2007 m. sostinėje užgimęs renginys palaipsniui išsiplėtė į respublikinį, o pastaraisiais metais jis jau peraugo ir į tarptautinį.

Organizatoriai – Vilniaus „Lyros“ ir Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos – suvieniję jėgas sulaukė lektorių iš visų Lietuvos regionų bei užsienio – konferencijoje dalyvavo jaunieji muzikologai iš Lietuvos, Azerbaidžano, Latvijos, Ukrainos.

Renginys subūrė smalsų jaunimą ir juos ruošusius pedagogus, būrį klausytojų.

Kaip ir kasmet, tikėtasi išgirsti įdomių darbų, apipintų legendomis, mitais, pasakų motyvais.

Ir konferencija nenuvylė, nes kūrybingi vaikai stengėsi ieškodami informacijos, rinkdami darbui medžiagą ir komponuodami ją su IT technologijomis.

Pasak Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko Aurelijaus Jankausko, prie vairo sulaikytų neblaivių vairuotojų pasiteisinimai būna patys įvairiausi.

Vieni tikina, kad tai vakarykštės dienos pasekmė, kiti pasakoja buvę pas odontologą ar burną skalavę tam tikru skysčiu.

Tikrinant vairuotojų blaivumą, būna, kai alkoholio matuoklis promilių tarsi ir nefiksuoja, tačiau neadekvatus vairuotojo elgesys pareigūnams kelia įtarimų.

„Tokiu atveju asmuo vežamas į artimiausią įstaigą, kur patikrinama, ar jis nėra apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų“, – teigė A. Jankauskas.

Kelių policijos viršininkas pasakojo, kad tarp vairuotojų buvo pasklidęs mitas, jog nežymus girtumas gali būti fiksuojamas išgėrus kefyro ar giros, tad vairuotojai buvo pradėję teisintis šiais nekaltais gėrimais.

Gastroenterologė Jurgita Balčiūnienė patvirtino, kad giroje ir kefyre gali būti etanolio, kuris ir lemia promilių kiekį, tačiau poveikis turėtų būti labai nežymus.

Nėra tokio stebuklingo maisto ar gėrimo, kuris staiga sumažintų alkoholio koncentraciją kraujyje.

Gydytoja paminėjo, kad kai kurie klaidingai mano, jog tam tikras maistas gali sumažinti esamą alkoholio kiekį kraujyje.

„Maistas negali neutralizuoti ar pašalinti alkoholio iš kraujo, jis pasitarnauja kaip fizinis barjeras, trukdydamas alkoholiui iš skrandžio keliauti toliau virškinamuoju traktu, taip sulėtindamas absorbciją“, – aiškino J. Balčiūnienė.

Pasak gydytojos, yra mitų, kad kava ir vanduo gali išblaivyti, tačiau kavos ir alkoholio vartojimas kartu gali dar labiau pakenkti sveikatai.

Anot medikės, kava apskritai neturėtų būti vartojama su alkoholiu, nes abiejų vartojimas vienu metu didina dehidratacijos riziką.

„Nors vartojant alkoholinius gėrimus, vandenį gerti reikia, tačiau jis tikrai neišblaivo, vanduo mažina intoksikacijos simptomus, bet esamos alkoholio koncentracijos kiekio organizme nepakeičia. Nėra tokio stebuklingo maisto ar gėrimo, kuris staiga sumažintų alkoholio koncentraciją kraujyje“, – pabrėžė J. Balčiūnienė.

1 mitas: nereikia bendraamžių

„Dauguma darželių Lietuvoje vaikus priima tada, kai jie išmoksta vaikščioti, yra jau gana savarankiški. Ši ne vienus metus besitęsianti tradicija suformavo įsitikinimą, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus kūdikiui reikėtų praleisti namuose – su tėvais ar aukle. Tėvams tai – didelis iššūkis tiek karjeros ir socialine, tiek finansine prasme, tačiau ši nuostata toli gražu nebūtinai yra geriausia kūdikiui“, – sako ugdymo specialistė, pirmojo sostinėje lopšelių kūdikiams nuo 6 mėn. tinklo „Abadelė“ įkūrėja Ieva Jagminienė.

Pasak psichologės Karolinos Gurskienės, kūdikiams itin svarbus yra santykis su jais besirūpinančiais suaugusiais žmonėmis, tačiau ryšys ir galimybė laiką leisti tarp bendraamžių turi lemiamos įtakos jų raidai.

„Nuo ankstyvų dienų būdami tarp bendraamžių, vaikai išmoksta vieni su kitais komunikuoti natūraliomis sąlygomis ir suvokia tikrąsias gyvenimo taisykles. Kai su vaiku žaidžia tėvai ar kiti suaugusieji, jų žaidimas būna pritaikytas vaikui, prioritetiškai atsižvelgiant į jo poreikių tenkinimą. Kai žaidimas vyksta tarp bendraamžių, jis tampa tikro bendravimo mokykla.

Kai du žaidžiantys vaikai bando tenkinti kiekvienas savo poreikius, dažniausiai įvyksta konfliktas, kurį reikia išspręsti. Ir kai abu vaikai yra panašaus amžiaus ir panašaus suvokimo lygio, jie išgyvena formavimuisi svarbias emocijas, mokosi spręsti konfliktus. Taip vaikai natūraliai įgauna patirties ir kitą kartą susidūrę su panašiomis situacijomis, jas atpažįsta, mokosi kitų elgesio ir reagavimo būdų“, – teigia K. Gurskienė.

Kitaip tariant, tikina psichologė, vaikai tarp vaikų yra visokie, todėl ir jų mokymasis tampa labai platus.

„Suaugę su vaikais yra gana vienodi – nusileidžiantys ir daug patys mokantys, kas nėra tiesa vėliau. Kuo didesni užaugame, tuo labiau pamokas gauname iš gyvenimo, o ne iš pasakotojų apie gyvenimą, todėl sudarydami sąlygas bendrauti su bendraamžiais, savo atžalą labiau priartiname prie realaus gyvenimo, kurio taisykles išmokus nuo mažų dienų, vėliau bus lengviau komunikuoti“, – sako ugdymo ekspertė.

Pasak I. Jagminienės, kūdikiams kartu žaidžiant ir mokantis, suaugusiųjų dalyvavimas, priežiūra ir pagalba ne tik yra būtini, bet, tinkamai nukreipta, suaugusiojo ir mažylių sąveika gali dar labiau skatinti emocinį ir socialinį vaiko tobulėjimą.

„Subtilus nukreipimas, mokomųjų situacijų inicijavimas ir pagalba, kuriant santykius tarp bendraamžių, padeda išmokti teisingų bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimo, dalijimosi, ribų nustatymo ir savisaugos įgūdžių, kuriuos jie sėkmingai taikys vėlesniame amžiuje, išvengdami kur kas ilgesnio ir kartais skaudesnio mokymosi proceso“, – teigia I. Jagminienė.

Kūdikiams itin svarbus yra santykis su jais besirūpinančiais suaugusiais žmonėmis, tačiau ryšys ir galimybė laiką leisti tarp bendraamžių turi lemiamos įtakos jų raidai.

2 mitas: būtina namų aplinka

Dar vienas itin dažnas įsitikinimas, pasak ugdymo eksperčių, yra tai, kad kūdikiui itin svarbu yra būti pažįstamoje namų aplinkoje.

„Kūdikių bendravimas didžiąja dalimi vyksta rūpinantis jais ir žaidžiant. Namų aplinka paprastai yra vieta, kurioje saugu todėl, kad, praleidžiant joje ištisas dienas, ji tampa pažįstama, žinoma ir nuspėjama. Jei vaikas praleidžia nemažai laiko kitoje jaukioje ir jiems saugioje aplinkoje, kurioje jis gali nevaržomai tyrinėti pasaulį, tai tampa antraisiais namais, kuriuos jis ima pažinti lygiagrečiai vienodai“, – sako K. Gurskienė.

Jai pritaria ir I. Jagminienė, vaiko saugumo jausmą visų pirma siejanti su jį supančiais žmonėmis, užtikrinančiais rūpestį, dėmesį ir saugumą.

„Todėl būdamas pas senelius, kitus artimuosius, aukles ar lopšelyje ir ten jausdamasis mylimas, saugus, galintis laisvai žaisti, tyrinėti ir tobulėti, vaikas netruks bet kokią aplinką priimti taip pat gerai, kaip savo namus, o lopšelyje juo nuolat besirūpinančias ugdymo specialistes pamils taip pat, kaip jos myli jį“, – teigia ugdymo ekspertė.

3 mitas: iki dvejų – per anksti

Mitas, kad iki dvejų metų vaikas nėra pasiruošęs lankyti lopšelį, Lietuvoje didžiąja dalimi susiformavo dėl darželių sistemos ir motinystės atostogų trukmės – dauguma darželių laukia jau gana savarankiškų vaikų, pagrindines ankstyvojo gyvenimo pamokas išmokusių su tėvais ar aukle.

Tačiau iš tiesų įvertinti vaiko pasiruošimą reikėtų ne pagal išorinius veiksmus, bet stebint jį patį.

„Kiekvienas mažylis – unikalus, todėl ir tikslaus laiko, kada jis jau yra pasiruošęs artimiau pažinti savo bendraamžius ir jį supantį pasaulį, nėra. Tačiau augdami vaikai siunčia tam tikrus ženklus, leidžiančius tėvams suprasti, kad jų smalsumas ir socialinių ryšių poreikis auga. Kalbant apie pačius mažiausius, jie pirmiausia pradeda demonstruoti norą pažinti juos supančią aplinką, ne tik joje esančius žaislus, bet ir kitus daiktus, stambesnius objektus. Tėvai gali atkreipti dėmesį, kada vaikas ima stebėti kitus bendraamžius ar vyresnius vaikus, kad ir iš tolo, bet smalsiai juos tyrinėja žvilgsniu, domisi jų žaislais, veikla“, – sako ugdymo specialistė.

Ji taip pat įsitikinusi, kad, norint užtikrinti, kad pokytis keltų kuo mažiau įtampos, svarbu pamažu pratinti kūdikį prie lopšelio ar auklės.

„Mamos ir tėčiai pirmosiomis dienomis mažylius atveda vos valandai ar kelioms ir visą laiką būna kartu su jais – žaidžia kartu su ugdymo specialistėmis, kartu rūpinasi kūdikio rutina ir bendrauja. Taip vaikai neskausmingai ir nepatirdami įtampos priima naują aplinką ir dėmesį jiems rodančius suaugusiuosius“, – teigia I. Jagminienė.

Tauragė, kaip ir Vilnius, siekia tapti neutralus klimatui.

Šios Aplinkos projektų valdymo agentūros rengiamos kampanijos tikslas – išsklaidyti su klimato kaita susijusius mitus, parodyti, kaip klimatą veikia mūsų pačių elgesys, paskatinti jį keisti. Siekiama pabrėžti, kad klimato kaita vyksta jau dabar, tad metas imtis asmeninės inciatyvos ir pradėti saugoti planetą, nes kitos Žemės neturime.

Kaip skelbia organizatoriai, renginio metu Pilies aikštėje įsikurs Juodasis Žemės kambarys. Užėjus į jį, pasitiks tamsa, klimato kaitos vaizdai ir garsai, kurie padės suprasti, kad klimato kaita nėra koks nors tolimas, nuo mūsų nepriklausantis reiškinys, bei kvies apmąstyti savo indėlį į gamtoje vykstančius neigiamus pokyčius.

Į kylančius klausimus apie klimato kaitą atsakys kampanijos ambasadorius – tinklalaidės „Išpakuota“ autorius ir tvarios gyvensenos ekspertas Andrius Šatas.

Renginyje taip pat dalyvaus Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorė Gintarė Rakauskienė, kuri pasidalins Tauragės patirtimi siekiant tapti klimatui neutraliu miestu ir kodėl tai – svarbus strateginis tikslas.

Savo mintis apie žmonijai reikalingus pokyčius, siekiant išsaugoti planetą Žemę, renginio dalyviai galės išreikšti prisidėdami prie bendro paveikslo „Turiu tik vieną planetą“ tapymo.

„Mitai vis dar gajūs mūsų visuomenėje. Vienas iš gajausių mitų, ką žmonės sako, kodėl jie net negalvoja apie vaikų globą, – baimė, kad vaikas neužmegs santykio, ryšio su suaugusiuoju.

Labai svarbu paneigti šitą mitą, nes mes žmonės, nuo tuomet, kai gimstame kūdikiais, mumyse užkoduota užmegzti ryšį, santykį su kitais. Visą gyvenimą mes ieškome santykio, buvimo su kitu, taip įprasmindami savo gyvenimą.

Taip pat kitas gajus mitas yra, jog vaikai netekę tėvų globos, turi sveikatos sutrikimų, raidos sutrikimų ir žmones apima baimė tokius vaikus globoti“, – teigė globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ atstovė Rugilė Ladauskienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mes su broliu augome globos namuose ir girdėdavome žmones, einančius pro šalį ir sakančius, kad čia gyvena psichiškai nesveiki vaikai, kad jie labai nuskriausti, jie kitokie, todėl man labai patinka tas pavadinimas „Vaikai yra vaikai“, – pasakojo buvęs globos namų auklėtinis Algirdas Gataveckas.

Tikslas – atskleisti tiesą

Pripažintas biologijos profesorius iš tiesų jokio mokslinio laipsnio neturėjo, maža to, pats susikūrė ne vieną mitą apie save.

Rašytojas, kurio kūriniai įtraukti į nepriklausomos Lietuvos vadovėlius, represinėms jėgos struktūroms sovietmečiu skundė savo kolegas.

Kitas garbus sovietmečio rašytojas nesibodėjo atsikratyti žmonėmis, jei jam staiga prireikdavo svetimo turto.

Tai tik maža dalelė to, ką pavyko atrasti ir dokumentais įrodyti nepriklausomai tyrėjai D. Vilkelytei, rašančiai archyvinių dokumentų analize paremtą publicistiką.

Pati save vadinanti savamoksle archyvų tyrinėtoja, D. Vilkelytė savo darbus publikuoja spaudoje ir interneto portaluose.

Per 2019–2021 m. Rusijos Federacijos valstybiniame archyve tyrėjai pavyko atrasti poeto Kazio Jakubėno kalbą, kuri buvo sakyta LTSR rašytojų suvažiavime ir išliko NKVD byloje, pavyko atrasti prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštį, išaiškinti penkis anksčiau neįvardytus Petro Klimo NKVD bylos dalyvius, atrasti Petro Cvirkos stalinmečio publicistiką, jo skundus KGB ir daugybę lig šiol neskelbtų archyvinių dokumentų.

Pasak D. Vilkelytės, tai yra mūsų laikų mitai ant „molinių kojų“, kurie niekuo nepagrįsti ir kurie atėję iš sovietmečio, kai istorikai ir kiti tyrėjai neturėjo priėjimo prie archyvų.

Naujųjų istorikų kartos, kuri be jokių ribojimų dirba archyvuose ir profesionaliai sugeba apdoroti informaciją, misija yra atsiriboti nuo sovietinių knygų ir to meto mokslinių darbų, kurių yra tiek daug – lentynos tiesiog prikimštos pseudoinformacijos. Jų misija yra ieškoti dokumentų ir galiausiai atskleisti tiesą.

Pomėgis: D. Vilkelytės paieškos archyvuose kai kuriems veikėjams tapo galvos skausmu, nes tyrėjos atrasti dokumentai griauna dešimtmečius vyravusius mitus ir nuvainikuoja sovietmečio herojus. G. Jurkaus nuotr.

Smalsumą sukėlė ginčas

Kelis dešimtmečius įvairiose tarptautinėse organizacijose dirbusi, prieš tai ne tik Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, bet ir BMI verslo vadybą bei JAV žurnalistiką studijavusi D. Vilkelytė galiausiai sugrįžo į Lietuvą ir pamatė, ko nesitikėjo.

„Ilgą laiką negyvenau Lietuvoje ir štai sugrįžtu prieš penkerius metus ir randu čia diskusiją apie P. Cvirką. Kalbama apie jį kaip apie kažkokį svarbų nacionalinį rašytoją. Aš jo darbus skaičiau ir nesuprantu, gal tie žmonės apie P. Cvirką žino kažką daugiau, ko aš nežinau. Nusprendžiau nukeliauti į „Literatūros ir meno“ archyvą, perversti Rašytojų sąjungos bei paties P. Cvirkos dokumentus ir pasidomėti išsamiau“, – pasakojimą pradėjo D. Vilkelytė.

Ir tie tyrinėjimai įtraukė iki dabar, per tą laiką smalsus protas norėjo ieškoti giliau.

Mano metodika paprasta – žinok viską, o ko nežinai, nerašyk.

„Išmokau dirbti, ieškoti dokumentų, apdoroti informaciją ir rasti sąlyčio taškus. Archyvų paieškos yra labai mielos, nuostabus yra atradimų džiaugsmas. Bet archyvai turi ir savo bėdų, yra daug baltų dėmių, tad norint jas užpildyti, reikia skaityti biografijas, memuarus, dienoraščius, kitų žmonių atsiminimus, turint galvoje, kad iš tų atsiminimų nėra didelės naudos, nes žmonės vis kitaip atsimena senus įvykius, ir tai yra nepatikima. Mano metodika paprasta – žinok viską, o ko nežinai, nerašyk“, – kalbėjo tyrėja.

Jos tikslas tapo siekis atskleisti sovietmečiu suformuotus mitus apie nekvestionuojamus asmenis, pasakojant tik nedidelius jų gyvenimo epizodus, remiantis lig šiol neskelbtais dokumentais, kurie buvo netgi sąmoningai nutylėti.

„Mes pamirštame sovietmečio esmę, tuomet buvo ne tik prastos kokybės kojinės ar blogi fabriko „Raudonasis Spalis“ batai, bet gyvavo sovietinė ideologija, aukštosiose mokyklose buvo dėstomas mokslinis komunizmas, kalbama apie socializmą, apie pasaulinę proletariato revoliuciją. Ir visa tai buvo tik kažkada valdžią užgrobusios grupuotės propaganda“, – įsitikinusi D. Vilkelytė.

Tad tyrėjai buvo įdomu, kodėl daugiau nei 30 metų gyvendami laisvoje Lietuvoje žmonės tebekartoja tą sovietmečiu sukramtytą propagandą.

„Kodėl stalinmetis ir brežnevizmo metai suplakami į vieną, nors jie buvo labai skirtingi? Kodėl atsimenama tik sovietmečio pabaiga? Tad ėmiausi ieškoti dokumentų ir juos viešinti, kad galėčiau atskleisti tiesą. Nes populiarios informacijos apie tuos dalykus trūksta“, – įsitikinusi tyrėja, per tą laiką visuomenei pateikusi daugybę stulbinančių dokumentų.

Jokios stipendijos nebuvo

Vienas tų tyrinėjimo objektų buvo P. Cvirkos vitražas, kuris dar prieš 10 metų tebebuvo Kaune, buvusiame tarpukario premjero Mykolo Sleževičiaus name, kuriame dabar veikia Vaikų literatūros muziejus.

Šis vitražas (aut. V. Kaminskas) buvo bene vienas ilgiausiai išsilaikiusių sovietinio paveldo reliktų, jis buvo įrengtas 1950 m., kai čia įkurtas P. Cvirkos vardo muziejus, o išmontuotas tik 2013 m., bet kuriuo atveju anksčiau nei nukeltas šio asmens paminklas Vilniuje.

„Taigi tyrinėdama dokumentus, atradau, kad P. Cvirka nebuvo baigęs Dailės mokyklos. Jis ten turėjo studijų skolų ir todėl buvo pašalintas. Tai reiškia, kad visos istorijos apie stipendijas ir mokslus Prancūzijoje yra niekalas. Peržiūrėjau to meto Švietimo ministerijos archyvą, jokių stipendijų jam nebuvo skirta. Tai ko vertos tos knygos, kuriose aprašyta, kad P. Cvirka studijavo dailę Paryžiuje ir vėliau apsisprendė būti rašytoju?“ – klausė D. Vilkelytė.

„Vakarykštės dienos“ mįslė

D. Vilkelytė atrado ir dar vieną 1952 m. tuometės LSSR Meno valdybos dokumentą, kuriame paminėtas cenzūruotas žinomo rašytojo Kazio Borutos 770 puslapių nežinomas romanas „Vakarykštė diena“.

„Cenzoriai rašo, kad tas romanas niekam tikęs. Neatmetama, kad jis buvo geras, nes 1952 m. literatūros kanonas ir nusistovėjusios taisyklės buvo siaubingos. Bet, keisčiausia, apie tą romaną niekas nėra rašęs, niekas nieko nežino. Po ilgų ieškojimų kreipiausi į artimuosius paprastos dalykinės informacijos, bet ir jie nieko negirdėjo apie tą romaną. Dabar belieka ieškoti „Literatūros ir meno“ archyve, kur saugomi ir išcenzūruoti rankraščiai, gal ten yra užsilikęs tas romanas „Vakarykštė diena“. Beje, tos knygos redaktorius buvo Juozas Baltušis. Jei pavyktų rasti tą tekstą, būtų prasminga jį lyginti su vėlesniu J. Baltušio kūriniu „Sakmė apie Juzą“, – pastebėjo D. Vilkelytė, pabrėžusi, kad visa tai dar reikia atrasti.

K. Boruta – vienas mėgstamiausių D. Vilkelytės herojų, anot tyrėjos, jis – ugningas, nesitaikstantis.

„Ir nors K. Borutos dukra yra gyva, bet pas ją neinu, nes duktė vis tiek nežino, ko man reikia. O man reikia realių dokumentų. Juk dukra tuomet nesilankė CK posėdžiuose. Reikia dirbti archyvuose, nes šita nutylėta informacija kol kas yra mįslė“, – kalbėjo D. Vilkelytė.

Komisaras parašė raštelį

Ne taip seniai D. Vilkelytė paviešino dar vieną dokumentą, rašytą paties Antano Venclovos ranka, kuriuo prašoma jam sudaryti sąlygas Palangoje turėti namelį kūrybai.

Garsus sovietų rašytojas ir buvęs sovietų Lietuvos švietimo reikalų komisaras, kartu su P. Cvirka, Salomėja Nėrimi, Liudu Gira ir kitais vykęs į Maskvą parvežti Lietuvai J. Stalino „saulės“, lyg tarp kitko tame dokumente užsiminė, jog yra namelis Palangoje, kurio jis norėtų, tiesa, jis nėra tuščias, bet esą gyventojus galima būtų iškeldinti.

„Tą raštelį atradau, perskaičiusi ir sulyginusi knygos „Magnetic North“ bei „Nelyginant šiaurė magnetą“ anglišką ir lietuvišką versijas, kur prof. Tomas Venclova rašo, kad „tėvas nusipirko Palangoje namelį, tuo metu jau galima pirkti, tik nuosavybę reikėjo vadinti asmenine, o ne privačia“. Tai yra nesąmonė, nes tuo metu taip nebuvo. Tada pradėjau ieškoti, kokie dokumentai patvirtintų tokį teiginį ir radau A. Venclovos ranka rašyta prašymą“, – pasakojo tyrėja.

Paprastai giminaičiai pasakoja tai, ką nori pasakoti, bet lieka neatskleidžiama ta tamsioji nematoma istorijos pusė.

Giminaičiai nėra objektyvūs?

D. Vilkelytė, pateikdama savo atradimus, laikosi kiek kitų tyrinėjimo kanonų, nei įprasta. Ji nebendrauja su liudininkais ar herojų giminėmis.

„Man vis sakydavo, taigi yra gyvas P. Cvirkos anūkas ar A. Venclovos sūnus, nueik ir pasikalbėk. Su giminėmis nebendrauju, net ir su labai dorų, labai kentėjusių asmenų artimaisiais. Vengiu tokių bendravimų. Kodėl? Nes jie turi savo matymą į tuos pačius dalykus ir jie turi tokią teisę, bet man jų prisiminimai nesvarbūs, nes P. Cvirkos anūkas nebuvo gimęs, kai vyko mane dominantys dramatiški dalykai, susiję su jo seneliu. Taigi ir T. Venclovos asmeniškai nepažįstu“, – tvirtino D. Vilkelytė, pabrėžusi, jog paprastai giminaičiai pasakoja tai, ką nori pasakoti, bet lieka neatskleidžiama ta tamsioji nematoma istorijos pusė.

„Ir tokiu atveju mes toliau tą ydingą mitą plėtojame. Todėl pas giminaičius neinu iš pagarbos jiems, nenoriu girdėti to, ką man paskui reikėtų dekonstruoti“, – tvirtino tyrėja.

Priprato prie išpuolių

Dar vienas D. Vilkelytės tyrinėjimų objektas – garsiosios Musteikos mokyklos istorija.

Prieš penkerius metus paminėtas šimtmetis, kai pačiame Lietuvos pakraštyje, visai šalia sienos su Baltarusija, Musteikos kaime gamtininkas Tadas Ivanauskas su žmona Honorata esą savo lėšomis įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą Pietų Lietuvoje.

„Ši mokyklos įkūrimo istorija niekuo neparemta, išskyrus 1956 m. paties T. Ivanausko parašytus „Gamtininko užrašus“, kai jau visi liudininkai buvo numirę. Jokių dokumentų apie mokyklos egzistavimą nėra, bet yra kiti dokumentai, kad Musteikos kaimas buvo nomenklatūrinių medžioklių vieta. Šiuo metu dar tyrinėju šią Musteikos legendą“, – teigė D. Vilkelytė.

Šie tyrinėjimai, žinoma, labai nepatiko kai kuriems vietiniams patriotams.

Anot D. Vilkelytės, vienas aršiausių jos kritikų yra kažkoks mokytojas iš Dzūkijos, pareiškęs, jog neleis „šmeižti Musteikos ir T. Ivanausko“.

„Tų spjaudančiųjų yra ne vienas, jie man irgi yra tam tikra informacija“, – šypsojosi moteris.

Tačiau yra pavykę rasti ir malonių atradimų. D. Vilkelytė domėjosi ne tik brutalios jėgos struktūros veikėjų biografijomis, bet ir jose nedirbusių žmonių gyvenimais. Vienas jų – grafiko Viliaus Jomanto.

„Čia yra du momentai: ką slepia mitas, tai yra pasakojimai apie visokius nomenklatūrininkus, ir ištrintos biografijos. Tarp tų archyvų netikėtai perskaičiau V. Jomanto baudžiamosios bylos fragmentą. Man pavyko atrasti ir dokumentais įrodyti, kad Kauno istorinės prezidentūros name kabančio paveikslo „Vytautas Didysis“ autorius yra būtent V. Jomantas. Taigi archyvuose yra ne tik nemalonių, bet ir gražių momentų. Beje, apie V. Jomantą rašau knygelę, bet bijau, kad pati nepradėčiau kurti mito“, – pajuokavo D. Vilkelytė.

Dokumentas – geriausia gynyba

Paviešinus bet kokį dokumentą, sulaukiama nuvainikuotų herojų palikuonių reakcijos ir ji esą neretai būna siaubinga.

Tyrėja kartą dėl savo atradimų ir jų pateikimo visuomenei buvo apskųsta teisėsaugai.

„Man teko pateikti dokumentus prokuratūrai. Mano principas ir yra toks: turiu dokumentą – rašau, neturiu dokumento – nerašau. Ir jau penkerius metus sąmoningai viešinu tik dokumentus, neretai be savo pamąstymų. Prieš dokumentą, kuris yra iš oficialaus archyvo su signatūra, nieko negali padaryti net giminaitis“, – tikino archyvų tyrinėtoja.

D. Vilkelytę labiausiai glumina, kad mokslo darbuotojai, kurie pagal savo mokslo cenzą arba neskaitė tų dokumentų, arba jeigu skaitė, nusprendė lig šiol nežinomą informaciją nutylėti, o tai jau yra su mokslo laipsniais ir akademine morale prasilenkiantys dalykai.

Pasak tyrėjos, tokiu būdu toliau yra plėtojamas mitas, o atrastųjų dokumentų tiesa tų mitų plėtotojams būna nepatogi.

Turi teisę įsižeisti

Nuvainikuodama sovietmečio herojus, tyrinėtoja remiasi tik archyvų dokumentais, neretai rašytais tų pačių herojų, ir jokie paveldėtojai nebegali nieko padaryti, siekdami juos užginčyti.

Anot D. Vilkelytės, ji tikrai neturi jokio noro mokėti baudas už kokio nors asmens įžeidimą.

„Nors jie turi teisę įsižeisti, bet neturi teisės už biudžeto pinigus mums pasakoti nesąmones. O palikuonys yra įpratę, kad jų protėvių didybė turėtų būti viešinama už viešus pinigus. Ir tai, manyčiau, yra yda, nes apie savo gimines už savo pinigus asmuo gali pasakoti, ką tik nori. Ir jei koks nors falsifikatas gerai parašytas, kaip pavyzdžiui, D. Browno romanas „Da Vinčio kodas“, jį galbūt įmanoma parduoti ir 80 mln. egzempliorių tiražu. Bet valstybės pinigų čia neturi būti. Jei valstybė finansuoja atminties kultūros darbus, ji turėtų kritiškai vertinti, kam skiriami pinigai. Bet tai nevyksta“, – konstatavo į archyvus įsisukusi moteris.

Žinoma, pasitaiko atvejų, kuomet artimieji atsisako paaukoti artimojo organus donorystei – tokių atsisakymų Lietuvoje šiuo metu yra apie 22 proc. Nepritarimą organų donorystei dažniausiai sąlygoja įvairūs įsitikinimai ir sklandantys mitai, kurie gali išgąsdinti ir nuteikti žmones prieš šį kilnų poelgį.

1 mitas. Gydytojas nesistengs išsaugoti mano gyvybės

Dažnai girdima baimė – kad jei medikai žinos, jog žmogus nori tapti organų donoru, jis nesistengs išgelbėti to žmogaus gyvybės. Tai – netiesa, kiekvienas medikas bando suteikti kuo efektyvesnę pagalbą, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta.

„Visais atvejais gydytojui svarbiau suteikti pacientui maksimalią pagalbą, siekiant išgelbėti gyvybę. Gydytojas neturi duomenų, ar pacientas yra išreiškęs sutikimą donorystei“, – teigė RŠL Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro gydytoja anesteziologė-reanimatologė ir RŠL organų donorystės koordinatorė Gabrielė Slunksnienė.

„Apie donorystę su paciento artimaisiais kalbama tik konstatavus smegenų mirtį, kuomet pacientui padėti jau neįmanoma. Be to informacija apie Donoro kortelės savininkus yra saugoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų numatytais asmens duomenų apsaugos reikalavimais, apie tai, kad pacientas šią kortelę turi, gydytojas sužino tik diagnozavus smegenų mirtį“, – sakė LSMU ligoninės Kauno klinikų organų donorystės ir transplantacijos koordinatorių komanda.

2 mitas. Žmogus gali atsigauti po smegenų mirties

Dar vienas dažnai girdimas mitas – kad po smegenų mirties žmogus dar gali atsigauti, kadangi tai – tarsi koma.

„Smegenų mirtis yra negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos dar veikia. Tad smegenų mirtis yra galutinė mirtis“, – teigia Kauno klinikų donorystės koordinatoriai.

„Metaforiškai kalbant, tai tarsi nuskinta gėlė, kuri dar kurį laiką žydi, bet augti nebegali“, – sakė G. Slunksnienė.

3 mitas. Aš per senas būti donoru

Vyriausias organų donoras Lietuvoje buvo 82 m. Jungtinėje Karalystėje vyriausias organų donoras buvo 92 m.

Kai kurie žmonės gali manyti, kad jie per seni tapti organų donorais, tačiau tai – mitas. Organų donorais gali tapti bet kokio amžiaus žmonės, kadangi viskas priklauso ne nuo amžiaus, bet sveikatos.

„Patvirtinus smegenų mirtį – amžiaus ribojimas netaikomas. Pagrindinis dėmesys skiriamas bendrai sveikatos būklei, persirgtoms ir esamoms ligoms“, – teigė G. Slunksnienė.

„Ar organai tinkami donorystei sprendžiama kiekvienu atveju individualiai. Vyriausias organų donoras Lietuvoje buvo 82 m. Jungtinėje Karalystėje vyriausias organų donoras buvo 92 m.“, – aiškino Kauno klinikų koordinatoriai.

Donoro kortelė / transplantacija.lt nuotr.

4 mitas. Dėl persirgtų ar esamų ligų negaliu būti donoras

Tai – tiesa tik iš dalies. Nors visais atvejais žmogaus sveikata yra vertinama individualiai, yra kelios ligos dėl kurių žmogus negali būti organų donorų.

„Absoliučios kontraindikacijos donorystei yra tokios ligos kaip ŽIV, Kreutzfeldo-Jakobo liga, neišgydyti arba neseniai išgydyti piktybiniai susirgimai. Sergant kitomis ligomis, dėl organų tinkamumo donorystei yra sprendžiama individualiai“, – kalbėjo Kauno klinikų organų donorystės ir transplantacijos koordinatorių komanda.

5 mitas. Eksplantuojant organus, kūnas bus sudarkytas

Po kaulinio audinio donorystės, nekremuojant kūno, donorinis kaulas pakeičiamas metaline detale, išsaugomas estetinis vaizdas.

Dar viena pasitaikanti baimė – kad kūnas eksplantuojant organus bus sudarkytas. Iš tiesų tai tas pats kaip įprasta operacija, kurios metu visi operaciniai pjūviai yra užsiuvami.

„Donoro kūnas šarvojimui yra aprengtas, todėl nėra matomų donorystės žymių. Aukojant ragenas, paimama tik labai plona išorinio akies dangalo dalis, į jos vietą įdedamas vizualiai panašus implantas, užmerkiami akių vokai, taigi nepastebimas joks defektas. Po kaulinio audinio donorystės, nekremuojant kūno, donorinis kaulas pakeičiamas metaline detale, išsaugomas estetinis vaizdas“, – sakė Kauno klinikų donorystės koordinatoriai.

6 mitas. Turtingi ir žinomi žmonės transplantacijos sulaukia anksčiau

Kai kurie žmonės tinkamo donoro organo sulaukia po kelių mėnesių, tačiau kitiems kartais tenka laukti ir kelerius metus. Nepaisant to, turtingi ar žinomi žmonės pirmenybės laukiančiųjų eilėje neturi, viskas priklauso nuo įvairių medicininių rodiklių.

„Pirminis organo donoro ir recipiento parinkimas atliekamas pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką, ligos sudėtingumą“, – teigė Kauno klinikų komanda.

„Svarbu kaip donorinis organas dera su kitais recipiento medicininiais rodikliais. Finansinė laukiančiojo padėtis to neįtakoja“, – tikino G. Slunksnienė.

7 mitas. Už dovanotus organus mokamos kompensacijos

Tai – netiesa. Organų donorystė yra neatlygintina, žmogus pats pasirenka, ar nori suteikti šansą į gyvenimą kitam žmogui po savo mirties, kuomet organai jam bus nebereikalingi.

„Tai savanoriškas, nesavanaudiškas žmogaus ir jo artimųjų apsisprendimas. Organų donorystė – tai galimybė dovanoti gyvenimą sunkiai sergančiam“, – teigė G. Slunksnienė.

8 mitas. Numanomas sutikimo modelis padidins prekybos organais mastus

Pradėjus diskusijas apie numanomo sutikimo organų donorystės modelį taip pat atsirado įvairių mitų, kurie gali įtakoti žmonių pasirinkimą.

„Prekyba žmogaus organais yra draudžiama teisės aktais. Donorystės ir transplantacijos procesas yra griežtai reglamentuotas ir kontroliuojamas. Visi donorai ir recipientai yra registruojami Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Vien medicininių priežasčių pakanka, kad „pirkto“ organo transplantacija būtų neįmanoma“ , – sakė G. Slunksnienė.

9 mitas. Net pasirašius nesutikimą – mano organai galės būti paimti

Lietuvoje siūloma taikyti švelnųjį numanomo sutikimo modelį, t. y. kuomet po žmogaus mirties yra prašoma artimųjų sutikimo paaukoti organus donorystei.

Numanomas sutikimo modelis – tai tokia donorystės tvarka, kuomet visi šalyje gyvenantys žmonės yra laikomi potencialiais organų donorais, nebent raštiškai yra išreiškę tam nepritarimą.

„Jei esate pasirašęs nesutikimą donorystei ir jis yra registruotas, donorystės procesas nevykdomas. Lietuvoje siūloma taikyti švelnųjį numanomo sutikimo modelį, t. y. kuomet po žmogaus mirties yra prašoma artimųjų sutikimo paaukoti organus donorystei. Todėl savo apsisprendimą būtinai išsakykite savo artimiesiems“, – teigė G. Slunksnienė.

„Atsisakius po mirties tapti organų donoru, donorystė tampa negalima (nepaisant artimųjų/gydytojų konsiliumo nuomonės)“, – sakė Kauno klinikų koordinatoriai.

10 mitas. Numanomas sutikimo modelis – tai prievarta

Numanomo sutikimo modelis yra dviejų rūšių: kietasis ir švelnusis. Švelnaus modelio atveju – yra privalomas raštiškas artimųjų sutikimas, kad organų donorystės procesai galėtų būti tęsiami, tuo tarpu kietojo modelio atveju – jei asmuo nebuvo išreiškęs nepritarimo organų donorystei, jo organus galima paaukoti donorystei neatsiklausiant artimųjų.

„Lietuvoje numatoma taikyti švelnų numanomo sutikimo modelį, kurio metu, nesant mirusiojo nesutikimo, kreipiamasi į mirusiojo artimuosius dėl organų donorystės galimybės. Todėl vadovaujantis šiuo donorystės modeliu galima atsisakyti tapti donoru tiek pačiam raštiškai, tiek artimiesiems atsisakant, remiantis mirusiojo išreikšta valia“, – teigė G. Slunksnienė.

Visąlaik sieksniu priekyje

Spektaklis perkels žiūrovus į nuotaikingą, absurdiškų situacijų ir fantasmagorinių ritualų kupiną pasakojimą apie žmogaus gyvenimą. Herojų nuo gimimo lydi laimės pažadas. Vaikystėje jis galvoja, kad laimingas bus užaugęs. Paauglystėje patiria pirmuosius romantinius santykius, kurie jam žada amžiną laimę. Suaugęs herojus prisigalvoja kuo įvairiausių, dažnai pragmatinių sąlygų, kada bus laimingas: kai turės namą, kai turės vaikų, kai nebereikės dirbti, kai vaikai užaugs, kai turės anūkų ir t. t.

Pranašystės vedamas jis susiduria su keisčiausiomis būtybėmis – pabaisomis, deivėmis, titanais, išminčiais ir kaukučiais. Panašiomis į kiekvieno iš mūsų kasdien sutinkamas. Paveiktas būtybių herojus patiria nušvitimus ir nutamsėjimus, pakilimus ir nuosmukius, panašius į kiekvieno iš mūsų patiriamus.

Tačiau jokie gyvenimo kelionės iššūkiai neišstumia vis giliau į pasąmonės dirvą šaknis leidžiančios pranašystės: miglotoje, paslaptimis apipintoje ateityje – tik ne čia ir dabar – herojaus laukia dvasinis ir emocinis, totalus ir baigtinis išsipildymas, kuris tikrai įvyks. O įvykęs jau niekada nesibaigs.

Keturios funkcijos

Spektaklio dramaturgija sukurta remiantis senųjų tautų – senovės graikų, inkų, hinduistų, baltų ir daugelio kitų – pasaulio sukūrimo, herojų mitais, taip pat vieno žymiausių XX a. lyginamosios mitologijos mokslininkų Josepho Campbello mintimis. Pasak jo, tinkamai veikiančios mitologijos atlieka keturias funkcijas.

Pirmoji – sužadinti ir palaikyti individualų nustėrimo ir dėkingumo visatos slėpiningumui jausmą ne tam, kad gyventume apimti baimės, o kad suvoktume dalyvaujantys jame. Kita gyvosios mitologijos funkcija, anot J.Campbello, turėtų atliepti ir pateikti visatos vaizdą, atitinkantį nūdienos žiniją, žmonių, kuriems ši mitologija skiriama, mokslą ir veiklos sritis.

Trečiąją mitologijos funkciją mokslininkas apibrėžė kaip tai, kas pagrindžia, palaiko ir įdiegia tam tikros moralinės sanklodos, tiksliau – visuomenės, kurioje individui reikės gyventi, normas. Ir ketvirtoji stadija – žingsnis po žingsnio vesti sveiką, stiprų ir dvasiškai darnų žmogų per visą įsivaizduojamą naudingo gyvenimo laiką.

Kodėl bijome psichoterapeuto

Kūrėjų manymu, paradoksalu, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogus, nors ir turintis globalios komunikacijos priemones, yra atitrūkęs nuo bendruomenės ir jos gyvenimiškos patirties, kuri apimtų ne tik mus supantį pasaulį, racionalias žinias, bet visų pirma padėtų suprasti savo vidines būsenas, nuotaikas, emocinius išgyvenimus, sapnus, nerimą ir džiaugsmą. Padėti suvokti save pasaulyje skirtingais gyvenimo etapais – vienas iš svarbiausių senųjų mitologijų vaidmenų.

Šiandieniame pasaulyje mitologiją atstoja šiuolaikinė psichoterapija, o šamano, sielos vedlio vaidmenį keičia psichoterapeutas. Tačiau visuomenėje vis dar gajus ydingas požiūris į psichoterapiją: pasinaudoti psichologo pagalba yra tarsi silpnybės, nukrypimo nuo normos požymis.

Iš tiesų kiekvienam naudinga apie savo vidinį pasaulį papasakoti kitam žmogui. Tai juk padeda ir pačiam žmogui suprasti, kas su juo vyksta, koks dabar jo gyvenimo etapas ir kaip ką nors pakeisti.

Šis spektaklis – mitas apie šiuolaikinio žmogaus pasimetimą tarp tikslų, iliuzijų, prioritetų, taip pat apie netikrumo jausmą ir vienatvę šiame jausme.

Unikali auralinė patirtis

Kūrybinio proceso pradžioje komanda specialiai šiam spektakliui gamino styginius, mušamuosius ir pučiamuosius instrumentus. Atlikta daugybė eksperimentų, siekiant išgauti kuo gražesnius ir įvairesnius garsus iš įvairių medžiagų – medžio, metalo, plastiko. Ir tikrai pavyko.

Instrumentai atrodo ypač keistai, tačiau švarus ir profesionalus skambesys primena styginį kvartetą, folklorinius instrumentus ir net elektrines ir bosines gitaras. Šių rankų darbo instrumentų ir elektronikos sintezė formuoja išskirtinį spektaklio garsų pasaulį: nuo kosminių sci-fi garsiukų iki jaukaus paukštukų čiulbesio, nuo dramblių baubimo iki pirmykštį karą menančio būgnų dundesio.

Spektaklio kompozitorius – Kristupas Biržietis, kostiumų dailininkė – Erika Jankauskaitė, garso režisieriai – Edvinas Vasiljevas ir Lukas Feser, šviesų dailininkas – Justas Bø.

Meditatyvi atmosfera, kuriama neįprastų akustinių instrumentų garsais, šviesa ir šešėliais, bei įtaigus, prisotintas mistikos mitas paverčia spektaklį unikalia, kolektyvinei terapijai prilygstančia patirtimi. Tokios šiuolaikinė visuomenė, gyvendama mokslo, technologijų, informacijos ir faktų pasaulyje, atsiedama savo sąmonės gyvenimą nuo bet kokios perkeltinės prasmės ir tikėjimo ta prasme, pamažu netenka.

Vaidina aktoriai Jūratė Martinaitytė, Donatas Mickūnas, Solveiga Reklaitytė, Samanta Pinaitytė-Maiskienė, Angelina Daukaitė, Laurynas Luotė, Paulius Kavoliūnas, Ramunė Degutytė, K.Biržietis. Spektaklio trukmė – 70 min.

Premjera – vasario 25 d. 18.30 val. ir vasario 26 d. 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5 A). Bilietus platina „Tiketa.lt“.

Apie tai ir kalbamės su su Vilniaus universiteto (VU) docentu, istoriku, žurnalistu doc. dr. Aurimu Švedu. Jis priklauso po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo subrendusiai naujajai istorijos tyrinėtojų kartai, kuri kuria naują, XXI a., Lietuvos istorijos naratyvą.

– Pradėkime nuo, regis, gana paprasto klausimo. O kas yra miestas?

– Miestas tai gamtos, žmonių, architektūros ir istorijos sąveikos vieta; gyvenimo laboratorija; ekonominio, intelektualinio, kultūrinio vyksmo epicentras; niekada nesibaigiančios praeities ir dabarties akistatos laukas; ateities vizijų konstravimo ir išsipildymo erdvė. Miestas yra struktūra, kurią suformuoja daugybės dalykų sąveika ir šio vyksmo erdvę į vieną visumą sujungiantys pasakojimai. Kai kurie iš šių pasakojimų priklauso mokslo, kiti vaizduotės sferai. Dėl ką tik paminėtų pasakojimų mieste gyvenantys žmonės save suvokia kaip grupę, siejamą bendrumo pojūčio. Kai kuriuose miestuose šis pojūtis tiesiog tvyro ore ir palengva sklaidosi lyg rūkas išėjus už miesto ribų.

Miestus visuomet kuria materialinės realybės sąveika su istorijos, atminties, pasakojimų ir mitų plotme.

– Kas miestą kuria: žmonės, pastatai, o gal institucijos?

– Miestus visuomet kuria materialinės realybės sąveika su istorijos, atminties, pasakojimų ir mitų plotme. Vietos, kur įvyksta sąveika, gali būti pačios įvairiausios: tai senamiesčio gatvės, bažnyčių šventoriai, skverai ir parkai, upės pakrantės, stadionų aikštės ar raudonųjų žibintų kvartalai. Galima pasakyti ir dar daugiau. Miestų likimai neretai yra paveikiami įtaigių istorijų, su jomis susijusių atminties vietų ir mitų. Retsykiais kažkuo išskirtiniai miestai patys virsta mitais. Taip nutiko su Roma, Venecija, Paryžiumi, Lisabona, Praha, Niujorku ar San Fransisku.

– Kaip reikėtų apibūdinti miesto mitą?

– Miestų mitologiją tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad šiuo atveju galima fiksuoti keletą įvairiose laiko ir erdvės sampynose nuolat pasikartojančių pasakojimo tipų apie miestų įkūrimą ir jų žūtį; apie įstabius herojų, susijusių su konkrečiais miestais, nuveiktus darbus; apie miestų ypatumus ir jų tarpusavio skirtumus; apie miestų gyventojus.

– Ar miestas gali turėti kelis mitus?

– Kiekvienas senovės miestas Antikos pasaulyje turėjo savąjį steigimo mitą, kartais šie mitai kito arba, skirtingomis aplinkybėmis, būdavo perkuriami, taip pat – sugalvojami iš naujo. Skrupulingi praeities tyrinėtojai suskaičiavo, kad Roma gali pasigirti net 30 skirtingų miesto įkūrimo mito versijų, kurios, vienok, telkėsi aplink vestalės Rėjos Silvijos ir karo dievo Marso sūnūs dvynius Romulą ir Remą. Taigi, pasakojimai, padedantys atsakyti į kelis pamatinius klausimus ("Kas mes esame? Iš kur mes atėjome? Kodėl dalykai yra būtent tokie, o ne kitokie?"), buvo svarbūs tiek konkretaus miesto gyventojams, tiek ir visam Antikos pasauliui, nes jie padėjo žmonėms formuoti bei išreikšti savąją tapatybę, atpažinti vienas kitą, kurti ir palaikyti santykius, taip pat – jausti priklausomybę tam pačiam pasauliui. Analogiškas funkcijas mitai atliko ir Viduramžiais bei Naujųjų, taip pat Naujausiųjų laikų epochose, fiksuodami mąstymo būdus, dėl kurių žmonių grupės suvokia save, kaupia žinias, aiškina savo pačių ir aplinkinio pasaulio kilmę bei egzistavimą, o kartais bando nuspėti ateitį.

– Mitai gali turėti skirtingas funkcijas, tarnauti skirtingiems tikslams?

– Žinoma, skirtingose epochose egzistuojantys miestai ir šiuos miestus gaubiantys mitai būdavo koreguojami ir performuluojami lyg teoremos, kai jas reikėdavo patikrinti bei įrodinėti iš naujo (taip reaguojant į pasaulio kaitą). Viduramžių miestas jungė kasdienį žmonių gyvenimą su dieviškąja realybe kartu atkartodamas skirtingų dalykų egzistavimą: žmogaus kūno ir žmogiškojo pasaulio sandarą, žemės ir kosmoso tvarką, dangiškosios Jeruzalės planą. Naujųjų laikų arba sparčios urbanizacijos ir industrializacijos epochoje egzistavę miestai tapo laboratorijomis, kuriose žmogus iš naujo mokėsi nelengvo išgyvenimo miesto džiunglėse meno bei mėgino perprasti sau prisiskirtą gamtos valdovo vaidmenį.

– Kodėl mitai reikalingi šiandienos miesto gyventojams?

– Šių laikų žmogus yra kamuojamas poreikio klausti, abejoti, tirti ir išsiaiškinti. Nepaisant to, XXI a. emociškai paveikūs pasakojimai, supinantys tikrus dalykus su vaizduote ir nukreipiantys į mito gelmes, vis dar reikalingi. Mes, kaip ir kitų epochų žmonės, jaučiame gyvą poreikį pasakojimams, padedantiems susivokti laike ir erdvėje, pagelbstintiems prisijaukinant miestus, kuriuose gyvename, leidžiantiems išreikšti savąsias patirtis ir emocijas, sukuriantiems galimybes palikti ženklus, kad kažkada mums svarbūs dalykai bei žmonės egzistavo. Be to, mums reikalingi nauji mitai, kurie galėtų padėti transformuoti tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, į realias galimybes rytoj.

– Ar mes patys galime kurti naujus mitus?

– Žinoma. XXI a. žmogus gyvena mieste, dėmesingai įsiklausydamas į gatvių, pastatų ir paminklų pasakojamas istorijas bei pats tokias istorijas kuria, steigdamas naujas atminties vietas arba permąstydamas savo santykį su senosiomis, įkraudamas jas pasakojimais ir emocijomis, padedančiomis išgyventi šiandien bei kurti viltingas svajones, orientuotas ateities horizonto link. Šis procesas niekada nesibaigia. Juk istorija visuomet problematiška ir ne visa rekonstrukcija to, ko daugiau nebėra. Atmintis visuomet aktualus reiškinys, nuolat išgyvenamas ir padedantis kurti ryšį su dabartimi. O mitas įsiterpia į istorijos ir atminties santykių dramą, padėdamas šioms nuolat besivaidijančioms ir kartu negalinčioms viena be kitos gyventi sesėms dvynėms kurti įsiminimo bei užmaršties dialektiką, įprasminantį mūsų ir miestų gyvenimus.