„Per pastaruosius metus atnaujinome beveik pusės Vilniaus mokyklų sporto aikštynus. Vien pernai renovuota 12 mokyklinių aikštynų. Futbolo entuziastai žaidžia ant kokybiškos dirbtinės dangos, bėgikai asmeninių rekordų siekia atnaujintuose bėgimo takuose, daugiafunkcės dirbtinės dangos aikštelės tinkamos krepšiniui, tinkliniui, tenisui, kvadratui ar kitoms veiklos. Visi atnaujinti sporto aikštynai yra prieinami ne tik moksleiviams, bet ir bendruomenėms. Atnaujinta, modernizuota infrastruktūra – miesto investicija į vilniečių sveikatą“, – sako Vilniaus meras Valdas Benkunskas.

Mokyklos, kurių aikštynai nusidėvėję, praneša apie tai Savivaldybei. Įvertinę aikštyno būklę, jo poreikį bei užimtumą, specialistai sprendžia dėl atnaujinimo. „Galima sakyti, jog visose mokyklose, kurios prašė atnaujinti lauko aikštynus, tai jau padaryta, arba greit bus remontai. Kadangi tai nėra naujos statybos projektai, procesas užtrunka ne taip ilgai, spėjame patenkinti mokyklų poreikį“, – sako Sporto ir sveikatingumo skyriaus vedėjas Edvinas Eimontas.

Visi atnaujinti sporto aikštynai yra prieinami ne tik moksleiviams, bet ir bendruomenėms. Atnaujinta, modernizuota infrastruktūra – miesto investicija į vilniečių sveikatą.

Darbai jau prasidėjo Atgajos specialiojoje mokykloje. Joje, kaip ir Aleksandro Puškino gimnazijoje, bus įrengti interaktyvūs įrenginiai, kurie tinkami ne tik sportui, bet ir mokymuisi. Juose integruotos garso, šviesos sistemos, jutiklinis ekranas. Įrenginiai pritaikyti žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių. Minėtuose aikštynuose numatyta atnaujinti krepšinio, futbolo aikšteles, treniruoklių zoną, gimnazijos aikštyne bus įrengta ir mažoji futbolo aikštė.

Interaktyvūs sporto žaidimų įrenginiai atsiras ir Barboros Radvilaitės progimnazijos aikštyne. Jame bus modernizuotos dvi krepšinio, tinklinio ir futbolo aikštelės, įrengta treniruoklių zona. Atnaujinimo darbų pirkimo konkursas jau baigtas ir šiuo metu vertinami pasiūlymai.

Darbų rangos sutartis pasirašyta ir netrukus darbai prasidės Žaros gimnazijos aikštyne. Pirkimai jau įvyko ir rengiamasi pasirašyti sutartis dėl Minties, Radvilų, Žvėryno, Santaros, Vasilijaus Kačialovo gimnazijų, Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos, Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos ir Naujininkų progimnazijų lauko sporto aikštynų atnaujinimo.

S. Žiūros nuotr.

Dar šiais metais atnaujinti ruošiamasi ir Grigiškių Šviesos gimnazijos, VGTU inžinerijos licėjaus, Grigiškių, Fabijoniškių, Jono Basanavičiaus gimnazijų, Liepkalnio pagrindinės mokyklos, Naujamiesčio mokyklos, Simono Stanevičiaus, Kunigaikščio Gedimino progimnazijų lauko sporto aikštynus.

Mokyklų su didesne stadionų erdve – Vasilijaus Kačialovo, Radvilų, Minties ir Žaros gimnazijos – turės atnaujintas krepšinio ir futbolo aikšteles, bėgimo takus, šuoliaduobes ir treniruoklių zonas. Žvėryno bei Grigiškių Šviesos gimnazijose taip pat planuojama įrengti teniso kortus.

Mažesniuose mokyklų aikštynuose planuojamos būtinosios sporto aikštelės bei treniruoklių zonos. Krepšinio, tinklinio ir futbolo aikštelės bus VGTU inžinerijos licėjuje, Vytės Nemunėlio pradinėje mokykloje, Grigiškių gimnazijoje. Treniruoklių zonos su įvairių raumenų treniravimui skirta įranga bus įrengtos Santaros, Abraomo Kulviečio ir Fabijoniškių gimnazijose, Naujininkų progimnazijoje ir Naujamiesčio mokykloje.

Krepšinio aikštelės bus įrengtos Jono Basanavičiaus gimnazijoje ir Liepkalnio mokykloje. Simono Stanevičiaus progimnazija išsiskirs teniso kortais.

Daugumoje objektų darbai prasidės jau artimiausiu metu, tęsis visą vasarą, kai kuriuose, ypač didesniuose, darbai gali užsitęsti iki žiemos sezono pradžios.

9.45 val. – mokiniai Amerikoje renkasi į pirmą pamoką. Taip vėlai pamokos prasideda ne visose mokyklose, tačiau amerikiečiai mokiniai sako, kad toks tvarkaraštis kur kas geresnis.

„Galiu ruošti namų darbus, kada tik noriu. Įprastai po pamokų būnu pavargusi, todėl man patinka lankstumas, kai galiu atidėti namų darbu į šalį ir dėl jų nesijaudinti. Ir visada žinau, kad galėsiu juos padaryti rytais, nes tas laikas man patinka“, – sakė moksleivė.

„Esu pozityvesnis. Į mokyklą ateinu su šypsena, nereikia nepatenkintam ir mieguistam 7.30 val. lipti iš lovos“, – tokį pamokų tvarkaraštį gyrė ir kitas kalbintas mokyklos mokinys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Paauglių psichikos sveikata visoje Amerikoje vertinama itin prastai. Pandemijos metu vyresnių klasių moksleiviai skundėsi nuolatiniu liūdesiu arba beviltiškumo jausmu. Pakitusias nuotaikas mato ir mokyklos Lietuvoje.

Kada vaikai grįžo į mokyklas, jie buvo atpratę dirbti sociume. Buvo daugiau įtampos, susierzinimo, pykčių, patyčių, net fizinio smurto.

 

„Kada vaikai grįžo į mokyklas, jie buvo atpratę dirbti sociume. Buvo daugiau įtampos, susierzinimo, pykčių, patyčių, net fizinio smurto“, – kalbėjo Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos direktorius Rimantas Remeika.

Tėvai taip pat pastebėjo banguojančią mokinių emocinę būseną.

„Darželyje – tokia laisva, nepriklausoma atmosfera, ten tavęs niekas neskubina, gali trupučiuką pramiegoti. O paskui vaikai iš karto patenka į tokį griežtą režimą. Pamenu, pirmą pusmetį su abiem savo vaikais buvo neįmanoma susišnekėti vien dėl to ankstyvo kėlimosi“, – teigė Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos tėvų tarybos pirmininkė Urtė Ruškienė.

Ir nors dabar, atslūgus pandemijai, mokyklose nusistovi antipandeminė rutina, mokiniai pripažįsta jaučiantys nervinę įtampą. Sako, kad poilsis padėtų.

„Aš rytais būnu labai pikta. Visos draugės sako: „Na, gerai, palauksiu, kol praeis dvi pamokos, ir tada pradėsime kalbėti“, – teigė aštuntokė Isabelė.

„Poilsis yra svarbus. Dažniausiai per pirmą pamoką truputį dar būni mieguistas“, – porino aštuntokė Kotryna.

„Daugiau rytinio poilsio padėtų geriau pasiruošti mokyklai, įeiti į dienos ritmą“, – pritarė ir aštuntokė Airina.

„Tai turėtų būti suderinta su visokiais būreliais ir t. t. Yra vaikų, kurie ir dabar anksčiau iš pamokų išeina į visokias varžybas ir pan. Ir taip praleidžia dalį pamokų“, – svarstė aštuntokas Dominykas.

Ar vėlesnis pamokų startas tikrai geriausia išeitis, klausimas kyla ir kai kuriems pedagogams. Esą tuomet po pamokų vaikams neliktų laiko nei būreliams, nei apskritai poilsiui.

„Norėtųsi galbūt to komfortabilesnio laiko, kad vaikai galėtų ilgiau pamiegoti, galbūt ir spūsčių atžvilgiu būtų paprasčiau. Tačiau jei žiūrėtume pagal vaikų darbingą laiką, kada jie baigia, kada galėtų būti šeimose, tai, žinoma, visiems patogiau, kad pamokos prasidėtų 8 val.“, – komentavo VGTU licėjaus direktorė Lina Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė. 

Tačiau tėvai pasiryžę prisitaikyti prie pokyčių. Esą svarbiausia yra ne tai, kas patogiausia tėvams, o tai, kas geriausia vaikams.

Pamenu, pirmą pusmetį su abiem savo vaikais buvo neįmanoma susišnekėti vien dėl to ankstyvo kėlimosi

.

„Mes linkę galvoti apie savo patogumą. Taip, jei pavėlintų pamokų laiką, kai kuriems tėvams būtų nepatogu. Bet gal reikėtų galvoti ir apie vaikų psichologinę sveikatą“, – teigė U. Ruškienė.

O mokyklų nuomonės išsiskiria. Vienos įsitikinusios, kad vien galimybė ilgiau pamiegoti neišspręs visų jaunimo psichologinių problemų.  Esą svarbu ir laiku eiti miegoti, ir laiką su šeima praleisti.

„Vaikams reikia režimo. Tada turėsime ir stabilesnę, geresnę emocinę būklę“, – įsitikinusi L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė.

Kiti mano, kad 8 val. ryto prasidedančios pamokos – atgyvena. Ir dabar laiką reikėtų skirstyti kitaip.

„Vaikystėje ankstyvas kėlimasis pablogina vaiko emocinę būseną. Ir darbo efektyvumas iš pat ryto krenta“, – teigė R. Remeika.

Švietimo, sporto ir mokslo ministerija siūlymo vėlinti pamokas neteikia. Ir palieka spręsti pačioms mokykloms. Tik pastebi, kad per kelis darbus dirbantiems mokytojams arba daugiavaikėms šeimoms vėlesnis pamokų laikas patogus nebūtų.

Diskusijų apie ne visada tinkamai panaudojamas viešąsias lėšas netrūksta. Tačiau visame pasaulyje – ne išimtis ir Lietuva – piliečiai turi teisę patys siūlyti idėjas, kaip panaudoti dalį biudžeto ir prisidėti prie tokių projektų įgyvendinimo. Taikant šią praktiką visuomeninės lėšos panaudojamos tikslingiau, o žmonės įgyja praktinių žinių.

Pirmiausia – mokyklose

Dalyvaujamasis biudžetas užsienyje – nenaujiena. Tai būdas bendruomenėms – ar tai būtų miesto gyventojai, ar mokyklos mokiniai, ar kokios nors organizacijos nariai – pačioms nuspręsti, kaip panaudoti viešąsias lėšas. Įprastai bendruomenės nariai siūlo idėjas ir balsuodami renka labiausiai patikusią, o vadovybė įsipareigoja įgyvendinti rinkimus laimėjusį pasiūlymą. Taip tokiuose Europos miestuose kaip Paryžius, Barselona, Florencija ar Gdanskas atsirado naujos viešosios erdvės arba unikalios istorinių pastatų ar erdvių transformacijos, pagerėjo įvairi infrastruktūra.

Lietuvoje pirmieji dalyvaujamojo biudžeto projektai pradėti įgyvendinti būtent mokyklose. Tokia praktika itin populiari Paryžiuje, kur apie 90 proc. mokyklų jau yra ją išbandžiusios. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) iniciatyvų vadovė Deimantė Žemgulytė teigia, jog organizacija dalyvaujamojo biudžeto pritaikymą pirmiausia Lietuvos mokyklose vertino kaip galimybę auginti pilietiškus jaunus asmenis, kurie vėliau aktyviai įsitrauktų į savo savivaldybių sprendimų priėmimą, geriau suprastų, kaip veikia biudžetas, būtų didesnio finansinio ir pilietinio raštingumo.

TILS jau pagelbėjo daugiau nei 40 mokyklų įgyvendinti dalyvaujamąjį biudžetą, o šiuo metu Lietuvoje yra vienuolika savivaldybių, kurios arba jau įgyvendina, arba planuoja tokius projektus įgyvendinti ateityje. Kaip atrodo tokių projektų procesas?

Būtų labai skaidru sužinoti, kaip vyksta pirkimai, kokiame etape dabar yra dalyvaujamasis biudžetas (...) Šiuo metu nė viena savivaldybė tokios informacijos neskelbia išsamiai.

 

„Jeigu kalbame apie švietimo įstaigas, mokykla skiria tam tikrą pinigų sumą iš savo biudžeto, dažniausiai ši suma svyruoja nuo 300 iki 3 tūkst. eurų. Mokyklos paskirta suma atiduodama į moksleivių rankas, kad jie pasiūlytų savo idėją ir suformuluotų, kokią ją norėtų matyti jau įgyvendintą. Tada moksleiviai patys kuria projektus, pristato mokyklos bendruomenei ir balsuoja už labiausiai patikusį. Administracija galiausiai įsipareigoja įgyvendinti tą idėją“, – apie paprastą schemą pasakoja D. Žemgulytė.

„Norėdami išsiaiškinti, ar dalyvaujamasis biudžetas iš tikrųjų turi tokį poveikį, kokio mes tikimės, pamatėme, kad po tokių projektų tris kartus daugiau moksleivių žinojo, kaip įsitraukti į mokyklos veiklas, aštuonis kartus daugiau moksleivių suprato, kaip sudaromas mokyklos biudžetas, nes tai dažnai būna pirmas kartas, kai jie išgirsta, kas tai yra, iš ko jis susideda, kam skiriamas. Septyni iš dešimties sakė, kad norėtų kasmet spręsti dėl mokyklos biudžeto“, – rezultatais dalijasi TILS iniciatyvų vadovė.

Pasak jos, mokyklose, kaip ir savivaldybėse, labai svarbus konsultacinės grupės vaidmuo. Ji skirta tam, kad projektai, kurie pasieks balsavimo etapą, iš tikrųjų būtų įgyvendinami. „Pateiksiu hiperbolizuotą situaciją, bet man panorėjus fontano savo bendruomenei, svarbu kad apskaičiavimas, kiek tas fontanas kainuotų savivaldybei, būtų kuo realistiškesnis, nes dažnai apskaičiuojama tik konstrukcija, bet neskaičiuojamas žmonių darbas, papildomų leidimų gavimo ir panašios išlaidos“, – dalijasi D. Žemgulytė.

Nauda: anot D. Žemgulytės, dalyvaujamasis biudžetas ne tik padeda efektyviau paskirstyti lėšas, bet ir keičia piliečio požiūrį į valdžią. E. Levin nuotr.

„Tikrai būna tokių idėjų, kaip baseinai ar automobilių stovėjimo aikštelės, kurios iš tikrųjų yra nerealistiškos. Konsultacinė grupė padeda tobulinti projektus, kad jie būtų tinkami pateikti balsuoti, o vadovybė – ar mokyklos, ar savivaldybės – įsipareigoja įgyvendinti tą projektą“, – pabrėžia ji.

D. Žemgulytė neslepia, kad dalyvaujamojo biudžeto startas, kurį žymėti reikėtų 2010-aisiais, Lietuvoje nebuvo labai paprastas. „Kalbant apie mokyklas, iš pradžių, kai bandėme jas įkalbėti imtis dalyvaujamojo biudžeto, tikrai buvo skepsio, kad moksleiviai pasiūlys nerealistiškų, nepraktiškų idėjų. Tačiau jie iš tikrųjų labai puikiai žino, ko nori: tarp idėjų labai dažnai atsiduria įvairios poilsio erdvės, kurių mokykloje trūksta; chemijos, fizikos laboratorijų įrenginiai, kurių jiems trūksta; lauko erdvės, kuriose galėtų vykti pamokos šiltuoju metų laiku“, – pasakoja ji.

Lenkijos pavyzdys

Pirmoji dalyvaujamąjį biudžetą išbandžiusi savivaldybė Lietuvoje – Alytus. Jo gyventojai jau tris kartus siūlė savo idėjas miestui. D. Žemgulytė pati bendravo su Alytaus savivaldybės atstovais ir jai susidarė įspūdis, kad prie tokių projektų sėkmės nemažai prisidėjo bendradarbiavimas su Suvalkų miestu.

„Būtent iš jo perimtas pavyzdys, pamatyta, kad dalyvaujamasis biudžetas yra būdas įtraukti gyventojus į sprendimų priėmimą. Nuo 2018 m. alytiškiai kasmet turi galimybę padėti paskirstyti dalį savivaldybės lėšų“, – pasakoja TILS atstovė.

Dabar Alytuje idėjos skirstomos į mažos apimties ir didelės apimties projektus. Pirmiesiems įgyvendinti per metus skiriama iki 25 tūkst. eurų, antriesiems – iki 150 tūkst. eurų ir tai sudaro apie 0,2 proc. metinio Alytaus miesto biudžeto.

Alytui pavyzdžiu tapusi Lenkija yra lyderė pagal projektų skaičių Europoje. Šioje šalyje dalyvaujamojo biudžeto taikymas savivaldybėse yra privalomas. Tačiau D. Žemgulytė pastebi, kad yra skirtingų nuomonių dėl tokių projektų privalomumo. „Tai sukuria tam tikrą dviprasmybę. Iš vienos pusės, taip, projektai įgyvendinami. Iš kitos pusės, girdime ekspertų nuomonių, kad dėl to, jog dalyvaujamasis biudžetas yra įgyvendinamas kasmet, vietos valdžia neturi pasirinkimo padaryti pertraukos, pritrūksta idėjų ir iškyla panašių problemų. Tačiau iš tiesų Lenkija turi labai daug patirties“, – pripažįsta ji.

Kalbant apie Lietuvą, kurioje dalyvaujamasis biudžetas neprivalomas, du trečdaliai savivaldybių jau yra išbandę tokius projektus. Statistika atrodo gana užtikrintai, tačiau dalyvaujamojo biudžeto terminas ir su juo siejami projektai nepasitaiko tarp viešojoje erdvėje dažnai girdimų realijų.

D. Žemgulytės teigimu, taip yra todėl, kad šis procesas Lietuvoje dar  ganėtinai naujas: anot jos, tik dešimtadalis savivaldybių dalyvaujamąjį biudžetą įgyvendina kasmet.

Užtikrinti skaidrumą

Statistika rodo, kad savivaldybėms labai netolygiai sekasi įtraukti gyventojus į sprendimų priėmimą. „Kelios savivaldybės įtraukia daugiau nei 20 proc. rinkimų teisę turinčių asmenų, vis dėlto dauguma įtraukia iki 5 proc., arba nuo 5 iki 10 proc., balsavimo teisę turinčių gyventojų“, – aiškina D. Žemgulytė ir priduria, kad kai kuriose savivaldybėse šie skaičiai gali būti ir mažesni.

„Vienas iš didžiausių iššūkių, kuriuos dabar matome, yra kokybiškas gyventojų įtraukimas ir jų informavimas – tiek, kai kalbame apie projektų įgyvendinimą, tiek apie jau įgyvendintus projektus. Kadangi kasmet tokius projektus įgyvendina tik nedidelė dalis savivaldybių, negalima sakyti, kad procesas yra labai nusistovėjęs ir aiškus. Reikia dėti nemažai pastangų, kad eilinis gyventojas žinotų, kas yra  dalyvaujamasis biudžetas“, – aiškina ji.

„Būtų labai skaidru sužinoti, kaip vyksta pirkimai, kokiame etape dabar yra dalyvaujamasis biudžetas, ar yra tik konsultacinis periodas, o galbūt tas projektas jau įgyvendintas. Šiuo metu nė viena savivaldybė tokios informacijos neskelbia išsamiai, surasti pirkimų ar projekto etapų nebūtų įmanoma, bent jau mūsų žiniomis, nė vienos savivaldybės puslapyje“, – teigia D. Žemgulytė. Tačiau savivaldybės taiko praktiką ant įgyvendinto projekto uždėti QR kodą arba kitaip pažymėti, kad tai yra dalyvaujamojo biudžeto idėja.

Kad nekiltų įtarimų dėl tokių projektų skaidrumo, svarbus ne tik kokybiškas informavimas, bet ir sąlygos pasiekti konsultacinę grupę. „Laimėjusios idėjos autoriai turėtų būti įtraukti į visą procesą, kad įgyvendinta idėja būtų kuo artimesnė tai, kurią pasiūlė gyventojai“, – sako D. Žemgulytė.

Per praėjusius metus Lietuvoje pateikta daugiau nei 400 dalyvaujamojo biudžeto idėjų. Visos jos susijusios su savivaldybių infrastruktūros ir gyvenamosios aplinkos gerinimu.

 

Keičia požiūrį į valdžią

Žiūrint iš ekonomikos perspektyvos, dalyvaujamasis biudžetas yra ir galimybė sutaupyti, nes taikant šią praktiką įgyvendinami būtent tie projektai, kurie iš tikrųjų reikalingi bendruomenei. Taip lėšos panaudojamos tikslingiau.

„Kiekvienais metais savivaldybės kuria planus, įgyvendina projektus. Kartais tie projektai galbūt neatitinka nei gyventojų lūkesčių, nei poreikių. Dalyvaujamasis biudžetas tampa paspirtimi suprasti, ko gyventojams iš tikrųjų trūksta“, – pabrėžia TILS atstovė.

„Net kelios savivaldybės yra minėjusios, kad, nepaisant to, jog gyventojai išsirinko kitą projektą, jos vis tiek įgyvendino trečią ar ketvirtą vietą laimėjusius projektus, kurie būtų naudingi savivaldybei, o jos atstovai nė nepagalvojo, kad tokios idėjos reikėtų. Galime kalbėti apie žaidimų aikšteles neįgaliems vaikams, tiltą prie ežero ar kitus pasiūlymus“, – pasakoja D. Žemgulytė.

Per praėjusius metus Lietuvoje pateikta daugiau nei 400 dalyvaujamojo biudžeto idėjų. Visos jos susijusios su savivaldybių infrastruktūros ir gyvenamosios aplinkos gerinimu. Lietuva pradeda nuo vadinamųjų kietųjų projektų, kuriuos dažnai yra paprasčiau įgyvendinti, o norint rezultato, paprasčiau parodyti gyventojams, kaip dalyvaujamasis biudžetas veikia.

„Matome, kad tos savivaldybės, kurios dalyvaujamąjį biudžetą įgyvendina kasmet, žvalgosi, kaip būtų galima praplėsti idėjų lauką. Jau yra viena savivaldybė, kuri siūlo gyventojams teikti ne tik su infrastruktūra, bet ir su socialinėmis problemomis susijusius projektus“, – sako ji.

„Būtų smagu pamatyti projektų, skatinančių tvarumą. Pavyzdžiui, Barselonoje dalyvaujamasis biudžetas įgyvendinimas tikrai ne vienus metus, o vienas iš laimėjusių projektų buvo baseinų vandens panaudojimas gatvėms plauti“, – dalijasi TILS iniciatyvų vadovė.

Ji teigia, kad dalyvaujamasis biudžetas ne tik padeda efektyviau paskirstyti lėšas, skatinti visuomenę labiau įsitraukti į sprendimų priėmimus, bet ir keičia piliečio požiūrį į valdžią. „Keičiasi bendravimas tarp savivaldybės gyventojų ir savivaldybės atstovų. Gyventojai žino, kas galėtų padėti įvairiais klausimais, ir tiesiog yra geriau supažindinti su procesais, kurie vyksta“, – sako D. Žemgulytė.

Norintiems išbandyti dalyvaujamojo biudžeto veikimą, ji pataria pirmiausia apsilankyti savo savivaldybės puslapyje ir paieškoje įrašyti „dalyvaujamasis biudžetas“ arba „piliečių iniciatyvos“. „Taip pamatysite, ar jūsų savivaldybė įgyvendina dalyvaujamąjį biudžetą. Tai galima padaryti ir puslapyje transparency.lt, kuriame įvardytos visos praėjusiais metais dalyvaujamąjį biudžetą planavusios arba jau įgyvendinančios savivaldybės“, – sako TILS komandos narė.

Kiekviena savivaldybė turi savo projektų pateikimo formas, kurias gyventojai gali užpildyti patys. Jei reikalinga pagalba, galima kreiptis į savivaldybės konsultacinę grupę, kad ji padėtų tai padaryti.

Nuo Brazilijos iki naujojo renesanso Florencijoje

Pirmasis dalyvaujamasis biudžetas pasaulyje įgyvendintas 1989-aisiais Brazilijoje. Tais metais nuo ekonomikos sunkumų pavargę Porto Alegrės gyventojai išgirdo pasiūlymą patiems dalyvauti formuojant miesto biudžetą ir nuspręsti, kaip leisti jo lėšas.

Estijoje, Tartu mieste, pirmasis dalyvaujamasis biudžetas įgyvendintas 2013 m. ir tęsiasi iki dabar. Tartu registruoti ir vyresni nei šešiolikos metų amžiaus gyventojai įpareigoti paskirstyti 200 tūkst. eurų, o savo idėjas gali siūlyti tiek elektroniniu būdu, tiek paštu. Įgyvendinant dalyvaujamąjį biudžetą gyventojai daugiausia balsų yra skyrę tokiems projektams kaip istorinio pastato – amfiteatro ant Toome kalvos – stogo rekonstrukcija, Emajõgi upės pakrantės sutvarkymas, šaligatviai prie sankryžų.

Ispanijoje pirmieji dalyvaujamieji biudžetai atsirado 2001 m., o Madride toks projektas laikomas vienu didžiausių Europoje. TILS duomenimis, 2018 m. jame dalyvavo 91 tūkst. gyventojų nuo šešiolikos metų, jie balsavo už 702 idėjas. 328 iš jų buvo patvirtintos, joms įgyvendinti skirta 100 mln. eurų. Miestiečiai balsavo už tokius projektus kaip saulės plokštės ant 70 sostinės sporto centrų ar nemokamos muzikos pamokos kultūros centruose.

Paryžiuje 2014 m. taip pat buvo pradėtas įgyvendinti vienas iš didžiausių pasaulio dalyvaujamųjų biudžetų. Tais metais gyventojai galėjo nuspręsti, kaip panaudoti 20 mln. eurų. Balsavo 41 tūkst. gyventojų, dauguma jų – internetu.

Italijoje dalyvaujamojo biudžeto idėja pradėta įgyvendinti dar praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ir, patyrusi šiokį tokį stabtelėjimą, dabar išgyvena savotišką renesansą. Vienas naujausių pavyzdžių – išskirtinis tabako fabriko Florencijoje komplekso transformavimo į meno, verslo ir laisvalaikio centrą projektas.

Apie tai trečiadienį paskelbė kasmet švietimo įstaigų lentelę sudarantis žurnalas „Reitingai“.

Pernai Kauno kolegija buvo antrojoje pozicijoje. Tuo metu ilgą laiką lyderiavusi Vilniaus kolegija šįmet liko antra, Kauno technikos kolegija – trečia, ketvirtoje vietoje yra Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Penktąja vieta pasidalijo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija bei Šiaulių valstybinė kolegija.

Anot „Reitingų“ žurnalistės Jonės Kučinskaitės, tam įtakos galėjo turėti kriterijai pagal kuriuos buvo vertinamos kolegijos – kolegijų mokslo veikla įvertinta pagal panašius kriterijus kaip ir universitetų mokslo veikla.

„Kauno kolegija lyderiauja pagal mokslo veiklą“, – trečiadienį spaudos konferencijoje kalbėjo J. Kučinskaitė.

Pasak reitingų sudarytojų, dar viena pirmos pozicijos pokyčio tarp kolegijų priežastis – nemažas skaičius studentų, nutraukusių studijas Vilniaus kolegijoje.

„Pagrindinė žinia – savivaldybių ir valstybinės mokyklos jau pradeda atsilikti nuo privačių mokyklų. Tendencija ta, kad jau netrukus privačios mokyklos taps absoliučiomis gimnazijų reitingo lyderėmis. O tai didžia dalimi lėmė ir lems pastarųjų metų švietimo politikų sprendimai“, – nurodoma „Reitingų“ pranešime.

„Ką tai reiškia mums? Sakyčiau, ir gerai, ir blogai, Tie kurie turi pinigų, aukštesnių pajamų šeimoms, tai tikrai yra gerai, tos šeimos, kurios neturi pinigų apmokėti už vaiko mokslą privačiose mokyklose (...) vidutinių ir žemesnių pajamų šeimoms tai tikrai drama sakyčiau“, – sakė J. Kučinskaitė.

Ji taip pat pridūrė pastebėjusi, kad daugėja privačių mokyklų, kurios pasirenka dirbti pagal tarptautinio bakalaureato programą.

„Pagrindinė žinia – savivaldybių ir valstybinės mokyklos jau pradeda atsilikti nuo privačių mokyklų. Tendencija ta, kad jau netrukus privačios mokyklos taps absoliučiomis gimnazijų reitingo lyderėmis. O tai didžia dalimi lėmė ir lems pastarųjų metų švietimo politikų sprendimai“, – nurodoma „Reitingų“ pranešime.

Tarp universitetų lyderiai išlieka tie patys, skiriasi tik žemesnės pozicijos

Šiais metais kitaip rikiuojasi ir žemesnes pozicijas užimantys universitetai.

Antroje vietoje valstybinių universitetų reitingų lentelėje yra Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, pernai jis buvo trečias.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

„Pagal daugelį parametrų ar mes žiūrėtume pagal moksliškumą, ar pagal kitus parametrus, LSMU lyderiauja“, – kalbėjo J. Kučinskaitė.

Į trečią iš ketvirtosios vietos per metus pakilo Vytauto Didžiojo universitetas. Ketvirtoje reitingų lentelės vietoje atsidūrė Kauno technologijos universitetas. 2022-aisias jis buvo antras.

Penktoje vietoje, kaip ir pernai, pozicijas išlaikė Vilnius TECH universitetas.

Pagrindinė žinia – savivaldybių ir valstybinės mokyklos jau pradeda atsilikti nuo privačių mokyklų. Tendencija ta, kad jau netrukus privačios mokyklos taps absoliučiomis gimnazijų reitingo lyderėmis.

Tarp privačių universitetų tradiciškai pirmauja ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, antroje vietoje – Europos humanitarinis universitetas, o trečioje – Kazimiero Simonavičiaus universitetas, pernai buvęs ketvirtas.

Universitetai buvo vertinami pagal 39 skirtingus parametrus, jie sugrupuoti į penkis kriterijus. Sudarant reitingus, didžiausias dėmesys kreipiamas į darbdavių vertinimus, studentus ir studijas, mokslo, meno ar sporto veiklą bei personalo pasiekimus.

Prasčiausi mokinių pasiekimai – Pagėgiuose, geriausi – sostinėje

Tarp gimnazijų, kurios turi teisę atsirinkti moksleivius, reitingų lentelėje pirmauja Vilniaus licėjus, KTU gimnazija, trečioje vietoje liko Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija. Pernai šią poziciją užėmė Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija. Vilniaus jėzuitų gimnazija liko ketvirta, o Vilniaus M. Biržiškos gimnazija – penkta.

Moksleivių neatsirenkančiose mokyklose pirmasis yra Klaipėdos licėjus, antroje vietoje – Panevėžio J. Balčikonio gimnazija. Pernai ji liko ketvirta. Toliau rikiuojasi Šiaulių J. Janonio gimnazija, Kauno „Saulės“ gimnazija ir Marijampolės marijonų gimnazija.

Gimnazijų reitingai sudarytas remiantis pernai metų valstybinių brandos egzaminų rezultatais. Gimnazijos gavo taškų tik už tuos abiturientus, kurie išlaikė egzaminus ne žemesniais nei 36 balų įvertinimais. Žemiausius balus gavusių abiturientų rezultatai nebuvo vertinti.

Pagal moksleivių pasiekimus pirmauja Vilnius, Kaunas, Palanga, Klaipėda ir Šiauliai.

Prasčiausi mokinių pasiekimai užfiksuoti Pagėgiuose, Šilalėje, Alytaus, Šiaulių ir Šakių rajonuose bei Kalvarijoje.

– Ar tiesa, kad jūsų pacientų amžius jaunėja?

– Tiesa. Šiandien turime rūpestį ir susiduriame ne tik su jaunimu, bet ir vaikais, kurie turi žalingo vartojimo patirtį sulaukę vos 10–12 metų. Tai iš tiesų kelia nerimą, nes tokio amžiaus pacientų anksčiau niekada nebuvo.  

– Jau ir dešimtmečiai vartoja narkotines medžiagas?

– Na, deja, taip. Turime tokių patirčių. Šiandien visi vaikai Lietuvoje yra sužiūrėti. Aš pati atstovauju Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai. Kai vaikai pradeda kristi iš ugdymo sistemos, atsiranda įtampa namuose ir elgesys tampa ne tik konfliktiškas, bet ir nevaldomas, jie visi būna sužiūrėti, jiems teikiama atitinkama pagalba. Ir tokių pacientų, kurie buvo nukreipti į mūsų centrą, turėjome.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Kas pastūmėja vaikus išbandyti narkotinių medžiagų? Kokios dažniausios to priežastys?

– Kai imame gilintis, tai pastebime platų rizikos faktorių spektrą. Tai gali būti susiję ir tiesiog su pačiu paauglystės laikotarpiu, kuriam būdingas rizikingas elgesys, noras maištauti, kažką įrodyti, eksperimentuoti ar išbandyti ribas. Nors sakoma, kad pasibaigus tam maištingajam periodui baigiasi ir visos problemos, deja, ne visada. Kaip rodo mokslinės studijos, 5–10 proc. jaunuolių nukrypsta nuo normos ir pasirenka psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Arba įsitraukia į kitą netinkamą elgesį, susijusį su destrukcija, iškritimu iš visuomenės. Jie ima laužyti visuomenėje nusistovėjusias normas.

 Nors mūsų maža Lietuva – trys pagrindinės gatvės, deja, vaikai žino, kur galima įsigyti narkotinių medžiagų. Arba kas gali per dešimt minučių jas pristatyti.

 

– Kaip pastebėti tokią problemą artimiems žmonėms ir kaip ištiesti pagalbos ranką?

– Kadangi dirbu ir universitete, sulaukiame labai daug tiesioginių skambučių. Žmonės klausia, ką daryti, kai vaikas 10 valandą ryto per pamoką užmiega ir yra įtarimų, kad galbūt per pertrauką yra pavartojęs narkotinių ar kitokių psichoaktyvių medžiagų. Tokių atvejų mokyklos tikrai pastebi. Mokytojai tokiais atvejais negali normaliai pravesti pamokų. Mokyklos mato, kad per pertraukas tualetuose ar prie mokyklos vyksta kažkokių įtartinų dalykų. Jos žino, kur yra didžiausi rizikos taškai, prasideda tikrinimai. Tos kontrolės priemonės, aišku, turi efektą, bet, deja, trumpalaikį.

– Turbūt neužtenka vaikui pasakyti, kad blogai elgiasi. Vien bausmės čia nepadės?

– Kiekviena mokykla turi savo taisykles ir tvarką. Ir jos turi būti ištransliuotos, kaip turime visi elgtis, kai tos taisyklės pažeidinėjamos ir peržengiamos nustatytos ribos. Mokyklos labai dažnai, galbūt saugodamos savo reputaciją, gerą vardą, prestižą, linkę tokius mokinius labai greitai pašalinti iš ugdymo įstaigos. Šiandien mokyklose įvedama naujovė – gyvenimo įgūdžių programa, kuri ir akcentuos, kad reikėtų atkreipti dėmesį į išdirgusią paauglių psichinę sveikatą, emocinę būklę. Mokyklos, kurios ignoruos šį rūpestį, tikėtina, neišspręs tų problemų. Kai į Vaiko gerovės komisiją susirenka visi atstovai, matome, kad ugdymo įstaigų atstovai neretai norėtų kuo greičiau atsikratyti tokio vaiko. Manau, svarbu suprasti, kad visus mūsų vaikus turime sužiūrėti.

– Valdžia pradeda šnekėti apie mokinių testavimą, daiktų tikrinimą mokyklose ir pan. Yra logikos tokiuose pasiūlymuose?

– Manau, kad susidėlios kompleksinių paslaugų paketas, kuris duos rezultatų. Vienos mokyklos tveriasi tvoromis, apsišarvuoja vaizdo stebėjimo kameromis, kitos – organizuoja aktyvesnį budėjimą vadinamose didesnės rizikos zonose. Na, bet tokie policijos reidai su šunimis, deja, irgi tėra trumpalaikė priemonė, nes visi žino, kas kada ateina, tam galima pasiruošti.

– Galbūt mes per vėlai susigriebėme ir puolėme ieškoti problemos sprendimo būdų. Tą reikėjo daryti gerokai anksčiau?

– Na, su šia problema susiduria visos Europos šalys. Kartais mes pašmaikštaujame, kad į kosmosą sugebame pakelti raketą, bet nesugebame suvaldyti, sukontroliuoti, kas dedasi mūsų gatvėje. Nors mūsų maža Lietuva – trys pagrindinės gatvės, deja, vaikai žino, kur galima įsigyti narkotinių medžiagų. Arba kas gali per dešimt minučių jas pristatyti, nes tą girdime iš vaikų patirčių. Ir tai kelia didelį susirūpinimą.  

– Kokių ketinate dar imtis priemonių, kad mokyklose narkotikų vartojimas būtų pažabotas?

– Manau, kad vien policija šios problemos išspręsti tikrai negali. Tai turi būti kompleksinės priemonės. Labai svarbu, kad mokykla, kurioje egzistuoja ši problema, tai pripažintų. Kad kalbėtų ir dalintųsi tokia informacija su policija, nes šiuo metu mes matome labai skirtingų pavyzdžių. Ne visos švietimo įstaigos, deja, bendradarbiauja. Tose mokyklose, kurios sklandžiai bendradarbiauja su policija, tų problemų išties yra mažiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie tų mokyklų, kurios nenoriai bendradarbiauja su policija, argumentai? Ar nereikėtų perkelti joms didesnę atsakomybę už tai?

Labai svarbu, kad mokykla, kurioje egzistuoja ši problema, tai pripažintų. Kad kalbėtų ir dalintųsi tokia informacija su policija. 

 

– Na, nenorėčiau spekuliuoti ir teigti, kad pačios mokyklos administracija yra suinteresuota, jog jų įstaigoje vyktų tokie dalykai. t. y. narkotinių medžiagų platinimas, vartojimas ir pan. Ir tokių faktų neturime. Tačiau tas aktyvesnis ir glaudesnis bendradarbiavimas, mūsų manymu, duotų labiau apčiuopiamų rezultatų. Aišku, stebint visą statistiką, matome, kad per metus policijos pareigūnai vieni ar kartu su visuomenės sveikatos specialistais mokyklose praveda apie tris tūkstančius šviečiamųjų paskaitų. Tos paskaitos apie narkotikų vartojimo žalą ir teisines pasekmes vyksta, bet klausimas, ar jos yra veiksmingos. Manome, kad informacijos pasidalinimas, savalaikis pranešimas apie tam tikrus įvykius duotų tikrai geresnių rezultatų. Turime pavyzdžių, kai mūsų pareigūnai, gavę informacijos, yra sulaikę asmenis, kurie mokyklos prieigose galimai platina narkotines medžiagas.

– Ne pirmą kartą kalbama, kad tai yra baisi „epidemija“ Lietuvos mokyklose. Ar įmanoma policijai patikrinti kiekvieną mokinio rūkomą cigaretę, ar ten neįmaišyta naujo tipo suskystintų kanabinoidų?

– Mes nesame labai griežtų priemonių šalininkai, kad eitume per mokyklas ir tikrintume kiekvieną moksleivį, jo kuprinę. Kad tai darytume, turėtų būti kažkoks pagrindas, gauta kažkokia konkreti  informacija. Policija, gavusi pranešimą apie konkretų atvejį, iškart reaguoja. Jei kažkokiam paaugliui pasidaro negerai, medikai privalo apie tai informuoti ir policiją, tad kiekvienas atvejis tiriamas.    

„Tokių vadovų, kurie pasinaudoję palengvinta tvarka, galėtų grįžti į švietimo įstaigas, šiuo metu yra iki dešimties“, – rašoma ministerijos BNS pateiktame komentare.

Ministerija pridūrė, kad skaičius kol kas nėra didelis, nes pirmieji vadovai pirmąją kadenciją baigė šių metų sausį. Tikimasi, jog sudarius lankstesnes priėmimo sąlygas ir pasiūlius patrauklesnį darbo užmokestį norinčiųjų grįžti vadovauti švietimo įstaigai daugės.

„Kai baigėsi dalies vadovų pirmoji kadencija (mokyklų vadovų kadencijos įvestos tik 2018 metais), paaiškėjo, kokie iššūkiai kyla, kokie klausimai buvo neatsakyti iki tol, tad tvarką reikėjo koreguoti. Nemažai vadovų jau yra pasinaudoję galimybe eiti pareigas be konkurso antrąją kadenciją“, – nurodo ŠMSM.

Tokių vadovų, kurie pasinaudoję palengvinta tvarka, galėtų grįžti į švietimo įstaigas, šiuo metu yra iki dešimties.

Kovo pabaigoje Vyriausybė pritarė ministerijos siūlymui keisti tvarkos aprašą dėl buvusių vadovų, numatant, kad jie po pirmosios penkerių metų kadencijos vėl galėtų būti dalyvauti atrankos pokalbyje į tas pačias vadovo pareigas kitoje švietimo įstaigoje be konkurso.

Įsidarbinti kitoje švietimo įstaigoje galės tie buvę vadovai, kurių veikla buvo įvertinta gerai ir labai gerai, bet jie dėl įvairių priežasčių nebedirba mokykloje. Išėjusiems į pensiją buvusiems vadovams ši nuostata negalios.

Pasak ŠMSM, toks papildymas padės išlaikyti švietimo sistemoje gerai dirbančius vadovus, o savivaldybės tokiu būdu organizuodamos atrankas patirs mažesnes administracines išlaidas ir laiko sąnaudas, valstybei taip pat sumažės išlaidos naujų vadovų mokymams ir jų kompetencijoms tobulinti.

Švietimo registro duomenimis, šiuo metu mokyklų vadovų neturi 34 bendrojo ugdymo įstaigos iš daugiau nei 900, bet trūkstamų direktorių skaičius nuolat kinta.

Švietimo įstaigų vadovų kadencijos įvestos 2018 metais, laimėjusieji konkursą pareigas eina penkerius metus. Kiekvienais metais vadovo veiklą įvertinus labai gerai arba gerai, antrai penkerių metų kadencijai jis gali būti paskirtas be konkurso.

Pabaigęs dvi kadencijas vadovas gali dalyvauti konkurse kartu su kitais kandidatais ir, jeigu laimi konkursą, gali eiti vadovaujančias pareigas toliau.

Vyriausybė trečiadienį pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) siūlymui keisti tvarkos aprašą dėl buvusių vadovų, numatant, kad jie po pirmosios penkerių metų kadencijos vėl galėtų būti dalyvauti atrankos pokalbyje į tas pačias vadovo pareigas kitoje švietimo įstaigoje be konkurso.

Pasak ministerijos, toks papildymas aktualus buvusiems švietimo įstaigų vadovams, kurių veikla buvo įvertinta gerai ir labai gerai, bet jie dėl įvairių priežasčių nebedirba mokykloje, pavyzdžiui, išvyko gyventi kitur, įstaiga buvo reorganizuota ar panašiai. Išėjusiems į pensiją buvusiems vadovams ši nuostata negalios.

„Tai padės išlaikyti švietimo sistemoje gerai dirbančius vadovus. Savivaldybės tokiu būdu organizuodamos vadovų atrankas patirs mažesnes administracines išlaidas ir laiko sąnaudas, valstybei taip pat sumažės išlaidos naujų vadovų mokymams ir jų kompetencijoms tobulinti“, – tvirtina ministerija.

Pasak ŠMSM, Europos Komisijos, taip pat EBPO ekspertai ne kartą rekomendavo Lietuvai geriau panaudoti švietimo įstaigų vadovų, pasitraukiančių iš vadovavimo veiklos, potencialą, įtraukiant juos į mentorystės procesus, kvalifikacijos tobulinimo veiklas ir sudarant platesnes galimybes dirbti kitoje įstaigoje.

Švietimo įstaigų vadovų kadencijos įvestos nuo 2018 metų, konkursą laimėjęs švietimo įstaigos vadovas pareigas eina penkerius metus.

Jeigu kiekvienais metais jo veikla įvertinama labai gerai arba gerai, tuomet antrai penkerių metų kadencijai jis gali būti paskirtas be konkurso.

Pabaigęs dvi kadencijas vadovas gali dalyvauti konkurse kartu su kitais kandidatais ir, jeigu laimi konkursą, gali eiti vadovaujančias pareigas toliau.

Iš pradžių ji pagerbs Lietuvos savanorių kapus Berznykuose, vėliau vyks į Lietuvos konsulatą Seinuose, lankysis Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje, kur susitiks su mokyklos kolektyvu, kitų lietuviškų mokyklų vadovais.

Suvalkuose J. Šiugždinienė apžiūrės vaikų darželio pastatą, kur rudenį turėtų pradėti veikti lietuviška mokykla, pranešė ministerija.

Ministrė taip pat susitiks su Suvalkų miesto vadovu Czeslawu Renkiewicziumi (Česlavu Renkevičiumi).

Lietuviškos mokyklos Suvalkuose steigėjas – Vyskupo Antano Baranausko fondas „Lietuvių namai“. Mokyklos steigimą finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Planuojama, kad mokykla galėtų pradėti veikti šiais metais. Tikimasi, kad pirmuosius mokslo metus nuo rugsėjo pradėtų pirmokai, o ateityje mokykla nuosekliai augtų.

Šiuo metu Suvalkuose gyvena apie 1 tūkst. lietuvių, tarp jų – nemažai jaunų šeimų.