Antradienį vykusių keturių valstijų rinkimų rezultatai iš esmės buvo iš anksto nulemti, nes dabartinis prezidentas J. Bidenas ir buvęs prezidentas D. Trumpas jau įveikė visus pirminius varžovus.

Pora gali pradėti rengtis prognozuotam 2020 metų kovos pasikartojimui.

J. Bidenas peržengė reikiamą 1 968 palaikančių delegatų ribą, kai laimėjo Džordžijoje – JAV svyruojančioje valstijoje, kurioje D. Trumpas yra teisiamas dėl įtariamo sąmokslo „pavogti“ praėjusius rinkimus.

D. Trumpo pergalė Vašingtone padėjo jam užsitikrinti 1 215 delegatų, reikalingų respublikonų nominacijai pelnyti, palaikymą ir grąžino jį bei jo judėjimą „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (angl. Make America Great Again, MAGA) į varžybų dėl prezidento posto katilą.

Džordžija, Misisipė, Vašingtonas ir Havajai respublikonų pusėje siūlė iš viso 161 delegatų palaikymą, o D. Trumpui reikėjo 137 iš jų, kad baigtųsi kova dėl nominacijos.

D. Trumpo beveik visų respublikonų valstybinių pirminių rinkimų nušlavimas leido jam iš esmės užsitikrinti nominaciją daug anksčiau nei dauguma kandidatų ankstesnėse kampanijose, o tai užtikrina labai ilgas, beveik aštuonių mėnesių mūšį dėl Baltųjų rūmų.

Kaip ir dauguma poste esančių ir kandidatuojančių būti perrinktam prezidentų, J. Bidenas nesusidūrė su sudėtingu pirminių rinkimų sezonu – jis lengvai įveikė du kandidatus, kurie apklausose nuolat turėjo tik vienaženklį palaikymą.

Tačiau kalbama apie jo amžių ir žemėjančius reitingus, kuriais D. Trumpo komanda stengiasi pasinaudoti kampanijos metu.

Kanados režisieriaus Danielio Roherio (Danielio Roerio) filme pasakojama apie garsiausio Rusijos prezidento Vladimiro Putino oponento A. Navalno politinį iškilimą, jo apnuodijimą nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ 2020 metų kelionės į Sibirą metu ir vėlesnį tyrimą.

„Yra vienas žmogus, kuris šį vakarą negalėjo būti su mumis – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kuris tebėra vienutėje už tai, ką jis vadina – noriu įsitikinti, kad tiksliai suprasime jo žodžius – neteisingu Vladimiro Putino agresijos karu Ukrainoje“, – atsiimdamas auksinę statulėlę susirinkusiems teigė D. Roheris.

Mano vyras sėdi kalėjime vien už tai, kad pasakė tiesą.

46 metų A. Navalnas, kuris pastaruosius dvejus metus laikomas griežto režimo kalėjime už Maskvos po to, kai buvo nuteistas už turto pasisavinimą, apkaltino V. Putiną prisidėjus prie apsinuodijimo išpuolio.

„Mano vyras sėdi kalėjime vien už tai, kad pasakė tiesą. Mano vyras sėdi kalėjime tik už tai, kad gynė demokratiją“, – teigė jo žmona Julija Navalnaja.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas žurnalistams sakė, kad filmo nematė, tačiau spėliojo, kad filme gali būti „tam tikrų politizavimo elementų“.

„Holivudas taip pat kartais politizuoja savo darbą. Tokių dalykų pasitaiko“, – teigė D. Peskovas, turėdamas omenyje sprendimą dėl apdovanojimo.

Į filmo laimėjimą sureagavo ir Ukrainos prezidento patarėjas Mychaila Podoliakas, klausdamas, kaip turėtų būti suprantama ši pergalė, jei „Oskarų“ apdovanojimai „yra už politikos ribų“.

„Jei „Oskarai“ yra už karo Ukrainoje ir masinio ukrainiečių genocido konteksto ribų, kodėl nuolat kalbate apie humanizmą ir teisingumą?“ – tviteryje parašė jis.

Filmas, kurio premjera įvyko 2022 metų sausį „Sundance“ kino festivalyje, praėjusį mėnesį pelnė britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) apdovanojimą.

Kovoje dėl „Oskaro“ jis nugalėjo filmus „All That Breathes“, „Tiek grožio, tiek skausmo“ (All the Beauty and the Bloodshed), „Meilė ir vulkanai“ (Fire of Love) ir „Namai iš šukių“ (A House Made of Splinters).

Apdovanojimų trumpametražių filmų kategorijoje nominuotas dar vienas lietuviškas kūrinys – režisieriaus Sauliaus Baradinsko filmas „Techno, mama“.

Europos kino apdovanojimo nominacijai gauti taip pat pretendavo Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“.

Tęsiantis Rusijos invazijai Ukrainoje, M. Kvedaravičius buvo nužudytas Mariupolyje šių metų balandžio pradžioje, kurdamas savo pirmojo filmo tęsinį.

Filmą pabaigė montažo režisierė Dounia Sichov, dirbusi su režisieriumi kuriant ankstesnius jo filmus „Mariupolis“, „Partenonas“, ir režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova.

Pasaulinė „Mariupolis 2“ premjera įvyko šių metų Kanų filmų festivalyje, jame filmas laimėjo specialų dokumentinio kino prizą.

Paskutinį kartą lietuviškas dokumentinis filmas Europos kino apdovanojimuose sužibėjo 1992-aisiais, kur pagrindinį kategorijos prizą laimėjo Audriaus Stonio filmas „Neregių žemė“.

Šiemet „europietiškaisiais Oskarais“ vadinami Europos kino apdovanojimai vyks gruodžio 10 dieną Reikjavike, Islandijoje.

Daugiau kaip penkis dešimtmečius gyvuojantis liaudiškų šokių ansamblis „Rasa“ – šokėjų, dainininkų ir muzikantų, mėgstančių lietuvišką tautinį meną, kolektyvas. Ansamblio šokiai ir dainos yra tarsi jungtis tarp praeities ir dabarties. Liaudiškų šokių ansamblio šokiuose netrūksta etnografijos, klasikos elementų, lietuvių liaudies tradicijų ir mūsų gyvenimo būdo motyvų.

Jau beveik dvejus metus kolektyvas įsikūręs Kauno rajono Ežerėlio kultūros centre, kur puoselėja ir skleidžia meilę lietuvių liaudies menui tarp šio krašto bendruomenės narių.

Kolektyvą įkūrė buvusieji Kauno technologijos universiteto tautinių šokių ansamblio „Nemunas“ nariai Romas ir Simona Galiniai. Jie suvienijo tautinį meną mėgstančius žmones ir sukūrė liaudiškų šokių ansamblį „Rasa“, kuris nuo pat įkūrimo tapo vienu žymiausių saviraiškos kolektyvų Lietuvoje. Ansamblio įkūrėjai iki šių dienų aktyviai dalyvauja liaudiškų šokių ansamblio veikloje.

Ansamblis „Rasa“ turi per 50 aktyvių narių. Tai puikiai sugyvenantys skirtingo amžiaus ansamblio dalyviai ir jų šeimos. Kolektyve šokio žingsneliu sukasi dvi šokėjų grupės – jaunatvišku veržlumu pasižyminti jaunimo grupė ir savo elegancija, išmintimi žavintys vyresni šokėjai.

„Rasa“ turi kūrybingą ir muzikalų liaudies instrumentų orkestrą. Kolektyvui vadovauja savo srities profesionalai – ansamblio meno vadovas ir liaudies instrumentų orkestro vadovas Gintaras Vilčiauskas ir ansamblio choreografas Darius Žilinskas.

Ansamblis koncertavo ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, rajonų centruose, miesteliuose, bet ir daugelyje kaimo vietovių. Liaudiškų šokių ansamblis „Rasa“ nuo 1970 m. dalyvavo visose Lietuvos dainų šventėse, o nuo 2006 m. – visose Lietuvos ir Baltijos šalių studentų šventėse ir festivaliuose.

Ansamblis „Rasa“ yra devynių respublikinių apžiūrų, trijų respublikinių dainų švenčių, penkių tarptautinių festivalių laureatas. Kolektyvo kūrybinė veikla yra įvertinta įvairių institucijų, organizacijų, įmonių, bendruomenių padėkomis ir garbės vardais. Daugybę kartų su dideliu pasisekimu jie koncertavo įvairiose užsienio šalyse.

Miestą laimėtoją Europos Komisija paskelbs gruodį, jam atiteks 150 000 eurų apdovanojimas, antrosios vietos laimėtojui – 120 000 eurų, trečiosios – 80 000 eurų.

Geriausiai įvairių fizinių galimybių žmonėms pritaikyto miesto apdovanojimą Europos Komisija ir Europos neįgaliųjų forumas skiria už pastangas miestą pritaikyti visiems piliečiams, įskaitant neįgalius ir vyresnio amžiaus asmenis, užtikrinant vienodas galimybes dalyvauti miesto gyvenime. Miestas turi turėti ne mažiau nei 50 tūkst. gyventojų.

„Prieinamumas yra svarbesnis nei bet kada anksčiau ne tik todėl, kad praeity neskirta dėmesio šiai temai, bet ir todėl, kad Europos visuomenė sensta. Nusprendėme pretenduoti į šią nominaciją, nes Vilnius siekia būti prieinamas visiems vilniečiams ir svečiams iš užsienio. Nuleisti šaligatvio bortelius – labai gerai, tačiau tikrasis prieinamumas pasiekiamas tada, kai visi gyventojai mieste jaučiasi saugūs, laukiami ir reikalingi“, – sako Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas.

Pastaraisiais metais neįgaliesiems Vilniuje pritaikyta 14-os asmens sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūra, 3 paplūdimiai, kuriuose įrengti takai, persirengimo kabinos, tualetai. Patogiam neregių ir silpnaregių judėjimui mieste sukurta nemokama programėlė „Transporto balsas”.

Didinant švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų prieinamumą, visuose organizuojamuose ir planuojamuose švietimo įstaigų architektūriniuose konkursuose bus reikalaujama projektuojant taikyti universalaus dizaino principus.

2021 m. bus pasirašytas Memorandumas dėl transporto infrastruktūros pritaikymo neįgaliesiems. Bendradarbiaujant su asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ jau ne vienerius metus dirbama prie Vilniaus geležinkelio stoties prieinamumo visiems gyventojams ir miesto svečiams.

Geriausiai visiems gyventojams pritaikyto miesto (turintiems ne mažiau nei 50 tūkst. gyventojų) apdovanojimas – galimybė Europos miestams parodyti, ką jie nuveikė, kad taptų prieinami visiems žmonėms. Pirmasis geriausiai visiems gyventojams pritaikyto miesto apdovanojimas buvo įteiktas dar 2010 m. 2021 m. geriausiai visiems gyventojams pritaikyto miesto apdovanojimą pelnė Jonšiopingas (Švedija). Antrąją ir trečiąją vietą užėmė Brėmerhafenas ir Gdynė.

Vilnius siekia, kad miesto susisiekimo infrastruktūra visų gyventojų poreikiams iki 2030-ųjų siektų 60 proc., pastatų infrastruktūra iki 2030-ųjų – 50 proc., viešųjų paslaugų prieinamumas iki 2030-ųjų – 70 proc., informacinių technologijų ir ryšių prieinamumas 2030-aisiais turėtų būti 80 proc.

Šiais metais numatyti specialieji prizai, skiriami už užstatytos aplinkos prieinamumo gerinimą ir prieinamumo, kaip galimybės geriau pritaikyti miestą visiems gyventojams, įtraukimą į miesto strategiją. Taip pat specialusis prizas teikiamas už prieinamumo gerinimą dėl COVID-19 pandemijos, paveikusios žmonių gyvenimą tokiais būdais, kurių nė nebūtume galėję įsivaizduoti, ir sukūrusios naujų prieinamumo iššūkių. 2021-ieji – ES Geležinkelių metai, todėl specialus prizas bus skiriamas už geležinkelio infrastruktūrą.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius akcentavo, kad eksportas buvo būtent tas variklis, kuris padėjo išlaikyti Lietuvos ekonomiką, įveikti globalų nuosmukį bei sėkmingai organizuoti veiklą.

„Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva daug ką nustebino savo ekonomikos atsparumu pandemijai, sutrikus pasaulinei tiekimo grandinei, paskelbus karantiną. Kaip ir ankstesnių krizių atvejais, eksportas išliko viena reikšmingiausių mūsų ekonomikos varomąja jėga. Pandemijos metu Lietuvos pramonės įmonės išlaikė panašias eksporto apimtis kaip ir 2019-aisiais“, – sakė LPK prezidentas.

Beveik prieš 30 metų, kuriant kompaniją „Bega“, viena pagrindinių jos misijų buvo sudaryti galimybes Lietuvos pramonės įmonėms eksportuoti savo produkciją į naujas rinkas. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir iš esmės pasikeitus ekonominei, geopolitinei situacijai, didžiosioms šalies pramonės įmonėms, kad nereikėtų užsidaryti ir palikti tūkstančių žmonių be darbo, teko greitai perorientuoti produkcijos realizavimo kryptis. Tačiau tuometinis Klaipėdos uostas dar nebuvo pasiruošęs priimti ir krauti į laivus masinių krovinių, todėl kompanija „Bega“ nuo pat veiklos pradžios stengėsi užpildyti šią spragą ir nuosekliai gilino savo specializaciją. Nuo 1992 m. „Bega“ į krovos komplekso infrastruktūrą, techniką, technologijas, aplinkosaugines priemones ir įvairias inovacijas jau yra investavusi per 300 mln. eurų.

Noriu pasidžiaugti mums skirta „Metų eksportuotojo“ nominacija ir partneryste su Lietuvos eksportuotojais. Mums labai svarbu, kad esame naudingi ir savo teikiamomis paslaugomis galime prisidėti prie Lietuvos pramonės, žemės ūkio stiprėjimo ir kartu prie šalies ekonomikos augimo bei žmonių gyvenimo gerovės kūrimo.

Pasak kompanijos „Bega“ generalinio direktoriaus Laimono Rimkaus, savo veiklą pradėjusi nuo Lietuvos pramonės įmonių eksportuojamo cemento, trąšų ir kitų produktų krovos į laivus, šiuo metu „Bega“ ir toliau sėkmingai teikia paslaugas šios produkcijos gamintojams. Tuo tikslu kompanijoje yra pastatyti modernūs specializuoti eksporto terminalai. Vienas naujausių – Cemento eksporto terminalas – yra vienintelis toks Klaipėdos uoste. Krova jame vyksta be jokio krovinio sąlyčio su aplinka, panaudojant uždaras pneumatines transportavimo sistemas.

Be to, per paskutinį dešimtmetį pastebimai išaugo lietuviškos žemės ūkio produkcijos, daugiausia – grūdų, eksportas. Siekdama sudaryti palankias sąlygas šio segmento plėtrai, „Bega“ yra pastačiusi vieną didžiausių ir moderniausių žemės ūkio produktų krovos terminalų Baltijos jūros regione.

„Begos“ nuotr.

Anot L.Rimkaus, keleri pastarieji metai parodė, kad šimtamilijoninės kompanijos „Bega“ investicijos pasiteisino, nes visi sukurti krovos pajėgumai yra efektyviai išnaudojami ir sėkmingai tarnauja tiek Lietuvos pramonės produkcijos eksportui, tiek žaliavų importui. Nepaisant to, pasak generalinio direktoriaus, kompanija ir toliau investuoja į savo veiklos tobulinimą, daugiausia dėmesio šiuo metu yra skiriama procesų skaitmenizavimui, inovatyvių žaliųjų technologijų diegimui, iškastiniu kuru varomo transporto konversijai į elektrinius įrenginius ir pan.

„Noriu pasidžiaugti mums skirta „Metų eksportuotojo“ nominacija ir partneryste su Lietuvos eksportuotojais. Mums labai svarbu, kad esame naudingi ir savo teikiamomis paslaugomis galime prisidėti prie Lietuvos pramonės, žemės ūkio stiprėjimo ir kartu prie šalies ekonomikos augimo bei žmonių gyvenimo gerovės kūrimo“, – už skirtą apdovanojimą dėkojo „Begos“ generalinis direktorius L.Rimkus.

Daugiausiai nominacijų „Auksinės avietės“ apdovanojimams šiemet surinko juostos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (Fifty Shades of Grey), „Pikseliai“ (Pixels), „Jupiterė. Pabudimas“ (Jupiter Ascending) ir „Prekybos centro kietuolis: Las Vegas“ (Paul Blart Mall Cop 2).

Trečiadienį paskelbtame pretendentų į blogiausiems filmams teikiamus apdovanojimus sąraše visos šios juostos turi po šešias nominacijas.

Seksualusis trileris „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gali būti išrinktas blogiausiu filmu, o jame vadinęs Jamie Dornanas (Džeimis Dornanas), kartu su komedijos „Prekybos centro keistuolis“ aktoriumi Kevinu Jamesu (Kevinu Džeimsu), moksliniame fantastikos filme „Jupiterė. Pabudimas“ suvaidinusiu Channingu Tatumu (Čaningu Teitumu) ir Adamu Sandleriu (Adamu Sandleriu) iš „Pikselių“ varžosi dėl blogiausio aktoriaus „Avietės“.

Dar vienas „Auksinei avietei“ blogiausio filmo kategorijoje nominuotas „Fantastiškas ketvertas“ ( Fantastic Four) taip pat gali būti pripažintas blogiausiu nauju filmo pastatymu ir gali gauti dar po vieną „apdovanojimą“ už blogiausią aktorių sąstatą, režisūrą (Joshas Trankas) ir scenarijų (Simonas Kinbergas, Jeremy Slateris ir J.Trankas).

„Auksinės avietės“ buvo įsteigtos 1980 metais kaip atsvara Holivudo apdovanojimų sezonui, o jų nominacijų sąrašas skelbiamas prieš „Oskarų“ nominacijų paskelbimą ketvirtadienį.

Kasmetinių 36-ųjų „Auksinių aviečių“ apdovanojimų „laureatai“ bus paskelbti vasario 27 dieną, dieną prieš 88-ąją Kino meno akademijos apdovanojimų teikimo ceremoniją. Juos renka maždaug 900 „Auksinės avietės“ apdovanojimų fondo narių iš 47 JAV valstijų ir 21 užsienio šalies.

Nominuotieji retai dalyvauja „Aviečių“ įteikimo ceremonijoje. 2010 metais į ją buvo atvykusi Sandra Bullock (Sandra Balok) – atsiimti blogiausios aktorės statulėlės už vaidmenį filme „Viskas apie Styvą“ (All About Steve). Tačiau jau kitą dieną ji pelnė geriausios aktorės „Oskarą“ už vaidmenį filme „The Blind Side“.

8-uosius metus rengiamų Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė” nominacijose dokumentinio filmo apie tragiško likimo fotografą Vitą Luckų pavadinimas skamba net penkis kartus. Filmo „Meistras ir Tatjana“ režisierė Giedrė Žickytė įsitikinusi – po sunkaus darbo reikia švęsti.

„Žinoma, kūrybos džiaugsmo ką nors atrandant nepalyginsi su apdovanojimų džiaugsmu, tačiau būti nominuotiems yra labai svarbu. Į „Meistrą ir Tatjaną” visi įdėjome labai daug darbo”, – sako filmo kūrėja.

Su filmo herojaus Vito Luckaus kūryba G. Žickytė susidūrė visai netikėtai – tuo metu ji dar studijavo žurnalistiką. „Visuomet liksiu dėkinga savo šviesaus atminimo dėstytojui, kino kritikui Skirmantui Valiuliui – dėl jo atsiradau kine, – pasakoja režisierė, – jis duodavo man filmų, gerų knygų, o kartą liepė paimti interviu iš olando žurnalisto, kuris apie Vitą Luckų buvo parašęs knygą. Man tuomet buvo vos devyniolika…”.

Nors fotografo darbai studentę sužavėjo, net minties apie filmą jos galvoje nebuvo dar bent septynerius metus. „Pamenu, tvarkiau senus popierius ir radau atšviestus olandų žurnalisto knygos lapus. Tuomet sustojau, pradėjau skaityti, domėtis ir V. Luckaus likimas bei darbai mane pakerėjo ir po truputį įaugo į širdį. V. Luckaus istorija paveikia – gilindamasi į jo gyvenimą perkračiau savąjį”, – pasakoja „Meistro ir Tatjanos” kūrėja.

Moteris sako turinti labai daug klausimų Vitui Luckui, kurie taip ir liko neatsakyti. „Šis kūrėjas savyje turėjo kažką antgamtiško ir magiško – filme jis tampa veidrodžiu žiūrovams ir skatina persvarstyti santykį su savimi ir pasauliu”, – sako Giedrė Žickytė. Ji prisimena labiausiai įsiminusį komplimentą iš Aistės Diržiūtės, apdovanojimuose „Sidabrinė gervė” nominuotos Metų geriausios aktorės kategorijoje: „Aistė po filmo priėjo prie manęs ir tarė – Aš dabar žinau, kaip noriu gyventi. Tuomet supratau, kad V. Luckaus gyvenimas gali paliesti ne tik mane, bet ir filmo žiūrovus”.

Filmo kūrėja sako, kad be kitų pagalbos filmo visai nebūtų – Vitą Luckų galima pajausti, tačiau pažintį jį teko per jo artimuosius. G. Žickytė neslepia, kad būdavo sunku: „Visi tapome labai artimi ir aš labai džiaugiuosi užsimezgusia draugyste su V. Luckaus našle Tatjana. Ji, padėdama mums kurti filmą, turėjo iš naujo prisiminti baisią patirtį, skausmą. Kurti dokumentinį filmą yra psichologiškai sunku ir privalai suprasti kaip giliai gali nerti, kad nesužeistum kito žmogaus. Kartais jausdavausi kaip kankintoja, versdama žmones prisiminti skausmą”.

Būti nominuotiems apdovanojimuose „Sidabrinė gervė” svarbu ne tik filmo kūrėjams, bet ir herojams – jie džiaugiasi, kad ilgas, beveik septynių metų darbas nenuėjo perniek. „Tačiau būna kūrinius ir po šimto metų atranda ir įvertina…”, - šypsosi „Meistro ir Tatjanos” kūrėja Giedrė Žickytė.

Gegužės 30 d. lietuviško kino gerbėjus prie ekranų sukvies aštuntąjį kartą rengiami Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė”. Šiemet pirmą kartą visiems žiūrovams siūloma ne tik stebėti tiesioginę šventės transliaciją, bet ir pamatyti visus apdovanojimams nominuotus filmus kino ekrane!

Gegužės 26-30 dienomis „Skalvijos” kino centre vyks specialūs „Sidabrinės gervės” nominantų seansai, kuriuos pristatys jų režisieriai, animatoriai ir aktoriai. Žiūrovai taip pat bus kviečiami dalyvauti totalizatoriuje ir iš anksto spėti, kurie filmai bus išrinkti metų geriausiais.

„Meistro ir Tatjanos” dokumentininkė Giedrė Žickytė žiūrovus kviečia į intriguojantį susitikimą šį ketvirtadienį, gegužės 28 dieną. Geriausio ilgametražio filmo kategorijoje ji varžosi su Julijos Zubavičienės dokumentiniu pasakojimu „Lida Vanda Liusia” (gegužės 29 d.), Rimvydo Čekavičiaus „Arvydas Sabonis. 11” ir „Nematomu frontu”(gegužės 30 d.), kurį režisavo Vincas Sruoginis ir Jonas Ohman.

Žinią apie dėmesio tarptautiniuose filmų festivaliuose sulaukusį režisierės Alantės Kavaitės kurtą filmą „Sangailės vasara“ ir Lietuva sutiko su džiaugsmu. Būti įvertintam apdovanojimu yra svarbu – su tuo sutinka ir viena iš filmo pagrindinių aktorių Julija Steponaitytė. 8-uosiuose Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė” J. Steponaitytė nominuota Metų geriausios aktorės vaidmens kategorijoje už vaidmenis filmuose „Sangailės vasara“ (rež. A. Kavaitė) ir „Man dvim keli“ (rež. M. Kavtaradzė).

„Būti nominuotai yra malonu, taip ir pasijutau kai sužinojau“, – sako ji. Kartu su J. Steponaityte „Sidabrinę gervę” už geriausios aktorės vaidmenį pretenduoja gauti Agnė Kaktaitė už vaidmenį filme „Kelių eismo taisyklės“ ir „Sangailės vasaros“ aktorė, Julijos kolegė, Aistė Diržiūtė. „Konkurencija? Sunku pasakyti, ar ji apskritai yra, ką jau kalbėti apie tai, ar ją jaučiu. Mūsų su Aiste tikslai yra visiškai skirtingi“, – nukerta aktorė.

Ji įsitikinusi – auganti kino industrija turi auginti ir tradicijas, o „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai yra graži proga peržvelgti šalies metų produkciją ir jos kokybę. „Kartais apdovanojimai padeda kuriant savo gyvenimo aprašymą. Tokie ir panašūs faktai kalba patys už save. Žmogui, kuris turi spręsti apie tavo darbą, bet yra jo nematęs, faktai gali pasitarnauti. Tiesa, kaip ir bet kas kitas, ką įrašai į savo gyvenimo aprašymą. Viskas priklauso nuo tikslų, kuriuos esi užsibrėžęs. Žinoma, diena, kai gauni oficialų įvertinimą už savo darbą, yra maloni“, – sako Julija Steponaitytė.

Būdama aštuonerių ji pradėjo lankyti menų studiją, kurią įkūrė ką tik Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigę Vlado Bagdono vadovaujamo kurso aktoriai – Vytautas Kontrimas ir Ieva Norkūnienė. „Mes ten vaidinom, šokom, dainavom, o vienuolikos jau nusifilmavau Šarūno Barto filme „Nieko nepraranda vaikai” (skirtą „Visions of Europe“ trumpametražių filmų rinkiniui, išleistam 2004 m. – red. past.). Tai buvo pirmas filmas, kuriame vaidinau, - apie aktorystės pradžią pasakoja J. Steponaitytė.
Pati aktorystės studijų ji nepasirinko ir sako nematanti jokios priežasties pereiti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Savo studijų kryptį – fotografiją ir medijas – Metų geriausios aktorės kategorijoje nominuota Julija jaučia pasirinkusi teisingai. Tiesa, ateitį mergina planuoja sieti su kinu. Nors šiuo metu niekur nesifilmuoja, ji dirba kino postprodukcijos įmonėje – tai iš dalies susiję su jos praktika vaidinant filmuose.

„Kinas ir teatras yra du skirtingi dalykai. Juos galima lyginti, tačiau negaliu atsakyti, kur vaidindama jaučiuosi geriau, nes teatre nevaidinu ir neturiu kasdienio profesinio įdirbio. Darbas su kamera man patinka, kurti personažą filmui yra keista ir įdomu. Man apskritai patinka kino realybė ir tai, kaip jis formuoja laiko, tikrovės sampratą. Apie šiuos dalykus galvoju būdama filmavimo aikštelėje“, - pasakoja Metų geriausios aktorės vaidmens nominantė Julija Steponaitytė.

Čekas kino operatorius Miroslavas Ondričekas (Miroslavas Ondržyčekas), kuris dukart buvo nominuotas JAV Kino akademijos apdovanojimui, mirė šeštadienį, būdamas 80 metų.

Čekijos visuomeninė televizija apie M.Ondričeko mirtį paskelbė sekmadienį, cituodama jo sūnų Davidą, kuris taip pat yra kino kūrėjas, bet mirties priežastis nebuvo atskleista.

M.Ondričekas prisidėjo kuriant apie 40 filmų, bet užsienyje buvo labiausiai žinomas dėl darbo su savo draugu režisieriumi Milošu Formanu, kuris persikėlė į Jungtines Valstijas po to, kai 1968 metais sovietų vadovaujama invazija nuslopino tuometėje Čekoslovakijoje kilusį Prahos pavasario liberalių reformų judėjimą.

M.Ondričekas dukart buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią kinematografiją M.Formano filmuose – 1980 metais išleistą kino juostą „Regtaimas“ (Ragtime) ir 1984-aisiai sukurtą „Amadėjų“ (Amadeus). Už pastarąją juostą jis pelnė BAFTA apdovanojimą.