Vėl svarbus tapatybės klausimas

"Tie, kurie save laiko anglais, greičiausiai balsavo už "Brexit". Tie, kurie save laiko britais, tam priešinosi labiau", – airių rašytojas, publicistas Fintanas O'Toole'as įsitikinęs, kad "Brexit" – anglų nacionalizmo produktas.

Sakoma, kad triuškinanti Boriso Johnsono pergalė Didžiojoje Britanijoje yra istorinė. Kodėl? Anot F.O'Toole'o, viena vertus, laimėjimas reiškia, kad Didžioji Britanija tikrai pasitraukia iš ES – nebeliko net teorinės tikimybės, kad bus surengtas antrasis referendumas dėl šalies narystės ES. Istorinis esąs ir svarbios šiuolaikinės Didžiosios Britanijos politinės jėgos, Leiboristų partijos, pralaimėjimas. Trečioji priežastis – rinkimų baigtis pasėjo abejonių dėl visos Jungtinės Karalystės ateities.

Tai gali būti Jungtinės Karalystės pabaigos pradžia, paradoksą įžvelgia rašytojas. "Viena vertus, B.Johnsonas laimėjo didele dauguma. Konservatoriai gali ateinančius penkerius metus šaliai suteikti stabilumo. Tačiau rinkimų rezultatas taip pat rodo, kad dauguma britų iš tikrųjų balsavo už antrąjį referendumą: leiboristus, liberalų demokratus, Škotijos SNP, nacionalistus Šiaurės Airijoje, žaliųjų partiją ir nacionalistus Velse. Tai reiškia, kad "Brexit" vis dar dalija šalį, – sako F.O'Toole'as. – Vis dėlto įdomu tai, ką slepia "Brexit". Pažvelgę atidžiau, pastebėsite, kad šių rinkimų nugalėtojas buvo nacionalizmas, tiksliau – nacionalizmai, t.y., daugiskaita."

"Viena vertus, yra angliškas nacionalizmas, kurio svarbiausias projektas yra "Brexit". Kita vertus – škotiškasis. SNP taip pat šventė didelę pergalę Škotijoje. Net Šiaurės Airijoje – pirmą kartą per beveik šimtą metų – į Vestminsterį išrinktų politikų dauguma – Šiaurės Airijos nacionalistai, kurie bando susivienyti su Airija, o ne sąjungininkai, vienybės su Didžiąja Britanija šalininkai. Triumfavo šie skirtingi nacionalizmai. Bet, žinoma, jie vienas kitą paneigia. Škotijoje trys ketvirtadaliai rinkėjų balsavo prieš "Brexit". Šiaurės Airijoje tai sudarė 70 proc."

Neturi priešnuodžio

1998 m. pasirašytoje Šiaurės Airijos sutartyje teigiama, kad jos gyventojai bet kada gali palikti karalystę. 1999 m. įsteigtas Škotijos nacionalinis parlamentas, kuris įtvirtino škotų tapatumą. Anglai į tokį politinį škotų ir šiaurės airių pozicijų sustiprėjimą nereagavę.

"2001, 2002, 2003 metais žmonės vis dažniau sakydavo: "Na, jei visi nori išeiti, tada jie turi išeiti. Mes anglai. Mes taip pat turime savo tapatybę." Tokį požiūrį atskleidė ir apklausos. 2011 m. dauguma respondentų Anglijoje save vadino anglais, o ne britais, po "Brexit" jie norėjo būti Anglijos, o ne Jungtinės Karalystės piliečiai. Taigi nuo tūkstantmečio pradžios angliškosios tapatybės jausmas yra labai stiprus. Tie, kurie save laiko anglais, greičiausiai balsavo už "Brexit". Tie, kurie laiko save britais, balsavo prieš. "Brexit" yra ta vienintelė konkreti forma, kurioje save atskleidė angliškas nacionalizmas", – įsitikinęs F.O'Toole'as.

Nors kalbėdamas apie "Brexit" B.Johnsonas mini ES ir Jungtinę Karalystę, už torius balsavę piliečiai save identifikuoja būtent kaip anglus. Visų pirma, tai darbininkų sluoksnio atstovai, kurie anksčiau palaikė leiboristus, tačiau dabar parėmė konservatorius.

"Tai – didelis pokytis. Esama ne tik keltiškojo nacionalizmo, bet ir angliškojo. Žinoma, anglai, kaip ir visi kiti, gali puoselėti nacionalistinius jausmus. Tai nėra problema. Tačiau anglų nacionalistai neturi nuoseklios politinės programos. Nacionalizmas taip pat nėra aiškiai suformuluotas, tačiau jis yra labai galingas. Todėl viskas taip painu, todėl "Brexit" taip sunku suvokti. "Brexit" yra anglų tautinė revoliucija. Tai sustiprina Škotijos ir Šiaurės Airijos norą atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės", – sako F.O'Toole'as. Šalis gali virsti anglų ir valų valstybe, o ką tai reiškia, šiandien niekas tiksliai nežino.

Šalis gali virsti anglų ir valų valstybe, o ką tai reiškia, šiandien niekas tiksliai nežino.

Susivėlęs laisvės simbolis

Daugeliui anglų B.Johnsonas įkūnija laisvę, o ir debatai apie "Brexit" yra diskusijos apie laisvę. "Anglai seniai mano esą laisvesni nei kiti žmonės, ypač – laisvesni nei vergiškieji europiečiai. Todėl ir B.Johnsono ekscentriška prigimtis daugumai yra ne problema, bet ypatingosios anglų asmeninės laisvės įsikūnijimas", – mano publicistas.

Anot airių rašytojo, be B.Johnsono situacija būtų kitokia. Jis labai rizikavo, nors daugelis tai pamiršta: rizikavo tapti nepopuliarus, sužlugdyti savo politinę karjerą, netekti premjero posto. Su juo būtų žlugęs ir visas "Brexit" projektas. Tačiau opozicija nesugebėjo pasiūlyti jokios atsvaros, tik susikompromitavusį leiboristų lyderį Jeremy Corbyną ir Jo Swinson nuo Liberalų demokratų partijos.

B.Johnsonas elgėsi, tarsi jis ir jo partija neturi nieko bendra su pastarąjį dešimtmetį šalyje vykdyta politika. "Didelė klaida buvo ta, kad J.Corbynas teigė norintis likti neutralus antrojo "Brexit" referendumo atveju. Tarsi jis būtų karalienė, o ne premjero kandidatas! "Brexit" buvo pagrindinis klausimas. Tai sunaikino leiboristų patikimumą. Visa kita po to neturėjo reikšmės", – opozicijos klaidas įžvelgia rašytojas.

B.Johnsonas, panašiai kaip dažnai elgdavosi legendinis britų premjeras Winstonas Churchillis – B.Johnsono autoritetas, apie kurį jis yra parašęs puikią biografinę knygą: viskuo rizikavo ir viską laimėjo. B.Johnsonas torių partiją pavertė "Brexit" partija. Jis sunaikinęs konservatizmą Jungtinėje Karalystėje: toriai nebėra konservatoriai, jie yra nacionalistai.

Airių rašytojui iškalbinga ir simbolinė pasirodžiusi scena: B.Johnsonui sakant kalbą po pergalės, už jo nugaros kabojo plakatas "The People's Government" – Liaudies Vyriausybė. Premjero kalba buvo apie žmones ir žmonių valią. Bet ką žmonės iš tikrųjų reiškia daugianacionalinėje valstybėje? Ar tie žmonės – škotai? Žinoma, jie taip mano. Šiaurės airiai? Be abejo, jie taip pat mano, kad kalbama apie juos. Tačiau, anot F.O'Toole'o, tai ir yra didysis prieštaravimas, kurio "Brexit" neišsprendžia: elgiamasi taip, tarsi šalis būtų vieninga, tačiau ji tokia nėra.

B.Johnsoną airių publicistas neseniai pavadino egoistu, beveik sociopatu, kuris nuolat galvoja tik apie tai, kas naudinga jam, jo ambicijoms. "Kai kartą buvo paklaustas, ar jis turi kokias nors pažiūras, jis atsakė: "Tik vieną – spausti akceleratorių". Jis, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tiki, kad gali išgyventi tik chaoso sąlygomis. Iš dalies jis teisus: chaosas jį pavertė premjeru." Chaosas tapo jo įvaizdžio dalimi: prieš kameras jis tyčia susivelia plaukus.

Scanpix nuotr.

Lūkesčiai ir realybė

Kaip po pergalės B.Johnsonas ir jo komanda pakeis šalį? "Manau, kad jis ir jo komanda net neįsivaizduoja, ką jie darys. Jų politinis manifestas buvo savotiška reklaminė brošiūra. Sakyta, kad pinigai bus investuoti į valstybinę sveikatos priežiūros sistemą, bus įdarbinta daugiau policijos pareigūnų ir įgyvendinta "Brexit", įgyvendinta "Brexit", įgyvendinta "Brexit". Daugiau nebuvo ko skaityti", – sako rašytojas.

Akivaizdu, kad "Brexit" nuskurdins šalį. Ekonominės pasekmės priklausys nuo to, kaip B.Johnsonas suvaldys "Brexit" procesą. Kuo arčiau ES liks šalis, tuo švelnesnės būsiančios ir pasekmės. Tačiau kokia būsianti B.Johnsono ekonominė politika, nėra aišku. "Nuo 2016 m. referendumo konservatoriai negalėjo sugalvoti patikimos idėjos, ką iš tikrųjų reiškia "Brexit", – pastebi publicistas.

Toriai laimėjo ten, kur tradiciškai laimėdavo leiboristai. Tad dabar šie konservatyvūs politikai turės atstovauti visiems šiems rinkėjams. Tačiau paradoksas tas, kad šiose apygardose yra daug gamyklų ir įmonių, priklausomų nuo ES vidaus rinkos, pavyzdžiui, automobilių ar aviacijos pramonės, kuriai labiausiai ir kenkia vadinamasis sunkusis "Brexit".

F.O'Toole'as netiki, kad B.Johnsonas, sutelkęs tokią patogią daugumą, nebeprivalėdamas paklusti radikalams, įgyvendintų švelnesnį "Brexit". Nors Didžiojoje Britanijoje esama nuomonės, kad B.Johnsonas sugebės sutaikyti žmones, jis esąs oportunistas. Ir rinkimų kampanijos metu jam nebuvo leista duoti ilgų interviu rimtiems kanalams: "Kodėl? Nes niekas nežinojo, kas jam galėtų išsprūsti."

B.Johnsoną rašytojas vadina blogiausiu Didžiosios Britanijos valstybės sekretoriumi šalies istorijoje – jis buvęs tiesiog nekompetentingas. "Ar dabar jis sugebės suvaldyti derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo, jei to prireiks?" – retoriškai klausia rašytojas. Be to, susiformavusi didelė dauguma visada skatina atsirasti radikalus – jų balsas vėl bus girdimas "Brexit" fone. Todėl torių gretose vyks skilimas. "Šie žmonės nori paprastų atsakymų, o jų tiesiog nėra", – sako F.O'Toole'as.

Išlaisvintų šmėklų medžioklė

"Brexit" dramos metu daugelis stebėtojų sakė, kad Jungtinėje Karalystėje turėtų būti panaikinta mažoritarinė paprastosios daugumos rinkimų ir dvipartinė sistemos. Nors antruosius parlamento rūmus, kurių narių nerenka piliečiai, F.O'Toole'as vadina feodalinės sistemos liekana, jis netiki, kad B.Johnsonas ryšis konstitucinei reformai. Tačiau ji neįmanoma nepripažinus federalizmo, kuris galėtų būti atsvara nacionalizmui. Suteikus, pvz., škotams daugiau teisių, jiems nebereikėtų siekti atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos. Tačiau tokioms permainoms toriai nesiryš.

"Jie taip pat nekovos su socialine nelygybe, veikiau atvirkščiai. Torių politika – radikalios dešinės. Visų pirma, jie panaikins verslo reguliavimą ir sumažins mokesčius. Juk už "Brexit" slepiasi idėja liberalizuoti aplinkosaugos, darbo santykių, vartotojų apsaugos apribojimus ir standartus", – sako F.O'Toole'as.

Artimiausiais metais "Brexit" projektas ir toliau diktuos Jungtinės Karalystės politinę darbotvarkę, surys daug Londono energijos, todėl šalies vaidmuo tarptautinėje politikoje sumenks.

"Manau, kad britai daugiausia rūpinsis vidaus politika ir stengsis kontroliuoti šmėklas, kurias patys ir prisišaukė", – interviu "NZZ am Sonntag" sakė airių publicistas.

Pasitikėjimas, paremtas „realiu politiniu gyvenimu, pagrįstas įstatymais ir nuoširdžiais bei teisingais žmonių santykiais,.. niekada nėra lengvai pasiekiamas dalykas“, sakoma antradienį paskelbtoje popiežiaus žinutėje, kuri paskelbta Katalikų Bažnyčiai ruošiantis sausio 1-ąją paminėti Pasaulinę taikos dieną.

Taip yra todėl, kad „žmonių santykiai yra sudėtingi, ypač mūsų laikais, pasižyminčiais nepasitikėjimo atmosfera, įsišaknijusia kitų žmonių ar svetimšalių baimėje arba nerime dėl savo asmeninio saugumo“.

„Liūdna, kad tai yra pastebima ir politiniame lygmenyje, atmetimo nuostatose arba nacionalizmo formose, verčiančiose abejoti mūsų globalizuotame pasaulyje taip reikalinga brolybe, – sakoma pontifiko žinutėje. – Šiandien labiau nei kada nors mūsų bendruomenėms reikia „taikos meistrų“.“

„Politinės kalbos, kuriose jaučiama tendencija dėl visų blogybių kaltinti migrantus ir atimti viltį iš neturtingųjų, yra nepriimtinos“, – parašė Pranciškus savo žinutėje, pavadintoje „Gera politika tarnauja taikai“.

Popiežius Pranciškus taip pat perspėjo dėl korupcijos ir asmeninių ambicijų siekio, paminant platesnės visuomenės interesus, pavojų. Pasak jo, kai valdovai žiūri tik savęs, kyla pavojus ateičiai, ypač jaunesnėms kartoms, atsiduriančioms užribyje.

Jis taip pat įspėjo, kad Europa rizikuoja prarasti savo suverenitetą, jeigu „leisis valdoma užsienio jėgų“.

„Mane nustebino panašumai tarp to, kaip mes gyvename, ir to, koks buvo gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų“, - sakė prezidentas laikraščiui „Ouest-France“, ragindamas žmones sužinoti apie grėsmes.

„Europoje, kuri padalyta baimių, nacionalizmo sugrįžimo ir ekonominės krizės pasekmių, galime įžvelgti beveik viską, kas buvo būdinga Europai nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki 1929 metų krizės“, - leidinyje cituojamas Prancūzijos vadovas.

Šiame kontekste jis išskyrė Vengriją ir Lenkiją dėl jų nacionalistinių vyriausybių susidūrimo su Briuseliu ir populistinę Italijos valdžią.

Prezidentas sakė ieškantis istorijos pamokų ir tokiu būdu bandantis stiprinti „suverenią ir daugiašalę“ Europą.

„Europa susiduria su grėsmėmis, ją griauna nacionalistiniai raupsai ir užsienio galių kišimasis. Dėl šių priežasčių prarandamas suverenitetas“, - kalbėjo jis.

„Tai reiškia, kad jos saugumas priklauso nuo JAV pasirinkimų, Kinijai tenka dar svarbesnis vaidmuo reikšminguose infrastruktūros projektuose, Rusija kartais bando manipuliuoti, o finansiniai interesai ir rinkos kartais vaidina didesnius vaidmenis negu valstybės“, - pridūrė E. Macronas.

Prancūzijos prezidento populiarumas pastaruoju metu mažėja. Remiantis naujausia „Vivavoice“ apklausa, paskelbta antradienį, E. Macrono palaikymo reitingas nuo rugpjūčio sumažėjo 10 punktų ir dabar sudaro 26 proc.

„Mes turime sukilti, jei nekliudomai ims reikštis dešinės keliamas pavojus“, – kalbėjo jis iškilmėse, skirtose Austrijos Respublikos įkūrimo 100-osioms metinėms. Jei „kvailas populizmas ir bukas nacionalizmas skinsis kelią“, tai turi būti sustabdyta „kol dar ne vėlu“, – pabrėžė Komisijos vadovas.

Jis patikino nenorįs nieko įžeisti, ypač - euroskepitikų, kuriuos jis visiškai suprantąs. Yra daug žmonių, kurie iš esmės nėra prieš Europą, tačiau kelia pagrįstus klausimus, sakė J. C. Junckeris. Užuot ignoravus jų susirūpinimą, esą būtina su jais kalbėtis ir diskutuoti.

Austrijoje nuo 2017 metų gruodžio valdžioje yra koalicija, kurią sudaro kanclerio Sebastiano Kurzo dešinioji Liaudies partija (OVP) ir dešinieji populistai (FPO). Vicepremjeras ir FPO pirmininkas Heinzas-Christianas Strachė jaunystėje reiškėsi kaip dešinysis ekstremistas.

Bretanėje likus trims dienoms iki kelių Europos Sąjungos šalių lyderių pasitarimo, per kurį bus aptariama, kaip spręsti migrantų krizę, viešėjęs prezidentas paragino prancūzus nepasiduoti antieuropietiškoms nuotaikoms.

„Kuo rimčiausiai jums sakau. Daug kas jos (Europos) nekenčia, bet jie jau seniai jos nekenčia, o dabar matome, kaip jie (nacionalistai) iškyla kaip liga – visoje Europoje, šalyse, kur, manėme, jų niekada daugiau nebeatsiras“, – sakė E. Macronas.

Tarp jų yra „draugų ir kaimynų“, kurie „kalba blogiausius dalykus, o mes prie to įprantame“, pridūrė jis.

E. Macronas nenurodė, ką turėjo galvoje, tačiau Prancūzija ir Italija pastarąją savaitę pykosi dėl Romos atsisakymo priimti gelbėtojų laivą, plukdžiusį kelis šimtus migrantų.

629 migrantus plukdžiusį laivą „Aquarius“ taip pat atsisakė priimti Malta. Galiausiai jį priėmė Ispanija. Dėl šio incidento migrantų klausimas vėl atsidūrė ES darbotvarkės viršuje.

Daugiau kaip 2 mln. pabėgėlių ir migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos antplūdis per pastaruosius trejus metus Europoje išprovokavo nacionalistų ir populistų partijų iškilimą. Be kita ko, Italijoje neseniai į valdžią atėjo populistinis Penkių žvaigždučių judėjimas (M5S) bei kraštutinė dešinioji „Lyga“.

Pasak prezidento, jo vyriausybės pozicija deportuoti daugiau vadinamųjų ekonominių migrantų ir gerinti sąlygas pabėgėliams „visada buvo pati sudėtingiausia, nes niekas nėra patenkintas, tačiau ji yra atsakingesnė už žaidimą žmonių baimėmis“.

Šis požiūris buvo iškalbingai išdėstytas Prahoje gimusio prancūzų mąstytojo Jacques'o Rupniko, šį mėnesį skaičiusį kasmetinę Leszeko Kolakowskio paskaitą Šv. Antano koledže Oksfordo universitete. Tai buvo dalis platesnio projekto, remiamo Lenkijos kultūros instituto Londone ir Varšuvos universiteto.

1988 metais J. Rupnikas išleido įsimintiną knygą „Kita Europa“ (The Other Europe); joje jis numatė komunizmo griūtį ir perspėjo apsnūdusius vakarų europiečius pabusti iš savo solipsistinio, globėjiško neišmanymo apie kitą žemyno pusę.

Jo pusantros valandos paskaitą “Lenkija tarp europizmo ir nacionalizmo: nacionalinė išimtis ar regiono norma?“ sunku apibendrinti keliais žodžiais, bet pagrindinis akcentas buvo mintys apie vieną asmeninį pokalbį su lenkų rašytoju ir disidentu Adamu Michniku nuostabiai optimistinę 1991-ųjų vasarą.

A. Michnikas – anuomet daugeliui susižavėjimą kėlęs, o dabar daugelio konservatyvių lenkų nekenčiamas veikėjas – sakė, kad Lenkija susiduria su trijų rūšių fundamentalizmu. Pirmasis yra tautinis nacionalizmas, bet kokias kalbas apie diskriminaciją arba persekiojimą atmetantis kaip grėsmę valstybės interesams. Antrasis – klerikalizmas. Trečiasis – pagrįstas moralinių absoliutų politika, pagal kurią oponentai laikomi ne klystančiais žmonėmis, o blogiu.

Anuo metu šie perspėjimai atrodė perdėti, bet daugelis jų dabar atrodo pranašiški. Iš pradžių pradedama spausti normas ir institucijas, vėliau – varžyti žiniasklaidos laisvę, o galiausiai – kol kas tik Vengrijoje – imamasi pulti kultūros srityje, kai teatrai ir muziejai virsta politinio mūšio lauku. A. Michnikas nepaminėjo papildomos problemos – oligarchų įtakos politikai.

Kad ir kokie vėjai pūstų Vidurio Europoje, jie nėra apriboti vien šiuo regionu ir negali būti siejami vien su dešimtmečius trukusiu komunistų valdymu. Nekantrios prieš elitą nusistačiusios politinės jėgos lėmė Donaldo Trumpo pergalę, „Brexit“, politinę sumaištį Austrijoje ir stebinančias permainas Italijoje.

Antra, šios jėgos nėra neįveikiamos. Jos laimi, nes tradicinės partijos (vadinkim jas centristinėmis, liberaliomis ar vyraujančios srovės) kelia silpnus kandidatus ir blogai organizuoja rinkimų kampanijas. Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamas „Įstatymas ir teisingumas“ 2015 metais pirmąkart laimėjo daugumą parlamente dėl rinkimų atsitiktinumo, nes viena kairiojo sparno partija per plauką nepateko į parlamentą. Iš dalies ji klesti dėl gudrios politikos, bet daugiausiai tai lemia susiskaldžiusi ir neveiksminga opozicija.

Trečia, skriaudos, kurstančios prieš isteblišmentą nukreiptas nuotaikas, yra tikros. Besikeičiančios visuomenės normos, globalizacija ir technologijos labai pasitarnavo jaunesniems, turtingesniems, miestuose gyvenantiems, išsilavinusiems ir mobiliems gyventojų sluoksniams. Tačiau kitai rinkėjų daliai atrodo, kad ji palikta už borto arba apgaudinėjama. Vakarų demokratijoms vadovaujantys žmonės šito nesugebėjo įžvelgti.

Atsakinėdamas į klausimus po savo paskaitos J. Rupnikas atkreipė dėmesį, kad 1989 metais žlugus komunizmui Vakarų demokratijos atsainiai vertino problemas, kurios jau tuomet buvo akivaizdžios. Na, o išsivadavusios šalys savo ruožtu atsiribojo nuo įpročio priekabiai vertinti ir pasirinko didelių trūkumų turintį Vakarų modelį. Daugelyje šalių, tiek Rytuose, tiek Vakaruose, vėlesniais metais valstybės institucijas ir politinę valdžią užgrobė politiniai ir ekonominiai karteliai.

Dabar rinkėjai reiškia pasipiktinimą savimi patenkintu, valdingu ir dažnai korumpuotu elitu. Tiesa, kad jie dažnai tai daro balsuodami už partijas ir politikus, tvirtinančius, kad jie yra kovotojai prieš sistemą, bet iš tikrųjų – niekuo ne geresni. Tai gali atrodyti nenormalu. Vis dėlto vargu ar galima rinkėjus dėl skurdaus pasirinkimo.

Pasak Prancūzijos vadovo, tokios politikos nuostatos kelia grėsmę pasaulio klestėjimui.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo ne kartą kaltinamas nacionalizmo kurstymu ir izoliacionizmo skatinimu.

Tačiau E. Macronas teigė, kad JAV išrado daugiašališkumą ir dabar turi jį atrasti iš naujo, kad sukurtų naują XXI a. pasaulio tvarką.

Prancūzijos prezidentą prieš kalbą Kongreso posėdžių salėje pasitiko tris minutes trukę plojimai atsistojus.

E. Macronas, be kita ko, negailėjo pagyrų „nenutraukiamiems“ JAV ir Prancūzijos ryšiams, paremtiems „laisve, tolerancija ir lygiomis teisėmis“.

E. Macronas ir D. Trumpas palaiko draugiškus santykius. Prancūzijos vadovas buvo pirmasis užsienio lyderis, atvykęs į JAV su valstybiniu vizitu D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu.

Tačiau E. Macrono komentarai parodė, kad jiedu su D. Trumpu sutaria toli gražu ne visais klausimais.

Prancūzijos vadovas sakė, kad izoliacionizmas, nusišalinimas nuo pasaulio reikalų sprendimo ir nacionalizmas „gali atrodyti patrauklūs kaip laikinas sprendimas“, tačiau jie „ne panaikintų, o tik dar labiau sustiprintų mūsų piliečių baimes“.

Jis pridūrė: „Neleisime siaučiančiam kraštutiniam nacionalizmui drebinti pasaulio, kupino vilčių apie didesnį klestėjimą.„

„Reikia įrašyti ir į mūsų žmonių protus įdiegti tiesą. Čia jeigu ir yra koks nors nacionalizmas, tai šis nacionalizmas sveikas“, – sakė prezidentas, kalbėdamas apie mokslo darbų ciklą „Baltarusių valstybingumo ištakos: Polocko ir Vitebsko žemės IX-XVIII amžiais“.

A.Lukašenka susidomėjo šiais darbais, dėl kurių 2016 metais buvo pateikta paraiška valstybinei mokslo ir technikos premijai. Juose atskleidžiamas Minsko akademikų požiūris į rytų slavų ankstyvųjų valstybinių darinių teritorijų ir jų centrų formavimąsi.

Kaip sakė Nacionalinės mokslo akademijos Istorijos instituto Archeologijos ir senosios istorijos centro vadovė Olga Levko, atlikti tyrimai parodė, kad baltarusių valstybingumas ėmė formuotis IX amžiaus viduryje, atsiradus Polocko žemei. Polocko virtimas valstybingumo formavimosi centru rėmėsi į vietos gentinį pamatą, o Novgorode ir Kijeve tam buvo kviečiami variagai. Mokslininkės nuomone, vėliau Polocko žemės, įėjusios į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos sudėtį, vystėsi autonomiškai.

A.Lukašenka pažymėjo, kad šiuo metu rengiami nauji vadovėliai ir kad juose būtinai turi atsispindėti šie baltarusių valstybės formavimosi aspektai. Prezidentas taip pat pareiškė, kad pastarosiomis savaitėmis šalį sukrėtę didžiausi protestai per kelerius metus yra kurstomi išorinių jėgų, pasitelkiant įvairius argumentus, taip pat istorinius

„Mes tikrai sukūrėme save ir su mumis tada skaitėsi. Visa tai ... aktualu (ir) dabar. Šiandien kai kas, pasinaudodami „dekretu dėl veltėdystės“, dar kažkuo, bando šią valtį įsiūbuoti ir įrodyti mums, kad tai ne mūsų, o kažkieno žemės. Todėl mums tai labai aktualu“, - sakė A.Lukašenka.

„Veltėdžiai“ turi žinoti, jog jais šiandien paprasčiausiai bandoma pasinaudoti pačiais savanaudiškiausiais tikslais – kad būtų sugriauta, kas yra; kad iš pagrindų būtų sunaikinta, ką mes atkūrėme; kad negalėtume įsitvirtinti. Ir jie naudosis viskuo“, – perspėjo jis.

Vasario 20 dieną virtinėje Baltarusijos miestų vyko nesankcionuotos akcijos prieš vadinamąjį veltėdžių dekretą. Kiek anksčiau analogiška akcija įvyko Minske.

A.Lukašenka įvedė 20 atlyginimo bazinių dydžių (apie 224 eurų) metinį mokestį asmenims, per metus dirbusiems mažiau kaip 183 kalendorines dienas. Visuomenė šį įstatymą greitai praminė „veltėdžių“ mokesčiu.

Laiku nesumokėjus šios sumos gresia 2–4 bazinių dydžių (22–45 eurų) bauda arba areštas ir viešieji darbai. Šiuo metu Baltarusijos bazinis atlyginimo dydis yra 23 Baltarusijos rubliai (apie 11 eurų).

Mokestis turėjo būti sumokėtas iki 2017 metų vasario 20 dienos. Mokesčių ir rinkliavų ministerijos duomenimis, iki vasario 7 dienos „veltėdžių mokestį“ buvo sumokėjęs tik dešimtadalis tai turinčių padaryti asmenų.

Štai svetainėje „American Conservative“ šv. Juozapo koledže Brukline dėstantis ekonomistas Gene‘as Callahanas klausia: „kas yra etnonacionalizmas?“ ir astsako: „tai neturi nieko bendro su rasistiniu nacionalizmu“, nors daug kas, ypač kairieji, mano kitaip.

Toliau jis rašo, jog „nacionalistas teigtų, kad mūsų valstybė turėtų pirmiausia rūpintis visų amerikiečių, kurių daugelis nėra balti, interesais, – ką pakartotinai girdėjome sakant D. Trumpą. Tuo tarpu baltasis nacionalistas tą teigtų tik apie baltaodžius amerikiečius“.

Tada G. Callahanas ir aiškina, kad „etnonacionalizmas yra pamatinė idėja, grindžianti tautinių valstybių egzistavimą ir tai nieko bendro neturi su rasistiniu nacionalizmu“.

Su tuo būčiau linkęs sutikti. Tik sakyčiau, kad „etnonacionalizmas“ beveik kaip  „sviestas sviestuotas“, todėl žodis „etnonacionalizmas“ nereikalingas, užtenka „nacionalizmo“.

Juk pasižiūrėję į tarptautinių žodžių žodyną, matysime, kad „etninis“ reiškia „susijęs su tauta, gentimi, priklausymu jai“, o „nacionalinis“ – taip pat „susijęs su tauta, priklausantis jai“, tad „nacionalizmas“ savaime jau ir  yra „etnonacionalizmas“ ir galime visiškai apsieiti su trumpesniuoju iš šių dviejų žodžių.

Tik abejotina, ar, kaip tas pats žodynas teigia, nacionalizmas yra „ideologija bei politika, laikanti savo tautą geresne už kitas“.

Taip, tokia nacionalizmo samprata egzistuoja, tačiau yra ir kita, kurią žodynas nutyli. Pagal ją, nacionalizmas yra ideologija bei politika, laikanti savo tautą turinčia nei didesnes, nei mažesnes, bet lygiai tas pačias teises,  kokios pripažįstamos ir kitoms tautoms.

Šia antrąja nacionalizmo samprata vadovaujasi engiamų ar prispaustų tautų atstovai, kai nori išsivaduoti iš stipresnių tautų, besivadovaujančių pirmąja nacionalizmo samprata, „globos“.

Šiaip jau G. Callahanas teisus, savo straipsnyje rašydamas, kad „graikiškas žodis „ethnos“, dažnai naudojamas Naujajame Testamente, paprastai verčiamas kaip „nacija“. Bet „tauta“ ir „nacija“ artimai susijusios“.

O aš sakyčiau, kad ne tik „artimai susijusios‘, bet tiedu žodžiai reiškia visiškai tą patį, tik „nacija“ – mandresnis, tarptautinis.

G. Callahanas tęsia: „du tūkstančius metų vėliau, kai pažangiai mąstantieji ėmėsi po Pirmojo pasaulinio karo iš naujo nubrėžti Europos žemėlapį, jie vadovavosi principu, kad kiekvienam „etnosui“ dera turėti savo tautinę valstybę, o JAV prezidento Woodrow Wilsono Keturiolika punktų akcentavo principą, kad kiekvienas etnosas turėtų laisvę plėtotis „autonomiškai“.

Taigi Amerikoje skleisti insinuaciją, kad „etnonacionalizmas“ iš tikrųjų reiškia „baltųjų nacionalizmą“, yra skleisti nesąmonę. Didžiulė dauguma afro-amerikiečių yra tautinio nacionalizmo prasme „amerikietiškesni“ negu bet kas mano šeimoje“, – aiškina G. Callahanas.

„Daugumos afro-amerikiečių proseneliai į Amerika atvyko 18-ąjį amžių, o mano protėviai atvyko tik 19-ojo amžiaus pabaigoje. Ką jau bekalbėti apie indėnų kilmės amerikiečius, jie aiškiai „daugiau amerikietiški“ negu bet kurie kilę iš Europos.

Daugelis ispanų kilmės šeimų taip pat gyvena šioje šalyje jau pusantro šimtų metų ar daugiau.

Tačiau mūsų etnoso dalimi yra ne tik tie, kurių protėvių šaknys siekia gilią Amerikos praeitį. Visi, kas čia gyvena legaliai, net jeigu atvyko vakar, jau įsijungę į mūsų tautą“,  –  teigia G. Callahanas ir tęsia:

„Gal manote, kad legalios imigracijos normos pastaraisiais dešimtmečiais nustatytos per žemai? Ar būtų teisinga taip ar kitaip galvoti, kaip buvo, taip buvo, tai jau praeitis: argi legalieji imigrantai kalti, kad mūsų įstatymai buvo per liberalūs imigracijos atžvilgiu?

Bet dabar, kai tiems imigrantams jau teisiškai leista prie mūsų tautos prisijungti, jie yra jos dalis ir nusipelno tos pačios apsaugos ir pagarbos, kaip kiekvienas kitas mūsų tautos narys.

Tautinis nacionalizmas, kaip aš tą savoką suprantu, – dėsto toliau G. Callahanas, – skelbia tik tai, kad mes, kurie čia gyvename kaip piliečiai, esame amerikiečiai, ir kad pagrindinis mūsų valdžios tikslas yra mus ir mūsų teises apsaugoti.

Ši idėja, teisingai suprasta, neimplikuoja jokio priešiškumo žmonėms iš kitų šalių. Ji tik reiškia, kad tai jų, tų kitų šalių valdžių, užduotis juos saugoti ir puoselėti jų gerovę, o mūsų vyriausybės užduotis yra saugoti mus ir puoselėti mūsų gerovę.

Nors tautos nėra šeimos, o jų piliečiai nėra vaikai, tam tikros analogijos čia egzistuoja: tai, jog pripažįstu, kad aš pirmiausia atsakingas už rūpinimąsi savo paties vaikais, nereiškia, kad esu priešiškas kitų žmonių vaikams, kad esu „pedofobiškas“.

Todėl, kaip, tikiu, teigtų ir D. Trumpas, jeigu globalistai siekia pritvindyti mūsų šalį už mažą atlyginimą dirbančiais darbininkais iš trečiojo pasaulio, tai jie, globalistai, visų pirma spjauna į savo pareigas mūsų bendrapiliečių afro-amerikiečių atžvilgiu.

Juk pastarieji dėl baisios iš Afrikos kilusių žmonių istorijos mūsų šalyje jau seniai priversti tenkintis mažai apmokamais darbais.

Kai nedarbo lygis, priklausomai nuo to, kaip jį apskaičiuoji, tarp jaunų juodaodžių vyrų sukasi tarp 30 ir 60 procentų, tai ką mes sau galvojame, į šalį įsileisdami milijonus mažomis algomis pasitenkinančių darbininkų, kai tokia politika tik garantuoja, jog afro-amerikiečių bedarbystė toliau liks nepriimtinai aukšta?

O daugelis legaliai mūsų šalyje gyvenančių ispanakalbių taip pat kenčia nuo konkurencijos iš nelegaliai imigruojančiųjų pusės: pastaruosius dėl jų blogos teisinės padėties galima priversti dirbti už dar mažesnius pinigus labai prastomis sąlygiomis.

Tad kiekvienam legaliam imigrantui iš ispaniškai kalbančių kraštų, dirbantčiam paslaugų sektoriuje, būtų labai naudinga neturėti konmkuruoti su nelegaliais imigrantais, sutinkančiais dirbti tuos pačius darbus už daug mažesnę algą“.

Savo straipsnį G. Callahanas baigia taip:

„Įsivaizduokime, kad esama globalistinio elito, kuriam iš tiesų visiškai nerūpi eiliniai Amerikos žmonės. Kai 2007 m. smogė būsto krizė, tai užuot gelbėję nelabai pasiturinčius namų savininkus (daugelis jų buvo afro-amerikiečiai ar ispanakalbiai), apgaule įtikintus prisiimti už įkeistą būstą slankiojančių normų paskolas, kurias dorai suprasti sugebėjo tik baigęs finansų mokslą, šie elito atstovai gelbėjo tik bankininkus, tas paskolas ir išdavusius.

Ir užuot susirūpinę dėl masyvios imigracijos poveikio mūsų pažeidžiamiausių piliečių (kurių daugelis yra afro-amerikiečiai ar ispanakalbiai) gyvenimui, elito veikėjai tokią imigraciją džiugiai pasitiko ir sveikino, nes jų namams reikėjo pigių sodininkų, vaikų prižiūrėtojų, tarnaičių, o gamykloms – nebrangių darbininkų prie konvejerio.

Dabar įsivaizduokite, kad yra pavojus, jog politinės galios gali įgyti tokie žmonės, kurie išties tiki, jog Amerikos valdžia turėtų teikti pirmenybę Amerikos piliečiams – juodiems, ispanų kilmės, baltiems ar geltoniems. Ką tada daro elito atstovai? Argi nesiima šmeižto kampanijos prieš visus, įskaitant Donaldą Trumpą, kurie reiškia „etnonacionalistinį“ susirūpinimą pirmiausia savo pačių piliečiais“, – rašo ekonomistas Gene`as Callahanas.

Jo straipsnis svetainėje „American Conservative“ sulaukė daugelio skaitytojų reakcijų. Pacituosime tik vieną jų:

Kažkoks Selvaras (mano nuomone, gana pagrįstai) rašo, kad „etniškumas dažnai suprantamas kaip pirmiausia nulemtas to paties kraujo ir bendros kilmės. Tad jeigu afro-amerikiečiai ir yra gyvenę Amerikoje ilgiau nei dauguma iš Europos kilusių baltų amerikiečių, jų etniškumas kitoks, nes jie kilę iš Vakarų Afrikos, bet ne iš Europos.

Todėl etnininis nacionalizmas iš prigimties rasinis ir gentinis, nors etninė tapatybė per ilgesnį laiką gali pakisti dėl kultūrinės asimiliacijos ir mišrių vedybų.

O D. Trumpas nėra etninis nacionalistas, jo požiūriui geriau tinka pilietinio nacionalizmo pavadinimas. Tai pažiūra, kad tautą apibrėžia bendros vertybės ir aspiracijos, susijusios su pilietybe, visai nesvarbu, koks  kurio nors piliečio etniškumas“.