Iš meilės ir pagarbos

„Dar niekada savo gimtadienio nešvenčiau su tiek daug žmonių“, – prisipažino N. Narmontaitė, kreipdamasi į savo ypatingojo kūrybos vakaro svečius. Tuos, kurie susirinko sostinės Vaidilos teatre, suskaičiuoti nesunku. Garsaus dekoratoriaus, floristo Manto Petruškevičiaus išpuoštoje salėje, prie apskritų stalų, jų susėdo per šimtą. Sunkiau suskaičiuoti televizijos žiūrovus, balandžio 12-ąją, N. Narmonaitės gimimo dieną, LRT PLIUS eteryje neakivaizdžiai paviešėjusius jubiliejaus iškilmėse.

Anot šį vakarą surengusios Vidos Ramaškienės, jų – gausybė. „Pernai rugsėjį per Lietuvos nacionalinę televiziją parodžius jubiliejinį Vaivos Mainelytės kūrybos vakarą „Su Meile – Vaiva M.“ paaiškėjo, kad reitingais ši transliacija nurungė net krepšinio rungtynes. Žmonėms labai reikia tokių renginių ir reginių“, – įsitikinusi festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja V. Ramaškienė, įsteigusi savo paramos fondą.

Šio fondo misija – ne tik remti jaunuosius kūrėjus, bet ir priminti Lietuvos kinui nusipelniusius vardus. V. Mainelytės 75 metų jubiliejaus ir 60 metų sukakties teatro scenoje paminėjimas Vaidilos teatre ir buvo renginių ciklo „pirmoji kregždė“.

Šįkart knyga bus ne apie teatrą, bet apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.

„Norime pagerbti tuos vyresniosios kartos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius, kurie savo darbais mums suteikė daug džiaugsmo. Man teko lankytis daugelyje pasaulio kino festivalių – kaip ten gražiai mokama nusilenkti vyresniems kūrėjams! O mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai“, – viliasi V. Ramaškienė, jau planuojanti kitą – aktoriaus Vido Petkevičiaus – kūrybinį vakarą.

Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai.

Puošniai: jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes – M. Callas ir M. Dietrich. M. Savičiūtės nuotr.

V. Ramaškienės paramos fondo vadovė pastebi, kad kai kurie Lietuvos kino grandai ir dabar aktyviai tebekuria, o kai kurie – primiršti. Jiems toks neįprastas paminėjimo formatas – kūrybinis vakaras, transliuojamas per televiziją, – tam tikras iššūkis. Moterims dar ir dėl aprangos tenka pasukti galvą. „Bet aktorės moka nustebinti“, – šypsosi V. Ramaškienė.

Išties pribloškiančiai savo šventėse atrodė ir V. Mainelytė su specialiai jubiliejiniam vakarui dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtu baltu kostiumu, ir N. Narmontaitė, kurios įvaizdžiu pasirūpino dizaineris Egidijus Rainys, sukūręs aktorei tviskančią juodą suknelę, prisidėjęs ir prie gėlėtos suknelės, kurią vilkėdama ji pasitiko svečius, kūrimo.

Stebuklingas gyduolis

„Kadangi vakaras buvo nufilmuotas likus dešimčiai dienų iki gimtadienio ir informacija apie tai iš karto pasklido socialiniuose tinkluose, dar ir televizija nuolat anonsavo transliaciją, – buvo suklaidinti tie, kurie nežinojo tikrosios mano gimimo dienos. Tai aš visą tą laiką iki balandžio 12-osios priiminėjau sveikinimus – išėjo toks išplėstinis sveikinimų koncertas, – juokiasi aktorė, neturėjusi baimių dėl vyraujančio įsitikinimo, kad negerai švęsti gimtadienį iš anksto. – Aš neprietaringa, galiu švęsti ir prieš, ir po. Tik džiaugtis turiu ir dėkoti už parodytą dėmesį.“

„Dėkoju Jums“, – taip ir buvo pavadintas jubiliejinis aktorės kūrybos vakaras, kurį vesti N. Narmontaitė patikėjo geram savo bičiuliui operos solistui Liudui Mikalauskui.

Prasminga: N. Narmontaitės jubiliejinis vakaras – antrasis iš V. Ramaškienės paramos fondo rengiamų vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. M. Savičiūtės nuotr.

„Kai pati vedu renginius, trupučiuką jaudinuosi, o šį kartą buvau visiškai rami, – dalijasi išgyvenimais N. Narmontaitė, „pagauta“ jau po šventinio vakaro, jau įsisukus darbų smagračiui. – Žinojau, kad Liudas suprato mano kodą: jokios pompastikos! Norėjau, kad vakaras būtų šiltas, jaukus, linksmas.“

Scenos virtuozui puikiai pavyko susidoroti su užduotimi: iškilmių svečiai ir gerumo, ir juoko ašaras braukė. O jubiliatė braukė... prakaitą. Ne todėl, kad būtų vargusi – scena, filmavimo kameros ir prožektoriai aktorei yra įprasti.

Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas.

„Turėjau kitą rūpestį. Šiaip aš labai retai sergu, bet šįkart užkibau. Prieš pat renginį Paulius parnešė namo kažkokį virusą – slogavo, skundėsi gerklės skausmu. Ir aš – iš paskos. Temperatūra nebuvo aukšta, bet tris dienas be perstojo gėriau aviečių, liepžiedžių arbatas. Ir stipriai prakaitavau. Kiek turėjau patalynės, visą sunaudojau, kas porą valandų vis naują pervilkdama. Pasakiau sau: trūks plyš, turiu prisikelti! Turiu stovėti scenoje ir kad niekas nieko nesuprastų! Taip ir buvo. O prakaitas nuo sprando per nugarą upeliais tekėjo – iki triusikų, – dabar jau kvatojasi aktorė, puikiai žinanti, kad tokie eksperimentai su sveikata ne visada gerai baigiasi. – Žinoma, rizikos yra, bet būna ir stebuklų. Kitą rytą po renginio buvau absoliučiai sveika!“

„Jos moto – nusišypsok, ir organizme mirs vienas mikrobas!“ – taikliai pastebėjo jubiliejinio vakaro vedėjas L. Mikalauskas. Ir negali suabejoti tokio recepto veiksmingumu – šypsenai, nedingusiai nuo jubiliatės veido nė akimirkai, mikrobai pasidavė.

Drauge: šventėje buvo daug teatro ir kino kūrėjų, tarp jų – aktorius D. Svobonas, dėstytoja J. Ušinskaitė, režisierius G. Padegimas. M. Savičiūtės nuotr.

Išsaugoti vidinį vaiką

Gerų emocijų ir nuoširdaus juoko dozė geriau nei vaistai padėjo ir vienai iš itin brangių N. Narmontaitei viešnių. „Atėjau į renginį su aukštu spaudimu, grįžusi pasimatavau – kuo puikiausias!“ – telefonu pasakojo ilgametė Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Judita Ušinskaitė, Nijolę mokiusi teatrinio meno.

„Didžioji mano profesijos mokytoja – šviesaus atminimo Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dėstytoja profesorė Irena Vaišytė. Ji tikėjo manimi, augino, atvėrė. Ir antroji mano aktoriaus meistriškumo dėstytoja, J. Ušinskaitė, man be galo daug davė. Iki šiol bendraujame kaip geriausios draugės. Esu dėkinga likimui, kad suvedė“, – ne kartą pagarbą ir meilę dėstytojai yra išpažinusi aktorė.

Ir dėstytoja negaili jai pačių gražiausių žodžių. „Koks čia jubiliejus! Man ji mergaitė, ir viskas, – šypsosi 85-erių pedagogė, atmintyje ir širdyje sauganti išskirtinę studentę. – Jaunystėje išryškėję jos bruožai – darbštumas, valia, širdies gerumas – išliko ir dar labiau sustiprėjo. Nesvietiškas buvo jos uolumas! Važiuojame į kolūkį bulvių kasti – Nijolė pirmoji. Reikia vainiko, mirus dėstytojo mamai, – Nijolė, žiūrėk, po valandos iš Valakampių grįžta pati nupynusi, negali atsigrožėti.“

Artimiausi: pasveikinti jubiliatės iš Tenerifės atvyko aktorės sūnus Simonas su šeima. Anūkė Kamilė iki ašarų prajuokino močiutę Nijolę, prabilusi žemaitiškai. M. Savičiūtės nuotr.

J. Ušinskaitė taip pat vardija savybes, itin vertingas aktorystės kelyje. „Nijolė labai kūrybinga, veržli, deganti, atkakliai siekianti savo tikslo. Neabejojau, kad ji daug pasieks! – sako dėstytoja, nesuabejojusi savo auklėtinės sėkme ir tada, kai N. Narmotaitė išėjo iš teatro. – Kiti išėję pakeitė profesiją, dingo iš aktorinio lauko, bet ne Nijolė! Žinodama jos kūrybingumą ir valingą charakterį, nelabai jaudinausi.“

Pedagogės nenustebino ir Nijolės knygų „serialas“: jų, netradiciškai pasakojančių apie teatrą ir jo žmones, N. Narmontaitė išleido septynias.

„Knygos – dar viena jos kūrybinės raiškos forma. Ji surado gražų būdą pagerbti kolegas. Mane be galo žavi Nijolės ištikimybė savo draugams. Ji labai gražiai bendrauja su aktoriais, moka pasidžiaugti jų sėkme, o prireikus – ir padėti. Būdama labai užimta, ji rasdavo laiko nuolat aplankyti Gražiną Balandytę“, – J. Ušinskaitė prisimena abiejų aktorių draugystę, prasidėjusią Kauno teatre ir siejusią iki pat G. Balandytės mirties.

Kaip ir dera pedagogei, pašnekovė apibendrina: „Nijolėje gražiai susijungia profesionalumas, žmogiškumas ir vaikiškumas gerąja prasme. O aktoriui labai svarbu išsaugoti savyje vidinį vaiką. Nijolė tai sugebėjo.“

Geležinės valios džiugena

Vaikystėje karams ant stogų vadovavusiai Nijolei pavyko išsaugoti ne tik vaiką savyje, bet ir nutrūktgalviškumą. Jai patiko Astridos Lindgren herojė Pepė, nuolat ieškojusi džiugenos. To visada siekė ir pati aktorė: atrasti gyvenimo džiaugsmo ir dalytis juo su kitais.

Todėl N. Narmontaitės Kauno etape, kuris nebuvo dosnus vaidmenų, atsirado padūkėliška „užklasinė“ veikla: ne tik vaikų, bet ir tėvelių mėgti teatro „Džiugena“ spektakliai, iš humoro grupės „Šlipsas“ išaugusios pavargusių inteligentų grupės „Salionas Briliantinas“ anšlaginiai pasirodymai.

„Tai buvo tokia kūrybinė mankšta! Antra konservatorija, – šypsosi tuomet komandoje buvęs aktorius Dainius Svobonas. – Mus siejo gražus kūrybinis bendradarbiavimas. Ne veltui aktoriai sako, kad geras scenos partneris yra Dievo dovana. Per pasitikėjimą vienas kitu, per juoką gimė gražių dalykų.“

Daug įsimintinų personažų sukūręs aktorius, tapęs vienu ryškiausiu Nacionalinio Kauno dramos teatro žvaigždyne, nesistebėjo, kai kolegė Nijolė nusprendė išeiti iš teatro.

„Supratau, kad Nijolė norėjo daugiau. Deja, daugelis režisierių nemėgsta stiprių asmenybių. Ji išėjo daryti tai, ką nori ir gali“, – mano D. Svobonas, visą laiką stebėjęsis Nijolės hiperaktyvumu.

„Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas“, – pripažįsta kolega, kuriam vaikiškame spektaklyje teko vaidinti ir N. Narmontaitės personažės brolį dvynį.

D. Svobonas prisipažįsta, kad gražiausia jam Nijolė buvo tuomet, kai pamatė ją kitokią. „Grįžo kartą ji iš filmavimo. Traukiniu, naktį. Mes su Egidijum (Egidijus Stancikas, dabartinis Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas, anuomet drauge vaidinęs „Džiugenoje“ – aut. past.) gyvenome gretimuose bendrabučio kambariuose. Durų niekada nerakindavome. Ateina Nijolė kokią trečią nakties, klest ant lovos ir sako: „Einam repetuoti!“. O pati tokia išsunkta, kokios niekada nebuvau matęs. Regis, paliestum – subyrėtų. Tokia pažeidžiama ir... tokia graži! – dalijasi prisiminimais D. Svobonas. – Ir, žinoma, tą naktį mes repetavome. Buvimas greta tokio valingo žmogaus kaip Nijolė užkuria.“

Diapazonas: nuo dramatiško M. Callas vaidmens iki koncertinių pasirodymų – toks įvairiapusis N. Narmontaitės talentas. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žemaitiškas užtaisas

N. Narmontaitės valia susideda iš kelių dėmenų. Nemenka ir prigimties porcija – žemaitiškas atkaklumas ir Avino pagal horoskopą užsispyrimas. Tai jai padeda įveikti gyvenimo kalnus, priimti svarbius sprendimus.

„Jei reikia priimti sprendimą, ilgai galvoju, bet kai nusprendžiu – tvirtai!“ – sakė taip buvus ir tuomet, kai apsisprendė atsisveikinti su 24 metus žiūrovų dėmesio nepristigusiu spektakliu „Meistriškumo pamoka“.

„Manau, šį spektaklį pamatė visi teatro ir mano gerbėjai, – sako Marios Callas vaidmens kūrėja. – O vienas jų – daugiau nei 20 kartų!“

Mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai.

Aktorė įvardija savo talento gerbėją Artūrą Čižiūną, dažnai į spektaklį atsivedantį ir gausią draugų kompaniją. „Artūras man yra prisipažinęs, kad šis spektaklis jį įkrauna, po jo kaskart atsiranda impulsas veikti, kurti“, – pasakoja apie interjero dizainerį, studijos „Artis Design“ vadovą.

Jį N. Narmontaitė pakvies ir į atsisveikinimo spektaklį balandžio 24-ąją, kuriame laukia daug staigmenų.

„Pakviečiau absoliučiai visus, kurie kada nors yra vaidinę spektaklyje. Finale jie visi pakils į sceną. Spektaklyje aš vaidinu apsigobusi skara – tos skaros atkirptą juostą simboliškai išsidalysime visi. Laukia ir Pauliaus dovana – jo paties gamintas vynas su specialiomis spektakliui skirtomis etiketėmis. O paskui – balius mūsų namuose!“ – šypsosi svetingoji aktorė, garsėjanti ir savo kulinariniais talentais.

Vizitinė kortelė

Ar neliūdna atsisveikinti su, kaip pati aktorė sako, dūšios vaidmeniu? Juk žymaus režisieriaus Gyčio Padegimo pastatymas – dviejų dalių drama su operiniu dainavimu – apie legendinę praėjusio šimtmečio operos primadoną buvo vienas žiūrimiausių spektaklių Lietuvoje, o M. Callas vaidmuo tapo N. Narmontaitės vizitine kortele.

„Pirmiausia amerikiečių dramaturgo Terrence‘o McNally pjesę „Meistriškumo pamoka“ perskaičiau angliškai. Mano anglų kalbos žinios nėra tokios, kad pagaučiau visus niuansus, tačiau jau tada suvokiau – tai yra mano!“ – dalijasi lemtingo apsisprendimo prisiminimais.

O vėliau sekė darbas ir atsakomybė. „Reikėjo daug drąsos imtis šio vaidmens, žinant asmenybės mastelį“, – pripažįsta aktorė. Kad suprastų M. Callas, praėjusio šimtmečio operos primadonos, stiprybę ir pažeidžiamumą, dvasinį maksimalizmą ir beprotišką meilę graikų milijardieriui, aktorė išvažinėjo visais savo herojės keliais.

Personažas: N. Narmontaitė prisipažįsta, kad yra panaši į Pepę Ilgakojinę – kaip ir vaikiškos knygos herojė, nuolat ieško džiugenos. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Aš stovėjau prie jos namo, kur kažkokio paparacio padaryta paskutinė jos nuotrauka, išvaikščiojau jos mėgtą kaštonų alėją, buvau kapinėse, kur prie paminklinės lentos niekada nevysta gėlės – jos pelenai išbarstyti Egėjo jūroje. O kai važiavau į Milano „La Scala“ – teatrą, kurio primadona buvo M. Callas, režisierius G. Padegimas prisakė aplankyti ir teatro muziejų: „Pažiūrėk į jos portretą, į jos akis!“. Tai išties padėjo „įeiti“ į savo heroję. Grįžusi namo jau žinojau, kaip kurti vaidmenį. Manau, ji neturėtų pykti manęs už tą vaidmenį. Tikiu, kad kada nors mes susitiksime kažkur Ten ir apsikabinsime“, – šypteli aktorė, ir savo pačios namus pavertusi mylimos herojės muziejumi – yra surinkusi viską, ką pavyko rasti apie šios iškilios asmenybės gyvenimą ir kūrybą.

Todėl Nijolę itin nudžiugino sutuoktinio P. Kovo dovana – kelionė į pernai Atėnuose atidarytą muziejų, skirtą vienai žymiausių XX a. operos dainininkių M. Callas. Labai simboliškas skaičių sutapimas: muziejaus eksponatai kaupti 24 metus. Centrinės Sintagmos aikštės keturių aukštų pastate jų eksponuojama per 1 300.

Kitokia knyga

Tiesa, į Atėnus Nijolė su Pauliumi leisis vėliau. Šįsyk nepavyko laikytis jųdviejų tradicijos – gimtadienius paminėti kelionėje. Planus pakoregavo N. Narmontaitės kūrybinis vakaras, besibaigiantis spektaklio „Meistriškumo pamoka“ turas.

„Spektakliai – kone kasdien. Balandžio 24-ąją suvaidiname paskutinį ir iškart išskrendam į Ameriką. Pakvietė lietuvių bendruomenė, laukia susitikimai keliose valstijoje. Tuo pačiu ir pakeliausime“, – dalijasi mėnesį truksiančios kelionės planais.

Tada – ir Graikija, ir tradicinė žvejyba Norvegijoje. Ir – didžiulis naujas sumanymas, kurio paslapties N. Narmontaitė nesaugo po devyniais užraktais. „Nesu prietaringa“, – pakartoja pašnekovė, jau ir jubiliejiniame vakare atskleidusi planus. Gimtadienio svečiai buvo paraginti nenešti dovanų, o pagal galimybes prisidėti prie būsimos knygos leidybos.

„Ji bus kitokia ne vien todėl, kad šįkart ją leisime patys, – sako autorė, ankstesnes savo knygas patikėdavusi leidyklai „Alma Littera“, didžioji jų dalis – serijos „Ko nematė žiūrovai“. – Šįkart knyga bus ne apie teatrą, o apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.“

Šiai knygai įkvėpė N. Narmontaitės įprotis užsirašinėti jųdviejų su Pauliumi pokalbiuose išsakytas mintis. O kalbėtis su juo labai įdomu. Žymus buriuotojas, „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“ idėjos bendraautorius ir projekto vykdytojas, „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas, knygos „Gyvenimas audroje“ autorius, verslo konsultantas, lektorius – tai vis P. Kovas. „Kad ir ką Paulius darytų, man viskas – menas“, – sako Nijolė apie savo sutuoktinį, su kuriuo sieja ir išskirtinė sielų giminystė, ir bendri pomėgiai.

Prie gero humoro savo skaitytojus pripratinusi autorė patikina, kad ir šįsyk laukia daug juoko. Gal bus ir tvirto santuokinio ryšio receptų? „Patarimų nedalysime, tik pasidalysime savo gyvenimu – santykiais, darbais, laisvalaikiu, kelionėmis“, – prasitaria N. Narmontaitė, planuojanti knygą baigti per metus.

Apie tolesnius planus negalvojame. „Mano mintys visada – į priekį. Galvoju ne apie tai, kas buvo, o kas bus toliau“, – nusijuokia talentinga kūrėja, neabejotinai pateiksianti dar begalę netikėtumų.

Geras N. Narmontaitės bičiulis, dainininkas L. Mikalauskas buvo pakviestas vesti jubiliejinį aktorės vakarą, kurį surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Fondo tikslas – prisiminti Lietuvos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius. Jubiliejinį N. Narmontaitės vakarą filmavo LRT televizija – laida bus transliuojama tikrojo aktorės gimtadienio dieną – balandžio 12-ąją.

Jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes, scenos primadonas – Marią Callas ir Marlenę Dietrich. Stilinga šviesių plaukų šukuosena, raudonos lūpos ir elegantiška, tviskanti juoda suknia, kurią specialiai šiai progai pasiuvo drabužių dizaineris Egidijus Rainys.

„Esate talentinga, energinga ir nuoširdi Lietuvos kultūros padangės žvaigždė, kurios šviesa praturtina ir šalia esančius“, – tokius Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimo žodžius N. Narmontaitei perdavė premjerės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Dar tokiame gausiame žmonių būryje nesu šventusi nė vieno savo gimtadienio, čia susirinko mano brangiausi, artimiausi draugai, dar daugiau žmonių prie mūsų prisijungs prie televizorių ekranų, – susirinkusiesiems dėkojo aktorė N. Narmontaitė, priminusi, kad jos laimės skaičius yra septyni. – Kiekviena savaitės diena, kurių yra septynios, man yra tarsi septyni pasaulio stebuklai – vis kitokia. Septynios muzikos natos man padeda išreikšti jausmus, žvelgdama į septynių spalvų vaivorykštę, negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. Net jei kalbame apie amžių, vyrai gal to nežino, bet mes, moterys, turime septynis gyvenimo etapus – būname kūdikiais, mergaitėmis, merginomis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis. Ir mano laimingos vaikystės miestas – Telšiai – stovi ant septynių kalvų, štai, sėdi bičiuliai telšiečiai, kartu su jais ir mano vaikystės draugės.“

M. Savičiūtės nuotr.

„Nijolė yra mūsų miesto pasididžiavimas, užkietėjusi žemaičių kultūros puoselėtoja“, – gerų žodžių kraštietei negailėjo prie šventės organizavimo prisidėjęs „Žemaitijos pieno“ generalinis direktorius Robertas Pažemeckas, o Nijolė svečius prajuokino priminusi kolegos aktoriaus Adolfo Večerskio frazę, paaiškinančią, kodėl Nijolei taip lengva apsiverkti kino ar serialo filmavimo aikštelėje: „Taigi, tu pagalvoji apie savo metus!“

M. Savičiūtės nuotr.

Ant scenos nuskambėjo ir daugiau smagių prisiminimų, kuriuos pasakojo aktoriai, Nijolės pirmoji dėstytoja Judita Ušinskaitė ir kolegos iš Šiaulių dramos ir Kauno dramos teatrų.

M. Savičiūtės nuotr.

Svečiai kartu dainavo mėgstamo aktorės personažo – Pepės Ilgakojinės dainelę, lingavo pagal L. Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekamą Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ ir iki ašarų kvatojo išgirdę, kaip žemaitiškai su močiute Nijole kalba Tenerifėje gyvenanti aktorės anūkė Kamilė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Užaugau teatro užkulisiuose, daug laiko praleidau teatre, mačiau tavo kuriamus personažus, skirtingas emocijas, kurios leido man užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Dėkoju tau už meilę ir visišką palaikymą“,– scenoje susijaudinęs kalbėjo aktorės sūnus Simonas Sabonaitis, į šventę atvykęs su žmona Daiva.

Ne mažiau jaudulio scenoje išgyveno ir Nijolės vyras Paulius Kovas. Parklupęs ant kelių, jis pažadėjo visiems žmonos prašymams sakyti „taip“. „Prieš penkiolika metų pasakei man „taip“, niekada daugiau nesi pasakiusi „ne“. Dabar mano eilė tau pažadėti, ar sutinki?“ – paklausė Paulius ir vos nepamiršo įteikti jubiliatei savo dovanos – bilietų į Atėnus, į neseniai šiame mieste atidarytą Marios Callas muziejų.

M. Savičiūtės nuotr.

Vidos Ramaškienės paramos fondas tęs savo veiklą ir dar šiais metais surengs vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai. Nijolės Narmontaitės jubiliejinis vakaras per „LRT Plius“ bus parodytas balandžio 12 dieną.

1

Startas: „Turėjau puikių vaidmenų, gerą aktorinę mokyklą ir pirmąjį savo teatrą prisimenu su didžiausia meile“, – kalba aktorė apie septynerius metus Šiaulių dramos teatre. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas yra vienas? Pradžių pradžia. Man tai Telšiai, miestas, kuriame gimiau, užaugau, baigiau mokyklą. Labai artima Ericho Marios Remargue’o mintis, kad gražiausias pasaulio miestas yra tas, kuriame žmogus laimingas. Savo vaikystę prisimenu kaip laimingiausią laiką, kai jaučiausi vienintelė ir svarbiausia pasaulyje tiems, kurie myli, saugo, globoja, – tėvams.

Kai tik būnu Telšiuose, pirmučiausia suku į kapines, pas juos. Tokie gražūs tie kapai viduryje miesto ant aukšto kalno. Uždegu žvakelę, pasimeldžiu, taip palengvėja! Ir toliau suku garbės ratą: pravažiuoju S. Daukanto gatve pro tą namą, kuriame gyvenome, pro geležinkelio stotį. Kaip vaizduotė susijaukia regint tą tiltą, ant kurio sėdėdavau kojomis tabaluodama ir žiūrėdavau į traukinius, stebėdavau išlipančius ir įlipančius žmones bandydama įspėti, kur jie keliauja. Aš juk tuomet svajojau iešmininke būti (kvatojasi). Man atrodė, kad tai stebuklų profesija: tik pasuki rankeną – ir veža traukinys ten, kur žmonės gali būti laimingi. Tada pravažiuoju pro Žemaitės mokyklą, kurioje baigiau aštuonias klases, pro penktąją vidurinę, kurioje mokiausi iki vienuoliktos klasės, pro muzikos mokyklą, pro Žemaitės dramos teatrą, į kurį nepatekau, kai buvo renkami aktoriai.

Mylima: N. Narmontaitė Telšiuose prabėgusią vaikystę vadina vienu iš laimingiausių savo gyvenimo etapų. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmasis mano teatras – Šiaulių dramos. Vaidinau jame septynerius metus – 1981–1988-aisiais. Kad ir kokiuose vėliau teatruose dirbau, niekur neradau tokios draugiškos aplinkos – mes buvome viena šeima! Šiauliuose tuomet vaidino Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigęs Sauliaus Bareikio, Olego Ditkovskio, Sigito Jakubausko kursas – jie man buvo dievukai! Kiek daug paramos sulaukiau iš jų ir kitų kolegų. Čia nuo pat pradžios turėjau svarbių, įsimintinų vaidmenų: Kaino žmona Ada (spektaklyje „Kainas“), Adela  („Bernardos Albos namai“), Šatrijos Ragana („Povilas ir Marija“), Marija („Fajansinis nykštukas iš vasaros sodo“), Leida („Paskutinės dvi valandos“) ir daugelį kitų. Turėjau puikių vaidmenų, gerą aktorinę mokyklą ir pirmąjį savo teatrą prisimenu su didžiausia meile.

Vienetas – tai ir pirmoji mano knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Jos pasirodymas 2014-aisiais buvo simbolinis – šie metai Lietuvoje buvo paskelbti Teatro metais. Man patinka, kai žmonės juokiasi, džiaugiasi, todėl norėjosi labai smagiai papasakoti tai, kas visiems, kurie skaitys, pakeltų nuotaiką. Taip ir gimė knygų serija, kurioje su humoru ir ironija pasakojamos aktorių gyvenimo istorijos, atskleidžiami žiūrovams nematomi teatro užkulisiai.

Pagal horoskopą esu Avinas, pirmasis Zodiako ženklas, atveriantis duris į pavasarį, gal dėl to man taip patinka šis metų laikas. Pagal numerologiją, jei žmogus savo gimimo datoje turi bent vieną vienetą, jis yra apdovanotas – sugebantis pasirinkti tikslą ir jo siekti. Aš turiu du vienetus, taigi dvigubai užsidegusi siekiu tikslo. Jei kuo užsidegu, tikrai padarysiu viską, kad ateičiau iki galo! Tas užsispyrimas, ko gero, – iš žemaitiškų šaknų.

2

Motinystė: „Kai gimė Simukas, mano gyvenimas prisipildė ypatingos pilnatvės“, – sako dabar jau 38-erių metų sūnaus mama. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Antrojoje savo knygoje „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai“ likau ištikima savo sumanymui. Pakalbinau virš 70 aktorių, režisierių apie tai, kaip jie ruošėsi stojamiesiems egzaminams, kokių nuotykių patyrė filmuodamiesi kine ar vaidindami teatre, be to, knygoje gausu nuoširdžių patarimų, ką daryti, kad gyvenime būtų linksmiau, o sieloje – šviesiau.

Ir vėlesnėse knygose stengiausi išsaugoti geros energijos ir nuotaikos užtaisą. Manau, tai svarbiausia priežastis, kodėl jos taip laukiamos ir vertinamos skaitytojų. Tikrai nevadinu savęs rašytoja. Rašymas man – be galo smagus bendravimas su žmonėmis. Esu aktorė, kuri mėgsta klausytis, stebėti, juoktis, bendrauti ir visa tai perduoti kitiems. Skaitytojai tai jaučia.

N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Na, o mano gimimo dienoje esantis skaičius 2 (esu gimusi balandžio 12-ąją) turi ypatingą simboliką – tai moteriškumo ir motinystės simbolis. Kas moteriai gali būti svarbiau ir brangiau už motinystę?! Kai 1985-aisiais gimė Simukas, mano gyvenimas prisipildė ypatingos pilnatvės. Dabar jis jau suaugęs vyras, didelis optimistas, visada turintis ką šviesaus pasakyti. Kad ir ką veikčiau, jei paskambina Simas, atsiprašau kitų ir kalbuosi su juo. Man sūnaus skambutis nušviečia visą dieną. Per sūnų mano gyvenime atsirado ir marti Daiva, kurią pamilau ir priėmiau kaip dukrą, ir anūkė Kamilė, didžiausias mano džiaugsmas.

Aš esu kelionių žmogus. Nenustebau sužinojusi, kad skaičius 2 – jų simbolis. Kelionės mane taip įkrauna! Ir nebūtinai po užsienius. Lietuvoje aš – ištisai ant ratų, zigzagais iš vieno kampelio į kitą: spektakliai, koncertai, renginiai, susitikimai, knygų pristatymai... Ar tai būtų koncertinės, ar turistinės kelionės – dievinu jas! Ir visuomet parvykstu nusiteikusi ugningai – kelionės mane įkrauna ir uždega.

3

Bičiulės: darbas Kauno dramos teatre padovanojo ilgametę ir itin brangintą draugystę su aktore G. Balandyte. / BNS nuotr.

Skaičius 3 – visų pirma trečiasis mano gyvenimo miestas Kaunas. Kai režisierius Julius Dautartas pakvietė mane į Kauno dramos teatrą, buvau devintame danguje. Svajojau dirbti vienoje trupėje su Rūta Staliliūnaite, Gražina Balandyte.

Vis galvodavau, kokia būtų likimo dovana bent šalia R. Staliliūnaitės pastovėti. Likimas buvo dosnesnis. Teko kartu dirbti spektakliuose „Smėlio klavyrai“, „Kalnų kalba“. Paskui, kai R. Staliliūnaitė ėmė statyti literatūrines programas, drauge važinėjome per visą Lietuvą. Kad ir kur būtume, visur mačiau begalinę žmonių meilę šiai aktorei nuo Dievo.

Ypatingas ryšys užsimezgė ir su G. Balandyte. Bendraudama su ja niekada nejaučiau amžiaus skirtumo. Ilgainiui ji tapo viena geriausių mano draugių, mano talismanu. Ji iki šiol tebėra man didžiausias pavyzdys, kaip reikia gyventi neverkšlenant dėl smulkmenų.

Kauno teatro scenoje nesijaučiau gerai – tas laikotarpis nebuvo dosnus vaidmenų. Darbą Kaune simboliškai vadinu nepasitenkinimo periodu. Tada atrodė, kad mano jėgos leidžia daugiau, negu aš darau. Netvėriau savo kailyje. Iš to bado gimė labai intensyvi užklasinė veikla.

Mylima: „Pepė man atvėrė akis“, – sako aktorė apie mylimą vaidmenį, kuris padėjo išsivaduoti iš sceninio bado. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ne aš viena ilgėjausi darbų. Susidarė šauni trupė: Dainius Svobonas, Mikas Suraučius, amžinatilsį Vytautas Grigolis, Viktoras Valašinas, Robertas Vaidotas. Jau ir anksčiau šie vyrai turėjo humoristinę grupę „Šlipsas“, o kai aš prie jų prisijungiau, pasivadinome pavargusių inteligentų grupe „Salionas Briliantinas“. Gimė retro stiliaus ir humoro dainų programos, kurios surinkdavo pilnutėles sales. Mes užčiuopėme tai, ko tuo metu trūko žiūrovams, – humoro ir satyros.

Dar viena neišnaudota niša buvo spektakliai vaikams. 1995-aisiais sukūrėme teatrą „Džiugena“, o Pepė Ilgakojinė tapo mylimiausiu personažu. Pepė man atvėrė akis. Prisimenu, kaip vieną vakarą grįžusi po spektaklio supratau, kad esu labai laiminga. Paskui buvo „Brėmeno muzikantai“, „Kelionė į Laplandiją“. Iš darbo teatre trūkumo radosi daug gražių dalykų.

Na, o kalbant apie numerologinę skaičiaus 3 prasmę, sakoma, kad šio skaičiaus žmonės domisi įvairiais mokslais, ypač fizika ir matematika. Gal dėl to, kad mano gimimo datoje nėra trejeto, su matematika mes ne tik nedraugaujame, mūsų santykiai – priešiški (juokiasi). Matematikos mokytojų meldžiau, kad man parašytų trejetą, nes man šių mokslų nereikės, o mainais už tai siūliausi visus mokyklos sienlaikraščius išleisti. Taip ir buvo: sėdėdavau per matematikos pamokas paskutiniame suole ir rašydavau ranka sienlaikraščius. Užtat išmokau kaligrafiškai rašyti!

4

Lūžis: priėmusi sprendimą išeiti iš teatro, N. Narmontaitė nėrė į savarankišką kūrybinę veiklą. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Su skaičiumi 4 – tai juokas. Aš visą laiką galvojau, kad mano skaičius – 7, laimės skaičius. Mėgau jį. Tačiau išsiaiškinau pagal numerologiją, kad mano skaičius 4. Lengvai galima paskaičiuoti, sudėjus gimimo datos skaičius iki vieno (1959 04 12 = 31, tada 3+ 1= 4). Keturi tai keturi, bus ir tas skaičius laimingas! Juk rasti keturlapį dobilą – laimės ženklas.

Man skaičius 4 – tai Vilnius, ketvirtasis mano gyvenimo miestas, su kuriuo susiklostė labai įdomus santykis. Studijų metais aš jo nemėgau, o sutikusi Paulių pamačiau tą miestą jo akimis ir įsimylėjau.

Skaičius 4 dar simbolizuoja ir keturias stichijas: ugnį, orą, vandenį ir žemę. Manyje yra tiek daug ugnies – veržlumo, degimo. Ir pati negaliu atsistebėti – iš kur? Dieve, sakau kartais sau, jau gal reikėtų liautis, ramintis... Ne! Aš visko noriu. Ir tiesiogine prasme man reikia ugnies. Visur, visada. Kad ir kaip vėlai grįžtume į namus Vilniuje, nėra vakaro, kad neužsikurtume židinio. Nebūna ir vakarienės, kad ant stalo nedegtų žvakės. Žvakes perku ne vienetais, o maišais (juokiasi).

Skaičius 4 – dar ir keturi metų laikai. Pavasaris – mano mylimiausias. Ir žmogaus amžiaus tarpsniai: vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Labai nenoriu jaukintis žodžio „senatvė“. Tikiu E. M. Remarque’o žodžiais, suguldytais „Triumfo arkoje“: „Žmogus senas tik tada, kai jau nieko nebemyli“ arba „Jei nebesame vaikiški, tai esame seni.“ Vaikystė iš manęs niekur nesitraukia, mylėti nepaliauju, todėl kol kas vietos senatvei nesu palikusi (juokiasi).

Branda man atėjo tuomet, kai palikau Kauno sceną ir išėjau į niekur. Reikėjo pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie sūnų. Supratau, kad niekas kitas nepasirūpins, – tik aš pati. Perkračiau savo gyvenimą ir kai suvokiau, kad galiu tvarkyti jį taip, kaip noriu, įvyko lūžis. Kartu prasidėjo ir mano aukso amžius.

Pagal numerologiją žmonės, kurių gyvenimo skaičius – 4, yra protingi (aš tokia spontaniška, kad protas nespėja su manimi), praktiški, garbingi žmonės (na, čia tegul kiti sprendžia), tvirto charakterio, ant žemės stovintys, žinantys, ko nori (sutinku), reiklūs sau ir aplinkai (labai labai sutinku), mėgstantys primesti savo nuomonę kitiems ir beprotiškai užsispyrę (juokiasi). Svarbiausia, kad šis skaičius simbolizuoja draugystę, saugumą ir meilę. Man tai labai svarbios vertybės!

5

Bendrystė: „Vienas be kito šiandien nebūtume tuo, kas esame“, – su begaline meile ir pagarba apie savo sutuoktinį P. Kovą kalba N. Narmontaitė. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Skaičius 5 senovės Kinijoje buvo laikomas šventu. Man jis irgi šventas, nes tai Pauliaus gyvenimo skaičius. 23-ejus metus esame kartu ir aš nepaliauju stebėtis tuo begalinio teisingumo, didelės vidinės disciplinos, gražaus dvasinio pasaulio žmogumi.

Jei tikėti numerologija, žmonės penketukai negali pakęsti monotonijos, turi avantiūrizmo gyslelę, aplinkiniams daro didžiulę įtaką. Visų pirma jis daro didžiulę teigiamą įtaką man. Paulius yra tas žmogus, kurio nuomonės klausiu pirmiausia. Kai jis skaito paskaitas – ar apie 1 000-mečio odisėją „Ambersail“, ar apie verslą, ar apie ugdomąjį vadovavimą, kaskart stebiuosi klausydama, kaip jis sklandžiai dėlioja mintis, kaip giliai neria į patirtis. Visi klauso nuščiuvę, visiems jis daro didžiulę įtaką. Jis sugeba karštose situacijose išlaikyti ypatingą racionalumą, šaltą protą, todėl gali padėti rasti geriausią išeitį kritišku momentu. Tai patvirtina ir jo knyga „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“.

Kartais manęs klausia, kaip mes, dvi stiprios asmenybės, sugyvename po vienu stogu, kaip pavyksta suvaldyti tą milžiniškos energijos kamuolį? Išties pagal Zodiaką mes turėtume pasibadyti (juokiasi): Paulius – Ožiaragis, aš – Avinas. Gal ir skirtingi, bet kažkuo labai panašūs ir vienas be kito šiandien nebūtume tuo, kas esame.

N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Daugeliui sunku patikėti, bet mes nesipykstame. Net ginčų nekyla. Aš niekada nenoriu ir neturiu priežasties prieštarauti, nes Pauliaus argumentai visuomet yra stipresni už tai, ką pati būnu sugalvojusi. Be to, kur kitur, jei ne namuose, atrasti ramybę? Kai tiek nerimo aplink, dar namuose jos neturėti?!

Mes prasmingiau paįvairiname savo kasdienybę. Mūsų šeimoje aš esu užmaišytoja – idėjų generatorė, visokios velniavos prigalvojanti. Paulius tik iš pažiūros – ramybės uostas, iš tiesų teisingai apibūdinta, kad žmonės penketukai negali ištverti monotonijos. Jei tik aš balsu pasvarstau apie kokią kelionę, žiūrėk, Paulius jau ieško bilietų. Palauk, sakau, taigi dar neapgalvojome. O ką čia galvoti, sako jis, reikia daryti.

Jis kaip lakmuso popierėlis – ne tik įsiklauso, bet ir turi nuojautą, sugeba permatyti kiaurai. Paulius man padėjo atsikratyti balasto – toksiškų santykių, bereikšmių projektų ar darbų, primestų gyvenimiškų vaidmenų. Paulius mane išmokė branginti savo laiką ir nešvaistyti jo abejotiniems dalykams.

6

Smagiai: rašydama šeštąją knygą N. Narmontaitė pažaidė teatrą... virtuvėje. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kažkodėl visi bijo šešetuko... Jis vertinamas labai prieštaringai, dažnai sakoma: „Nebūsiu šeštas.“ Išties – kas nori būti šeštas? Todėl ant savo šeštosios knygos „Aktoriai ir(gi) skanėdos: ko neragavo žiūrovai“ viršelio „užlipau“ pati.

Kaip ir pirmosiose dviejose savo knygose, vėlesnėse – „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“, „Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai“, „Žvaigždžių alėja. Ko nematė TV žiūrovai“ – pasakojau apie matomus ir nematomus teatro, kino, pramogų pasaulio žmones, o štai šeštojoje pakviečiau atrasti aktorių kulinarinius talentus: sudėjau ne tik smagias teatro istorijas, bet ir patiekalų, kuriais vaišinau savo knygos herojus, receptus. Ir ant viršelio esu pavaizduota su keptuve, nes rašant knygą susijungė du dalykai – plunksna ir keptuvė.

Nedaug tegaliu pasakyti apie šešetuką. Numerologijoje jis apibūdina asmenybės įsižeminimą, materiališkumą, polinkį konkrečiau įsisavinti supantį pasaulį – man tai svetima. Ne mano šis skaičius.

7

Pamėgtas: Maria Callas – itin artimas N. Narmontaitei vaidmuo. Po 23 spektaklio „Meistriškumo pamoka“ gyvavimo metų šiemet vyksta atsisveikinimo turas po Lietuvą. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Naujausia: „77 aktoriai ir režisieriai dalijasi, kas jiems yra laimė. Išėjo labai šviesi knyga“, – sako autorė apie savo septintąjį „kūdikėlį“.

Ši mano knyga – jau septintoji. Kiek daug septynetų gyvenime mus supa: septynios savaitės dienos, septynios vaivorykštės spalvos, septyni žemynai, septynios natos, septyni pasaulio stebuklai, net ir mano mylimas Telšių miestas stovi ant septynių kalvų. Galėčiau tęsti ir tęsti...

Kadangi pagal numerologiją 7 yra laimės skaičius, aš tą skaičių padvigubinau ir apklausiau 77 aktorius ir režisierius, kas jiems yra laimė. Išėjo labai šviesi knyga. Žinoma, nėra stebuklingos laimės formulės, kaip tą laimės paukštę pagauti, – kiekvienam ji sava ir kiekvienas pats turi rasti savo kelią, takelį, aplinkkelį. Mano vienintelis patarimas: jei jautiesi nelaimingas, ieškok kito kelio. Gali būti, kad laimė tavęs laukia už posūkio.

Man laimė yra meilė. Myliu savo žmogų, šeimą, kūrybą. Todėl man labai artimas ir brangus Marios Callas vaidmuo spektaklyje „Meistriškumo pamoka“. Šiemet, minėdami legendinės operos primadonos 100-ąsias gimimo metines ir spektaklio režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybinio darbo 50-metį, atsisveikiname su 23-ejus metus gyvavusiu spektakliu.

Naujausia: „77 aktoriai ir režisieriai dalijasi, kas jiems yra laimė. Išėjo labai šviesi knyga“, – sako autorė apie savo septintąjį „kūdikėlį“. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Aš labai laiminga, kad turėjau galimybę prisiliesti prie šios išskirtinio balso asmenybės, ir dėkoju likimui, kad išdrįsau imtis šio vaidmens.

Šis personažas per tuos 23 metus sustiprino mane ir kaip asmenybę, ir kaip aktorę. Meilė buvo M. Callas gyvenimo varomoji jėga. Sutikusi Aristotle’į Onassį, ji pamilo beprotiška, begaline meile. Ir kai jis viso pasaulio akivaizdoje ją paliko, tai buvo mirties nuosprendis. „Nuo šios dienos mano gyvenimas beprasmis“, – sakė solistė, dėl savo mylimojo praradusi brangiausia, ką turėjo, – dievišką balsą.

Vaidindama ją aš patyriau dvilypius jausmus: iš vienos pusės, kaip herojė, turėčiau mylėti A. Onassį, o kaip moteris iš šalies nekenčiau jo už tai, kiek jis skausmo suteikė M. Callas. Kai baigsis šis etapas ir atsisveikinsime su spektakliu, būtinai ieškosiu stiprios dramaturginės medžiagos naujam spektakliui, kuriame būtų galima suvaidinti su tokia pat jėga.

Su septintąja knyga, kurios pristatymo turą pradėsiu lapkritį, baigsis tam tikras etapas. Žiūriu į lentyną: septynios knygos – daug, tačiau vietos lentynoje irgi dar labai daug (juokiasi). Vieną dalyką suprantu – kad nebegaliu sustoti, kai matau tokią šių knygų paklausą ir sulaukiu tokio nuoširdaus skaitytojų atsako. Jau brandinu galvoje tris knygas, tačiau jos bus šiek tiek kitokio pobūdžio. Su teatrinėmis norėčiau padaryti pauzę.

Su didžiuliu džiaugsmu man raitosi tos knygos, bet vis tiek tai daugiau žaidimas. Taip, knygomis gali daugiau žmonių pasiekti, bet aktorystė suteikia labai didelę pilnatvę. Man reikia to išsipildymo. Labai.

P. S. „Kadangi paguldžius aštuonetą išeitų begalybės ženklas, taip ir aš galėčiau tęsti iki begalybės, – juokiasi ir toliau skaičiuojanti N. Narmontaitė. – Tačiau geriau apsistosiu ties septynetu – laimės skaičiumi. Kadangi man laimė yra meilė, tad ir visiems to linkiu: mylėkite ir būkite mylimi!“

Kaip laidoje pasakos N. Narmontaitė, kadaise ji turėjo pažįstamą, kuri užsieniečiams, mėgstantiems neeilinius išgyvenimus, rengdavo įvairius renginius – Nijolė ir pati ne kartą buvo prie to prisidėjusi.

„Jie prašydavo labai aštrių dalykų, o aš visa tai duodavau. Kartą Milane jų draugai milijonieriai šventė vestuves. Mano užsakovai pasakė, kad jie turi viską, todėl reikėtų kažko, kas padarytų stebuklą. Man pasakė, kad nupirks skrydžio bilietus, gausiu gerą honorarą. Viskas, ką man reikėjo padaryti – įsiveržti į tas vestuves, suvaidinti nėščiąją, pulti jaunikiui ant kaklo ir verkiant sakyti, kad jis mane pametė ir paliko“, – intriguojančią istoriją ims pasakoti aktorė.

N. Narmontaitė neslėps – nepaisant to, jog teko visą savo monologą išmokti itališkai, susigalvoti, kaip imituoti nėščiosios pilvą ir pasipuošti peruku, ji su visomis iškeltomis sąlygomis sutiko gana lengvai. Tiesa, netrukus pasigailėjo…

Aktorę oro uoste pasitiko prabangų džipą vairuojantys nepažįstami žmonės, o atvykus į vestuvių ceremoniją, jau vaidmeniui persirengusiai Nijolei pasidarė be galo silpna. Įspūdinga pilis, puošniausiais apdarais pasipuošusios įvairaus amžiaus moterys, šampano purslai, ugnies fakelai ir fantastiška muzika… Būtent tai privertė aktorę kaip reikiant suabejoti – ar ji tikrai gali padaryti tai, ką pažadėjo?

„Matau tą vaizdą ir galvoju: „Ką aš padariau? Kaip aš dabar įbėgsiu...“ Pradėjau verkti – mane ištiko isterija! Baigėsi visos mano aktorystės. Bet nežiūrint visko, aš jau esu čia – esu atgabenta lėktuvu, man reikia įvykdyti užduotį. Su tomis ašaromis aš įlekiu, puolu jaunajam ant kaklo ir sakau: „Kodėl tu mane palikai ir išėjai, juk mes laukėmės vaiko?!“ – pasakos ji.

N. Narmontaitė atvira – tąkart vaidinti beveik nereikėjo, mat jai pačiai iš siaubo, kad gali sugadinti tokį gražų renginį, ašaros liejosi tiesiog upeliais. O aplinkinių reakcijos į jos pasirodymą, kilusį siaubą tik pastiprino – žmonės pašiurpo, jaunasis pradėjo teisintis, o jaunoji nuo jo trauktis atatupsta.

„O man viskas buvo taip, tarsi didžiausiame košmare – pagalvojau, kad daugiau niekuomet į tokias avantiūras ir nesąmones nesivelsiu. Tačiau, nepaisant visko, susitikus po keleto metų, jie man pasakė, kad iš tų vestuvių jie neprisimena nieko kito, tik tą nėščią išprotėjusią moteriškę“, – dabar jau su šypsena neįtikėtiną istoriją pasakos N. Narmontaitė.

„Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3.

Apie žuvis, grybus, karantino patirtis ir sielų bendrystę su vyru Pauliumi Kovu N. Narmontaitė kalbėjosi su žurnaliste Laive Radzevičiene.

– Žiemą praleidote Tenerifėje, dabar, vasarą, – Lietuvoje, turbūt atsigriebiate už viską?

– Ispanijos sala Tenerifė buvo geriausias mūsų su Pauliumi sprendimas. Pandemijos ir karantino pasekmes abu labai aiškiai pajutome – juk dirbame su individualios veiklos pažymomis. Tas sąstingis, žinoma, gąsdino – nei darbų, nei pajamų. Tada ir sugalvojome, kad skrendame į Tenerifę – ten gyvena ir dirba sūnus Simonas, ten ir anūkė Kamilė. Labai pasiteisino sumanymas, paaiškėjo, kad Ispanijos saloje būti kur kas pigiau, šviežios daržovės, vaisiai, o ir pažvejoti galima. Išvykome sausį, praleidome tris mėnesius, labai kūrybingą periodą – daug skaičiau, labai daug žvejojome, visokių idėjų prikūrėme, ką galėsime veikti, kai viskas pagerės.

– Prasitarėte, kad per karantiną patyrėte sumažėjusias pajamas. Ar tai reiškia, kad sužinojote, ką reiškia, kai trūksta pinigų?

Grįžusi iš Tenerifės, nespėju skaičiuoti skyrybų! Žmonės neišlaiko spaudimo, kai nebelieka darbo, nebėra pinigų. Siaubinga...

– Kalbu ne apie mus, mes esame protingai savo gyvenimą į priekį susiplanavę. Tačiau faktas lieka faktu – pusantrų metų pajamų išvis neturėjome, juk visi renginiai, koncertai, paskaitos buvo uždaryti. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad individualiai dirbantys žmonės, susikūrę savo darbo vietas, nieko iš valdžios neprašantys, buvo visiškai palikti ant ledo. Dar kartą sakau, nekalbu apie save – man nieko netrūksta, tačiau kiek jaunų žmonių, auginančių mažus vaikus, nežinojo, ką daryti, likę su paskolomis ir be pinigų. Grįžusi iš Tenerifės, nespėju skaičiuoti skyrybų! Žmonės neišlaiko spaudimo, kai nebelieka darbo, nebėra pinigų. Siaubinga...

Pačią pirmąją dieną, kai karantino suvaržymai buvo atlaisvinti, jau vedžiau renginį. Nuo tada kartais kasdien, kartais – kas antrą dieną vis turiu ką veikti. Suvokiu, kad dabar labai rimtai dirbu trečiai karantino bangai. Ir vis galvoju – o kas bus, jei tai truks ne dvejus metus, o penkerius ar septynerius? Vadinasi, kažkaip turime kitaip perskirstyti savo gyvenimą. Mudu su Pauliumi tai ir padarėme, suspendavome savo norus ir pageidavimus – kiek yra, tiek užtenka. Žinokite, padeda.

– Taip pat sužinojote, ką reiškia grįžti namo po trijų mėnesių? O gal svarstėte pasilikti?

– Visam laikui? Ne... Tačiau pirmą kartą pajutau, kad nesinori grįžti, kai viskas uždaryta, scena nelaukia. Jei ne buities reikalai, kuriuos turėjome sutvarkyti, mėnesiui dar tikrai būtume likę. Lietuvoje jau buvo prasidėjęs šiek tiek laisvesnis gyvenimas, bet fonas – vis dar tas pats, niūrus, skausmingas ir nieko gero nežadantis. Tenerifėje, nors ten irgi buvo karantinas, jautėmės kur kas laisviau.

– Ar per suvaržymų laiką pajutote pasiilgusi savo darbo, profesijos? Turbūt toks laikas geriausiai patikrina, ar iš tiesų darai, kas tau patinka?

– Mane išgelbėjo tai, kad rašiau naują knygą „Aktoriai ir (gi) skanėdos“. Jeigu ne ji, kažin kaip būčiau ištvėrusi, nes aiškiai supratau, kad mūsų specialybė yra absoliutus nulis. Be žiūrovų aktorius negali nieko! Nieko! Nuotoliniai pasirodymai ir spektakliai yra tik darbo imitacija, lyg ledų laižymas per stiklą.

Nežinau, kas bus su teatru, jei neliks galimybės susitikti su žiūrovais. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes, atlikėjai, jų esame beprotiškai pasiilgę. Ne su vienu artistu kalbėjau, rodos, kad visi koncertai su dar didesne ugnimi ir jėga vyksta. Ir žiūrovai... Tas kaukes nusiėmę, gali juoktis, reaguoti, dainuoti laisvai.

Šią vasarą turiu nemažai renginių, vos spėju žymėtis kalendoriuje. Labai laukiu susitikimo su žiūrovais Anykščiuose, festivalyje „Purpurinis vakaras“. Daug kartų jame esu buvusi kaip žiūrovė ir dar niekada – kaip atlikėja. Dar didesnis džiaugsmas, kad pasirodysiu su gyvos muzikos grupe, neabejoju, kad gerai padžiazuosime. Mano dainavimo maniera yra visiškai aktorinė, – kur noriu, įkvepiu, kur noriu, iškvepiu, kur noriu, pauzę darau. Sakau jiems: jūs, vyrai, mane gaudykite scenoje (juokiasi). Man visada įdomu ne tobulas atlikimas, o scenoje papasakota istorija, turbūt todėl taip mėgstu Marlene Dietrich dainas ir jų atlikimo stilistiką: kartais šalia natos, prarūkytu balsu... Bet tame balse – gyvenimas, žmogaus istorija ir velniška įtaiga. Lygiai tą patį jaučiu dainuodama šansonus. Jie irgi pasakoja istorijas.

Kažkokia chemija egzistuoja tarp mūsų. Ir tikrai, kartais stebiuosi, kaip tokio skirtingo temperamento žmonės gali sutarti, sutapti.

– Užsiminėte, kad daug renginių priplanuota, ar turėsite kiek laiko vasaros pomėgiams – žvejybai, grybavimui. Bus šiais metais grybų, kaip manote?

– Nesukame per daug galvos, ar spėsime, mėginame derintis vienas prie kito. Jei Paulius turi paskaitą ar kokią sesiją, kartu važiuoju aš, jei aš vykstu į koncertą ar renginį, jis irgi važiuoja. Būna, jei vieta graži, o dar jei yra vandens telkinys, pasiliekame dar dienai.

– Nijole, kaip jums pavyko per dvidešimt metų išsaugoti sielų bendrystę. Juk, kai pradėjote draugauti, daug kas galvomis kraipė – kažin kiek jiedu temps?

– Aš nežinau... Kažkokia chemija egzistuoja tarp mūsų. Ir tikrai, kartais stebiuosi, kaip tokio skirtingo temperamento žmonės gali sutarti, sutapti. Mes – labai labai skirtingi. Ir kartu, pasirodo, tokie panašūs. Kai girdžiu, kaip moterys pasakoja, kokios jų vyrų savybės nervina, tyliai sau pagalvoju – o manęs niekas nenervina. Nei kur kojines pasideda, nei kaip lovą pasikloja, nei kaip dantų pastos tūbelę išspaudžia. Kad ir ką Paulius darytų, man viskas – menas. Tobulas žmogus po namus vaikšto (juokiasi). Manęs kartais klausia, na, vis tiek, juk pasibarate. Nesibarame. Net nežinau kodėl – nesibarame. Ir, štai, neturiu, ką apie savo vyrą draugėms papasakoti (juokiasi).

– Gal taip nutiko, kad susitikote vyresniame amžiuje?

– Gali būti... Ir kai man sako – kaip gaila, kad taip vėlai susitikote, aš sau galvoju – negaila. Niekas nežino, kaip būtų buvę, jei būtume jaunesni. Gal aš Pauliaus anksčiau nebūčiau įvertinusi, gal būčiau galvojusi, kad taip, kaip mums klostosi, yra norma ir visi taip kuria santykius.

Mes abu vienas be kito būtume kitokie. Paulius yra tas žmogus, kurio nuomonės pirmiausia klausiu. O ir jis... Anksčiau jam taip sunku būdavo viešumoje kalbėti, dabar paskaitas skaito, kiekvieną kartą stebiuosi jo klausydama, kaip sklandžiai mintis dėlioja, kaip giliai neria į patirtis. Ramiai taip, tyliai, o visi klauso nuščiuvę. Mokytis ir mokytis... Daug ką iš Pauliaus perėmiau, bet jis man irgi už daug ką dėkoja. Pirmiausia, kad tiksliai išsakau pastabas apie jo pranešimus, kad moku išklausyti. Ir dar... Pauliaus sukurti vynai skina medalius, o aš esu svarbiausia degustatorė, man tiksliai pavyksta nustatyti, kurio vyno laukia sėkmė. Abu nuolat esame ieškojimuose ir tai veda į priekį, gyvenimą daro nenuobodų. Ar žinote, ką dovanojame vienas kitam per gimtadienius? Ogi keliones – nes nieko daugiau mums abiem ir nereikia, tik dar šiek tiek daugiau pamatyti, sužinoti.

Nijolė Narmontaitė su Andriumi Balachovičiumi (akordeonas), Kastyčiu Žukausku (klavišiniai), Ar Man Isojan (kontrabosas), Žydrūnu Mockūnu (būgnai) festivalyje „Purpurinis vakaras“ pasirodys festivalio pabaigos koncerte rugpjūčio 21 dieną, 18 valandą. Festivalio programą rasite purpurinisvakaras.lt.

Muzikos ir pokalbių šou „Mano daina“ įsibėgėjo. Šeštadienio, liepos 17-osios, vakarą, LRT televizijos žiūrovams projekto dalyviai negailės staigmenų, geros nuotaikos ir itin jautrių pasakojimų.

Savo gyvenimo dainomis ir atviromis istorijomis šeštadienio vakarą dalinsis netikėtas svečių penketukas: gamtos fotografas Marius Čepulis, charizmatiškoji televizijos, kino ir teatro aktorė bei rašytoja N. Narmontaitė, jauniausiu virtuvės šefu tituluojamas Rokas Galvonas, televizijos ir radijo laidų vedėja Eglė Kernagytė ir atlikėja Rūta Loop.

Šį kartą įminti svarbiausią vakaro mįslę, kuriam dalyviui priklauso atliekamos dainos, bus sunku ne tik laidos žiūrovams, bet ir studijos svečiams. Vos nuskambėjus pirmai vakaro dainai studijoje užvirė arši diskusija, po kurios liko intriga, ar pavyko bent vienam atspėti, kuris dalyvis pasirinko visiems puikiai žinomą kūrinį.

N. Narmontaitės istorija paliko be žado visus studijos svečius. „Kas kartą išgirdusi šią dainą prisimenu įvykį, kai per plauką likau gyva,“ – atviravo aktorė. Nepaisant kraują stingdančio įvykio Nijolė atskleis ir niekam dar negirdėtą kūrinio istoriją.

Dalindamasi gyvenimo prisiminimais laidos metu ašarų nesulaikys radijo ir televizijos laidų vedėja E. Kernagytė, o gamtos fotografas Marius Čepulis pasidalins ne tik praeities istorijomis, bet ir atskleis fotografavimo paslaptis.

Didžiausia vakaro staigmena visiems tapo Vytauto Kernagio daina. Nuskambėjus jai visų akys nukrypo į maestro dukrą Eglę ir privertė ne juokais pasukti galvas. Tačiau ar tikrai radijo ir televizijos laidų vedėja pasirinko šią dainą, o gal tai puikiai apgalvotas laidos kūrybinės komandos triukas? Atsakymus į klausimus išvysite šeštadienį, liepos 17-ąją, 21 val., per LRT televiziją.

– Ar nepykstate, kai žurnalistai pradeda jus tapatinti su šia garsia operos atlikėja, kurios asmenybę štai jau 20 metų bandote atskleisti spektaklyje "Meistriškumo pamoka"?

– Mane visada pradeda krėsti vidinis šaltukas, kai kalba pasisuka apie šią istorinę asmenybę. Juk mes abi tokios panašios, o drauge man ir kažkaip nedrąsu tapatintis su ja...

– Ar galima sakyti, kad jūs ne tik įkūnijote garsios graikės, pakerėjusios visas didžiausias pasaulio operos scenas, gyvenimą, bet ir pati tapote šio spektaklio įkaite? Juk grįžtate prie jo vėl ir vėl. Štai dar pavasarį turėjote pradėti šio spektaklio gastroles, kurias sutrukdė pandemija…

– Deja, taip. Laimei, kol kas gastrolės vyksta, ir tai man kelia begalinį džiugesį. Spalio pabaigoje pasimatysiu su kauniečiais.

O spektaklio istorija labai įdomi. Prieš 20 metų dabartinis Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) vadovas Egidijus Stancikas parvežė šią Terrence'o McNally dramą iš Amerikos ir pasiūlė pagrindinį vaidmenį man. Nuo to laiko M.Kalas vaidmuo spektaklyje "Meistriškumo pamoka", kurį režisavo Gytis Padegimas, tapo tarsi mano vizitine kortele. Kadangi drama buvo parašyta anglų kalba ir tekstas turėjo daugybę muzikinių intarpų, eiliuotos medžiagos ir pasirodė ne iš lengvųjų, – atsitiko keistas dalykas. Aš skaičiau (nors anglų kalbą kertu tik buitiniu lygmeniu) ir kuo toliau, tuo labiau supratau, kad toji pjesė parašyta apie mane. Maža to, kuo labiau tai suvokiau, tuo baisiau ir įdomiau darėsi – o kas bus toliau?!

Puoliau išsyk ieškoti žmogaus, kuris man ją išverstų. Nekantravau pasitikrinti, ar iš tiesų ją taip supratau, kaip man norėjosi ją suprasti. Ir ką gi… Pasirodo, jau tada, prieš 20 metų, aš ją perkandau taip tiksliai, kad ji užsivilko ant manęs ir prilipo visiems laikams tarsi specialiai man siūtas drabužis.

– Graikų kilmės M.Kalas – išskirtinio balso savininkė, stipri istorinė asmenybė, po karo dainavusi garsiausiose pasaulio scenose – "La Scala", Romos ir Paryžiaus operose, Londono "Covent Garden", "Metropolitan Opera" Niujorke. O kur dar jos asmeninio gyvenimo tragizmas, įstabaus balso netektis gyvenimo saulėlydyje. Ar bandėte kada svarstyti, kur slypi šio vaidmens fenomenas?

– Visa tai tiesa. M.Kalas – neeilinė moteris, tad ir šis vaidmuo – išskirtinis. Viena vertus, man truputėlį baugu sakyti, kad M.Kalas asmenybėje jau tada, prieš 20 metų, aš pamačiau save. Tas vaidmuo man pasirodė toks artimas, kad net išsigandau. Kaip tu gali, – protijau save, – išvis mąstyti, kad turi teisę suvaidinti šią legendinę moterį?! Kita vertus, – raminau save, – tebūnie jos mastelis pasaulinis, o mano gerokai mažesnis. Tarkim, Lietuvos ribose. Bet juk tai nesumenkina mūsų panašumo?

Laikui bėgant atėjo profesinė patirtis. Pradėjau pamažu suvokti, kad vis dėlto tą vaidmenį privalau atskirti nuo gyvenimo – kitaip išprotėsiu!

Besiruošdama vaidmeniui daug skaičiau apie ją. Sužinojau, kad ši graikų dainininkė bandė dainuoti ir angliškai, ir itališkai, bet su šių kalbų tartimi jai buvo prastai. Kolegos šaipėsi, o aš vėlgi radau labai artimų paralelių su savo gyvenimu. Juk ir pati ne kartą buvau pajuokta už savo žemaitišką akcentą, kai turėjau kalbėti švaria bendrine lietuvių kalba.

Be to, karjeros pradžioje M.Kalas buvo gana stambaus sudėjimo. Pikti liežuviai vadino ją netgi riebia, o svoris išties matėsi dėl aktorės pomėgio skaniai pavalgyti. Tačiau ši moteris turėjo valią. Dėl begalinio darbo su savimi, negailėjimo nei fizinių, nei dvasinių jėgų po kiek laiko ji neatpažįstamai pasikeitė. Kurdama Violetos vaidmenį savo mylimoje "Traviatoje", ji jau buvo numetusi beveik 30 kg antsvorio ir virtusi tikra scenos gražuole.

Aš irgi kadaise turėjau bjauriojo ančiuko kompleksą, tik ne dėl svorio, bet savo ūgio. Palyginti su kitomis aktorėmis, buvau tikra kabalda. Labai dėl to išgyvenau, kol supratau, kad įsivaizduojami trūkumai dažnai gali tapti ir aktoriaus privalumais.

Dar vienas mudviejų su M.Kalas atitikmuo buvo disciplina. M.Kalas pasižymėjo begaliniu disciplinuotumu. Ji negalėjo pakęsti vėlavimo, nepasiruošimo spektakliams. Prisipažinsiu, ir man nesmagu, jei sutartą valandą į repeticiją žmogus pavėluoja. Net pradedu į jį skersai žiūrėti ir visaip mintyse po kaulelį narstyti: na, kodėl jis taip padarė, dėl ko neperspėjo, neatsiprašė iš anksto? Jei aš pati vėluoju bent dvi minutes, išsyk skambinu žmogui, dėstau priežastį, atsiprašau. Man tikra tragedija, jei pažadėjusi kažką pavedu. Kiek suprantu, tą patį jausmą išgyvendavo ir M.Kalas.

Realybė: nors­ pandemija ­gerokai­ sumenkino ­scenos­ meno ­kūrėjų ­galimybes susitikti­ su ­žiūrovais, N. Narmontaitei­ net­ ir­ šiuo ­metu ­netrūksta ­kvietimų apsilankyti ­Lietuvos­ miestų ­ir­ miestelių­ bendruomenėse.­

– Cituoju jūsų mylimą operos solistę: "Man opera prasideda gerokai prieš pakylant uždangai ir nesibaigia jai nusileidus. Ji prasideda mano vaizduotėje, pamažu tampa visu mano gyvenimu ir lieka jo dalimi dar ilgai po to, kai užveriu teatro duris." Ar galite tą patį pasakyti ir apie save?

– Visiškai. Ranką prie širdies pridėjusi. Aš kaskart ateinu į spektaklį gerokai iš anksto, prieš keturias, penkias valandas. Jau išmokusi ir namuose daugybė kartų pasikartojusi tekstą. Aš visada pasiruošusi, kad, jei kažkas iš kitų spektaklio dalyvių norės parepetuoti, – būsiu pasirengusi tą padaryti. Man nieko nėra svarbiau už gražią ir sklandžią spektaklio eigą, už pačią geriausią jo transliaciją mūsų gerbiamiems ir mylimiems žiūrovams.

– Pakalbėkime apie asmeninę M.Kalas dramą. Iš pradžių ji gyveno su vienu vyru – turtingu pramonininku Dž.B.Meneginiu – kuris už ją buvo net 27 metais vyresnis. Paskui beatodairiškai krito į glėbį kitam – savo gyvenimo meilei – milijardieriui Aristoteliui Onasiui, kuris buvo absoliučiai abejingas operai ir net siūlė M.Kalas baigti primadonos karjerą ir atsiduoti žemiškiems malonumams…

– A.Onasis buvo despotas. Prieš 20 metų, ruošdamiesi spektaklio premjerai, mudu su režisieriumi Gyčiu Padegimu peržiūrėjome daugybę dokumentinės medžiagos, iš kurios aiškiai tą supratome. Tas žmogus nekentė operos. Pati M.Kalas, duodama vienam laikraščiui interviu, prisipažino, kad turėjo tokį draugą, kuriam įdomiausia operos dalis buvo… pertrauka.

Mes matėme filmuotus kadrus, kaip A.Onasis atvažiuodavo operos metu (tik įsivaizduokite – vyksta premjera, kurią stebi patys kilmingiausi šalies asmenys) ir išsiveždavo Mariją tiesiog nuo scenos į savo jachtą. Publika iš pasipiktinimo šėldavo, bet pranešėjas tik konstatuodavo faktą, kad operos solistei staiga dingo balsas ir ji antroje operos dalyje nedainuos. Tiesiog šiurpas ima, kai pagalvoji, kokią didžiulę įtaką jai turėjo šis vyras.

– Išnarstėte M.Kalas ir A.Onasio gyvenimą po kaulelį. Atlikote didžiulį darbą prieš imdamasi šio vaidmens. Ar sunku buvo jam ruoštis prieš 20 metų?

– Ir sunku, ir be galo smagu. O parengiamasis darbas, patikėkite, buvo grandiozinis. Turbūt nė vienam savo vaidmeniui aš tiek nesiruošiau, kiek šiam. Dirbome išvien su režisieriumi G.Padegimu (esu dėkinga jam iki žemės už tai, kaip šis žmogus mane paruošė). Būdavo, sėdime per naktis prie filmuotos medžiagos, žiūrime, kaip M.Kalas dainuoja koncertuose, operose...

Kadangi abu gyvenome netoliese (jis – V.Putvinskio, aš – Gedimino gatvėje), tai susibėgdavome draugėn ir susėdę ant žemės studijuodavome įvairiausius su aktorės veikla susijusius dokumentus, klausydavomės įrašų. Užmiršę apie gyvenimą už namų sienų, netgi apie maistą. Atsipeikėdavome tik tada, kai paryčiais išgirsdavome pradedančių važinėti troleibusų garsą.

Nepaisant milžiniškų pastangų, ruoštis šiam vaidmeniui buvo didžiausias malonumas. Ir tikrai dariau tai labai atsakingai. Tuometinis Menininkų namų vadovas Viktoras Valašinas iš kažko išgirdo, kaip mes vargstame pas mane namuose, tad pakvietė repetuoti spektaklio į Menininkų namus. Buvome dėkingi be galo, be krašto.

– Minėjote, kad žmonės tuo metu su jumis nelabai susišnekėdavo. Ką turėjote omenyje?

– Tarpus tarp repeticijų. Nes dirbome kaip bepročiai. Pamenu, sykį per pertraukėlę išeinu į Laisvės alėją pakvėpuoti grynu oru ir sutinku keletą pažįstamų. O šie klausinėja, kaip aš gyvenu, ir žiūri į mane kažkaip labai jau keistai. Paskui nedrąsiai, kiek su gailesčiu klausia: "Nijole, ar viskas gerai? O kam jūs tuos akinius be stiklų nešiojate?" Kokius akinius? Be kokių stiklų?.. – tąsyk nieko nesuprasdama vartau akis ir aiškinu tiems pažįstamiems, kad niekada gyvenime man jokių akinių nereikėję. Tik paskui suprantu, kad išėjau iš repeticijų salės su M.Kalas vaidmens akiniais, kuriuos dėdavausi, kad labiau įsijausčiau į vaidmenį. (Stiklus buvau išėmusi, kad nevargintų man akių!) Tokią jie mane ir pamatė. Dar apimtą transo… Sunku būdavo tuomet su manimi susikalbėti. Netgi mano mamai.

Įvertinimas: už­ pagrindinį­­ Marijos Kalas­ vaidmenį­ spektaklyje­ „Meistriškumo pamoka“ ­aktorė ­N. Narmontaitė ­yra­ pelniusi­ geriausios ­aktorės ­prizą­ Breste vykusiame­ 12­-ajame ­tarptautiniame ­teatro­ festivalyje­ „Belaja­veža“.

– Kiekvienas aktorius turi savų ritualų, kaip įsikūnyti ir kaip atsiriboti nuo vaidmens. Išduokite paslaptį, kaip tapdavote M.Kalas, o paskui atvirsdavote į N.Narmontaitę?

– Jei atsuktumėme laiką 20 metų atgal, tai tiek jūs, tiek aš pamatytumėme, kaip iš pradžių man buvo sunku. Labai sunku. Visą dieną prieš spektaklį (ir ypač "Meistriškumo pamoką") man reikėdavo daryti kažkokius ritualus. Kad greičiau įsikūnyčiau į vaidmenį, prisigalvodavau visokios velniavos: aš ir nevalgydavau, ir su niekuo nebendraudavau (netgi su mama, su kuria tradiciškai susiskambindavome kasdien). Aišku, mamos širdis viską nujausdavo ir nepykdavo. "Ar tik ne M.Kalas vaidinsi rytoj?" – klausdavo ji, jau iš anksto žinodama atsakymą.

Dažnai gaunu gundančių pasiūlymų dėstyti studentams. Bet padėkoju už kvietimą ir jo nesvarstau. Tai ne mano. Ne man.

Dėl visų šitų įsijautimo į vaidmenį nesąmonių man būdavo pikta ant savęs. Juk jei netyčia tądien sutikdavau kokį pažįstamą, einantį Laisvės alėja, mane jis ne juokais suerzindavo – juk būdavau kažkur, visai ne čia… Ačiū Dievui, laikui bėgant atėjo profesinė patirtis. Pradėjau pamažu suvokti, kad vis dėlto tą vaidmenį privalau atskirti nuo gyvenimo – kitaip išprotėsiu! Manęs net kolegos aktoriai jau buvo ėmę klausinėti: "Sakyk, Nijole, kaip tu neišprotėji po tokio sunkaus spektaklio?" Nes atsiriboti nuo vaidmens taip pat būdavo sunku. Miegoti nesinori, su niekuo susitikti ir bendrauti irgi ne. Todėl pati pradėjau ieškoti išeičių, kad neišprotėčiau. Ėmiau naudoti visokius pratimus, padedančius lengviau grįžti į save.

Šią minutę aš jau profesionaliai pasikausčiusi. Pasibaigus bet kuriam spektakliui aš jį tarsi nukertu. Esu be galo dėkinga žiūrovams už pilnas sales, už aplodismentus, už gėles, ir taškas. Uždanga nusileidžia – grįžtu į gyvenimą, einu jo švęsti toliau.

– Žmonės nuolat jus stabdo gatvėje, renginiuose, džiaugiasi jūsų įkūnytais vaidmenimis. Ar tai ir yra tas papildomas energijos užtaisas, kuris liepia net ir po 20 spektaklio gyvavimo metų nesustoti bei judėti toliau… Juk kas aktoriui gali būti maloniau už publikos meilę ir atsidavimą?!

– O taip… Publikos atsidavimas be galo saldus. Žmonės išties dažnai mane stabdo ir džiaugiasi, kad matė mano sukurtą M.Kalas. O juk daugiau nei 250 spektaklių suvaidinta ir atlikėjų sudėtis kiek kartų pasikeitė… Smagu, kad spektaklis dar gyvas! Vis dėlto labiausiai buvau sukrėsta, išgirdusi vieno žmogaus prisipažinimą, kad mano M.Kalas jis žiūrėjo net aštuoniolika kartų! Įsivaizduojate?! Tas žmogus visus savo gimtadienius priderindavo prie šito spektaklio ir visus svečius kviesdavo būtent į "Meistriškumo pamoką".

– Kaip manote – kas dėl to kaltas: jūs ar M.Kalas? Jei kuklinatės save prilyginti šiai legendinei graikei, tai pamąstykime, kas, kokia moteris lietuvė būtų verta šitokio sugretinimo?

– Hmm?.. Nežinau, gal tai tiesiog nelyginami dalykai. Ar verta ieškoti panašaus kalibro žvaigždės Lietuvos padangėje? Kita vertus, mes, lietuviai, tikrai esame turėję – ir dabar turime – tiek įstabių asmenybių, ir ne vien muzikos pasaulyje. Mūsų marijomis kalas gali būti ir literatūros klasikės Žemaitė, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris… Be to, šiais laikais dar turime talentingąją Asmik Grigorian, Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, turime operos solistą Edgarą Montvidą, netgi lietuvę dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą, pakerėjusią profesionalus pasauliniu mastu!

Todėl negalime nė truputį nuvertinti savęs. Mes, lietuviai, išties turime savų deimantų – nesvarbu, ar tai būtų moterys, ar vyrai. O pažiūrėkite, kiek puikių režisierių turime – ir Koršunovą, ir Nekrošių, ir Vaitkų, ir Padegimą, ir Latėną. Jei šitie žmonės būtų gimę kur nors Amerikoje, kertu lažybų, jau seniai būtų papildę Holivudo šlovės alėjos gretas. Todėl nenurašykime savęs vien dėl to, kad, lyginant pasaulio masteliais, esame kur kas mažesni.

Artėdama prie savo 50-mečio M.Kalas praranda balsą, mylimą žmogų ir užsidaro savo bute Paryžiuje. Bet prieš tai atkaklioji scenos lakštingala dar bando filmuotis P.Pazolinio filme "Medėja", režisuoja operos spektaklį Turine, dėsto studentams Džuliardo mokykloje Niujorke. Žodžiu, iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą...

Taip, ji negali lengvai pasiduoti. "Norėčiau būti tik Marija, tačiau yra Kalas vardas, kuris reikalauja, kad pristatyčiau save su visu deramu orumu", – kažkada yra pasakiusi ji. Matyt, tas deramas orumas, praradus balsą, jai liepia bandyti visokius kabinimosi į gyvenimą šiaudus. Vienas iš jų – pedagoginė veikla, kuri, deja, M.Kalas nebuvo miela ir pasitenkinimo nesuteikė.

­Iš arčiau: koncertinės ­kelionės ­aktorei­ leidžia geriau ­pažinti ­Lietuvą.

– Kaip jau minėjote, M.Kalas gyvenimo saulėlydyje tampa pedagoge. Ar aš klystu, ar iš tiesų N.Narmontaitės biografijoje nėra jokio įrašo apie pedagoginę praktiką?

– M.Kalas buvo vadinama viena garsiausių ir įtakingiausių XX a. operos atlikėjų. Kritikai liaupsino jos virtuozišką belkanto techniką, platų balso diapazoną ir dramatines vaidmenų interpretacijas, o jos dainavimą vadino dievišku. Vis dėlto jos neilgo gyvenimo pabaigoje balsas ją apleido. Scenos žmogui tai be galo didelė tragedija. Netekti scenos, gerbėjų, savo aistros, savo gyvenimo tikslo, variklio… Ką tuomet jai teko daryti? Tik griebtis pedagogikos, už kurios ji kabinosi tarsi už šiaudo. Vis dėlto, manau, operinio meistriškumo pamokos nebuvo jos arkliukas.

O dėl N.Narmontaitės jūs klystate. Ketverius metus aš irgi dirbau teatro pedagoge. Vos baigusi konservatoriją Šiauliuose įkūriau studiją. Tai buvo unikaliausia studija Lietuvoje, kuri vienintelė per ketverius metus (atkreipkite dėmesį – tais gūdžiais sovietiniais laikais) laimėjo šešis sąjunginius konkursus ir pirmoji gavo liaudies teatro vardą. Kolektyvai tikėdavosi jį gauti maždaug po 20 kūrybinės veiklos metų (juokiasi).

Per tą pedagoginį darbą aš tiek išsisunkdavau, kad nebenorėdavau nei vaidinti, nei imtis dar kažkokių asmeninių projektų. Tiesiog nebelikdavo nei noro, nei laiko, nei jėgų. Tada vieną dieną ėmiau ir apsisprendžiau – noriu vaidinti pati. Taip ir baigėsi mano teatro pedagogės praktika.

Žinau, kad daug žmonių iš tuometinės mano studijos padarė puikias karjeras teatre ir televizijoje. Džiaugiuosi už juos. Bet aš norėjau realizuoti save pačią ir likau šiai misijai ištikima iki šių dienų. Tik pagalvokite, jei M.Kalas vaidinu štai jau 20 metų – vadinasi, kadaise tai buvo geras sprendimas!

– Ir nė karto per tuos metus rankos neniežtėjo, kai galėjote pasirašyti kokį vertingą sutartį – na, tarkim, nusifilmuoti kokioje reklamoje ar tapti gerbiama dėstytoja Muzikos ir teatro akademijoje?

– Dažnai gaunu gundančių pasiūlymų dėstyti studentams. Bet padėkoju už kvietimą ir jo nesvarstau. Tai ne mano. Ne man. Lygiai taip pat mėgstu ir draugams sakyti, kad jei kada (nežinau kokiomis aplinkybėmis) pamatytų mane Seime… "Nebalsuokite už mane, – sakau jiems, – žinokite, kad man susisuko protelis!" Nei Seimas, nei studentų mokymas nėra ta vieta, kur aš jausčiausi laiminga. O jei imčiausi pedagoginio darbo, tai tik individualaus, ne grupinio. Gal kada nors taip ir bus, bet šiandien aš pati turiu per daug ambicijų, per daug mėgstamo darbo, įdomių projektų, veiklos, kad imčiausi dar kažko.

– Vienas iš tokių projektų – naujos knygos pristatymas artėjančioje knygų mugėje. Ir ne tik. Esate tarsi mažųjų Lietuvos scenų primadona, net ir šiuo sunkiu aktoriams laiku, neliekanti be žiūrovų meilės ir dėmesio, surenkanti pilnas sales savo kūrybos gerbėjų... Sakykite, kaip jums tai pavyksta?

– Kartais ir pati stebiuosi. Kai pasišneku su kolegomis, teatruose šiuo metu iš tiesų jaučiamas labai didelis publikos sumažėjimas. Vieni bijo, kiti nenori rizikuoti, treti nebesusigaudo, į kokias naujas dienas perkelti jų spektakliai, turimi bilietai. Gyvename tokiu metu, kai kas dieną gauname po naujieną. Ir nepaisant to (nežinau, kaip čia dabar korektiškiau ir nesigiriant pasakyti), aš visur ligi šiol turėjau pilnas sales. Mažų miestelių žmonės labai tvarkingai laikėsi atstumų, ėjo su kaukėmis ir taip gaudė kiekvieną mano žodį, kad supratau viena – menas gali išgelbėti pasaulį.

Negalima nustoti kurti! Ir tie mūsų susitikimai suteikė tiek daug gerų emocijų, kad sunku rasti žodžių joms nupasakoti. O kokių susilaukiau aplodismentų, kokias jūras gėlių gavau dovanų... Ne tik gėlių – ir bulvių, morkų, burokų (juokiasi). Kas su sūriu, kas su medumi po spektaklio prieidavo – grįždavau namo kaip paviešėjusi pas močiutę kaime. Maža to, tų mažų miestelių žmonės man priorganizuodavo tokių įdomių ekskursijų, kokių pats vienas niekada nepasidarytum ir tikrai nesužinotum tų slapčiausių vietelių su gražiausiais gamtovaizdžiais, keistais akmenimis, beždžionių tiltais.

Pastebėjau ir dar vieną dalyką... Jei anksčiau kalba tarp aktoriaus ir žiūrovo buvo pagrindinis bendravimo tiltas, tai dabartiniu metu aš pradėjau matyti žmogaus akis. Pradėjau įžiūrėti, kuriam žmogui mano kalba daro didžiausią įspūdį, kuris tave godžiausiai akimis geria. Gaila, kad žiūrovų juokas dabar tarsi prislopintas, iš po kaukių, bet aš vis tiek jį kuo puikiausiai girdžiu. Ypač tada, kai mano pasirodymo pabaigoje jie atsistoja ir ima ploti, nepaprastai stipriai, tarsi tuo savo plojimu norėtų kompensuoti nematomas šypsenas.

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre šventiškai pasipuošę svečiai juokavo: jei ne tradicija tapę N.Narmontaitės knygų pristatymai lapkričio pradžioje, neturėtų progos susitikti. Penktasis susitikimas, kaip ir ankstesni, buvo juoko vitaminas. Mat knygos autorė įsitikinusi: juokas ne tik suartina žmones, bet ir leidžia susidoroti su gyvenimo sunkumais, pažvelgti į pasaulį šviesiau.

Dalios Juškienės ir Dovydo Beržinio fotoreportažas

Serialas: istorijų apie teatro užkulisius seriją papildė penktoji N.Narmontaitės knyga "Žvaigždžių alėja. Ko nematė TV žiūrovai". Tiesa, nuo teatro šįsyk nutolta, joje – televizijos laidų vedėjų pasakojimai apie linksmus nutikimus filmuojantis, jų delnų atspaudai, ranka rašyti linkėjimai ir autografai.

Ypatingas: "Man kiekvienas žmogus yra žvaigždė", – pristatydama naująją knygą sakė N.Narmontaitė, tačiau svarbiausia ir ryškiausia savo gyvenimo žvaigžde ji vadina Paulių Kovą, kuris ne tik palaiko visus žmonos sumanymus, bet ir moka švęsti gyvenimą.

Burtai: vakarą pradėjęs iliuzionistas Mantas Wizard, net ir pristatydamas šventės kaltininkę, neapsiėjo be magijos.

Dėmesys: smagu maudytis komplimentų jūroje, kai šalia tokie džentelmenai kaip Vytenis Pauliukaitis ir Eugenijus Skerstonas.

Savitumas: svečiai buvo kviečiami pasipuošti "black tie" stiliumi. Jį savaip iššifravęs aktorius Marius Jampolskis pasipuošė "white sweater" stiliumi ir puikia nuotaika.

Savi: be Pauliaus giminaičių Irenos ir Viliaus Lapienių, mamos Jadvygos Kovienės neįsivaizduojamos Nijolės rengiamos šventės. Draugiškumu garsėjanti aktorė suburia ir artimiausius žmones.

Išpažintis: tai vogė ar ne kruasanus? Rūta Mikelkevičiūtė ir Eugenijus Skerstonas turi ypatingų prisiminimų iš Paryžiaus, kur nuvykę filmuotis per neapdairumą liko be pinigų. Tuomet labai pravertė abiejų išradingumas.

Trio: žemaitiškai sudainavusios "Aš mylėjau tave tau nežinant" Loreta Sungailienė, Laima Kybartienė ir N.Narmontaitė susilaukė audringų plojimų.

Stilius: ypatinga elegancija sužibėjo Jurgita Jurkutė Širvaitė, šia proga pasipuošusi lietuvių kūrėjų kurtu melsvu kelnių kostiumu.

Palaiminimas: Beatą Nicholson labiausiai sužavėjo knygos kūrimo procesas – visus pašnekovus N.Narmontaitė kvietėsi į namus prie vaišių stalo. "Beatos virtuvės" šeimininkė patikino: buvo labai skanu, tad dabar Nijolė jau gali imtis ir kulinarijos knygų.

Paprastumas: "Anksčiau niekas žmogaus už jokius nuopelnus taip nevadindavo. Pavadink Basanavičių ar Maironį žvaigžde – argi ne kvailai nuskambės?" – svarsto charizmatiškoji Zita Kelmickaitė.

Bičiulystė: "Nuo vaikystės jai buvau žvaigždė, o dabar ji – tikra neįgaliųjų žvaigždė", – apie kaunietę Rūtą Lincevičiūtę sako aktorė. Rūta augo kartu su spektakliu "Pepė Ilgakojinė" – matė jį daugiau nei 30 kartų.

Apie misiją ir tradiciją

Dar 2016-iaisiais Telšiams tapus Lietuvos kultūros sostine, N.Narmontaitė nė akimirkos nesudvejojusi sutiko būti viena iš Septynių kalvų miesto ambasadorių. Tąkart tapti jais pakviesti įvairiose srityse nusipelnę telšiškiai. Nijolei patikėta atstovauti teatrui.

"Tai man didelė garbė. Ir nebūdama ambasadore visada pasakoju apie savo gimtųjų Telšių grožį, unikalumą, visus kviečiu apsilankyti Žemaitijos sostinėje, – šiandien sako menininkė, kurios ambasadoriška misija neturi nei pradžios, nei pabaigos. – Ten mano šaknys, viskas iš ten. Kai tik galiu, visada važiuoju į Žemaitiją vaidinti, susitikti su žmonėmis."

Kiek gražaus sujudimo davė šie metai! Tai paneigia mitą, kad dideli žmonės gyvena tik dideliuose miestuose – Lietuvos provincijoje kultūrinis gyvenimas kunkuliuoja.

Aktorė stebisi, kodėl apie žemaičius sakoma, esą jie lėtapėdžiai: "Nežinau kito regiono, kur kultūrinis gyvenimas taip virte virtų. O miestas kaip sutvarkytas! Žmonės iš visos Lietuvos važiuoja pažiūrėti ir stebisi, kokia įdomi Telšių geografinė padėtis, istorija, kultūra, kaip čia gerbiamos krašto tradicijos."

Akyse besikeičiančius Telšius N.Narmontaitė mato ir kaskart aplankydama tą miesto kampelį, kuriame gimė ir gyveno.

"Mūsų namai buvo Simono Daukanto gatvėje, visai netoli geležinkelio stoties. Užtai man Simono vardas toks gražus, daviau jį savo sūnui, – šypsosi garsioji telšiškė. – Dabar namo jau nėra, bet rajono vaizdas visai kitas. Anksčiau jis buvo apleistas, kaip ir daugelio miestų stoties rajonai, o dabar – kaip saldainis!"

Apie gyvenimą Telšiuose, kol aštuoniolikos neišvyko į sostinę paskui savo svajonę būti artiste, N.Narmontaitė aprašė savo antrojoje knygoje "Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai". Nuo 2014 m., kai debiutavo pirmąja knyga, rašymą savo gyvenimo aistra pavertusi N.Narmontaitė turi gražią tradiciją – kasmet rudeniop pabaigia po naują knygų serijos "Ko nematė žiūrovai" porciją. Ne išimtis – ir šie metai.

Patirtis: festivalyje Bukantėje, Žemaitės gimtinėje, aktorė mokėsi netgi grėbliu megzti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Užbaigiau penktą knygą, jau atiduota leidyklos redaktorei, korektoriams. Šį kartą nutolau nuo teatro, bet ne nuo aktorystės – knygoje atskleisiu, ko nematė televizijos žiūrovai, – šypsosi aktorė, vėl atidavusi duoklę savo žemaitiškai prigimčiai. – Ketvirtojoje knygoje "Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai. Ko nematė žiūrovai" buvo skyrius, parašytas gryna žemaitiška tarme. Ir dabar akcentuką uždėjau – pratarmę parašiau žemaitiškai."

Tarp naujosios knygos herojų – daugelis puikiai žinomų televizijos veidų. "Vien Zita Kelmickaitė kiek žemaitiškų perliukų pažėrė!" – sako meistriškai pokalbius su skirtingų likimų, gyvenimo filosofijų ir charakterių žmonėmis užrašanti N.Narmontaitė.

Vaidino... paminklą

Žaismingai ir su ironija apie teatro gyvenimą savo knygose pasakojanti N.Narmontaitė iki ašarų prisikvatoti ar susigraudinti priverčia ir važiuodama į susitikimus su savo talento gerbėjais, kurdama vaidmenis žemaičių scenose.

"Mielai vaidinu prieš kelerius metus Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos "Savi" sukurtame spektaklyje "Muotinuoms, babūniems, ciuociems i mergelkuoms". Vaidinu jame aštuoniasdešimtmetę močiutę, kuri pasakoja vaikams visą savo gyvenimą. Žinoma, žemaitiškai. Šis spektaklis sukurtas Pocevičienės Laimutės", – sako aktorė ir paaiškina, kad žemaičiai pirma sako pavardę, o tik paskui – vardą.

Perimamumas: N. Narmontaitę žavi jaunoji karta, puoselėjanti savo tarmę. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Gausybę vaidmenų teatre ir kine sukūrusiai N.Narmontaitei įdomi patirtis buvo Telšiuose pastatytas eksperimentinis miuziklas pagal Sauliaus Šiaučiulio muziką, kurio kūrėjai laužė klasikinio miuziklo rėmus: libretą, žodžius pakeitė aktorių balsinės išraiškos, šokis, melodijos.

"Tačiau visų įdomiausia buvo, kai vaidinau Žemaitės paminklą, – kvatojasi temperamentingoji aktorė, kuriai, Seime pristatant 2016-ųjų Kultūros sostinę Telšius, teko imituoti lietuvių rašytojos pozą. – Sėdėjau vestibiulyje teatralizuoto parodos atidarymo metu su moline knyga ant kelių ir negalėjau nė krustelėti – reikėjo būti sustingusiai kaip paminklas. O kai kam nors pro šalį praeinant sujudėdavau, tai būdavo cypimo! Paskui – nuostabos ir susižavėjimo, kad atgijo ir tarmiškai prabilo skulptūra, kurią visi matę Gedimino prospekte."

Gražiausia rokunda

Savo šaknimis besididžiuojanti N.Narmontaitė džiaugiasi, kad 2019-ųjų paskelbimas Žemaitijos metais suteikė daug galimybių priminti ne tik istorinį faktą, kad prieš 800 metų buvo pirmąkart paminėtas Žemaitijos vardas, bet ir surengti daugybę įspūdingų švenčių, festivalių, konferencijų.

"Kiek gražaus sujudimo davė šie metai! Tai paneigia mitą, kad dideli žmonės gyvena tik dideliuose miestuose – Lietuvos provincijoje kultūrinis gyvenimas kunkuliuoja", – sako žemaitiškumo puoselėtoja.

Iš šiaudų: išradingos skulptūros priminė, kad Telšiai – meškos simbolių miestas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Specialiai Žemaitijos metams N.Narmontaitė parengė programą "Žemaičių rokunda gražiausia pasaulyje". "Man ta rokunda yr skani kap konkolai babuneles putroje", – tarsi sudainuoja tarmiškai.

Važinėjanti po visą Lietuvą aktorė gali palyginti tautiečius ir pastebi: "Žemaitės moterys yra labai tvirtos, labai teisingos. Tokios galėtų paimti visą Žemės rutulį ir nunešti", – vaizdingai palygina.

Žavisi ir savo garbaus amžiaus teta, tėčio vyriausia seserimi. Ką tik ją Telšiuose lankė 95-ojo gimtadienio proga. "Vis vadiname ją Kūma – neįmanoma suskaičiuoti, kiek vaikų yra pakrikštijusi. O smagi, o pašėlusi! Pliekia kortomis su mano pusbroliais kiekvieną vakarą", – išduoda, iš kur gavusi gyvybingumo genus laikui nepavaldi N.Narmontaitė.

Iškilmės: Lietuvos kultūros sostinės atidarymo koncerte Telšiuose N.Narmontaitė dalijosi savo talentu su žemiečiais ir miesto svečiais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Susimąsto, kai paklausiu, kiek žemaitiškumo jos pačios charakteryje. "Aš viską labai užtikrintai darau. Labai ilgai svarstau, ar verta ką nors pradėti, bet jei jau nusistatau, tai einu kiaurai. Ir labai tikiu tuo, ką darau, – apibūdina savo žemaitišką charakterį, praverčiantį ištikus bėdoms ar klaidoms. – Žinau ir moku: negalima užsistovėti, užsigraužti. Paskauda – išsigremži ir eini pirmyn. Ne lengvabūdiškai numeti, bet supranti, kad besigrauždamas, ėsdamas save tik ligą prisišauksi."

Pamanau sau: štai kokios tos žemaitės – kaip gražiosios ir atspariosios pinavijos, Telšių miesto simbolis.

Pavasaris – nuolat

O ar lengva su žmona žemaite jos išrinktajam? "Čia labai įdomus atvejis. Paulius – ne žemaitis, kaunietis, bet kaunietis Ožiaragis. Jei jau jis ką sugalvoja... Mes labai palaikome vienas kitą, jokio dominavimo nėra. Kaip tik man patinka, kai jis pavadovauja – labai tą moka daryti. Man tai priimtina, norisi pabūti ne žemaite moterimi, norisi dzūkiško minkštumo", – juokiasi prieš dešimt metų šeimą su garsiu buriuotoju, įmonės "Dataworld" generaliniu direktoriumi Pauliumi Kovu sukūrusi aktorė.

"Gyvenu taip, kaip kažkada svajojau. Dirbu tai, ką noriu. Turiu fantastišką žmogų, su kuriuo – nuolat pavasaris. Kovas juk, ne gruodis", – vėl kvatoja moteris, kurios veide gyvena laimė.

Draugystė: N. Narmontaitė ir kompozitorius, atlikėjas Andrius Kulikauskas – ne tik žemiečiai, kolegos, bet ir geri bičiuliai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Spektakliai, koncertai, renginiai, susitikimai, knygų pristatymai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – N.Narmontaitė gyvena kvėpuodama pilnais plaučiais. "O kur dar kelionės, kurios mane įkvepia, žvejyba, kurią abu su vyru mėgstame ir leidžiamės žvejoti net į Norvegiją", – sako šią vasarą ir Norvegijos jūroje, ir Dzūkijos ežeruose laimikio ieškojusi užkietėjusi žvejė.

Ruduo laukia labai intensyvus. N.Narmontaitė kuria vaidmenį Mykolo Vildžiūno filme "Blogos mergaitės dienoraštis" pagal Kristinos Gudonytės to paties pavadinimo romaną. "Kartą sako filmavimo komandai: klausykit, nė sykio nesu filme kalbėjusi žemaitiškai, o gal dabar pabandyti? Pabandžiau, išėjo labai charakterinis vaidmuo. Iš pradžių visi raitydavosi iš juoko, kol įprato", – šelmiškai pasakoja ispūdžius iš filmavimo aikštelės.

Po mėnesio, rugsėjo 24-ąją, N.Narmontaitė dalyvaus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksiančiame renginyje "Aš esu ta Žemaitija". "Jį režisuoja Felicija Feiferė, o mes, iš Žemaitijos kilę aktoriai, skaitysime, vaidinsime, dainuosime", – džiaugiasi dar viena galimybe nusilenkti savo žemaitiškai prigimčiai.