Šių dviejų profesionalių atlikėjų muzikinis duetas gyvuoja jau aštuonerius metus. Jie taip pat yra džiazo trio „Neda/Labutis/Banys“ nariai ir dažnai neria į kitokio žanro bei populiariąją muziką.

Koncerte skambės dainų akustinės versijos, taip pat jau vizitine kortele tapusios Andriaus Kulikausko dainos „Į tave“, „Žingsniai ne tie“, A. Borisevičiaus ir A. Balsevičiaus tandemo sukurti hitai „Eilinė diena rojuj“, „Pasaka“ ir daug kitų populiarių ar mažiau girdėtų dainų.

Visos dainos buvo sukurtos specialiai N. Malūnavičiūtei. Todėl jos – ypač subtilios, intymios ir labai asmeniškos.

Ypatingo jaukumo koncertui turėtų suteikti tai, kad ir atlikėjai, ir žiūrovai bus labai arti vieni kitų – Žvejų rūmų Didžiosios salės scenoje.

Viena ryškiausių Lietuvos vokalisčių ir meistriška fleitininkė N. Malūnavičiūtė scenoje trykšta emocionalumu ir nuoširdumu, o jos balsas, dažniausiai naudojamas kaip lygiavertis ansamblio instrumentas ir neretai vedantis į emocines kulminacijas, aprėpia ir žaismę, gaivališką spontaniškumą, ir intymų santūrumą.

Nuo 1988 m., kai atlikėja debiutavo džiazo scenoje su savo mokytojo Vladimiro Čekasino moksleivių ansambliu, jos fleita ir spalvingas vokalas skambėjo projektuose su bemaž visais Lietuvos džiazo meistrais bei užsienio muzikantais.

Ji valdo daugybę džiazo stilių, jai puikiai pažįstama ir klasikinė muzika. N. Malūnavičiūtė sėkmingai pasirodo ir kaip populiariosios muzikos atlikėja, šiame amplua yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Be to, ji yra išleidusi šešis muzikinius albumus.

R. Banys 2016 m. baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur baigė džiazo fortepijono studijas pas profesorių Artūrą Anusauską. Kaip instrumentalistas jis yra pelnęs daug tarptautinių muzikinių apdovanojimų, koncertuoja su garsiais šalies ir užsienio džiazo muzikantais.

Bilietus galima įsigyti bilietai.lt, vietų skaičius ribotas.

– Birželio viduryje Kauno menininkų namuose įvyko jaukus jūsų, dainuojamosios poezijos autorės, kūrybinės veiklos 40-mečio koncertas. Kas labiausiai džiugina širdį?

– Smagu, kad vis dar nestokoju kūrybinių idėjų. Ar buvo krizių? Gal ir buvo, bet jos labiau susijusios su tam tikrais asmeninio gyvenimo įvykiais, o ne kūryba.

– Galbūt norėjote kažką padaryti, bet pritrūko valios, jėgų, finansų, laiko? Ne veltui sakoma: geriau gailėtis to, ką padarei, nei apgailestauti dėl to, kas neįvyko.

– Kai amžiaus kreivė kyla į viršų, atsiranda daugiau patirties, o drauge – ir išminties. Gailiuosi, kad neišnaudojau visų galimybių, kurias turėjau jaunystėje. Aš nekalbu apie pačią kūrybą, veikiau – apie jos sklaidą. Tuo metu turėjau galimybę dalyvauti muzikinėse televizijos laidose. Vienintelė sąlyga – kurti populiaresnę muziką. Kadangi esu dainuojamosios poezijos žanro atstovė, kurti įkvepia pati poezija, jos ritmas, rimas. Būtent poezijoje aš išgirstu ir pačią muziką, kurią – tarsi besikartojantį leitmotyvą – paskui panaudoju ir pačioje dainoje. Yra kompozitorių, kurie tiesiog rašo muziką, o paskui ieško poeto, kuris jų kūrybai pritaikytų tekstą. Mano atveju kitaip – muzikos be poezijos  nekuriu. Iš pradžių priešais akis turiu turėti tekstą. Juokiuosi, kad dažnai jis pats man nukrenta ant delno tarsi iš dangaus.

– Turite omeny savo ilgametę draugystę su daugybe poetų? Ar daug jų susirinko į kūrybinės veiklos jubiliejų?

– Atvyko žurnalistė, poetė Jolanta Vitkutė, su vyru šiuo metu gyvenanti tarp Vilniaus ir Meksiko miesto. Taip pat – klaipėdietė poetė Jūratė Sučylaitė. Kai ruošiausi šiam koncertui, turėjau tikslą pristatyti savo klausytojams kuo daugiau poetų, pagal kurių tekstus skamba mano dainos. Norėjau juos supažindinti ne tik su poetais, bet ir su muzikantais, kurie lydėjo mane per visą tą kūrybinį laikotarpį. O jų buvo išties nemažai: pianistas Giedrius Misiūnas, smuikininkė Ilona Klusaitė, latvių gitaristas Arnoldas Karklis. Prisijungė Neda Malūnavičiūtė su fleita, Alma Petrauskaitė su akordeonu, Deivis Jurevičius su mušamaisiais. Scenoje talkino jau užaugusios mano buvusio vaikų kolektyvo dainininkės. Net gydytojas Arnoldas Janavičius, sykį, man atsidūrus gydymo įstaigoje, prisipažinęs, kad dainuoja mano dainas kiekvienoje asmeninėje šventėje.

Dedikacija: pagal N. Blaževičiūtės eiles sukurtą dainą „Bičių duona“ Ilona paskyrė savo šviesaus atminimo tėveliams. Bitutės partiją fleita įgarsino atlikėja N.Malūnavičiūtė / V. Vaičiulio nuotr.

– Vakaro metu skambėjo Jūratės Sučylaitės, Jolantos Vitkutės, Valdo Daškevičiaus, Jono Meko ir kitų poetų eilės. Daugelį jų pažįstate asmeniškai?

– Koncertą pradėjau savo draugės – lietuvių kilmės poetės Vidos Bladykaitės-Wilson, šiuo metu gyvenančios JAV, eilėraščio žodžiais „Išsakysiu save, iškalbėsiu“. Šis jos eilėraštis buvo parašytas dar prieš autorei išvykstant į Ameriką. Ne kiekvieno poeto kūryba man suskamba daina. Turi kažkas nutikti viduje, kad kiltų noras jį muzikaliai įgarsinti. Su kita poete – Nijole Blaževičiūte – gyvai nesame susitikusios (ji jau mirusi). Netikėtai susipažinau su jos seserimi Gražina, kurios gyvenimo misija po sesers mirties tapo išleisti jos eiles. Pagal N.Blaževičiūtės eiles sukurtą „Bičių duoną“ paskyriau savo šviesaus atminimo tėveliams. Deja, tai buvo pirmasis mano kūrybinis jubiliejus, kuriame jie nebedalyvavo. Tėvelis visą gyvenimą buvo bitininkas, mama – darbšti kaip bitutė, todėl ši daina jiems abiem labai tiko. Bitutės vaidmenį koncerte atliko N.Malūnavičiūtė su fleita, o dar daugiau gražių spalvų mano atliekamai muzikai pridėjo latvių gitaristas A.Karklis. Beje, pagal šios poetės eiles esu sukūrusi labai daug gražių dainelių vaikams.

– O jei tektų pasirinkti – vaikus ar suaugusiuosius: kuriems mieliau kurtumėte?

– Neskirstau savo dainų į skirtas vaikams ar ne vaikams. Ir jau tikrai nemanau, kad Violetos Palčinskaitės ar Ramutės Skučaitės poezija skirta vien tik mažiesiems. Mano nuomone, šie eilėraščiai skirti mąstančiam žmogui – nesvarbu, kokio jis amžiaus. Štai kodėl jie nuostabiai tinka ir suaugusiesiems. Turiu visas tiek seniau, tiek ir dabar perleistas šių autorių knygeles; vartau, skaitau jas dar ir dar kartą – tie puikūs eilėraščiai tikrai visiems. Nepainiokim jų su mano išleistos dainų knygelės „Čiuku čiuku traukinuku“ tekstais. Jie buvo skirti mažiems vaikams, jų kalbos raiškos vystymui (I.Papečkytė – Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narė, menų ir specialioji pedagogė-ekspertė, dirbanti su ugdytiniais, turinčiais vidutinę, sunkią ir visišką negalią, – aut. past.)

– Ar niekada pati nebandėte kurti eilių?

– Rašiau, ir dabar rašau. Tačiau kaip poetę save vertinu kukliai. Prieš dešimt metų vykau į Varšuvoje vykstantį kasmetį dainuojamosios poezijos festivalį-konkursą „Oppa 2012“. Ten kviečiami dalyvauti atlikėjai, kuriantys dainas pagal savo tekstus. Netgi patekau į vadinamąjį auksinį penketuką, iš kurio pagrindiniam laimėtojui suteikiama galimybė įrašyti ir išleisti kompaktinę plokštelę. Tąkart sėkmė lydėjo lenkų muzikantų grupę. Bet kvietimą į renginį gaunu iki šiol. Jei kada sukursiu, mano galva, vertingų tekstų, galbūt dalyvausiu jame dar sykį. Tiesiog dėl pramogos.

Manau, tai ilgo, jau nueito kūrybinio kelio rezultatas – šiandien be vargo galiu sudainuoti kiekvieną eilėraštį.

– Turbūt ne kiekvienas jūsų ar kito poeto sukurtas eilėraštis suskamba daina?

– Gal anksčiau tai būtų buvusi problema, bet dabar galiu drąsiai pasiimti daugybę eilių ir tiesiog vietoje kurti dainas pagal jas. Net be jokio instrumento. Manau, tai ilgo, jau nueito kūrybinio kelio rezultatas – šiandien be vargo galiu sudainuoti kiekvieną eilėraštį. Gaunu ir užsakymų. Štai poeto Pauliaus Širvio jubiliejui parengiau visą dainuojamosios poezijos programą pagal man tinkančias eiles.

– Trumpam grįžkime į Menininkų namus. Gal jubiliejiniame koncerte dalyvavo ir jūsų dukros – Elenutė su Marija? Minėjote, kad Elena, nors ir turi specialiųjų poreikių, yra labai muzikali: groja akordeonu, pianinu...

– Ant scenos mamos sveikinti merginos nelipo, bet salėje abi sėdėjo. Šį sykį akordeonu grojo ne Elena, bet jos akordeono mokytoja Alma Petrauskaitė. Palepino mus ir sudėtingu Claude'o Debussy kūriniu „Kaukės“, su kuriuo laimėjo tarptautiniame akordionistų konkurse. Tai jos dėka Elenutė vis dar groja, neseniai gerai pasirodė neįgaliųjų konkurse. Deja, kuo toliau, tuo sunkiau jai pavyksta susikaupti. Jaunėlė dukra Marija šįmet baigė vienuolika klasių. Į sceną nesiveržia, bet mokosi pas Gintarą Stankūną scenos menų mokykloje – muša būgnus. Merginą traukia architektūros studijos, tai pažadėjau šią vasarą pamokyti ją piešti paprastu pieštuku. Kadangi mano pačios aukštosios studijos buvo susijusios su daile (vėliau Kaune teko dirbti piešimo, braižybos ir darbų mokytoja), tai išraiškos per linijas, spalvas labai pasiilgstu.

Draugystė: su akordeonininke A.Petrauskaite ir latvių gitaristu A. M. Karkliu / L. Gelažiūtės nuotr.

– Neriame į liepą – patį atostogų sūkurį. Ką žadate veikti – muzikuoti ir koncertuoti, o gal šiek tiek pailsėti nuo muzikos?

– Jau ir praeitą vasarą turėjau labai daug renginių ne tik Kaune, Kauno rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Dalis dėl pandeminių rekomendacijų vyko tiesiog lauke. Nustebau, kad žmonės, kurie klauso dainų „Duokim garo“ varžytuvėse, taip pat mielai priima mano dainuojamąją poeziją, nors esu girdėjusi priekaištų, jog per sudėtingus tekstus dainuoju (juokiasi). Tas tiesa. Man patinka dainuoti sudėtingą Oskaro Milašiaus, Paulio Celano ar Rainerio Marios Rilke'ės poeziją. Dailininkas Danielius Rušys net atsiuntė nuorodą, kaip skardžiai, kietai skaitomas P.Celanas vokiškai, ir pridėjo, kad mano muzikiniam akompanimentui labiau tiktų Federico  Garcios Lorcos poezija. Tuo tarpu kitam mano kūrybos gerbėjui, Amerikos lietuviui, pasivadinusiam pseudonimu Vyto B., labiausiai iš mano dainų patiko būtent P.Celano „Prisiminimas iš Prancūzijos“. Ją rado 1990-aisiais išleistoje bardų vinilinėje plokštelėje „Dabar kai galima“.

– Jei reikėtų tiksliau apibūdinti, koks jūsų klausytojas – jo amžius, profesija, interesai?

– Manau, tai būtų mąstantis jausmingas žmogus, kuris skaito ne tik poeziją. Tikiu, kad tuomet jam turėtų patikti ir mano atliekamos dainos. Amžiaus net negalėčiau įvardyti, nes į asmeninį feisbuko puslapį gaunu labai įdomių atsiliepimų. Man rašo ir jauni, ir vyresni muzikantai profesionalai, siūlo pagroti kartu. Turiu savo kūrybos gerbėją Biržuose, kuris paprašė atsiųsti anksčiau išleistų dainų įrašus, nes senosios kasetės jau visiškai susidėvėjo. Turiu ištikimą gerbėją Darwiną Lindemanną Australijoje, kuriam asmeniškai dainavau Kauno galerijoje „Balta“. Beje, galerijos įkūrėja – gera mano draugė Jolanta – leido ten repetuoti su muzikantais ruošiantis šiam jubiliejiniam koncertui. O vienas verslininkas sykį koncerte yra paklausęs: „Kas tave taip nuskausmino, kad taip giliai kabini?“ Dažnai mano atmintyje išlieka ir paprastų žmonių, sutiktų per įvairius renginius, pokalbių nuotrupos. Kartą, kai dainavau Kazlų Rūdos bibliotekoje, viena apsiašarojusi moteris koncerto pabaigoje priėjo prie manęs sakydama: „Buvo taip gražu... Kada, Ilona, jūs vėl pas mus atvažiuosite?“ Kitą sykį Kaišiadoryse senutės pirmoje eilėje dūsavo: „Ach, kaip gražu... Kaip gražu...“ Tokios koncertų akimirkos tarsi pakylėja ir suteikia aiškų žinojimą, kad darai tai, ką privalai daryti – eini teisingu keliu.

– Ne visiems kūrėjams pavyksta likti ištikimiems savo mėgstamam muzikos žanrui net keturis dešimtmečius. Ar sunku buvo laikytis ištikimybės įžadų?

– O gal man tiesiog nebuvo pasirinkimo kažką daryti kitaip? Šis žanras neįpareigojo būti kasdien užimtai iki vidurnakčio. Namuose augo dvi dukros, turėjau pareigų, atsakomybių. Su Elenute, turinčia specialiųjų poreikių, ir dabar nesiskiriu kiaurą parą. Kai ji buvo maža, vesdavausi dukrą į savo įkurto „Vaikų dainos teatro“ repeticijas. Jai patikdavo stebėti dainuojančius vaikus. Grįžusi į namus ji bandydavo visa tai atkartoti. Šiuo metu Elenai 34-eri. Jai visą gyvenimą reikės mano dėmėsio, globos. Jei sumanyčiau praplėsti muzikinę veiklą, tektų dalyvauti grupių repeticijose – kas tada būtų su dukra?! Realybė tokia, kad negaliu viso šito sau leisti. Jei visai atvirai, dauguma dainų, skambėjusių mano jubiliejiniame koncerte, buvo sukurtos jau gerokai po vidurnakčio, kai Elena saldžiai miegojo. Įkvėpimas ateidavo gana greitai: per 5–10 minučių! Paskui laukdavo ilgas jų tobulinimo procesas, bet tai aš galėdavau daryti ir būdama su dukra. Užtai kūrybinę kibirkštį gaudydavau tik naktimis!

Palaikymas: koncerte skambėjo Ilonos mėgstamų poetų eilės, kurioms papildomų spalvų suteikė visas pulkas jos draugų muzikantų / L. Gelažiūtės nuotr. 

– Jei gyvenimo knygoje Ilonos Papečkytės istorija būtų užrašyta kiek kitaip: Elenytė sveika, o jos mamytė tokia pati kūrybinga, talentinga, entuziastinga…

– Klausiate, ar būčiau daugiau pasiekusi? Hmm… Galbūt niekada tokio varianto ir nesvarsčiau. O gal ta neribota laisvė nepažadintų manyje jokios kūrybinės kibirkšties? Juk gali būti ir taip. Dažnai, kai yra geros sąlygos, kažkas nevyksta. Turiu pavyzdžių, kai menininkui tarsi yra visos sąlygos tobulėti, o jis verda savo sultyse.

– Buvo toks geras senosios animacijos filmukas: kai mergaitė turėjo ąsotėlį – nerasdavo žemuogių, ir, atvirkščiai, kai rasdavo uogų, neturėjo ąsočio…

– Taip… Visi pasakų rašytojai yra genijai (juokiasi). Visos tos istorijos apie auksines žuveles, bjauriuosius ančiukus yra tiesiog gyvenimiška išmintis. Gal todėl vaikams ir skaitome jas.

– Ar stengiatės žengti koja kojon su jaunimu – žinote, kokie atlikėjai, kokia muzika dabar skamba per dukros Marijos ausines?

– Nepatikėsite, bet Marija dabar dažnai klausosi mano jaunystės dainų. Šiuo metu jai patinka anglų atlikėja Kate Bush. Ir aš labai ją mėgau. Freddie Mercury su grupe „Queen“ – dar vieni dukros dievaičiai. Nesu begalinė jų gerbėja, bet suprantu, kad tas daugiabalsis dainavimas, graži roko ir klasikinės muzikos sintezė, išties patraukli. Aišku, yra grupių, kurias išgirdus, tenka ir savo kambario duris užsidaryti (juokiasi).

– Ilonos pažadai šiai vasarai?

– Pasiūliau ir prižadėjau vienai bendraklasei, kuri turi namą Druskininkuose, organizuoti plenerą – pamokyčiau norinčius piešti ir pačiai būtų didelis malonumas. Labai pasiilgau teptukų ir molberto. Ilsėtis? Na, jau ne. Žiūrėsiu, kokie bus orai, šeimynos sveikata. Mariją jau išlydėjome pasisvečiuoti pas pusseserę į Šveicariją, o mudvi su Elenute turbūt keliausime per Lietuvą. Turiu keletą pakvietimų paviešėti sodybose prie ežerų. Dukrai labai svarbu gražūs vaizdai, skanus maistas, bet labiausiai vis dėlto jai rūpi būti su mama.

Neda ir Olegas scenoje – jau 15 metų. Po dviejų savaičių jų duetą išgirs ir tradicinio kultūros festivalio Anykščiuose „Purpurinis vakaras“ klausytojai. Negana to, Nedos ir Olego pasirodymą scenoje lydės gyvos muzikos grupė: Vytautas Labutis (saksofonas), Richardas Banys (klavišiniai) ir buvęs Nedos vyras, vėl prie bosinės gitaros grįžęs Andrius Afinogenovas. Apie karantino iššūkius, vasaros pasirodymus, draugystę ir mokėjimą būti kartu scenoje su Neda ir Olegu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Šiandien daug kam atrodo, kad Neda be Olego nekoncertuoja, kaip ir Olegas – be Nedos. Prisiminkime jūsų dueto pradžią... Kada atėjo mintis, kad galite dainuoti dviese?

– Neda: galiu labai tiksliai papasakoti istoriją. Reikėtų pradėti nuo aktoriaus Kosto Smorigino skambučio. Tuomet dar egzistavo „Aktorių trio“ – Kostas grojo kartu su Olegu ir Sauliumi Bareikiu. Prie jų muzikos šiek tiek buvau prisilietusi ir aš – įrašiusi fleitos partijų, kai ką įdainavusi. Pasitaikyk tu man taip, kad kaip tik tuo metu jaučiau nepaprastą poreikį kažką keisti savo gyvenime, buvau pavargusi nuo triukšmo, bliuzo. Ir staiga – Kosto skambutis, kviečiantis prisijungti prie jo ir Olego. Niekada neskirstau, ar tai mano žanras, o šis – mano. Visada stengiuosi daryti tai, kas man patinka, kur matau prasmę, kas mane veža. Pasakiau sau – kodėl gi ne?! O tada sėdome pas Kostą virtuvėje, sukūrėme programą ir pradėjome groti. Pasipylė koncertai, kartais Kostas negalėdavo, jis daug filmavosi tuo metu. Nuo 2010-ųjų likome dviese su Olegu, jis iš stalčiuko išsitraukė dainų, sukūrėme dueto programą.

Olegas: Kostas kartais dar pagrodavo, ir į Ameriką visi trys buvome išvykę koncertuoti, bet su Neda dviese kažkaip geriau jautėmės, lengviau vienas prie kito prisitaikėme.

Neda: taip ir liko – be jokių pykčių, rimtų skyrybų, natūraliai, organiškai.

Olegas: jau daugiau nei dešimt metų kartu...

Neda: kuo toliau, tuo labiau susigrojame. Nemokame kepti dainų ir programų. Vienos dainos ateina, kitos išeina. Mes net programos pavadinimo visus tuos metus nekeitėme – vis tiek patys „Muzikiniai monologai“.

– Niekada nesibaigiantys muzikiniai monologai...

– Neda: kai viskas vyksta taip lėtai, dalykai išsigrynina. Jokio konvejerio, jokios skubos, viskas ilgai, ramiai. Kristalizuojasi dainos, programa, mes patys.

Olegas: kai daina skamba pirmą kartą, ji – žalia, mes retai tikriname tokias savo koncertuose. Klausytojai mūsų dainas žino, girdi niuansus, pastebi visai kitus akcentus. Tarsi kiekvieną kartą išgirsta naujai. Atrodo, tarsi daina ir ta pati, tačiau publika jai prideda savų spalvų, įpučia naujos gyvybės.

Neda: scenoje abu su Olegu augame. Turbūt natūralu – aš klausiau, kaip dainuoja Kostas, kaip Olegas dainuoja, išmokau iš jų aktorinių dalykų. Žiūrėjau į juos, klausiau, – juk nė supratimo neturėjau, kad scenoje net žodelis „ir“ turi svorį. Populiariojoje muzikoje mano dainų tekstai buvo tokie, na... Turintys mažiau svorio, poezija – visai kas kita. Įsivaizduoju, kad Olegas irgi iš manęs mokėsi, juk buvau žmogus iš muzikos pasaulio. Mudu vienas kitą visą laiką tarsi papildėme, darome tai ir iki šiol.

– Gal būtent tai ir reiškia būti duetu?

– Neda: būti dueto nariu reiškia laiku kitą leisti į priekį, laiku prisiimti atsakomybę, vienam kitą girdėti, klausyti, ne užgožti, o vienas kitam padėti. Juk duetas yra kumštis. Komanda. Vienis. Ir visai nesvarbu, ar aš dainuoju, o Olegas groja gitara, ar jis dainuoja, o aš jam pritariu fleita. Mano tikslas nėra parodyti, kaip gražiai groju, kaip mitriai laksto mano pirštai, mano tikslas – papuošti jo atliekamą dainą. Kuo subtiliau, kuo gražiau, – kur reikia, paspausti, kur reikia, paimprovizuoti, kartais išsirėkti, jei dainai tai tinka. Ir aš jaučiu tą patį, kai dainuoju, atrodo, kad Olegas mato kiekvieną mano kūno raumenėlį, pažįsta, atpažįsta. Tai yra komanda. Ir dėl to mes vis dar kartu, nes mums įdomu kurti drauge, mes nuolat augame, atrandame vienas kitame kažką naujo. O jei prisideda puikūs džiazo muzikantai, mūsų pasirodyme randasi dar daugiau spalvų. Tokio gyvo, kitų muzikantų praturtinto judviejų pasirodymo ir reikia laukti festivalyje „Purpurinis vakaras“?

Neda: būsime su komanda ir dėl to esu labai laiminga. Tai vyrukai, su kuriais galėčiau traukti į pasaulio kraštą, ne tik į sceną. Beprotiškai talentingi muzikantai, bendražygiai, mano pakeleiviai, kuriuos žinau kaip nuluptus.

Olegas: kai Neda pasakė, kad pasirodysime su džiazo muzikantais, paklausiau jos: ar jiems bus įdomu. Jei taip – darome, jei ne, neverta gaišti laiko. Esu sulaukęs tokio amžiaus, kai man nebeįdomu įrodinėti, kai nesinori jokių priešpriešų ir rengti pasirodymų dėl pinigų.

Neda: mes kaifuojam grodami ir dainuodami. Rodos, imi scenoje ir... išskrendi. Nuostabi, beprotiškai kūrybinga atmosfera, geras mikroklimatas. Visada sakau, kad esu laiminga, nes esu turtinga turėdama tokius scenos partnerius. Ir dar mes nemėgstame visur suspėti ir uždirbti visus pinigus. Nemėgstame turėti daug, norime išlaukti. Kad koncertas taptų švente. Aš turbūt net už milijonus nebedaryčiau to, kas man nepatinka. Geriau jau mažiau koncertų, bet tegu jie būna prasmingi.

– Judu su Olegu esate kūrėjai, asmenybės, negana to, vyras ir moteris. Kaip išsiaiškinate kūrybos ginčus? Ar tokių turite?

Olegas: Neda yra aukščiausio lygio profesionalas. Man nepaprasta garbė būti scenoje kartu. Stengiuosi to jausmo nesugadinti, tobulinu savo grojimą, ieškau skambesių ir visada noriu ją girdėti, jausti bei suprasti. O jau rezultatą pamatys žiūrovai.

Neda: galbūt mums padeda tai, kad labai daug kalbamės ir panašiai matome pasaulį. Per tą dešimtmetį aš aiškiai žinau, kas erzina Olegą. Jis lygiai taip pat žino, kas man nepatinka ir ką aš dievinu. Mūsų gyvenimo akcentai tie patys – draugystė, ištikimybė, meilė, pagarba. Todėl man lengva su juo kalbėtis, būti, draugauti, važiuoti, diskutuoti, kurti, groti. Olegas – mano pasaulio žmogus.

Olegas: mes abu labiausiai už viską pasaulyje pykstame dėl to, kad koncerte buvo blogas garsas.

Neda: juk esame profesionalai, ypač reiklūs garsui.

Olegas: tada žmonės mano, kad išsidirbinėjame.

– Įdomu, kokios muzikos klausote, kai važiuojate ilgą kelią į koncertą?

– Neda: dažniausiai nesiklausome.

Olegas: tylime. Tyla, ilga tyla. Važiuojame iš Klaipėdos, iš koncerto. Artėjame prie Kryžkalnio ir staiga kuris nors sprogsta: „Bet tai koks blogas garsas buvo!“ O jei buvo geras, tik įsėdame ir pradedame: „Bet kokia publika! Kokie žmonės!“ Aptariame kiekvieną niuansą.

– Ar būna pasirodymų, kuriems pasakote ne?

– Olegas: būna. Kai aiškiai suprantame, kad klausytojai – ne mūsų. Neseniai sulaukėme skambučio: „Jūs vestuvėse grojat?“ „Ne, negrojam!“ „Bet mes norime padovanoti jūsų pasirodymą“, – paaiškino. Sutikome ir tai buvo nuostabiai malonus vakaras.

Neda: visaip gali būti, juk nežinia, kur važiuoji... Ir tau tikrai gali pasakyti, kad, na, čia mums nelabai... Bet, kai viską išsiaiškini, aptari, sutari, įvyksta nuostabus pasirodymas.

– Nejau jūsų duete visada – taika ir ramybė? Nebūna ginčų?

Olegas: dėl muzikos niekada nesiginčijame. Apskritai, nesiginčijame.

Neda: be jokios abejonės, mūsų požiūriai į kai kuriuos kasdienybės dalykus išsiskiria, tačiau nei aš Olegui primetu savo nuomonę, nei jis – man. Gerbiu jo gyvenimo filosofiją, man svarbu, kad jis mane girdi, kad yra nepaprastai mandagus, tikras džentelmenas. Būdama šalia jaučiuosi ne tik scenos kolegė, bet ir moteris. Man tai – svarbu, nes aplink sceną yra daug muzikantų bachūriukų, kuriems aš – irgi vienas iš jų. Būna bjaurių dienų, žinoma, tačiau jas svarbu išlaukti, nelįsti į dūšią, kai niekas neprašo. Šitą mes mokame abu. Mūsų gyvenimo prasmė ir esmė yra muzika. Mes ją dieviname, norime atlikti kuo prasmingiau ir labai tikimės, kad klausytojas išgirs, ką norime pasakyti.

Olegas: todėl ir džiaugiamės kiekviena akimirka, kuri mums duota scenoje.

N. Malūnavičiūtę ir O. Ditkovskį festivalyje „Purpurinis vakaras“ bus galima išgirsti rugpjūčio 21 dieną, 18 valandą, festivalio pabaigos koncerte Dainuvos slėnyje. Kartu pasirodys muzikantų grupė: Vytautas Labutis (saksofonas), Richardas Banys (klavišiniai), Andrius Afinogenovas (bosinė gitara). Daugiau apie festivalio programą www.purpurinisvakaras.lt.

Renginys tradiciškai prasidės 12 val. šv. Mišiomis, kurias aukos dekanas kun. Virginijus Birjotas. Šv. Mišių metu giedos Kauno Kultūros centro mišrus choras „Gintaras“, vadovė Jovita Kulakauskienė. Po šv. Mišių koncertą susirinkusiems dovanos legendinis scenos duetas, nuolat stebinantis meistriškumu ir nuoširdumu: Neda Malunavičiūtė ir Olegas Ditkovskis su programa „Atšventink Meile mano namus“.

„Labai džiaugiamės, jog pirmajame festivali koncerte susirinko gausus būrys mūsų ištikimų klausytojų. Dar ir šiandien sulaukiame žinučių su padėkomis už puikiai praleistą popietę, kuomet koncertavo virtuozai, privertę publiką ne tik juoktis, bet ir nubraukti ašarą, maestro Zbignevas Levickis ir Daumantas Slipkus“, – džiaugėsi festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas.

„Antrąjį koncertą taipogi darysime lauke, taip lengviau išlaikyti saugius atstumus, o ir koncerto atmosfera tarp senųjų kapinių šventoriuje ir bažnyčios intriguoja labiau“, – šypsosi vienas iš festivalio organizatorių.

Šį sekmadienį susirinkusiems skambės skirtingos istorijos dainų tekstuose, apipintos gitaros akordais ir švelniais fleitos garsais. Prie aktoriaus O. Ditkovskio, turinčio savitą požiūrį į autorinę dainą puikiai dera Nedos moteriškas vokalas ir skaidrios bei virtuoziškos fleitos bei vokalo improvizacijos. Prasmingi tekstai, nebanali muzika, džiazo elementai ir stipri vidinė energija – visa tai bus galima pamatyti dueto koncerte Skarulių bažnyčioje. Programoje skambės naujos ir senos, laiko patikrintos dainos, kurios kiekvieną kartą atliekamos vis kitaip. Dainos – išsiilgusiems nuoširdžios, prasiskverbiančios iki širdies gelmių muzikos.

Organizatoriai kviečia ir į baigiamąjį festivalio koncertą, kuris vyks Jonavos miesto centre, Šv. Jokūbo bažnyčioje rugsėjo 27 dieną. Renginys prasidės 12 val. šv. Mišiomis, po jų koncertinę lietuviškų dainų programą „Lietuva brangi“ dovanos geriausias Lietuvos choras – Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis. Festivalio renginiai nemokami, jų metu būtina dėvėti apsaugines kaukes bei laikytis saugaus atstumo.

Atlikėjai pristatys ilgai lauktą naujieną - kompaktinę plokštelę ,,Muzikiniai monologai", kuri, sunku patikėti, yra šio dueto pirmoji plokštelė ir neabejotinai taps ypatinga dovana geros muzikos gurmanams.

Naujojoje kompaktinėje plokštelėje sutilpo 16 kūrinių. Dainose atsispindi vyro ir moters monologai, išgyvenimai, patirtys ir mintys apie amžinąsias vertybes – gyvenimą, meilę ir mirtį. J. Strielkūnas, S. Geda, R. Stankevičius, J. Ivanauskaitė – pagrindiniai poetai, kurių eilės pasirinktos dainoms kurti. Bendrame lietuviškos muzikos kontekste tai, be abejonės, bus kokybės ženklu pažymėtas albumas. Kompaktinės plokštelės leidybą dalinai finansavo asociacijos Latga ir Agata.

Dainuojantis aktorius Olegas Ditkovskis jau ne vienerius metus klausytojus džiugina puikiomis savo kūrybos dainomis. Žinomas menininkas publikai puikiai pažįstamas iš kadaise suvaidintų vaidmenų teatre ir kine bei koncertų su grupe „Aktorių trio“, kurioje su kolegomis Kostu Smoriginu ir Sauliumi Bareikiu atlikdavo autorines dainas. Keletą metų koncertavo projekte „Meilės trikampis“, į kurį Kostas Smoriginas pakvietė jį ir Nedą Malūnavičiūtę, o projektui pasibaigus beliko jųdviejų su Neda duetas.

Neda Malūnavičiūtė – aksominio vokalo atlikėja, profesionalė, įvairių projektų dalyvė. Klausytojams puikiai pažįstama ir iš kitų – džiazo ir populiariosios muzikos žanrų. Neda – puiki improvizacijos meistrė, tobulai valdanti fleitą. Ką jau kalbėti, kai žemu sodriu balsu jai pritaria Olegas Ditkovskis.

Kartu su muzikantais scenoje išskirtinį kompaktinės plokštelės pristatymo koncertą padės išpildyti profesionalūs muzikantai, kurių instrumentai skamba ir įrašuose: Vytautas Labutis (saksofonas), Richardas Banys (fortepijonas), Andrius Afinogenovas (bosinė gitara).

Susitikti koncerte ir išgirsti gražiausius kūrinius kviečia geros muzikos ekspertai ,,Bardai LT”.

Kovo 10 d. 17 val. į Klaipėdos koncertų salę pristatyti naujos programos ir ilgai gerbėjų lauktos kompaktinės plokštelės „Muzikiniai monologai“ atvyksta neišskiriamas scenos duetas – Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis.

Jiems talkins profesionalūs muzikantai – Vytautas Labutis (saksofonas), Richardas Banys (fortepijonas), Andrius Afinogenovas (bosinė gitara). Neabejotinai šis koncertas taps puikia dovana visiems geros muzikos mėgėjams artėjančios Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Belaukiant koncerto uostamiestyje pakalbinome Olegą ir Nedą apie jų santykius su pajūriu, ritualus ir, žinoma, apie jų naujausią bendrą muzikinį darbą. 

- Tai pirmasis Jūsų bendras albumas. Kodėl taip ilgai delsėte jį išleisti? 

Neda: Buvo minčių išleisti albumą ankščiau, sutrukdė elementarios finansinės bėdos, bet gal ir į gerą, nes norėjosi albumo, kuris būtų išjaustas, išmylėtas, išgrynintas, patikrintas publikos, o tam reikėjo laiko. Ir tas laikas atėjo, nebuvo jokių priverstinių „gimdymų“, kūrybinių nesutarimų ir nesusipratimų. BARDAI LT inicijavo, paskatino ir padėjo išleisti. Beliko tik užrašyti, ką išgrojom per beveik 13 metų bendros koncertinės veiklos. 

Olegas: Pasinaudojome „Aušros vartų“ principu – rinkome pinigus, žmonės padėjo. Už tai esame jiems labai dėkingi. 

- Jūsų gyvenime daugiau dialogo ar monologo? 

Neda: Nemanau, kad galima vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Esu scenos žmogus, tarsi visada turėčiau kontaktą su žmonėmis ir net su daug žmonių.... bet yra laikas, kai norisi nuo visko atsiriboti ir būti tik su savimi. Mėgstu vienatvę, nebijau jos. Ji graži, tai ne vienišumas. Tad savo gyvenime turiu visišką balansą.

Olegas: Daugiau tylos, kartais spengiančios. 

- Olegas – santūrus, nedaugžodžiaujantis, ironiškas perfekcionistas su puikiu humoro jausmu. Neda – emocionali, jausminga, atrodo, vis nenustygstanti vietoje, o scenoje atiduodanti visą save. Kaip dvi tokios skirtingos asmenybės kartu nuėjo (ir vis eina) tokį ilgą kūrybinį kelią?

Neda: Reiktų klausti kitų, bet esu girdėjusi, kad mūsų tandemas yra nepanašus į kitus, turime savitą braižą ir stilių. Su Olegu mus veža tie patys dalykai, mes ieškome prasmės ir gylio dainose ir nepakenčiame paviršutiniškumo. Mums abiems svetimas abejingumas tam, ką darome. Abu dieviname muziką, kurią grojame.   

Olegas: Turbūt – požiūris į darbą. Džiaugiamės, kad girdime ir jaučiame vienas kitą scenoje.

- Ar turite kokių nors „ritualų“ prieš koncertą? 

Neda: Ritualas pas mus vienas – išgerti stiprios kavos! Abu ją dievinam. 

Olegas:  Taip. Susiderinti instrumentus ir garsą. „Pabudimo džiaugsmo“ ritualas.

- Prisiminkite sentimentaliausią bendrą pasirodymą.

Neda: Buvo sakrališka ir tuo pačiu be galo keista ir įdomu koncertuoti Joninių naktį šalia Martyno Jankaus muziejaus esančioje daržinėje su kiauru stogu, o besibaigiant koncertui, pradėjo švisti ir ryškėti kiauras daržinės stogas, lyg rėtis... Buvo be galo romantiška ir beprotiškai smagu.  

Olegas: Praktiškai visi – groju ir… verkiu.

- Ir pabaigai – koks Jūsų santykis su pajūriu? 

Neda: Asmeniškai aš dievinu jūrą. Man tai yra atgaivos ir laisvės pojūčių vieta, kur atsigauna širdis. Kiekvienais metais skiriu savo atostogų laiką būtent prie mūsų jūros. Kai klausia manęs, kuriame mieste norėtum gyventi, jei tektų išvykt iš Vilniaus, visada atsakymas yra vienas –  Klaipėda. Visos mano vaikystės moksleiviškos atostogos prabėgo Klaipėdoje, nes ten mokėsi mano vyresnioji sesuo, pas kurią lėkdavau stačia galva, nes, ten kur ji, ten – jūra! 

Olegas:  Paradoksalus: kai noriu pailsėti – dirbu, kai noriu dirbti – ilsiuosi.

Susitikti koncerte kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Bilietų kaina: 10 Eur, 12 Eur, 15 Eur, 20 Eur

Bilietus platina TIKETA bei likus 1 val iki koncerto pradžios prie įėjimo į salę.

Daugiau informacijos: www.bardai.lt

Atlikėjai  pristatys ilgai lauktą naujieną – kompaktinę plokštelę „Muzikiniai monologai“, kuri, sunku patikėti, yra šio dueto pirmoji plokštelė ir neabejotinai taps ypatinga dovana geros muzikos gurmanams.

Naujojoje kompaktinėje plokštelėje sutilpo 16 kūrinių. Dainose atsispindi vyro ir moters monologai, išgyvenimai, patirtys ir mintys apie amžinąsias vertybes – gyvenimą, meilę ir mirtį. J. Strielkūnas, S. Geda, R. Stankevičius, J. Ivanauskaitė – pagrindiniai poetai, kurių eilės pasirinktos dainoms kurti. Bendrame lietuviškos muzikos kontekste tai, be abejonės, bus kokybės ženklu pažymėtas albumas. Kompaktinės plokštelės leidybą dalinai finansavo asociacijos Latga ir Agata.

Dainuojantis aktorius O. Ditkovskis jau ne vienerius metus klausytojus džiugina puikiomis savo kūrybos dainomis. Žinomas menininkas publikai puikiai pažįstamas iš kadaise suvaidintų vaidmenų teatre ir kine bei koncertų su grupe „Aktorių trio“, kurioje su kolegomis Kostu Smoriginu ir Sauliumi Bareikiu atlikdavo autorines dainas. Keletą metų koncertavo projekte „Meilės trikampis“, į kurį K. Smoriginas pakvietė jį ir N. Malūnavičiūtę, o projektui pasibaigus beliko jųdviejų su Neda duetas.

N. Malūnavičiūtė – aksominio vokalo atlikėja, profesionalė, įvairių projektų dalyvė. Klausytojams puikiai pažįstama ir iš kitų – džiazo ir populiariosios muzikos žanrų. Neda – puiki improvizacijos meistrė, tobulai valdanti fleitą. Ką jau kalbėti, kai žemu sodriu balsu jai pritaria O. Ditkovskis.

Kartu su muzikantais scenoje išskirtinį kompaktinės plokštelės pristatymo koncertą padės išpildyti profesionalūs muzikantai, kurių instrumentai skamba ir įrašuose: Vytautas Labutis (saksofonas), Richardas Banys (fortepijonas), Andrius Afinogenovas (bosinė gitara).

Susitikti koncerte ir išgirsti gražiausius kūrinius kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Bilietų kaina: 10 Eur, 12 Eur, 15 Eur, 20 Eur

Bilietus platina TIKETA bei filharmonijos kasa.

Daugiau informacijos: www.bardai.lt

Jo dėka puoselėtas kolektyvas tapo žinomas, koncertuojantis su iškiliausiais Lietuvos ir užsienio dabarties džiazo muzikantais. Petras Vyšniauskas, Valerijus Ramoška, Vytautas Labutis, Saulius Šiaučiulis, Arvydas Joffė, Olegas Molokojedovas, Eugenijus Kanevičius, Arkadijus Gotesmanas, Pavelas Giunteris, Vytautas Mikeliūnas, Vytautas Grubliauskas, Liudas Mockūnas, Neda Malūnavičiūtė – tai tik nedidelė Lietuvos džiazo pavardžių rodyklė, su kuriais Kauno bigbendo įkūrėją siejo kuklūs renginiai ir tarptautiniai džiazo festivaliai.

R. Grabštas dažnai sakydavo, kad nenori pakartoti kieno nors kelio, o labiau – kurti savąjį, kad yra užsispyręs, kategoriškas ir ką nors užsibrėžęs turi trūks-plyš įvykdyti. Tokios jo nuostatos lėmė unikalias Kauno bigbendo koncertines programas, spalvingas kompozicijas bei aranžuotes, įsimintinus pasirodymus su užsienio šalių solistais, teminius vakarus, viešas džiazo pamokas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžios gyvuojantį Kauno bigbendą šiandien galime vadinti legendiniu, nes jų pasirodymus, išvykas lydėjo nuotykiai, smagios istorijos, kuriuos ir šiandien vaizdingai muzikantai prisimena ir atpasakoja.

Aš tiek jums galėčiau apie auksinius Grabšto laikus papasakoti,  - valiūkiškai greitakalbe išberia Jonas Snieška, didelis džiazo muzikos ir Kauno bigbendo siela. Ir ne tik jis... visa eilė džiazo muzikantų, kuriems Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje plačiai atsidarė džiazo langai, o pro juos jau galėjai išgirsti ir patirti pasaulio muzikos dvelksmą.

Džiazo dainininkė ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė teigia, kad nuolat iškyla šviesių atsiminimų iš praeities, ypač – iš koncertų su Kauno bigbendu ir jo įkūrėju bei vadovu R. Grabštu. Dainininkė pažymi, kad Kauno bigbendas, nors ir trumpai, bet buvo jos vienintelė gyvenime oficiali darbovietė. Su šiuo kolektyvu būta daug koncertų ir gastrolių, o žinomas su jais – ir įvairiausių smagių nutikimų. „Kai Maestro paskambindavo man telefonu tartis dėl būsimo koncerto, visada kartodavosi tas pats scenarijus pokalbio pradžioje: „noriu pasakyti ir priminti, kad mes tave labai mylime, gerbiame...“ O paskui – jau kiti reikalai. Tokia pasikartojanti litanija mane prajuokindavo, bet buvo maloni“, - teigia Neda Malūnavičiūtė.

Džiazo trimitininkas Valerijus Ramoška tarsi antrina N. Malūnavičiūtės žodžiams, sakydamas, kad pokalbis telefonu su R. Grabštu visada prasidėdavo vienodai: „Mes be Vilniaus nenurimsim!”. O aš visuomet pakartodavau, kad nesu vilnietis – gyvenu Trakuose. Tuomet jis pasitaisydavo: „Tuomet mes be Trakų nenurimsim...“ Taip apie pasikartojantį pokalbio ritualą pasakoja žinomas džiazo muzikantas.

Saksofonininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureto Petro Vyšniausko atmintyje įstrigo pažintis pirma pažintis su R. Grabštu, kuri įvyko maždaug prieš 50 metų:

„Mus supažindino Jos aukščiausioji šviesybė Muzika. Plungėje tuomet klausiausi R.Grabšto įgrotos mažutės 33 greičio plokštelės su Rimantu Brazaičiu... Pakerėjo. Galvojau kaip galima išmokti taip groti? Vėliau, po daugelio metų Romualdas pakvietė mane koncertuoti su savo bigbendu. Galima sakyti, kad išsipildė mano vaikiška svajonė. Man tai buvo stebuklas!“

„Įstrigo vienas mano gimtadienis kavinėje „Tulpė“,  -  dalinasi savo prisiminimais perkusininkas Arkadijus Giunteris. „Gal 37 ar 38 – sisi gimtadienis buvo, dabar jau neprisimenu. R. Grabštas užgrojo „džiazovai“ žydišką melodiją ir mane tiesiog maloniai pradžiugino.  O štai kitas prisiminimas susijęs su mano pirmuoju rengtu Klezmerio muzikos festivaliu Vilniuje, kuris vyko Piano. LT salėje. Buvo rugpjūčio pabaiga. Koncerto pradžioje išėjo Romualdo bičiulis Eugenijus Šaltis ir pranešė apie Maestro mirtį. Ši stingdanti akimirka užfiksuota ir mano vaizdo įraše, kuris išliko kaip  praėjusio laiko liudijimas“.

Smagią situaciją iš „senų-gerų“ laikų ištraukė ir kitas džiazo muzikantas - Arvydas Joffė, daug laiko praleidęs ir muzikavęs su Kauno bigbendu:

„Veiksmas vykstas studijoje, Kauno profsąjungų kultūros rūmuose, kur repetuoja Kauno bigbendas (dabar – Kauno Tautos namai). Įsivaizduokite. Ant pakylų stovi stacionarūs pultai gaidoms. Mediniai. Ir vienas – dirigento, apačioje. O jo viršus iškandžiotas taip, kad įgavęs pasagėlės formą. Apačioje – pjuvenos... Medžio nuotrupos pabirusios ir ant kilimo, kur sėdi dirigentas Maestro Grabštas. Vieną dieną mus aplanko sanepideminė ir klausia:

- Pelių turite?

- Ne.

Tuomet jie pamato apgraužtą pultą gaidoms ir sako:

- Tai graužikų turite...

Vėl atsakome:

-  Čia dar nuo vakar nenuvalyta. Vakar buvo repeticija. Šioje vietoje dirigentas diriguoja su būgnų lazdele. Kad ritmas geriau jaustųsi jis daužo į pultą... tai ir lekia skiedros...  

Taip sanepideminė užsidėjo „paukščiuką“, kad patalpa apžiūrėta, o R. Grabštui po trijų ar daugiau mėnesių buvo neišvengiamai reikalingas naujas pultas“.

Taigi išskirtinė jubiliejinė programa klausytojus pasitiks jau greitai – lapkričio 22 d. R. Grabštui skirtas vakaras Kauno valstybinėje filharmonijoje bus ypatingas džiazo muzikos mylėtojams, nes atspindės iškiliausius jo veiklos pikus. Juos būtų galima nušviesti keliais žodžiais: tarptautiniai ryšiai, bičiulystė su šalies džiazo muzikantais ir pamokos apie džiazą. Todėl šioje programoje skambės ir gaivios kompozicijos orkestrui, ir Lietuvos bei užsienio solistų inkliuzai ir pamoka... apie džiazą, Maestro R. Grabštą, Kauno bigbendą.

Koncerto programoje išgirsime mėgstamiausias R. Grabšto kompozicijas, kurias gros Kauno bigbendas, dalyvaus solistai, menantys šviesias su Maestro koncertų akimirkas. Tai – Lietuvoje ir pasaulyje džiazo vėliavą aukštai nešantys – saksofonininkas Petras Vyšniauskas bei trimitininkas Valerijus Ramoška. Programą papuoš džiazo dainininkė iš Maltos Nadine Axisa ir R. Grabšto vaikaitė Marija Grabštaitė. Apie Kauno bigbendo įkūrėją ir „Grabšto bigbendą“ pasakos muzikologas Viktoras Gerulaitis, kviesdamas trumpam žvilgterėti pro prisiminimų langus.

2018-11-22, 18:00

Kauno valstybinė filharmonija

KAUNO BIGBENDAS (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis)

Nadine Axisa (vokalas, Malta)

Petras Vyšniauskas (saksofonas)

Valerijus Ramoška (trimitas)

Marija Grabštaitė (vokalas)

Koncertą veda muzikologas Viktoras Gerulaitis

Koncerto organizatorius – KĮ „Kauno santaka“

Šį vakarą savo programa džiugino muzikanto, dainininko Olego Ditkovskio ir fleitininkės, vokalo atlikėjos Nedos Malūnavičiūtės duetas.

Ne pirmą programą šį sezoną pristatantys „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ vėl sėkmingai lauke subūrė kauniečius gerai praleisti laiką. Šis koncertų ciklas leidžia žiūrovams mėgautis geru oru ir gražiais pasirodymas, todėl susilaukia nemažai dėmesio. „Šiemet ypatingai gerai, nes labai didelis susidomėjimas yra. Galbūt kauniečiai neturi daugiau gerų, kokybiškų renginių lauko erdvėse. Per penkerius metus tai yra pirmi metai, kai tiek daug žmonių renkasi. Patys stebimės“,  – į klausimą, kaip sekasi festivaliui šiais metais ir ar atostogų metas nesumažina žmonių srauto atsakė organizatorių VšĮ „Bardai.lt“ direktorius Benas Jakštas.

Per penkerius metus tai yra pirmi metai, kai tiek daug žmonių renkasi.

Šį saulėtą vakarą kauniečiai susirinko mėgautis O.Ditkovskio ir N.Malūnavičiūtės atliekamomis dainomis. Kol scena dar buvo tuščia, susirinkusieji būriavosi prie „Monte Pacis“ lauko baro nusipirkti gėrimų, o tie, kurie sėdėjo šonuose įrengtose kiemelio terasose prie staliukų taip pat mėgavosi ir restorano maistu. Būrys žmonių apžiūrinėjo dainuojamosios poezijos atlikėjų plokšteles ir knygas, kurias galėjo įsigyti viso renginio metu. „Taip, čia pirmas koncertas, atėjome dėl muzikantų, kurie šiandien pasirodys",  – paklausus, ar pirmą kartą dalyvauja „Pažaislio liepų alėjos vakare“, atsakė viena žiūrovė.

Netrukus ant scenos užlipo vedėjas, kuris pristatė muzikantus. Publika tuoj pat ėmė ploti ir nesustojo tol, kol O.Ditkovskio ir N.Malūnavičiūtės duetas užlipo į sceną. Vokalistė N. Malūnavičiūtė padėkojo visiems susirinkusiems ir palinkėjo gerai praleisti vakarą. Žiūrovams plojant, pradėjo groti gitara. „Vakaras... Nereikia nieko, tik sėdėti ir žiūrėti...“, – pradėjo dainuoti O.Ditkovskis pirmąjį vakaro kūrinį. Visi žiūrovai nutilo, o dauguma tų, kurie dar stovėjo ar laukė eilėje prie baro išsiskirstė ir susėdo į vietas džiaugtis pasirodymu.

Duetui grojant žiūrovai šypsojosi, daugelis fotografavo ir filmavo pasirodymą. Šių muzikantų buvo ne tik malonu klausytis, bet ir smagu juos stebėti, kadangi scenoje jie labai artistiški, nebijantys pajudėti ar improvizuoti. Visi susirinkusieji plojo po kiekvieno muzikantų kūrinio, kartais aplodismentai užsitęsdavo ilgiau nei įprastai.

„O dabar linksmiausia mūsų repertuaro daina – „Mirtis“, – juokdamasi kūrinį pristatė N. Malūnavičiūtė ir pradėjo groti linksmą melodiją. Žiūrovai taip pat nusijuokė ir pradėjo ploti. „Aišku smagu, įdomu ir žiūrėti, ir klausytis", – paklausus, ar džiaugiasi koncertu, atsakė vienas žiūrovas.

Viso renginio metu „Monte Pacis“ aptarnaujantysis personalas priiminėjo terasoje sėdinčiųjų užsakymus, kurių dauguma atėję su šeimomis ar draugais. „Labai patinka! Ir patogiai sėdim, ir maisto užsisakom, o ir koncertas puikus, ne kiekvieną dieną taip iš namų išeiname", – taip apie koncertą atsiliepė su šeima koncertu besidžiaugiantis žiūrovas.