Lotynišku pavadinimu Lanius borealis sibiricus registruotas paukštis Ventėje pasirodė prieš kelias dienas. Ventės rago ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Eigirdas, tikrindamas paukščių tinklus, tikino iš karto pastebėjęs medšarkės giminaitę.

"Man užkliuvo jos spalva. Apžiūrėjome, išmatavome sparnus, nufotografavome. Iš karto dar nemaniau, kad pasitvirtins spėjimas. Gerai, jog paėmiau kraujo, tad genetiniai tyrimai duos neginčijamą atsakymą. Tačiau kolegos įsitikinę, kad spėjimas pasitvirtino", – pasakojo V. Eigirdas.

Šios kregždės pasirodymas Lietuvoje byloja apie šiltėjantį klimatą.

Jam tai trečioji nauja paukščių rūšis jo karjeroje.

"Prieš kelerius metus į rankas pateko juodagurklis erškėtžvirblis. Mažas paukštelis savo neįprasta išvaizda iškart patraukė dėmesį. Nuo paprastojo erškėtžvirblio, aptinkamo Lietuvoje, jis skyrėsi juodu viršugalviu ir pagurkliu, balkšvai gelsvu "antakiu", oranžine krūtine. Savo išore jis labiausiai primena šalyje jau registruotą sibirinį erškėtžvirblį", – prisiminė V. Eigirdas.

2017 m. Ventėje buvo registruota dar viena rūšis – Viduržemio jūros regione dažniau pasitaikanti daūrinė arba raudonjuostė kregždė.

"Šios kregždės pasirodymas Lietuvoje byloja apie šiltėjantį klimatą", – sakė V. Eigirdas.

Registras: ši plėšriosios medšarkės giminaitė netrukus gaus lietuvišką vardą, nes tai 400-oji oficialiai registruota paukščių rūšis. (V. Eigirdo nuotr.)

O štai ką tik aptiktos plėšriosios medšarkės giminaitei lietuviškas pavadinimas dar tik renkamas.

"Šis paukštis nebuvo užfiksuotas, nes jo maitinimosi arealas yra šiaurėje. Jis dažniau matomas Skandinavijoje. Kol kas mūsų kraštas yra kone piečiausias šiai rūšiai. Šis paukštis Ventėje pasisukiojo tik porą dienų ir dingo", – teigė V. Eigirdas.

Argentinos ir Brazilijos mokslininkai iš Bernardino Rivadavios (Bernardino Rivadavijos) gamtos mokslų muziejaus šį atradimą padarė studijuodami vienos Pietų Amerikai būdingos rūšies medvarlių pigmentų metabolinę kilmę.

Esant normaliam apšvietimui, perregima šių varlių oda yra blyškios gelsvai rusvos spalvos su raudonais taškais, bet mokslininkams apšvietus ultravioletine šviesa, ji nušvito žaliai.

Mokslininkų komandos narys Carlosas Taboada (Karlosas Taboada) sakė, kad šis atvejis yra „pirmas mokslinis fluorescuojančios varlės aprašymas“.

„Labai apsidžiaugėme. Gerokai sutrikome“, – pridūrė jo kolega Julianas Faivovichius (Džulianas Faivovičius).

„Kelia naujų klausimų“

Pasak jo, šis atradimas „radikaliai keičia žinias apie fluorescavimą sausumos buveinėse ir sudaro sąlygas atrasti naujus fluorescuojančius junginius, kurie galbūt gali turėti mokslinį ar technologinį pritaikymą“. Tai taip pat „kelia naujų klausimų apie vizualinę varliagyvių komunikaciją“, sakė jis.

Komanda ištyrė dar maždaug 200 pavyzdžių ir įsitikino, kad tas reiškinys nėra susijęs su pirmosios varlės laikymu nelaisvėje: fluorescavimo savybėmis pasižymėjo visi individai.

Nepriklausoma mokslininkė ir fluorescencijos specialistė Maria Lagorio (Marija Lagorijo), su kuria po savo atradimo susisiekė ši tyrėjų grupė, AFP sakė, jog šią savybę turi daug vandens rūšių ir kai kurie vabzdžiai, bet iki šiol mokslui nebuvo žinoma, kad toks dalykas egzistuoja tarp varliagyvių.

Apie šį atradimą neseniai buvo rašyta mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Brazilijoje mokslininkai atrado naują upinio delfino rūšį – aragvajinį delfiną (angl. Araguaian boto). Paskutinį kartą žmonija tokiu atradimu džiaugėsi beveik prieš 100 metų.

Genetiniai tyrimai parodė, kad šie delfinai atsiskyrė nuo savo upinių giminaičių prieš 2 milijonus metų. Dabar jie gyvena Aragvajos upėje, kuri jau nebėra Amazonės intakas ir izoliavosi nuo jos baseino panašiu metu, kai aragvajinis delfinas atsiskyrė nuo savo protėvių. Buvo nustatyta, kad jais naujoji rūšis dalinasi su Amazonės upės delfinais – Inia geoffrensis. Pastarieji yra vieni iš penkių tikrųjų upinių delfinų tipų, kurie pripažinti rečiausiais ir labiausiai nykstančiais gyvūnais pasaulyje.

Paskutinį kartą nauja delfinų rūšis buvo atrasta 1918 metais Kinijoje. Ji išnyko maždaug 2006 metais. Pasak Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos („International Union for Conservation of Nature“), trys iš keturių prieš tai žinomų upinio tipo delfinų yra ant išnykimo ribos. Mokslininkai paskaičiavo, kad Aragvajos upės delfinų yra likę tik apie 1000, todėl jie siūlo šią rūšį įrašyti į „pažeidžiamiausiųjų“ sąrašą, kad būtų sumažintos aplink vykstančių nevaldomų statybų bei hidroelektrinių veiklos grėsmės.

Nors aragvajiniai delfinai atrodo labai panašios išvaizdos į savo „pusbrolius“, plaukiojančius Amazonės ir Bolivijos upėse, tačiau genetiškai jie skiriasi pakankamai, kad būtų pripažinti skirtingų rūšių individais.

Smithsonian instituto (JAV) mokslininkai paskelbė apie visiškai naują mėsėdžių žinduolių rūšį – Bassaricyon neblina arba olinguito.

Anduose gyvenantys Bassaricyon neblina ilgus metus buvo neteisingai klasifikuojami ir priskiriami kitai šeimai. Tai – pirmoji per 35 metus Amerikos žemynuose atrasta mėsėdžių rūšis.

Bassaricyon neblina priklauso mėškėnų šeimai ir yra laikomi mažiausiais jos atstovais. Mokslininkai juokauja, kad olinguito išvaizda primena naminės katės ir žaislinio meškiuko palikuonį.

Bassaricyon neblina ilgis siekia 75 cm, svoris – apie kilogramą. Aktyviausi jie būna naktimis ir daugiausiai laiko praleidžia aukštų medžių viršūnėse – bent 30 metrų aukštyje. Kol kas manoma, kad jie gyvena tik Ekvadoro ir Kolumbijos miškuose.

„Atradimų metas dar nesibaigė. Tai, kad 2013 metais mums pavyko surasti visiškai naują mėsėdžių rūšį, tai tik įrodo“, – teigė Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus kuratorius Kristoferis Helgenas.

Tiesa, į žmogaus akiratį Bassaricyon neblina jau buvo patekę ir anksčiau. K. Helgenas į meškėnus dėmesį atkreipė dar 2003 metais. Profesorius tuomet tyrinėjo kitus tai pačiai šeimai priklausančius atstovus (olingo), su kuriais ilgą laiką buvo painiojami Bassaricyon neblina. Būtent K. Helgenas pastebėjo, kad pastarieji yra daug mažesni, skiriasi jų dantys, kailio tankis bei gyvenamoji vieta (randami 1,5–2,7 kilometrų aukštyje virš jūros lygio).

„Tai reiškė, kad turime neįvardintą rūšį“, – nationalgeographic.com teigė K. Helgenas.

Vėliau paaiškėjo, kad olinguito yra ne tik atskira rūšis, bet turi dar bent tris porūšius.

„Bassaricyon neblina tikrai nėra ant išnykimo ribos ir ateityje jų turėtumėme pastebėti vis dažniau“, – džiaugėsi K. Helgenas.

Profesorius įsitikinęs, kad Ekvadoro ir Kolumbijos miškuose šių gyvūnėlių gyvena tūkstančiais. Žinoma, tai nereiškia, kad jie yra visiškai saugūs: 42 proc. olinguito gyvenamų vietų jau naudojama žemės ūkyje.

Atrasta ir aprašyta ypač reta augalo rūšis, kuriai, deja, jau dabar gresia išnykimas. Ridleyandra chuana pavadintas augalas šiuo metu yra aptinkamas tik dvejose nedidelėse populiacijose, esančiose kalnuotose miškų vietovėse Malaizijos pusiasalyje.

Ridleyandra chuana – daugiametis augalas sumedėjusiu tiesiu stiebu, kurio viršūnę puošia nesimetriški tamsiai žali lapai, padengti plaukeliais.

Augalo pasididžiavimas - gražus, baltas kūgio formos žiedas su purpuriniais dryžiais. Labai retai nutinka, jog šis augalas vienu metu išskleidžia daugiau, nei vieną žiedą. Dažniausiai jie prasiskleidžia paeiliui. Šie augalai auga ant samanomis padengtų granitinių uolienų, giliai įterptų į dirvožemį, ypač drėgnose, pavėsingose vietovėse.

Įdomu tai, jog mokslininkams augalą yra pavykę aptikti ir anksčiau. Žmogaus akys augalą pirmą kartą išvydo dar 1932 metais Fraser's Hill vietovėje. O 1999 metais Gunung Ulu Kali vietovėje jį aptiko botanikė Lillian Swee Lian Chua, kurios vardu augalas ir pavadintas. Tačiau oficialiai aprašyta Ridleyandra chuana nebuvo iki šiol.

„Naujai aptiktą populiaciją Frazer‘s Hill vietovėje sudaro apie 30 augalų, augančių saugomoje teritorijoje, kurios nepasiekia turistų maršrutai bei civilizacija. Antrąją populiaciją sudaro mažiau, nei 100 augalų, esančių Gunung Ulu Kali. Čia augalai auga privačioje teritorijoje, kalnų kurorte. Tačiau dėl teritorijoje platinamų kelių, susidarančių akmenų nuoslankų, pokyčių mikroklimate, labai nedaug galimybių, jog augalai šioje populiacijoje išliks. Vis dėlto, tai, jog praėjus beveik 100 metų, augalas vėl aptiktas Fraser‘s Hill, suteikia vilties, jog pastarasis gali išgyventi, jei tik nebus sunaikinta natūrali jo aplinka.“ – teigė „PhytoKeys“ žurnale augalą aprašiusi Ruth Kiew.