Situacijos įkaitai
Klaipėdietis Gintaras (pavardė redakcijai žinoma), buriuojantis ne vienus metus, neslepia, jog lietuviai perka jachtas užsienyje, tačiau dažnu atveju lietuviškų trispalvių ant jų laivų nepamatysime, nes, pasirodo, šis malonumas – itin brangus.
Ypač tiems, kurie savo jachtų dėl vienų ar kitų priežasčių neatplukdo į Lietuvą.
Pasak pašnekovo, dauguma, įsigiję laivus užsienyje, ir toliau plaukioja su tų šalių vėliavomis, nes lietuviški registro reikalavimai turi savų niuansų.
Būtent todėl Gintaras ir dar keli jo kolegos, nusipirkę jachtas, jas registravo ne Lietuvoje.
"Kai lietuvis nusiperka laivą užsienyje, prasideda bėdos. Aš nė neįsivaizdavau, kad taip bus. Nusipirkau jachtą Pietų Prancūzijoje iš savininkų, kurie ją buvo registravę Australijos registre. Pardavus laivą, jis iš to registro turėjo būti išregistruotas, kitaip tariant, jachta liko be vėliavos", – pasakojo Gintaras.
Vyras neabejojo, kad be jokių problemų įsiregistruos jachtą Lietuvoje ir laive išsikels lietuvišką trispalvę.
Pasirodo, tai nėra taip paprasta ir, pasak buriuotojo, neprotingai brangu.
Kaip randasi "ekskursantai"?
Gintaras tikino, kad jo įsigytas laivas visiškai paruoštas ir techniškai atitinka visus reikalavimus. Tereikėjo atlikti formalumus.
Tai yra, prieš registruojant Lietuvos registre, jachta turėjo praeiti techninę apžiūrą.
O pagrindinė problema ta, kad laivas plaukioja po Viduržemio jūrą ir savininkas artimiausiu metu neketina tūkstančius kilometrų plukdyti jo į Klaipėdą.
"Paaiškėjo, kad tokia jachtos registracija galima bet kuriame pasaulio krašte ir tai gali padaryti du tikrintojai – įgaliotas inspektorius iš Lietuvos buriuotojų sąjungos ir Saugios laivybos administracijos atstovas. Kai pasiskambinau tam inspektoriui, jis man paaiškino: jokių kitų variantų nėra, jie turi atvykti į laivo švartavimo vietą, žinoma, už laivo savininko pinigus", – dėstė Gintaras.
Klaipėdietis buvo priblokštas.
Siekdamas lietuviškos vėliavos, jis turi apmokėti dviejų tikrintojų kelionę iš Lietuvos pirmyn ir atgal, taip pat nakvynės išlaidas vien tam, kad jie užrašytų laivo korpuso ir variklio registracijos numerius.
Klaipėdietis pasiūlė atsiųsti reikiamų duomenų fotografijas, kurias jie galėtų drąsiai įrašyti į registrą.
Laivo savininko ir kapitono deklaracijos būtų pakankamas pagrindas bent laikinai registracijai, kol laivas grįš į Lietuvą.
"Tačiau jie buvo kategoriški. Dar paklausiau, ar jie vienas kitu taip jau nepasitiki, kad būtinai dviese turi važiuoti tokį kelią. Iš Saugios laivybos administracijos toks veikėjas primygtinai teigė norįs važiuoti, nes dabar žiema ir jis nelabai turi ką veikti. Bet man finansuoti dviejų ekskursantų išvyką į Pietų Prancūziją buvo per brangu", – tikino klaipėdietis.
Lietuviškos tvarkos kaina
Gintaras suskaičiavo, kad kelionė lėktuvu dviem žmonėms pirmyn atgal būtų kainavusi apie pusę tūkstančio eurų, o jei jie nenorėtų nakvoti jachtoje, reikėtų samdyti viešbutį.
Ir maitinti bei girdyti, kad ponai esą būtų patenkinti. Visa tai irgi būtų kainavę.
"Tuo ši nesąmonė dar nesibaigia. Jei aš po registracijos kitais metais iš Viduržemio jūros nuplaukčiau kur nors kitur, vėl turėčiau atsivežti tikrintoją. Šįkart pakaktų jau vieno inspektoriaus, nes pagal lietuviškas taisykles techninė apžiūra turi būti atnaujinama kasmet. Ir inspektorius turi važiuoti į tą pasaulio kraštą, kuriame tuo metu yra jachta. Aišku, už laivo savininko pinigus. Tokie yra nuostatai. Tokiu būdu lietuviška vėliava paversta neprotingai brangia", – teigė klaipėdietis.
O jeigu jachtą į Lietuvą registracijai gabentų tralu sausuma (tokį variantą pasiūlė Saugios laivybos administracija), tai kainuotų mažiausiai 20 tūkst. eurų.
Mat laivas didelis, taigi – negabaritinis krovinys, kurį veikiausiai tektų gabenti su eskortu per visą Europą, sudarius specialų maršrutą ir gavus tam leidimus.
Anot buriuotojo, niekas taip iš savo žmonių nesityčioja, kaip Lietuvoje.
Gintaras tikino, jog visur kitur Vakarų Europoje jachtai įregistruoti pakanka internetu atsiųstų dokumentų kopijų, kuriomis įrodoma, kad laivas įgytas legaliai.
Jei kyla klausimų dėl PVM tais atvejais, kai laivas importuotas į ES, pridedama importo deklaracija.
Dar pridedamas laivo draudimas, civilinės atsakomybės draudimas.
"Juk yra lietuvių, įsigijusių laivų ir Pietų Amerikoje. Tad tuos ekskursantus iš Buriuotojų sąjungos ir Laivybos administracijos reikėtų skraidinti per Atlantą kasmet, ir tai jau kainuotų tūkstančius. O Olandijoje jachtą įregistruoti pakanka 350 eurų, paskui registracija atnaujinama kas dvejus metus dar už 50 eurų. Ten viskas daroma be jokių inspektorių vežiojimo po visą pasaulį. Juk žmonės ir įsigyja jachtas tam, kad plaukiotų, o plaukioti be vėliavos negalima. Bet, pasirodo, registracija užsienyje kelis kartus pigesnė nei Lietuvoje. Ir niekam niekada jokių klausimų nekyla", – pabrėžė Gintaras.
Problemų neįžvelgia
Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas Naglis Nasvytis patvirtino, jog norint įtraukti svetur esantį laivą į Lietuvos laivų registrą reikia, kad tai padarytų techninė komisija.
Taigi, inspektoriai iš mūsų šalies turėtų nuvykti į vietą ir atlikti visus formalumus.
"Tai yra ne Buriuotojų sąjungos sugalvotos taisyklės. Pagalvokite, kaip galima užregistruoti jachtą, kurios niekas nematė? Jei savininkas atplauktų į Lietuvą, užsiregistruotų laivą, tai nebūtų jokių problemų. Jei jis nenori čia plaukti, įstatymai yra tokie, kokie yra. Ir tai nėra tik inspektorių noras turistauti, o tokia tvarka", – argumentavo N.Nasvytis.
N.Nasvyčiui antrino ir Lietuvos saugios laivybos administracijos vadovas Robertinas Tarasevičius. Esą norint užregistruoti daiktą būtina įsitikinti, kad jis egzistuoja.
"Jei buriuotojui patogiau registruoti savo jachtą kitoje valstybėje, tegul registruoja kitur. Suprantu, kad lietuviška laivų registracija nepatogi mūsų šalies piliečiams, įsigijusiems ir laikantiems laivus svetur. Bet taip yra", – pripažino R.Tarasevičius.
Atpažįsta pagal Vytį
Gintarui apmaudu, kad po tarptautinius vandenis turi plaukioti su olandiška, o ne su lietuviška vėliava.
Kad jį atpažintų tautiečiai, jachtoje po kairiuoju zalingu (skersinis stiebo strypas – A.D.) buriuotojas išsikėlė istorinę šalies vėliavą su Vyčiu raudoname fone.
"O kaip kitaip mes atpažinsime vieni kitus? Juk dauguma lietuvių dėl šios priežasties ir plaukioja su svetimų šalių vėliavomis. Aš pažįstu bent keturis tautiečius, kurie buriuoja Viduržemio jūroje su svetimomis vėliavomis, o kur dar kiti? Buvo atvejis, kai mane visai nepažįstami žmonės už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos kalbino lietuviškai vien pamatę mano laive kabančią istorinę vėliavą. Tačiau šalia jos yra ir olandiška. Taigi lygiai taip pat prie manęs priplaukia ir olandai, kalbina savo kalba, manydami, kad susitiko tautietį vidury pasaulio vandenų, o aš turiu jiems pasakoti ilgą ir keistą savo laivo registracijos istoriją", – apgailestavo Gintaras.
Buriuotojas tikino, jog jam netgi gėda pripažinti, kad mūsų tautinė trispalvė – per brangi.
Gintaras teigė, kad savo nuomonę dėl neprotingos laivų registracijos tvarkos yra išreiškęs ir Buriuotojų sąjungai, ir Saugios laivybos administracijai, tačiau rezultatas buvo labai lietuviškas – jo atvirumas ir sveika logika tik užtraukė pyktį.
"Po kelerių metų norėčiau grįžti į Lietuvą ir siekti savo laive pagaliau iškelti lietuvišką vėliavą. Bet puikiai žinau, kaip man bus sunku vien dėl to, kad aš dabar kalbu apie tai. Čia gajus iškreiptas mąstymas – jie žino, jog kalbu teisybę, bet jiems nepatinka viešumas. Labai norėčiau, kad bent prasidėtų diskusija šiuo klausimu", – teigė klaipėdietis, garsiai prabilęs apie absurdišką lietuviškos vėliavos registravimo tvarką.
