Tai buvo teisingas sprendimas, pareiškė jis antradienį konferencijoje Prahoje, surengtoje Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos prisijungimo prie NATO 25 metinėms paminėti. „Kartais tiesiog reikia rizikuoti – ir būtent tai daryti prieš 25 metus nusprendė visi dalyviai“, – žvelgdamas atgal kalbėjo B. Clintonas. Ir pridūrė: „Galvoju, kad tai buvo gera investicija“. 1999 m. kovo 12 d. buvusios Rytų bloko šalys Čekija, Lenkija ir Vengrija tapo transatlantinio gynybinio aljanso narėmis.

B. Clintonas konferencijoje padėkojo Čekijos prezidentui Petrui Pavelui už jo iniciatyvą Rusijos užpultai Ukrainai trečiosiose šalyse suorganizuoti 800 000 artilerijos sviedinių. „Turime remti Ukrainą – tiek, kiek ji kovos“, – pabrėžė buvęs JAV prezidentas. Kartu jis pareiškė viltį, kad vieną dieną bus kitų galimybių. Žmonės negyvena amžinai – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat, sakė B. Clintonas.

Pirmosios – 1999 metų – NATO plėtros į rytus kritikai tada teigė, kad ignoruojami Maskvos saugumo interesai. B. Clintonas pabrėžė, kad jis per abi savo kadencijas nuo 1993 iki 2001 metų mėgino įtraukti rusus, pavyzdžiui, įsteigiant NATO ir Rusijos Tarybą. „Mes suteikėme jiems šansą dalyvauti“, – kalbėjo jis.

Tačiau V. Gerasimonas neužsiminė, kad šiuos įvykius sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasarį. Perspektyvoje konfliktas gali paaštrėti, sakė jis. Ankstesnės pasitikėjimą skatinančios priemonės dėl saugumo Europoje esą prarado prasmę. Tačiau Maskva toliau laikosi taisyklių, kad išvengtų incidentų, pažymėjo V. Gerasimovas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.

Reaguodama į Suomijos narystę NATO, Rusija steigs naujas karines apygardas Leningrado ir Maskvos sritims, teigė V. Gerasimovas. Apie tokius planus prieš tai jau kalbėjo ir gynybos ministras Sergejus Šoigu bei prezidentas Vladimiras Putinas.

„Mus siejo draugiškiausi, nuoširdžiausi santykiai“, – sakė V. Putinas interviu televizijai apie kaimynę Suomiją. „Nebuvo jokių problemų. Tačiau dabar bus, nes mes steigsime Leningrado karinę apygardą ir ten sutelksime tam tikrus karinius dalinius“, – praėjusį sekmadienį kalbėjo Kremliaus vadovas.

Leningrado administracinis centras yra Sankt Peterburgas, tačiau sritis vis dar vadinama senuoju sovietiniu Leningrado pavadinimu.

Pasak A. Linde, šie pokalbiai vyks Suomijoje.

Bet kokiems sprendimams dėl NATO plėtros reikalingas vienbalsis visų Aljanso šalių pritarimas. Turkija yra vienintelė NATO narė, šiuo metu blokuojanti Suomijos ir Švedijos stojimą į Aljansą. Tam, kad duotų savo pritarimą, Ankara pirmiausia iškėlė virtinę reikalavimų šioms Šiaurės šalims. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, be kita ko, apkaltino Stokholmą ir Helsinkį neišduodant jo šaliai terorizmu įtariamų asmenų.

Tačiau prieš birželį Madride vykusį NATO viršūnių susitikimą visos trys šalys pasirašė susitarimą, kuriame Stokholmas ir Helsinkis sutiko įsipareigoti Ankarai.

„Pagrindinis klausimas yra: ką dar turime padaryti, norėdami įgyvendinti šį susitarimą“, – trečiadienį transliuotojui SVT teigė A. Linde.

Suomijos užsienio reikalų ministras Pekka Haavisto anksčiau buvo pranešęs, kad ateityje planuojami trišaliai Turkijos, Švedijos ir Suomijos susitikimai, pakaitomis vyksiantys visose trijose šalyse.

Turkijos prezidentas blokuoja Švedijos ir Suomijos stojimą į NATO. Jis kaltina šias šalis remiant „teroristines organizacijas“.

30 NATO šalių lyderiai antradienį Madride renkasi į kelių dienų viršūnių susitikimą. Jo kuluaruose bus dar kartą mėginama įveikti Turkijos blokadą. Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas tuo tikslu Madride susitiks su Švedijos premjere Magdalena Andersson, Suomijos prezidentu Sauliu Niinistö bei R. T. Erdoganu.

Švedija ir Suomija jau gegužės viduryje pateikė paraiškas prisijungti prie NATO. Tačiau Turkija iki šiol blokuoja priėmimo procesą. Ankara savo blokadą argumentuoja tuo, kad abi šalys remia „teroristines organizacijas“, pavyzdžiui, uždraustą kurdų darbininkų partiją PKK ir Sirijos kurdų kovotojus YPG. Abi šalys tai neigia.

Pagal 1997 metais sudarytą NATO ir Rusijos santykių pagrindų susitarimą NATO yra pasižadėjusi nuolat nedislokuoti reikšmingų pajėgų Vidurio ir Rytų Europoje, įskaitant Baltijos šalis.

Tačiau Rusija šiuo susitarimu įsipareigojo „nesiimti agresijos prieš kaimynes“ ir to nesilaiko, interviu BNS sekmadienį sakė M. Geoana.

Todėl, pasak jo, Aljansas nebeturi apribojimų pajėgų plėtrai rytiniame sparne.

„Rusija iš esmės panaikino bet kokį šio steigimo akto turinį, – Vilniuje sakė M. Geoana. – Ji priėmė sprendimus, ji prisiėmė įsipareigojimus nesiimti agresijos prieš kaimynes, tačiau ji tai daro, ir reguliariai konsultuotis su NATO, tačiau ji to nedaro“.

Rusija iš esmės panaikino bet kokį šio steigimo akto turinį.

„Manau, kad šis aktas iš esmės neveikia dėl Rusijos kaltės. Kaip tai apibūdinti, yra niuansų klausimas, bet iš esmės Rusija pasitraukė iš šio su mumis sudaryto susitarimo, todėl dabar nebesusiduriame su jokiais apribojimais turėti tvirtą NATO buvimą rytiniame sparne ir užtikrinti, kad kiekvienas NATO teritorijos kvadratinis colis bus saugomas NATO Penktojo straipsnio ir mūsų sąjungininkų“, – kalbėjo jis.

Reaguojant į Maskvos invaziją Ukrainoje, NATO svarsto, kaip sustiprinti netoli Rusijos esančias savo sąjungininkes.

Baltijos šalys prašo, kad jose nuo 2017 metų dislokuotus tarptautinius batalionus pakeistų keliskart didesni brigados dydžio vienetai.

M. Geoana sakė, kad Aljanso buvimas regione stiprės įvairiose sferose, tačiau konkretūs pajėgų dydžiai nėra aiškūs.

Pasak jo, galutiniai sprendimai bus priimti NATO viršūnių susitikime Madride.

„Suprantame susidomėjimą kiekybe, bet taip pat norime pabrėžti savo veiklos kokybės klausimą. Madride tikimės labai svarbių mūsų vadovų sprendimų“, – kalbėjo NATO vadovo pavaduotojas.

Per birželį Madride vyksiantį NATO viršūnių susitikimą planuojama tvirtinti naują Aljanso strateginę koncepciją.

Abiejų Šiaurės šalių prisijungimo prie transatlantinio Aljanso idėja sulaukė „NATO šalių narių plataus palaikymo“, pridūrė J. Psaki.

R. T. Erdoganas anksčiau penktadienį pareiškė, kad Ankara neturi „teigiamos nuomonės“ dėl Suomijos ir Švedijos galimybės įstoti į NATO, ir apkaltino šias Skandinavijos šalis suteikiant prieglobstį kurdų kovotojams.

Šis žingsnis gali tapti rimta kliūtimi potencialiam Helsinkio ir Stokholmo prisijungimui prie Vakarų šalių gynybos Aljanso.

„Neturime teigiamos nuomonės. Minimos Skandinavijos šalys yra tarsi svečių namai teroro organizacijoms“, – po penktadieninių pamaldų Stambule žurnalistams sakė R. T. Erdoganas.

Turkija jau seniai kaltina Šiaurės valstybes, ypač Švediją, turinčią gausią turkų imigrantų bendruomenę, priglobiant ekstremistines kurdų grupuotes ir JAV gyvenančio pamokslininko Fethullah Guleno (Fetchulos Giuleno) šalininkus. Ankara ieško F. Guleno dėl nepavykusio bandymo 2016 metais surengti valstybės perversmą.

Pasak prezidento, ankstesni Turkijos vadovai taip pat „padarė klaidą“, kai 1952 metais uždegė žalią šviesą Graikijos narystei NATO.

„Mes, Turkija, nenorime antrą kartą suklysti šiuo klausimu“, – pareiškė R. T. Erdoganas.

Turkų lyderis apkaltino abi Šiaurės valstybes suteikiant prieglobstį Kurdistano darbininkų partijos (PKK) ir ultrakairiųjų Revoliucinės liaudies išlaisvinimo partijos-Fronto (DHKP-C) nariams.

Turkija, Europos Sąjunga ir JAV PKK laiko teroristine organizacija. Ši grupė nuo 1984-ųjų vadovauja ginkluotam sukilimui prieš Turkijos valstybę, jau nusinešusiam dešimtis tūkstančių gyvybių.

Reikalingas vienbalsis pritarimas

Rusijai vasario 24 dieną įsiveržus į Ukrainą, Suomijoje smarkiai pasikeitė politinė ir viešoji nuomonė narystės NATO klausimu: dauguma suomių dabar jai pritaria kaip atgrasymo nuo galingosios rytinės kaimynės agresijos priemonei.

Helsinkis ir Stokholmas jau ilgą laiką bendradarbiauja su NATO, todėl tikimasi, kad abi šalys galės greitai prisijungti prie Aljanso.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ne kartą teigė, tiek Suomija, tiek Švedija būtų priimtos „išskėstomis rankomis“.

„Nepozityvi“ Turkijos reakcija yra pirmas neigiamas balsas dėl abiejų Šiaurės šalių perspektyvų NATO.

Švedų ir suomių užsienio reikalų ministrai penktadienį išreiškė viltį susitikti su savo kolega turku per Berlyne šeštadienį vyksiantį neformalų NATO diplomatijos vadovų susitikimą.

Švedijos užsienio reikalų ministrės Ann Linde (An Lindės) pranešime, gautame naujienų agentūros AFP, sakoma, kad ji pageidaus „galimybės“ aptarti „potencialią Švedijos paraišką NATO“, kai šeštadienį susitiks Berlyne su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu (Mevliutu Čavušohlu). Ji taip pat pabrėžė, kad „Turkijos vyriausybė mums tiesiogiai nepateikė tokio pobūdžio pranešimo“.

Tuo metu Suomijos užsienio reikalų ministras Pekka Haavisto (Peka Havistas) penktadienį kalbėdamas per spaudos konferenciją Helsinkyje išreiškė viltį „tęsti mūsų diskusiją“ su kolega iš Turkijos.

Stokholmas ir Helsinkis kreipėsi į savo tarptautinius partnerius, telkdami paramą savo galimiems stojimo paraiškoms.

Kuriai nors šaliai nusprendus pateikti prašymą dėl narystės NATO, 30 narių Aljansas turi vienbalsiai sutikti siųsti oficialų kvietimą, o paskui prasideda derybos dėl narystės.

Suomijos ir Švedijos atveju galutinis pritarimas gali būti suteiktas per birželio pabaigoje Madride vyksiantį NATO viršūnių susitikimą. Tuomet 30 valstybių narių turėtų ratifikuoti sprendimą.

NATO priklausanti Turkija perdavė Ukrainai kovinių dronų, bet vengia taikyti sankcijas Rusijai, skirtingai negu kitos sąjungininkės Vakaruose.

Kadangi Ankara palaiko gerus santykius tiek su Maskva, tiek su Kyjivu, ji tarpininkauja pastangoms užbaigti konfliktą, taip pat siūlėsi organizuoti Ukrainos ir Rusijos viršūnių susitikimą.

Anot D. Trumpo, kovoti su IS gali padėti kitos šalys. Aljansą būtų galima pervadinti į NATO-ME, juokavo prezidentas. Santrumpa ME esą reikštų „Middle East“ – Artimuosius Rytus. D. Trumpas teigė tokį pavadinimą jau pasiūlęs NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui.

Dėl įtampos su Iranu ir keblios saugumo situacijos Persijos įlankos regione D. Trumas jau trečiadienį pareiškė, kad NATO turėtų daug labiau įsipareigoti Artimuosiuose Rytuose.

NATO buvo įsteigta 1949-aisiais. Aljansui priklauso 29 Europos ir Šiaurės Amerikos šalys.

LRT.lt kalbinti politologai sako, kad ant derybų stalo gali gulti net ir pasidalijimo įtakos sferomis klausimas. „Jei amerikiečiai susitartų su rusais, netgi pasidalytų įtakos sferomis, mes, mano supratimu, liktume ir labai saugiai gyventume vakarietiškame pasaulyje. Toks scenarijus galimas, tik šiuo atveju turėtume atsisakyti savo, kaip demokratijos skleidėjos regione, tapatybės“, – kalba politologas Laurynas Jonavičius.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo L. Jonavičiaus, bandymas užmegzti politinį Vakarų dialogą su Rusija gali būti naudingas, o Donaldui Trumpui tapus naujuoju JAV prezidentu – ir labai tikėtinas.

„Bendradarbiavimas, iš racionalizmo perspektyvos žiūrint, visuomet yra naudingesnis nei priešprieša. Todėl, naujam JAV prezidentui pradėjus eiti pareigas, iš to, ką jis kalba, tikėtina, kad jis sieks bendradarbiauti.

Ir pati Rusija nori bendradarbiauti, jai taip pat tai naudingiau. Problema – kokios to bendradarbiavimo sąlygos, pagal kokias taisykles jis vyks ir ką gaus iš to bendradarbiaujančios pusės“, – svarsto LRT.lt pašnekovas.

Jis bandys sakyti, kad jo asmeninis ego toks stiprus ir jis toks žavus, kad jam pavyks susitarti ir pasiekti sandėrį su Rusija.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis pritaria, kad didžiausias klaustukas – kortos ant derybų stalo, tačiau, pasak jo, derybos apskritai gali neįvykti.

„D. Trumpas, teigiantis, kad yra antisisteminis politikas, bandys elgtis kitaip, nei iki jo buvę prezidentai, valstybės sekretoriai. Jis bandys sakyti, kad jo asmeninis ego toks stiprus ir jis toks žavus, kad jam pavyks susitarti ir pasiekti sandėrį su Rusija.

Tačiau nebūtinai taip įvyks ir neaišku, kas bus „ant stalo“, dėl ko bus deramasi“, – kalba Š. Liekis.

Interesų susikirtimų – labai daug

Bene daugiausia pagrindo bendradarbiauti, pasak L. Jonavičiaus, turi Rusija ir JAV: „Rusai nori bendradarbiauti, nes jiems tai būtų naudinga ekonomiškai, statuso prasme jiems tai leistų atsisėsti prie vieno stalo ir kalbėti kaip lygus su lygiu su amerikiečiais, galbūt dalytis pasaulį.

Amerikiečių prioritetas turbūt yra kova su terorizmu, ekonomikos stiprinimas, ir čia Rusiją bent jau teoriškai jie mato kaip galimą partnerį, nes Rusija demonstruoja norą kovoti su ISIS, kitais radikalais. JAV tai yra ir ekonomikos klausimas, visų pirma ta prasme, kad atsitraukimas nuo pasaulio policininko vaidmens, visiškai teoriškai kalbant, yra ekonomiškai naudingesnis: nereikia leisti pinigų karams, saugumui pasaulyje palaikyti.“

Kaip pažymi pašnekovas, žiūrint iš Rusijos ir JAV pozicijų, bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas, tačiau pasaulyje yra ne tik rusai ir amerikiečiai.

„Esame mes, Europa, Ukraina, kitos šalys, kurių interesai yra specifiniai, visiškai kitokie ir kuriems tai, kad amerikiečiai bendradarbiaus su Rusija kovodami su ISIS, yra nei šilta, nei šalta. Bet jei mainais už tą kovą rusams bus formaliai ar neformaliai suteikta veto teisė dėl NATO plėtros, dėl Ukrainos judėjimo į vieną ar į kitą pusę, natūralu, kad kai kurie veikėjai, tarp jų ir Lietuva, turbūt bus baisiausiai nepatenkinti tokiu bendradarbiavimu. Bazė bendradarbiavimui yra, tačiau tai dar nereiškia, kad tas bendradarbiavimas bus sėkmingas, nes interesų susikirtimų yra labai daug“, – kalba L. Jonavičius.

Bet jei mainais už tą kovą rusams bus formaliai ar neformaliai suteikta veto teisė dėl NATO plėtros, dėl Ukrainos judėjimo į vieną ar į kitą pusę, natūralu, kad kai kurie veikėjai, tarp jų ir Lietuva, turbūt bus baisiausiai nepatenkinti tokiu bendradarbiavimu.

VDU politologas Š. Liekis pastebi, kad dabartinės aplinkybės nesukuria saugios atmosferos NATO narėms prie rytinių Aljanso sienų, todėl dialogo užmezgimą vadina natūralia alternatyva, sprendžiant susidariusią situaciją. Pašnekovas neatmeta galimybės, kad ant derybų stalo gali gulti pasidalijimo įtakos sferomis korta.

„Priemonės, į kurias dabar investuojama, akivaizdu, trumpuoju ir netgi vidutiniuoju laikotarpiu nėra pakankamos Baltijos šalims ar Lenkijai apginti. Visi tai puikiai supranta, todėl kaip apie vieną iš alternatyvų įtampai mažinti natūraliai visą laiką diskutuojama apie sankcijų panaikinimą, sandėrių dėl įtakos zonų, netgi teritorinių, sudarymą. Akivaizdu, kad politikos planuotojai apie tokius dalykus visada kalba, galvoja, ir vienokie ar kitokie pasiūlymai visą laiką yra ant stalo“, – teigia Š. Liekis.

Dėl saugumo gali tekti atsisakyti kai kurių interesų?

Paklaustas, ar D. Trumpo pradėtas dialogas su Rusija gali atitikti mūsų interesus, Š. Liekis sako, kad pirmiausia mums patiems reikia suprasti, kokie iš tiesų yra tie mūsų interesai.

„Reikia ne vien tik kalbėti, kad Rusija yra revizionistinė jėga, mažų mažiausiai mėginanti perdalyti sienas Rytų ir Centrinėje Europoje. Mes žinome, kad taip yra, bet reikia žinoti ir kalbėti apie tai, ko tokio tipo derybose ir sandėriuose mes siekiame kaip valstybė. Politikos planuotojai, politikai, strategai turėtų aiškiai įvardyti, dėl ko jie daugiausiai ir mažiausiai norėtų susitarti“, – pažymi Š. Liekis.

Apie poreikį nusibrėžti interesus kalba ir L. Jonavičius. Pasak jo, žvelgiant į tai, ko pastaraisiais metais siekė ir ką darė Lietuva, akivaizdu, kad mes visuomet skatinome Rytų partnerystės, Rytų Europos šalių prisijungimo prie ES, jų demokratizacijos idėją.

„Tai negalėtų būti įgyvendinta, jei dabar amerikiečiai derėtųsi su rusais dėl galimybės bendradarbiauti Irake, Sirijoje. Šis klausimas būtų nustumtas į darbotvarkės paraštes, padėtas giliai į stalčių, kas reikštų, kad būtų išlaikomas status quo – Ukraina liktų padalyta, NATO plėtros, ES narystės perspektyva nenumatyta. Šia prasme mūsų interesų neatitiktų.

Tačiau jei savo interesu laikome tai, kad norime gyventi saugiai, ekonomiškai klestėti, neturėti saugumo iššūkių kaimynystėje, hipotetiškai, jei amerikiečiai susitartų su rusais, netgi pasidalytų įtakos sferomis, mes, mano supratimu, labai aiškiai liktume vakarietiškoje pusėje, labai saugiai gyventume vakarietiškame pasaulyje. Toks scenarijus galimas, tik šiuo atveju turėtume atsisakyti savo, kaip demokratijos skleidėjos regione, tapatybės“, – kalba L. Jonavičius.

Rusija imasi visų būtinų priemonių ir neleis pakirsti savo nacionalinio saugumo, kai NATO plečia savo buvimą Baltijos šalyse, pareiškė nuolatinis Rusijos atstovas prie NATO Aleksandras Gruško.

„Visi blaiviai mastantys žmonės, tuo labiau kariškiai, supranta, kad Rusija neleis niekaip pakirsti nacionalinio saugumo, neleis, kad mes kažkuria kryptimi būtume pažeidžiami“, – sakė A.Gruško per telekonferenciją su Briuseliu, kai buvo paklaustas apie Rusijos atsaką į NATO buvimo Baltijos šalyse plėtrą.

„Mes imamės visų būtinų priemonių“, – pridūrė jis.

A.Gruško paminėjo JAV karo laivyno admirolo Marko Fergusono (Marko Fergiusono) pastabą, kad „Rusija sukūrė plieninę arką“ palei sąlyčio su NATO šalimis liniją.

„Tačiau ši plieninė arka nėra Rusijos pastangų rezultatas, o pirmiausia tų NATO planų, kurie grindžiami mitais apie agresyvius Rusijos ketinimus, rezultatas“, – pažymėjo jis.

Lietuvos ambasadorė Londone viešu laišku kreipėsi į britų leiboristų lyderį Jeremy Corbyną (Džeremį Korbiną) dėl jo neigiamų nuostatų apie NATO plėtrą, pabrėždama, kad tik Vakarų aljansas gali garantuoti Baltijos šalių saugumą.

Kairiųjų pažiūrų britų laikraštyje „The Guardian“ paskelbtame komentare Asta Skaisgirytė priminė regiono istoriją ir perspėjo, kad sovietų laikus garbinantis Kremlius „baugina savo buvusias aukas“.

Diplomatės teigimu, J.Corbynas „regis, nieko nežino apie imperializmo praeitį, dabartį ir ateitį Europos kontinente“.

A.Skaisgirytė pabrėžė, kad „Lietuvai akistata su imperializmu atnešė okupaciją, kalbinę ir kultūrinę priespaudą, pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų sunaikinimą, prievartavimus, plėšimus, deportavimus ir masines žudynes“.

„Šių nusikaltimų vykdytojai nebuvo nubausti. Rusija, Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, taip pat neatsiprašė ir nesumokėjo kompensacijų. Užuot tai padariusi, ji šlovina mūsų engėjus kaip didvyrius, o kone pusės Europos sugriovimą, už kurį atsakingas Stalinas, teisina kaip „geopolitinę būtinybę“, - teigia diplomatė.

„Tai nėra tik istorinė neteisybė; Kremlius toliau baugina savo buvusias aukas - šalis, santykiuose su kuriomis turėtų elgtis itin jautriai ir pagarbiai“, - pridūrė ji.

Ambasadorė atkreipė dėmesį, kad Maskva „surengė invazijas į Ukrainą ir Gruziją, užimdama teritorijas ir sukurdama marionetines valstybes“, prieš kaimynes vykdo ekonominį karą ir propagandos kampanijas, o „Rusijos sparčiai modernizuojama kariuomenė repetuoja konvencines ir branduolines atakas prieš NATO sąjungininkes“.

„Jeremy Corbynas apie tai nekalba. Užuot tai daręs, jis kaltina mus tuo, kad mėginame gintis“, - teigia Lietuvos ambasadorė.

A.Skaisgirytė pabrėžė, kad Baltijos šalys pačios aktyviai siekė įstoti į NATO, siekdamos išvengti Rusijos grėsmės.

„Mūsų šalys, priešingai nei jis (Corbynas), regis, mano, nebuvo suviliotos ar priverstos tapti NATO narėmis, Amerikai siekiant išplėsti savo pasaulinę įtaką. Mes patys beldėme į Šiaurės Atlanto aljanso duris, reikalaudami mus įsileisti, nes nuogąstavome, kad vieną dieną Rusija gali virsti tuo, kuo yra dabar: grėsme“, - teigė diplomatė.

Ji pakvietė J.Corbyną atvykti į Lietuvą, kad „savo akimis pamatytų pažangą, kurią padarėme nuo tada, kai žlugus blogio imperijai atgavome savo nepriklausomybę, taip pat pavojus, kuriuos mums kelia tos blogio imperijos įpėdinė“.

„Mums būtų malonu sulaukti jo užuojautos ir palaikymo, mūsų piliečiams siekiant teisėtumo, laisvės, orumo, saugumo ir gerovės, kurie taip žiauriai iš mūsų buvo atimti praeityje ir kuriuos, laimei, turi žmonės Jungtinėje Karalystėje“, - savo kreipimąsi baigė A.Skaisgirytė.

Šį mėnesį vadovavimą opozicinei britų leiboristų partijai perėmęs J.Corbynas rinkimų debatų metų kritikavo, jo teigimu, „perdėtą ir įkyrią NATO ekspansiją po 1990 metų“.

„Jei NATO nusimato atvirą ekspansijos tikslą, Rusijos kariuomenė tuomet sako savo vadovams - mes turime plėstis priešintis NATO“, - kalbėjo J.Corbynas, ir žadėjo surengti „rimtus debatus apie NATO galias“.

Netikėtinai iškilęs radikalių kairiųjų pažiūrų J.Corbynas leiboristų partijos rinkimuose surinko beveik 60 proc. balsų.