Seimo nario teigimu, priemiesčiuose gyvenančios daugiausia jaunos šeimos yra atsidūrusios tarsi uždarame rate: savivaldybės neskiria šioms gatvėms prioritetinio dėmesio, o gyventojai nepajėgūs vien savo lėšomis finansuoti pagal esamus reikalavimus visos apimties gatvės  – su šaligatviais, apšvietimu ir lietaus nuotekomis –  įrengimo.

„Todėl de facto tokiose gatvėse asfaltas klojamas arba nelegaliai, arba gyventojai dešimtmečius be aiškios perspektyvos yra priversti dardėti dulkėtais žvyrkeliais,“ – sakė Seimo narys konservatorius M. Skritulskas.

Pernai sausio mėn. Seimo Aplinkos apsaugos komitete jis inicijavo viešą diskusija apie šią problemą, kuri tuo metu buvo aktuali net tik priemiesčio gyventojams, bet ir sodų bendrijų gyventojams. Kaip pastebi M. Skritulskas, įsigaliojus statybos techninio reglamento, kuris reglamentuoja statybą leidžiančių dokumentų išdavimą, pakeitimams, sodų teritorijose gyvenantiems gyventojams nebereikės statybą leidžiančio dokumento tiesti ar rekonstruoti gatves.

„Deja, priemiesčio gyventojai vis dar yra žvyrkelio ir biurokratinių spąstų įkaitai, nors gatvės, kurių dangą norima asfaltuoti dažniausiai yra pagalbinės, t.y. netranzitinės, lokalinės, užtikrinančios privažiavimą prie atskirų objektų, jomis praktiškai nevažiuoja sunkusis transportas. Nelabai suprantama, kuo jos skiriasi nuo sodų bendrijų gatvių, kuriose iškilę gyvenamieji namai ir gyvena nuolatiniai gyventojai“, – sakė kreipimąsi inicijavęs M. Skritulskas.

Kadangi nuo Seimo komitete vykusios diskusijos praėjo daugiau nei metai, parlamentaras tikisi iš Aplinkos ministerijos gauti konkrečius pasiūlymus, kaip būtų galima supaprastinti priemiesčių gatvių asfaltavimo teisinį reguliavimą.

Neabejotinai – ši pramonė netolimoje ateityje bus neatsiejama atsinaujinančios energetikos sudedamoji dalis, kurianti kur kas didesnę pridėtinę ekonominę vertę, padėsiančią palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro: gamtinių dujų ir naftos. Lietuvai yra būtina ją diegti, idant turėtume konkurencingą ekonomiką. Kartu būtina plėtoti atsinaujinančią energetiką ne tik sausumoje bet ir jūroje, kur energetikos gamybos efektyvumas kartais yra didesnis nei žemyne. Žengiant šiuos žingsnius Lietuva 2030 metais turėtų tapti ne importuojančią energetikos (po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo), bet eksportuojančia šalimi. Ką Lietuva laimėtų? Santykinai mažesnes elektros energijos kainas bei, naudojant atsinaujinančią energiją, padidintų pramonės gamybos našumą dėl mažesnių taršos mokesčių.

Tačiau ar dėl šio itin svarbaus prioriteto reikia pamiršti kitus prioritetus? Pavyzdžiui, gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, turėti subalansuotą ekosistemą, vystyti rekreaciją ir turizmą? Atsakymas turėtų būti labai aiškus – jokiu būdu ne!

Todėl vietos parinkimas tokiai chemijos pramonei yra ne mažiau svarbus nei pati pramonė. Sveikas protas suponuoja, kad tokios gamyklos turėtų būti jau dabar veikiančiose pramonės zonose, šalia kitų gamyklų, kur yra jau dabar tam pritaikyta infrastruktūra, pagarbus atstumas nuo gyvenamųjų namų.

Kodėl gi dabar siūloma statyti šią gamyklą ne taip, kaip siūlytų sveikas protas, bet plyname lauke vos už 45 metrų nuo gyvenamųjų namų, šalia gyvenvietės per kurios centrą vilkstinėmis, alinant kelius ir kitą infrastruktūrą, keldamos triukšmą dardėtų autovežių cisternos su degiu ir pavojingu metanoliu ir vandeniliu? Kretingos rajono meras Antanas Kalnius „Žinių radijo“ laidoje aiškino, kad ne Darbėnams turėtų būti nauda, bet visai Lietuvai. Bet kodėl Darbėnai turėtų aukotis vardan likusios Lietuvos? Gyventi triukšme, nerime dėl galimų avarijų? Kuri jauna šeima norės kurtis Darbėnų miestelyje ir auginti šios gamyklos pašonėje savo vaikus? Ar toliau kas norės investuoti į turizmo verslą, kuris dabar šioje teritorijoje kasmet plečiasi (313 parkas, Atostogų parkas, Japonų sodas), kuria darbo vietas, jei gretimybėje atsiras jokiuose rajono strateginiuose planuose nenumatyta chemijos pramonė? Jei mažėja vietovės patrauklumas, mažėja ir gyventojų nekilnojamojo turto kaina.

O kokią visgi naudą gautų Kretingos rajonas? Gi katytės ašaras – kelias dešimtis tūkstančių eurų už žemės mokestį ir gyventojų pajamų mokestį ir tai sąlyga, jei tie 40 darbuotojų būtų Kretingos rajono gyventojai.

Vadinasi, Kretingos rajono meras A. Kalnius vardan visos Lietuvos aukoja galimai naujas darbo vietas turizmo sektoriuje, mažina žmonių nekilnojamojo turto kainą, vietovės patrauklumą.

Būtų suprantama, jei visa Lietuva rūpintųsi šią sritį kuruojantis ministras, tačiau kodėl tiesiogiai gyventojų renkamas meras numoja ranka į savo rinkėjus bei į tuos devynis tūkstančius parašus padėjusius savo žmones? Darbėnų gyventojai jausmiesi išduoti vietinės valdžios, prarasdami viltį net prašosi būti prijungiami prie Palangos savivaldybės, kuri kaip kurortas taptų jų gelbėjimosi ratu nuo šios gamyklos. Tai prilygsta politinei savižudybei, ką, ko gero, supranta ir pats meras A. Kalnius (gal ne visi daugumoje esantys tarybos nariai). 

Jei mažėja vietovės patrauklumas, mažėja ir gyventojų nekilnojamojo turto kaina.

Žinoma, visiems kyla klausimas, po galais, kodėl taip daroma?

Atsakymas gali būti grįstas prielaidomis. Šis sklypas pasirinktas ne atsitiktinai. Dėl kelių priežasčių. Vandenilio, metanolio gamybai reikia labai daug elektros energijos, ji turi būti kuo pigesnė, kitaip vandenilio gamybos savikaina bus nekonkurencinga rinkoje. Investuotojams gera žinia yra ta, kad į šią teritoriją planuojama atvesti elektros kabelį iš numatomo statyti jūrų jėgainių parko. Neatmestina, kad patys investuotojai taps šio parko statytojai ar jų dalininkai, taigi, tokiu atveju, gamyklos investuotojai į planuojamą gamyklą galės tiekti savo pagamintą elektrą. Kitas elektros šaltinis taip pat greta. Kretingos savivaldybė visai neseniai pakeitė bendrąjį planą, numatydama vėjo ir saulės jėgainių parką greta Auksūdžio kaimo. Bendrąjį planą pakeitė išskirtinėmis sąlygomis, ir, mano manymu, pažeidžiant bent kelis įstatymus. Visų pirma, bendrojo plano pakeitimo pusę kainos apmokėjo bendrojo plano pakeitimu suinteresuoti vėjo ir saulės jėgainių parko statytojai, nors pagal įstatymą bendrieji planai rengiami išimtinai tik savivaldybės lėšomis, kad nebūtų per finansavimą daroma įtaka šiems svarbiausiams savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentams. Savivaldybė sugalvojo apeiti šio įstatymo reikalavimą, pasirašydama paramos sutartį su suinteresuota plano pakeitimu bendrove, už „paramą“ savivaldybė įsipareigojo pakeisti bendrojo plano sprendinius taip, kaip pageidauja „rėmėjas“. Ir pakeisti kuo skubiau – per keturiolika mėnesių. Neįvykdžius „rėmėjų“-energetikų pageidavimų, savivaldybė įsipareigojo grąžinti jai suteiktą paramą, kas prieštarauja paramos įstatymui. Tai, kad bendrojo plano rengimo paslauga buvo perkama iš vienintelio šaltinio, viršijant tam nustatytai leistiną 10 tūkstančių eurų sumą, palyginus su tuo, kas paminėta, – smulkmena.

Tokiu būdu Auksūdžio kaimas tapo aukso vertės investuotojams – čia yra galimybė įsijungti elektros energiją metanolio ir vandenilio gamybai tiesiogiai apeinant ESO tinklus, taip išvengiant mokesčių už elektros perdavimą. Jei eiliniai Lietuvos žmonės ir įmonės elektros energiją perka dalį kainos mokėdami elektros perdavimo tinklus valdančiai įmonei, kuri užtikrina ne tik jų eksploataciją, bet ir plėtrą, tai metanolio ir vandenilio gamyklos investuotojai, jei tai pasitvirtintų, – nemokėtų.

Kokia nauda nemokėti mokesčių už elektros perdavimą Lietuvai, sunku pasakyti, tačiau investuotojams nauda akivaizdi – mažesnės gamybos sąnaudos, didesnis pelnas, kurio ši bendrovė į biudžetą, pagal galiojančius teisės aktus, nemokės, jei investuos daugiau nei 100 milijonų eurų.

Ar tokia turėtų būti Lietuvos valstybei nauda, apie kurią kalbėjo meras A. Kalnius, kai dėl vienos bendrovės didesnio pelno yra paminama greta gyvenančių žmonių nuomonė, interesai, nemokami mokesčiai už naudojimąsi elektros sistemos infrastruktūra, galiausiai nemokami pelno mokesčiai į biudžetą?

Kam turėtų būti teikiamas prioritetas: užsienio investuotojų pelnui, ar Lietuvos gyventojų interesams?

Atskymas sąžiningiems politikams turėtų būti lyg savaime suprantamas.

Man regis, tokios pramonės vietos parinkime turėtų būti aiškiai numatyta valstybinė strategija, numatant kuriose teritorijose ji gali būti plėtojama, kuriose ne. Privalu derinti tiek žmonių, tiek valstybės, tiek jos ekonomikos interesus. Negali vieno rajono mero sprendimai, kurie kelia vis daugiau abejonių, nulemti šios svarbios pramonės vystimąsį. Nederinant interesų su visuomene, tokia pramonė yra tik diskredituojama žmonių akyse. Todėl, kaip dabar matome, tokių sprendimų priėmėjai tampa net naudingais Kremliui idiotais, kurie dėl netinkamų sprendimų keldami visuomenės neigiamas reakcijas, tik talkina priešiškoms mūsų valstybės jėgoms, kurių tikslas vienas – užkirsti kelią šios reikalingos Lietuvai pramonės atsiradimui mūsų šalyje. Net tam tikslui ir tinkamose pramonei skirtose vietose.

Tuo tikslu keliamas provokacinis klausimas, kodėl jūs ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus pasisakote prieš vandenilio ir metanolio gamyklos atsiradimą šalia Darbėnų, kaip ir kontroversiškai vertinami asmenys, kurie yra minimi VSD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitose, pagarsėję prokremliškomis pažiūromis, ar yra teisiami riaušių prie Seimo byloje?

Gerai suformuluotas klausimas, ar ne? Klausimas  su suponuojamu atsakymu, kuris turi aiškią diskreditacinę konotaciją. Suprask, kas yra prieš vandenilio gamyklą, tas yra Lietuvos priešas, kitaip tariant, Kremliaus draugas.

Tačiau šioje vietoje reikia išskirti tris esminius dalykus:

PIRMA.  Tiek Palangos meras Š. Vaitkus, tiek aš, Seimo narys Mindaugas Skritulskas, ne kartą konstatavome, kad vandenilio ir metanolio pramonė turi būti vystoma Lietuvoje, kadangi ji yra neatsiejama atsinaujinančios energetikos sudėtinė dalis, didinanti mūsų šalies ekonominį konkurencingumą, tačiau ji turi būti vystoma ne greta gyvenamųjų vietovių, šalia kurorto, bet tam tikslui pritaikytose pramoninėse zonose.

ANTRA. Būtent tie, kurie neapgalvotai siūlo statyti tokius chemijos pramonės objektus šalia gyvenviečių, nesitardami su jų bendruomenėmis, vengdami pateikti atsakymus į pagrįstus gyventojų klausimus, pirmiausia diskredituoja šią reikalingą ateities pramonę, kelia bereikalingą įtampą visuomenėje.

TREČIA. Parenkant netinkamą šiai pramonei vietą, daroma dviguba žala: keliamas nerimas visuomenėje bei, sykiu, sukuriamas pretekstas tuo naudotis ir Kremliaus įtakoje esančiai penktajai kolonai, kurios užduotis labai aiški – neleisti šiai pramonei apskritai atsirasti Lietuvoje, t. y. nei laisvosiose ekonominėse zonose, nei kitose teritorijose, skirtose pramonei vystyti. Todėl būtent tie, kas neatsakingai, nepagalvoję apie tokias pasekmes siūlo šiai pramonei akivaizdžiai netinkamas vietas, veikiausiai patys to nenorėdami, tampa „naudingais Kremliui idiotais“.

P.S. Sąvokos „naudingas idiotas“ reikšmė: „viešasis asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais, jam pačiam to nesuvokiant“.

Registravau įstatymo pataisą, kuri leistų, atlikus poveikio aplinkai vertinimą (PAV), kitas procedūras, sumažinti įstatymu nustatytą sanitarinę apsaugos zoną (SAZ) tik iki 30 procentų. Pažymėtina, kad SAZ nustato asmuo, suinteresuotas ūkinės ar kitokios veiklos, dėl kurios turi būti nustatyta ši SAZ, vykdymu. Todėl nesant nustatytos maksimalios SAZ sumažinimo ribos, gali būti atvejų, kai Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytas SAZ dydis, pvz., 500 m. dydis, gali būti sumažintas net 10 kartų iki, pvz., 50 m., o tai gali būti nepakankama siekiant apsaugoti gyventojus nuo neigiamo poveikio sveikatai.

PAV atlikimą finansuoja ūkinės veiklos vykdytojas, todėl neatmestina tikimybė, kad jis, būdamas suinteresuotas kuo mažesniu SAZ dydžio nustatymu, gali daryti poveikį PAV rezultatams, siekdamas nustatyti kuo mažesnį SAZ dydį. Todėl šia įstatymo pataisa siekiama, kad žmonių sveikatai pavojinga gamykla ar kitas taršus objektas neatsirastų tiesiai prieš gyvenamųjų namų langus.

Nesu naivus, nesunku nuspėti, kad netrukus įtakingi pramonės lobistai ims įrodinėti, kad tik specialistai, atlikdami PAV, gali geriausiai įvertinti, kas kenkia žmonių sveikatai, kas ne. Todėl netrukus veikiau pamatysime, kas yra kas. Kas kieno interesus atstovauja.

Kodėl tokių privilegijuotų  įmonių su savo filialais yra tik dešimt? Kodėl Lietuvos teritorija suskirstyta į dešimt teritorijų, kuriose be jokios konkurencijos tokias paslaugas gali išimtinai teikti tik viena iš šių dešimties įmonių? Kodėl ši tvarka, nepaisant, kad pasikeitė daugybė Susisiekimo ministrų, nesikeičia 29 metus, t.y. tiek pat metų, kiek klesti 10 išskirtinių įmonių (steigimo data skiriasi tik mėnesiais, įstatinis kapitalas, kai kuriais atvejais minimalus, nesiekia nė 3000 eurų)?

Atsakymai, ko gero, verti milijonų. Tiek, kiek gyvuoja ši tvarka, tiek per vienerius metus gauna šios įmonės pajamų – 29 milijonus eurų!

Susibūrusios į asociaciją techninę apžiūrą vykdančios įmonės –  monopolininkės vienu balsu tvirtina, kad tokia tvarka užtikrina saugumą keliuose, nepaperkamumą ir skaidrumą. Bet ar tikrai taip?

a) Jei jau tokia būtų skaidri ir nekorumpuota šių įmonių veikla, ko gero STT nebūtų  atlikusi tyrimų dėl korupcijos. O jų būta!

b) Kitose, eismo saugumo prasme pažangesnėse nei Lietuva šalyse: Olandijoje, Vokietijoje, Jungtinėje karalystėje, Švedijoje, Danijoje ir kitur nėra tokių monopolinių įmonių, veikia konkurencija ir gali tikrinti visi sertifikuoti servisai, dėl ko saugumas ten keliuose tikrai nenukentėjo.

Lietuvos ypatumai, o tiksliau – paradoksas, kuomet automobilių gamintojų servisai, atliekantys garantinį automobilių aptarnavimą, negali konstatuoti, kad jų parduotas automobilis atitinka techninius reikalavimus! Nejaugi „Mercedes“, „Volkswagen“, „Toyota“ ar kitų gamintojų akredituotų servisų specialistai yra kvailesni ar mažiau išmano apie savo automobilius nei mėlynu kombinezonu šmirinėjantis techninės apžiūros stoties darbuotojas?

Kodėl vairuotojas, atvykęs pasikeisti automobilio alyvos, kartu negali pasitikrinti ir automobilio techninio stovio bei gauti techninės apžiūros pažymėjimą? Tikėtina, tai jis darys dažniau, nes bent kartą per metus jis atlieka techninį automobilio aptarnavimą. 

Atsižvelgiant į tai, kolegos Andriaus Bagdono iniciatyva kartu su Seimo narių grupe šiandien registravome įstatymo pataisas, kurios atvertų rinką naujoms įmonėms bei išardytų šį milijonines pajamas garantuojantį monopolinį apsukrių verslininkų mazgą.

Sankryža, kurioje kone kasmet nusinešamos gyvybės, beveik kiekvieną vasaros savaitgalį – įskaitinė avarija.

Šią sankryžą dažnai priversti kirsti vaikai ir paaugliai dviračiais vykstantys į ir iš populiaraus „313 cable park“. Kerta, lyg žaisdami mirtinai pavojingą žaidimą „Viščiukas“, judrų avaringą kelią ne perėjoje, nes šiame kelyje tiesiog nėra nei vienos perėjos!!!

Nėra nei greičio matuoklių, nors jie nepadės – čia, akivaizdu, reikalinga žiedinė ar bent šviesoforais reguliuojama sankryža.

Kiek žinau, dėl šios pavojingos sankryžos ne kartą policija kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, į Lietuvos automobilių kelių direkciją kreipiausi ir aš. Kas iš to – styro nebyli tyla.

Gerbiamas susisiekimo ministre Mariau Skuodi, gal pagaliau pabuskime ir kelkimės? Pradėkime realiais darbais rūpintis saugumu mūsų keliuose.

Šiais įstatymų projektais siūloma leisti savivaldybėms pačioms, per jų įsteigtas įstaigas, valdyti už jų biudžeto lėšas pastatytus nekilnojamojo turto objektus (koncertų sales, muziejus, parodų rūmus, bibliotekas, kultūros namus, sporto sales, maniežus, stadionus, baseinus ir kita), netaikant konkurencingos procedūros, kurios pagrindu šie objektai būtų perduoti valdyti privačiam verslui.

Tokiam vidaus sandoriui yra nustatyti ir reikalavimai, t. y. minėti objektai yra išskirtinai vieninteliai savivaldybės teritorijoje ir naudojami viešosios paslaugoms teikti švietimo, kultūros, sporto srityse ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti, taip pat dėl tokio objekto perdavimo ūkio subjektui būtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Įstatymų projektai argumentuojami tuo, kad laimėjusi tokio objekto valdymo konkursą privati verslo įmonė įgytų išskirtines ir monopolines teises teikiant komercines paslaugas išskirtinai be jokios konkurencijos vieninteliame tokio pobūdžio objekte ir be jokios konkurencijos visoje savivaldybės teritorijoje.

Žinant, kad esminė verslo prigimtis – siekti kuo didesnio pelno, manytina, kad verslas, valdydamas išskirtinai vienintelį objektą visoje savivaldybės teritorijoje, paslaugas teiks ne konkurencingomis kainomis, bet siekdamas gauti kuo didesnį pelną, o tai vargu ar atitiktų vietos gyventojų interesus.

Labiau tikėtina, kad, šiuo atveju, gyventojai gali gauti tos pačios kokybės paslaugas už kuo mažesnę kainą, kai kainas nustato savivaldybės taryba, t. y. demokratiškai išrinkti tos vietos bendruomenės atstovai. Visuomenė jau turėjo karčią patirtį, kai savivaldybės vienintelius savo šilumos ūkius buvo perdavusios vienai privačiai bendrovei, kuri paslaugas teikė kur kas didesnėmis nei vidutinėmis kainomis, o perduotas valdyti viešasis turtas buvo neprižiūrimas ir apleistas siekiant vieno tikslo – kuo didesnio pelno.

M. Skritulsko teigimu, šiuo metu pastebima tendencija, kai tam tikra verslo įmonių grupė, jau dabar valdanti didžiuosius baseinus Klaipėdoje ir Kaune, remdamasi Konkurencijos tarybos sprendimais, siekia perimti ir kitų Lietuvos baseinų valdymą kituose miestuose, kurie yra pastatyti ir įrengti už šių savivaldybių biudžetų lėšas: Palangoje, Kretingoje, Naujojoje Akmenėje, Jonavoje. Vertinant tai, darytina išvada, kad toks viešojo turto, sukurto už savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšas, valdymas turi mažai ką bendro su konkurencijos sąlygų užtikrinimu ir jos esminiais principais, todėl ši įstatymų nustatyta tvarka turi būti keistina.

Šarūnas Vaitkus

M. Skritulskas į Seimą išrinktas Palangos vienmandatėje apygardoje. Būtent šis miestas, su meru Šarūnu Vaitkumi priešakyje, labiausiai kėlė diskusiją, kodėl iš savivaldybių, valstybės ar ES lėšas pastatyti visuomeninę paskirtį turintys objektai privalo būti atiduoti valdyti privatiems koncesininkams.

Tokį Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimą Seime registravo Ekonomikos komitete dirbantis konservatorius Mindaugas Skritulskas.

Jis siūlo registruoti ne tik telefono ryšio numerį, abonento identifikavimo modulio (SIM) numerį (ICCID) ar tarptautinį mobiliojo kalbinio ryšio abonento identifikatorių (IMSI), bet ir žmogaus vardą ir pavardę ar įmonės pavadinimą, kodą ir adresą, taip pat asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tipą, seriją ir numerį.

Pasak pataisos autoriaus, griežtesnis reglamentavimas būtų naudingas teisėsaugai tiriant nusikaltimus.

Kaip teigia M. Skritulskas, nusikaltėliai dažniausiai naudojasi „Labas“, „Pildyk“, „Ežys“ ar kitomis išankstinio mokėjimo SIM kortelėmis, kurias galima įgyti anonimiškai, keisti jas kad ir kelis kartus per dieną.

Tokia padėtis labai sunkina ir lėtina kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminius tyrimus, nes tokių kortelių savininkams nustatyti gaištamas laikas, o surinkti duomenys praranda aktualumą.