai ne šiaip fotografija, o mažytis filmo fragmentas. Kadras apima visą filmo juostos plotį su perforacijos skylutėmis ir garso takelio žyme. Jonui rezultatai labai patiko ir jis paprašė padaryti seriją skaidrių iš jo filmų“, – apie serijos gimimą pasakoja autorius A. Kulikauskas.

J. Mekas / J. Meko vizualiųjų menų centro archyvo nuotr.

Kitoje muziejaus erdvėje – neseniai duris atvėrusiame Edukacijų centre penktadienį bus rodomas filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (angl. Reminiscences of a Journey to Lithuania JAV, Lietuva, 1972 m., 88 min.), režisuotas J. Meko ir Adolfo Meko. Filme vaizduojama idiliška Lietuva – kūrėjams nerūpi politinės ar socialinės batalijos, jie smalsiai žvelgia į savo gimtinę kurios nematė daugiau nei dvidešimt penkerius metus. „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ – 16 mm juostoje užfiksuota trijų dalių kelionė, nuotykiai tarp Niujorko, Semeniškių ir Vienos. Šioje erdvėje bus atidaryta ir J. Meko šimtmečiui skirta paroda „Semeniškių idilės“ ir audioinstaliacija, kuri veiks iki birželio 30 d.

Ketvirtus metus vykstantis festivalis tęsis visą vasarą

Menų festivalį „Kvadratu“ Tauragės krašto muziejus organizuoja jau ketvirtą kartą. Festivalio pavadinimas ir vizualinė forma – tai aliuzija į Tauragės pilies kiemelio kvadratą, kurį įrėmina XIX a. muitinės sienos ir bokštai. Viename iš bokštų – Fotografijos galerijoje – galima atsekti festivalio ištakas. Festivalis simboliškai kvietė lankytojus išeiti iš savo kvadrato pasineriant į šiuolaikinį meną, kol pats išėjo už Pilies sienų. Šiemet antrus metus festivalio formate Tauragė pavirto lauko meno galerija. Be šiuolaikinio meno įvykių savo erdvėse Pilyje, įvairiose viešose miesto vietose muziejus eksponuoja keturias lauko parodas, kurios veiks iki pat rugsėjo pabaigos, geriau susipažinti su parodų turiniu bus galima ekskursijų su parodų kuratoriumi metu.

„Pandemija izoliavo ir vertė atidžiau pažvelgti į vietą, kurioje gyvename, į žmones prie pat, į vaikus, kuriems sustojo laikas. Žiūrėjome pro langą lyg per kameros objektyvą, o „langas“ žiūrėjo į mus. Globalus pasaulis, kur galima kūnu ir mintimis būti visur, kelia klausimą, kur yra tikrieji žmogaus namai? Namai – tai geografinė, fizinė ir dvasinė vieta, tai saugi priebėga. Į namus grįžtama po klajonių pasaulyje pailsėti. Šįmet Menų festivalis „Kvadratu“ kalba apie namus, kuriuos, kaip parodė Rusijos pradėtas karas, kartais vis dar reikia ginti“, – teigia festivalio kuratorė Renata Jančiauskienė.

„Kvadratu“ lauko parodos Tauragėje / J. Petkevičiaus nuotr.

Festivalis ne tik pristato šiuolaikinį meną įvairiomis jo formomis tauragiškiams ir miesto svečiams, bet ir inspiruoja kūrybinius procesus, siekdamas aktualizuoti šiandienos įvykius, ieškoti miesto tapatybės per kūrybos formas. Liepos mėnesį mieste dar laukiama Pietro Marullo (Italija) šiuolaikinio šokio spektaklio „Wreck“, o rugpjūtį gerai žinomas iš Tauragės kilęs aktorius Juozas Gaižauskas pristatys specialiai miestui sukurtą monospektaklis „Camino Tauragė Santiago de Compostela“ bei kvies į diskusiją „Globalus pasaulis. Kur mano namai?“.

Dėl pandemijos nuo pavasario atidėtą šiųmetį, jau penkioliktąjį, festivalį dar spėta surengti iki antrojo karantino. Kauno valstybiniame lėlių teatre pristatytos programos "Mus jungia daina" atlikėjai siuntė žiūrovams žinutę: nors pasaulį ir sukaustė nerimas, daina gali stiprinti viltį. Renginyje buvo paminėtos ir A.D.Žiedelienės vadovaujamų kolektyvų sukaktys – moterų ansamblio "Guboja" dešimtmetis, vaikų muzikos studijos "Saulutė" dvidešimtmetis.

– Surengti festivalį pandemijos metu – nemenkas iššūkis. Ar nebuvo minčių jį atidėti ir palaukti geresnių laikų?

– Tradiciškai festivalį organizuojame pavasarį, bet dėl pandemijos šiemet jis įvyko spalį. Teko net ir festivalio atidarymo dainą pakeisti – vietoj Richardo Strausso "Pavasario" nuskambėjo Algimanto Raudonikio "Rudenėjant", kurią atliko Muzikinio teatro solistė Ingrida Kažemėkaitė. Svarbiausia, kad jubiliejinis renginys įvyko! Už tai esame dėkingi visiems jo dalyviams. Tiesa, šįkart jų buvo mažiau nei pirmaisiais festivalio metais, kai sulaukdavom net iki 300!

Jautru: Kauno neprigirdinčiųjų reabilitacijos centro ansamblio "Skambanti tyla" atlikėjai gestų kalba Miglė Jaskūnienė ir Paulius Jurjonas. Aleksandros Danutės Žiedelienės asmeninio archyvo nuotr.

– "Gražiausiu taku" – kokio tai pobūdžio festivalis, kuo jis išsiskiria iš kitų?

– Tai Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos koordinuojamas tarptautinis kultūrinis-socialinis-edukacinis projektas. Renginys niekada nebuvo komercinis, jis prieinamas miesto visuomenei ir socialiai remtiniems žmonėms. Koncertinė programa jungia įvairių žanrų, muzikos stilių atlikėjus nuo darželinuko iki senjoro, nuo pirmus žingsnius žengiančio muzikos mylėtojo iki profesionalios scenos atlikėjo.

Pirmaisiais metais festivalyje dalyvavo tik dainininkai ir šokėjai, vėliau įtraukėme ir instrumentalistus iš įvairių šalies meno mokyklų. Sabina Martinaitytė, Liudas Mikalauskas, Aušra Cicėnaitė, Kristina Zmailaitė, Edmundas Seilius, Merūnas Vitulskis, Vaida Genytė, Vytautas Šiškauskas, Viktoras Malinauskas, Romas Dambrauskas – neįmanoma išvardyti visų akademinės ir populiarios muzikos atlikėjų, per penkiolika metų dalyvavusių festivalyje. Šiemet taip pat netrūko nei garbės svečių, nei muzikos profesionalų, nei mėgėjų.

Šis festivalis iš daugelio kitų išsiskiria tuo, kad jame dalyvauja ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys neįgalūs vaikai. Pasirodydami scenoje drauge su profesionalais neįgalieji atlikėjai pasijunta visaverčiais visuomenės nariais, turi galimybę parodyti savo talentus, tobulėti.

– Ar turite pagalbininkų?

Pasirodydami scenoje drauge su profesionalais neįgalieji atlikėjai pasijunta visaverčiais visuomenės nariais, turi galimybę parodyti savo talentus, tobulėti.

– Didžiausias organizacinio darbo krūvis tenka man, daug kuo padeda ir mano dukra Lijana Žiedelytė. Ji beveik visų festivalio koncertų vedėja, programų režisierė. Lijana yra profesionali atlikėja, dalyvauja "Žvaigždžių kvarteto" veikloje, rašo scenarijus įvairiems televizijos projektams. 2017 m. Lijana parašė scenarijų festivalio "Gražiausiu taku" projektui "Lai dainuos baltų širdys", skirtam Lietuvos ir Latvijos kultūriniams ryšiams stiprinti. Tada iš ekrano VDU salėje visus dalyvius ir žiūrovus sveikino kompozitorius Raimondas Paulas.

– Prisiminkime, kaip gimė festivalio idėja?

– Dirbdama darželyje-mokykloje "Saulutė" 2000-aisiais įkūriau to paties pavadinimo popchoriuką, vėliau išaugusį į muzikos grupę, kurią galėjo lankyti viso Kauno miesto vaikai. Su "Saulute" ėmėme dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, respublikiniuose festivaliuose. Nutarėme ir mes suorganizuoti festivalį. Pavadinome jį "Gražiausiu taku", nes su poete Z.Sadauskaite buvome išleidusios taip pavadintą dainų knygelę.

– Esate iš tų, kurios nemoka sėdėti rankas sudėjusios?

– Kas mane pažįsta, žino – man žūtbūt reikia veiklos. Muzika yra ne tik mano pomėgis, bet ir gyvenimo būdas. Tiesa, kelias į ją nebuvo lengvas. Daugiau galimybių atsivėrė, kai iš rajoninio Aukštaitijos miestelio persikėliau į Kauną.

Kad ir kur dirbau – darželyje, mokykloje ar neįgaliųjų vaikučių centre, visur stengdavausi suburti ne tik mažuosius dainorėlius, bet ir dainuojančias moteris. 2010-aisiais įkūriau moterų ansamblį "Guboja", kurio pagrindą sudarė pedagogės. Tai buvo tikra sielos atgaiva.

Mūsų koncertinė veikla neapsiriboja renginiais šalies viduje. Ir mes lankėmės užsienyje, ir pas mus atvykdavo užsienio kolektyvai. Gaila, bet šiemet dėl pandemijos į festivalį "Gražiausiu taku" negalėjo atvykti mūsų draugai iš Latvijos ir Lenkijos.

Etapas: "Guboja" ir jo vadovė festivalio scenoje paminėjo ir ansamblio veiklos dešimtmetį. Aleksandros Danutės Žiedelienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tiesa, kad į "Saulutę" priimate visus, norinčius dainuoti? Dar Š.Suzuki yra psakęs, kad nėra negabių, netalentingų vaikų, o tik nelavinti. Ar sutiktumėte su šia nuomone?

– Priimu ir lavinu visus vaikus. Viską atperka teigiamos emocijos dalyvaujant miesto šventėse, respublikiniuose renginiuose ir televizijos projektuose, įgyta drąsa ir patirtis koncertuojant įvairiose scenose. Gabesni kolektyvo vaikai yra išbandę jėgas ir pelnę prizines vietas įvairiuose konkursuose. Prie gerų emocijų prisideda ir smagios kolektyvų šventės, kai visi vaišinamės labai skaniu ekologišku Laisvutės (vienos mamos gaminamu) tortu.

– Propaguojate kartų bendravimą: jūsų rengiamuose koncertuose dainuoja vaikai, mamos ir močiutės…

– Iš tiesų, kartais koncertuojame trimis frontais. Priekyje stoja "Saulutės" dainorėliai, už jų – "Saulės rato" moterys (daugelis jų – mažųjų mamos) ir pačiame gale – gubojietės. Beje, moterų grupė "Saulės ratas" gimė vos prieš kelerius metus. Tiesiog sykį, per repeticiją, prie manęs priėjo viena mergaitė ir pasakė, kad jos mamytė labai gražiai dainuoja. Taip šovė mintis draugėn suburti dar ir dainuojančių vaikų mamas. O kartą po koncerto prie manęs priėjo žiūrovas ir paklausė: "Mamos, matau, tikros, o už jų stovinčios močiutės?" Atsakiau jam juokdamasi, kad simbolinės (nors kelios buvo išties močiutės). Jungtinis ansamblis visada ypač šiltai sutinkamas publikos ir mūsų festivalyje.

Nuotaika: koncerto vedėjas Gintaras Mikalauskas su "Saulutės" vaikais. Aleksandros Danutės Žiedelienės asmeninio archyvo nuotr.

– Daugelis popamokinės veiklos pedagogų ilgisi ankstesnių laikų ir skundžiasi, kad dabar vaikai kitokie. Ar jūs – viena iš jų?

– Sutinku, kad nebėra taip, kaip anksčiau. Dabar vaikai gali pradėti mokslo metus ir jų nepabaigti. Jiems nusibosta. Jie blaškosi po tuos būrelius patys, šokdina tėvus.

Peržvelgusi visą studijos "Saulutė" dvidešimtmečio kelią, galėčiau išskirti 2000-aisiais į kolektyvą įsijungusius vaikus, kurie lankė dainavimo būrelį ketverius penkerius metus. Beveik su visais, o kai kurie jau artėja prie trisdešimtmečio, iki šiol bendrauju, kviečiu į susitikimus, žinau apie jų gyvenimą. Šį ryšį labai vertinu ir branginu.

Džiugu, kad mūsų koncertuose nuolat lankosi ir buvusios kolegės iš vaikų darželio "Saulutė". Su šiuo darželiu savo muzikinės karjeros pradžią gali susieti ir dainininkė Ieva Zasimauskaitė. Buvau jos pirmoji muzikos mokytoja. 2015-aisiais, kai "Girstutyje" vyko festivalio "Gražiausiu taku" dešimtmečio koncertas, Ieva dalyvavo jame jau kaip atlikėja.

Planuojama sulaukti menininkų iš šešių šalių. Numatomi koncertai, parodos, spektakliai, filmai, bienalės. Dalis renginių vyks Vilniuje.

Festivalį sekmadienį pradės fortepijoninio kvarteto „Confero“ koncertas, vėliau bus atidaryta dešimties menininkų paroda „Turbulencija“, rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“ .

Festivalis „Trans/misijos“ yra svarbiausia projekto „Trakai – Lietuvos kultūros sostinė 2020“ dalis.

Trakų kultūros rūmų direktoriaus Edvardo Keiziko teigimu, šis festivalis yra antras pagal dydį Lietuvoje.

Anot jo, dėl koronaviruso grėsmės nepavyko įgyvendinti visų planų. Ne visi svečiai galės atvykti, kūrėjai iš Čekijos atsiųs savo baleto spektaklio įrašą, neatvažiuos ir ukrainiečių delegacija, nors atsiųs savo parodą bei spektaklio „Emigrantai“ filmuotą įrašą. Vaizdo įrašą rodys ir Lenkijos miesto Žešuvo Vandos Semaškovos teatras.

Tarptautinis menų festivalis „Trans/misijos“ pirmą kartą surengtas Lenkijoje 2018 metais.

Jau daugelį metų pagrindinėje festivalio programoje pristatomus įvairiausių žanrų kūrinius jungianti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Šiemet, kaip ir kasmet, vienu iš pagrindinių šio festivalio bruožų išlieka drąsa keistis ir nuolatinis atsinaujinimas.

Todėl galima drąsiai teigti, kad „Plartforma“ uostamiesčio kultūrinę sceną kasmet papildo naujais šiuolaikinių menų atspindžiais, meta naujų iššūkių publikai ir užbrėžia naujus horizontus kūrėjams. Gal todėl per pastaruosius ketverius metus festivalis jau du kartus buvo apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Tad tikrai rekomenduojama ne tik uostamiesčio, bet ir kitų miestų gyventojams pasidomėti šio renginio programa ir bent savaitgalį užsukti į Klaipėdą.

Must see

Festivalį su trenksmu pradės šokio trupė iš Izraelio – „Vertigo“ su neseniai „Oskarui“ šokio pasaulyje prilyginamam „Bessie Award“ nominuotu spektakliu „Vienas. Vienas & Vienas“. Pasak festivalio vadovės Godos Giedraitytės, tai „viena iš tų trupių, kurių spektaklius žiūrint kūnu bėgioja šiurpuliukai“.

Beveik tris dešimtmečius skaičiuojanti šokio trupė „Vertigo“ iš Izraelio pasižymi unikaliu ir įkvepiančiu kūrybiškumu, šokį laiko gyvenimo būdu, galinčiu prisidėti prie pokyčių ar įkvėpti socialinio ir aplinkosauginio sąmoningumo. Klaipėdoje pristatomas dinamiškas vienos iš šios trupės įkūrėjų, choreografės Noa Wertheim šokio spektaklis pasakoja apie vidinį žmogaus norą būti visaverčiam ir visapusiškam bei tam nuolat trukdančią būties realijų fragmentuotą realybę. Nagrinėjant ir vidinį, ir išorinį pasaulius, spektaklyje tuo pat metu plėtojamas metaforinis ryšys tarp toli ir arti, tarp savęs ir kito. Taigi dešimties šokėjų ansamblio atliekamas spektaklis kalba apie vienybės siekį ir skatina džiaugsmo, atgailos ir susitelkimo jausmus.

Scenos menų trupė „Recoil Performance Group“ iš Danijos ir jam vadovaujanti choreografė Tina Tarpgaard – viena iš nedaugelio Danijos menininkų, kurianti biomeną. Net tris dienas KKKC Parodų rūmuose bus galima aplankyti performansą-instaliaciją „Mass–Bloom Explorations“. Čia įkurdintame skaidriame plastikiniame kupole kartu su tūkstančiais didžiųjų milčių lervų tas tris dienas gyvens šokėja Hilde I. Sandvold. Pasirodo, amžinai alkanos milčių lervos noriai minta putplasčiu, tad šio pasirodymo scenografiją sudaro balto putplasčio detalės, kurios, be to, simbolizuoja išteklių švaistymo mentalitetą. Taigi šioje instaliacijoje tarp gyvybės rūšių kuriasi naujos simbiozės galimybės.

Performanso metu atlikėja, vizualiai keisdama savo kūną, odą ir balsą, stengiasi vystytis kartu su kita gyvybės rūšimi, potencialiai turinčia geresnes perspektyvas išlikti nei ji pati, mat organizmas, galintis išgyventi misdamas plastiku, gali ženklinti naujos gyvybės rūšies Žemėje suklestėjimo pradžią. „Mass–Bloom Explorations“ atskleidžia trapią žmogaus ir kitos gyvybės rūšies sąveikos pusiausvyrą ir biologinį nykimo procesą. Lankytojai kviečiami tyrinėti ir bendrauti su instaliacijos dalyviais, ateiti ir išeiti, kada tik panorės. Jie taip pat kviečiami į kupolą artimiau susitikti su Hilde ir lervomis.

Organizatorių nuotr.

Taip pat iš Danijos į Klaipėdą jau trečią kartą atvyksta ir šokio teatras „Granhøj Dans“. Prieš kelerius metus taip pat „Plartformos“ programoje buvo galima išvysti šokio spektaklį „Vyrai ir Mahleris“, o šiemet Šeiko šokio teatre įvyko trupės įkūrėjo ir vadovo, choreografo Palle Granhøjaus sukurto spektaklio „Bolero“ premjera. P. Granhøjaus spektaklių paslaptis – autorinė obstrukcijos technika, per pastaruosius 30 metų pagimdžiusi 36 originalius kūrinius. Remdamasis anksčiau minėtu darbo metodu, choreografas transformuoja atlikėjų judesius, ribodamas jų veiksmus, atskleisdamas vidinius jų asmenybės sluoksnius ir taip išryškindamas žmogiškąją būtį. Šį kartą spektaklio tema – nuogumas, o pavadinimas – „Ieva ir Adomas“. Tai iš tiesų nuogas duetas, kuris nagrinėja virtualiojoje erdvėje paplitusią pornografiją ir realiame gyvenime demonstruojamą perdėtą drovumą. Tad spektaklis, kontrastuodamas su virtualybe, rodo tikrą nuogumą scenoje.

Užuot eksponavęs šokėjų plastiką ir choreografijos ypatybes, P. Granhøjus scenoje siekia atskleisti vyrus ir moteris tokius, kokie jie yra: tikrus, gyvus ir sudėtingus. Gal todėl P. Granhøjaus darbai jau pristatyti 49 pasaulio šalyse.

Na, ir išlaikant menų pusiausvyrą, vertėtų apsilankyti ir cirko pasirodyme. Prancūzų trupė „Le Cirque Plein d'Air“ į uostamiestį atveža cirko ir muzikos spektaklį „Baltringue“, kurį rodys greta Kultūros fabriko įkurtoje jurtoje. Spektaklio pavadinimas „Baltringue“ prancūzų kalba reiškia cirko palapinės montuotoją. Mažytėje jurtoje šiuolaikinėmis priemonėmis kuriamas mažytis, vaikystę primenantis cirkas, atskleidžiantis gyvenimo kelyje magiją. Nostalgiškoje atmosferoje artistai pasakoja apie savo istoriją ir kasdienybę. Ši gyvenimo karuselė palengva dėliojama iš fantastiškų cirko numerių. „Baltringue“ – tai laimės kupina atminties mugė, akrobatinis kabaretas, kviečiantis dar kartą paklajoti po vaikystės svajones, ir, visų svarbiausia, jomis gyventi.

Organizatorių nuotr.

O ką lietuviai?

Urbanistinio šokio trupė, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ festivalyje pristatys naujausią savo darbą – šokio spektaklį „Su(si)tikimas“. Spektaklyje, kurio atlikėjų veiksmus lydi gyvai atliekama muzika, nagrinėjamos ar, tiksliau, supinamos trys itin plačios temos: seksualinės tapatybės šiuolaikinėje visuomenėje analizė, raganų teismų Lietuvoje istorijos ir sektos veikimo skerspjūvis. Atskleidžiant žmonių bendruomenės manipuliacijos, valdžios, tikėjimo įtakos ir veikimo būdus publika skatinama suktis ratu, o jo centre vystomas vis kitas skausmingų temų aspektas. Netikėtą, tačiau puikų vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė jaunas aktorius Gediminas Rimeika.

Belgijoje gyvenanti ir kurianti, tačiau neretai ir į Lietuvą užsukanti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė drauge su klaipėdiečių Šeiko šokio teatro šokėjais pristatys premjerą – šokio spektaklį „Ordredesordreordredesordre“. Šis spektaklis – choreografinis tyrimas, paremtas moksliniais atradimais biologinių sistemų srityje ir anglų dainininko, post-punk grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso, kurio epilepsijos priepuoliai galbūt buvo sąmoningai jo paties struktūruojami kaip energijos forma kūryboje ir mėgdžiojami scenoje, vidinis peizažas. Spektaklyje mėginama kelti šiuolaikinio žmogaus sąmoningumo klausimą ir svarstoma, kiek chaoso, atsitiktinumo, nežinomybės įsileidžiame į savo itin kontroliuojamą ir saugų gyvenimą?

Belgijoje ir Prancūzijoje cirko ir klounados mokslus krimtusi Marija Baranauskaitė – viena iš nedaugelio profesionalių šiuolaikinio cirko kūrėjų Lietuvoje. Apie klounados mokyklos įkūrimą Lietuvoje svajojanti M.Baranauskaitė šių metų „Plartformoje“ supažindins su savuoju „Sofos projektu“. Jis skirtas žmonėms ir nežmonėms, egzistuojantiems ir neegzistuojantiems žiūrovams.

Pasitelkiant į pagalbą judesį ir humorą, projektas tiria žmonių ir sofų tarpusavio santykius. Kaip mes, žmonės, esame susiję su sofomis? Ką iš šių santykių galime sužinoti apie save ir kitus (žmones ir nežmones)? Kokie mūsų gyvenimai? Ar žmonės gali atlikti pasirodymus sofoms? Kas pastūmėjo cirko artistę kurti spektaklius tokiai netikėtai publikai kaip sofos? Ogi pasaulyje plintantys performansai gyvūnams ar augalams. Nors apie tai, kad tokių kūrinių esama Lietuvoje, gal ir neteko girdėti, tačiau galime išvysti dar didesnį iššūkį atlikėjai – stebėti pasirodymą, skirtą baldams.

Organizatoriai sako, kad Kuliuose kultūrinį pėdsaką skulptorių darbais, istorinėmis parodomis, klasikinio ir šiuolaikinio meno renginiais jau palikęs Sofijos festivalis įkvepia tikėti, kad ši graži kultūrinė iniciatyva prigijo ir tampa stipria regioninės kultūros tradicija, garsinančia ne tik Kulius, bet ir visą Plungės rajoną.

Neseniai Kuliuose apsigyvenęs aktorius ir režisierius, vienas iš Sofijos festivalio organizatorių Valentinas Masalskis teigia, kad festivalis įkvėpimo semiasi iš šiame miestelyje svarbų savo gyvenimo tarpsnį praleidusios rašytojos, dramaturgės, visuomenės veikėjos, pedagogės, moterų judėjimo skatintojos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės.

Festivalio programoje – nemokami koncertai, spektakliai, dirbtuvės, tarp kurių: festivalio atidarymo šokio spektaklis liepos 21 dieną, atliekamas šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios ir kuriančios šokėjos Loretos Juodkaitės, Vilniaus choro „Aidija“ koncertas Kulių bažnyčioje „Tėvyne mūsų, kur esi širdy...”, kompozitoriaus ir atlikėjo Tomoo Nagai iš Japonijos garso ir ritmo koncertas „Resonance“.

Festivalio metu režisierė Kristina Buožytė pristatys K.M.Čiurlionio kūrybos pagrindu sukurtą naują trumpametražį 360 laipsnių virtualios realybės (VR) projektą „Angelų takais“. Dizainerės Rūta Lendraitytė ir Renata Valčik visą savaitę ves skrybėlių dizaino ir kūrybos dirbtuves vaikams bei suaugusiems, o garso menininkas T. Nagai – unikalias vienos dienos ritmo dirbtuves.

Sofijos festivalio kulminacija – liepos 26 d., penktadienį vyksiantis miuziklas-siuita „Ugnies medžioklė su varovais“, kurį pagal Giedriaus Kuprevičiaus muziką, Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus tekstus „pasimatavo“ nauja jaunų kūrėjų komanda: „Taško teatro“ aktoriai ir  Plungės kultūros centro simfoninio orkestro muzikantai. Spektaklio-siuitos kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė, režisierius – Valentinas Masalskis.

Festivalio pabaigai lankytojų lauks ir eksperimentiniai muzikavimai, tai – „Trijų kultūrų ir Čiurlionio susitikimas“ su pianistu Roku Zubovu ir kitais festivalyje dalyvaujančiais muzikais.

Visą savaitę Kulius budinsiantį kūrybos, meno ir bendruomeniškumo festivalį liepos 27 dieną vainikuos parke vyksiantis tradicinis kultūros piknikas, kurio metu bus pristatyta skulptoriaus Mykolo Saukos sukurta instaliacija – dovana atgimusiam Kulių bažnyčios parko fontanui, taip pat dirbtuvių dalyviai pristatys kūrybinės savaitės rezultatus – vyks skrybėlių paradas.

Festivalio organizatoriai tikisi sulaukti ne tik aplinkinio regiono lankytojų, bet ir  ieškančių naujų vasaros potyrių svečių iš didžiųjų šalies miestų. Istorinę atmintį išlaikęs Kulių miestelis nustebins apsilankiusius svetingumu ir kultūrinių reginių gausa.

Lietuvos Kultūros tarybos paramos dėka visos festivalio patirtys suaugusiems ir vaikams – nemokamos.

Italijos publikai bus pristatomi pasaulyje žinomi Lietuvos kultūros grandai ir jaunosios kartos menininkai: Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas, Eimuntas Nekrošius, Deimantas Narkevičius, Mirga Gražinytė-Tyla, Justė Janulytė, Kamilė Gudmonaitė, urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ir šiuolaikinės operos „Geros dienos!” kūrybinė komanda, kiti, pranešė Lietuvos kultūros institutas.

Lietuvos menų festivalis „Flux“ įgyvendinamas su daugiau nei milijoną lankytojų kasmet sutraukiančiu daugiafunkciniu kultūros centru „Auditorium – Parco della Musica“, Nacionaliniu XXI a. menų muziejumi MAXXI ir vienu seniausių teatru „Teatro di Roma“.

Festivalis prasidės gegužės 4 dieną Romoje.

Jį pradės M. Gražinytės-Tylos diriguojamas Nacionalinės Santa Cecilia akademijos orkestro koncertas.

Romiečiams taip pat koncertuos vienas garsiausių Lietuvos džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, bus parodyti E. Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo režisuoti spektakliai, eksponuojamos Vito Luckaus fotografijos ir kt.

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Italijos prezidento Sergio Mattarella‘os (Serdžo Matarelos) globojamas festivalis skirtas pažymėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Festivalyje „PLArTFORMA“ tapatybės tema

Jau šį ketvirtadienį, rugsėjo 14-ąją, Klaipėdoje prasideda XI-asis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, šiemet įvairiose miesto erdvėse gvildensiantis tapatybės temą: hikikomori, translyčiai asmenys, moters statusas, aklųjų tamsos pasaulis. Anot festivalio organizatorių, pagrindinis festivalio „Plartforma“ tikslas – interdisciplinaraus pobūdžio projektai: siekis žiūrovams pristatyti tokius pasirodymus, kurie būtų netradiciniai tiek turiniu, tiek pristatymo erdve. Ypač svarbi menų sintezė bei šiuolaikinė pasirodymų raiška.

Spalio 14 d., 19 val., Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre festivalį atidarys spektaklis-koncertas – „Neišmoktos pamokos”, kurio pagrindu tapo įkvepianti Aleksandr Špilevoj pjesė, skatinanti atlikėjus ir žiūrovus pradėti iš naujo mokytis dalykų, kurių mūsų kažkodėl nemokė mokykloje. Muzikos kompozicija ir atlikimas – „Colours of Bubbles“.

Išskirtinėje erdvėje – „Klaipėdos energijos“ patalpose, spalio 15 d., penktadienį, 22.22 val., festivalio svečius pasitiks specialus keturių muzikos ir šiuolaikinio šokio kūrėjų konceptuali garso ir judesio meno programa „Energosound“ (autoriai: Kristijonas Lučinskas, Donatas Bielkauskas, Viktoras Rubežas, Rūta Butkus). Elektrinės įrenginiai ir teatro prožektoriai panardins žiūrovus į misterišką scenografiją, kurioje garsines kompozicijas transkribuos šokio ir plastikos gyvastis.  

Tarp festivalio projektų – tarptautinės teatro studijos „Farm in the Cave“ spektaklis „Atskirti“ (rež. Viliam Dočolomanský), šokio spektaklis „FEMALE“ (chor. Ugnė Dievaitytė, Lietuva / Ispanija), Prancūzų instituto Lietuvoje pristatomas: kompanijos „14:20“ muzikos ir žongliravimo magijos spektaklis „Žvaigždynai“ (Prancūzija), Vyčio Jankausko šokio teatro šiuolaikinio šokio spektaklis „Agonija“, pojūčių misterija „Muzikos kalba tamsoje“ (rež. Karolina Žernytė), performansas „Connext“ (autoriai: Rūta Ronja Pakalne (Latvija / Estija) & Laura Kvelstein (Estija).

KKKC parodos – kaip matyti šiuolaikinį meną

Dalyvaudamas  šiuolaikinio meno mėnesio projekte, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC),  rugsėjo 15d. 18 val. pristato tris tapybos parodas: Žygimantas Augustinas „IN.550“, Tadas Vincaitis „Nuo gatvės iki galerijos“, Irma Leščinskaitė „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“.. Parodos skirtos ne tik žiūrėti, stebėti ar vertinti, bet visų pirma susipažinti su kitokia tapyba, naujomis jos tendencijomis. Eksponuojamų autorių tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo menininkai kantriai veda žiūrovą pro tapybos sluoksnius, realius ir virtualius jos pavidalus.

ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS „IN. 550“ paroda yra menininko Žygimanto Augustino kraniometrija paremto projekto „ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS  (1520–1572) IR JO APLINKA.Tai istorinių asmenybių tyrinėjimas per asmeninius potyrius“ dalis. Projektas išbando alternatyvius istorinių datų aktualizavimo būdus ir humoro  bei ironijos panaudojimo galimybes visuomeniniame  kontekste. Parodą Klaipėdoje papildys nauji paveikslai, tarp jų – Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforcos portretas, išryškinantis tyrimo metu atsiskleidusį jos panašumą į šių dienų Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Kitą parodą pristato gatvės (street –art`o) menininkas Tadas Vincaitis, savo kūrybai naudojantis Plūgo pseudonimą, – vienas iš grafičių pradininkų Lietuvoje. T. Vincaičio parodos „Nuo gatvės iki galerijos“ ekspozicijoje – keli didelio formato darbai, atlikti tiesiai ant Parodų rūmų salės sienų, iliustruojantys grafičių subkultūros įtaką autoriaus kūrybai, menininko, kaip kūrybinės asmenybės, evoliuciją ir jo santykį su supančia aplinka bei su pačiu savimi. Savo darbais autorius akcentuoja, kad naujos kartos meno kryptys – graffiti, postgraffiti ar neofreskos žanras – taip pat gali būti meninės raiškos kalba, ir nebūtinai tik socialiniame kontekste.

Ir trečiojoje, eksperimentinėje parodoje, „Tapyba, šiuolaikinės technologijos“, tapytoja Irma Leščinskaitė, Į tradicinę tapybą integruoja fotografinio regėjimo, virtualios simuliacijos pavidalus įkūnija ir teigia kitokią kultūrinę, socialinę aplinkos suvokimo problematiką nei emocinė, pasąmoninė, ekspresyvi raiška. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas, suteikiantis tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Paveikslus galima ne tik stebėti, bet ir nuskaityti jų sluoksnius, užkoduotas istorijas naudojantis mobiliosiomis aplikacijomis. 

Viso tris parodos papildo vieną kita tiek meniniais tyrimais, tiek spalvine raiška.

Jau treti metai festivalio vadovė Aleksandra Danutė Žiedelienė po pavasarine festivalio vėliava sutelkia ne tik įvairius Kauno, Kauno rajono, bet ir Latvijos meno kolektyvus, lietuvių ir latvių estrados tradicijas puoselėjančius kompozitorius ir atlikėjus. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvos ir Latvijos kultūriniams ryšiams stiprinti, muzikai, suvienijančiai įvairias kartas, įvairių socialinių grupių atstovus, populiarinti. Koncerte greta patyrusių ir šlovę pelniusių scenos veteranų, tokių kaip Voldemaras Frankonis, Viktoras Malinauskas, Irena Ašakaitė ar Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, Baritonų trio – Benjamino Želvio, Danieliaus Vėbros ir Gedimino Maciulevičiaus – netvirtais žingsneliais, bet spindinčiomis akimis į sceną žengė Kauno vokalinio vaikų ansamblio „Saulutė“ mažosios dainininkės.

Širdis atveriančiose maestro Algimanto Raudonikio dainų, skirtų tėviškei, sūpuoklėse suposi vaikų, mamų ir močiučių, dainuojančių vokaliniame ansamblyje „Guboja“ (vad. A. D. Žiedelienė), balsai. Dainų, pralinksminančių ir paguodžiančių, apjungiančių tautas, galią pajuto ne tik festivalyje dalyvavę Garliavos neįgaliųjų draugijos vokalinio ansamblio ,,Šarma“ (vad. V. Traškevičienė) ir Kudirkos Naumiesčio moterų ansamblio „Komplimentas“ (vad. A. Ubartaitė) kolektyvai, bet ir pilnutėlė VDU Didžioji salė.

Žiūrovų gausa nenustebino – juk ne kasdien gali dainuoti iki širdies gelmių pažįstamas dainas kartu su lietuviškos estrados legendomis, o dar stebint pačiam dainų autoriui A. Raudonikiui! Ne kasdien vienoje scenoje išvysi dainuojančius VDU Muzikos akademijos dėstytojus ir smagią gegužinę polką šokančius studentus – VDU tautinių šokių ansamblį „Žilvitį“ (vad. E. Šnipaitis) bei jiems talkinusį Kauno kultūros centro „Tautos namai“ liaudiškų šokių kolektyvą ,,Šėltinis“ (vad. V. Skiparienė). Žiūrovų susidomėjimas renginio programa nestebino ir todėl, jog ne kasdien, o tiksliau, deja, itin retai Lietuvoje gali išgirsti latvišką dainą, susipažinti su latvių kompozitorių darbais. Šiam nepaaiškinamam „vienos ir tos pačios latviškos dainos, nuskambančios vienąkart metuose per nacionalinį Lietuvos radiją“ reiškiniui (nors Latvijoje yra sakoma, jog kiekvienas latvis turi po vieną liaudies dainą) bei kultūrinės informacijos iš kaimyninės šalies stokai kritikos negailėjo festivalio programoje dalyvavęs publicistas, rašytojas, knygos „Ryga – niekieno civilizacija“ autorius dr. Arvydas Juozaitis. Anot jo, mūsų valstybių santykiams vis dar būdingas fragmentiškumas.

Nepaisant ilgamečio asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ kvietimo sukurti bendrą baltų informacinę erdvę ar bent jau keistis nacionalinių kanalų laidomis, filmų kūrėjų produkcija, transliuoti nors vieną kaimyninės šalies televizijos kanalą – visuomenininkų balsas lieka neišgirstas. O juk tai būtų puiki galimybė stebėti kaimynų gyvenimą, pažinti krašto savitumą, sekti kultūrines, kūrybines aktualijas bei šias žinias panaudoti sprendžiant savo šalies problemas, kuriant bendrus projektus, planuojant turistinius maršrutus. Netiesą sako tie, kurie teigia, jog tai niekam nebus įdomu, nes, girdi, labai mažai kas supranta kaimynų kalbą. Bet juk kalbos niekada neišmoksi, jei jos negirdėsi. Apie tai, kad privalome vieni kitus girdėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, festivalio programoje užsiminė ir VDU profesorius, Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. Anot jo, latvių kalba lietuviams yra lengviausiai išmokstama užsienio kalba, mūsų kalbų bendrą praeitį primena gausybė tos pačios šaknies ir reikšmės žodžių, nuolatinius mūsų protėvių kontaktus liudija ir baltiški skoliniai, ir tarminė, iš baltų genčių paveldėta leksika, vietovardžiai. Mus sieja ir bendri istorijos puslapiai, ir panašūs šiandieniniai geopolitiniai bei tapatybės išsaugojimo iššūkiai, kuriuos sprendžiant negalima tvarkytis tik savo „kieme“, ignoruojant kitos šalies situaciją.

Tai, kad mes – lietuviai ir latviai – esame daug arčiau vieni kitų, liudija kone kiekvieno iš mūsų šilti asmeniniai kontaktai su latviais, aktyvūs įvairių meno kolektyvų, organizacijų ar institucijų ryšiai, miesto švenčių tradicijos. Nemaža kūrybinių, mokslo ir verslo ženklų latviai yra palikę ir tarpukario Kaune. Renginio žiūrovams buvo priminti žymiausi jų: VDU ir Latvijos universiteto studentų bendradarbiavimą liudijanti, tačiau per II pasaulinį karą dingusi 1932 metais latvių studentų dovanota plokštė su prasmingu įrašu „Mūs vieno kopējs gars un vienas asinis“ (Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas), profesoriaus Eduardo Volterio mokslinė ir pedagoginė veikla, architekto Karolio Reisono projektuoti statiniai Kauno centre (Kristaus Prisikėlimo bazilika, Karo istorijos muziejus ir kt.), Kaune klestėjęs iš Latvijos kilusio Roberto Hiršo „Kauno audinių“ verslas ir jį menantys statiniai, kuriuos po savo stogu dabar glaudžia prekybos centras „Akropolis“.

Kaune organizuojamais renginiais ir iniciatyvomis stiprinti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą džiaugėsi festivalyje dalyvavusi Latvijos ambasadoriaus padėjėja Diana Golubecka. Išlikti atvirais, kūrybingais ir žingeidžiais festivalio programos „Lai dainuos baltų širdys!“ dalyviams ir žiūrovams linkėjo ir renginio globėjas, žymus latvių kompozitorius Raimondas Paulas, iš programos režisierės Lijanos Žiedelytės parengto vaizdo įrašo prabilęs lietuviškai. Kompozitoriaus sukurtas dainas koncerte atliko ir lietuvių dainininkai, ir ypatingieji programos svečiai – Latvijos nacionalinio radijo vaikų vokalinis ansamblis „Dzeguzīte“ (Gegutėlė).

Ansamblis ypač išpopuliarėjo 1981 m., kai jį globoti ir repertuarą jam kurti ėmė maestro R. Paulas. Jau ne vieną „Dzeguzītes“ kartą užauginusi ansamblio vadovė Daila Martinsonė šių metų vasarį buvo paskelbta Latvijos muzikos įrašų konkurso nominacijos „Auksinis mikrofonas“ laimėtoja. Šiuo metu ansambliui „Dzeguzītes“ vadovauja ir į keliones lydi D. Martinsonės dukra – Zigda Martinsonė.

Programos Kaune metu latvių vaikų atliekamos linksmos ir žaismingos R. Paulo dainos buvo sutiktos ovacijomis, o koncerto finale lietuvių ir latvių kalbomis nuskambėjusi kompozitoriaus daina ,,Mano gimtinei“ (ž. J. Pėterio, liet. teksto aut. A. Kalinauskas), nepaliko abejingos nei vienos baltiškos širdies.

Festivalio programos įrašą bus galima pamatyti per Nacionalinę Lietuvos televiziją, o bendradarbiauti, pažinti vieni kitus, mokytis vieni kitų kalbos ir dainų, saugoti ir puoselėti baltų kultūrą pradėkime jau dabar, nelaukdami mūsų valstybių šimtmečio.

Didžiausiame pasaulyje menų festivalyje šįmet tarp daugiau nei 3000 pasirodymų iš viso pasaulio dėl kasmet Edinburgo viešąsias erdves ir uždaras vaidybos aikšteles užplūstančios publikos simpatijų ir scenos meno profesionalų dėmesio varžėsi ir būrys šiuolaikinio šokio bei teatro kompanijų iš Lietuvos, o AAT | Artūro Areimos ir OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis „Po ledu“, be gausaus pluošto pozityvių recenzijų ir atsiliepimų, įvertintas ir ypatingu prizu už kaip vienas įsimintiniausių festivalio akimirkų sukūręs pasirodymas.

„The Guardian“ teatro kritikas Andrew Haydonas, kuriam jau teko susipažinti ir su ankstesniąja režisieriaus A. Areimos kūryba, savo tinklaraštyje „Postcards from the Gods“ išskyrė spektaklio pagal vokiečių pjesių autoriaus Falko Richterio dramą „Po ledu“ temos bei teatrinės kalbos šiuolaikiškumą ir neįkyrų aktualumą. „Taip jau nutiko, kad 2008-aisiais Vilniuje teko matyti Artūro Areimos baigiamąjį darbą – spektaklį „Kelias“. Net ir turint omeny šio pastatymo pagal Jimo Cartwrighto pjesę savotišką atšiaurumą, susikoncentravimą tik į pačią teksto esmę ir visišką humoro jausmo stygių, buvo aišku, kad Areima turi „kažką tokio“, – rašo Haydonas. „Pasižiūrėjęs šį spektaklį buvau beveik pasirengęs prisiekti, kad tai – naujas, originalus, pačios lietuvių kompanijos pastaraisiais metais sugalvotas / parašytas darbas, kurio poveikis primena estų grupės NO99 spektaklius“.

Vieno seniausių britų scenos menų savaitraščio „The Stage“ teatro apžvalgininkas Nickas Awde‘as, A. Areimos spektakliui skyręs keturias žvaigždutes, recenzijoje pavadinimu „Negailestinga“ pabrėžia, jog viena didžiausių „Po ledu“ stiprybių – gebėjimas derinti griežtą šiaurietišką estetiką ir subtilų poetiškumą. „Artūras Areima, pristatydamas itin Šiaurės Europos režisūrai būdingą viziją, pasitelkia kandžią simboliką ir užtikrina, jog dar ilgokai po spektaklio „Po ledu“ pabaigos žiūrovo nepaleidžia mintys apie išsekimo kultūrą ir totalitarizmą. [...] Šis šiuolaikinės globalinės korporacinės kultūros komentaras – tai aštrus, tačiau be galo poetiškas išpuolis.“

Pasak taip pat keturiomis žvaigždutėmis lietuvių spektaklį įvertinusio interneto svetainės „Broadway baby“ teatro kritiko Oliverio Simmondso, „Areima derina tai, kas garsu, ir tai, kas dar garsiau, ir nors spektaklio tempas nėra idealus, kai žiūrovus pasiekia spektaklio žinutė, tai įvyksta įniršio pliūpsniais – tokio įniršio, kokio niekur kitur Frindžo festivalyje neišvysi. Kartais taip įvyksta net ne dėl garso, o dėl režisūrinių sprendimų. Beveik viso pasirodymo metu aktorius Rokas Petrauskas sėdi fotelyje, prislėgtas mikrofonų jūros, [...] ir net tuščiuose buteliuose skendinčios scenos grindys turi prasmę – kiekvieną sykį kam nors jomis praėjus, aiškiai girdime traškesį, primenantį apie Ramiajame vandenyne tyvuliuojančią šiukšlių salą – nenuginčijamą paminklą pramoninių atliekų sąvartynams Maldyvuose.“

AAT | Artūro.Areimos teatro spektaklis „Po ledu“ Edinburgo Frindžo festivalyje sulaukė ne tik gausios ir pozityvios teatro kritikų bei žiūrovų reakcijos, tačiau ir ypatingo Summerhall menų centro savininko Roberto McDowello dėmesio. Šis menų kuratorius, drauge su autoritetingais vertinimo komisijos nariais, tarp kurių – režisierius ir kino kritikas Mark Cousins, scenos menų profesorius Noel Witts, Rose Bruford teatro ir performanso meno koledžo vadovas Michael Earley, ir žinoma teatro kritikė, nacionalinio laikraščio „The Scotsman“ bendradarbė Joyce McMillan – būtent Artūro Areimos ir visų spektaklio „Po ledu“ bendraautorių darbą įvertino „Jawbone“ (liet. žandikaulio) apdovanojimą už, paties Roberto McDowello žodžiais tariant, labiausiai bekompromisį teatro pasirodymą Frindžo festivalyje.

Net 13 kartų Edinburgo Frindžo publikai pristatyto spektaklio „Po ledu“ režisierius A. Areima, paklaustas, ką jam reiškia galimybė pasirodyti didžiausiame pasaulyje menų festivalyje ir garbių vietos kultūros bei meno atstovų skirtas apdovanojimas, sakė: „Visų pirma, man tai galimybė pamatyti, kaip į mano sukurtą spektaklį reaguoja skirtingų tautų ir kultūrų žmonės. Džiugu, jog buvome pastebėti, kad sulaukėme didelio vietos žiniasklaidos dėmesio (į pasirodymus atėjo beveik visi svarbiausi JK laikraščiai: „The Times“ „The Scotsman“ „The Stage“ ir kt.). Dar svarbu tai, kad visi jie į mūsų spektaklį atvyko iš vienur ar kitur išgirdę, jog šį darbą būtina pamatyti. Gera, kad mus vertino už drąsą, už aktualumą, už intelektualumą, už įtaigius aktorių darbus. Ir tuo pat metu keista, kad vakariečiai „Po ledu“ vertina kaip aktualų, šiuolaikišką darbą, kviečia į festivalius, o Lietuvoje šis spektaklis įvertintas kaip senstelėjęs – nors kapitalizmas, kurį šiame spektaklyje ir kritikuojame, mūsuose dar tik skleidžia pirmuosius daigus“ – teigia vienas perspektyviausių šalies režisierių.

„Po Frindžo jaučiuosi drąsesnis, parsivežiau aibę idėjų ir esu tikras, kad jas įgyvendinsiu. Apdovanojimas man svarbus dar ir tuo aspektu, jog jį „Summerhall“ vadovas, sujaudintas spektaklio, sugalvojo specialiai mums. Jam pasirodė keista, jog nepataikaujame publikai, kad taip drąsiai ją, taip sakant, krušame, o ji – vis eina ir eina mūsų žiūrėti. Kalbėdavomės kone kasdien, jis vis sakydavo, kad spektaklis niekaip neišeina jam iš galvos ir kad kiekvieną kartą žiūrėdamas jis atranda vis naujų niuansų, naujų subtilybių, pateisinančių tokią aštrią spektaklio formą. Galiausiai pakvietė sukurti spektaklį „Summerhall“ meno centre – jei gausime dalinį rėmimą Lietuvoje, kitą pusę pastatymo kaštų padengs jis“, – pasakojo A. Areima.