„Liūdna žinia – nusižudė jauna medikė. Aplinkybes tiria policija. Tikiu, visuomenei, Kauno klinikoms, kurioje ji dirbo, ir visai medikų bendruomenei bus pateiktos išvados ir paaiškės tokio sprendimo motyvai. Jei jie sisteminiai, bus atitinkami sprendimai“, – asmeninėje „Facebook“ paskyroje penktadienį paskelbė ministras.

„Dabar susitelkime ir užtikrinkime, kad pagalba pasiektų ir artimuosius, ir bendradarbius. Artimiesiems kuo didžiausia užuojauta“, – pridūrė A. Dulkys.

Penktadienį portalas lrt.lt pranešė, kad prieš porą savaičių nusižudė 24 metų Kauno klinikų Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja. Tai portalui patvirtino ir ligoninės komunikacijos tarnyba.

Kaip žurnalistams teigė apie savižudybę pranešęs asmuo, Kauno klinikų vadovybė apie nelaimę ligoninės darbuotojų neinformavo. Asmens teigimu, skyriuje, kuriame dirbo nusižudžiusi slaugytoja, buvo žinoma apie personalo nesutarimus, galimos mobingo apraiškos.

Neretai vadovai ima baimintis suteikti savo pavaldiniams grįžtamąjį ryšį, kadangi sulaukę kritikos darbuotojai ima skųstis, kad jiems daromas spaudimas ir jie kenčia psichologinį smurtą. Tad kas yra ir kas nėra psichologinis smurtas? Kur prasideda ir pasibaigia darbdavio pareigos? Ar vadovas išties negali kritikuoti savo pavaldinių? Į šiuos klausimus atsako „Sorainen“ ekspertė, advokatė Jurgita Karvelė ir vyresnioji teisininkė Aurelija Daubaraitė.

Svarbios detalės

Darbo kodeksas (DK) numato, kad darbdavys privalo užtikrinti savo darbuotojams saugias darbo sąlygas. Psichologinis klimatas ir saugi psichologinė darbo aplinka yra viena iš tokių sąlygų. Taigi, darbdavys turi aktyviai imtis priemonių, kad ši sąlyga būtų įgyvendinta. Bet kaip tai padaryti?

„Ši darbdavio pareiga susideda iš dviejų dalių: prevencijos ir tinkamo reagavimo į konkrečią situaciją. Jeigu darbdavys tinkamai atlieka šias savo pareigas, jis, greičiausiai, nebus atsakingas net ir tuo atveju, jeigu tarp darbuotojų įvyks konfliktas ir kažkuris iš jų patirs smurtą“, – pastebi J. Karvelė.

Tačiau ką reiškia smurto prevencija ir ką privalo padaryti darbdavys? „Atsakymas yra ir paprastas, ir sudėtingas. Paprastas todėl, kad iš dalies atsakymą pateikia DK – darbdavys privalo pravesti mokymus darbuotojams ir patvirtinti rašytinę smurto prevencijos politiką (arba smurto ir priekabiavimo pranešimų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką, jei įmonėje dirba mažiau nei 50 darbuotojų). Sudėtingas todėl, kad joks teisės aktas nereglamentuoja, kaip dažnai mokymai turi būti pravedami, kokios trukmės jie turi būti ir panašiai“, – dėsto J. Karvelė.

Jeigu darbuotojai pasitikės savo vadovais, neigiamas atgalinis ryšys nesukels pernelyg daug streso ar noro skųstis.

Ji priduria, kad DK taip pat konkrečiai neatsako į klausimą, ką darbdavys turi daryti, jeigu mokymus pravedė, politiką patvirtino, o neigiamas psichologinis klimatas iš kolektyvo nedingo.

„Panašiai, kaip vairuojant automobilį, vairuotojas privalo pasirinkti saugų greitį, o jeigu to nepadaro ir dėl to kyla autoįvykis, jis laikomas pažeidusiu Kelių eismo taisykles, nors leistino greičio ir neviršijo. Todėl kartais gali neužtekti formaliai įgyvendinti DK reikalavimus, būtina atsižvelgti į faktinę situaciją ir, jei ji negerėja, ieškoti papildomų sprendimų. Pavyzdžiui, rengti susitikimus su darbuotojais, galbūt dalyvaujant psichologui ar kitam patarėjui“, – aiškino J. Karvelė.

Darbdavio pareiga reaguoti į situaciją yra dar sudėtingesnė. Natūralu, kad darbdavys negali skaityti darbuotojo minčių ir neturi galimybės iš anksto sulaikyti nuo galimų psichologinio smurto veiksmų. Tačiau darbdavys, gavęs skundą apie smurtą ar priekabiavimą, privalo jį ištirti. Ištyręs situaciją ir nustatęs pažeidimus, darbdavys gali sudrausminti pažeidimą atlikusį darbuotoją. Toks drausminimas nebūtų laikomas smurtu ar priekabiavimu, kadangi darbdavys turi imtis protingų priemonių saugiai darbo aplinkai užtikrinti.

Atgalinis ryšys

Tačiau nesutarimai gali kilti ne tik tarp darbuotojų, bet ir tarp vadovo ir pavaldinio. Tad ar vadovas turi teisę kritikuoti savo pavaldinius, ar vadovo kritika visgi yra neleistina ir išties yra viena iš psichologinio smurto rūšių? Juk kritikuojamas darbuotojas gali pasijusti blogai.

Vyresnioji teisininkė Aurelija Daubaraitė tvirtino, kad atsakymas į šį klausimą yra paprastas – vadovas turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą suteikti pavaldiniams grįžtamąjį ryšį, kritikuoti darbuotojo darbą, jei dirbama blogai. Tačiau tai jis privalo daryti korektiškai, įvardindamas konkrečius darbo trūkumus ar klaidas, nežemindamas darbuotojo, nemenkindamas jo orumo ir nežlugdydamas pasitikėjimo savimi, o išsakydamas kritiką pagarbiai.

„Pavyzdžiui, darbuotojo pravardžiavimas nevykėliu už neatliktą darbą būtų laikomas psichologiniu smurtu, net jei darbuotojas iš tiesų neatliko tam tikros užduoties. Bet vadovas privalo suteikti darbuotojui neigiamą grįžtamąjį ryšį, kad darbuotojas nedarytų tokių pačių klaidų ateityje. Konstruktyvios kritikos nebuvimas gali turėti dvejopas pasekmes: darbuotojas savo elgesio nekeičia ir dėl to nukenčia visas kolektyvas, o vėliau, nusprendus darbuotojui taikyti sankcijas ar net atleisti, tai padaryti bus kur kas sunkiau“, – sakė A. Daubaraitė.

Edukuoti ir vadovus

Darbuotojui pasiskundus psichologiniu smurtu, darbdavys privalo tokį atvejį tirti. Tai sukelia ne tik papildomas laiko ir kartais finansines sąnaudas, tačiau gali lemti ir naujas įtampas kolektyve. Tad kaip tokių situacijų išvengti?

Be abejo, nėra būdo, kuris šimtu procentų užtikrintų, kad darbuotojai nepagrįstai nesiskųs. Tačiau yra būdų šią riziką sumažinti. A. Daubaraitė dalijasi, kad pirmiausia reikia edukuoti visus darbuotojus, paaiškinant, kas yra ir kas nėra psichologinis smurtas, kaip jį atpažinti ir kaip pačiam jo nenaudoti. Taip pat svarbu edukuoti ne tik darbuotojus, bet ir vadovus, paaiškinant jų pareigas visuomet elgtis etiškai ir korektiškai, rodyti pavyzdį savo elgesiu, o sužinojus apie kitų darbuotojų netinkamą elgesį – nedelsiant reaguoti.

„Jeigu darbuotojai pasitikės savo vadovais, neigiamas atgalinis ryšys nesukels pernelyg daug streso ar noro skųstis, jeigu atgalinis ryšys, nors ir nemalonus, tačiau buvo pateiktas tinkamai. Taigi, nors neigiamas atgalinis ryšys dažniausiai sukelia darbuotojui neigiamas emocijas, mažina darbuotojo pasitikėjimą savimi ir sukelia stresą, darbdavys nebus už tai atsakingas, jeigu sugebės tą grįžtamąjį ryšį pateikti tinkamai“, – pridūrė A. Daubaraitė.

Krašto apsaugos ministerijos teigimu, karys iš pareigų atleistas „už konkretų drausmės pažeidimą“: du kartus per metus neatliktų užduočių – laiku neparengtų skaidrių.

Tuo metu pats A. Zavišas pats tai vadina susidorojimu už tai, kad pastebėjo ir pranešė apie galimai nusikalstamus Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų (KASP) Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės štabo viršininko veiksmus.

Kaip skelbia LRT, vienas iš pranešimų susijęs su galimai fiktyviomis savanorių pratybomis, kitas – su maisto produktų prekyba dalinyje.

Nesulaukęs savo vadovų reakcijos, Audrius Zavišas kreipėsi į prokurorus ir gavo pranešėjo statusą dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose. Jie iki šiol tebevyksta.

Prokuratūra pripažino mane pranešėju, nes informacija pasitvirtino ir vyksta tyrimas. Ir nuo to laiko tada vadovybė pradėjo daryti spaudimą, mobingą.

„Prokuratūra pripažino mane pranešėju, nes informacija pasitvirtino ir vyksta tyrimas. Ir nuo to laiko tada vadovybė pradėjo daryti spaudimą, mobingą. Per metus inicijavo šešis tyrimus, iš kurių du pasiekė tikslą ir buvau atleistas“, – kalbėjo puskarininkis.

Ministerijos Karo tarnybos ir personalo departamento direktorius pulkininkas Ramūnas Švažas sako, kad atleidimą karys gali skųsti teismui. A. Zavišas tvirtina jau tą padaręs.

Savo ruožtu piktnaudžiavimu ir mobingu kaltinamas KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės štabo viršininkas Marius Steponavičius tikina, kad karys atleistas pagrįstai, o jo pateikta informacija tėra prielaidos.

LRT duomenimis, iš profesinės karo tarnybos dėl drausminių nuobaudų kasmet atleidžiami keliasdešimt karių.

– Kur situacija yra prasčiausia? Telšių apskrityje medikai jaučiasi prastai – ir darbo sąlygomis, ir emocine situacija, ir vadovavimu skundžiasi. Kuo dar ir kodėl?

– Mūsų atliktas nacionalinis visų darbuotojų tyrimas parodė, kad situacija sveikatos, farmacijos ir medicinos sektoriuje iš dešimties, kuriuos mes tiriame apskritai, nieko gero nežada. Serga mūsų sveikatos sektorius. Iš esmės paminėjote Telšių apskritį, bet mes žiūrime situaciją visoje Lietuvoje. Ir kaip bebūtų liūdna, mes kalbame apie tokias situacijas, kurias pastebime sveikatos sektoriuje – tai yra mobingo arba psichologinio smurto apraiškos. Mes nevertiname situacijų individualiai, bet net ir pastarosiomis dienomis girdėta situaciją iš Mažeikių ligoninės, kuri ir yra Telšių apskrityje, mus labai paskatino pasižiūrėt, ką mūsų turimi duomenys kalba apie visą situaciją, atsispiriant nuo šito pavyzdžio.

– Jūs atlikote apklausą, beveik 4 tūkst. darbuotojų dalyvavo. Tai kokie tie rezultatai, kur yra prasčiausia situacija? Kaip ir įvardinome – Telšiai?

– Situacija visam sektoriuj yra prasta, bet pati prasčiausia šiandien dienai būtų Telšių apskrityje. Labai arti to yra Alytus ir Marijampolė.

– Mes čia kalbam apie valstybines ir privačias įmones?

– Mes kalbam apie visą sektorių. Tačiau jeigu žiūrėtume ir privatų sektorių, ir valstybės valdomas organizacijas, situacija šiek tiek geresnė. Vadinasi, kada išimam tik privačiai valdomas įmones, matosi, kokia realiai situacija yra prasta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai ką prasčiausiai vertina darbuotojai?

– Jeigu kalbėti specifiškai, atsispiriant nuo mums garsiausiai girdimų pavyzdžių, mes matuojame per tokį pjūvį, kurį vadinam emocinėmis naudomis. Į jas įeina lyderystės kokybė, vadovavimas, pagarba darbuotojui, bendravimas ir bendradarbiavimas, grįžtamasis ryšys, kiek galima teikti savo nuomonę, kiek yra laisvės priimti sprendimus. Tai kaip aš jaučiuosi darbe. Tai viena didžiulė dedamoji ir jeigu žiūrėti pagal mūsų turimus duomenis, patį aukščiausią vertinimo rezultatą Lietuvoje turi informacijos, ryšio ir technologijų sritis – 67 balus iš 100. Kalbant apie Lietuvos vidurkį, jis būtų 62 balai. Sveikatos sektoriuje mes turime 60. Ir jeigu išimtume privačiai valdomas įmones, turėtume 57. Telšių apskrityje turime 51.

– Galbūt tai yra todėl, kad tai regionas, mažas miestelis, ar tai gali būti susiję?

– Mes irgi darėme tokią prielaidą. Atrodė, tai mažas miestelis, atitolęs. Tačiau pasižiūrėjom į visos Lietuvos duomenis ir matome, kad situacija galėtų būti prastesnė. Deja, mes turim kitus regionus. Aplink didžiuosius miestus situacija nėra ideali, bet ji tokia pat gera, kaip Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Kalbame apie tokias situacijas, kurias pastebime sveikatos sektoriuje – tai yra mobingo arba psichologinio smurto apraiškos.

– Paminėjote emocinį nepasitenkinimą. Kaip per kitus pjūvius vertinant, atlyginimas ir panašiai?

– Funkcinės naudos, tokios kaip atlyginimas, visoje Lietuvoje yra vertinamos panašiai. Didžiausią skirtumą mes matom vertinant emocines naudas. Dar jeigu galėčiau papildomai paminėti, kita ypatingai svarbi dedamoji, kur matome labai prastą situaciją yra vadovavimo kokybė. Tai irgi vienas iš elementų, kurį mes savo tyrime matuojame. Jeigu atsispirti nuo Lietuvos vidurkio, Lietuvos nacionalinių dirbančiųjų vertinimo vidurkis yra 60, sveikatos apsaugos sektoriuje – 58, be privačių organizacijų – 57, Telšių apskrityje – 49. Tai absoliučiai žemiausias vertinamas rodiklis, jeigu įvertintume visuose sektoriuose ir specifiškai šitoj apskrity.

– Ar yra sektorių, kuriuose nuotaikos dar prastesnės nei medicinoje ir farmacijoje?

– Deja, labai nedaug kur yra prasčiau. Dažniausiai matome nekilnojamo turto, statybų ir kartais maitinimo sektoriuose.

Laukė pabaigos

„Kauno diena“ kalbėjosi su Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje dirbusiais gydytojais ir dabartiniais šio skyriaus rezidentais. Medikai pasakojo apie, anot jų, psichologinį smurtą ir sunkiai pakeliamą aplinką, iš kurios ištrūkęs, t. y. susiradęs kitą darbovietę, pasijunti lyg kitame pasaulyje.

„Supratome, kad vienintelis būdas, kaip mes galime išgyventi profesorės Skaidros Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje, yra tylėti. Kitaip tu tiesiog neišliksi – būsi spaudžiamas, ujamas ir visaip kitaip su tavimi bandys susidoroti“, – tvirtino viena iš „Kauno dienos“ pašnekovių (šioje publikacijoje visų anonimiškai cituojamų asmenų tapatybės redakcijai yra žinomos).

Tyrimas: Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje, reaguojant į medikų skundus, pradėtas profesinės rizikos vertinimas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasak jaunos moters, profesorės vadovaujamoje klinikoje ypač sunku rezidentams.

„Būdama rezidente pati patyriau spaudimą ir žinojau, kad niekur negaliu išeiti, mat reikia baigti rezidentūrą, nes kitaip negausi dermatologo licencijos. Susispaudi, gyveni kažkokiame savo kiaute ir lauki tos pabaigos. Planavau doktorantūros studijas, bet aš toje klinikoje nelikau“, – sakė jauna moteris.

Kliniką ji paliko iš karto po rezidentūros, nors tokiam žingsniui buvo daromos kliūtys.

„Rezidentūrą baigiau prieš keletą metų. Išėjo visi, kurie baigė rezidentūrą, niekas neliko dėl mobingo. Profesorė sakė, ką aš be jos daryčiau, jeigu kitur išeičiau. Grasino, kad pasirūpins, kad negaučiau darbo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Ne vienai man yra sakiusi, kad mes be Kauno klinikų ir be jos esame niekas. Sakė, kam aš būsiu tokia reikalinga, kad mane vyras paliks, o jis su manimi tik todėl, kad Kauno klinikose dirbu. Tai rodo, kiek žmogus sau leidžia. Sakė, kad aš negalėsiu turėti vaikų, nes tai sugadintų planuotus darbus: jei aš įstosiu į doktorantūrą ir susilauksiu vaikų, būsiu jai visiškai nereikalinga. Ji netgi sakė: „Tikiuosi, jūs nebūsite viena iš tų kačių, t. y. kitų gydytojų, kurios vaikų susilaukė doktorantūros metu.“ Sakė, kad nekenčia mano kvailos šypsenos. Tokių būdavo dalykų, kad net skaudu prisiminti. Tik išėjęs supranti, kad yra visiškai kitoks gyvenimas“, – kalbėjo moteris.

Skambindavo naktį

Kitame mieste šiuo metu gydytoja dirbanti buvusi profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamos klinikos rezidentė, gydytoja „Kauno dienai“ sakė tiesiog pabėgusi.

„Ne visiems pavyksta pabėgti, nes Santariškių klinika Vilniuje, kur visi nori bėgti, ne guminė, negalinti priimti visų norinčių. Aš buvau gana kantri – profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje buvau rezidentė, buvau gydytoja, buvau doktorantė ir apsigyniau disertaciją. Bandžiau dirbti, bet paskui pabėgau. Pabėgau dėl to, kad nuolat jutau žeminimą, nesiskaitymą su manimi. Galėdavo paskambinti sekmadienio naktį arba šeštadienį 6 val. ryto ir pasakyti, kad iki pirmadienio turi tai ir tai padaryti. Kai esi doktorantas, padūsauji ir patyli, bet kai esi gydytojas... Taip buvo ir per atostogas. Vieną kartą pasakiau, kad ne, pirmadienį viską atliksiu. Tada dingo mano moksliniai klinikiniai tyrimai, už kuriuos gaunamas priedas. Jau kai buvau gydytoja, trikdydavo darbo grafikas. Jį gaudavau prieš pat mėnesio pradžią. Darbo valandos, pavyzdžiui, nuo 11.30 iki 14. Tai ypač nepatogu, nes turėdamas ketvirtį etato praktiškai esi pririštas visą dieną. Kai dėl ko nors paprieštaraudavau, būdavau išvadinama akiplėša. Ne paslaptis, kad svarbūs yra priedai. Po tokių mano atseit akiplėšiškumų priedai dingdavo“, – tvirtino pašnekovė.

Apie panašius atvejus pasakojo ir šiuo metu profesorės vadovaujamoje klinikoje dirbantiems rezidentams atstovaujantis asmuo.

„Grafikas mums paduodamas dieną prieš mėnesio pradžią, kad tu nieko negalėtum planuoti. Visos administracijos darbuotojos, kurios už tai atsakingos, bijo ką nors pasakyti, nes iš jų atimti priedai ir jos nori juos atgauti“, – tikino rezidentams atstovaujantis asmuo.

Išlikimo sąlyga

Šiuo metu Vilniuje dirbanti medikė atkreipė dėmesį, kad profesorė nevengdavo pakalbėti apie garbę ir pareigas, tačiau tai būdavo savotiški svarstymai.

„Klinikos nusipirko lazerį. Aš už valandą darbo prie jo, kai reikėdavo apšokinėti pacientą, gaudavau 3 eurus, o klinika iš paciento už tą paslaugą gaudavo 100 eurų. Kai profesorei užsiminiau, kad man mokami tie 3 eurai atrodo neadekvačiai, išgirdau, kad man rūpi tik pinigai, kad reikia dirbti dėl garbės ir pareigos. Ne kartą pasakyta, kad vaikai trukdo dirbti. Mano vaikai, sakydavo, užaugo be mamos ir tavo vaikai gali užaugti be mamos“, – pasakojo moteris.

Anot rezidentams atstovaujančio asmens, jiems nuolat primenama, kad jie klinikoje yra niekas.

„Vienintelė sąlyga, kuri padeda išlikti, yra tyla. Kai mes vasarą išsiuntėme profesinio pobūdžio raštą, prieštaraujantį profesorės nuostatoms, profesorė mums iš karto pasakė, kad esame niekas. Prasidėjo menkinimas, kad mes nieko nepakeisime, kad tai yra svarbiau už mus ir kad apskritai, kaip mes drįstame priešintis tokiems dalykams. Buvo pasakyta, kad kažkokių parašų trūksta. Mes juos surinkome, tada pradėjo ieškoti, kas organizavo jų rinkimą. Žodžiu, buvo smerkiamas bandymas atstovauti mums patiems. Kiekvienas pas profesorę buvo kviečiamas atskirai. Reikia suprasti, kad kai ateina rezidentas, ne kiekvienas gali pakovoti už save prieš profesorę. Kiekvienas bandymas greitai nugesinamas. Nuo pat pirmo rezidentūros kurso man nuolat buvo grasinama: mane išmes, jei to ir to nedarysiu, išmes iš projekto ir neturėsiu, ką veikti. Jei eisiu dirbti kažkur kitur, negalėsiu eiti į doktorantūrą. Tą patį yra patyrę ir daugiau žmonių. Man buvo pasakyta, jog bus daroma viskas, kad aš nebaigčiau. Jei išeisiu kitur, išduosiu visas Kauno klinikas, būtent ją“, – pasakojo rezidentams atstovaujantis asmuo.

Pasak jo, ramybės nebūdavo net ir tada, kai dėl traumos ar ligos gaudavo nedarbingumo pažymėjimą.

„Man taip nepasitaikė, bet kolegoms buvo: jei suserga, pasiima nedarbingumo pažymėjimą, jiems skambina ir klausia, kaip jie drįsta sirgti, nes ji 20 metų nėra sirgusi ir niekada nieko nepraleidusi. Tada reikia aiškintis, kodėl mes apskritai drįstame neiti į darbą. Panašių dalykų girdi ne tik rezidentai, bet ir gydytojai, slaugytojai, tačiau visi bijo kažką daryti, nes nėra kam skųstis“, – apgailestavo rezidentų atstovas.

Jauni gydytojai jaučiasi skriaudžiami, jie kenčia ir nenori ten dirbti. Praėjusiais metais gavome net dešimties rezidentų prašymą pereiti iš Kauno į Vilnių mokytis dermatologijos toliau.

Bandė keisti

Visi pašnekovai pabrėžė, kad prieš galimą mobingą bandė imtis jiems prieinamų priemonių, tačiau pastangos nedavė jokių rezultatų.

„Pirmieji oficialūs pokalbiai dėl galimo mobingo buvo dar 2016 m. Tada dar buvau rezidentė. Aš ir kolegė pokalbyje pas Klinikų vadovą Renaldą Jurkevičių atstovavome būtent rezidentėms. Dalyvavo ir profesorė S. Valiukevičienė. Mes nekonkretizavome kokių nors istorijų, bet tiesiog kalbėjome apie tai, kad negerbia mūsų pačių, mūsų asmeninio gyvenimo, ignoruoja darbo valandas. Pokalbis klostėsi kaip ir neblogai. Paskui, kai grįžome į kliniką, mūsų gyvenimas kurį laiką tiesiog tapo pragaru. Situacija ne pagerėjo, bet pablogėjo. Paskui visi gydytojai, kurie dalyvavo tame pokalbyje, išėjo iš klinikos“, – pasakojo pašnekovė.

Situacija: Klinikų atstovai patvirtino, kad gautas ne vienas skundas dėl S. Valiukevičienės elgesio su darbuotojais. (Evaldo Virkečio nuotr.)

„Kauno dienos“ redakcijai buvo persiųsta 40 medikų pasirašyta rezoliucija, skirta sveikatos apsaugos ministrui, Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Lietuvos dermatovenerologų draugijai.

Šių metų sausio 14 d. minėtoms institucijoms įteiktoje rezoliucijoje primenama, kad Kaune kritiškai ima stigti dermatovenerologų ir paaiškinama: „Profesorė S. Valiukevičienė klaidina, nes […] dermatovenerologų trūksta ne dėl to, kad gydytojai išeina į privatų sektorių, o dėl mobingo, kuris tęsiasi jau daug metų. Profesorė viešai ir ne kartą žadėjo padaryti viską, kad išeinantys iš Kauno klinikų gydytojai dermatovenerologai neturėtų darbo kitose įstaigose.“

Negali visų priimti

– Teigiama, kad dermatovenerologijos specialistai iš Kauno tiesiog veržiasi į Vilnių, konkrečiai – į jūsų vadovaujamą kliniką. Ar jums žinomos yra tokios tendencijos ir kokias matytumėte tokių tendencijų priežastis? – „Kauno diena“ paklausė Vilniaus Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovo Tado Raudonio.

– Tose klinikose Kaune nesu buvęs, tiesiogiai su ta profesore nesu dirbęs, tačiau aš jau daug metų girdžiu iš kolegų tuos pačius skundus kaip ir jūs. Kaip suprantu, tie skundai nėra iš piršto laužti. Dėl specialistų žeminimo, dėl nesiskaitymo… Nesakysiu aš tų negražių žodžių. Jauni gydytojai ten jaučiasi skriaudžiami, kenčia ir nenori ten dirbti. Praėjusiais metais gavome net dešimties rezidentų prašymą pereiti iš Kauno į Vilnių mokytis dermatologijos toliau. Mes neturime tiek galimybių priimti, priėmėme tris. Kai pas mus įsidarbina, suprantu, kad jaučiasi patekę į kitą pasaulį ir vėl gyvena normalų gyvenimą. Prašymų dėl įdarbinimo turiu ir iš vyresnių kolegų, kurie iš Kauno išvyko ne kaip rezidentai, bet kaip gydytojai.

Ėmėsi skubių veiksmų

Komentarą dėl situacijos profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje redakcijai pateikė Kauno klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Austė Aleksandravičiūtė-Šviažienė:

– Pastaruoju metu gavome ne vieną raštą iš buvusių ir esamų Odos ir venerinių ligų klinikos darbuotojų apie galimai netinkamą profesorės S. Valiukevičienės elgesį su darbuotojais. Į tokius kaltinimus žiūrime labai rimtai ir siekiame išlaikyti saugią ir pagarbią aplinką visiems mūsų darbuotojams, todėl kruopščiai ir atidžiai išanalizuosime raštuose keliamus klausimus ir situacijas. Skubos tvarka atliekame psichosocialinių veiksnių profesinės rizikos vertinimą Odos ir venerinių ligų klinikoje, bendraujame su raštų rengėjais ir jeigu bus įrodytas netinkamas klinikos vadovės elgesys su darbuotojais, imsimės atitinkamų veiksmų, numatytų Kauno klinikų smurto ir priekabiavimo prevencijos politikoje ir kituose teisės aktuose.

Tiesa, prieš aštuonerius metus taip pat buvome gavę nerimą keliančios informacijos iš tuomečių Odos ir venerinių ligų klinikos rezidentų. Ją tikrinome, vertinome, sprendėme per pokalbius su darbuotojais, vadovais ir kitomis prevencinėmis priemonėmis. Nuo to laiko nė vienas klinikos darbuotojas jokiomis priemonėmis nepranešė apie nederamą elgesį ar kitas problemas, todėl abejoti klinikų aplinka neturėjome pagrindo. Juolab kad profesorė perrinkta klinikos vadove 2022 m. rudenį: per klinikos vadovo rinkimus už ją balsavo devyniolika profilinės klinikos darbuotojų ir tik vienas balsavo prieš, o Gydymo taryboje už profesorę balsavo 25, prieš – vienas narys. Tai taip pat rodė, kad profesorė turėjo kolegų pasitikėjimą ir jie ją vertino teigiamai. (Kauno klinikų profilinių klinikų vadovus konkurso būdu ir rektoriaus teikimu renka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto senatas, prieš tai vykdžius slaptus balsavimus profilinėje klinikoje (kai balsuoja visi padalinio gydytojai) ir Kauno klinikų Gydymo taryboje).

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šie raštai pradėti siųsti būtent tada, kai profesorė išreiškė savo poziciją dėl dermatologinių grožio paslaugų prieinamumo didinimo Lietuvoje, kvalifikaciją įgyjant per įvadinį kursą, kuris prieštarauja privačių dermatologijos paslaugas teikiančių įstaigų gydytojų pozicijai.“

Profesorės pozicija

Sausio 24 d. S. Valiukevičienei nusiųstame laiške „Kauno diena“ paprašė pakomentuoti medikų pasakojimus apie, anot jų, profesorės taikomą mobingą. Kad būtų konkrečiau, laiške detalizavome medikų papasakotas konkrečias, medikų nuomone, mobingo situacijas ir aplinkybes. Tačiau jokio atsakymo iš profesorės nesulaukėme. Praėjus savaitei, profesorei nusiuntėme priminimą, kad nesulaukėme komentarų. Tačiau iš jos nebuvo jokios reakcijos. Profesorės vadovaujamos klinikos darbuotojos atsisakė duoti jos telefono numerį.

Skaidra Valiukevičienė/Evaldo Virkečio nuotr.

Tačiau vakar Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė išplatino viešą pranešimą, kuriame tvirtina, kad rezidentų kaltinimai neturi pagrindo ir juos atmeta.

„Neparanki tapau iš karto, kai išsakiau savo nuomonę, kad mūsų klinika būtų pajėgi tinkamai paruošti įvairių sričių gydytojus teikti estetinės nechirurginės medicinos kaip siauros praktikos paslaugas, jei Sveikatos apsaugos ministerija įgyvendintų savo numatytus pokyčius estetinės nechirurginės medicinos srityje“, – nurodė S. Valiukevičienė.

Anot jos, „nepagrįstai švaistantis žodžiu „mobingas“, mažinamas visuomenės pasitikėjimas medikų bendruomene.

Šaltinis: KD, BNS

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) sausio 24 dieną galutinai paskelbė, kad Žemės ūkio ministerijos ar ministro veiksmai nebuvo neteisėti, todėl nepagrįstus A. Muzikevičiaus reikalavimus atmetė, pranešė teismas.

LVAT, be kita ko, pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad ministras A. Muzikevičiaus veiklą įvertino kitaip nei ministerijos tarnybinės veiklos vertinimo komisija, nereiškia, kad jo atžvilgiu buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, kurie gali būti vertinami kaip mobingas.

Be to, buvusio NMA vadovo teiginiai dėl tarnybinių patikrinimų skaičiaus ir dėl to jam kilusio streso pripažinti bendro pobūdžio bei nepagrįsti. Teismas pabrėžė, kad ministras įgyvendino savo diskrecijos teisę įvertinti A. Muzikevičiaus veiklą, o pastarojo argumentai nepatvirtino, kad su juo buvo elgtasi netinkamai, rašoma pranešime.

A. Muzikevičius teismui teigė, jog jam vadovaujant NMA nebuvo sukurta tinkama ir saugi darbo aplinka bei jo atžvilgiu buvo taikomas mobingas, sukėlęs jo fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimą.

Be to, jis nurodė, kad kasmetinis jo veiklos vertinimas buvo atliktas sąmoningai ir planuotai pažeidžiant teisės aktus, jis buvo ignoruojamas neatsakant į jo elektroninius laiškus bei neatsižvelgiant į komentarus, taip pat jis buvo nepagrįstai kaltinamas dėl nusižengimų, jam buvo trukdoma vykdyti tiesiogines funkcijas, priskiriami dideli pavedimai, reikalavę ypatingo susikaupimo per trumpą laiką.

Iš darbo atleistas A. Muzikevičius pernai balandį tikino buvęs atleistas norint į jo vietą paskirti kitą žmogų.

Nuo 2019 metų spalio NMA vadovavusį ir 2023 metais iki atleidimo tik keliolika dienų dirbusį A. Muzikevičių ministras K. Navickas atleido balandžio 26-ąją. Pasak ministerijos, jis atleistas Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo komisijai įvertinus jo veiklą nepatenkinamai.

A. Muzikevičiui po kelių mėnesių pertraukos grįžus į darbą ministerija teigė, kad nuo sausio iki tol jis dirbo tik 12 dienų, o priežastys buvo tėvadieniai, atostogos ir įvairios kitos.

Pats A. Muzikevičius teigė, kad apie du su puse mėnesio jis nedirbo dėl sutrikusios sveikatos po metus trukusio mobingo.

Žemės ūkio ministerija, be kita ko, tvirtino, kad buvęs NMA vadovas advokato paslaugas asmeninėms reikmėms apmokėjo iš agentūros biudžeto, tačiau A. Muzikevičius tai neigė – anot jo, tiek agentūros, tiek asmeniškai samdytas tas pats advokatas, tačiau už paslaugas asmeniškai jam A. Muzikevičius susimokėjo.

Įvairios situacijos

Daugiau kaip prieš metus įsigaliojo reikšmingi Darbo kodekso 30 straipsnio pakeitimai, kurie numato smurto ir priekabiavimo, įskaitant psichologinio smurto, smurto ir priekabiavimo dėl lyties, sąvoką, šių reiškinių draudimą ir darbdavių pareigas smurto ir priekabiavimo prevencijos srityje.

Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja Liudmila Mironovienė atkreipia dėmesį, kad smurtas ir priekabiavimas yra bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu, ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį poveikį, ar nepriimtinu elgesiu šis poveikis padaromas arba gali būti padarytas, ar tokiu elgesiu įžeidžiamas asmens orumas arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka arba (ir) atsirado arba gali atsirasti fizinė, turtinė ir (arba) neturtinė žala.

„Kalbant apie psichologinį smurtą, neretai vartojamas žodis mobingas, – akcentuoja L. Mironovienė. – Tačiau teisinio mobingo apibrėžimo Lietuvos teisės aktai nepateikia. Mobingas apima tęstinį ilgalaikį prieš vieną arba kelis asmenis nukreiptą elgesį, kuriuo pažeidžiama darbuotojo fizinė, socialinė, psichologinė gerovė, o dažnai mobingo tikslas – išstumti tam tikrą asmenį iš organizacijos, pažeminti jį.“

Taigi, atkreipia dėmesį Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja, mobingas – sistemingas ir tam tikrą laiką besitęsiantis elgesys, priešingai nei psichologinis smurtas, kuris gali pasireikšti ir vieną kartą.

Vadovo atsakomybė

Smurto ir priekabiavimo prevencija – vienas efektyviausių būdų užtikrinti, kad darbuotojai nepatirtų minėtų neigiamų reiškinių. Darbo kodeksas įpareigoja darbdavius imtis visų būtinų priemonių smurto ir priekabiavimo prevencijai užtikrinti ir aktyvių veiksmų pagalbai asmenims, patyrusiems smurtą ar priekabiavimą, suteikti. „Tiesa, Darbo kodekso 30 straipsnyje surašytos minimalios darbdavio pareigos ir prevencinės priemonės užtikrinant darbuotojams psichologiškai saugias darbo sąlygas“, – akcentuoja L. Mironovienė.

Dažnai mobingo tikslas – išstumti tam tikrą asmenį iš organizacijos, pažeminti jį.

„Vis garsiau kalbama ir pripažįstama, kad netinkamas vadovavimas – vienas esminių veiksnių, susijusių su psichologinio smurto įsigalėjimu organizacijoje, taigi jeigu vadovas nekreipia dėmesio į psichologinį smurtą darbe, jį ignoruoja, neigia, o galbūt net pats prisideda prie jo, smurtinio elgesio paplitimas organizacijoje neabejotinai bus didesnis, ir priešingai, visiškai kitokia situacija, jeigu vadovas prisiima atsakomybę už psichologinio smurto darbe problemos suvaldymą, – pabrėžia Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja L. Mironovienė. – Jeigu vadovas skatina pagarbų bendravimą, tiek savo elgesiu, tiek vidiniuose teisės aktuose deklaruoja smurtinio elgesio netoleravimą, reglamentuoja tinkamo elgesio taisykles, labai tikėtina, kad tokioje organizacijoje mikroklimatas ir kolegų tarpusavio santykiai bus gerokai konstruktyvesni.“

Naudingi patarimai

Anot L. Mironovienės, pagarbus bendravimas, pagalba kolegoms, bendradarbiavimas ir draugiškumas – stiprus darnių darbo santykių pamatas, maksimaliai mažinantis smurto atsiradimo tikimybę.

Darbuotojas darbo aplinkoje patiria psichologinį smurtą ar priekabiavimą iš savo kolegų ar tiesioginio vadovo?

Pirmiausia rekomenduojama šį klausimą spręsti įmonės, įstaigos, organizacijos viduje, t. y. su pranešimu apie patiriamą psichologinį smurtą ar priekabiavimą kreiptis tokia tvarka, kuri reglamentuota įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.

Jeigu tokios tvarkos nėra arba darbuotojas su ja nesupažindintas, rekomenduojame raštu kreiptis į įmonės, įstaigos, organizacijos vadovą su prašymu ištirti psichologinio smurto ar priekabiavimo taikymą jo arba kito darbuotojo atžvilgiu. Kartu su prašymu rekomenduojame pateikti visus turimus ir nepriimtiną elgesį patvirtinančius įrodymus.

Jeigu darbdavys nesiima jokių priemonių psichologinio smurto ar priekabiavimo atvejui ištirti arba jeigu psichologinį smurtą, priekabiavimą taiko pats įmonės vadovas, darbuotojas gali kreiptis į VDI su skundu. Be to, jeigu darbuotojas mano, kad darbdavys pažeidė darbo įstatymų ar darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus ir dėl to darbuotojas patyrė turtinę arba neturtinę žalą, jis turi teisę inicijuoti individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą, su prašymu kreipdamasis į darbo ginčų komisiją.

Tuo metu pati savivaldybė pranešė, kad mero durys atviros visiems ir darbuotojai gali išsakyti nusiskundimus tiesiogiai.

„Raginame jus nedelsiant inicijuoti nepriklausomą tyrimą siekiant objektyviai išsiaiškinti situaciją. Viešai pasklidusi informacija apie necivilizuotą elgesį darbuotojų atžvilgiu nedaro garbės visai savivaldybei, mažina gyventojų pasitikėjimą savivalda ir apsunkina galimybes į savivaldybę pritraukti kompetentingų specialistų“, – teigiama rašte merui.

Aptarti susidariusią situaciją opozicija kviečia savivaldybės administracijos direktorių, Personalo skyriaus bei profesinės sąjungos vadovus.

Opozicijos nariai teigia, jog iki šiol viešai išsakyta miesto vadovo reakcija į kaltinimus mobingu bei pasisakymai, esą darbuotojai skundžiasi, nes nenori dirbti, menkina savivaldybės tarnautojų pastangas ir nerodo noro pripažinti egzistuojančias problemas.

Pasak opozicijos narių, anoniminiai skundai rodo, kad darbuotojai nesijaučia saugūs pranešti ir aptarti patiriamus sunkumus tiesiogiai su meru ar tiesioginiais vadovais.

Anot jų, nepriklausomas tyrimas leistų objektyviai išsiaiškinti situaciją, ar „vadovai nepiktnaudžiauja savo galiomis formuluodami užduotis ir reikalaudami rezultatų“.

„Kurdami šiuolaikišką, stiprią valstybės tarnybą turime užtikrinti, kad joje neliktų vietos sovietmečiu vyravusiai valdžios vertikalei, reikalavimams paklusti, žeminimui ir bauginimui. Todėl darysime viską, kas mūsų galioje, kad problemos, apie kurias prabyla Savivaldybės darbuotojai, būtų sprendžiamos nedelsiant“, – sako opozicijos lyderis Ugnius Radvila.

Opozicija taip pat ragina merą kurti atvirą dialogą su darbuotojais, skirti daugiau dėmesio vidinei komunikacijai ir sveikam, pozityviam mikroklimatui įstaigoje palaikyti. Politikų teigimu, tik motyvuoti ir vertinami darbuotojai gali geriausiai atlikti savo pareigas, o to iš jų tikisi kasdien savivaldybėje besilankantys klaipėdiečiai.

Klaipėdos savivaldybė BNS informavo, kad nėra sulaukusi nei vieno darbuotojo nusiskundimo.

„Profesinė sąjunga, kuri yra aktyvi ir pakankamai didelė savivaldybėje, taip pat darbo taryba nėra sulaukusi skundų. Valstybinės darbo inspekcijos atlikto tyrimo išvadų nesame gavę raštu. Tam, kad išsiaiškintumėme, ar buvo nustatyti minimi atvejai, paprašėme, kad išvados būtų atsiųstos“, – informavo savivaldybė.

Klaipėdos savivaldybė pabrėžia, kad imasi ir aktyviai imsis visų priemonių, kad mikroklimatas tarp darbuotojų būtų geras.

„Klaipėdos mero Arvydo Vaitkaus durys atviros visiems, todėl darbuotojai yra raginami savo nuogąstavimus išsakyti gyvai ar tai padaryti per skyrių vedėjus“, – pranešė savivaldybė.

Anoniminių skundų ant savo darbo stalo anksčiau pranešė gavęs konservatorius Audrius Petrošius. Jis pernai taip pat dalyvavo mero rinkimuose.

Šią savaitę parlamentarai po svarstymo pritarė atitinkamam įstatymo projektui, už jį balsavo 48 parlamentarai, susilaikė 11 politikų. Dar liko vienas balsavimas, kad nauja Odontologų rūmų įstatymo redakcija būtų priimta.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Antanas Matulas pareiškė, kad svarstant šį klausimą jis patyrė suinteresuotų asmenų mobingą.

„Nuo kada nepriklausomoje Lietuvoje mes bijome autonomijos? Žinau, kad praeityje buvo padaryta klaidų, galime turėti priekaištų dėl vieno asmens neatsakingų veiksmų, bet šiandien tai yra labai pasikeitusi organizacija“, – per Seimo posėdį kalbėjo konservatorius Linas Slušnys.

„Šiandien Odontologų rūmus matau, kaip savotišką kelrodį, kaip galima priimti kartais skaudžius, bet reikalingus organizacijai sprendimus, kaip demonstruojančius gebėjimą keistis. Jie daug nuveikė taisydami savo klaidas“, – teigė jis.

Pasak Seimo nario, jokie klausymai, diskusijos ir įvairiausi pasisakymai šiuo klausimu niekaip neįrodė, jog Odontologų rūmai nėra verti gyventi savarankiškai.

Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas pabrėžė profesinės savivaldos svarbą.

„Praėjusioje kadencijoje praėjusi vyriausybė Odontologų rūmų funkcijas apkarpė, atidavė tas funkcijas vykdyti valdžios institucijai, pati ministerija perėmė, ir mes manome, kad nėra gera kryptis, kai viską valdžia padarys ir geroji valdžia viskuo pasirūpins, nors tai kvalifikuotai ir solidžiai galėtų atlikti profesinės savivaldos“, – sakė jis.

„Turime daugiau pasitikėti profesinėmis savivaldomis įvairiose sferose ir mažiau funkcijų prisiimti valdžiai“, – pridūrė politikas.

Tuo metu Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas neslėpė turįs abejonių dėl licencijavimo grąžinimo Odontologų rūmams.

Seimo narys tvirtino, kad svarstant šį projektą susidūręs su ekspertų baime pareikšti nuomonę viešai, politikų vengimu išgirsti kitokią poziciją, o jis pats patyręs mobingą.

„Šio įstatymo svarstymo metu komitete patyriau daug mobingo iš tam tikrų asmenų: buvo rašomi skundai, po to, kai sudalyvauju kokioje nors laidoje ir išsakau savo nuomonę, skundai Etikos komisijai. Esu dėkingas Etikos komisijai, kad jokiais atvejais nerado jokių priekaištų dėl mano veiklos“, – iš Seimo tribūnos pasakojo parlamentaras.

Konkrečių asmenų, kurie jį skundė, konservatorius nenurodė.

„Tikrai nemanau, kad buvusi Vyriausybė ir parlamentas visai be argumentų panaikino ir grąžino licencijavimo tvarką Akreditavimo tarnybai“, – teigė jis.

„Kalbėjau su buvusia komiteto pirmininke, rūmų garbės prezidente Dangute Mikutiene, kuri buvo azartiška perduodant tas funkcijas, bet po to išsakė labai daug abejonių, kad, jos manymu, nepasitvirtino (licencijavimo perdavimas rūmams – BNS), galbūt dėl tuometinės rūmų valdžios šitas sprendimas“, – sakė A. Matulas.

Jis apgailestavo, kad turintieji kitokią nuomonę atsisakė savo argumentus išdėstyti viešai, o Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen nerado laiko susitikti su ekspertais.

„Nusivyliau, kad niekas nenori išgirsti tos kitos nuomonės“, – sakė Sveikatos reikalų komiteto vadovas.

Jis tvirtino negalįs sutikti su siūlymu, kad grąžinus licencijavimą narystė Odontologų rūmuose būtų privaloma. Anot A. Matulo, toks dalykas sunkiai įsivaizduojamas demokratinėje šalyje.

Odontologų rūmų įstatymo pataisos į Seimo salę grįžo po dvejų metų pertraukos. Projektui po pateikimo buvo pritarta 2021 metų lapkritį.

Po Vyriausybės patobulinimo projektu siūloma, kad Odontologų rūmai spręstų dėl licencijų suteikimo šios srities specialistams, o asmens sveikatos priežiūros įstaigoms licencijas teikti odontologijos paslaugas ir toliau išduotų Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba.

Taip pat projekte numatyta, kad narystė Odontologų rūmuose būtų privaloma.

Pataisos įsigaliotų 2025 metų sausio 1 dieną.

2019 metų gruodį Seimas nusprendė, kad nuo 2020 metų gegužės odontologų sektoriaus licencijavimą perima Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba. Šią pertvarką iniciavęs tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigė, kad odontologų licencijavimas iškrenta iš visos sistemos, juos vienintelius licencijuoja nevyriausybinė organizacija, kurioje narystė yra privaloma.

Pasikeitus politinei valdžiai 2021 metų pradžioje grupė Seimo narių, tarp jų ir parlamento pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, registravo naujos redakcijos Odontologijos rūmų įstatymo projektą, pagal kurį odontologų licencijavimas būtų grąžintas rūmams.

Tuomet Seimo Sveikatos reikalų komitetui pasidomėjus situacija šiame sektoriuje, Akreditavimo tarnyba, perėmusi odontologų veiklos licencijavimą, sakė aptikusi, kad ši funkcija vykdyta neatsakingai ir labai formaliai.

Jos teigimu, rūmai iš esmės nevykdė odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigų licencijuojamos veiklos priežiūros.

Tarnyba tada identifikavo per 100 neveikiančių, tačiau licencijas turinčių įstaigų, taip pat eilę įstaigų, neteisėtai teikusių licencijuojamas paslaugas, sustabdė 70 odontologijos įstaigų licencijų, nevykdžiusių veiklos ir neteikusių paslaugų. Dėl nesumokėtų įmokų į sąskaitą žalai atlyginti dar sustabdytos 217 ir panaikintos 35 odontologijos įstaigų licencijos.

Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, pernai aktyvių odontologijos praktikos licencijų buvo 4,6 tūkst., burnos priežiūros praktikos licencijų – 4,8 tūkstančio. Odontologinės priežiūros (pagalbos) ir burnos priežiūros paslaugas teikė daugiau kaip 2,5 tūkst. įstaigų.