Viena gyventoja paskambino į Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lankytojų centrą. Moteris pasakojo, kad šalia Nemirsetos esančiuose miškuose sutiko mešką.

„Į klausimą, kodėl nenufotografavo, moteris atsakė, kad ją ištiko stabas. Esą labai išsigando. Kadangi nebuvo nė vieno kito pranešimo, abejoju, ar tai bus tiesa“, – tikino Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos specialistas Erlandas Paplauskis.

Į klausimą, kodėl nenufotografavo, moteris atsakė, kad ją ištiko stabas.

Šansų, kad iš Latvijos iki pat Nemirsetos būtų atkiūtinusi meška iš tiesų nedaug.

„Visur daugybė namų, kiemus stebi kameros. Kameros stebi kelius. Meškai reikėtų įveikti mišką kamerų, ištisus kvartalus namų. Todėl ir netikiu, kad tai galėtų būti tiesa. Esu pastebėjęs, 90 proc. žmonių apie gamtą kalba kliedesius. Jie painioja dydžius, spalvas, rūšis. Viską painioja“, – pastebėjo E. Paplauskis.

Erlandas Paplauskis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Aplinkosaugininkas priminė situaciją, kai iš verslininko Antano Boso žvėrinčiaus buvo pabėgęs vilkas, tarnybos sulaukė dešimčių skambučių.

„Iš visų pusių urbanistiniai centrai. Čia joks gyvis nepamatytas negali pasislėpti. Tačiau visko gali būti, kad žmogus galėjo pastebėti ernį. Ant Liepojos plento latviai buvo radę ernį, partrenktą mašinos. Miške pamatęs ernį žmogus gali jo dydį įvertinti neadekvačiai“, – versiją kėlė E. Paplauskis.

Kiauninių šeimos plėšrūnas išties yra įspūdingos išvaizdos.

„Tačiau net ir jo pėdsakų nerasta. Ką jau kalbėti apie meškos pėdsakus. Viena patikimiausių versijų – galėjo žmogus matyti didelį šunį. Galbūt gyvenantį laukinėje gamtoje. Meška į Švediją juk neišplaukė. Netikėtai išgaruoti negalėjo“, – tikino E. Paplauskis.

Vaizdo įrašu su šiuo Lietuvoje retai sutinkamu gyvūnu socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo Tamošiūnų medžiotojų būrelio vadovas, miškininkas Rimantas Šarkanas.

BNS jis teigė, kad meška nufilmuota sekmadienio pavakarę, prie žvėrių šėryklos, o kolegos netoliese meškos pėdas yra užfiksavę ir prieš mėnesį.

„Meškos aš dar nesu matęs, yra kolegos užfiksavę nuotraukų. Sako, kad jos traukia į Latvijos, Estijos miškus, gal iš Baltarusijos. Bet ji greičiausiai gyvena jau apie mėnesį, nes prieš mėnesį buvo miškų urėdijos darbuotojai užfiksavę pėdas už 8–10 kilometrų, prieš dvi savaites ir medžiotojai matė kažką panašaus į šerną, bet ne šerną. Greičiausiai šią meškutę ir matė“, – pasakojo R. Šarkanas.

Anot jo, neįprasta tai, kad meška nufilmuota netoli nuo regioninio kelio.

„Ji ir prieš tai matyta netoli to kelio, ir dabar – už 200 metrų nuo rajono kelio. Biržų giria pati su Latvija nesiriboja, yra Nemunėlio upė, ji gali upę pereiti, aišku, ir pereis. Bet mes tikimės, kad ji niekur neis, nes mums dėl įvairovės reikia, kad būtų girioje ir meškų“, – kalbėjo medžiotojas.

Meškos Lietuvoje nuolatos negyvena. Jos į šalį paprastai užklysta iš Baltarusijos, pasieniečiai ne kartą yra aptikę jų pėdsakų.

Pastarąjį kartą mešką, einančią geležinkelio bėgiais iš Baltarusijos, šią vasarą buvo užfiksavę Kenos užkardos pasieniečiai.

Apie vidurnaktį iš antradienio į trečiadienį naudodamiesi sienos stebėjimo sistema Kenos užkardos pasieniečiai pastebėjo iš Baltarusijos geležinkeliu ateinančią mešką. Ji kirto sienos liniją ir palei bėgius patraukė į Lietuvos gilumą.

Šią pasieniečių vaizdo kameromis stebimą geležinkelio atkarpą Lietuvos pusėje maždaug 6 kilometrus į šalies gilumą iki Kenos kontrolės punkto iš abiejų pusių juosia apsauginė tvora.

Toli į Lietuvą meška nenuklydo. Kaip tik tuo metu palei sieną netoli „pažeidimo“ vietos visureigiu važiavo patruliavęs Kenos užkardos pasieniečių ekipažas. Gali būti, kad artėjančio automobilio šviesos išgąsdino lepečkoję. Lietuvos pusėje prabuvusi maždaug minutę ji apsisuko ir paskubomis perbėgo atgal į Baltarusiją.

Meška, kelkis!

Būriai persirengėlių šeštadienį rinkosi į Lietuvių liaudies buities muziejų pakviesti sugrįžti pavasarį. Jau nuo seno sakoma, kad pavasaris ateina tada, kai iš žiemos miego pabunda meška. Tad šiemet Užgavėnių dalyviai stengėsi kuo labiau triukšmauti, kad lepečkojė pakiltų iš savo guolio.

„Meška pramiega visą žiemą ir tik per Krikštus, pusiaužiemį, ant kito šono apsiverčia, pradeda čiulpti jau kitą leteną. Dar žmonės sakydavo, kad „Nuo Grabnyčių meška apsiverčia“ ar „Kai žemė atšyla, ir meška iš guolio pakyla“. O pabunda meška jau kovo 25-ąją – per Gandrines. Tada ateina tikras pavasaris, prasideda šviesusis pusmetis. Todėl per Užgavėnes reikia tiek drebinti žemę, šokti ir trepsėti, kad mešką pabudinę, greičiau pavasario sulauktumėm“, – senąsias tradicijas priminė Lietuvos liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė.

Anot jos, dar senovėje įsivaizduota, kad vasara – tai meškos karalystė, o žiema – briedžio. Kai meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis. Taip pat ir vienos iš  seniausių žinomų Užgavėnių kaukių – Meškos, Briedžio. Meška ne tik šiltojo, šviesesnio metų laiko, bet ir stiprybės simbolis. Todėl šiemet lankytojai buvo kviečiami įgauti meškų galią ir taip stipriai treptelėti kojomis, kad žiema neatsisukdama pabėgtų.

Blynų šventė

Kokios Užgavėnės be blynų, tad Rumšiškėse ties įvairiomis senovinėmis sodybomis kvepėjo blynais. Užgavėniautojai ir patys kepėsi, ir kitų keptus blynus ragavo, pilnus pilvus prisikimšo.

Reikia daug prisivalgyti, o tai kitaip nebus jėgų su žiema pakovoti.

„Reikia daug prisivalgyti, o tai kitaip nebus jėgų su žiema pakovoti. Jei silpnai ją varysim, tai ims po to dar ir sugrįš. O mes to nenorime, jau reikia pavasario ir šilumos“, – kalbėjo medine kauke pasipuošęs ir blynus rankose laikantis muziejaus lankytojas.

„Man patinka minkšti blynai. Tris suvalgiau“, – įsiterpė mažasis velniukas.

Dar keli smalsučiai bandė patys išsikepti blynus, bet prireikė tėvelio pagalbos. „Mėgstam mėgstam blynus. Ir antradienį kepsim, valgysim, kad tik žiemos nebūtų“, – du vaikus į šventę atvedęs Arvydas.

„Mano blynų sėkmės receptas – įberti truputį druskos, cinamono ir maišyti su meile“, – kokius blynus kepėsi šį rytą atskleidė Jolanta.

Prisiragavus blynų, lankytojai patraukė pas Užgavėnių daktarą, kuris juokais stengėsi pakelti nuotaiką, žodžiais pakutenti įvairias kūno vietas, kad žmonės pavasarį kuo sveikesni pasitiktų, juk juokas ir vitaminas C geriausi sveikatos palydovai.

Kaukių paradas

Prie senojo malūno atplasnojo gervės, atjojo arkliai, kanopomis ir ragais baksnojosi ir ožiukai. Kovodami atžygiavo ir tradiciniai personažai Lašininis bei Kanapinis. Juos atlydėjo visas būrys įvairiausio plauko persirengėlių, pasiruošusių su trenksmu švęsti Užgavėnes.

„Stengėmės padaryti kaukes kuo baisesnes, kad žiemai baisiau būtų ir nesugrįžtų“, – iš popieriaus pagamintomis kaukėmis Raimonda papuošė visą šeimą.

Dar vieno personažo nepavyko atpažinti. Sutikta moteris taip pat buvo pasidabinusi rankų darbo kauke.

„Koks personažas? O koks atrodo? – šmaikštavo ponia Zita. – Tai gal kokia čigonka esu. Gaila, kad dabar sniego nėra, tai gal net nieko varyt nereikės. Kaip čia reikės dainuot „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“. Bet, tiesa, juk gali sugrįžti, tai reikės šaukti „Žiema, nesugrįžki į kiemą“. Eisim dar blynų ragauti“.

Gražiausios Užgavėnių kaukės sulaukė gausių žiūrovų simpatijų ir buvo apdovanotos.

Dūmais iškeliavo blogis

Šiemet Užgavėnės – kitokios, nes broliškoje tautoje šiuo metu vyksta karas, todėl šventės organizatoriai kvietė būti kartu su Ukraina, o uždegus Morę, kartu dūmais paleisti ir visą blogį.

„Užgavėnės – toks metas, kai kaukėti persirengėliai gąsdina ir išvaro visas blogybes. Šaltis ir žiema – ne didžiausios blogybės, jos išeis pačios, taip jau gamtos surėdyta. Šiemet vienybėje su Ukraina per Užgavėnes prie Morės laužo susirinkime pabūti kartu, pabūti vieningi ir stiprūs, kad sudegintume blogį, pyktį ir susikaupusį nerimą, agresiją“, – susivienyti kvietė šventės šeimininkai.

Didelė minia stebėjo, kaip ugnis pagauna iš šiaudų pagamintas tautines Morės puošmenas ir vylėsi, kad blogis pasitrauks nuo mūsų žemės.

„Lai dūmais iškeliauja šaltis, o ugnis sušildo žemę, kad joje galėtų vėl skleistis pavasario žiedai. Tegu liepsnos sušildo ir mūsų širdis, kad būtų daugiau atjautos žmogui, gamtai ir viskam, kas mus supa“, – stebėdama degančią Morę linkėjo spalvotais sijonais ir skaromis apsikarsčiusi moteris.

Kodėl šiais metais kviečia užsigavėti su meška?

„Meška pramiega visą žiemą ir tik per Krikštus, pusiaužiemį, ant kito šono apsiverčia, pradeda čiulpti jau kitą leteną. Dar žmonės sakydavo, kad „Nuo Grabnyčių meška apsiverčia“ ar „Kai žemė atšyla, ir meška iš guolio pakyla“. O pabunda meška jau kovo 25-ąją – per Gandrines. Tada ateina tikras pavasaris, prasideda šviesusis pusmetis. Todėl per Užgavėnes reikia tiek drebinti žemę, šokti ir trepsėti, kad mešką pabudinę, greičiau pavasario sulauktumėm“, – senąsias tradicijas primena Lietuvos liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė.

Anot jos, dar senovėje įsivaizduota, kad vasara – tai meškos karalystė, o žiema – briedžio. Kai meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis. Taip pat ir vienos iš seniausių žinomų Užgavėnių kaukių – Meškos, Briedžio. Akmens amžiuje, kai viena pagrindinių pragyvenimo formų buvo medžioklė, manyta, kad ir žmonių vėlės gyvena gyvūnuose. Meška, briedis – žvėrys, globoję giminę – laikyti genčių totemais.

Organizatorių nuotr.

„Norėdami greičiau sulaukti pavasario, žmonės sugalvodavę įvairių ritualų. Vienas apsirengdavęs briedžio ar elnio kailiu, prisitaisydavęs ragus ir grumdavęsis su kitu, meškos kailį vilkinčiu. Katras nugali – tas ir valdo gamtą, – apie didžiausią Užgavėnių mūšį pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė V. Olechnovičienė. – Bendruomeninės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, ritualai iš pradžių talkino medžioklėje, o vėliau ir žemdirbystėje. Dėl itin laukiamo šiltojo metų laiko jau su Lašininiu grumiasi Kanapinis, simbolizuojantis asketišką gyvenimą ir pasninką. Lašininio ir Kanapinio kova – senųjų Meškos ir Briedžio varžytuvių aidas“.

Meška ne tik šiltojo, šviesesnio metų laiko, bet ir stiprybės simbolis. Šiųmetėse muziejaus Užgavėnėse organizatoriai kviečia triukšmingai „įgyti“ meškiškų galių ir taip pasirengus sutikti pavasarį.

Vasario 26 d., šeštadienį, užsigavėkim su meška, persikūniję į jos kailį, sekdami muziejuje jau pusiaužiemį išlindusiomis pėdomis ir pabudindami tą, kuri dar miega. O jei nuo linksmybių vėjo pradės draikytis stogų šiaudai, žinokit, kad ten dulka meškos gaurai.

Dairėsi į kelią

"Labai gerai pamenu tą rytą. Buvo spalio 18-oji, penkta valanda. Dirbu apsaugos tarnyboje. Penktą valandą gavome iškvietimą į Girulius. Vos tik pasukome į Girulius, už 500 m nuo Melnragės žiedinės sankryžos, šalikelėje, išvydau mešką. Gyvūnas stovėjo ties pakelės medžių linija, lyg ir dairėsi kirsti kelią", – pasakojo klaipėdietis Patrikas Zaksas.

Vyras darbo reikalais dažnokai važinėja naktimis.

"Kiškių, stirnų, lapių – įvairių gyvūnų esu prifotografavęs. Bet meškos taip ir nespėjau nufotografuoti, nors telefoną ir išsitraukiau", – tikino P.Zaksas.

Žvėris, išvydęs automobilį, nėrė atgal į miško gilumą.

"Galiu patikinti, kad tokio dydžio gyvūną būtų sunku su kuo nors supainioti. Atkreipiau dėmesį, kokiu būdu gyvūnas pasisuko atgal. Jei tai būtų tiesiog didelis valkataujantis šuo, jis būtų daręs judesį atgal, pirmiausia būtų pasukęs atgal galvą, kaklą ir tada visą kūną. O meška styptelėjo ant užpakalinių kojų, lyg persiverstų, tokiu būdu apsisuko atgal. Šuo, mano galva, nesistotų ant užpakalinių kojų", – pasakojo klaipėdietis.

Vyras tikino, kad prieš pusmetį lankėsi Karklėje Antano Boso įkurtoje sodyboje, kur stebėjo ten gyvenančią mešką.

Užfiksuota: netoli Kartenos, tarp Vėlaičių ir Gaudučių piliakalnių, Kretingos rajono gyventojai aptiko meškos pėdsakus. (biomon.lt nuotr.)

"Ten meška yra kur kas didesnė. Melnragėje sutiktoji man pasirodė mažesnė. Nors reikia pripažinti, kad iš toliau sunku įvertinti ūgį ar svorį. Tačiau atstumo užteko, kad atpažinčiau gyvūną", – sakė vyras.

Klaipėdiečio pasakojimu apie akistatą su žvėrimi nepatikėjo vaikino draugai.

"Aš irgi nepatikėčiau, jei pats nebūčiau matęs. Tuo labiau kad meška apsisuko plastiškai, šiems gyvūnams būdingu judesiu. Tačiau turiu pripažinti, kad jausmas nebuvo smagus. Vis dėlto tai yra plėšrūnas, didelis gyvūnas ir akistata su juo yra bauginanti. Labai stebina tai, kad Melnragė ir Giruliai yra tankiai apgyvendinta teritorija. Ką tokiam gyvūnui čia veikti?" – stebėjosi klaipėdietis.

Gali užklysti bet kas

Aplinkosaugininkai, pasiekus žiniai apie Melnragėje matytą retą gyvūną, puolė skambinti Karklės mini zoologijos sodo sargams, klausinėjo, ar iš aptvaro nedingo meška. Paaiškėjo, kad prižiūrimas gyvūnas yra vietoje, niekur nedingęs.

Kilo klausimas, iš kur į Melnragę galėjo atklysti meška?

"Negalime nei patvirtinti, nei paneigti tokio fakto. Informaciją gavome per vėlai, todėl apžiūrėti miško ir kitų teritorijų negalėjome. Būtų buvę beprasmiška ieškoti gyvūno pėdsakų. Tik jie galėtų patvirtinti, kad čia tikrai būta meškos", – paaiškino Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis.

Vis dėlto gamtininkas pripažįsta, kad Lietuvoje pranešimų apie akistatas su meškomis vis daugėja.

"Jau nebežinau, ar yra regionas, kuriame nebūtų fiksuoti šių gyvūnų pėdsakai. Nors šiuo atveju moksliškai negalime patvirtinti, kad meška pasirodė pajūrio miškuose, bet pramigruoti ji tikrai galėjo. Gamtoje visko nutinka, spjauti negali, tik visus stebėjimus reikia tikrinti", – kalbėjo E.Paplauskis.

Kailis: ši Širvintų rajone klaidžiojanti meška nufotografuota liepą. Prieš žiemą plėšrūnas gali atrodyti kur kas stambesnis, nes pakeičia kailį. (biomon.lt nuotr.)

Nors kai kuriems pranešimas apie Melnragėje matytą mešką kelia tik šypseną, E.Paplauskis tikino, kad gamtininkams tai vis tiek yra raginimas atidžiau žvalgyti pajūrio miškus.

"Jei Šaipiuose buvo nufotografuotas senas vilkas, vadinasi, pajūris gyvūnams yra pasaulio kraštas, į kurį atsimuša jų migracijos takai. Bet kas čia gali atkakti – net ir meška", – neatmetė ekologas.

Klaidžiota po apskritį

Versijų, iš kur į pajūrį galėjo atklysti retas gyvūnas, yra įvairių. Gamtininkai svarstė, kad Klaipėdos link ji galėjo judėti tiek iš pietų, tiek ir iš šiaurės.

"Labiausiai tikėtina, kad pajūrį meškos galėtų pasiekti iš Latvijos. Jos ten gyvena ir visiškai tikėtina, kad gali atkeliauti pasienio miškais", – teigė E.Paplauskis.

Šį pavasarį mešką užfiksavo ir Šilutės medžiotojai. Gegužės 20-ąją medžiotojų būrelio "Ąžuolas" nario Vido Maurico vaizdo stebėjimo įranga nufilmavo mešką.

Nors aplinkinių rajonų medžiotojai pašaipiai  kalbėjo apie vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota meška, pats medžiotojas tikino, kad įrašas tikras.

Klausimų buvo kilę dėl įraše matomos datos. Vaizdo kameros savininkas paaiškino, kad po įrangos remonto nebuvo atnaujinti kameros nustatymai, todėl įraše matyti sena data, nors filmuota šiemet.

Žvėris miško laukymėje nufilmuotas Švėkšnos apylinkių miškuose, tarp Vilkų Kampo ir Bliūdsukių kaimų.

Meška buvo užfiksuota ir kitų medžiotojų. Medžiotojų būrelio "Judrės" nariai biologinės įvairovės duomenų registrui skirtame tinklalapyje gegužės 29 d. paskelbė, kad žvėrį išvydo medžioklės metu.

"Sėdėdami medžioklės bokštelyje apie 23 val. pro termovizorių už 300 m pamatėme mešką. Buvo sunku patikėti. Stebėjome apie valandą, po to ėjome link mašinos, meška pasitraukė", – rašė medžiotojai.

Mešką bus galima pamatyti ne tik cirke. Bet ir ten jau uždraudė jų pasirodymus.

Prie Kartenos – pėdsakai

Kur patraukė gyvūnas, sunku spėti, tačiau tame pačiame "biomon.lt" tinklalapyje pasirodžiusi žinutė apie gegužės 22 d. aptiktus meškos pėdsakus prie Kartenos leidžia susidaryti vaizdą, kaip toli per keletą dienų gali nukakti šis žvėris.

Kretingos rajono gyventojai meškos pėdsakus aptiko miško keliuke. Tą pačią dieną patikrintas Alanto upės ruožas tarp Vėlaičių ir Gaudučių piliakalnių, bet daugiau pėdsakų neaptikta.

Gyventojai nufotografavo pėdsakus, jų autentiškumu medžiotojai neabejoja.

Kretingos savivaldybės tarybos narys Romualdas Jablonskis, kuris yra medžiotojų būrelio "Šilo ragas" vadovas, teigė girdėjęs apie ties Kartena aptiktus pėdsakus.

Romualdas Jablonskis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Gal koks lokys iš Latvijos atkeliavo? O Šilutės miškuose, va, ir apsigyveno. Miškininkai yra pasakoję, kad prie Latvijos sienos dažnokai mato meškų pėdas. Bet kad fiziškai būtų kas nors sutikęs, nesu girdėjęs", – sakė R.Jablonskis.

Žinia, kad gyvą mešką klaipėdietis regėjo Melnragėje, kuri yra Klaipėdos miesto teritorijoje, nustebino R.Jablonskį.

"Tai yra čia pat? Oho. Kiek čia yra tarp Klaipėdos ir Kartenos, lokiui tai – ne atstumas. Grįžtame į vikingų laikus. Bet aš nenorėčiau mešką pamatyti sėdėdamas bokštelyje. Kai vilkas sustaugia už šimto metrų, jau nėra labai smagu. Nors ir šautuvą rankoje turi. Bet pati žinia, kad meškos kuriasi Lietuvoje, mane džiugina. Mešką bus galima pamatyti ne tik cirke. Bet ir ten jau uždraudė jų pasirodymus", – kalbėjo R.Jablonskis.

Gali likti ir žiemą

Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos biologas Vitalijus Stirkė pats asmeniškai domisi pranešimais apie Lietuvoje užfiksuotus lokių pėdsakus.

"Pranešimus stebiu jau keletą metų. Daugiau pranešimų buvo pavasarį, o rudenį negirdėti apie naujus stebėjimus. Klausimas, ar mešką jau galima laikyti nuolatiniu Lietuvos miškų gyventoju? Bent vieną atvejį tikrai žinau, kuris byloja, kad meška liko žiemoti netoli Vilniaus. Širvintų rajone pėdsakus ant sniego atrado kovo pabaigoje, tad tikėtina, kad žiemojo", – pasakojo biologas.

Apie pajūrio miškais klaidžiojančią mešką V.Stirkė yra girdėjęs.

"Gal čia ir tas pats individas? Iš to, ką girdžiu, galiu tik spėti, kad kažkur pajūryje meška jau laikosi kurį laiką. Bet ar ji žiemos, neaišku. Tik pėdsakai mums tai gali patvirtinti. Meškos mėgsta medžiotojų šėryklas, gal kur nors pati meška nusifotografuos prieš stebėjimo kameras?" – juokėsi V.Stirkė.

Vis dėlto išgirdęs, kokį judesį padarė klaipėdiečio Melnragėje stebėtas gyvūnas, V.Stirkė sukluso.

"Iš to, ką girdžiu, kaip gyvūnas pasisuko atgal, panašu, kad tai tipiška būtent meškoms. Kiti gyvūnai ant galinių kojų neatsistoja", – pažymėjo biologas.

Vyras patikino, kad Latvijoje yra kelios dešimtys meškų, tačiau joms veistis nėra gerų sąlygų.

"Mažai individų, jos nesuranda poros. Jei meškos atsivestų meškiukų, tai jau būtų tvirtas įrodymas, kad tapo sėslūs tos teritorijos gyventojai. Baltarusijoje meškų gal net ir per daug, todėl jos traukia į gretimas teritorijas. Dažniausiai tai daro jaunikliai, jiems tenka ieškoti naujų maitinimosi vietų", – paaiškino biologas.

Per parą meška gali įveikti kelias dešimtis kilometrų.

"Kol nebus šalčių, jos dar maitinsis. Meška yra įvairiaėdis gyvūnas. Šiuo metu jos ieško maitos, vaikšto po laukus, ieško želmenų ir, žinoma, lanko medžiotojų šėryklas. Pats mačiau – jos šiuo metu pilnos cukrinių runkelių. Beje, ir šiukšlių konteineriai gali traukti šiuos gyvūnus. Gal to ir ieškojo meška pajūryje?" – svarstė V.Stirkė.

Ieško ramių vietų

Biologas tikino – meškos žiemai gali įmigti ir negiliai.

"Latvijoje miškininkai aptiko mešką, susiraičiusią po egle. Pabaidė ir pabėgo. Meškoms reikia ramios vietos. O tai mūsų šalyje yra problema. Nedaug tokių vietų. Žiemai joms gali tikti nelankomos teritorijos, visai tiktų pelkės pakraštys. Svarbu, kad nebūtų medžiojama", – teigė gamtininkas.

Vasarą medžiotojai Širvintų rajone aukštos kokybės vaizdo kamera užfiksavo mešką prie šėryklos. Biologas paaiškino, kodėl žvėris nežinančiajam gali atrodyti sulysęs.

"Taip vasarą atrodo visi gyvūnai. Ir vilkai, ir meškos atrodo kitaip. Žiemą jų kailio struktūra visai kita. Turiu fotografiją, kaip atrodo meška Vilniaus rajone. Oho, kokia įmitusi", – prisiminė specialistas.

Bijojo motinos

Du rudnosiukus žmonės išvydo Meškinės miške, kur šilutiškiai rudenį renka grybus.

Meškiukai ritinėjosi šalia motinos. Matyti, kaip vieną mama glaudžia arčiau savęs, o kitas jau mėgina tyrinėti aplinką.

„Tiek mano pusbrolis, kuris nufilmavo meškiukus, tiek mano sesuo matė juos savomis akimis. Kai pirmą kartą sesuo paminėjo miške išvydusi mešką, nepatikėjome. O pusbrolis pats aptiko meškiukus ir nufilmavo, bet sakė, kad drebėjo iš baimės. Motinos meškos juk labai gina savo vaikus“, – pasakojo laikraščiui „Šilokarčema“ vaizdo įrašą atsiuntusi moteris.

Filmavo gegužę

Meškinės miškas yra Šylių kaimo pašonėje. Tikėtina, kad tai tas pats gyvūnas, kurį gegužę nufilmavo medžiotojai.

Mešką tą kartą užfiksavo medžiotojų klubo „Ąžuolas“ nario Vido Maurico pastatyta kamera. Žvėris miško laukymėje pasirodė 23 val.

Meška buvo užfiksuota Švėkšnos apylinkių miškuose tarp Vilkų Kampo ir Bliūdsukių kaimų.

Nors medžiotojai ir gamtininkai negalėjo nuspėti – lokį ar mešką nufilmavo vyras, vis dėlto panašu, kad tai buvo jauna patelė, kurios vada tuo metu jau galėjo būti guolyje. Sulysusi mama tą kartą ieškojo pašaro medžiotojų įrengtoje žvėrių šėrykloje.

Apsistos ilgam?

Iš kur į Gardamo ir Vainuto seniūnijų sandūrą galėjo atklysti meška, savo versiją turėjo žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Selemonas Paltanavičius / Redakcijos archyvo nuotr.

„Kaip meškiukus matė? Pasiutimas. Labai netikėta. Juo labiau kad kur jau kur, pamaryje?“ – net aiktelėjo S.Paltanavičius.

A.Bumblauskas apsiverks. Juk sugrįžo ne tik meška, bet ir visų žemaičių simbolis.

Gamtininkas kėlė versiją, kad į Šilutės rajono apylinkes meška greičiausiai atklydo iš Latvijos.

„Ji turėtų kalbėti latvišku akcentu. Latviai turi apie 100 meškų, o Estijoje arti 800 gyvena. Dažniausiai po mūsų šalies miškus lokiai ar meškos tik paklaidžiodavo. Jei atsivedė vaikų, vadinasi, nuo šiol meška gali būti vadinama didžiausiu Lietuvos žvėrimi“, – kalbėjo S.Paltanavičius.

Atgimė žemaičių simbolis?

Gamtininkas žmonėms patarė kaip įmanoma rečiau lankytis miške, kuriame vaikus augina meška.

„Meškiukai gimsta vos 400 gramų. Tik praėjus 2,5–3 mėnesiams, jie išlenda iš guolio. Tuomet jie jau sveria apie penkis kilogramus. Pribloškiama naujiena. Puikiai žinau Gardamo miškus. Tikėjomės, kad kažkada ateis ta diena, bet vylėmės, jog meškos apsigyvens miškuose, esančiuose arčiau rytinių sienų. Tik pati meška žino, iš kur ji atėjo, bet žemėlapyje negalėtų parodyti“, – juokavo S.Paltanavičius.

Gamtininkas tikino, kad meškiukų vada nudžiugins ir jo bičiulį profesorių Alfredą Bumblauską.

„A.Bumblauskas apsiverks. Juk sugrįžo ne tik meška, bet ir visų žemaičių simbolis. Tai žemaičiams kaip naujas apsireiškimas“, – juokavo S.Paltanavičius.

Medžiotojų būrelio „Judrės“ nariai biologinės įvairovės duomenų registrui skirtame tinklalapyje skelbia, kad žvėrį išvydo medžioklės metu.

„Sėdėdami medžioklės bokštelyje apie 23 val. pro termovizorių už 300 m pamatėme mešką. Buvo sunku patikėti. Stebėjome apie valandą, po to ėjome mašinos link, meška pasitraukė“, – rašė medžiotojai.

Kur pasuks gyvūnas, sunku nuspėti, tačiau kol kas jis klaidžioja miškingomis vietovėmis.

Šilutės rajone gegužės pabaigoje mešką užfiksavo medžiotojų klubo „Ąžuolas“ nario Vido Maurico įranga.

Žvėris miško laukymėje pasirodė 23 val. Meška pastebėta Švėkšnos apylinkių miškuose tarp Vilkų Kampo ir Bliūdsukių kaimų.

Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Algirdas Skuodas džiaugėsi tokiomis žiniomis.

„Šis gyvūnas buvo visiškai išnykęs mūsų miškuose. Panašu, kad tai jaunas lokys, ieškantis savų teritorijų. Gyvūnas yra retas ir mūsų šalies miškuose tik pasisvečiuodavo“, – mano A.Skuodas.

Jis abejoja, ar meška pasiliks žiemoti Klaipėdos apskrities miškuose.

Vis dėlto meškų pasirodymas apskrityje kelia nerimą gyventojams.

„Nereikia baimintis, kas norės, ras kur pagrybauti. Reikia elgtis apdairiai ir protingai. Išlipus iš automobilio vertėtų po kojomis ne tik grybų dairytis. Radus meškos pėdą, reikia įvertinti, ar tai šviežias pėdsakas, ar įspaudas jau senas. Jei žvėris lankėsi anksčiau, gali būti, jis seniausiai kituose miškuose“, – patarė medžiotojas.

O jei gyventojui būtų lemta stoti į akistatą su lokiu, medžiotojas patarė laikykis kuo ramiau.

„Ne, sumuštinio jam mesti nereikėtų. Ir garsiai šūkauti taip pat nepatarčiau. Vertėtų kuo ramiau atsitraukti. Lokys nepuls žmogaus, bet jo ir erzinti nereikėtų. Geriau lėtu žingsniu trauktis, žvėris pasuks savais keliais. Žvėris yra miško karalius, ne mes“, – įspėjo A.Skuodas.

Bailiausiems grybautojams A.Skuodas patarė rinktis gerai pažįstamas vietoves.

„Jei jau taip neramu, na, galima pasiimti žvėrims skirtų dujų balionėlį. Bet esu įsitikinęs, kad neteks jo panaudoti. Žvėris jaučia žmogaus kvapą iš toli. Vizualiai tikrai sudėtinga žvėrį pamatyti, nes jis pasitraukia anksčiau, nei žmogus jį išvysta“, – patikino A.Skuodas.