Įveikta baimė tapo įsimintinu potyriu

Į Lietuvos motorlaivių akademiją išbandyti vandens formulių atvyko LRT vedėja Ugnė Siparė, atlikėjas Merūnas Vitulskis su žmona Erika, Indrė Kavaliauskaitė, prodiuseris Leon Somov, keliautojas Mantas Bertulis, Vygintas ir Kristina Kaikariai, lenktynininkas Benediktas Vanagas ir kiti.   Nepaisant to, kad vandens formulės ilgis siekia apie 6 metrus, piloto kabina yra gana ankšta. Įspūdį sustiprina ir siauras priekinis stiklas, kuriame dėl didelio greičio vaizdas pradeda lietis. Tuo tarpu ypatinga vandens formulės konstrukcija leidžia plaukti pilnu tempu net 180 laipsnių posūkyje. Todėl varžybų metų vandens formulių pilotai gali patirti ir 6G siekiančias apkrovas.

„Dieve, kaip gerai: aš gyva!“

Be jokios abejonės, E. Riabko susirinkusiųjų neplukdė varžybų tempu, tačiau įspūdžiams tai įtakos neturėjo. Vienas pirmųjų plaukęs M. Vitulskis prieš lipdamas į vandens formulę atviravo, kad ekstremalios pramogos jam itin patinka ir darytų tai dažniau. Tačiau nuo kranto stebėjusi, kaip vyras virš vandens skrieja milžinišku greičiu, E. Vitulskienė neslėpė susijaudinimo ir šiek tiek abejojo, ar pati išdrįs sėsti šalia Europos čempiono. Prie nerimo nuvaikymo neprisidėjo ir E. Riabko pokštas, jog prieš tai plaukęs Merūnas paprašė su žmona plaukti kuo greičiau, nes neva jai labai patinka greitis. Plaukimo metu emocijos liejosi laisvai ir kokpitą užpildė jaudulio kupini šūksniai. Įveikta baimė tapo įsimintinu potyriu, o laivui sustojus E. Vitulskienė sušuko „Dieve, kaip gerai: aš gyva!“

Apkrovas patyrė savo kūnu

Keliautojas M. Bertulis į vandens formulę lipo labai gerai nusiteikęs. Jis nusprendė viską nufilmuoti iš vidaus ir taip perteikti bent dalį patirtų emocijų. Idėja pavyko su kaupu, nes pavyko užfiksuoti, kokios apkrovos veikia F2 pilotus lenktynėse. Pirmo posūkio metu M. Bertulio telefonas tiesiog išskriejo iš rankų ir toliau filmavo tik vandens formulės grindis.

„Telefono jau nebeturiu, nes jis kažkur laive. Dar tik bandau suvokti, kas čia ką tik įvyko. Jausmas neįtikėtinas: plauki didžiuliu greičiu ir atrodo, kad tuoj trenksiesi į betoninę užtvanką, bet laivas pasisuka ir skrendam toliau“, – emocijomis po plaukimo dalijosi M. Bertulis.

Į pasaulio čempionatą – su šeima

Liepos 5-6 dienomis Kupiškio mariose vyksiančiame pasaulio vandens formulių F2 čempionate taip pat bus galima išbandyti tą pačia dvivietę vandens formulę. Be pasaulinio lygio sporto renginio, šiomis dienomis čia veiks dvi mugės – pramogų ir amatų – skirtos visai šeimai. Organizatoriai į renginį kviečia ir kemperių savininkus, nes pačiame pramogų sūkuryje bus atskira zona apsistoti su nameliais ant ratų.

Taip pat nemokamo renginio metu susirinkusiųjų laukia dviejų dienų muzikinė programa. Liepos 5 dieną scenoje pasirodys „Sisters on Wire“, grupės „3 Divos“ atlikėjos Rūta Ščiogolevaitė, Vaida Genytė ir Aistė Pilvelytė. Muzikos fiesta įsibėgės iškart po F2 pasaulio čempionato finalo. Liepos 6 dienos vakarą Kupiškio marių saloje koncertuos Justinas Jarutis, KaYra, Evita Cololo, projekto „Lietuvos balsas“ finalininkai kartu su Džiugu Joneikiu, projekto nugalėtoja Meidė Šlamaitė ir Milėja Stankevičiūtė. Kadangi antroji lenktynių diena sutampa su Mindaugo karūnavimo švente, kaip ir visoje Lietuvoje, 21 valandą čia bus giedamas šalies himnas. Giesmę atliks sentimentalieji „Broliai Kūjeliai“.

Neturintys galimybės atvykti į Kupiškį, vandens formulių F2 pasaulio čempionatą ir 20 greičiausių formulių galės stebėti tiesioginėje LRT televizijos transliacijoje liepos 5-6 dienomis, nuo 17 valandos.

„Šaipėrantas“ – tai pakilus kūrinys, skirtas orkestrui, chorui bei solistams, pasakojantis apie valstybingumo, miesto, bendruomenės, aplinkos kūrimą.

Šio monumentalaus kūrinio specialaus įrašo atlikimui susitelkė didžiulės pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, valstybinis choras „Vilnius“ ir publikai puikiai pažįstami atlikėjai: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Joana Gedmintaitė bei tarptautinių festivalių laureatas ir operos solistas Merūnas Vitulskis.

Modestas Pitrėnas ir Antanas Jasenka/M. Plepio nuotr.

Pasak šią muzikinę istoriją sukūrusio kompozitoriaus A. Jasenkos, simfonija buvo komponuojama pagal specialiai ir kruopščiai atidarymo renginiui apgalvotą scenarijų. Muzika apima du vektorius, veikiančius vienu metu – praeitį ir dabartį.

„Lietuva ir Kaunas, atgavus nepriklausomybę, atgimė iš pelenų. Tuo metu atsirado savarankiškas mąstymas, kūrėsi muzika, architektūra, poezija. Man buvo lengva kurti muziką, nes aš turėjau režisieriaus pasiūlytą kryptį ir naratyvą, mąstymo būdą apie okupuotą, bet turėjusią galimybę atsigauti, tautą. Šioje muzikoje  savo emocinę būseną aš išgyvenau asmeniškai. Mąsčiau apie tai, kodėl taip buvo, ką man skauda. Svarsčiau istorinį kontekstą ir numačiau ateitį“, – simfonijos sukūrimo subtilybėmis dalijasi kompozitorius.

Didžiajam kultūros sostinės atidarymui ruošiama simfonija „Šaipėrantas“/M. Plepio nuotr.

Atidarymo renginio metu muzikinę šio kūrinio kalbą papildys vaizdai, spalvos ir scenografija, susiliesintys į vientisą, didingą ir iškilmingą pasakojimą.

Pasak „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos vadovės Anos Kočegarovos, prie Europos kultūros sostinės programos kūrimo prisidedančią komandą šiandien net sunku ir suskaičiuoti. Ją kuria daugiau nei šimtas kultūros organizacijų, partnerių, prisijungia vis daugiau menininkų: režisierių, scenografų, choreografų, kostiumų kūrėjų, šokėjų, padedančių įkūnyti realybe tampančią Kauno svajonę.

Didysis atidarymas yra Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. Trilogiją sudarys net trys savaitgalio trukmės renginiai, kuriems rengiami analogų Lietuvoje neturintys įspūdingi šou po atviru dangumi. Juos režisuoja ir atidarymo programą sudaryti padeda puikus režisierius Chris Baldwin, turintis ilgametę patirtį dirbant su didelės apimties renginiais.

Solistai Merūnas Vitulskis ir Joana Gedmintaitė/M. Plepio nuotr.

„Nors vis dar gyvename karantino sąlygomis, ruošiamės tikram renginiui, subursiančiam kauniečius ir miesto svečius. Šis renginys yra svarbus ne tik Kaunui ir Lietuvai, bet ir visai Europai. Gyvename neramiais laikais – Europą drasko konfliktai, mūsų visuomenė taip pat yra susikaldžiusi. Vienybė, kurią įžiebia Europos kultūros sostinė, ar tai būtų atidarymas, ar kita programa, turėtų įkvėpti daugiau susikalbėjimo, dėmesio savo istorijai ir grąžinti mus į taikesnį būvį“, – apie programos idėją pasakojo A. Kočegarova.

Visą išsamią Europos kultūros sostinės metų programą planuojama pristatyti rugsėjo mėnesį.

Kalbu apie operos solistą Merūną Vitulskį, kurio šeima gegužės 15-ąją, Tarptautinę šeimos dieną, galėtų būti pavyzdžiu jauniems žmonėms, pasirengusiems prisiekti amžiną meilę ir rūpinimąsi vienas kitu.

– Balandžio 8-ąją su žmona Erika šventėte dešimties metų vedybų sukaktį. Nemažas laiko tarpas... Ar kažkaip ypatingai paminėjote šią progą?

– Jei ne karantinas, gal būtume ir rimčiau paminėję, bet sąlygos neleido. Kita vertus, mums kiekviena diena kaip graži šventė. Nesakau: visko ir pas mus būna, bet iš esmės taikiai, gražiai sugyvename. Užtai ir tie santuokos metai bėga nejučia. Sunku patikėti, kad jau dešimt praėjo...

Stengiamės kasdien tiek žodžiais, tiek veiksmais vienas kitam priminti, kodėl esame kartu. Kitiems gal reikia priežasties arba ypatingos dienos švęsti, o mūsų su Erika gyvenime labai daug ekspromtų. Todėl ir tos dienos visos skirtingos... Net jei jos eilinės.

Vis dar nepamirštame vienas kito stebinti. Jei širdyje kažkas sužibo, tai akimirksniu ėmei ir parašei raštelį apie tai, kaip gera būti drauge arba kad visą dieną mintys sukasi tik apie tave.

Stengiamės kasdien tiek žodžiais, tiek veiksmais vienas kitam priminti, kodėl esame kartu.

– Smagios smulkmenos juk ir sudaro gyvenimo visumą...

– Taip, būtent. O dar mūsų su Erika gyvenime labai daug pokalbių. Nesvarbu, kokia tema: neigiama ar teigiama. Kartais tyliu, bijodamas savo mylimam žmogui užkrauti tą įtampą, kurioje pats verdu, bet galiausiai vis tiek išsišneku. Nes, mano galva, labai svarbu poroje kalbėtis. Niekada susipykę stengiamės neiti miegoti. Antraip ir kitą dieną liks įtampa. Turime išsiaiškinti, kas kam neduoda ramybės. Šitaip kur kas lengviau gyventi.

– Žinau, kad pametinukai Ajus ir Herkus – labai įdomios mažos asmenybės. Ar elgiatės su jais kaip su vaikais, ar labiau kaip su suaugusiais, savo nuomonę jau turinčiais žmonėmis?

– Ach tos mūsų "senos galvos" (juokiasi). Gal penkiametis Herkus dar nelabai, bet šešiametis Ajus tai tikras filosofas. Viskas jam įdomu, o labiausiai – kosmosas ir archeologija. Jaunėliui Herkui šiuo metu labiau patinka mašinos, sportas. Kartais net sunku rasti teisingus atsakymus į visus juos dominančius klausimus. Bet aš su jais elgiuosi kaip su suaugusiaisiais – nieko nevynioju į vatą. Kalbu tiesiai šviesiai, pradedant fiziologija ir baigiant morale, etika, religija. Stengiuosi paaiškinti taip, kaip yra. O klausimų jie pažeria, patikėkite, tikrai ne pagal amžių... Kartais, kai su kitais suaugusiaisiais be mūsų pabūna, tie žmonės išpūstomis akimis mus pasitinka: klausia, iš kur tie berniukai tiek daug žino.

Iš tur (juokiasi). Užtai, kad sąžiningai dirbame jų tėvais. Nuo pat gimimo nėra pas mus jokių mažybinių "letete". Galbūt dėl to ir brolių mąstymas yra kitoks nei bendraamžių. Tarkim, vakar su Erika rimtai kalbėjomės apie mano karjeros posūkius, o vaikai tiesiog lipte lipo ant galvų, kad net sunku buvo susikalbėti. Neapsikentusi Erika ant vieno šūktelėjo. Tas įsižeidė. Teko vyriškai su juo pasikalbėti apie pagarbą vyresniam žmogui, kaip ir apie tai, kad jaunesnis privalo palaukti, kol suaugusysis baigs pokalbį. Atrodo, suprato.

Ryšys: nors pametinukai broliai labai skirtingi, bet tėtį myli vienodai – karštai! Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų šeimoje egzistuoja bausmės? Na, kad ir už tai, kad ką tik lipo tėčiui su mama ant galvos, kai juodu kalbėjosi apie rimtus dalykus.

– Geriausiai šiuolaikinius vaikus veikia technologinės bausmės – tarkim, kai paimi kelioms dienoms jų "iPadą". Ar nesuminkštėja nuo gailių prašymų tėvų širdis? Ne... Šiuo atveju tėvai turi elgtis kaip vienas kumštis. Kaip komanda. Nes jei vienas reikalaus teisingumo, o kitas viską leis – nieko nebus. Todėl su Erika šiuo klausimu esame griežtai sutarę.

Pas mus gerasis policininkas yra močiutė, kuriai leidžiame viską. Mūsų nuomone, lepinti savo anūkus – visų nuostabių močiučių pareiga. Todėl jų meilei netrukdome lietis laisvai.

– Kaip reguliuojate technologinį spaudimą tėvelių smegenims: "Tėti, ar galiu pažaisti vieną kompiuterinį žaidimą?!"

– Griežtai. Broliai gauna pažaisti "iPadu" tik vieną valandą per dieną. Nebent mums, tėveliams, prireikia ramybės – norime be trukdžių pabūti su svečiais ir pan. Žinau, kad valandos nedraudžia ir psichologai. Kitu atveju vaikams grėstų įtampa, padidėjęs jautrumas, nervingumas.

Kalbant apie kompiuterinius žaidimus mano vaikai žino, kad tai, kas vyksta už ekrano, nėra tikrovė. Visada daug apie tai kalbamės. Darau taip, kad vaikai netapatintų virtualiosios realybės su gyvenimu. Aiškinamės, kad žaidimai – tai kūryba, kur viskas nupiešta, sukurta, o ne vyksta iš tikrųjų.

Niekada neleidžiu Ajui ir Herkui žiūrėti baisių filmukų ar žaisti tokių kompiuterinių žaidimų, kuriuose daug smurto. Jei kažkas ten labai sprogdina, šaudo, gaudo, žudo, berniukai patiria per daug aštrių emocijų. Su Herkumi net turime sutartį, kodėl nevalia jų žiūrėti. Nes paskui baisu vienam eiti į tualetą, reikia kviesti tėvus ir t.t. Kai argumentuotai išaiškinu, vaikai supranta ir nezyzia, kad leisčiau tą daryti.

– Gal jūsų šeimoje yra ir daugiau nerašytų, bet žodžiu aptartų taisyklių?

– Viena pagrindinių mūsų šeimos taisyklių – kuo daugiau kalbėtis. Stengiuosi pastebėti, jei kas ne taip. Tuomet su berniukais būtinai kalbuosi, kad viena ar kita problema neįsisenėtų. Tarkim, į suaugusįjį liepiu kreiptis "jūs". Bet buvo laikas, kai broliai norėjo į pedagogą kreiptis vardu. Tuomet bandėme aiškintis, kad mokytojas – tiek amžiumi, tiek ir patirtimi daugiau matęs, patyręs, todėl nemandagu vadinti jį vardu.

Dar viena nerašyta taisyklė – stengtis būti kuo savarankiškesniam ir tvarkingesniam namuose. Susidėti nešvarius drabužius į skalbinių krepšį, lauko batus – į spintą. Noriu, kad nuo mažų dienų jie ruoštųsi gyvenimui. Mažyliui tvarkingam būti dar nelabai sekasi, o didysis iš prigimties yra estetas. Net valgydamas lėkštėje jis susistumdo maistą taip, kaip jam gražiau – į viršų, apačią, kairę ir dešinę, kad daržovės nesiliestų su kepsniu. Tas pats ir dėl daiktų. Jis labai verkia, jei Herkus ima jo daiktus neatsiklausęs ir padeda jau į kitą vietą.

Kol kas broliai gyvena viename kambaryje, tad žinote, kaip būna... Lego pilys griūva. Tuomet tenka įsikišti tėčiui. Ir vėl daug kalbėti, kalbėti ir kalbėti...

Pomėgis: kai šeima vieši pas močiutę Kazlų Rūdoje, Merūnas ima į rankas fotoaparatą ir fotografuoja savo "piemenėlius" prie svirno. Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kaip čia buvo, kad tiksliukė Erika ėmė ir neapskaičiavo kambarių būsimai šeimynai? O jei broliams gimtų sesutė...

– Na, matote (juokiasi), vienam vaikeliui kaip ir pasiruošėme, o kitas netikėtai iš paskos atėjo. Todėl sesutę planuosime galbūt tada, kai išsikelsime į didesnį būstą. Žinote, kaip liaudyje sakoma: pirma kurk lizdelį, po to perėk vaikelį. Jau turime įsigiję sklypą Trakuose, prie ežero.

Šiuo metu (bent jau prieš karantiną taip buvo) gyvename labai aktyviai, tad kraustytis į užmiestį dar negalvojame. Darželiai, mokykla čia pat. Patogu.

O vienas kambarys dviem jaunuoliams irgi neblogai – puiki tarpusavio ryšio paieška. Kaip ir dviaukštė lova, kažkada buvusi mano didžiausia svajone. Kadangi ruošiamės pirmai klasei – reikės ir dviejų atskirų stalų... Žodžiu, kol kas pasitenkinsime nedidele vaikų kambario rekonstrukcija ir dviejų atskirų erdvių broliams sukūrimu, o jau paskui žiūrėsime.

– Kai nuo koronaviruso mirė jūsų močiutė, supykote ir nusprendėte lengvai nepasiduoti. Pripirkote šeimynai vitaminų D, C, žuvų taukų... Pradėjote grūdinti organizmą, daugiau vaikščioti, važinėtis dviračiais. Ar pasijutote geriau?

– Žinoma. Ėmėme daugiau laiko praleisti gamtoje, parkuose, važinėtis dviračiais, paspirtukais. Mūsų vaikai ir šiaip be galo judrūs. Tai dar daugiau hiperbolizuoti jų judesį būtų buvę kvaila. Mano nuomone, vaikui turi likti laiko ir absoliučiai nieko neveikti. Šimtas būrelių – kaip dažnai mėgsta šiuolaikiniai tėvai – suteikia jų vaikams didžiulę emocinę ir fizinę perkrovą. Tad saviškiams būrelius žadame skirstyti labai atsakingai. Norime, kad nuo rudens broliai pradėtų lankyti plaukimo treniruotes, Lotynų Amerikos šokius.

– Nustebinot sakydamas, kad jūsų prioritetų sąraše berniukams yra šokiai. Gal pats vaikystėje pramoginius šokius lankėte?

– Deja, ne. Užtai ir pasigendu, kalbant apie savo laikyseną, tos šokėjiškos nugaros. Stoviu scenoje ir jaučiu, kad kūprinuosi. Gerai dar, kad frakas įpareigoja pasitempti. Labai norėčiau, kad mano vaikai bent truputį palankytų plaukimą, šokius, nes tai duotų didelės naudos jų laikysenai, fizinei sveikatai. Be to, šokiai moko gerbti merginas. Ir  prisižiūrėti. Močiutė pasakojo, kad prezidento Antano Smetonos laikais save gerbiančios šeimos visuomet leisdavo savo vaikus į šokius. Mes vyresnėlį dar į "Ąžuoliuko" chorą užrašėme, tad dabar ruošiamės stojamiesiems egzaminams – dainelę padainuoti, paintonuoti.

– Kaip suprantu, Ajus paveldėjo tėčio klausą, o kokiais talentais Dievulis apdovanojo Herkų?

– Abu broliai turi puikią klausą, tik gal vyresnėlio klausa šiuo metu truputį geresnė. Bet tai tik lavinimo klausimas. Jaunėlyje Erika mato save. Jis sportiškas, ištvermingas, azartiškas berniukas. O Erika pati šitas savybes turėjo nuo vaikystės, mat Lietuvos rankinio rinktinėje žaidė. Todėl ir Herkus toks ekstremalas – lekia, lūžta, griūva, klumpa ir vėl keliasi.

Vyresnėlis Atas labiau į menus linkęs, tad daugiau – į mane. Bendra broliams turbūt tai, kad abu be galo jautrūs. Todėl savo emocijas turime valdyti, nešūkauti ant jų be reikalo, net ir labai pavargę būdami. Jei atvirai, ketverius metus, jiems augant, su žmona be miego buvome: vaikus labai pilvo pūtimo skausmai vargino.

Ir visa tai vyko mano karjeros Europoje suklestėjimo metais... Sunku buvo, bet žmonės daug ką ištveria, o čia juk tik vaikų auginimas (juokiasi).

Ryžtas: Herkų ir Ajų tėvai augina tikrais Lietuvos patriotais, kurie nedvejodami eis ginti savo tėvynės. Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai buvote šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų, vienas muzikos pedagogas pasakė, kad Merūno išbandymų užtektų trims atskirų žmonių gyvenimams. Kas padėjo nepalūžti kelyje?

– Kai man buvo šešiolika, mirė mama. Iki jos mirties augau trijų moterų apsuptyje – mamos, močiutės ir tetos. Tie šeimyniniai išgyvenimai, karjeros posūkiai mane įkvėpė visokiems pamąstymams apie tikėjimą.

Nei aš, nei Erika nesame praktikuojantys katalikai, tačiau šventinių tradicijų stengiamės laikytis. Vienu metu galvojau, kad neprimesiu savo sūnums jokios religijos – kai užaugs, patys pasirinks. Bet ilgainiui supratau, kad toks mano požiūris būtų didelė klaida. Jei jaunas žmogus neturės kuo tikėti, vadinasi, jam nebus nieko švento. Aš pats buvau auginamas kaip katalikas, todėl tikrai suprantu, kas šventa, o kas ne...

Vis dėlto nenoriu painioti religijų su tikėjimu. O tikėjimas manyje tikrai yra! Jis ir padėjo nepalūžti.

– Kaip judu su Erika dalijatės buities darbais?

– Na… niekaip. Jei reikia specialisto, tai jį ir kviečiame. Jei galime pasidaryti patys, imame ir darome. Kadangi aš augęs tarp trijų moterų, tai tikrai daug ką moku pats – megzti, adyti, nerti vąšeliu, plauti indus, grindis ir pan. Ar tenka tais gabumais pasinaudoti? O kaipgi?! Lopau brolių kiemo kelnių skyles, kurių vis atsiranda ir atsiranda. Jei nelopyčiau, nespėtume naujų pirkti. Juokiuosi iš Erikos sakydamas, kad batsiuvys be batų. Pati turi mados namus, užsiima drabužių siuvimu, o vaikai kiauromis kelnėmis laksto. Bet jau girdėjau, kad ir vaikams pradėjo siūti, ne tik suaugusiesiems.

– O kaipgi jūsų paties darbai – ar pamažu grįžtate į įprastą ritmą?

– Deja… Mano darbai kol kas stovi vietoje. Neseniai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras atsiuntė nemažai spektaklių suderinti. Tad, jeigu griežtesnių sankcijų dėl pandeminės situacijos nebus, gal ledai ir pajudės… Dėl užsienio turbūt dar teks palaukti. Gaila, kad visi dvejų trejų metų numatyti gastrolių planai žlugo.

Daug jaunų šeimų, iki tol didelį dėmesį skyrusių savo profesinėms karjeroms, dabar džiaugiasi, kad karantinas sutvirtino jų tarpusavio ryšį, leido iš naujo atrasti šeimos jėgą.

Kai Dievas užveria duris, atveria langus. Daug jaunų šeimų, iki tol didelį dėmesį skyrusių savo profesinėms karjeroms, dabar džiaugiasi, kad karantinas sutvirtino jų tarpusavio ryšį, leido iš naujo atrasti šeimos jėgą.

Ir mes su Erika patyrėme daug džiugių atradimų. Aš atgaivinau keletą senų naujų pomėgių. Tarkim, iki šešiolikos metų rinkau senovines monetas, domėjausi numizmatika, bet, susirgus mamai, kolekciją pardaviau, nes reikėjo pinigų vaistams. Tai dabar ir vėl grįžau prie šio hobio.

Atsirado laiko maistui gaminti. Sukiojamės su Erika virtuvėje pakaitomis. Gal tik mažai su kuo bendraujame. Todėl šeima – stipriausias mūsų vienetas. Tikrieji draugai – išlikę per metų metus, su kuriais mus sieja panašios vertybės, bendros patirtys, išgyventi sunkumai. Jų nedaug.

– Ar turite namuose aštrių kampų, dėl kurių dažniausiai kertasi judviejų su Erika nuomonės?

– Mes abu labai skirtingi. Erika konkreti, tiksli. O man čia spraga. Man reikia, kad kūryba uždegtų, kad galėčiau visą savo visą energiją jai atiduoti…

Finansai mūsų bendri. Vieni skirti verslui, kiti – šeimai. Dėl didelių pirkinių tariamės iš anksto. O koks paskutinis didžiausias? Gal tas žemės sklypas Trakuose, įsigytas prieš pirmąjį karantiną.

Dažnai ten nuvažiuojame, pasėdime ant ežero kranto. Pažvejojame su sūnumis. Visada troškau, kad mano vaikai matytų varles, žalčius, vabalus, stirnas, kad gyventų toje gyvoje gamtoje – bėgiotų basomis po žolę, laipiotų į medžius, maudytųsi ežere… Matau, kaip jiems ten patinka. Nenoriu, kad mano berniukai būtų miesčionys baltarankiai. Noriu išmokyti juos ir pjauti, ir kalti, ir daržą sukasti. Vyrai juk turi mokėti viską!

Vienas geras dalykas, kuris prasideda su daina „Tavo šypsena“, tai naujo solinio dainininko albumo gimimas. Tai bus antras vieno geriausių Lietuvos tenorų originalus albumas ir gerbėjai jau senokai jo laukia. Nors nemaža dalis albumo dainų sukurtos, tačiau dar ne visos įrašytos. Kai kurių kūrinių įrašai atidėti iki karantino pabaigos, nes juose turi dalyvauti nemažai žmonių. Paklaustas, ar vėl į studiją planuoja susikviesti visą simfoninį orkestrą, dainininkas šypsosi ir sako, kad norėtų, tačiau šiuo metu tokia idėja atrodo komplikuotai, todėl atidėjo ją saugesnei ateičiai. Dainininkas norėtų, kad antrasis jo solinis originalus albumas niekuo nenusileistų itin sėkmingam pirmajam.

Merūnas Vitulskis, „YouTube“ stopkadras

Turiu daug daugiau laiko nei įprastai viską smulkiai apsvarstyti ir pasiruošti. O kai jau bus galima – beliks tik įgyvendinti.

Pirmasis originalus M. Vitulskio albumas „Muzika – Lietuvai“ buvo išleistas prieš ketverius metus. Tai buvo tikrai išskirtinis atvejis lietuviškoje muzikos rinkoje. Iki šiol jis laikomas vienu brangiausių popmuzikos albumų mūsų šalyje. Specialiai kurtas M. Vitulskiui kompozitoriaus Kipro Mašanausko ir geriausių Lietuvos tekstų autorių. Įrašytas drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus. Albume M. Vitulskis atliko duetą su garsiausiu visų laikų Lietuvos tenoru Virgilijumi Noreika. Albumas „Muzika – Lietuvai“ buvo pristatytas didžiausiose arenose gyvai su simfoniniu orkestru. Pristatymuose dalyvavo ir a.a. V. Noreika. Koncerto metu salėje pirmą kartą muzika buvo suderinta su lėktuvėlių šou. Subtilią ir elegantišką aviamodelių programą atliko Lietuvos ir pasaulio daugkartinis čempionas Donatas Paužuolis su komanda. Vėliau albumas buvo išleistas limituoto tiražo itin aukštos garso kokybės vinilo plokštelėje.

„Gera prisiminti „Muzika – Lietuvai“ koncertus su orkestru ir tą magišką lėktuvėlių skrydį virš minios. Atrodo tai buvo taip seniai, pažiūrėjau įrašą ir net fiziškai pajutau ilgesį. Džiaugiuosi, kad gyvenimas po truputį suka atgal į vėžes. Štai ir pasirodymas nacionalinėje Airijos operoje, pirmą kartą po ilgos pertraukos, teikia vilčių, kad muzika mažais žingsneliais grįžta į sceną“, – sako M. Vitulskis.

Dainininkas neseniai parskrido iš Airijos, kur atliko Rudolfo arijas iš operos „Bohema“. Koncertas iš nacionalinės šalies operos buvo transliuojamas internetu ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir puikių kritikų įvertinimų. Nors Lietuvos tenoras pasakojo, kad šis pasirodymas jam lėmė dešimties dienų izoliaciją Airijoje ir lygiai tokią pat izoliaciją grįžus į Lietuvą, tačiau jis ir vėl kartotų.

O kol laukia kitų pasirodymų operos scenose, jis intensyviai planuoja solinio albumo įrašus ir dėlioja būsimų jo pristatymų koncertinį scenarijų. „Turiu daug daugiau laiko nei įprastai viską smulkiai apsvarstyti ir pasiruošti. O kai jau bus galima – beliks tik įgyvendinti“, – šypsosi jis. 

„Buvo vienintelis kartas mano gyvenime, kai aš fotografavau Dakare. Tai buvo pirmame mūsų Dakare 2003 metais ir tai buvo tik vieną kartą, dėl to mane buvo praminę operatoriumi Kipsu. O istorija buvo tokia, tais pačiais metais važiavo dar vienas lietuvių ekipažas ir jie paprašė, kad aš juos nufotografuočiau starte, – istoriją pradės pasakoti A. Juknevičius. – Stovime mes starte, Libijoje, Gadamise, ten be proto graži vieta, kopos milžiniškos, rytinė saulė šviečia. Jie startuoja pirmi, o mes kažkur 10 minučių po jų. Jie atsinešė ir davė man fotoaparatą. Klausė, ar tikrai galiu juos nufotografuoti, kai šie startuos. Aš, žinoma, sutikau, o jie dar pasitikslino ar tikrai, ar tikrai nufotografuosiu. Aš atrėžiau, kad juk pasakiau, kad nufotografuosiu, vadinasi nufotografuosiu. Ką, jūs nepasitikit? Pasikabinau fotoaparatą ant kaklo ir toliau sulindau tvarkyti automobilio“.

Ir nors po didelio pažado, kad įvykdys konkurentų prašymą, lenktynininkui nutiko tai, ko jis pats nesitikėjo. „Praėjo šiek tiek laiko, besitvarkydamas pastebėjau, kad ant kaklo man trukdo fotoaparatas ir tik tada suvokiau, kad turbūt praleidau jų startą! Atsisuku ir matau, kaip jie startuoja ir nuvažinėja... Kadro padaryti nespėjau, tačiau už kelių šimtų metrų prisivijus pavyko padaryti dar gražesnį kadrą, nes už pirmosios kopos vaizdas buvo dar gražesnis“, – pasakos A. Juknevičius.

Į laidą atvyko ir viena tvirčiausių laikomų pramogų pasaulio porų – Erika ir Merūnas Vitulskiai. Gražią draugystę dar mokykloje pradėję Vitulskiai prisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. „Baigiau tą pačią mokyklą, kaip Erika ir, būdamas gal trečiame studijų kurse, gavau prašymą padėti statyti miuziklą toje mokykloje. Atvykau ir, Jėzus Marija! Kažkada pagrindinėje mokykloje matytą lakstančią gražią mergaitę išvydau jau tikrą damą. Taip išeina, kad išlaukiau“, – prisiminimais apie draugystės pradžią dalinsis Merūnas.

Laidos metu vedėjas G. Savickas nesusilaikys nuo komentaro dėl Erikos ir Merūno panašumo. „Na, nepykit, bet jūs abudu labai panašūs, kaip brolis ir sesė. Tikrai“, – teigs Giedrius

„Taip, aš esu iškrypėlis“, – savo humoro jausmo neslėps M. Vitulskis.

Šį vakarą 19.30 val. LNK laidoje „KK2 penktadienis“ visiems puikiai pažįstami žmonės pirmą kartą ryšis prabilti apie jautriausius išgyvenimus. Atvirumas turi prasmę. Savo pavyzdžiais mūsų garsenybės įrodys: emocinės duobės pažįstamos visiems ir būtina skubi pagalba tikrai pasiekiama. Speciali LNK televizijos laida bus skirta emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ 30-ies metų veiklai, per ją bus kviečiama aukoti linijos darbui.

Laidoje itin jautria savo šeimos istorija pasidalins žinomas operos solistas Merūnas Vitulskis, kuriam pastarasis pusmetis buvo nepakeliamai sunkus. „Per šiuos metus aš netekau pusės šeimos. Mano patėvis mirė šiais metais, mano močiutė mirė ir mano dėdė mirė. Tie žmonės buvo labai nuostabūs, jie labai daug davė man, mano gyvenimui. Ir tokių žmonių nepamiršiu niekada. Šios trys mirtys įvyko labai staigiai.  Ir tas nuostabos efektas turbūt yra pats baisiausias. Jei savo artimą žmogų prižiūrėtum ligoninėje, pradėtum lyg ir taikytis prie to, o mano atveju niekam nebuvo laiko. Vienas po kito staiga iškeliavo trys žmonės“, – pasakos Merūnas, vis dar sunkiai atsigaunantis po artimųjų netekčių.

Šios trys mirtys įvyko labai staigiai. Ir tas nuostabos efektas turbūt yra pats baisiausias.

Operos solistas sako puikiai suprantantis  žmones, kurie klimpsta į depresiją ar ištikti emocinių krizių kreipiasi į specialistus. „Mano mama ir mano žmona sirgo depresija. Gerai žinau, kas tai yra ir kokia svarbi yra pagalba“, – sako vyras.

Tuo metu dainininkė Iglė Bernotaitytė prisipažins, kad staigus išgarsėjimas jai buvo sukėlęs nevaldomą emocinį stresą. „Ištisas dienas gulėdavau lovoje. Neatsikeldavau net kompiuterio pasiimti, net į tualetą nueiti būdavo kančia. Nors dauguma bendraamžių man pavydėjo šlovės, viduje jaučiausi labai nelaiminga.  Žinoma, prie to prisidėjo ir neigiami komentarai, kuriuos skaitydavau ir šventai tikėdavau, kad esu tokia bloga, kaip apie mane rašo kiti. Viskas baigėsi tuo, kad teko gerti vaistus, kreiptis  į psichoterapeutus“, – sako Iglė.

„Jaunimo linija“ per metus padeda dešimtims tūkstančių žmonių, o šį vakarą „KK2 penktadienis“  kartu su būriu įžymybių visus kvies padėti „Jaunimo linijai“, kuri kaip tik šiomis dienomis švenčia savo veiklos 30–metį. Emocinę paramą teikianti organizacija „Jaunimo linija“ girdi ir išklauso pagalbos ieškančius žmones visą parą, nenutrūkstamai. Organizacija išgyvena iš privačių ir verslo aukojamų lėšų, jau dabar galima aukoti trumpaisiais numeriais 1402 (3 eurai) 1485 (5 eurai), o didesnę sumą – aukok.lt

Atvykęs į 2TV laidos „Duok paskambinti“ filmavimą Merūnas Vitulskis nė neįtarė, kokią užduotį turės įvykdyti. Burtų keliu išsitraukė užduotį, kurioje turėjo prašyti patarimo dėl skyrybų su žmona.

„Užduotis tokia: tu nusprendei skirtis ir Natalija Bunkė yra pirmasis žmogus, kuris apie tai sužinos. Paskambink ir sakyk, kad tau atėjo supratimas ir nori pasitarti, ką daryti toliau“, – šį trečiadienio vakarą 2TV laidoje „Duok paskambinti“ Merūną drąsins laidos vedėjas Timūras. Dainininkui, tarptautinių dainų festivalių laureatui, operos solistui M. Vitulskiui teko skambinti puikiai žinomai dainininkei, verslininkei N. Bunkei su išskirtiniu klausimu.

Prieš nuspręsdami, kam Merūnas turės skambinti tokiu nemaloniu klausimu, jie su laidos vedėju Timūru netramdė juoko. „Galvoju, kad gal reikia skambinti tam, kuris neturi problemų su širdimi. Prisimenu, kad kai vienu metu skyrėsi milijonai žmonių, man paskambino žurnalistė ir sakė: „Laba diena, mes girdėjome, kad jūs su Erika skiriatės?“ Dar norėjau pajuokauti, kad mes nenorime šito viešinti žurnalistams, bet iškart paklausiau, iš kur tokią nesąmonę ištraukė“, – prisiminimais dalinosi M. Vitulskis

Kaip į tokį netikėtą Merūno skyrybų klausimą reagavo atlikėja N. Bunkė ir kokį patarimą jam davė? Kokias dar niekam negirdėtas istorijas atskleidė Merūnas filmavimo metu, žiūrėkite šį trečiadienio vakarą,  22 val., per 2TV.

Lietuvoje Merūnas išgarsėjo prieš 13 metų, kai laimėjo realybės šou „Kelias į Žvaigždes 2“, tačiau prieš dalyvaudamas projekte apie televiziją geros nuomonės teigia neturėjęs: „Į šou verslą atėjau iš akademinės muzikos ir neturėjau jokios praktikos. Žinojau tik tai, kad televizija ir komercija yra didžiausias blogis, nes taip galvojo vienas mano pedagogas. Iš to laikotarpio atmintyje įstrigo viskas: darbai su režisieriais, savo asmenybės formavimas ir atsakomybės jausmas prieš žmones, kurie mane į šį pasaulį išleido kaip profesionalą. Buvo labai įtemptas laikas, bet, manau, kad tuo metu „egzaminą“ išlaikiau.“

Atlikėjas prisipažino tikintis, kad sėkmė jį būtų aplankiusi ir be „Kelio į Žvaigždes“, tačiau televizijos projektas populiarumui padėjo ateiti greičiau. Nepaisant to, Merūnas išlieka kuklus ir teigia sutinkantis talentingesnių už jį žmonių, kuriems sėkmė dar nenusišypsojo.

„Jaučiuosi palydėtas sėkmės ir laimingos žvaigždės, nes matau kiek žmonių stengiasi ir yra žymiai labiau verti negu aš. Dėl to kartais jaučiu kaltę, nes matau, jog daug talentingesni už mane žmonės sėdi namie, dirba ne tą darbą ir nepildo savo svajonės. Nors širdį į tą pusę traukia, bet kažkas juos stabdo“, – mintimis dalinosi M. Vitulskis

Su žmona Erika du vaikus auginantis atlikėjas taip pat pasidalino prisiminimais ir iš savo paties vaikystės. Merūnas atskleidė, kad vaikystėje jo mama ilgas valandas dirbo ligoninėje, todėl jis daug laiko namie praleisdavo vienas, kas išdykusiam berniukui ne kartą galėjo baigtis tragiškai.

„Buvau labai išdykęs. Nemažai laiko praleisdavau namie vienas arba buvau kartu su mama budėjimuose ir miegodavau medicinos seserų kambarėlyje. Kartais likdavau vienas namie ir žaisdavau balkono vazonuose su mašinėlėm, dar mėgdavau maišyti visokiausius mamos turimus medikamentus ir laukdavau kokios nors cheminės reakcijos. Kartą buvau sumaišęs kažkokią rūgštį su kalio permanganatu, viskas labai užputojo ir sugadinau kilimą. Dar labai mėgdavau stebėti degantį spiritą. Tiesiog papili spirito ir uždegi. Gerai, kad viskas laimingai baigdavosi“, – savo vaikystės eksperimentus vardino operos solistas.

Ką Merūnas galvoja apie lietuvišką pop muziką, kaip atrodytų ideali atlikėjo diena ir kas labiausiai šokiravo kelionės į Mozambiką metu – sužinosite jau šį sekmadienį, 20.45 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ per DELFI TV.

Tiki laisvu jaunimu

„#VisagalisTušinukas – netradicinis ir, netgi pasakyčiau, partizaninis judėjimas, įkvėptas agresyvios rinkiminės kampanijos. Tai, kas vyksta žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose be galo neramina, kad ir vėl išrinksime valdžią, kuri siekia tik savo asmeninių interesų, o ne mūsų visų ir valstybės gerovės. Mes visi esame atsakingi, todėl nutarėme, kad negalime tylėti ir tiesiog privalome imtis veiksmų. Kas gali pakeisti šią situaciją? Jaunimas! Žmonės, kurie laisvi nuo populistinių ideologijų, dogmų, kurie nori ir, svarbiausia, gali pakeisti ateitį“, – teigė #VisagalisTušinukas judėjimo iniciatorius, prodiuseris Dominykas Kubilius.

Kad atkreiptų jaunimo dėmesį ir pakviestų spalio 11 dieną ateiti prie balsadėžių, žinomi šalies atlikėjai – Saulius Urbonavičius-Samas, Merūnas Vitulskis, Maksas Melmanas, Lukas Pačkauskas įrašė dainą. Prie dainos įrašymo prisidėjo ir garsiausius Lietuvos atlikėjus vienijanti asociacija MAMA.

Šokis – netikėta pilietiškumo forma

Prie pilietinės iniciatyvos #VisagalisTušinukas jungiasi ir Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, kurie sukūrė specialų šokį.

„Šokis – gali būti ir protesto, ir pilietiškumo išraiškos forma. Todėl nusprendėme netylėti ir jungtis prie iniciatyvos #VisagalisTušinukas taip, kaip mes mokame geriausiai – šokdami. Patys atstovaujame tą grupę, į kurią yra nukreipta ši iniciatyva. Viliuosi, kad mūsų pavyzdys paskatins ateiti ir kitus jaunus žmones į sekmadienį vyksiančius Seimo rinkimus ir balsuoti“, – sakė „Low Air“ kūrybos vadovė, choreografė Airida Gudaitė.

Choreografiją kūrė Airida Gudaitė, muziką – Adas Gecevičius.

Mažas jaunimo aktyvumas

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2016-ais metais Seimo rinkimų I-ajame ture balsavo 38 proc., o antrajame – kiek mažiau nei 23 proc. jaunimo iki 24 metų amžiaus. Dar mažiau – 37,6 proc. I-ajame ture balsavo rinkėjų nuo 25 iki 34 metų amžiaus.

Pasak iniciatyvos organizatorių, #VisagalisTušinukas nesiekiama agituoti už vieną ar kitą partiją. Pagrindinis tikslas – paskatinti jaunus žmones – 18-34 metų amžiaus, pirmiausia, ateiti į rinkimus.