„Visa mūsų genetinė informacija ir sudaro genomą, kurį sudaro 3,2 mlrd. keturių skirtingų tipų raidelių (A, T, G ir C)“, – kalbėjo VU medicinos fakulteto biomedicinos mokslų daktarė Alina Urnikytė.

Genetikai analizavo 25 naujagimius ir 75 jų tėvus, kurie buvo bent trečios kartos lietuviai. Genuose vylėsi atrasti kažką naujo naujagimyje, ko neturėjo tėvai, bet ryškaus skirtumo neaptiko.

„Matome, kad per kartas yra pakitimų, kad keičiasi genomas, bet kol kas negalime pasakyti, kokia yra to reikšmė: ar keičiasi į gerąją pusę, ar prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, ar į blogąją“, – tęsė A. Urnikytė.

Tyrimas atskleidė ir šokiruojančių dalykų: pasirodo lietuviai turi genų, ateinančių iš neandertaliečių, prieš 40 tūkst. metų išnykusios žmonių rūšies. Vienas jų lemia tai, kaip atrodome. Lietuviai šviesių plaukų ir mėlynų akių genų turi daugiau nei kitos Europos populiacijos.

„Buvo sakoma, kad tikras lietuvis – šviesiaplaukis, tai šis tyrimas tai, kas buvo pasakyta tarpukario mokslininkų, pasitvirtina ir atlikus genetinius tyrimus. Nustatyta, kad yra specifinis genas, kuris lemia šviesesnę odą ir mėlyną akių spalvą“, – kalbėjo VU medicinos fakulteto dekanas Algirdas Utkus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Praeities žmonių dėka galima sakyti, kad lietuvis yra gerai virškinantis riebalus, pavyzdžiui, cepelinus su spirgučiais, mat iš neandertaliečių ateina ir genai, atsakingi už riebalų skaidymą.

„Yra genas, susijęs su maistinių riebalų skaidymu, kas galbūt yra susiję su mūsų mėgstamu riebesniu maistu. Šaltas klimatas gal irgi daro įtaką“, – pasakojo A. Urnikytė.

Dar vienas lietuvių archajinis genas padeda kovoti su infekcijomis, tačiau mokslininkai dar aiškinasi, kokios jos yra.

Ankstesnis radioanglinis datavimas rodė, kad liekanos yra 24 tūkst. metų senumo, bet nauji tyrimai šią datą paankstino maždaug 44,2‒40,6 tūkst. metų.

Tyrimas, atliktas mokslininkų iš Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos komandos, buvo publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Vienas iš bendraautorių, Oksfordo ir Ekso-Marselio universiteto mokslininkas Thibaut Deviese'as (Tibo Devjesas), naujienų agentūrai AFP sakė, kad jis ir jo kolegos sukūrė geresnį mėginių paruošimo būdą, kuriuo geriau pašalinamos nesusijusios medžiagos, galinčios iškreipti tyrimų rezultatus.

Tiksliai žinoti, kada išnyko neandertaliečiai, būtų kertinis žingsnis, siekiant suprasti jų prigimtį ir gebėjimus, taip pat kodėl jie išnyko, o mūsų protėviai suklestėjo.

Naujas tyrimų būdas taip pat remiasi radioangliniu datavimu, kuris jau seniai yra archeologinio datavimo pagrindas, tačiau mokslininkai patobulino mėginių rinkimą.

Visi gyvi organizmai iš atmosferos ir maisto įsisavina anglį, įskaitant radioaktyvųjį anglies izotopą C-14, kuris suyra bėgant laikui.

Žuvę augalai ir gyvūnai liaujasi įsisavinti C-14, tad nesuiręs jo likutis liekanose atskleidžia, prieš kiek laiko šie augalai ar gyvūnai gyveno.

Tirdami kaulus mokslininkai analizuoja anglį, susidariusią iš kolageno – organinės medžiagos.

„Mes žengėme vienu žingsniu toliau“, – sake Th. Deviese'as. Pasak jo, su liekanomis nesusijusios medžiagos, patekusios iš aplinkos arba su muziejuose naudojamais klijais, gali iškreipti tyrimų rezultatus.

Bandydama to išvengti, mokslininkų komanda ieškojo specifinių amino rūgščių, kurių, jų manymu, tikrai buvo kolageno sudėtyje.

„Patikimas pagrindas“

Tyrimo autoriai taip pat ištyrė palaikus iš kitų dviejų radimviečių Belgijoje, Fons de Forė ir Anži, ir nustatė, kad jie yra panašaus amžiaus.

„Šių Belgijoje rastų palaikų tyrimai yra labai svarbūs, nes jų datavimas yra kertinis, norint suprasti ir apibūdinti neandartaliečius“, – sakė bendraautoris Gregory Abramsas (Gregoris Eibramsas), dirbantis Belgijoje veikiančiame Skladinos urvo archeologijos centre.

„Praėjus beveik dviem šimtmečiams nuo neandertaliečio vaiko palaikų atradimo Anži sugebėjome pateikti patikimą palaikų datavimą“, – pridėjo jis.

Be to, genetinės sekos tyrimai atskleidė, kad neandertaliečio mentė, kuri anksčiau datuota kaip esanti 28 tūkst. metų senumo, yra smarkiai užteršta galvijų DNR. Manoma, kad taip įvyko peties kaulą konservuojant klijais, pagamintais iš galvijų kaulų.

„Datavimas yra svarbiausia detalė archeologijoje. Be patikimo chronologinio pagrindo negalime patikimai suprasti neandertaliečių ir Homo sapiens santykių“, – pridūrė studijos bendraautoris iš Oksfordo universiteto Tomas Highamas (Tomas Hajamas).

Tam tikri akmeniniai įrankiai yra priskiriami neandartaliečiams, ir tai yra laikoma jų kognityvinės raidos požymiu, pasak Daviese'o.

Kita vertus, jei neandartaliečių gyvavimo periodas yra ankstesnis, negu iki šiol manyta, reikėtų iš naujo ištirti paleolito laikų įrankius ir įsitikinti, ar jie tikrai priklauso šiai išnykusiai hominidų grupei, pridūrė Th. Daviese'as.

Naudodama neandertaliečių (Homo neanderthalensis) – išnykusios žmonių rūšies – ir Heidelbergo žmogaus (Homo heidelbergensis), kuris laikomas bendru mūsų ir neandertaliečių protėviu, trimačius kaukolių modelius, tarptautinė mokslininkų komanda išaiškino labai skirtingas su kvėpavimu susijusias adaptacijas.

Kompiuterizuota dinamika parodė, kad neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių (Homo sapiens) veido sandara „orą kondicionuoja efektyviau“ nei H. heidelbergensis veidas. Tai rodytų, jog neandertaliečiai ir žmonės „evoliucionavo, kad geriau atlaikytų šaltą ir/ar sausą klimatą“, žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ rašo mokslininkai.

Neandertaliečiai taip pat galėjo pro savo nosis įtraukti ir išstumti „reikšmingai daugiau“ oro nei H. heidelbergensis ar dabartiniai žmonės. Galbūt tai atspindi didesnį neandertaliečių energijos poreikį, susijusį su kresnu sudėjimu ir medžiotojų gyvenimo būdu.

Manoma, jog neandertaliečiams reikėdavo iki 4 480 kalorijų per dieną, kad jie išgyventų Europos žiemas. Dabartiniams vyrams rekomenduojama 2,5 tūkst. kalorijų per dieną.

Dėl didelio suvartojamų kalorijų kiekio reikia daugiau deguonies angliavandeniams, riebalams ir baltymams ląstelėse sudeginti, kad išsiskirtų energija.

Giliai įkvėpkite

Mokslininkai ilgai diskutavo, kokie veiksniai lėmė neandertaliečių veido pavidalą su didele, plačia nosimi ir atsikišusiu viršutiniu žandikauliu.

Viena teorija teigė, kad taip jie galėjo stipriau kąsti.

Tačiau trečiadienį paskelbtas tyrimas to nerodo. Kompiuteriniai modeliai pademonstravo, kad neandertaliečiai, palyginti su žmonėmis, „nebuvo ypač stiprūs kandžiotojai“.

Tačiau neandertaliečiai tikrai pranoko mus sugebėjimu įkvėpti ir iškvėpti pro nosį daug oro. Tai rodo „daug energijos eikvojantį gyvenimo būdą“.

Mokslininkų grupė daro išvadą, kad „savitą neandertaliečių veido morfologiją bent iš dalies nulėmė prisitaikymas prie šalčio“. Tai pasireiškė ir šalto, sauso oro kondicionavimu, ir didesniu absorbuojamo deguonies kiekiu.

Neandertaliečiai Europoje, centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose atsirado prieš maždaug 200 tūkst. metų. Jie išnyko maždaug prieš 30 tūkst. metų. Tai sutapo su dabartinių žmonių atkeliavimu iš Afrikos.

Abi šios grupės trumpą periodą gyveno tose pačiose vietose ir kryžminosi. Teigiama, kad dabar ne afrikiečių rasės žmonės turi maždaug 1,5–2,1 proc. neandertaliečių DNR.

Ilgą laiką neandertaliečiai buvo vaizduojami kaip nelabai protingi, brutalūs žmonės, bet po pastarųjų metų tyrimų ėmė formuotis rafinuotų būtybių, kurios kūrė meną, rūpinosi vyresniaisiais, laidojo mirusiuosius ir net galėjo būti pirmieji juvelyrai, vaizdas. Vis dėl to tuo pačiu metu jie tikriausiai buvo nesvetimas kanibalizmas.

Pasak Archeologijos ir etnografijos instituto darbuotojo Maksimo Kozlikino, tarp senovinių žmonių kaulų, rastų garsiajame Denisovos urve, buvo aptikta tiek „klasikinių – Artimųjų Rytų arba Vakarų Europos – tiek kažkokios naujos grupės, galimas sakyti „Altajaus neandertaliečių“ liekanų, išsiskiriančių savitu genomu.

Tyrėjas atkreipė dėmesį, kad Denisovos urve rasta tik neandertaliečių kaulų, bet neaptikta jokių kitokių jų kultūros liekanų, įskaitant akmeninius įrankius. Todėl mokslininkams kyla klausimų, kaip toje pačioje teritorijoje galėjo gyvuoti dvi skirtingos šių senovinių žmonių populiacijos.

Pagal vieną iš versijų, faktą, kad Denisovos urve rasta nedaug antropologinės medžiagos, galima paaiškinti senovės žmonių gyvenimo ypatumais.

„Šiuo metu aiškiai nustatyt, kad ten gyvenę žmonės – Denisovos žmonės ir neandertaliečiai – šiame urve savo gentainių nelaidodavo; tie kaulai veikiausiai buvo ten atnešti plėšrūnų. Apie tai byloja graužimo žymės; be to, be žmogaus DNR iš (kaulų) buvo išskirta urvinių hienų DNR. Altajaus urvuose taip pat nėra kanibalizmo požymių“, – aiškino M. Kozlikinas.

Hienos įsikurdavo tik žmonių negyvenamuose urvuose, todėl tikėtina, kad vasarą tenykščiai gyventojai praleisdavo medžioklės stovykloje, iš kurios būdavo patogu stebėti medžiojamųjų žvėrių judėjimą.

Mokslininkai nustatė, kad pirmieji Denisovos žmonės tame urve apsigyveno maždaug prieš 300 tūkst. metų. Taip pat rasta keletas kaulų ir dantų, priklausiusių prieš 200–100 tūkst. metų gyvenusiems šios savitos grupės žmonėms.

Archeologų duomenys rodo, kad Denisovos žmonės į Altajų atkeliavo maždaug prieš 300 tūkst. metų su didelės migracijos iš Artimųjų Rytų banga. Tuo tarpu neandertaliečiai gyveno Altajuje prieš 70–50 tūkst. metų; jų pėdsakų rasta Denisovos urve ir netoliese esančiuose Čiagyrkos bei Okladnikovo urvuose.

Paleogenetiniai tyrimai atskleidė, kad šiuolaikiniai Melanezijos, Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai ir Australijos aborigenai tebeturi apie 6 proc. Denisovos žmonių genų.

Tuo metu šiuolaikiniai Eurazijos gyventojai apie 4 proc. genomo paveldėjo iš neandertaliečių.

Ankstesni tyrimai rodė, kad šios rūšies gyvavimo pabaigoje maždaug prieš 40 tūkst. metų pasaulyje buvo belikę tik apie tūkstantis neandertaliečių.

Tačiau naujausia studija atskleidžia, kad jų populiacija veikiausiai buvo daug didesnė, galbūt sudaryta iš dešimčių tūkstančių individų, nors jų izoliuotos grupės buvo išsisklaidžiusios po visą Europą, sakom žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtame straipsnyje.

Tarp genetinių užuominų – neandertaliečių genomo dalis, kurioje aptikta mutacijų, paprastai pasireiškiančių tik mažose populiacijose, pasižyminčiose maža genų įvairove.

Be to, įvairiose vietose rastų neandertaliečių genetinėje medžiagoje esama reikšmingų skirtumų, pažymėjo mokslininkai.

Sunku įsivaizduoti, kaip jų galėtų būti tiek daug, jeigu visame pasaulyje tebuvo apie tūkstantis individų.

„Laikomasi minties, kad šios mažos, geografiškai izoliuotos populiacijos, panašios į salas, retkarčiais sąveikauja, bet labai sunku persikelti iš vienos salos į kitą“, – sakė vienas iš straipsnio autorių Ryanas Bohlenderis (Rajenas Bolenderis), Teksaso universiteto M.D.Andersono vėžio centro podaktarinių studijų narys.

„Taigi, jie linkę likti savose populiacijose“, – pridūrė jis.

Tyrėjai panaudojo naują metodą analizuoti DNR sekų duomenims ir nustatė, kad neandertaliečiai nuo kitos mįslingos šakos, vadinamos Denisovos žmonėmis, atsiskyrė maždaug prieš 74 tūkst. metų – daug anksčiau negu rodė ankstesni vertinimai.

Vėliau neandertaliečių pasaulinė populiacija išaugo iki dešimčių tūkstančių individų.

„Ši hipotezė prieštarauja nusistovėjusiai nuomonei, bet ji labiau tinka negu įprastas požiūris“, – sakė pagrindinis studijos autorius Alanas Rogersas (Alanas Rodžersas), Jutos universiteto antropologijos profesorius.

„Rasta daug neandertaliečių fosilijų. Yra daug neandertaliečių radimviečių, – aiškino jis. – Sunku įsivaizduoti, kaip jų galėtų būti tiek daug, jeigu visame pasaulyje tebuvo apie tūkstantis individų.“

Tuo tarpu apie Denisovos žmones, laikomus neandertaliečių rytiniais giminaičiais, žinoma labai mažai.

Iki šiol rasta nedaug jų fosilijų – keli dantys ir pirštikaulis.

Tiek Denisovos žmonės, tiek neandertaliečiai maišėsi su šiuolaikiniais žmonėmis, išėjusiais iš Afrikos maždaug prieš 60 tūkst. metų.

Mokslininkai dar tiksliai nežino, kodėl Denisovos žmonės ir neandertaliečiai išnyko, bet tai galėjo nutikti dėl atšiauraus klimato arba konkurencijos su šiuolaikiniais žmonėmis dėl skurdžių išteklių.

Naujasis tyrimas pagrįstas lyginimais tarp keturių žmonių populiacijų: šiuolaikinių Eurazijos gyventojų, šiuolaikinių afrikiečių, neandertaliečių ir Denisovos žmonių.

Tyrėjai panaudojo pagerintą statistinį metodą „Legofit“ ir įvertino, kiek neandertaliečių genų pateko į šiuolaikinių Eurazijos gyventojų populiacija. Mokslininkai nustatė, kad ši dalis yra apie 2 procentai.

Be to, šiuo metodu buvo nustatyta apytikrė data, kada atsiskyrė protėvių populiacijos, ir koks buvo jų dydis.

Neandertaliečiai, artimiausi šiuolaikinių žmonių giminaičiai, kurie išnyko prieš maždaug 38 tūkst. metų, naudojo pigmentus, rinko paukščių plunksnas ir kriaukles, o kartais šiuos daiktus laidodavo su mirusiaisiais.

Dabar vienoje kasinėjimų vietoje Kryme rastas 1,5 cm kaulo fragmentas rodo, kad jie galėjo išraižyti linijas taip, kad jos atrodo tyčinės ir galbūt turinčios simbolinę ar dekoratyvinę prasmę.

Mikroskopinė analizė parodė, kad iš pradžių buvo išraižyti šeši grioveliai, paskui – dar du, galbūt siekiant atstumus tarp jų padaryti vienodesnius.

„Todėl galėjome pademonstruoti, kad neandertaliečiai raižė ketindami sukurti vizualiai harmoningą ir galbūt simbolinį motyvą“, – sakė Bordo universiteto paleontologas Francesco d'Errico (Frančeskas d'Erikas), pagrindinis straipsnio žurnale „PLOS ONE“ autorius.

„Buvo bent jau tam tikrų estetinių priežasčių (padaryti) šias žymes – dėl jų taisyklingumo – ir tyčiniam jų padarymui reikia tam tikro profesionalumo“, – sakė jis AFP.

Turime neandertaliečių genų

Tyrimas vadinamas „pirmuoju, pateikiančiu tiesioginių įrodymų simboliniam argumentui dėl sąmoningo paukščio kaulo modifikavimo“.

Neandertaliečiai gyveno jau prieš maždaug 200 tūkst. metų. Maždaug 10 tūkst. metų jie gyveno greta šiuolaikinių žmonių.

Paskutiniai neandertaliečių pėdsakai yra maždaug 38 tūkst. metų senumo, sako mokslininkai.

Tačiau neandertaliečiai visiškai neišnyko: dėl jų kryžminimosi su šiuolaikiniais žmonėmis mes turime nuo dviejų iki keturių procentų neandertaliečių genų.

Ši išvada grindžiama remiantis neseniai atlikta Andamanų salų (Pietryčių Azijoje) gyventojų genomo analize. Mokslininkai, lygindami indų genomą su minėtų salų gyventojais, rado visą segmentą neatpažinto DNR. Anot tyrėjų, tai rodo, kad jų protėviai veikiausiai poravosi ir su iki šiol visiškai nežinoma homidų rūšimi.

Vis dėlto mokslininkai neatmeta galimybės, jog tai gali būti susiję ir su kitos žinomos rūšies – homo erectus, klestėjusios Pietryčių Azijoje, sąveika su šiuolaikiniu žmogumi. Deja, nėra išlikusių pakankamai gerų homo erectus fosilijų, kad būtų galima atlikti išsamesnę genetinę analizę. Tai neleidžia nustatyti, ar paslaptingoji DNR dalis yra kilusi būtent iš šių homidų.

Kie yra žinoma, maža grupė šiuolaikinių žmonių prieš 60 tūkst. metų paliko Afrikos žemyną. Tačiau jie nebuvo pirmieji, kurie pasitraukė iš savo gimtinės ir išplito kaimyninėse srityse – kituose žemynuose. Tiek homo erectus, tiek neandertaliečiai bei homo floresiensis išplito po visą Euraziją pamažu ir kur kas anksčiau.

Tačiau šias rūšis išstūmė mūsų protėviai, kurie greitai užvaldė visą pasaulį. Yra įrodymų, kad prieš išnaikindami neandertaliečius žmonės turėjo su jais lytinių santykių ir šiandien žmonių genome galima rasti jų DNR likučių. Tačiau žmogaus istorija tapo dar painesnė, kai mokslininkai atrado trečiąjį žmogiškosios rūšies atstovą, taip pat galimai sąveikavusį su mūsų protėviais.

Daug klausimų sukėlė ir Sibiro oloje rasti kaulai bei dantys, priklausę denisovo žmogui. Akademinėje bendruomenėje jau pripažįstama, kad ši paslaptinga homidų rūšis taip pat poravosi su šiuolaikiniais žmonėmis bei neandertaliečiais, o jų palikuonys pasklido po visą pietryčių Aziją. Tai įrodo genetiniai tyrimai, kurie sufleruoja, jog šiandien azijiečiai turi daug didesnę denisovo žmogaus DNR dalį, nei bet kuri kita populiacija visame pasaulyje.

Tačiau naujasis atradimas Andamanų salyne dar labiau „supainioja“ visą žmogaus kilmės teoriją. Deja, dėl karšto atogrąžų klimato, yra labai maža galimybė rasti tikrųjų Azijos gyventojų protėvių palaikų, o tai dar labiau apsunkina sudėtingo žmogaus plitimo pasaulyje galvosūkio sprendimą.