Be to, vietinės rinkliavos už automobilio statymą išimtis bus taikoma ne automobiliui su neįgaliojo kortele, kaip buvo iki šiol, o žmogui, kuriam išduota tokia kortelė.  

Seimas ketvirtadienį priėmė tokias Rinkliavų įstatymo pataisas: už balsavo 112 Seimo nariai, prieš nebuvo, o keturi susilaikė.

Neįgaliųjų teisių komisijos vadovė Monika Ošminskienė prieš balsavimą teigė, kad nauja tvarka leis savivaldybėms  automatizuoti parkavimo priežiūrą ir padės kovoti su automobilių statymu neįgaliesiems skirtose vietose. 

Vienišiems neįgaliesiems ir pensinio amžiaus žmonėms mokama išmoka šiemet padidėjo maždaug trimis eurais – iki 38,23 euro.

„Sodros“ atstovė Malgožata Kozič BNS nurodė, jog pernai vienišo asmens išmokoms buvo skirta 95,6 mln. eurų, jas gavo 226,6 tūkst. žmonių.

„Sodra“ primena, jog vienišo asmens išmoka skiriama automatiškai, tad žmonėms atskirai teikti prašymo nereikia.

Vienišo asmens išmoka mokama kiekvieną mėnesį bei yra pristatoma kaip pensija – į sąskaitą, į namus arba ją galima atsiimti Lietuvos pašto skyriuose.

Išmokos mokėjimas nutraukiamas tuomet, jei žmogus išvyksta iš Lietuvos arba sudaro santuoką.

Remiantis jo duomenimis, su šių grupių asmenimis nenorima ir kartu dirbti.

Artėjant Tarptautinei rasinės diskriminacijos panaikinimo dienai tyrimo rezultatus pristatė Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“. Gyventojų apklausa buvo atlikta 2023 metų lapkritį, siekiant ištirti lietuvių nuostatas įvairių socialinių, etninių, religinių ir migrantų grupių atžvilgiu.

Pasak LSMC Etninių tyrimų skyriaus vadovės Monikos Frėjūtės-Rakauskienės, visuomenės nuostatas įvairių, etninių, socialinių, religinių grupių atžvilgiu centras atlieka nuo 2005-ųjų. Anksčiau buvo tirtas lietuvių požiūris į etnines, rasines, religines grupes, negalią turinčius žmones, kitakalbius.

Migrantų skaičiui Lietuvoje perkopus 200 tūkst., anot jos, nuspręsta tirti požiūrį į tris didesnes migrantų grupes – ukrainiečius, baltarusius ir rusus. Taip pat tirtas požiūris į apibendrintas grupes – asmenis su negalia, homoseksualus, kitos rasės ir etninės grupės žmones, kito netradicinio krikščioniško tikėjimo, taip pat nemokančius lietuvių kalbos asmenis bei migrantus.

Nepageidaujami kaimynystėje

Pirmuoju klausimu lietuvių buvo klausiama – su kuo lietuviai nenori gyventi kaimynystėje.

Anot M. Frėjūtės-Rakauskienės, keturios grupės yra „nepalankiausioje pozicijoje“: asmenys su psichine negalia (65 proc.), homoseksualūs asmenys (54 proc.), musulmonai (47 proc.) ir migrantai iš Rusijos (35 proc.).

„Didelė socialinė distancija yra su lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (22 proc.), kitų netradicinių nekrikščioniškų kilmės krypčių tikėjimo atstovų (22 proc.), mažesnė – kitos rasės spalvos asmenims (19 proc.), kitos etninės grupės asmenims (18 proc.), mažiausia iš jų – migrantams iš Ukrainos (12 proc.)“, – sakė ekspertė.

Anot sociologės, į migrantus iš Rusijos žiūrima kaip į asmenis iš šalies agresorės, sukėlusios karą Ukrainoje, o į pastarosios šalies migrantus – kaip karo pabėgėlius, nukentėjusius nuo invazijos. Neigiamas požiūris fiksuojamas ir į baltarusius – greta jų nurodė nenorintys gyventi 18 proc. tyrimo respondentų.

Anot M. Frėjūtės-Rakauskienės, lyginant duomenis su 2022-iais, matyti, kad, kad socialinė distancija su minimomis grupėmis didėja, tai atspindi vyraujančią visuomenėje stigmą apie psichinę negalią, su kuria nenorima susidurti, apie ją viešai kalbėti.

Pasitvirtina ir kituose socialiniuose tyrimuose atrastos tendencijos į nepakantų visuomenės požiūrį į homoseksualius asmenis, neapykantos kalbą nukreiptą prieš juos.

„Padidėjusios neigiamos nuostatos homoseksualių asmenų atžvilgiu – viena vertus mane šiek tiek stebina ta prasme, kad organizuojamos ir „Baltic pride“, pamažu viešai pradedama kalbėti apie homoseksualus, diskutuot apie problemas, su kuriomis susiduria. Pasitvirtina ir kituose socialiniuose tyrimuose atrastos tendencijos į nepakantų visuomenės požiūrį į homoseksualius asmenis, neapykantos kalbą nukreiptą prieš juos“, – teigė ji.

Jos nuomone, distancija jų požiūriu padidėjo ir todėl, kad Seime pastaraisiais dvejais metais buvo svarstomas partnerystės įstatymas, alternatyvios versijos. Būta kalbų ir apie Stambulo konvencijos neratifikavimą, kur kelti klausimai, susiję su homoseksualumu.

M. Frėjūtės-Rakauskienės teigimu, žvelgiant pastarųjų dešimties metų duomenys, minimos grupės, šalia kurių lietuviai nenori gyventi bei kartu dirbti, išlieka panašios.

Nenori dirbti su nemokančiais lietuviškai

Pasak Etninių tyrimų skyriaus vadovės, anksčiau daryti tyrimai rodė, kad lietuviai būdavo palankiau nusiteikę dirbti su minimų grupių asmenimis, tačiau „tendencijos čia gana stebinančios“.

Anot jos, tyrimas rodo, kad nenorima dirbti su lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (34 proc.) labiau nei su musulmonais (33 proc.). Tačiau didžiausia distancija šiuo klausimu išlieka žmonėms su psichine negalia (61 proc.) ir homoseksualiais asmenimis (40 proc.).

„Tai susiję su tendencija dėl Rusijos karo Ukrainoje, menkėjančiu rusų kalbos prestižu visuomenėje, pasigirsta diskusijų apie gyventojų požiūrį į padidėjusį rusų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, kasdieninėse situacijose. Rusų kalba tampa susikalbėjimo kalba su migrantais iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos“, – teigė ji.

Anot jos, lyginant su 2022-ųjų apklausa, socialinė distancija visų grupių atžvilgiu yra padidėjusi, ypač asmenų su psichine negalia (padidėjo 18 proc.), homoseksualiais asmenimis (padidėjo 16 proc.), lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (padidėjo 11 proc.). 

Nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas Kęstutis Grumodas teigia, kad tyrimas rodo, jog daugumos socialini grupių atžvilgiu distancija auga. Lietuviai mano, kad pabėgėliai gali daryti labiau neigiamą nei teigiamą įtaką visuomenei ir valstybei, o žiniasklaida atlieka teigiamą vaidmenį formuojant nuostatas.

Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa buvo atlikta 2023-ųjų lapkričio 16 – 27 dienomis.

Apklausą inicijavo LSMC Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“. Apklausą atliko Lietuvos – Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausta 1018 Lietuvos gyventojų.

Tokį sprendimą priėmė sausio pabaigoje posėdžiavusi Kauno rajono savivaldybės taryba.

Socialinių būstų pirkimas, kuriam pritarė rajono politikai, vykdomas pagal Kauno regiono plėtros tarybos patvirtintą 2022–2030 metų planą. Juo remiantis, butai turės būti nupirkti 2024–2027 metais.

Pagal eilę jie bus skirti neįgaliesiems ir gausioms šeimoms.

Iš butams skirtos 2,35 mln. eurų sumos 2 mln. eurų numatoma padengti Europos Sąjungos (ES) lėšomis, savivaldybė iš savo biudžeto lėšų turės prisidėti apie 353 tūkst. eurų.

Savivaldybės duomenimis, šiuo metu Kauno rajone paramos būstui išsinuomoti laukia 151 šeima. Iš jų 15 šeimų augina tris ar daugiau vaikų. Neįgaliųjų, sunkiomis lėtinėmis ligomis sergančių asmenų ir šeimų, kuriose yra tokių asmenų, skaičiuojama 28.

Pagal Kauno regiono plėtros planą, Jonavos, Kaišiadorių, Kėdainių, Prienų, Raseinių ir Kauno rajonams per šešerius metus bus paskirstyta 6,46 mln. eurų ES struktūrinių fondų lėšų, skirtų socialinio būsto plėtrai.

Iš jų Kauno rajonui numatyta didžiausia 2 mln. eurų suma.

2023 metais Kauno rajono savivaldybė nupirko devynis socialinius būstus.

Klaipėdietis socialiniuose tinkluose kreipėsi į gyventojus, kurių automobiliai pažymėti neįgaliųjų ženklu, ir pareiškę esą jie privalo statyti savo mašinas tik jiems skirtose vietose.

Šią diskusiją žmonės gausiai komentavo ir jų nuomonės išsiskyrė.

Vieni mano, kad transporto priemonės, pažymėtos ženklu „neįgalusis“, gali stovėti tik joms skirtose vietose, kiti teigė, kad automobilių aikštelės skirtos visiems – ir sveikiems, ir neįgaliesiems.

Dar kiti spėliojo, kokia galėjo būti situacija, dėl ko neįgaliam asmeniui teko mašiną palikti toje vietoje.

„O kodėl nepagalvojate, kad galbūt neįgalus žmogus, atvažiavęs į aikštelę, nerado laisvos vietos, pažymėtos neįgaliųjų ženklu, ir pastatė į visiems skirtą vietą? Jeigu netgi paskui vieta atsilaisvino, žmogus neturi bėgioti ir perstatinėti savo automobilio“, – rašė klaipėdietė.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Andromeda Grauslienė priminė, kad į automobilių stovėjimo vietas, kurios nepaženklintos jokiais ženklais, mašinas gali statyti visi vairuotojai, nepriklausomai nuo to, ar jų mašinos pažymėtos skiriamais ženklais, ar ne.

Tačiau sustoti ar pasistatyti transporto priemonę vietoje, kurioje leidžiama stovėti tik ženklu „neįgalusis“ pažymėtiems automobiliams, kitos mašinos negali.

Už tai vairuotojams gali grėsti baudos nuo 60 iki 190 eurų.

Yra apdrausti

Esminis palengvinimas – privalomasis sveikatos draudimas (PSD). Nedirbantys gyventojai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti neįgaliaisiais, PSD yra draudžiami valstybės lėšomis. Tai reiškia, kad šiems žmonėms nereikia mokėti PSD įmokos, kad galėtų naudotis visomis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) apmokamomis medicinos paslaugomis.

Neįgaliam žmogui dažniausiai reikalinga nuolatinė pagalba, todėl valstybės lėšomis gali būti draudžiamas ir vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas, neįgaliojo aprūpintojas, slaugantis ar nuolat prižiūrintis namuose vaiką, kuriam nustatytas neįgalumas, arba žmogų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikis (teismo sprendimu).

Kompensuojamieji vaistai

Vaistų prieinamumas, kai jų reikia, labai svarbus. Taigi vaistai įvairioms ligoms (onkologinėms ligoms, tuberkuliozei, cukriniam diabetui, epilepsijai, astmai, šizofrenijai, išsėtinei sklerozei, kraujo krešėjimo sutrikimams, kt.) gydyti yra kompensuojami 100 proc. bazinės kainos.

Preliminariais VLK duomenimis, šiais metais iki gruodžio vienam neįgaliam pacientui buvo kompensuota vaistų ir medicinos pagalbos priemonių (MPP) vidutiniškai už 900 eurų.

Neįgaliems žmonėms, gaunantiems mažai draudžiamųjų pajamų, taip pat gali būti padengiama paciento priemoka už išrašytus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones.

Preliminarūs VLK skaičiavimai rodo, kad per šiuos metus iš valstybės biudžeto jau sumokėta daugiau kaip 11 mln. eurų paciento priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir MPP, išrašytus mažas pajamas gaunantiems neįgaliesiems.

Limitas: už klausos aparatą, priklausomai nuo jo tipo, iš PSDF gali būti kompensuojama iki 583 eurų. / freepik.com nuotr.

Klausos aparatai

Gydytojui specialistui klausos sutrikimų turinčiam apdraustajam paskyrus klausos aparatą, atsižvelgiant į žmogaus neprigirdėjimo laipsnį pritaikomi ir ligonių kasų apmokami keturių tipų klausos aparatai vaikams, penkių tipų – suaugusiesiems. PSDF lėšomis 100 proc. kompensuojamą klausos aparatą pagal medicinines indikacijas gali skirti gydytojas otorinolaringologas. Už klausos aparatą, priklausomai nuo jo tipo, iš PSDF gali būti kompensuojama iki 583 eurų.

Pastaraisiais metais klausos aparatų finansavimas iš PSDF išaugo net tris kartus – nuo 2,5 mln. iki daugiau nei 7 mln. eurų. Įprastai išduodama apie 8 tūkst. klausos aparatų per metus, tačiau šiemet jų skaičius gali viršyti 20 tūkst. vienetų. Kitąmet numatoma didinti kai kurių klausos aparatų, skirtų suaugusiesiems, bazines kainas.

Klausos implantai

Kai klausos pažeidimas sunkus ar labai sunkus, vaikams ir abiem ausimis klausos netekusiems suaugusiesiems gali būti skiriami klausos implantai. Jų skyrimo būtinybę įvertina Santaros arba Kauno klinikų gydytojų konsiliumas, o siuntimą konsultuotis dėl implantavimo šiose įstaigose išduoda šeimos gydytojas ar gydytojas otorinolaringologas. Konsiliumui rekomendavus implantaciją, implantų įsigijimo išlaidų kompensavimu pasirūpina klinika – pacientui pačiam to daryti nereikia.

Iš PSDF kompensuojami trijų tipų klausos implantai: kochleariniai, BAHA įsriegiamieji kauliniai ir vidurinės ausies klausos sistemos. Bet kurios rūšies klausos implanto bazinė kaina kompensuojama kiekvienai ausiai tik vieną kartą. Jų atsarginio procesoriaus įsigijimas gali būti kompensuojamos kas penkerius metus. Dėl medicininių priežasčių žmogui pašalinus klausos implantą, gali būti kompensuojamas klausos implantas kitai ausiai. Iš viso gali būti skiriama iki dviejų klausos implantų.

Akinių lęšiams

Akinių lęšiai gali būti kompensuojami bet kurio amžiaus pacientams, jeigu gydytojas oftalmologas nustato, kad geriau reginčios akies aštrumas su visiška korekcija neviršija 0,5 regėjimo aštrumo vienetų. Pirmiausia būtina kreiptis į akių gydytoją. Jis išrašo siuntimą, su kuriuo reikia kreiptis į vieną iš optikų, sudariusių sutartį su ligonių kasa.

Didelių regos sutrikimų turintys pacientai šiemet sulaukė geros žinios – padidėjus kompensuojamųjų akinių lęšių bazinėms kainoms, galimybe įsigyti būtinus kompensuojamuosius lęšius gali pasinaudoti daugiau pacientų. Šiuo metu paprastųjų akinių lęšių (kurių laužiamoji galia yra mažesnė arba lygi 6.0 sferinėms dioptrijoms ir (arba) mažesnė arba lygi 2.0 cilindrinėms dioptrijoms) kompensuojamoji suma siekia 95 eurus, o sudėtingųjų akinių lęšių (kurių laužiamoji galia yra didesnė kaip 6.0 sferinės dioptrijos ir (arba) didesnė kaip 2.0 cilindrinės dioptrijos) – 148 eurus.

Vaikams pagal gydytojų siuntimą akinių lęšiai gali būti kompensuojami kartą per vienus metus, suaugusiems pacientams – kartą per dvejus metus.

Kitos ortopedijos priemonės

Ortopedijos techninės priemonės (OTP), jų gamyba ir pritaikymas – neįgaliesiems itin svarbi PSDF kompensuojama sveikatos priežiūros paslaugų ir prekių grupė. OTP priskiriami įvairių kūno dalių protezai, individualiai ar serijiniu būdu gaminami įtvarai ir ortopedinė avalynė, batų įdėklai, kt.

Nedirbantys gyventojai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti neįgaliaisiais, PSD yra draudžiami valstybės lėšomis.

Viena iš labai reikalingų OTP yra galūnių protezai. Nesant galūnės, ją praradus dėl įgimtų arba įgytų periferinės kraujotakos, kaulų infekcinių ligų, traumų, kaulų navikų, protezai gali grąžinti visą arba dalį gebėjimo savarankiškai judėti, gyventi ir dirbti. Ligonių kasos kompensuoja šias priemones, pavyzdžiui, po galūnės amputacijos apmoka plaštakos, dilbio, žasto, blauzdos, šlaunies, dubens dalies protezų gamybą ir pritaikymą.

Iš PSDF galūnių protezai apmokami vidutiniškai 1 000 neįgaliųjų (pagaminama ir išduodama apie 1 200 galūnių protezų) per metus.

Protezais ir kitomis iš PSDF apmokamomis OTP apdraustuosius aprūpina su VLK sutartį turinčios ortopedijos įmonės, kurių šiuo metu Lietuvoje yra 26. Šioms įmonėms ligonių kasa apmoka išrašytų kompensuojamųjų OTP gamybą ir pritaikymą bei apdraustųjų, įsigijusių OTP savo lėšomis, išlaidas.

Medicininė reabilitacija

Be medicininės reabilitacijos, kuri skiriama apdraustiesiems atsižvelgiant į ligą ir sveikatos būklę, neįgaliesiems gali būti skiriama ligonių kasų apmokama palaikomoji reabilitacija. Tam tikrų ligų atvejais (pvz., Parkinsono ligos, sunkių traumų, cerebrinio paralyžiaus, polineuropatijos, kt.) ji kompensuojama neįgaliems vaikams, suaugusiesiems, kurių darbingumo lygis 0–40 proc., ir pensininkams, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.

Ypač sunkiais atvejais neįgaliesiems iš PSDF taip pat gali būti skiriama ir apmokama ambulatorinė reabilitacija namuose (kai yra tetraplegija, suformuota tracheostoma, reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija). Lėtinėmis ligomis sergantiems neįgaliems vaikams 90 proc. bazinės kainos gali būti kompensuojamas antirecidyvinis sanatorinis gydymas.

Ar reikia medicininės reabilitacijos ir kokios, sprendžia ir siuntimą išrašo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas arba, atsižvelgdamas į jo rekomendacijas, gydantis gydytojas stacionare.

Pernai ligonių kasų kompensuojamos medicininės reabilitacijos paslaugos suteiktos beveik 22 tūkst. neįgaliųjų.

Pirminė sveikatos priežiūra

Priklausomai nuo žmogaus neįgalumo, slaugos poreikio lygio, amžiaus, sutrikimo, iš PSDF gali būti apmokama 12 sveikatos priežiūros specialisto (gydytojo ir (ar) slaugytojo, gydytojo psichiatro, psichikos sveikatos slaugytojo) vizitų per metus pas neįgalųjį į namus, jei jis prirašytas gydymo įstaigoje, kuri teikia šias vizitavimo paslaugas.

Teigiamų pokyčių bus siekiant palengvinti neįgaliųjų medicininę apžiūrą: nuo kitų metų visose šeimos medicinos paslaugas teikiančiose įstaigose turės būti ir ginekologinė kėdė, pritaikyta neįgalioms pacientėms.

Jį įregistravo tai numatantį pasiūlymą Šalpos pensijų įstatymo pakeitimams.

Jei Seimas pritartų M. Ošmianskienės pasiūlymui, sunkią negalią turintiems žmonėms šalpos negalios pensijos negalėtų būti mažesnės nei 354 eurai, kas šiuo metu yra absoliutaus skurdo riba Lietuvoje.

„Siūlau sunkią negalią turinčius žmones ištraukti iš absoliutaus skurdo, kad galėtume ramiai pasakyti, jog Lietuvoje sunkią negalią turinčių asmenų absoliučiame skurde nėra. Pagal žmogaus teisių principus, kiekvienas asmuo turi teisę gyventi oriai. Tai reiškia, kad sunkią negalią turintys žmonės neturėtų būti priversti gyventi absoliučiame skurde dėl aplinkybių, kurių jie negalėjo kontroliuoti. Todėl siūlau pakoreguoti šalpos neįgalumo pensijų dydžius užtikrinant jiems minimalias reikalingas lėšas pragyvenimui,“ – Eltai sakė pasiūlymo autorė M. Ošmianskienė.

Ji pastebi, kad naujos redakcijos Šalpos pensijų įstatymo projektu siekiama panaikinti skurdą, tačiau dalis sunkią negalią turinčių žmonių vis dar paliekami gyventi absoliučiame skurde.

Absoliutaus skurdo riba – minimalių vartojimo poreikių dydis (MVPD) – kasmet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apskaičiuojamas pajamų, reikalingų minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių bei paslaugų) poreikiams patenkinti, dydis.

Kaip pastebi M. Ošmianskienė, absoliutaus skurdo riba 2023 m. yra 354 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui.

Žmonės su sunkia negalia, dažnai susiduria su papildomomis išlaidomis, kurios nesusijusios su įprastu gyvenimu. 

„Noriu atkreipti dėmesį, kad MVPD skaičiuojamas sveikam žmogui, tačiau žmonės su sunkia negalia, dažnai susiduria su papildomomis išlaidomis, kurios nesusijusios su įprastu gyvenimu. Šios išlaidos gali žymiai viršyti standartines gyvenimo sąnaudas“, – sako M. Ošmianskienė.

Remdamasi šių metų 2023 m. lapkričio mėn. duomenimis M. Ošmianskienė sako, kad asmenų su negalia, kurie bent kartą gavo maisto paketą buvo 23 tūkst. 305 (~10% nuo visų asmenų su negalia). Tai byloja, anot jos, apie didelį asmenų su negalia skurdą ir nepriteklių.

Jei Seimas pritartų, šalpos negalios pensijos didėtų nuo 2024 m. liepos 1 d.

Kaip ELTA jau skelbė, Šalpos pensijų įstatymo pakeitimams jau yra pritaręs Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas (SRDK).

Nuo 2024 m. liepos 1 d. daliai gavėjų turėtų didėti šalpos išmokos ir jos būtų mokamos, nepaisant to, ar gavėjas dirbtų. Šalpos išmokas gautų maždaug 5 tūkstančiais daugiau žmonių.

Iki šiol dirbti ir kartu gauti šalpos išmoką galėjo žmonės, kuriems negalia pripažinta iki 24 metų. Seimui pritarus, situacija keistųsi ir paliestų apie 2 tūkstančius žmonių.

Padėtis reikšmingai keistųsi ir asmenų, netekusių 45–55 proc. darbingumo sukakus 24 metams, atžvilgiu. Kitaip nei buvo iki šiol, jie taip pat įgytų teisę gauti šalpos išmoką. Tokių asmenų galėtų būti iki 3 tūkstančių.

Dėl pasikeitusių koeficientų šalpos išmokos didėtų asmenims, neįgaliais pripažintiems iki 24 metų, netekusiems 45–60 proc. darbingumo – nuo 25 iki 74 eurų. Asmenims, neįgaliais pripažintiems po 24 metų, netekusiems 60 proc. ir daugiau darbingumo – nuo 15 iki 90 eurų. Tuo metu 60 proc. ir daugiau darbingumo netekusiems tėvams ar globėjams, kurie bent 15 metų slaugė namuose neįgalius asmenis, bei motinoms, išauginusioms 5 ar daugiau vaikų, – nuo 49 iki 110 eurų.

Asmenims, netekusiems 45–55 proc. darbingumo sukakus 24 metams, šalpos išmoka siektų nuo 197 iki 235 eurų.

Nuo 2024 m. sausio 1 d. teisę į šalpos išmoką įgytų ir daugiavaikiai tėčiai. Tačiau šalpos išmoką šeimoje gautų tik vienas iš tėvų – arba mama, arba tėtis. Nuo sausio 1 d., pavėlavę kreiptis dėl šalpos išmokos skyrimo, žmonės išmoką galėtų gauti nebe už 6, o už 12 praėjusių mėnesių.

Šalpos išmokas skiria ir moka „Sodra“. Remiantis „Sodros“ 2023 m. III ketvirčio duomenimis, šalpos išmokas gauna per 62,3 tūkst. asmenų.

Pasirūpinti savimi ir kitais

2022 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos šaulių sąjunga pasiekė susitarimą, kuriuo Lietuvos šaulių sąjunga įsipareigojo įgyvendinti trijų dienų Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą (PGĮK) devintų klasių moksleiviams šalies mokyklose.

Tai ne tik sausos teorinės žinios, bet ir praktiniai įgūdžiai, kaip ištikus nelaimei pasirūpinti savimi, šalia esančiu žmogumi ir savo Tėvyne Lietuva. Mokymais visose šalies mokyklose rūpinasi Lietuvos šaulių sąjunga. Kursą veda šauliai, kariai savanoriai, atsargos ir profesinės karo tarnybos kariai – jie tai daro laisvu nuo tarnybos metu.

Per tris kurso dienas jaunuoliai mokosi, kaip elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei bei sveikatai ekstremalių situacijų atveju, išgyvenimo lauko sąlygomis pagrindų, pvz., kaip įkurti laužą, įsirengti pastogę, suteikti pirmąją pagalbą ištikus nelaimei ir kitų įgūdžių, kurie gali praversti ir kasdieniame gyvenime.

Devintokai taip pat supažindinami su įvairia ekipuote, išmoksta, kaip reikėtų paruošti sausą davinį, užsimaskuoti, apsirengti ar saugiai naudotis ginklu, jeigu iškiltų būtinybė, įgyja topografijos žinių. Jeigu devintokas turi elgesio ir emocijų sunkumų ar kitų specialiųjų poreikių, kyla iššūkių, kaip jam perteikti išgyvenimui krizės atveju svarbias žinias.

Svarbu raidos sutrikimų turintiems vaikams

„Bendrojo lavinimo mokyklose mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, tad vedant Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą kyla iššūkių, kaip tinkamai perteikti jiems reikalingą informaciją ir praktinius įgūdžius. Suprantame, kad mūsų instruktoriams būtina turėti žinių ir kompetencijų, kaip dirbti su tokiais vaikais, todėl surengėme teorinius ir praktinius mokymus“, – sakė T. Venskūnas.

Lietuvos šaulių sąjungos darbuotojai bei Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso instruktoriai gilino savo žinias mokymuose „Darbas su elgesio ir emocijų sunkumų turinčiais mokiniais. Situacijų apžvalga ir jų valdymo galimybės“, taip pat dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose, kuriuos vedė „Diemedžio“ ugdymo centras ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro specialistai.

„Mokymus veda pedagogai, kurie patys jau ne vienerius metus dirba su įvairių raidos sutrikimų turinčiais vaikais, silpnaregiais ir aklaisiais mokiniais, – pasakojo LŠS Pilietinio ugdymo skyriaus vedėja Sandra Vasiliauskienė. – Darbas vyksta nedidelėse grupėse, tad galime patys įsijausti į situacijas, ką patiria aklasis ar silpnaregis, kitų specialiųjų poreikių turintis asmuo, kaip jis supranta aplinką, kaip geba priimti informaciją“.

Šauliai ypač džiaugėsi, kad mokymus vedę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro pedagogai buvo kruopščiai išanalizavę Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso programą ir dalijosi savo žiniomis, patirtimi bei praktiniais patarimais, kaip šią informaciją geriausiai perteikti specialiųjų poreikių turintiems vaikams.

Praverčia ir kasdieniame gyvenime

„Su daugeliu dalykų esame susipažinę teoriškai, o šių mokymų privalumas – praktinė patirtis ir įgūdžiai. Mokymus vedę pedagogai padėjo mums suprasti ir patirti, kaip judėti tam tikroje vietoje, orientuotis aplinkoje, jeigu esi neregys ar silpnaregis, kaip suteikti pirmąją pagalbą – pasinaudoti turniketu, subintuoti ranką ar užklijuoti pleistrą, kai nieko nematai. Iššūkių nemažai, tačiau tokie įgūdžiai praverčia ir kasdieniame gyvenime“, – pastebėjo LŠS Pilietinio ugdymo skyriaus Neformaliojo švietimo mokytoja Gertrūda Šitkauskaitė.

Anot jos, ypač naudingi buvo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro specialistų patarimai, kaip nematantį žmogų išmokyti susikrauti kuprinę, kaip iš jos išimti daiktus ir vėl susidėti.

„Nereginčiam žmogui itin svarbu žinoti, kokie daiktai ir kur yra jo gyvenamoje, darbo aplinkoje. Tvarka labai svarbi ir kuprinėje, kitaip jam bus labai sunku ką nors susirasti. Vesdami pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą norime, kad visi vaikai be išimties įsisavintų ne tik teorines žinias, bet ir įgytų praktinių įgūdžių“, – pabrėžė G. Šitkauskaitė.

2023–2024 mokslo metais Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą išklausys 50 proc. Lietuvos devintokų. Kitais mokslo metais šis kursas bus privalomas visiems devintų klasių moksleiviams.

„Planuojame surengti dar ne vienus tokio pobūdžio mokymus mūsų šauliams ir instruktoriams, nes tobulėti tikrai yra kur, o specialiųjų poreikių spektras gan platus. Be to, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, yra ir tarp jaunųjų šaulių, tad žinios ir gebėjimai, kaip dirbti su šiais vaikais, labai praverčia“, – neabejojo LŠS patarėjas Tadas Venskūnas.

„Jau šį mėnesį neįgaliuosius pasieks didesnis finansavimas socialinės reabilitacijos paslaugoms. Šioms paslaugoms valstybė per mėnesį skiria 41,5 euro, savivaldybės pridedama dalis nuo spalio mėnesio padidėjo nuo 17,5 iki 24,5 euro“, – rašė A. Vaitkus.

Sprendimą nutarta priimti pabendravus su neįgaliaisiais, atsižvelgus į jų poreikius bei išsakytas nuomones.

„Jie pagrįstai kėlė klausimą, kodėl Klaipėdoje taikomas mažesnis dydis nei kituose miestuose. Esu tikras ir neabejoju, kad esame pajėgūs pasirūpinti socialiai pažeidžiama visuomenės dalimi, ir tai vienas iš mūsų priešrinkiminių pažadų ištesėjimas“, – neabejojo Klaipėdos meras.

Technologinės galimybės

Garsinis vaizdavimas – specialus filmo pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams žiūrovams, jiems papildomai balsu pasakojant apie ekrane vykstantį veiksmą. „Nepatogaus kino“ seanso metu žiūrovai galėjo išbandyti naujovę – specialią programėlę „Earcatch“. Joje buvo įdėtas specialus filmo „Toli“ (rež. Ruslanas Fedotowas) garsinio vaizdavimo takelis, kurio žiūrovai, pasinaudoję savo mobiliaisiais telefonais ir ausinėmis, galėjo klausytis sinchroniškai su kino ekrane rodomu vaizdu.

Po filmo peržiūros Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, Lietuvos negalios organizacijų forumo, Lietuvos kino centro, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovai diskutavo apie tai, ką reikėtų nuveikti, kad kinas Lietuvoje taptų prieinamesnis žmonėms su regos ir klausos negalia.

Valstybės vaidmuo

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis iškėlė klausimą, ar neverta sekti kitų Europos šalių pavyzdžiu, kai valstybinis finansavimas skiriamas tik tiems filmams, kurie išleidžiami su garsiniu vaizdavimu? Pasak jo, tokią praktiką taiko ir kaimynai estai, jau nekalbant apie Skandinavijos šalis.

Valstybinį finansavimą kino projektams skirstančio Lietuvos kino centro (LKC) atstovas Audrius Kuprevičius pritarė, kad garsinis vaizdavimas – skatintinas ir reikalingas dalykas, ir pridūrė, kad LKC kryptingai tuo keliu eina. Pvz., centras, restauruodamas lietuvių kino klasikos kūrinius, daugumą filmų iškart pritaiko klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. Be to, filmams platinti kino teatruose LKC skiria papildomų lėšų tiems kūriniams, kurie pritaikomi regos ir klausos negalią turintiems asmenims.

Tad pritaikomų filmų skaičiai didėja, tačiau A. Kuprevičius pripažįsta, kad viskas vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Anksčiau tam trukdė ir techniniai dalykai – buvo reikalinga speciali infrastruktūra, tačiau dabar, vystantis technologinėms naujovėms ir atsiradus galimybei filmo garsinio vaizdavimo takelį pasileisti savo telefone, trukdžių lieka žymiai mažiau. Tad, pasak jo, žingsnis po žingsnio galbūt bus prieita ir prie visuotinio privalomumo.

Įpareigojanti valstybės parama

Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovė prodiuserė Marija Razgutė priminė, kad Lietuvos kino industrija – dar labai jauna, tad būtų neteisinga iškart lygintis su senas tradicijas turinčiomis Europos šalimis. Pasak jos, kai kuriems lietuviškiems filmams papildomi pinigai, reikalingi garsinio vaizdavimo takeliui sukurti, gali būti svari suma bendrame biudžete. Tačiau vis dėlto dažniau filmo nepritaikymą lemia paprasčiausias tradicijos nebuvimas – mūsų industrija dar tik mokosi.

Savo prodiusuotus filmus nutarusi pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms, M. Razgutė pasakoja nežinojusi, nuo ko pradėti, – teko iš esmės aiškintis procesus, o kai filmus pavyko pritaikyti, ji sulaukė kitų prodiuserių skambučių su tais pačiais klausimais, į kuriuos atsakymų jai teko ieškoti.

Aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje norėtų turėti galimybę žiūrėti ne vien restauruotą kino klasiką, bet ir populiariuosius filmus.

„Tai ne raketų mokslas, tačiau dabar kiekvienas aiškinasi iš naujo ir kuriasi sau procesą“, – pasakojo M. Razgutė ir pridūrė, kad prodiuseriams pagelbėtų ir aiškus proceso aprašymas – žingsnių planas tiems, kas filmą mėgina pritaikyti pirmą kartą.

M. Razgutė sakė galinti užtikrinti, kad nėra nė vieno prodiuserio, kuris nesuprastų filmo pritaikymo svarbos, bet dar trūksta tradicijos, procesų išmanymo, o kartais – finansų. Tad ji sakė linkusi palaikyti idėją, kad visi valstybės finansuojami filmai būtų įpareigojami būti pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms.

Paklausa garantuota?

AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas pakomentavo ir autoriaus teisių aspektą – įstatymai leidžia kūrinį atgaminti be autoriaus sutikimo, jei jis pritaikomas negalią turinčių žmonių poreikiams. Maža to, renginio metu demonstruotos programėlės atveju jis teigė net nematantis autoriaus teisių objekto – joje yra tik vaizduojamo kūrinio įgarsinimas, o pats kūrinys programėlėje net nenaudojamas. Tad iš teisinės pusės jokių trukdžių garsiniam vaizdavimui nėra – belieka valios ir finansų klausimai.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Vilmantas Balčikonis atkreipė dėmesį ir į galimą naudą patiems filmams – jų pritaikymas atvertų naują auditoriją, kuri kol kas visiškai neturi pasiūlos. Galimą auditorijos dydį jis iliustravo nesenu pavyzdžiu.

„Vykstant Karaliaus Mindaugo taurei, su LRT sutarėme rengti krepšinio varžybų garsinį vaizdavimą ir apie tai paskelbėme savo bendruomenei. Peržiūrų skaičius nustebino mus pačius – ne svarbiausias varžybas  žiūrėjo apie 3 tūkst. žmonių, o tiesioginę finalo transliaciją – 5 tūkst.“, – sakė V. Balčikonis.

Tad papildomos auditorijos filmams potencialas išties nemažas. V. Balčikonis pridūrė, kad aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje norėtų galimybės žiūrėti ne vien restauruotą kino klasiką, bet ir populiariuosius filmus.

Renginį inicijavusio festivalio „Nepatogus kinas“ vadovo Gedimino Andriukaičio teigimu, naujosios technologijos atveria puikių lietuviškų filmų pritaikymo akliesiems ir silpnaregiams žiūrovams perspektyvų.

„Pradėję rengti garsinio vaizdavimo seansus dar 2018 m., susidūrėme su daugybe techninių barjerų, kuriuos naujosios programėlės šiandien visiškai išsprendžia. Dabar svarbu Lietuvoje pasirinkti mobiliąją aplikaciją, kuri taps pagrindiniu garsinio vaizdavimo takelių šaltiniu, aktyviai apie jį komunikuoti ir skatinti naujai kuriamų lietuviškų filmų prodiuserius su Lietuvos kino centro pagalba didinti garsinio vaizdavimo adaptacijų skaičių“, – sakė jis.