Apie tai BNS pirmadienį informavo Vilniaus savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.

Penktadienį savivaldybė ir LŠDPS sutarė, kad mitingai vyks prie Vyriausybės rūmų V. Kudirkos aikštėje kasdien nuo rugsėjo 29 dienos iki spalio 28 dienos. Juose galės dalyvauti iki 2 tūkst. žmonių.

A. Navickas sakė, kad mitingą organizuoti prie Vyriausybės nuspręsta dėl geresnio apšvietimo, saugumo.

Mitingo metu taip pat planuojamas ėjimas į Vilnių iš įvairių Lietuvos vietų. Pasak profsąjungos vadovo, prie Vyriausybės atvykus mokytojams ir mokiniams bus organizuojamos įvairios diskusijos, edukacinės veiklos, pilietiškumo, dalykinės pamokos.

A. Navickas taip pat pranešė, kad mokytojams bus sudarytos galimybės nakvoti prie Vyriausybės.

Mitingai planuojami LŠDPS keliant reikalavimus, kad pedagogų atlyginimai jau nuo šio rugsėjo būtų didinami 20 proc., nuo kitų metų sausio – dar 30 proc., klasėse būtų mažinamas mokinių skaičius.

Vyriausybė sako nematanti galimybių didinti mokytojų algas dar šiemet, bet numato tai daryti dviem etapais kitąmet. Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas po naujausio derybų etapo praėjusį penktadienį pasiūlė algas kitąmet kelti 21 proc., iš jų 10 proc. augimas būtų nuo rugsėjo, tačiau A. Navickas pirmadienį pranešė, kad šie siūlymai profsąjungos kol kas netenkina.

Rugsėjo viduryje įvyko LŠDPS įspėjamasis streikas.

Streiko galimybės neatmeta ir kita – Lietuvos švietimo ir mokslo – profesinė sąjunga. Jos vadovas Egidijus Milešinas sakė, kad jo vadovaujama profesinė sąjunga pirmadienį svarstys ministro siūlymus ir tuomet pasakys, ar toks didinimas tenkina.

Vyriausybė yra įsipareigojusi, kad kitąmet pedagogų atlyginimai turi pasiekti 130 proc. šalies atlyginimų vidurkio.

Policija teigė, kad apie 10 tūkst. žmonių nepaisydami snygio išėjo į gatves Berlyno centre. Šio mitingo metu, kurio šūkis – „Pakilkime už taiką“, raginta derėtis su Maskva, o ne tiekti ginklus Ukrainai.

Demonstrantai susirinko prie garsiųjų Brandenburgo vartų netoli tos vietos, kur dieną anksčiau aktyvistai prie Maskvos ambasados Berlyne pastatė susprogdintą Rusijos tanką.

Kraštutinių kairiųjų politikės Sahros Wagenknecht (Zaros Vagenknecht) ir feministės Alice Schwarzer (Alisos Švarcer), kurios abi kreipėsi į susirinkusiuosius, organizuota demonstracija sulaukė ir kraštutinių dešiniųjų politikų palaikymo.

Abi moterys taip pat paskelbė peticiją; teigiama, kad surinkta daugiau nei 645 tūkst. parašų.

Tuo metu Paryžiuje keli šimtai žmonių giedojo Ukrainos himną Respublikos aikštėje, o tradiciniais kostiumais apsirengę ukrainiečių vaikai ėjo eisenos priekyje.

Prieš metus iš Ukrainos pabėgęs 73-ejų Volodymyras Kraftčenko pasmerkė „tuos, kurie įsiveržė į mūsų žemę ir pažeidė mūsų teises“.

Penktadienį tūkstančiai protestuotojų visoje Europoje dalyvavo mitinguose prieš Maskvos invaziją į Ukrainą.

Konservatorių dominuojamas Aukščiausiasis Teismas praėjusių metų birželį priėmė svarbų sprendimą, kuriuo panaikino nutartį 1973 metų byloje „Roe prieš Wade'ą“, pusę amžiaus užtikrinusioje moterų teisę į abortą visose JAV.

Birželio mėnesį atšaukus tą sprendimą, valstijose pasipylė daugybė teisės aktų, kurie suskirstė jas į apribojusias ar uždraudusias abortus ir tas, kurie siekė apsaugoti prieinamumą prie procedūros.

„Moterų maršas“ (Women's March), prasidėjęs per Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) inauguraciją 2017 metais, kai šalyje kilo ažiotažas dėl seksualinės prievartos, sakė, kad po to, kai sprendimas „Roe prieš Wade'ą“ buvo panaikintas, jis persiorientavo į aktyvizmą atskirose valstijose.

„Ši kova yra svarbesnė nei Roe, – teigiama „Moterų maršo“ pranešime tviteryje. – Jie manė, kad mes liksime namuose ir kad tai baigsis kartu su Roe – jie klydo.“

Virš dešimt respublikonų valdomų valstijų visiškai uždraudė abortus, o kelios kitos siekia padaryti tą patį. Tačiau šiuos žingsnius atsvėrė kitos pusės laimėjimai.

Kanzase, Mičigane ir Kentukyje abortų priešininkai pralaimėjo balsavimus. Valstijų teismai užblokavo kelių draudimų įsigaliojimą. Dedama nesuskaičiuojama daugybė pastangų padėti pacientėms keliauti į valstijas, kuriose abortai leidžiami, arba vartoti vaistus savarankiškai atliekamiems abortams. Kai kurios demokratų vadovaujamos valstijos ėmėsi priemonių, kad apsaugotų pacientes ir paslaugų teikėjus nuo ieškinių, pateiktų valstijose, kuriose ši procedūra uždrausta.

„Moterų maršo“ organizatoriai sakė, kad jų tolesnėje strategijoje daugiausia dėmesio bus skiriama priemonėms valstijų lygmeniu. Tačiau naujai suaktyvėję prieš abortus nusiteikę aktyvistai vis dažniau atsisuka į Kongresą siekdami vėliau įtvirtinti galimą nacionalinį abortų apribojimą.

Pagrindinės sekmadienio eitynės vyko Viskonsine, kur artėjantys rinkimai gali nulemti valstijos Aukščiausiojo Teismo jėgų pusiausvyrą ir teisės į abortą ateitį. Tačiau mitingai vyko dešimtyse miestų, įskaitant Floridos valstijos sostinę Talahasį, kur viceprezidentė Kamala Harris (Kamala Haris) pasakė ugningą kalbą audringai miniai.

„Ar tikrai galime būti laisvi, jei šeimos negali priimti intymių sprendimų dėl savo gyvenimo eigos? – klausė K. Harris. – Ar tikrai galime būti laisvi, jei vadinamieji lyderiai tvirtina, kad yra ... „laisvės gynyboje“, nors drįsta riboti Amerikos žmonių teises ir kėsinasi į pačius laisvės pagrindus?“

Madisone tūkstančiai teisės į abortą šalininkų apsivilko paltus ir užsimovė pirštines, kad esant minusinei temperatūrai žygiuotų per miesto centrą į valstijos Kapitolijų.

Iš Čikagos ir Milvokio į Viskonsino valstijos sostinę autobusais atvyko protestuotojai, nešini plakatais ir ženklais, raginančiais įstatymų leidėjus atšaukti valstijos draudimą.

Abortai Viskonsine negalimi dėl teisinių neaiškumų, su kuriais susiduria abortų klinikos, dėl to, ar galioja 1849 metų įstatymas, draudžiantis šią procedūrą. Įstatymas, draudžiantis abortus, išskyrus atvejus, kai siekiama išgelbėti pacientės gyvybę, ginčijamas teisme.

Kai kurie susirinkusieji taip pat turėjo ginklų. Lilith K. (Lilit K.), kuri atsisakė nurodyti savo pavardę, stovėjo ant šaligatvio kartu su protestuotojais laikydama automatą ir dėvėdama taktinę liemenę su dėkle laikomu pistoletu.

„Atsižvelgiant į tai, kas vyksta su moterimis ir kitais žmonėmis, netekusiais savo teisių, ir į neseniai įvykusias šaudynes klube „Club Q“ bei kituose LGBTQ naktiniuose klubuose, tai tik žinia, kad mes nesiruošiame nusileisti“, – sakė ji.

Eitynės taip pat pritraukė kontrprotestuotojų. Dauguma jų laikė plakatus su religiniais prieštaravimais dėl teisės į abortą.

„Tikrai nenoriu veltis į politiką. Mane labiau domina, ką sako Dievo įstatymas“, – teigė Viskonsino valstijoje gyvenantis Johnas Goeke (Džonas Gokė).

Nelikus „Roe prieš Wade'ą“ sprendimo federalinės apsaugos, teisės į abortą užtikrinimas tapo atskirų valstijų reikalu.

Nuo birželio beveik visiškai uždrausti abortai Alabamoje, Arkanzase, Aidahe, Kentukyje, Luizianoje, Misisipėje, Misūryje, Oklahomoje, Pietų Dakotoje, Tenesyje, Teksase ir Vakarų Virdžinijoje. Keli iš šių draudimų yra teisiškai ginčijami. Vienintelė klinika Šiaurės Dakotoje persikėlė už valstijos ribų į Minesotą.

Ohajo, Indianos ir Vajomingo įstatymų leidėjų priimti sprendimai yra užblokuoti valstijų teismų, kol vyksta teisiniai ginčai. Sausio 5 dieną Pietų Karolinos Aukščiausiasis Teismas panaikino draudimą atlikti abortus po šešių savaičių, nusprendęs, kad šis apribojimas pažeidžia valstijos konstitucinę teisę į privatumą.

„Moterų maršas“ tapo įprastu renginiu, nors ir nutrūko dėl koronaviruso pandemijos, nuo tada, kai kitą dieną po D. Trumpo inauguracijos 2017 metų sausį JAV ir visame pasaulyje protestavo milijonai žmonių.

D. Trumpas konservatyvių teisėjų skyrimą paskelbė savo prezidentavimo misija. Trys konservatyvūs teisėjai, kuriuos jis paskyrė į JAV Aukščiausiąjį Teismą – Neilas Gorsuchas (Nilas Gorsačas), Brettas Kavanaugh (Bretas Kavanas) ir Amy Coney Barrett (Eimi Koni Baret) – visi balsavo už tai, kad būtų panaikintas sprendimas byloje „Roe prieš Wade“.

Maža to, ji sako, kad pernai rugsėjį kartu su kolegomis mėginusi apklausti Šeimų sąjūdžio mitingo dalyvius Vilniuje pirmąsyk savo karjeroje patyrė atvirą priešiškumą. „Gal pirmąkart gyvenime ten buvę žmonės ne tik atsisakė kalbėtis, bet reiškė griežtas išankstines nuostatas, esą jūs – Vilniaus universiteto akademikai, žinome, ką jūs parašysite…“

Pasak mokslininkės, anksčiau bent jau į ją ir jos kolegas tokiomis aplinkybėmis buvo žiūrima pagarbiai. Ir jeigu kas nors atsisakydavo kalbėti, tai dėl to, kad neturi ar nenori ko nors pasakyti. Tačiau priešiškumo niekada nebuvo.

Visgi tokie pokyčiai akivaizdūs ne tik Lietuvoje, bet ir visame moderniame Vakarų pasaulyje. Apie tai, taip pat apie gilėjančią naujovišką atskirtį Lietuvoje su profesore kalbėjomės VU TSPMI, per pertrauką tarp paskaitų.

Įbaugintus ar įsibauginusius žmones labai lengva išprovokuoti įvairiems veiksmams.

– Neseniai renginyje, skirtame strategijai „Lietuva 2050“, jūs pasakėte dvi tezes. Cituoju: „Galima buvo pastebėti [Rusijos] paruošiamuosius darbus, kurie buvo atlikti prieš karą Ukrainoje“, kita – „Karui žmones idealiai paruošė COVIDas“. Ar galėtumėte plačiau jas pakomentuoti?

– Yra du kontekstai – globalus ir lietuviškas. Nors jie ir susiję...

Rusijos veikimas gal ir nebuvo toks tiesiai matomas. Ukrainos mokslininkas Jevhenas Dikijus (Evhen Dikiy) yra parašęs darbą „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“. Jame atkreipiamas dėmesys į svarbius aspektus, kuriuos buvo galima atpažinti prieš 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusį Rusijos karą prieš Ukrainą. Tai pirmiausiai visuomenės skaldymas, chaoso visuomenėje provokavimas, tam tikrų reikalingų propagandos žinučių platinimas ukrainiečiams, Rusijos gyventojams ir Vakarų šalims. Vertinant tuo aspektu, man asmeniškai buvo labai neramu apie praėjusiųjų metų rugpjūtį, nes pas mus buvo skatinamas supriešinimas, akivaizdžiai buvo dirbama su rusiškai propagandai imliomis visuomenės grupėmis ir vedama į vos ne gresiančią pilietinio susipriešinimo ar karo jauseną, kada labai lengva įžiebti kokį nors protestą iki pat pralieto kraujo, kada [provokuojanti pusė] gali imtis tariamos taikdarystės...

– Jūs – apie riaušes Seimo prieigose?

– Taip, tąsyk pagalvojau, kad iki kulminacijos trūksta visai nedaug. Tai diskusinis klausimas, tačiau mūsų riaušių policijos veiksmai Vilniuje suteikė labai gerų galimybių Rusijos propagandai. Nes propagandos tikslas – įbauginti žmones, kad tavo valstybė prieš tave gali imtis žiaurių priemonių, užgniaužimo. Ir kada mes Šeimų sąjūdžio akcijoje kalbinome žmones Vilniuje, galima buvo pajusti, kad jiems atrodė, esą jie yra spaudžiami į kampą iš visų pusių: valdžia, žiniasklaida, darbovietės... Taigi nėra kitos išeities, kaip tik kovoti prieš įsivaizduojamą priespaudą, nes kitaip būsią labai blogai. Tas nesaugumo jausmas buvo itin didelis. Įbaugintus ar įsibauginusius žmones labai lengva išprovokuoti įvairiems veiksmams. Kai kurie kolegos mane kritikuoja, esą Lietuvoje nebuvo jokios karo tikimybės, tačiau mąstau, kad jeigu be Ukrainos Maskva turėjo platesnių planų, prielaidos buvo beveik idealios, o dalies mūsų žmonių nuotaikos tuo metu buvo labai blogos. Ir tai nebuvo kelių dešimčių ar kelių šimtų žmonių problema. Susipriešinimas buvo tiesiog persmelkęs visuomenę.

Ir aš manau, kad COVID pandemijos metu priimti ribojimai tą susipriešinimą labai padidino. Ir Vakaruose (tai matyti iš ten daromų apklausų), ir Lietuvoje. Todėl mokslininkai dabar labai įdėmiai tyrinėja tą visuomenės susiskaldymą dėl pandemijos valdymo, ieško įrankių, kaip tai pamatuoti.

– Ar tikslu yra sieti skirtingus visuomenės požiūrius į įvairias problemas su Rusijos propaganda?

– Vakariečių visuomenės ne itin gerai supranta svarbius veiksnius, manipuliavimą, kurį dar nuo sovietinių laikų yra įvaldžiusi Rusija. Ilgą laiką nebuvo atliekama tyrimų, kurie padėtų atpažinti, kaip veikia propaganda. Nes nebėra šaltojo karo, propaganda yra nereikšminga atgyvena, todėl esą kam viso to reikia. Žmonių mąstymo apie politiką paradigma yra aiški: kairė-dešinė ideologijos, tapatybė. O dabar iškilo poreikis tuos neva pasenusius dalykus vėl atpažinti. Nes vienas svarbiausių dalykų, kurio vaidmuo vis didėja, yra populizmas. Arba kitaip – populistinės nuostatos (angl. populist attitude) kartu su sąmokslo teorijomis ir panašiais dalykais.

– O kodėl pandemijos metu gausiai radosi sąmokslo teorijos?

– Požiūris į COVID-19 idealiai atitiko aptariamas schemas. Sąmokslo teorijomis tikėjo tie, kurie balsuoja už Donaldą Trumpą, radikalios dešinės partijas Vakarų Europoje. Nes atsiradus naujam, sunkiai atpažįstamam dalykui, reiškiniui, žmogus jį susieja su savo turima mąstymo schema. Pandemija, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą labai gerai tas populistines mąstymo schemas atitinka. Kyla klausimas, kas yra tų schemų esmė, pamatas? Niekur kol kas atsakymo neradau, todėl tik samprotauju garsiai. Atrodo, kad schemos esmė yra giluminis dalies visuomenės nepasitikėjimas viešuoju, „elitiniu“ naratyvu. Įsivyrauja matymas, kad yra kažkoks vieningas „elitas“, kurį sudaro politikai, kultūrininkai, žiniasklaida. Ir kad jie visi veikia išvien. O eiliniai, „normalūs“ žmonės yra palikti toli nuo sprendimų lauko, naratyvo, elitui veikiant prieš juos.

– Ar dėl to kyla įspūdis, kad tada nebetinka viskas – santvarka, Landsbergis, Kubilius, Šimonytė, karantinas, Stambulo konvencija?

– Galima sakyti. Nes atėjus pandemijai elitas žmones spaudžia daryti vienaip ir nesielgti kitaip. Remiamasi ekspertize, kurią transliuoja žiniasklaida. Ir kažkodėl visų jų balsai sutampa. Todėl šiuo klausimu esu pasakiusi kritinių pastabų VU Senate, kad mums nereikėtų daryti klaidų, kurios padarytos Vakaruose, kur radosi takoskyra tarp „išsilavinusių“ ir „neišsilavinusių“. Esą ne turtinė, klasinė padėtis yra skirtis, o išsilavinimas ir net jo pobūdis. Ir turime aiškią skirtį: pasipūtę išsilavinę žmonės – valdžia, žiniasklaida, nuomonės formuotojai, net universitetai – prieš visus kitus, kurie yra „durniai“, „buduliai“ ir visokios atmatos. Todėl man atrodo, kad čia yra tokia nauja atskirtis. Panašiai kaip anksčiau buvo klasinė, o dabar kitokia.

– Išsilavinę/išsimokslinę ir neišsilavinę/bemoksliai?

– Aš negalėčiau taip tvirtinti, nes to pernykščio mitingo metu, kurio dalyvių nuostatas nelabai sėkmingai siekėme ištyrinėti, pasitaikė ir labai išsilavinusių žmonių. Ir man sunku atrasti tinkamų žodžių, kad galėčiau tos atskirties principus apibrėžti. Man atrodo, kad čia susikloja keli sluoksniai problemų. Vienas sluoksnis – tai postindustrinės problemos, kurios Vakaruose atpažintos gerokai anksčiau, o vėliau pasivijo ir Lietuvą. Iš kur radosi Brexit'as (Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos) – tai juk ne vien imigracijos problema, bet ir deindustrializacijos procesų pasekmė. Deindustrializacija kai kuriems žmonėms Anglijoje, JAV smogė labai smarkiai ir nuoskaudos liko. Nebūtinai tie žmonės dabar gyvena siaubingai blogai. Yra įvairių pavyzdžių. Tačiau nuoskaudos velkasi iš paskos ir apie save vis primena. Pas mus panašiai: nuoskaudos yra susijusios su posovietine visuomenės transformacija. Dar vieną sisteminį lūžį lemia technologijų pažanga. Aš matau du dalykus. Viena vertus, tikrovė tampa sunkiai apčiuopiama, kada žmogus savo pojūčiais nebegali lengvai įsitikinti, kas yra tikra, o kas – ne. Kitas veiksnys – naujosios biotechnologijos, genų inžinerija, „čipavimas“ – technologijos, kurios galbūt ardo žmogaus unikalumą ir vientisumą.

– Kitaip tariant, sferas, į kurias net mokslininkai neturėtų kištis...

– Panašiai. Tai nėra ta problema, kurią būtų lengva apčiuopti ir ja įsitikinti, bet yra nuojautų, kurios labai svarbios, nes gimdo intuityvias baimes. Mokslo pažangos naratyvas ima kelti grėsmę. Žmogui su ta nuojauta sunku susidoroti. Tad kalbant apie Lietuvą, mes dar nesame visiškai atsigavę po vieno esminio pokyčio ir imame patirti dar dramatiškesnio pokyčio grėsmę. Pridėjus dar giluminį nepasitikėjimą elitu, turime sprogstamą mišinį. O tokios šalys kaip Rusija ta situacija labai naudojasi.

– Na, jie save ir pristato kaip vienintelę likusią unikalią krikščionišką civilizaciją, kuri atmeta visokius vakarietiškus dalykus, kaip lyties keitimas, partnerystė ir panašiai...

– Viena vertus, jie išaukština tam tikrą vertybinę liniją. Tačiau, kita vertus, jie yra išmokę gerai žaisti propagandinėmis priemonėmis. Kur kas labiau nei vakariečiai. Pas mus kalbama, kad žmones reikia šviesti, ugdyti kritinį mąstymą, tada esą jie bus atsparesni propagandai. Nesąmonė. Ne taip tie dalykai veikia. Tarkime, skiepų klausimu abi oponuojančios pusės mąsto nekritiškai ir dažnai argumentuoja propagandinėmis klišėmis. Apie vakcinas, jų veikimą gali žinoti tik su ta sritimi susijęs mokslininkas. Todėl šališkumas čia grindžiamas tik pasitikėjimu – arba pasitiki tuo, kas skelbiama, arba ne. Todėl ir kalbėjome apie aibę tų dalykų bei reiškinių, kurių šiais laikais eilinis žmogus negali apčiuopti, nes didelė dalis žinių yra suręsta remiantis ekspertų žinojimu. O mes iš rinkimų JAV, Brexito matome, kad pusė visuomenės nepasitiki vyraujančiu naratyvu – Rusijai net nereikia geresnės terpės veikti savo propagandos įrankiais. Geresnės progos sukelti III Pasaulinį karą, ko gero, nėra.

– O kas yra tie žmonės, kurie paskutiniu metu reiškia savo neigiamą požiūrį beveik į viską, kas vyksta valstybėje – jie yra prieš skiepus, partnerystę, prieš konservatorius, už draugystę su Rusiją ir Baltarusiją?

– Aš pilno vaizdo neturiu. Tą šiuolaikinio protestuotojo Lietuvoje portretą dėliojame iš įvairių duomenų. Viena mano studentė-magistrantė darė neblogą tyrimą, kuriame išsikristalizavo trys pagrindinės visuomenės grupės. Viena yra žemesnio išsilavinimo, žmonės, jaučiantys tam tikrą nostalgiją sovietmečiui, besijaučiantys blogai dabartinėje tikrovėje. Jų nuotaikų negalima būtų pavadinti promaskvietiškomis ar prorusiškomis. Jiems tiesiog nepatinka mūsų valstybės laikysena, nes jiems rodosi, kad dėl vyraujančios užsienio politikos pralošia Lietuvos žmonių interesai, nes būtent žmonės sumoka atitinkamą kainą už užsienio politiką.

Kita dalis – kaip tik su aukštuoju išsilavinimu, pilietiškai aktyvūs, labai dažnai – buvę praėjusiojo amžiaus pabaigos sąjūdiečiai, kurie yra labiau tautininkiškų, krikščioniškų pažiūrų. Pagrindinis dirgiklis jiems – Stambulo konvencija, nuoskaudos nuo Sąjūdžio laikų (esą „mes jiems nutiesėme kelią į valdžią, o dabar“...). Ir galiausiai yra dar viena grupė, kuri yra mažesnė, lyginant su kitomis – tai jauni žmonės, kurie ateina į vieną kitą mitingą pirmiausiai dėl pandemijos suvaržymų, laisvės gyventi taip, kaip jie nori, apribojimų. Kitaip tariant, nori apginti savo teises ir požiūrį į laisvę, nes demokratinėje visuomenėje yra teisė pareikšti savo nuomonę, todėl ji ir yra reiškiama įvairiomis formomis.

Daugelis tų žmonių yra visiškai normalūs, visai ne Rusijos agentai, tik turi kitokį matymą.

– O kaip švelninti tuos atskirtį skatinančius veiksnius, apie kuriuos pasakojate?

– Paprastai ieškant atsakymų į tokius klausimus norisi remtis istorine patirtimi. Tarkime, didelis klausimas, ar darbininkų klasė Vakaruose būtų iškovojusi dabartines savo teises, jei nebūtų įvykusi viską nušlavusi Rusijos revoliucija 1917 m. [Sušvelninti pavyktų] nemėginant atstumti, įtraukti į svarbiausius procesus tuos, kurie jaučiasi nuo jų atstumti. Mūsų atveju po tokių įvykių, kaip Rolando Pakso apkalta, „Drąsos kelio“ partijos atsiradimas, tiesiog nepatogūs dalykai būdavo marginalizuojami: atstumiame, marginalizuojame ir problema išnyksta. Tačiau ar tikrai išnyksta? O gal kaupiasi tokios problemos sluoksniais su tylia grėsme kada nors susprogti?

– Jūs ne kartą paminėjote žiniasklaidą prie situacijos kaltininkų...

– Taip, žiniasklaida labai prisidėjo prie demonizavimo. Nuotaika, su kuria į pirmąjį šeimų mitingą rinkosi žmonės, buvo labai panaši į Sąjūdžio laikų. Tačiau žiniasklaida visų pirma tą judėjimą ignoravo, o po to rodė labai šališkai. Ir visi dėl to buvo labai nusivylę. Aš tuo metu lankiausi Žemaitijoje ir pati tą jaučiau, nes ten visi žinojo apie Šeimų maršą ir dėl to, kaip tai atspindėjo žiniasklaida, buvo nustėrę.

Galbūt tai yra priežastis, dėl kurios labai didelė dalis žmonių nusisuko nuo vadinamosios meinstryminės žiniasklaidos ir ėmė ieškoti alternatyvų, sąmokslo teorijų. Mes – visuomenė – praradome masę žmonių, kuriuos susigražinti bus labai sunku. Tų klaidų galėjo nebūti. Susigražinti prarastą pasitikėjimą bus įmanoma nebent mažais žingsneliais bendraujant, o ne marginalizuojant. Juo labiau – daugelis tų žmonių yra visiškai normalūs, visai ne Rusijos agentai, tik turi kitokį matymą.

Italijoje po dvejus pandeminius metus vyravusios ramybės Romoje buvo surengtas didžiulis koncertas po atviru dangumi, o šalies miestuose vyko mitingai ir protestai. Be darbo, pagrindinė tema buvo taika, skambėjo raginimai nutraukti Rusijos karą Ukrainoje.

Trys pagrindinės Italijos profesinės sąjungos savo pagrindinį mitingą buvo sutelkusios Asyžiaus mieste, kuris yra dažna protestų už taiką vieta. Šių metų šūkis buvo „Dirbti dėl taikos“.

„Tai yra gegužės 1-oji – socialinio ir pilietinio įsipareigojimo diena už taiką ir darbą“, – sakė Italijos profesinės sąjungos CISL vadovė Daniela Fumarola.

Protestai planuoti visoje Europoje, įskaitant Slovakiją ir Čekiją, kur studentai ir kiti asmenys planavo susirinkti palaikyti Ukrainą, nes komunistai, anarchistai ir prieš Europos Sąjungą nusiteikusios grupės rengė savo mitingus.

Prancūzijoje Gegužės 1-osios mitingais siekiama parodyti E. Macronui, su kokia opozicija jis gali susidurti per antrąją penkerių metų kadenciją ir prieš birželį vyksiančius parlamento rinkimus. Opozicinės partijos, ypač kraštutiniai kairieji ir kraštutiniai dešinieji, siekia sumažinti jo vyriausybės daugumą.

Kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen (Marin Le Pen) pirmą kartą nedalyvavo savo partijos tradicinėje vainikų padėjimo prie Žanos D'Ark paminklo ceremonijoje. Ją pakeitė laikinasis jos partijos pirmininkas. M. Le Pen prezidento rinkimų antrajame ture pralaimėjo E. Macronui ir planuoja vadovauti rinkimų kampanijai, kad išsaugotų savo vietą šalies parlamente.

„Atvykau pasakyti prancūzams, kad balsavimas nesibaigė. Laukia trečiasis turas – įstatymų parlamento rinkimai, - sakė Jordanas Bardella (Žordanas Bardela). – Ir būtų neįtikėtina palikti visą valdžią E. Macronui.“

Tuo tarpu aktorius, publicistas Arkadijus Vinokuras pradeda naują iniciatyvą Ukrainai palaikyti – pirmadienio mitingus Vilniuje.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio „Lietuvos Caritas“ su septynių vyskupijų „Caritas“ centrais rinks humanitarinę pagalbą – maisto produktus ir kitus karo pabėgėliams reikalingus daiktus.

Prašoma aukoti elektronikos prietaisų (žibintuvėlių, išmaniųjų telefonų, išorinio maitinimo akumuliatorių, baterijų, elektrinių virdulių), pledų, miegmaišių, kilimėlių, termodrabužių, kojinių, patalynės, higienos priemonių, degtukų, pleistrų, tvarsčių.

Šį kartą daiktai ir maisto produktai bus renkami Lvivo bei Mostyskos „Carito“ prašymais.

Akcija vyks Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaišiadoryse. Į šiuos miestus surinktus daiktus ir maisto produktus bus galima pristatyti iš visos Lietuvos.

„Likusiems žmonėms Ukrainoje pagalbos poreikis yra milžiniškas. Paskatinti visuomenės dosnumo Severodonecko žmonėms, kviečiame Lietuvos žmones atliepti ir Lvivo bei Mostyskos Carito prašymus. Šie miestai ir juose veiklą vykdantis „Caritas“ yra vakarinėje Ukrainos dalyje, netoli pasienio. Veikdami ten mūsų kolegos susiduria ne tik su viduje perkeltų asmenų apgyvendinimo bei aprūpinimo iššūkiais“, – sakė „Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.

Pirmadienį Katedros aikštėje Vilniuje, prie paminklo didžiajam kunigaikščiui Gediminui, A. Vinokuras organizuoja vadinamųjų pirmadienio mitingų maratoną.

„Šiuose mitinguose gyventojai, kultūrininkai, politikai turės galimybę pasisakyti, ukrainiečiai dalinsis savo patirtimis. Išgirsime naujausias žinias iš Ukrainos“, – teigė organizatorius.

Anot jo, pirmadienio mitingai vyko 1990–1991 metais Stokholme, kai dešimtys tūkstančių švedų tokiu būdu palaikė Baltijos valstybių išsivadavimą iš okupacijos.

„Šiandien turime padėti ir Ukrainai. Pirmadienio mitingai vyks kiekvieną pirmadienį, kol Ukraina paskelbs pergalę prieš okupantą“, – tvirtino A. Vinokuras.

Parlamentas šią savaitę po pateikimo pritarė trims skirtingų Seimo narių inicijuotiems Susirinkimų įstatymo pataisų projektams, juos toliau nagrinės komitetai.

Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas Raimundas Lopata siūlo įtvirtinti pareigą organizatoriams anksčiau pranešti apie planuojamą renginį, tuo pačiu nustatant, kad skundas dėl savivaldybės sprendimo derinant renginį teisme turėtų būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas.

Pasak R. Lopatos, šiuo metu susirinkimo organizatoriai iki paskutinio momento negali būti tikri, ar jis vyks, priklausomai nuo teismo sprendimo, o kartais ginčai dėl renginio išsprendžiami jau po datos, kada jis turėjo vykti.

Dabar galiojantis įstatymas numato, kad organizatoriai savivaldybę apie planuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių, privalo pranešti ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki jo dienos.

Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens veiksmai arba neveikimas, tai pat pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimas gali būti skundžiami įprasta administracine tvarka.

Pagal R. Lopatos pataisas, organizatoriai apie susirinkimą turėtų pranešti prieš 15 dienų iki numatytos datos, o skundas dėl susirinkimo apygardos administraciniame turėtų būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo padavimo. toks pats 72 valandų terminas būtų nustatytas ir skundą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Taip pat parlamentas nagrinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parengtas Susirinkimų įstatymo pataisas, kuriomis keičiama leidimų mitingams suderinimo tvarka.

Parlamentarai siūlo išbraukti nuostatas, kurios reikalauja renginį suderinti savivaldybėje, ir šiai palieka funkciją išnagrinėti mitingo organizatorių prašymą.

Įstatymas būtų papildomas nuostata, kad savivaldybės administracijos direktorius galėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl susirinkimų laisvės ribojimo, jei yra pagrindo manyti, kad bus pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitų asmenų teisės ir laisvės.

Siūloma numatyti, kad toks skundas turėtų būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo.

Seimo nariai konservatoriai Andrius Kupčinskas ir Paulius Saudargas siūlo nustatyti, kad rengiant mitingus prie Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės derinant leidimą dalyvautų šių įstaigų kanceliarijos atstovas.

Parlamentaras registravo Susirinkimų įstatymo pataisas, kurios organizatorius įpareigotų anksčiau pranešti apie planuojamą renginį, tuo pačiu nustatant, kad skundas dėl savivaldybės sprendimo derinant renginį teisme turėtų būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas.

Pasak R. Lopatos, šiuo metu susirinkimo organizatoriai iki paskutinio momento negali būti tikri, ar jis vyks, priklausomai nuo teismo sprendimo, o kartais ginčai dėl renginio išsprendžiami jau po datos, kada jis turėjo vykti.

„Tai sukuria ne tik įvarius logistinius sunkumus, susijusius su susirinkimo organizavimu, bet ir suformuoja teisinio netikrumo būseną. Tokios situacijos sukelia visuomenės nepasitikėjimą teise, o tai neatitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės siekio“, – pataisų aiškinamajame rašte sako komiteto vadovas.

Dabar galiojantis įstatymas numato, kad organizatoriai savivaldybę apie planuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių, privalo pranešti ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki jo dienos.

Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens veiksmai arba neveikimas, tai pat pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimas gali būti skundžiami įprasta administracine tvarka.

Pagal R. Lopatos pataisas, organizatoriai apie susirinkimą turėtų pranešti prieš 15 dienų iki numatytos datos, o skundas dėl susirinkimo apygardos administraciniame turėtų būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo padavimo. toks pats 72 valandų terminas būtų nustatytas ir skundą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Jis siūlo, kad Susirinkimų įstatymo pataisos įsigaliotų nuo gruodžio 31 dienos.

Seimo narys sako, jog pataisas registruoja po pastarųjų atvejų, kai teismo sprendimas dėl Kauno miesto savivaldybės atsisakymo suderinti LGBTQ+ eitynes buvo paskelbtas jų išvakarėse, o Vilniaus miesto sprendimas atšaukti Lietuvos šeimų sąjūdžio planuotą mitingą prie Seimo teisme buvo įvertintas tik po numatytos datos. 

„Būna ir tokių situacijų, kai teismai sprendžia kilusį ginčą post factum, t. y. jau po tos datos, kurią buvo planuojama organizuoti susirinkimą. (...) Taigi net ir tuo atveju, jeigu teismo sprendimas yra palankus susirinkimo organizatoriams, pašalinti teisės pažeidimą nebėra jokių galimybių“, – aiškinamajame rašte pažymi R. Lopata.

Lietuvos šeimų sąjūdis pernai rudens sesijos pradžios dieną, rugsėjo 10-ąją, norėjo prie Seimo rengti mitingą dėl koronaviruso ribojimų bei valdančiųjų politikos, bet sostinės valdžia anuliavo savo ankstesnį sprendimą šį mitingą suderinti. Mitingas vyko Katedros aikštėje.

Spalio pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingas rugsėjo 10-ąją galėjo vykti prie Seimo, nes Vilniaus miesto savivaldybė neįrodė realios grėsmės.