Prieš metus tą dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyko suplanuotas Estijos nepriklausomybės metinėms skirtas koncertas „Skambanti Baltijos laisvė“. Tuomet irgi grojo Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO, vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), orkestrui dirigavo Erki Pehkas (Estija), tačiau geriausiai aš atsimenu Dalios Kuznecovaitės (smuikas, Lietuva) koncerto pabaigoje atliktą Myroslavo Skoryko „Melodiją a-moll“ ir ašaras atlikėjų ir klausytojų akyse.

Metams prabėgus karas nesibaigė, tačiau mes šventėme. Ne pergalę, o nepasidavimą, šventėme palaikymo akcijomis, lėšų rinkimu, koncertais. Aš šią dieną pasirinkau švęsti filharmonijoje, šiame ypatingame kasdienybės džiaugsmo uoste. Pasirinkau švęsti klausydamasi mokinių atliekamos muzikos – nes kas geriausiai įkūnija viltį nei grojantys vaikai?

Metams prabėgus karas nesibaigė, tačiau mes šventėme. Ne pergalę, o nepasidavimą, šventėme palaikymo akcijomis, lėšų rinkimu, koncertais.

 

Nors iš tiesų tai ne vaikai, o merginos: violončelininkės Liepa Razmutė (8 kl.) ir Smiltė Petrošiūtė (7 kl., mokytoja Asta Krištaponienė), fleitininkė Smiltė Asauskaitė (7 kl. , mokytoja Aušra Lukoševičiūtė), smuikininkė Milda Šalučkaitė (III kl., mokytoja Ramunė Bandzaitytė-Kalėdienė), klarnetininkė Amelija Lapinskaitė (II kl., mokytojas Vitalius Žemaitis), pianistė Ana Somova (III kl., mokytoja Aušra Klovaitė-Berezinienė), pianistė Karolina Stonytė (IV kl., mokytoja Birutė Kumpikienė, smuikininkė Gabrielė Santockytė (IV kl., mokytoja R. Bandzaitytė-Kalėdienė) ir smuikininkė Paulina Banaitytė (IV kl., mokytoja Milda Pupelienė). Koncerte skambėjo I dalis iš Antonio Vivaldi Koncerto dviem violončelėms g-moll RV 531, Polonezas, Menuetas ir Badinerie iš Johano Sebastiano Bacho Antrosios orkestrinės siuitos h-moll, BWV 1067, I dalis iš Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 3 G-dur, KV 216, I dalis iš Carlo Maria von Weberio Koncerto klarnetui ir orkestrui f-moll op. 73, I dalis iš Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui A-dur Nr. 12 K. 414, I dalis iš Camille Saint-Saënso Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, g-moll, op. 22, II dalis iš Henryko Wieniawskio Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 2 ir I dalis iš Jeano Sibeliuso Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll op. 47.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinių koncertas su KMSO – tradicija. Ir aš puikiai prisimenu praėjusių metų jų koncertą, į kurį ėjau kiek rezervuotai – tik dėl moksleivių ir tik savo, Kauno orkestro. Kaip ir pernai, orkestrui dirigavo vienas geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Karolis Variakojis.

Žavu buvo klausytis šių jaunų atlikėjų. Su simfoniniu orkestru grojo ryškiausios J. Naujalio gimnazijos moksleivės, tarptautinių konkursų laureatės, kai kurios jau ne pirmą kartą koncertuojančios didžiosiose scenose su žymiais dirigentais. Vis dėlto kiekvienas toks pasirodymas dar yra iššūkis, tad ir šiame koncerte aš stebėjau pusiausvyrą tarp bemaž tobulo solisčių muzikavimo, atlaidaus orkestro muzikantų kolegiališkumo ir dirigento griežtumo, leidžiančio patirti visą darbo su simfoniniu orkestru ir dirigentu specifiką. Tad noriu paminėti puikią solisčių techniką, artistiškumą, charizmą, brandą, solidžią koncerto programą.

Pirmiausiai toks koncertas yra šventė – solistėms, jų draugams, tėvams, mokytojams ir mokyklai. Naujaliukų ir KMSO koncertai išsiskiria nuoširdžiu palaikymu, audringais aplodismentais, šypsenomis ir glėbiais gėlių. O kur dar fotografai, filmuotojai ir klausytojai, kvėpavę drauge su mylimiausia soliste! Ir su niekuo nesupainiojamas pasididžiavimo jausmas, tvyrojęs ore.

Lietuvos muzikos ateitis, regis, bus muzikaliai viltinga. Man belieka palinkėti atlikėjoms ir jų mokytojams drąsiau imtis XX a. ir šiuolaikinės muzikos kūrinių ir, be abejo, – lietuvių autorių.

"Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas... Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta", – kritikos negaili žinoma ekspertė. Tiesa, su neseniai gražią gyvenimo sukaktį – 65-metį – atšventusia profesore kalbėtasi ne tik apie profesiją, bet ir apie gyvenimą su muzika, į kurį pastūmėjo tėvelių – garbių muzikų – šeima.

– 2017 m. atšventėte gražią sukaktį. Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

– Mano profesinis likimas buvo apspręstas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelerius metus studijavo vokalą, o tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas ir pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Fortepijonu groti dar prieš mokyklą mokė Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai, atliekantys pedagoginę praktiką.

Iš tiesų nuo vaikystės norėjau būti "baralina". Mokydamasi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, žavėjausi vyresnių choreografinio skyriaus merginų išvaizda, bandžiau jas mėgdžioti vaikščiodama išverstomis pėdomis. Kartą troleibuso stotelėje viena moteris tai pastebėjusi net padarė pastabą, kad judėčiau vaikiškai natūraliai.

Aštuntoje klasėje reikėjo apsispręsti, ar tęsti muzikos mokslus. Buvo protelis susisukęs, svarsčiau, gal galėčiau būti aktore... Svajojau panašiai kaip dauguma mergaičių.

Mano bendraklasiai čiurlionkėje buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbęs Irmijus Lupšicas, prieš kelerius metus anapilin išėjusi, žiojėjančią tuštumą palikusi suolo ir gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė, puikios knygos "Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915" autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė Kraucevičiūtė-Gutauskienė... Mokykloje galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių nebuvo, o scenos baimė lėmė, kad apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas teiravosi, ar mėgstu skaityti – "reikės daug skaityti, labai daug skaityti..."

– Jūsų tėvelis A.Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antrosios pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

– Lemtingai. Nuo paauglystės mamos skatinama ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur tėvas nuo 1960 m. iki mirties 1998 m. dirigavo Maskvos didžiajame teatre. Su bendraklase Jūrate per žiemos atostogas ne tik sėdėjome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėjome eilėse lauke, spaudžiant 20 laipsnių ir daugiau šaltukui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A.Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame, be nuolatinių ekspozicijų, buvo rodomos ir puikios parodos iš užsienio. Svarbu ir tai, kad būdama Maskvoje pažinau tėvo vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio – gyvenimą. Iš arti mačiau jo – labai darbštaus, užsispyrusio, neįtikėtinai buitiškai kuklaus (išskyrus aistrą automobiliams) – kasdienybę. Stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro orkestro duobėje, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsuptyje. Tėvo gastrolių metu buvau pakviesta į Paryžių, JAV, nuodugniai drauge su juo pažinau Peterburgą.

Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausia buvo siejamas su Rusijos kultūra. Šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė, papasakojusi apie tai, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

Ne mažiau svarbu, kad turiu brolį (iš tėvo antros santuokos), su kurio šeima bendraujame. Sūnėnai kasmet noriai atvyksta į Lietuvą ir net maudosi šaltoje jūroje.

Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausia buvo siejamas su Rusijos kultūra. Šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė.

– Tais pačiais 2017-aisiais – dar viena sukaktis – dėstymo LMTA 35-metis. Kas jus labiausiai įkvepia kaip pedagogę?

– Iš tikrųjų mano pedagoginis stažas didesnis. Reikėtų pridėti ir septynerius darbo metus po studijų baigimo (1975 m., beje, raudonu diplomu) Klaipėdos muzikos fakultetuose (tuomet tai buvo Valstybinės konservatorijos fakultetai).

Visų pirma, įkvepia reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę pedagogai, kolegos Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė, šviesios atminties Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visuose švietimo etapuose labai svarbus asmenybės formavimo veiksnys, kuris suponuoja kažką daugiau nei žinios. Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekiau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę iš pradžių buvo keistai erdvu, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis bendraklasėmis, bendras paskaitas lankėme su Viktoru Gerulaičiu.

Įkvepia ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS kongresuose (buvau net penkiuose), "Erasmus" mainų programose. Pedagogui nuolat privalu tobulėti nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies. Žinoma, įkvepia ir studentai. Sutinku kai kuriuos po daugelio metų ir netikėtai išgirstu, kad mane itin mielai prisimena.

– Ar per šiuos metus pasikeitė LMTA ir jos studentai? Ar jų susidomėjimas ir požiūris į jūsų dėstomas temas neišblėso?

– Ir taip, ir ne. Beje, pasikeitė mano dėstomų dalykų apimtys – daugiausia sumažėjo ar buvo panaikintos. Atsirado ir nauji, papildyti nuotolinio mokymo būdu, kursai. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas doktorantų meninio projekto tiriamajai daliai, pratęsusi darbą su meno aspirantais,  magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, drauge iš jų pasimokyti. Studentai – įvairūs, jų lygis, žinios – skirtingi. Minimaliai laviruoji, prisitaikai, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems neįdomi, arba ir viena, ir kita. Yra ir tokių studentų, kuriems kai kurie privalomieji kursai (tokius dėstau atlikėjams) a priori nereikalingi. Priverstinai nesiekiu įtikinti. Visada tarp jų yra tokių, kurie klauso, klausinėja susidomėję ir užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju.

– O kaip lietuvių muzika? Kokias perspektyvas kaip muzikologė galite įžvelgti?

– Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas... Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk galiausiai kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir pasirinktos srities profesionalumas. Esu akademinio išsilavinimo, todėl man svarbiausias gryno muzikinio naratyvo išlikimas, nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus užmušti muziką.

Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios prie programinės muzikos, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo... Ir visada randasi aukso vidurio ar kraštutinių tendencijų šedevrų. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

– Viena iš jūsų domėjimosi sričių – baletas. Jau minėjote, kad vaikystėje svajojote tapti balerina. Kuo ir kaip jus patraukė būtent šis žanras?

– Manau, kad šokis idealus savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kažkada Jurijumi Smoriginu, dabar Martynu Rimeikiu, taip pat naujovėmis balete, atsiradusiomis, kai Lietuvos baletui ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras. Vertinu M.Rimeikio pastangas surasti pusiausvyrą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos naujame dviejų dalių pastatyme "Procesas". Sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, jis išsiskiria, visų pirma, pačios temos, šaltinio pasirinkimu ir tuo, kad Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir – Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas K.Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Nauja M.Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu.

– Onutės Narbutaitės kūryba – dar vienas iš jūsų tyrinėjimo objektų. Kuo jums įdomi ir svarbi ši asmenybė?

– Kompozitorė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Imponuoja sugebėjimas nesutrikti, nesiblaškyti, gilinti savo vagą įvairiausių profesinės muzikos kontekstų apsuptyje, nepasiduodant jų provokacijoms, drauge juos atspindėti, būti žaismingai įvairiai. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana (ne tik muzikine, bet ir literatūrine poetine, piešimo), pateikia savo įtaiga stulbinantį rezultatą. Jį išryškina mūsų, gana dažnai – ir užsienio atlikėjai. O.Narbutaitė idealiai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau nei kitų kompozitorių suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis, kurios man priimtinos. Todėl drįstu ir siekiu objektyviai rašyti apie O.Narbutaitės muziką.

– Nemažai kalbėjome apie muziką. Kas dar, be muzikos, jus domina?

– Kadangi priklausau kartai, kuri išgyveno ir dalyvavo Sąjūdžio ir Sausio 13-osios įvykiuose, domina Lietuvos likimas. Domina amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai. Laiminga jaučiuosi, kai gamtos apsuptyje ir ramybėje skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjų išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai plaukioju baseine, kai bendrauju su bičiuliais.

– Ir pabaigoje: ko galėtumėte palinkėti jauniems muzikantams?

– Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokioms tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų.

– Šiais metais atšventėte gražią sukaktį. Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

– Mano profesinis likimas buvo apspręstas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelis metus studijavo vokalą, o tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas bei pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Fortepijonu groti dar prieš mokyklą mokė Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai, atliekantys pedagoginę praktiką.

Iš tiesų nuo vaikystės norėjau būti „baralina“. Mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, žavėjausi vyresnių choreografinio skyriaus merginų povyza, bandžiau jas mėgdžioti vaikščiodama išverstomis pėdomis. Kartą troleibuso stotelėje viena moteris tai pastebėjusi net padarė pastabą, kad judėčiau vaikiškai natūraliai.

Aštuntoje klasėje reikėjo apsispręsti, ar tęsti muzikos mokslus. Buvo „protelis susisukęs“, svarsčiau gal galėčiau būti aktore... Svajojau panašiai kaip dauguma mergaičių.

Mano klasiokai „čiurlionkėje“ buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, LNOBT dirbęs Irmijus Lupšicas, prieš kelis metus Anapilin išėjusi, žiojėjančią tuštumą palikusi suolo bei gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė, puikios knygos „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915“ autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė Kraucevičiūtė-Gutauskienė... Mokykloje galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių nebuvo, o scenos baimė lėmė, jog apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas teiravosi ar mėgstu skaityti – „reikės daug skaityti, labai daug skaityti...“.

– Jūsų tėvelis Algis Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antros pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

– Lemtingai. Nuo paauglystės mamos skatinama ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur tėvas nuo 1960 m. iki mirties 1998 m. dirigavo Maskvos Didžiajame teatre. Su klasioke Jūrate per žiemos atostogas ne tik sėdėjome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėjome eilėse lauke, spaudžiant 20 laipsnių ir daugiau šaltukui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A. Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame be nuolatinių ekspozicijų buvo rodomos ir puikios parodos iš užsienio. Svarbu ir tai, kad būdama Maskvoje pažinau tėvo-vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio, – gyvenimą.

Būdama Maskvoje pažinau tėvo-vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio, – gyvenimą.

Iš arti mačiau jo – labai darbštaus, užsispyrusio, neįtikėtinai buitiškai kuklaus (išskyrus aistrą automobiliams) – kasdienybę. Taip pat stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro „orkestro duobėje“, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsuptyje. Tėvo gastrolių metu buvau pakviesta į Paryžių, JAV, nuodugniai drauge su juo pažinau Peterburgą. Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausiai buvo siejamas su Rusijos kultūra. Tačiau šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė, papasakojusi apie tai, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

Taip pat ne mažiau svarbu, kad turiu brolį (iš tėvo antros santuokos), su kurio šeima bendraujame. Sūnėnai kasmet noriai atvyksta į Lietuvą ir net maudosi šaltoje jūroje.

– Šiais metais, galima sakyti, švenčiate dar vieną sukaktį – dėstymo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 35-metį. Kas jus labiausiai įkvepia kaip pedagogę?

– Iš tikrųjų mano pedagoginis stažas didesnis. Reikėtų pridėti ir septynis darbo metus po studijų baigimo (1975 m., beje, raudonu diplomu) Klaipėdos muzikos fakultetuose (tuomet tai buvo Valstybinės konservatorijos fakultetai). Visų pirma, įkvepia reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę pedagogai, kolegos – Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė, šviesios atminties Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visuose švietimo etapuose labai svarbus asmenybės formavimo veiksnys, kuris suponuoja kažką daugiau nei žinios.

Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas... Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška.

Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekiau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę iš pradžių buvo keistai „erdvu“, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis klasiokėmis, bendras paskaitas lankėme su Viktoru Gerulaičiu. Įkvepia ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS kongresuose (buvau net penkiuose), „Erasmus“ mainų programose. Pedagogui nuolat privalu tobulėti, nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies. Žinoma, įkvepia ir studentai. Sutinku kai kuriuos po daugelio metų ir netikėtai išgirstu, kad mane itin mielai prisimena.

– Ar per šiuos metus pasikeitė Akademija ir jos studentai? Ar jų susidomėjimas ir požiūris į jūsų dėstomas temas neišblėso?

– Ir taip, ir ne. Beje, pasikeitė mano dėstomų dalykų apimtys – daugiausiai sumažėjo ar buvo panaikintos. Tačiau atsirado ir nauji, papildyti nuotolinio mokymo būdu, kursai. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas doktorantų meninio projekto tiriamajai daliai, pratęsusi darbą su meno aspirantais, taip pat magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, drauge iš jų pasimokyti. Studentai – įvairūs, jų lygis, žinios – skirtingi. Minimaliai laviruoji, prisitaikai, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems – neįdomi, arba ir viena, ir kita. Yra ir tokių studentų, kuriems kai kurie privalomieji kursai (tokius dėstau atlikėjams) a priori nereikalingi. Priverstinai nesiekiu įtikinti. Visada tarp jų yra tokių, kurie klauso ir klausinėja susidomėję ir užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju.

– O kaip lietuvių muzika? Kokias perspektyvas kaip muzikologė galite įžvelgti?

– Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas... Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk galiausiai kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir pasirinktos srities profesionalumas. Esu akademinio išsilavinimo, todėl man svarbiausias gryno muzikinio naratyvo išlikimas, nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus „užmušti“ muziką . Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios prie programinės muzikos, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo... Ir visada randasi „aukso vidurio“ ar kraštutinių tendencijų šedevrai. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

– Viena iš jūsų domėjimosi sričių – baletas. Jau minėjote, kad vaikystėje svajojote tapti balerina. Kuo ir kaip jus patraukė būtent šis žanras?

– Manau, kad šokis idealus savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kažkada Jurijumi Smoriginu, dabar Martynu Rimeikiu, taip pat naujovėmis balete, atsiradusiomis, kai Lietuvos baletui ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras. Vertinu M. Rimeikio pastangas surasti balansą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos naujame dviejų dalių pastatyme „Procesas“. Sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, jis išsiskiria, visų pirma, pačios temos, šaltinio pasirinkimu ir tuo, kad Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir – Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas K. Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Nauja M. Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu.

– Onutės Narbutaitės kūryba – dar vienas iš jūsų tyrinėjimo objektų. Kuo jums įdomi ir svarbi ši asmenybė?

– Kompozitorė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Imponuoja sugebėjimas nepasimesti, nesiblaškyti, gilinti savo vagą įvairiausių profesinės muzikos kontekstų apsuptyje, nepasiduodant jų „provokacijoms“, drauge juos atspindėti, būti žaismingai įvairiai. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana (ne tik muzikine, bet ir literatūrine poetine, piešimo), pateikia savo įtaiga stulbinantį rezultatą. Jį išryškina mūsų, gana dažnai ir užsienio atlikėjai. O. Narbutaitė idealiai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau, nei kitų kompozitorių, suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis, kurios man priimtinos. Todėl drįstu ir siekiu objektyviai rašyti apie O. Narbutaitės muziką.

– Nemažai kalbėjomės apie muziką. Kas dar be muzikos jus domina?

– Kadangi priklausau kartai, kuri išgyveno ir dalyvavo Sąjūdžio bei Sausio 13-tosios įvykiuose, domina Lietuvos likimas. Domina amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai. Laiminga jaučiuosi, kai gamtos apsuptyje ir ramybėje skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjų išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai plaukioju baseine, kai bendrauju su bičiuliais.

– Ko galėtumėte palinkėti jauniems muzikantams?

– Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokiomis tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kokia ji bebūtų.

Iš Šiaulių kilusi muzikologė, pedagogė, visuomenės veikėja Daiva Kšanienė vaikystėje kasdien savo tėvus girdėjo minint Klaipėdą. Šis miestas jai tapo ne tik gyvenimo vieta, bet ir tyrinėjimų objektu. Miesto ir viso krašto muzikinę praeitį iš įvairių šaltinių surankiojusi bei ją į kelis veikalus sudėjusi D.Kšanienė su uostamiesčiu suaugo kūnu ir siela.

Apie darbą

"Mano darbas ir pagrindinis pomėgis yra tas pats, tai – muzikologija. Užpernai sukako 50 metų, kai, valdiškai tariant, esu darbo rinkoje. Atlyginimą gavau už pedagoginę veiklą, dėsčiau muzikos istoriją ir teoriją, harmoniją, polifoniją, kūrinio analizę ir kitus dalykus. Savo dėstomą dalyką laikau labai svarbiu ir kiek galėdama visus tuos metus studentus to mokiau", – apie triūsą Klaipėdos universiteto Menų akademijoje kalbėjo D.Kšanienė.

Būdama muzikologe, per daugelį metų ji vedė ne mažiau 400 klasikinės muzikos koncertų, kurių kiekvienam reikėjo atskirai ruoštis, parengti autorinius komentarus.

Dar vienas darbas, už kurį muzikologė atlygio negaudavo, buvo mokslinių darbų rašymas. Kai po studijų konservatorijoje D.Kšanienė atvažiavo dirbti į Klaipėdą, turėjo tikslą ją tyrinėti.

"Tokio termino kaip Mažoji Lietuva net nebuvo. Pradėjau rinkti medžiagą, labai sunkiai sekėsi, teko prašyti leidimo patekti į uždarus archyvus. Daug metų kaupiau medžiagą be vilties parašyti šia tema disertaciją, nes paprasčiausiai to daryti neleido. Leningrade profesorius G.Ginsburgas, paskaitęs mano referatą, patarė rašyti apie tarybinę Klaipėdą, o praeities dalykus palikti įžangai. Medžiagą rinkau po kruopelę iš senosios periodikos. Tai buvo kruvinas darbas, bet man labai patiko. Tik atėjus nepriklausomybei parašiau ir apsigyniau darbą "Muzikinė kultūra Klaipėdos krašte 16 a. – 20 a. 4 dešimtmetis. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika". Po to išleidau monografiją ir vis daugiau gilinausi į šio krašto praeitį, rašiau straipsnius, leidau knygeles. Prie tos pačios temos dirbu ir dabar, – pasakojo D.Kšanienė.

Miestiečiai šią moterį pažįsta ir kaip aktyvią visuomenės veikėją. Klaipėdos universitete ji trečią kadenciją yra senato narė, vieną kadenciją buvo senato pirmininke, Menų akademijoje apie 30 metų buvo katedros vedėja, fakulteto tarybos narė, atestacinės komisijos narė, fakulteto redakcinės kolegijos pirmininkė. Porą kadencijų dalyvavo Kultūros skyriaus Kultūros ir meno komisijos veikloje. Dabar yra Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos bei Neringos L.Rėzos kuratoriumo narė. Trejus metus moteris buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos narė.

1990–1995 m. D.Kšanienė buvo miesto tarybos deputatė.

"Buvau išrinkta nuo senamiesčio. Tada aš, kaip ir kiti žmonės, įsivaizdavo, kad deputatas atsakingas už viską savo apygardoje. Pinigų negaudavome net kanceliarinėms išlaidoms. Kiekvieną savaitgalį kaip į darbą eidavau pas gyventojus tirti visokių skundų: kam stogas kiauras, kieno siena supelijusi, kažkur rūsys šlampa, o dar senamiestyje nėra mėsos parduotuvės. Kartą kilo konfliktas, kad universalinėje parduotuvėje pardavėjos išsidalijo kailinius, o pirkėjams jų neliko. Kovojau, bandžiau spręsti visas bėdas, pykausi su valdininkais", – prisiminė D.Kšanienė.

Apie šeimą

Nors D.Kšanienė gimė Šiauliuose, jos šeimos ryšys su Klaipėda atsirado gerokai anksčiau. 1933 m. jos tėvas Povilas Vainauskas atvyko į Klaipėdą ir iki pat 1939 m. dirbo pašte, vadovavo vienam jo skyriui. Moteris ir dabar pamena jo pasakojimus apie vokišką tvarką, apie šaulių chorą, kuriame dainavo, Tėvas buvo bendravęs su Vydūnu. Todėl uostamiestis jauną, vos baigusią mokslus Vilniuje merginą labai traukė. Čia ji susipažino su kiek anksčiau konservatoriją baigusiu Kaziu Kšanu. Šiemet liepą pora švęs auksines vestuves.

"Mes krizių neišgyvenome. Turbūt dėl to kaltas auklėjimas. Mačiau, kaip pokariu vargo mano tėvai, todėl man buvo aišku, kad reikia laikytis vienam kito. Ir mums nebuvo lengva. Vyras vadovavo liaudies operai ir į šį darbą buvo visiškai paniręs. Lagaminais iš Vilniaus parsiveždavo partitūras, po kelių dienų jas perrašius vėl nešdavo į traukinį. Kartą išėjo į stotį, o po kelių minučių grįžo visas kruvinas ir be lagaminų. Chuliganai pamanė, kad juose kokie nors turtai. Kitą rytą susodinome vaikus į rogutes ir ėjome rinkti išmėtytų lapų. Mačiau, kad jam reikia pagalbos, naktimis ranka perrašinėdavau partitūras. Viską išgyvenome kartu, vienas kitam padėdavome", – kalbėjo D.Kšanienė.

Pora užaugino sūnų Ugnių, kuris, nepaisant unikalios klausos, tapo neurochirurgu. Sūnus turi dvi dukras – Ievą ir Ugnę. Dukra Miglė yra pianistė, gyvena Klaipėdoje, J.Karoso muzikos mokykloje moko groti fortepijonu, be to, dirba Menų akademijoje operos studijoje ir yra K.Kšano vadovaujamo choro "Klaipėda" koncertmeisterė. Ji augina du sūnus – Matą ir Juozą.

Apie pomėgius

D.Kšanienės mama buvo tautodailininkė, tad visas keturias dukras išmokė megzti, austi bei kitų rankdarbių. Buvo laikas, kai moteris apmegzdavo visą savo šeimą. Tai darydavo su didžiuliu užsidegimu, bet vieną dieną šis pomėgis baigėsi, kaip siūlų kamuoliukas. Po to bene dešimtmetį mėgaudamasi moteris plušo sode. Bet ir šis pomėgis buvo išsemtas lyg šulinio vanduo. Kelerius metus ji buvo užsidegusi spręsti kryžiažodžius, užgeso ir ši aistra. Kol kas nepamainomas D.Kšanienės pomėgis yra skaityti. Istorinės knygos, kūrėjų biografijos jai reikalingos gilinantis į profesijos subtilybes. F.Dostojevskis buvo mėgstamas autorius moters jaunystės laikais. Dabar prieš miegą ji savo malonumui skaito detektyvus.

Apie Klaipėdą

"Galiu prisiekti, Klaipėda man – pats saviausias, brangiausias, artimiausias ir mieliausias miestas. Klaipėda yra spalvinga, išgyvenusi daugybę virsmų, todėl labai įdomi. Man čia viskas buvo nauja ir įdomu, kuo daugiau gilinausi, tuo įdomiau darėsi. Mano mėgstamiausia dalis yra iki Senojo turgaus, nes visada gyvenau centrinėje dalyje. Mieliausios vietos yra Koncertų salė, abu teatrai, P.Domšaičio galerija, Parodų rūmai, bibliotekos, etnocentras", – atviravo moteris.

Gyvenimo credo

D.Kšanienė tikino negalinti gyvenanti nieko neveikdama, tiesiog ilsėdamasi. Muzikologei labiausiai priimtina B.Franklino mintis: "Ar myli gyvenimą? Jei myli, tai negaišk laiko, nes laikas ir yra gyvenimas".

Apie Metų klaipėdietę

"Kiekviena iniciatyva, kuri paskatina žmones pagalvoti apie kitus, yra gera. Labai gerai, jei galima žmones pastebėti, išskirti, paminėti jų gerus darbus. Klaipėdoje yra daug dorai, sąžiningai dirbančių moterų ir jos yra vertos būti pastebėtos. Todėl šis konkursas – puikus sumanymas", – neslėpė D.Kšanienė.