Paskatino kurti nardymo kurortą

Dalyje vietų, ypač Europos pietiniuose regionuose, yra laivų, taip pat likusių iš po Antrojo pasaulinio karo, kur leidžiama atvykti turistams ir prie jų nardyti.

Raudonojoje jūroje 1941 m. vokiečių bombonešiai nuskandino Didžiosios Britanijos krovininį garlaivį „SS Thistlegorm“. Tai buvo palyginti naujas, 1940 m. statytas laivas, kuris prieš tai spėjo atlikti tik 3 sėkmingus reisus.

Po Antrojo pasaulinio karo šiuo laivu susidomėjo okeanografas, filmų kūrėjas Jacquesas-Yvesas Cousteau. Pagal vietinių žvejų pasakojimą, jis nedideliame 30 m gylyje surado nuskendusį laivą. Tai, ką prancūzas išvydo, jam padarė įspūdį. Laivas gabeno karinę techniką: sunkvežimius ir motociklus, įvairią amuniciją. Po sprogimo, kai jį atakavo bombonešiai, atsivėrė laivo erdvės, matyti juo gabenti įvairiausi kroviniai.

J.-Y. Cousteau atradimas ilgą laiką buvo pamirštas, tačiau jis vėl prisimintas XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai kilo sumanymas Šarm al Šeichą vystyti kaip nardymo kurortą. Tai, kad jis tapo patraukliu kurortu, lėmė ir karo metais nuskendusio „SS Thistlegorm“ atradimas ir itin atraktyvūs jo povandeniniai vaizdai.

„SS Thistlegorm“ yra laikomas vienu iš 10 patraukliausių ir didžiausių nardymo vietų pasaulyje.

Pėdsakai: per šimtmečius Baltijos jūroje ar jos įlankose dažnai randamos tik tokios išsilaikiusios senų burlaivių liekanos. „Portalmorski.pl“ nuotr.

Atraktyvus laivas prie Gdynės

Baltijos jūroje taip pat yra daugybė ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet ir ankstesnių laikų nuskendusių laivų. Ne kartą įvairiais lygiais buvo siūloma ieškoti vietų, kur Baltijoje narai galėtų leistis nardyti prie laivų.

Europoje požiūris į nardymą prie karo laivų yra itin konservatyvus. Kadangi daugelyje laivų kartu su jais nuskendo ir žmonės, laikomasi nuostatos, kad nėra padoru trikdyti mirusiųjų vietas.

Gal ir dėl šios priežasties Lenkijos narų grupei iš Gdynės net ketverius metus teko laukti ir derinti nėrimą prie garsiausio Lenkijos pakrantėje nuskendusio nacistinės Vokietijos laivo – tanklaivio „T/S Franken“. Šį 130 m ilgio laivą sovietų oro pajėgos nuskandino 1945 m. balandį. Nors po laivo žūties praėjo 78 metai, jis yra labai gerai išsilaikęs.

Iš prie Lietuvos krantų sudužusių laivų narų ekskursijoms bene geriausiai tiktų ties Karkle 10–11 m gylyje gulintis Vokietijos pagalbinis laivas „Fusilier“.

Lenkijos žiniasklaidoje netgi vyko diskusija, ar nevertėtų Gdansko įlankoje netoli Gdynės nuskendusį laivą „T/S Franken“ paskelbti vieša nardymo vieta, rengti nardymo ekskursijas.

Oficialios Lenkijos tarnybos baiminasi, kad „T/S Franken“ nuolaužos gali kelti pavojų. Svarstoma, kad tanklaivyje gali būti dideli kiekiai kuro likučių. Kai narų grupė iš Gdynės po ilgalaikio derinimo gavo leidimą nerti prie „Franken“, jų buvo paprašyta parengti ataskaitą su nuotraukomis ir filmuota medžiaga apie tanklaivio tankų būklę, vietas, jei kur nors matyti prasiskverbiančių naftos produktų pėdsakų.

Nėra didelių vilčių, kad prie laivo „T/S Franken“ bus leista masiškai nardyti narams, nors Gdynės narų grupė jokio degalų nuotėkio iš nuskandinto laivo nepastebėjo. Gdynės narai netgi pateikė rekomendaciją atverti tanklaivį „T/S Franken“ nardymui. Taip neva laivas būtų dažniau stebimas narų, kurie, jei prasidėtų koks nors kuro nuotėkis, iš karto praneštų.

Trauka: Lenkijos narai per karą nuskendusiame laive „T/S Franken“ prie Gdynės. „Portalmorski.pl“ nuotr.

Lietuvos povandeniniai skenduoliai

Pagal įvairius duomenis, prie Lietuvos krantų yra maždaug 120 įvairiu laiku nuskendusių laivų. Realiai į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašyta 17 Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje nuskendusių laivų.

Toks didelis skirtumas tarp turimų duomenų ir realiai į vertybių sąrašą įrašytų laivų yra todėl, kad didesnė dalis laivų nėra ištirti.

Tai lemia ir Lietuvos specifika. Dauguma laivų yra nuskendę 100 m ir didesniame gylyje. Narams ištirti juos sunku, o kartais ir neįmanoma, nes jie net ir itin gerai pasirengę gali nerti tik į iki 80 m gylį. Toks nėrimas trunka kelias valandas, iš dalies yra pavojingas dėl šalčio ir tamsos didesnėje vandens gelmėje.

Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų yra didesni gyliai, todėl net ir ištirtas laivas kažin ar galėtų būti patrauklus pramoginiam nardymui. Geriausios vietos yra tokios, kur gylis iki ant dugno gulinčio laivo siekia 10–20 m. Tokie gyliai dažniausiai būna įlankose. Dėl to, tarkim, Lenkijos Gdynės įlankoje nuskendęs tanklaivis „T/S Franken“ ir būtų patrauklus nardymui.

Iš prie Lietuvos krantų sudužusių laivų narų ekskursijoms bene geriausiai tiktų ties Karkle 10–11 m gylyje gulintis Vokietijos pagalbinis laivas „Fusilier“. Jis buvo nuskandintas 1944 m. lapkritį. Laive buvo 60 žmonių įgula ir apie 250 kareivių. Išplaukti su viena valtimi ir išsigelbėti pavyko tik 13-ai žmonių.

Yra skurdžių duomenų ir apie du 75 ir 100 m ilgio karo metais nuskandintus Vokietijos transportinius laivus. Nežinoma netgi tiksli jų žūties data – minimas laikas nuo 1942 iki 1945 m.

Prie Lietuvos krantų palyginti nedideliame 5–6 m gylyje yra ir nuskendusių burinių laivų liekanų. Dalis laivų žuvo dar XIX a. Rastos dviejų laivų liekanos net iš XVII a. Prie šių laivų liekanų ką nors pamatyti ne visada įmanoma, nes jūros dugno smėlis tai užneša, tai vėl atidengia medines laivo detales.

Laivo "NZ55" kapitonas Linas Duoblys aiškino, kad, gyvenant prie jūros ir jūrą naudojant ir pramogoms, ir pažinimui, ir verslui, ir kelionėms, būtini įgūdžiai, kurie kritiniu atveju išsaugo gyvybę.

"Teoriškai to neišmoksi. Turi nuolat treniruotis – šokti į vandenį, nerti tam tikrą atstumą, lipti virvinėmis kopėčiomis į laivą, laikytis bujos ir t. t. Deja, stichija yra stipresnė už kiekvieną mūsų, ir kritiniu atveju padeda ne žodžiai, o patirtis, įgūdžiai ir įsisąmonintas suvokimas, kad tik pats atsakai ir už savo, o jeigu pavyksta – ir už kito gyvybę", – pabrėžė kapitonas.

Lietuvoje per pastaruosius metus labai padaugėjo pramoginių laivų, katerių ir burinių jachtų.

Tai, kad Lietuva vis labiau prisijaukina jūrą ir tampa jūrine valstybe, turėtų džiuginti.

Bet tai kartu didina ir nelaimių bei rizikingų situacijų vandenyje galimybę.

Jei norite pajausti, ką reiškia kvėpuoti po vandeniu, – turite pamėginti.

L.Duoblys, patyręs naras, Baltijos jūroje vykstančio projekto "Baltic Sea Heritage Rescue Project" ("Baltijos jūros paveldosaugos projektas") koordinatorius, siekia, kad tokie nestandartinių situacijų valdymo laive mokymai taptų periodiniai, prie jų jungiant ir kitas pagalbą teikiančias organizacijas – gaisrininkus ir pan.

Pratybas vedė Egidijus Ežerinskis, profesionaliai nardantis jau 30 metų. Jis yra nardymo asociacijų PADI ir CMAS instruktorius, taip pat povandeninių techninių darbų instruktorius.

"Kai pirmą kartą panirau po vandeniu, mano gyvenimas apsivertė 180 laipsnių", – pasakojo naras. Vyrui baigus mokslus, teko tarnauti sovietiniame kariniame jūrų laivyne naru spec. padalinyje.

"Grįžęs atėjau į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Taip aš tapau naru-žvalgu. Teko dirbti naru išminuotoju, darbas su sprogmenimis po vandeniu yra itin pavojingas", – neslėpė specialistas.

E.Ežerinskis yra išmokęs nardyti ne vieną narą.

"Jei norite pajausti, ką reiškia kvėpuoti po vandeniu, – turite pamėginti. Jūs pateksite į besvorę terpę, kuri nėra pritaikyta gyventi žmogui – šį pojūtį gali išgyventi tik kosmonautai ir narai. Povandeninėje erdvėje supa tyla, kurioje girdimas tik kvėpavimas ir širdies plakimas. Nugalėję pirmąjį jaudulį ir baimę galėsite pamatyti, ką slepia ežerų ir jūrų pasaulis. Augmenija, žuvys, nuskendę laivai. Tik tai – pavojinga, nes tai gali tapti pomėgiu visam gyvenimui", – juokavo naras.

Tadas, Vytis ir Kęstutis – nardymo profesionalai, kurie tuo užsiima jau ne vieną dešimtmetį. Nardo jie ne bet kur, o apleistuose požemiuose, urvuose. Įdomių ir neatrastų vietų ieško visame pasaulyje. Šį kartą pasiruošimas vyko Kaune – apžiūrima įranga, apsivelkami kostiumai. Vyrai nėrė po apleistu VIII fortu, kuris dėl drenažo gedimo yra užlietas vandeniu.

Pirmojo pasaulinio karo metu XVIII forto įgula atsitraukdama susprogdino sandėliuose likusius šaudmenis, o sugriuvęs fortas iš esmės iki šių dienų po vandeniu likęs nepaliestas.

„Ten yra likęs generatorius, yra visa ta infrastruktūra, visi daiktai, kurie ten buvo sunaikinant fortą“, – pasakojo naras Tadas Zuzevičius.

„Gal kokie du metrai – negilu. Esmė ta, kad uždaros erdvės ir nėra kur iškilti – dėl to sudėtingesnis nėrimas“, – sakė naras Vytis Vilkas.

„Tamsa, erdvė, nesvarumo būklė, nepažįstamos vietos. Tai yra kažkokio kitokio pasaulio vaizdas“, – šnekėjo naras Kęstutis Paulikas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pastaruoju metu daugiausia nardoma apleistuose požemiuose, tačiau narai pasakojo, kad bene įspūdingiausi radiniai – Baltijos jūroje.

„Nuskendę laivai su savo istorijomis. Nuskendę ne kaip metalo laužas, bet kartais ir labai liūdnomis aplinkybėmis, su žmonėmis, kroviniais, daiktais. Baltijos jūra yra ta jūra, kurioje daugiausia nuskendusių laivų. Didžioji dalis kontribucijos – Antrasis pasaulinis karas, nes vyko intensyvių mūšių, bet yra ir senesnių laivų, ir medinių burlaivių“, – aiškino T. Zuzevičius.

Baltijos jūrą narai vadina „laivų kapinynu“.

Įspūdingi vaizdai po vandeniu filmuojami ne tik Lietuvoje – taip pat Vengrijoje, Meksikoje, Prancūzijoje ir kitur.

Stop kadras

Narai sakė, kad dažniausiai koks reljefas ant viršaus, toks ir po vandeniu. Giliausia vieta, kokioje tekę nerti, – 108 metrai. Vienas iš narų sakė, kad įspūdį paliko Prancūzija.

„Kalnus plovė vanduo, išsiplovė tuneliai, urvai – ten teka povandeninė upė. Neriame į upę, o paskui gilyn į jūrą“, – prisiminė K. Paulikas.

Po vandeniu narai randa ne tik nuskendusių laivų. Štai Lenkijoje rasti ir vaiduokliais virtę automobiliai – rastas mikroautobusas ir lengvoji mašina. Narai sakė, kad toks nardymas yra ne tik pramoga, bet ir turi tikslą. Pavyzdžiui, fortai dokumentuojami.

„Bandysime dokumentuoti fortą fotografuojant keturiomis skirtingomis kameromis ir naudojant tam tikrus programinės įrangos sprendimus, kaip atkurti forto 3D modelį tik iš nuotraukų“, – tikino T. Zuzevičius.

Taip pat narai, tyrinėdami aplinką po vandeniu, švarina ir gamtą – iš vandens traukia įvairias šiukšles, padangas, kurios buvo sumestos žmonių.

Dėvėdama trumpą nesandarų hidrokostiumą 45 metų J. Nordblad pasiekė rekordą ežere, telkšančiame snieguotame tyrlaukyje prie Suomijos šiaurinio Hosos kaimo.

Maždaug prieš šešerius metus ji tapo pirmąja moterimi, nuplaukusia po vandeniu toliau kaip 50 metrų.

„Dėl šios koronos visi baseinai yra uždaryti ir negaliu reguliariai treniruotis, todėl [šį kartą] prieš pasinerdama gerokai labiau nerimavau“, – naujienų agentūrai AFP telefonu sakė sportininkė.

Povandeninio sporto konfederacija CMAS neseniai perėmė nardymo po ledu rekordų matavimo kontrolę, kurią anksčiau vykdė Guinesso (Gineso) pasaulio rekordų knyga, nereikalavusį iš entuziastų laikytis griežtų taisyklių.

„Guinnesso“ eroje ilgiausią atstumą – 102,7 m – dėvint hidrokostiumą, bet nesinaudojant plaukmenimis po ledu šių metų kovo 6 dieną nuplaukė rusė Jekaterina Nekrasova.

„Anksčiau pramoginis nardymas buvo įmanomas nebent šiltuosiuose kraštuose, o dabar išbandyti šį užsiėmimą siūlome ir mūsų šalyje. Lietuvoje dar niekada nebuvo galimybės surengti pasimatymą devynių metrų gylyje po vandeniu, galbūt kažkam tai bus unikalus būdas įrodyti savo meilės įžadų tvirtumą“, – teigė „Klaipėdos baseino“ direktorė Aida Aleksandrovienė.

Anot jos, iki šiol uostamiesčio baseine įrengtoje nardymo šachtoje dirbo tik tikslinė profesionalų grupė: narai, specialiųjų tarnybų atstovai ir instruktoriai, šią galimybę įvertinę vos tik įstaigai atvėrus duris praeitą vasarą. Tačiau, stebint augantį uostamiesčio gyventojų ir svečių vandens pramogų poreikį, šiemet nuspręsta žengti žingsnį pirmyn ir pasiūlyti pasinerti į gelmes visiems norintiems.

„Vis dėlto tai yra vienintelis tokių parametrų objektas Baltijos šalyse, todėl pasimėgauti nardymo pramogomis norinčiųjų matome ne vien tarp profesionalų, ir ne vien uostamiestyje. Stebint pirmąsias klientų reakcijas, panašu, kad ši paslauga sudomins ne vieną, ieškantį netradicinių pramogų Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje – žmonės domisi galimybėmis surengti net bernvakarius, mergvakarius ar kitus išskirtinius susitikimus po vandeniu“, – sako A. Aleksandrovienė.

Baseino vadovės teigimu, šią pramogą gali išbandyti kiekvienas ir tam nereikalingi specifiniai įgūdžiai. Norintiems pasinerti suteikiama profesionali įranga ir atliekamas išsamus instruktažas, o 40 minučių trukmės nardymas vyksta kartu su profesionaliais nardymo centro „Oktopusas“ narais. Akimirkas po vandeniu taip pat galima įamžinti vaizdo medžiagoje.

A. Aleksandrovienės teigimu, šiuo metu vidutinis baseino dienos lankytojų skaičius siekia 1200 per dieną.

„Lankytojų dienos vidurkis pernai rudenį perkopė simbolinę 1000 ribą, o sausio mėnesį, palyginus su gruodžiu, lankomumas ūgtelėjo dar trečdaliu“, – skaičiuoja A. Aleksandrovienė, pridurdama, kad baseino valdytojai dar mato potencialo šiam skaičiui augti.

„Iš Vilniaus „Aeroflot“ oro linijomis kilome į Bankoką, o iš pastarojo skridome jau vietinėmis oro linijomis“, – pasakoja kūrybininkė Gabrielė. Nors skrendant iš Vilniaus Puketą galima pasiekti su persėdimu Maskvoje, merginos labai norėjo bent šiek tiek pažinti Bankoką, tad vietiniam skrydžiui teko kliautis tajų oro linijomis.

Puketas – keliautojų rojus

Puketas visada puikavosi Tailando salų dešimtuko aukštumose: nuostabi gamta, platus ekskursijų pasirinkimas, protingos kainos, puikūs viešbučiai ir patogus susisiekimas. Tai pagrindiniai kriterijai, dėl kurių Puketas mėgaujasi turistų numylėtinio titulu. Bet, kaip sakoma, ant laurų užmigti neverta. „Puketo pašonėje įsitaisęs Krabi salų grožis verčia iš koto ir kviečia mėgautis atostogomis: nuo nardymo atrakcijų iki laipiojimo uolomis – čia bus pavergta kiekvieno ekstremalaus keliautojo siela“, – entuziastingai pasakoja Guoda.

Apie ramųjį kurortą Karon ir siautulingąjį Patong

Merginos nutarė pačios išbandyti keletą Puketo viešbučių, kuriuos siūlo „Baltic Tours“ keliautojams. Atvykusios į Karon kurortą, Guoda, Eglė ir Gabrielė įsikūrė keturių žvaigždučių „Woraburi Phuket Resort & Spa“. Jaukaus viešbučio kambariai – erdvūs, su nedidelėmis terasomis, o vidiniame kiemelyje puikuojasi baseinas su vaizdu į jūrą.

„Viešnagės metu pasirinkome pusryčių variantą, tad kiekvieną rytą mėgavomės šviežiais drakono vaisiais, mangų sultimis ir traškiais kruasanais“, – ilgesingai atsidūsta egzotinių kelionių dizainerė Eglė.

„Patong kurortas – vienas didelis įspūdingas vakarėlis. Nesibaigianti muzika, nesuskaičiuojama galybė restoranų, kavinių, klubų, barų, gatvės maisto prekeivių, renginių ir kitų pramogų. Norėjosi persiplėšti ir pabūti visur“, – šypsosi Guoda ir priduria, kad Karon bei Patong paplūdimiai itin švarūs, o lankytojai – pagarbūs.

Krabi: kainos, ekskursijos ir kiti ypatumai

„Viešėdamos Pukete, Patong kurorte iš vietinės kelionių agentūros įsigijome dienos ekskursiją į Krabi. Po ilgų derybų, susitarėme, jog už turą mokėsime 1150 Tailando batų (THB) arba 30 eurų. Paskui paaiškėjo, jog į kainą nėra įtrauktas apsilankymas nacionaliniame parke, tad laive teko susimokėti papildomą 400 THB (11 EUR) mokestį“, – pasakoja Guoda. Merginos sako, jog per daug nenuliūdo, nes pradinė turo kaina buvo 1800 THB, tad bet kokiu atveju jos nesijautė permokėjusios. „Tailande labai svarbu dėrėtis. Pasisekė, jog su mumis keliavo Gabrielė – ji yra derėjimosi meistrė“, – drauge didžiuojasi Eglė.

8 val. ryto merginas iš viešbučio paėmė nedidelis autobusas. Per valandą atsidūrusios laivų uoste, iš ten jos sėdo į jachtą ir patraukė tiesiai į Krabi salų oazę. Keliautojams merginos pataria į tokias ekskursijas būtinai vežtis skėtį nuo saulės, apsauginį kremą ir kepurę, nes saulė čia negailestinga, o jachtos stogo metamo šešėlio pakanka ne visiems.

Nepaisant to, Krabi salos komandą visiškai pakerėjo. „Leidomės į nardymo nuotykius ir pašnekesius su vietinėmis beždžionėlėmis. Jautėmės kaip egzotiškoje pasakoje“, – pasakoja Gabrielė.

Vietoje nenustygstanti komanda tvirtina, jog tai tikrai ne paskutinė jų kelionė, ir patikina, jog sparnus į Jungtinius Arabų Emyratus kels jau po keletos savaičių.

NZ 55 ekspedicija

Įspūdingos fotografijos, užfiksuotos 60 metrų gylyje prie nuskendusio laivo Baltijoje netoli Lietuvos krantų, gniaužia kvapą.

Seno krovininio laivo liekanos dar ne itin suirusios, matyti netgi anglių likučiai – paskutinysis krovinys, kurio įgula taip ir neatgabeno, nes ištiko katastrofa.

Matyti moderniai įrengtas vonios kambarys ir tualetas, šachmatine tvarka kadaise suklijuotos grindų plytelės, nuotraukose užfiksuoti ir kiti narams dar prieinami skenduolio užkaboriai.

Ten nardytojai aptiko puikų trofėjų – puikiai išlikusį laivo varpą, pozavo su juo po vandeniu, vėliau – jau krante, jiems už nugaros matyti laivas NZ 55.

Šios nuotraukos paskelbtos vokiečių žurnalistės ir nardytojos S.Kerkau socialiniame tinklalapyje. Pasirodo, ji su dar 8 bendraminčiais ne taip seniai dalyvavo ekspedicijoje prie Lietuvos krantų.

Gegužės 1-osios rytą iš Klaipėdos uosto į atvirą jūrą leidosi klaipėdiečiui priklausantis laivas NZ 55. Juo plaukė kapitonas su dar vienu įgulos nariu bei devynių nardytojų komanda. Tarp jų – lietuvis, amerikietis ir 7 vokiečiai.

Apie pusę vienuoliktos ryto laivas sustojo už 4 jūrmylių nuo Lietuvos teritorinės ribos, šalies ekonominiuose vandenyse. Ten jis plūduriavo beveik tris valandas.

Būtent šiame taške nardytojai nėrė į 60 metrų gylį ir tyrinėjo laivą skenduolį, iš kurio vėliau ištraukė 42 kg varinį varpą.

Dienraščio žiniomis, iš šios ekspedicijos S.Kerkau rengia keliolikos puslapių reportažą solidžiam vokiečių žurnalui.

Kur dingo varpas?

Žinia apie šį nardytojų unikalų radinį tuoj pasklido ir Klaipėdoje.

Pradžioje netrūko ir slogių įtarimų. Buvo kalbama, kad varpas išgabentas iš Lietuvos, prabilta apie juodąją archeologiją ir net varpo vagystę.

"Šiaip, pagal Lietuvos įstatymus, visi šalies teritorijoje rasti radiniai, jei nėra nustatytas jo savininkas, priklauso valstybei. Tie piliečiai radinį turėtų perduoti muziejui. Apmaudu, kad viskas vyksta už mūsų nugaros", – dėstė paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.

Vis dėlto minėtas varpas buvo rastas ne Lietuvos teritorinėje jūroje, o – už jos ribų.

Tai liudija ir pasieniečių duomenys apie NZ 55 tos dienos dislokaciją, ir skenduolio koordinatės, tai yra vieta, prie kurios nardė minėta komanda.

Ji yra už 4 jūrmylių nuo Lietuvos jūros sienos, ekonominėje zonoje.

Taigi šiuo atveju radinys tarsi ir nepriklausytų mūsų valstybei.

"Kur tas varpas, nežinome. O gal jį ir išsivežė, nes nėra įstatymo, kuris įpareigotų pranešti apie tokį radinį. Tik dabar yra pateiktos pataisos, kurios įpareigotų laivų kapitonus, ką nors aptikus, informuoti Kultūros paveldo departamentą. Dabar yra tokia tvarka arba netvarka: kažkas kažką suranda, kažkam perduoda koordinates, kažkas padaro biznį, pasikviečia panardyti, ką nori išsikelia, išvažiuoja, ir viskas", – piktinosi Klaipėdos universiteto Povandeninių tyrimų centro vadovas prof. Vladas Žulkus.

Tariama vagystės versija subliūško, kai dienraštis susisiekė su pačia S.Kerkau.

Užklausus, kas dabar turi tą radinį ir ką ketina su juo daryti, kolegė iš Vokietijos atrašė: "Varpas buvo paliktas NZ 55 kapitonui. Jis ketina juo pasirūpinti ir įteikti jį Klaipėdos muziejininkams. Tai ir buvo ta priežastis, kodėl mes jį ištraukėme iš dugno."

Kapitonas ruošia dovaną

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius pripažino, kad jau girdėjo apie ruošiamą dovaną muziejui, tačiau esą su juo dar niekas nesusisiekė.

"Nuotraukas, kaip atrodo tas laivo varpas, mačiau internete. Žinau, kad varpas yra Klaipėdoje ir kad jis bus perduotas mūsų muziejui. Reikia palaukti ir pamatysime", – teigė R.Adomavičius.

NZ 55 laivo kapitonas Linas, plukdęs nardytojų ekspediciją, patvirtino, kad artimiausiu metu ketina varpą perduoti Lietuvos jūrų muziejui.

"Nuskendusį laivą atradome dar prieš metus. Jis glūdi 60 metrų gylyje, Lietuvoje nėra tokių nardytojų, kurie galėtų dirbti šitokiame gylyje. Todėl šios tarptautinės komandos nardymai buvo labai naudingi, po vandeniu jie užfiksavo apie tūkstantį unikalių laivo nuotraukų. Kodėl iškėlėme varpą? Nes dar po metų smėlis tą varpą būtų užpustęs ir jo būtų nelikę, dabar bent jau jis bus eksponuojamas muziejuje", – sakė Linas.

Kapitono teigimu, ilgai nebuvo galima identifikuoti, koks tai laivas, būtent todėl ir reikėjo rasti kokią nors smulkią detalę, kad būtų lengviau nustatyti laivo tapatybę.

Varpas tam idealus daiktas, nes ant jo visada būna iškaltas laivo pavadinimas. Tačiau ant jo matomas užrašas "SS Marsdiep 1920" užminė dar daugiau mįslių.

Dramatiška laivo lemtis

Nardytojai surinko informacijos apie laivą "Marsdiep". Tai buvo krovininis garlaivis.

Pasirodo, jis pastatytas Danijoje tais pačiais 1920-aisiais, kurie ir nurodyti ant varpo.

Po kelerių metų laivas buvo parduotas ir pakeistas jo pavadinimas į "Jessie Maersk". Teigiama, kad laivo varpas taip pat pakeistas.

Taigi rastasis skenduolis negali būti "Jessie Maersk".

Ir štai aptikta papildomos informacijos: 1925 m. pastatytas dar vienas identiškas laivas "Rita Maersk" ir būtent jam perduotas "SS Marsdiep" varpas, kurį ir rado nardytojai.

"Rita Maersk" buvo parduotas 1939 m. vokiečiui Eduardui Bosselmannui. Tačiau iki 1941-ųjų laivas vis dar plaukiojo su Danijos, vėliau – su nacistinės Vokietijos vėliava.

Pradžioje jis buvo pervardytas "Edith", neilgai trukus jo savininkas jam suteikė "Edith Bosselmann" pavadinimą.

Žinoma tik tai, kad laivas nuskandintas Baltijos jūroje už keliolikos jūrmylių nuo Klaipėdos 1942 m. gruodžio 9 d.

Kiek žmonių tąkart žuvo, neaišku. Laivą atakavo povandeninis sovietų minininkas, L-3 klasės laivas "Frunzenietis" ("Frunzenec"), anksčiau vadintas "Bolševiku".

Šis tarybinis submarinas pridarė nemažai žalos Vokietijos laivynui.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Baltijos jūroje jis sunaikino 16 laivų, tarp jų tik kelis švedų, likusius – vokiečių. Jo taikiniai dažniausiai būdavo prekybiniai ir krovininiai (11) ir tik penki karo laivai.

Šiuo metu, kai "Edith Bosselmann" baigia sunykti jūros dugne, šio laivo tragedijos kaltininko L-3 "Frunzeniečio" fragmentas yra tarp Pergalės parko eksponatų Maskvoje.

Beje, šis povandeninis minininkas buvo eksploatuojamas iki 1971 m.

Baiminasi kaltinimų vagyste

Kapitonas Linas džiaugiasi, kad pavyko išaiškinti dar vieno skenduolio paslaptį. Tačiau baiminasi, esą "neprofesionalų" tyrinėjimas gali atsisukti prieš juos pačius.

"Supraskite, per audras jūros dugne smėlis juda ir paslepia viską, kas ten guli. Todėl po kurio laiko to laivo ten nebesimatys. Padarėme tai, ko Lietuvoje padaryti bet kuriuo atveju niekas negali, nes neturi nei tokios nardymo įrangos, nei tam parengtų žmonių. Ir jeigu jo niekas nenufotografuos, niekas nė nežinos, kad jis toks buvo. Labiausiai žeidžia nuostata, kad mes darome kažką negero. Bet kokia gera iniciatyva tuoj pat užgniaužiama. Mes nesame vagys, todėl bet kokie priekaištai labai skaudina", – neslėpė NZ 55 kapitonas.

Teigiama, kad baiminamasi ne be pagrindo. Prisiminta istorija, kai nuskendusio laivo "Lutra" (lot. "Ūdra") varpo vagyste buvo apkaltintas klaipėdietis nardymo klubo "Oktopus" vadovas Arūnas Vainora.

Prieš penkerius metus jis su grupe narų aptiko seną laivą, pamatė, kad jame yra varpas. Tada Arūnas susisiekė su prof. V.Žulkumi, šis paprašė, kad A.Vainora tą varpą iškeltų.

Radinį klubo nardytojai ištraukė, perdavė Lietuvos jūrų muziejui. Čia jie tą varpą nušveitė, ir A.Vainora paprašė, kad muziejus mėnesį leistų radinį eksponuoti nardytojų klube.

Vėliau muziejininkai tą varpą pamiršo, paskui esą kažkas atsibudo, jog jo nėra tarp eksponatų, atsiminė, kad varpas yra pas A.Vainorą, ir šis buvo apkaltintas jo vagyste.

Nesusipratimas išaiškėjo, nardytojai reabilituoti, tačiau nuoskauda liko.

Nesibaigianti įtampa

Pasak A.Vainoros, įtampa tarp mokslininkų tyrinėtojų ir nardytojų mėgėjų klubų išaugo, kai pastarieji atrado nacių povandeninį laivą netoli Klaipėdos krantų.

Esą kažkas nepasidalijo atradėjų garbės, kažkam suveikė ambicijos ir principai, po viso to ėmė rastis kažkokie draudimai nardyti Baltijos jūroje.

Pamenu, Plateliuose, kai ten pradėjome dirbti, irgi kalbėjo, kad mes išvogsime tilto polius, tačiau be mūsų jų ten niekas ir nesaugo.

"Mums buvo pažadėta, jog bus panaikinti pertekliniai reikalavimai ir draudimai nardyti prie įdomiausių nuskendusių objektų. Kokia tada prasmė tų mokslinių atradimų, jei niekas ten negali nardyti? O su tais draudimais jie nieko neapsaugos. Pamenu, Plateliuose, kai ten pradėjome dirbti, irgi kalbėjo, kad mes išvogsime tilto polius, tačiau be mūsų jų ten niekas ir nesaugo. Ir čia neteisinga kaltinti nardytojus nebūtais dalykais", – pabrėžė A.Vainora.

Saugios laivybos administracijos vadovas Robertinas Tarasevičius patvirtino, kad Lietuvos teritorinėje jūroje yra 84 nuskendę objektai, tik 9 jų – istoriniai.

Oficialių institucijų teigimu, nardyti prie jų esą nėra draudžiama, tačiau nardytojai kalba ką kita.

"Į kultūros paveldo sąrašus įtraukta 15 nuskendusių objektų, prie jų nardyti nedraudžiama, išskyrus prie vienintelio vokiečių povandeninio laivo, kuris yra nuskendęs netoli Klaipėdos", – patvirtino ir V.Žulkus.

Dienraštis „The Cairns Post“ pranešė, kad žuvo 60-ies metų vyras iš Anglijos, kuris po Australiją keliavo su savo žmona. Jis žuvo nardydamas su akvalangu Azenkūro rife, esančiame šalia populiaraus turistinio Port Daglaso kurorto.

„Buvome iškviesti į Azenkūro rifą, kuriame vyro gyvybei iškilo grėsmė. Dabar jis jau miręs“, – naujienų agentūrai AFP sakė Kvynslando policijos atstovas. Pasak jo, manoma, kad turistas buvo britas, tačiau ši informacija nebuvo patvirtinta.

Laikraštyje teigiama, kad jis buvo turistinio laivo keleivis ir nardė prie rifų su kitu asmeniu apie 100 km į šiaurę nuo Kernso. Vyras buvo rastas gulintis ant jūros dugno apie 15 m gylyje, o jo akvalango kvėpavimo reguliatoriaus buvo iškritęs iš burnos.

Iškeltą į paviršių vyrą laivo įgula bandė atgaivinti defibriliatoriumi ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, bet išgelbėti žmogaus gyvybės nepavyko.

Anksčiau šią savaitę prie rifų juosiamos Maiklmaso salos, nardydami žuvo ir du pagyvenę prancūzų turistai, kurie buvo deklaravę išankstinių sveikatos sutrikimų.

Pareigūnai nurodė, kad pastarieji asmenys patyrė širdies smūgius, o vienas kardiologas transliuotojui „Australian Broadcasting Corporation“ (ABC) sakė, kad nardytojus veikiausiai nudilgino medūzos, todėl jiems sustojo širdis.

76 metų vyras ir 74 metų moteris mirė nardydami su vamzdeliais ir kaukėmis prie rifų juosiamos Maiklmaso salos, esančios netoli Kernso. Jie ten buvo atvykę su grupe, kurią sudarė 21 pagyvenęs prancūzas turistas, nurodė Kvinslando valstijos Jūrinių parkų turizmo operatorių asociacijos vykdomasis direktorius Colas McKenzie (Kolas Makenzis).

„Atrodo, kad tiesiog nelaimingai susiklostė aplinkybės: du įvykiai vienu metu“, – C.McKenzie sakė naujienų agentūrai „The Associated Press“.

„Esame suglumę. Per 35 metus niekada nesu matęs nieko panašaus“, – pridūrė jis.

Pasak C.McKenzie, orai ir jūra buvo ramūs, tad šios sąlygos negali paaiškinti, kodėl įvyko tragedija.

Nelaimė įvyko priešpiet, kai turistų grupės nariai nardė atplaukę katamaranu, priklausančiu Kernse įsikūrusiai bendrovei „Passions of Paradise“, nurodė C.McKenzie.

Abu minėti turistai prieš šią nardymo ekskursiją buvo deklaravę „išankstinių sveikatos sutrikimų“, sakė bendrovės generalinis direktorius Scotty Gardenas (Skotis Gardenas).

Su grupe buvo du nardymo vadovai, o katamarane ir salelėje budėjo prižiūrintys asmenys.

Vienas paplūdimyje budėjęs darbuotojas pirmasis pastebėjo plūduriuojantį nejudantį žmogų, ištraukė jį į krantą ir mėgino gaivinti, sakė Scotty Gardenas.

Kiek vėliau budėtojas katamarane pastebėjo moterį, plūduriuojančią veidu žemyn. Ji buvo nuplukdyta į katamaraną ir nesėkmingai mėginta gaivinti.

Darbuotojai leido deguonį iš balionų ir panaudojo elektrodefibriliatorių, bet bergždžiai. Kitame turistų laive buvęs gydytojas prisidėjo prie šių pastangų ir galiausiai konstatavo abiejų nardytojų mirtį, sakė C.McKenzie.

Be to, buvo įtarta, kad širdies smūgis ištiko trečią nardytoją, bet vėliau paaiškėjo, kad šį vyrą tikriausiai buvo apėmusi panika, o vėliau jis atsigavo, aiškino C.McKenzie.

„Jis matė, kaip kelionės draugus ištiko didelė nelaimė. Tai bet kam priverstų suvirpėti širdis“, – pabrėžė C.McKenzie.

Apdovanojimų pelniusi kelionių agentūra „Passions of Paradise“ nuo 1989 metų suteikė galimybę pamatyti minėtus rifus daugiau kaip 400 tūkst. turistų. Vienintelis ankstesnis mirtinas incidentas per šias ekskursijas įvyko 1997 metais, kai sutrikus širdies veiklai mirė vienas 80-metis, pažymėjo C.McKenzie.

Policijos pareigūnai šiuo metu ruošia protokolą valstijos koroneriui. Pastarasis oficialiai nustatys užsieniečių mirties priežastį.