Prekybos tinklo „Senukai“ atstovai pastebi, kad tiek fizinėse, tiek elektroninėje parduotuvėje jau pavasarį išauga susidomėjimas laisvalaikio ir turizmo prekėmis – dviračiais, elektriniais paspirtukais, taip pat auga palapinių, miegmaišių, turistinių baldų, kepsninių paklausa.

Susiruošti į iškylą gali būti nelengva užduotis, nes reikia susiplanuoti ne tik maistą, bet ir užtikrinti komfortišką aplinką sau, aplinkiniams bei augintiniams. Ekspertai dalijasi trumpa atmintine, ką vertėtų pasiimti į turistinį žygį ar savaitgalio išvyką.

1. Palapinė

Norint, kad stovyklavimas gamtoje būtų patogus ir malonus, būtina pasirinkti tinkamą palapinę. Išsirinkti bus paprasčiau, jei žinosite keletą pagrindinių kriterijų.

• Palapinės tipas ir dydis. Apsvarstykite, kiek žmonių vyks stovyklauti. Jei stovyklaus visa šeima, patogiau rinktis 4–5 žmones talpinančią palapinę su atskira miego ir poilsio zona. Planuojantiems eiti į žygį, aktualu taupyti vietą ir nešti mažesnį svorį. Tokiu atveju, rinkitės palapinę, kuri turi tik miegojimo erdvę, supakuojama į kuo mažesnę pakuotę, yra lengva. Dar vienas palapinės tipas, kuris itin tiks žmonėms, nenorintiems užtrukti daug laiko ją statant ir griaunant – pop up palapinės arba palapinės, turinčios automatinio pastatymo mechanizmą. Tokių tipų palapines galima pastatyti per kelias minutes.
   
• Biudžetas ir atsparumas vandeniui. Palapinės kokybinį lygį nusako jos išorinio audinio atsparumas drėgmei (hidrostatinis slėgis). Palapinė kiaurai neperšlaps, jei jos hidrostatinis slėgis bus ne mažesnis nei 1500 – 2000 mm. Tad jeigu stovyklaujate retai, atsižvelgiate į orų prognozes, tuomet galite rinktis ekonomiškesnes palapines. O jeigu jums aktualu apsisaugoti nuo lietaus, naudoti palapinę daugiau metų, tuomet „Senukų“ specialistai rekomenduoja pirkti brangesnę, kurios hidrostatinis slėgis yra aukštesnis, pavyzdžiui, 3000 mm.
   
• Palapinės išplanavimas. Nuspręskite, ar jums palapinėje reikia atskirų miego zonų. Kai kurios palapinės turi du atskirus miegamuosius su atskirais įėjimais, todėl jos pravers keliaujant su vaikais ar draugais.

Įsigyjant palapinę, verta išsirinkti ir užuovėją – ji suteikia papildomą apsaugą nuo vėjo, saulės ir lietaus, apsaugo nuo vabzdžių, suteikia papildomos erdvės, norint gaminti maistą.

2. Miegmaišiai ir kilimėliai

Tam, kad gamtoje miegotumėte šiltai ir patogiai, būtina turėti miegmaišį. Miegmaišis nuo kūno temperatūros įšyla ir taip suteikia komforto poilsiui. Jie yra skirstomi į dvi rūšis:

• Mumijos (kokono) formos. Šios rūšies miegmaišiai yra patys populiariausi, jei norima sutaupyti vietos. Jų pakuotės yra mažesnės, todėl jei planuojate į žygį leistis pėsčiomis ir miegmaišį ketinate neštis su savimi – tai praktiškas pasirinkimas.
   
• Stačiakampio formos. Šie miegmaišiai yra daug erdvesni ir yra platesnio naudojimo – juose galima ne tik miegoti, bet ir jais apsikloti ar pasitiesti kaip paklodę. Šios formos miegmaišiai tinka tiems, kurie mėgsta erdviau miegoti.

Taip pat svarbu atsižvelgti į miegmaišio dydį – jį rinkitės pagal savo ūgį. Atsižvelkite ir į nurodomą miegmaišio komforto temperatūrą (komforto, ribinė ir ekstremali), kad nesušaltumėte. Miegmaišio pakuotės maišai būna su kompresiniais diržais, leidžiančiais sumažinti pakuotės dydį ir taip sutaupyti vietos, arba be jų – verta atkreipti dėmesį ir į tai.

Žinovai pataria pasirinkti ir dangą, ant kurios su miegmaišiu miegosite, kad būtų minkščiau ir patogiau. Turistinis kilimėlis – pigiausias pasirinkimas, bet nebūtinai su juo miegoti bus patogiausia. Savaime prisipučiantis čiužinys užima mažiau vietos nei aksominiai čiužiniai, jie prisipučia atsukus oro sklendę. Stori pripučiami čiužiniai yra itin komfortiški, tačiau užima daug vietos. O norintiems ypatingo patogumo verta rinktis turistines lovas.

3. Turistiniai baldai

Buvimą gamtoje galima paversti komfortišku, įsigyjant kokybiškus turistinius baldus. Specialistai siūlo pagalvoti apie kėdes ir stalą. Tačiau prieš renkantis, tinkamai įvertinkite, kaip juos planuojate naudoti.

• Turistinės kėdės. Paprastos turistinės kėdės pasižymi mažu svoriu ir sulanksčius užima mažai vietos, todėl jas patogu transportuoti. Galima rinktis ir turistines kėdes–gultus su metaliniais porankiais ir rėmais, tačiau jos yra sunkesnės ir užima daugiau vietos.
   
• Stalas. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į stalo matmenis jį sustačius ir supakavus, kad galėtumėte jį patogiai įdėti ir išimti iš automobilio.

4. Kitos priemonės

Keliaujant į gamtą svarbu pasirūpinti ir savo apsauga. Pasirinkite kokybišką saulės kremą su pakankamu SPF, kuris apsaugos jūsų odą nuo kenksmingų saulės spindulių. Jei planuojate laiką leisti prie vandens, pasirinkite vandeniui atsparų kremą.

Pasiimkite apsaugą nuo vabzdžių ir priemones po jų įgėlimo. Prekybininkų atstovai pastebi, kad vis labiau populiarėja uodus, museles ir kitus kraujasiurbius atbaidantys, nemalonaus kvapo neskleidžiantys „Thermacell“ įrenginiai.

Taip pat iškyloms svarbu pasirūpinti ir kitomis priemonėmis – kompasu, žibintuvėliu, pirmosios pagalbos rinkiniu, vaistais, primena „Senukų“ ekspertai.

Nieko baisaus. Apsitrinsime, apsišlifuosime, knarkiančius "pridusinsime", triukšmadarius po šaltu dušu pakišime, bus name taika ir ramybė.

Svarbiausia, kad kiekvienas turės atskirą lovelę, bendrą virtuvę, šiltą WC ir vieną dušą. Beveik kaip V.Vysocko dainoje "38 kambarėliams – viena išvietė".

Šiame išnuomotame name truputį geresni tik penki kambariai.

Laimei, nėra moterų, o tai būtų vienas vargas su jomis. Reikėtų lovą europaletėmis atitverti ar tiesiog lauke atskirą būdelę sukalti. Rūpestis neįskaičiuotas į sąmatą. Tektų iš savų lėšų daryti atitvarą.

Nors, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Sutiksite, kai tarp vyrų įsipainioja moteris, jie pasitempia, mažiau keikiasi, nesimuša, nevaikšto po namus šeimyniniais "triusikais" ir kartais ant stalo butelio vietoje pastato vazą su gėlėmis. Gražu, ar ne, kolegos vyrai?

Žinote, būtų mano valia, kiekvienai brigadai priskirčiau po moterį.

Neabejoju, kad tada būtų daugiau pozityvo, pagarbos, mažiau vulgarumo, keiksmų, neliktų "fūrų" vergų ir visas transportas taptų žymiai šviesesnis, skaidresnis ir patrauklesnis, o prie vartų stovėtų norinčiųjų dirbti eilės.

Taigi, vyrai, ieškokite moterų, ir viskas bus gerai.

Gražios svajonės, o realybėje... Blyn, ei, chebra, kurie mano batai šiame "bardake"?

Ai, rytą galvos bus šviesesnės ir atsirinksime.

Vasaros sezono atidarymo šventėje dalyvavo Eimutis Kvoščiauskas, Edita Užaitė, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Sakalas Uždavinys, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius, Justė Zinkevičiūtė, Agnė Levickaitė ir kiti linksmai nusiteikę, įspūdingai apsirengę ir pasiruošę patirti spalvotus vasaros nuotykius aktoriai.

„Visus metus labai laukiame šio renginio, nes tai puiki vasaros pradžios tradicija, kuri suburia visą „Domino“ teatro komandą bendram ir linksmam nuotykiui. Šiais metais mums teko pamankštinti protus ir parodyti savo kūrybiškumą linksmose protmūšio užduotyse, energiją išlieti spalvotų kamuoliukų mūšyje bei susivienyti kuriant įspūdingą nuotrauką iš dangaus“, – džiaugiasi „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė. 

„Domino“ teatro vasaros atidarymo šventėje aktoriai ne tik varžėsi protmūšio rungtyse, bet taip pat prisiminė patirtus didžiausius vasaros, vaikystės ar net viso gyvenimo nuotykius, kuriais su jumis dalinasi.

„Joninės yra pats geriausias vasaros nuotykis, su paparčio žiedo ieškojimu, įvairiomis užduotimis, šokiais“, – nesuabejoja aktorė Ineta Stasiulytė. Ji taip pat atskleidžia, kad vasara jai asocijuojasi ir su maistu: „Beveik kiekvieną vakarą su visa šeima gaminame kažką ypatingo, išbandome naujus receptus. Tai tarsi mūsų mažosios atostogos!“.

„Iš vaikystės geriausiai prisimenu senąją Palangą, su ankstesne Basanavičiaus alėja, savo ypatingu kvapu. Ji man buvo lyg kokia stebuklinga planeta, kurioje įvykę labai daug nuostabių dalykų... – dalinasi aktorius S. Uždavinys. – O iš šių laikų labiausiai įsiminė praėjusią vasarą patirtas nuotykis – trise iš Lietuvos su sklandytuvais nuskridome net iki Ukrainos! Nors visi sakė, kad tai neįmanoma, niekas dar nėra tokio atstumo (1800 km) nėra įveikęs, bet mums pavyko! Nuo Baltijos iki Juodosios jūros nuskridom per 5 dienas. Nerealus jausmas – lyg būčiau į Everestą įkopęs!“.

Aktorius Dovydas Stončius su nostalgija prisimena vieną vasaros nuotykį Vokietijoje, kur prieš dešimtmetį teko dalyvauti teatrų festivalyje: „Teatro kieme viena iš teatro trupių rengė pasirodymą, kurio metu buvo galima laimėti automobilį. Nusprendžiau sudalyvauti. Žaidimo esmė – kuo ilgiau išlaikyti padėtą plaštaką ant automobilio stogo. Pradžioje dalyvių buvo daug, bet su laiku jų vis mažėjo, kol galiausiai, apie 6 val. ryto, likome dviese su vokiečiu apšvietėju. Abu sušalę ir peralkę laikėmės iki 9 val. ryto, kol pagaliau vokietis nebeištvėrė ir išbėgo į tualetą. Taip aš laimėjau 1987 m. gamybos automobilį „Peugeot 105“, – su plačia šypsena užbaigia pasakojimą D. Stončius.

„Draugų suorganizuotas bernvakaris“ – tokioje frazėje jau užkoduotas tikrų tikriausias nuotykis. Rokas Petrauskas tą tik patvirtina: „Per bernvakarį mane pagrobė, ant galvos uždėjo gobtuvą, išmetė laukuose ir liepė rasti kelią namo – per miškus ir dilgėlių pievas. Miške radau kompasą, kirvį ir banano kostiumą, tad kelionę turėjau tęsti kaip „žmogus – bananas“. Išėjęs iš miško stabdžiau pravažiuojančius automobilius, bet žmonės bijojo sustoti „bananui“ su kirviu rankose. Draugai tikrai pasistengė, kad to nuotykio nepamirščiau visą gyvenimą!“.

Aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė pasakoja apie vieną grėsmingą ir labiausiai atmintyje išlikusį nuotykį Afrikoje: „Keliaudami su šeima Namibijoje, vieną vakarą palapinę pasistatėme upės saloje, net nenutuokdami, kas gali mūsų laukti. Naktį prasidėjo liūtis, o ryte pamatėme, kad paprasta upė virto didžiuliu vandens srautu, nešančiu viską savo kelyje. Buvo labai baisu, ar pavyks ją perbristi. Kai pavyko, aplankė toks džiaugsmas, kad likome gyvi – tai buvo didžiausias mūsų nuotykis“.

Jei ir jūs jau pasiilgote vasaros nuotykių, kolektyvas siūlo apsilankyti „Domino“ teatre. Kaip ir kasmet, teatro gastrolės suplanuotos visoje Lietuvoje – spektakliai bus rodomi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Druskininkuose, Palangoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Kaip sako mylimas „Domino“ teatro aktorius Juozas Gaižauskas: „Jei jūs sėdite kiauras dienas ofise, o po to kiurksote namie prie televizoriaus, tai kokie nuotykiai jus gali ištikti? Užlieti lubas kaimynai?“. 

Daug kariškių ir taikdarių

Kelionę Indijos Himalajuose vyras ir žmona pradėjo nuo karščiausio Indijos taško – šiauriausios valstijos – Džamu ir Kašmyro.

Šrinagare – šios valstijos vasaros sostinėje (žiemą sostinė perkeliama į Džamu) bei didžiausiame mieste, kuriame vyrauja musulmonai, dažnai kyla neramumų.

"Mums išvykus po 3–4 dienų per susirėmimus ten žuvo dešimtys žmonių, – pasakojo 58 metų fotografas. –  Dalis vietinių nori atsiskirti nuo Indijos ir sukurti atskirą Džamu ir Kašmyro valstybę, tačiau indai įsitikinę, kad jie iškart puls į kaimyninės šalies – Pakistano glėbį."

Vakarinėje šios valstijos dalyje gyvena daugiausia išpažįstančiųjų islamą, o jau žiūrėdamas vaizdo įrašus internete, Jonas matė, kaip per neramumus ten plevėsavo ir "Islamo valstybės" vėliava.

Jaunimas vieną savaitės dieną, dažniausiai penktadienį, 17 valandą, renkasi mečetėje, o po to eina į gatves ir mėto akmenis į Indijos kariuomenę.

"Mieste, apylinkėse, prie sienos – labai daug ginkluotų kariškių, taikdarių, daug vietų, aptvertų spygliuotą tvora. Kuo toliau į rytus nuo Šrinagaro – tuo mažiau kariškių, – pastebėjo J.Danielevičius. – Antra vertus, kariškiai – šios valstijos pragyvenimo šaltinis, nes vietiniai gauna daug darbo, investuojama į kelius, infrastruktūrą."

Deja, į kai kurias kariškių kontroliuojamas vietas lietuviai negalėjo patekti – neturėjo leidimų, o kartą į vieną vietą taksi jie tuščiai beldėsi net pusdienį.

Indiškoji Venecija

Turistai Džamu ir Kašmyre labai laukiami, gerbiami, nes jie, kaip ir kariuomenė, vietiniams yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

"Indijos musulmonai dėmesingi, draugiški, paslaugūs, tačiau gan įkyrūs, jauti, jog jiems esi tarsi bankomatas, – šyptelėjo fotografas. – Žinoma, reikia būti susipažinusiam su  vietos kultūra, papročiais ir, kaip daugumoje islamiškų šalių, derėtis. Turguje, jei būsi atkaklus, gali nusiderėt ketvirtadalį kainos."

Šrinagare didelį įspūdį paliko ežeras. Dalis gyventojų gyvena namuose ant vandens.

"Egzotiška ir skurdi Venecija, – lygino Jonas. – Neseniai ten buvo potvynis, tad nemažai namų dar nesutvarkyti."

Tačiau pagyventi ant vandens – rojus. Ramu, vandens gatvelėmis plukdo valtimis, sustoji, o jau miesto gatvėmis keliauji tuk-tukais.

"Savotiškas ir kažkuo nuostabus miestas. Įdomios mečetės, sena, įspūdinga medinė architektūra", – prisiminimais po kelionės dalijosi J.Danielevičius.

3–4 kilometrų aukštyje reikėjo įprasti prie oro sąlygų – deguonies trūkumo, todėl pirmomis dienomis buvo nelengva. "Aklimatizacijos reikėjo, – šyptelėjo Jonas. – Kaip ir įprasti prie sanitarijos. Kuo greičiau priimi kultūrinį šoką, tuo lengviau, nes įprastas vaizdas, kai virėjas į lėkštę makaronus ar į arbatą cukrų beria ranka."

Lietuviai stengėsi gyventi kaip vietiniai, dažniausiai nakvodavo pas juos, todėl priprato, kad šiltas vanduo tiekiamas kartą per savaitę, patogumai – minimalūs, nėra elektros jungiklių, o šviesą apie 22–23 valandą šeimininkas išjungia, ir viskas skendi tamsoje.

Nuo 30 laipsnių šalčio iki 33 karščio

Ladake, arba Mėnulio žemėje, kuri taip vadinama dėl peizažo – dykuma, kalnai, akmenys, uolos, smėlis, itin skurdi augmenija – vyrauja budizmas.

"Tai – taikos religija. Patekę čia iškart lengviau atsidusome, – prisipažino fotografas. – Jokios agresijos, žmonės ramesni, neįkyrūs ir nekaulijo pinigų kaip Šrinagare."

Beje, nors mašinų numeriai skelbė, kad jie – Džamu ir Kašmyro žemėje, tačiau vietos gyventojai teritoriją vadina Ladaku.

"Teigiama, kad čia anksčiau buvo budizmo karalystė, panašiai, kaip Tibetas", – teigė Jonas.

Mėnulio žemėje smarkiai šokinėja ir temperatūra: 3,5 kilometrų aukštyje įsikūrusioje sostinėje Lehe – nuo minus 30 žiemą iki plius 33 vasarą.

"Tai – piligrimystės vieta. Daug jaunų hipsterių, hipių, grojančių su gitara ar užsiimančiu joga, – labai spalvingą miestą išskyrė keliautojas, norėjęs aplankyti budistinę teritoriją. – SSRS laikais lankiausi Buriatijoje, prie Baikalo ežero, ten mačiau daug budistų."

Svarbu ne forma, o turinys

Jonas nedramatizavo kelionės, kaip mėgsta amerikiečių arba vakariečių televizijos laidos.

"Privažiuoja seną tiltą, sustoja, teigia, kad nevažiuos, nes jis vos laikosi. Nors po to, dramatiškai nufilmavę epizodą, lengvai pervažiuoja, – šypsojosi J.Danielevičius. – Tačiau juo kasdien eina ir važiuoja žmonės. Įsijautėme į vietos gyvenimą ir mūsų potyriai – nuostabūs."

Daug didesnį įspūdį jai ir žmonai paliko vietos gyventojų pagarba tradicijoms, tautiniams drabužiams, tikėjimui.

"Prie vienuolyno susirenka aplinkinių kaimų gyventojai, atveža autobusais vaikus ir laukia dvasinio lyderio, kurį išvys tik akimirką, – pasakojo Jonas. – Jų tikėjimas – ne povyza, o gilus ir nuoširdus."

Kai kurie vienuolynai – išpuoselėti, išdažyti, maldų būgneliai papuošti metalu, tačiau dauguma – alsuoja senove.

"Nueini į vienuolyną, o ten nuo rankos lytėjimo medis irsta, sudilęs. Įeini susilenkęs pro medines dureles, o viduje –  senove, šilku papuoštos sienos, sena mediena. Ten pajauti, kad svarbu ne  forma, bet turinys, – nuoširdžiai žavėjosi Jonas.  – Arba eini ir kažkur toli, laukuose, ant kalvos – penkiaaukščio namo dydžio Budos statula."

Tiesiog būti

Į vieną vienuolyną moterų griežtai neleidžia – viduje deivės statula, į kurią joms negalima pažvelgti.

"Vienuolis palaimino, užrišo raištelius. Viduje jauti, kaip prisilieti prie istorijos", – pasakojo Jonas.

Ne vienoje vietoje fotoaparatą ir mobilųjį telefoną tekdavo palikti – jų įsinešti į vidų negalima.

Indija, sakoma, šventa ir mistiška žemė, ar jie patyrė kažką neįtikėtino ir neapčiuopiamo?

"Mažų akimirkų ir mistikos visada gali pamatyti, jei to nori, – pripažino Jonas. – Apsilankai prie įspūdingos Budos statulos, eini, atsigręžti ir staiga nušvinta vaivorykštė ar pliūptelėja lietus."

Lietuvis turėjo be garso fotografuojantį aparatą, kurį tikėjosi panaudoti kai kuriose šventyklose.

"Juokingiausia, kad pirmomis dienomis jį naudojant kadrai man nepavykdavo, – šyptelėjo fotografas. – Tuomet suvoki, kad gal kažkas nematomo to nenori? Kažkas tarsi sustabdo. Galbūt senoje, šimtmečius skaičiuojančioje šventykloje reikia ne fotografuoti, bet tiesiog būti?"

„Pamačiau pakankamai gruziniškos betvarkės”, - juokiasi aktorius Andrius Paulavičius, kalbėdamas apie įvairiapusišką patirtį filmuojantis režisieriaus Vano Burduli kino juostoje „Užšalusių fontanų vasara”. Jo  galvoje vis dar ryškūs prisiminimai iš įtemptų filmavimų ir kvapą gniaužiančių Gruzijos peizažų, tačiau įsisukus į naujus darbus laiko galvoti apie juos nėra. Be to, visa kūrybinė filmo komanda netrukus susitiks Taline vykstančiame kino festivalyje „Black nights”, kur įvyks ir naujojo filmo premjera.

„Užšalusių fontanų vasaroje” aktorius įkūnijo romantišką airių fotografą, keliaujantį aplink pasaulį, rašantį knygą ir ieškantį rojaus žemėje. Jis atkeliauja į įstabaus grožio Gruziją, kurioje sutinka žaviąją Anną. Galbūt tam, kad rastum rojų žemėje, pakanka rasti mylimą moterį?

Filme atsiskleis keletas siužetinių linijų, pasakojančių apie amžių amžius žmonėms ramybės neduodančius dalykus – neištikimybę, pirmąją meilę, santykius ir nusivilimą. Filmas „Užšalusių fontanų vasara” yra lyg iš santykių sudėliota mozaika. Žmonės atpratę nuo tokių filmų, kine karaliauja nenutrūkstantis veiksmas. Visi užmiršta tiesiog ramiai atsisėsti, žiūrėti į ekraną ir mėgautis filmu, kuris priverčia pagalvoti apie save ir savo santykius”, - sako aktorius.

Darbas Gruzijoje A. Paulavičiui paliko neišdildomus įspūdžius – pradedant pačiu filmu ir jo kūrybine komanda bei baigiant neįtikėtino grožio gruziniškais tostais ir netikėtais nuotykiais. „Gruzinai temperamentingi, tačiau „Užšalusių fontanų vasara” – ramus, meditatyvus filmas”, - teigia aktorius.

„Filmavimo aikštelėje taip pat buvo gera, malonu ir ramu, tačiau tai manęs nestebina – visi kine dirbantys žmonės yra ganėtinai panašūs, kad ir kur bebūtum. Tačiau betvarkė, temperamentas ir varginantis rugpjūčio karštis visomis spalvomis atsiskleisdavo vos išėjus laukan – dėl beprotiško gruzinų vairavimo buvo neįmanoma pereiti vos dviejų juostų gatvės!”, - prisimena A. Paulavičius.

Ką jau kalbėti apie apgaudinėjimą – aukštas, šviesios odos ir plaukų vyras pasirodydavo lengva auka gruzinų prekeiviams. „Net parduotuvėje tave gali lengvai apgauti, ką jau kalbėti apie turgų, kur užsieniečiams pasako tris kartus didesnę kainą”, - šypsosi A. Paulavičius, tačiau iškart priduria – jeigu susidraugauji su gruzinu, turi artimą draugą visam gyvenimui.

Nors laisvu tarp filmavimų metu teko apvažinėti daugybę nuostabių šalies vietų, labiausiai aktoriui įsiminė tikras gruziniškas gimtadienis, į kurį buvo pakviestas draugo – su visais kaimynais, giminėmis, prie gausiai vaišėmis nukloto stalo pas močiutę. 

„Gruziniškas vynas liejosi laisvai kartu su nuostabiais tostais, o aš visą vakarą laukiau kol jie pradės pilti čačą. Tačiau vis nepylė, o prašyti buvo nepatogu, - juokiasi prisiminęs, - galiausiai nuėjome miegoti, tačiau turėjau keltis penktą ryto ir važiuoti į filmavimą už kelių šimtų kilometrų. Tada, penktą ryto, pasipylė mano laukta čača! Pasirodo, vynuogių degtinę gruzinai geria anksti ryte, su visą naktį iš karvės skrandžio ir tešmens virusia sriuba haši. Sultinys buvo labai skanus, tačiau visko, kas plaukiojo haši, valgyti nedrįsau”, - juokiasi A. Paulavičius. Rytiniai nuotykiai su egzotiška sriuba nesibaigė – jis pavėlavo į autobusiuką, todėl teko kviestis taksi, pasnausti keletą valandų ir... vėl sėsti prie vaišėmis nukrauto stalo, kur buvo filmuojama viena iš paskutinių filmo scenų.

Žinoma, visus nuotykius ir sunkų darbą dabar, kai filmas baigtas, prisiminti daug lengviau ir linksmiau. Tačiau Gruzija Andriui Paulavičiui paliko didelį įspūdį. „Aš netgi pradėjau sakyti tostus grįžęs į Lietuvą, - juokiasi, - nors grįžti namo buvo neapsakomai gera...”

Jau lapkričio 16 dieną Taline įvyksianti filmo premjera verčia visus skaičiuoti dienas iki „Black nights” kino festivalio atidarymo. „Užšalusių fontanų vasaros” filmo kūrėjai turėjo galimybę premjerą daryti Monrealio filmų festivalyje Kanadoje, tačiau pasirinko Estiją. Anot filmo režisieriaus Vano Burduli todėl, kad filmas yra labiau skirtas Europos rinkai. „Black Nights” kino festivalis, vykstantis nuo 1997 metų, šiemet įgavo A kategorijos statusą ir tampa vienu svarbiausių kino renginių Europoje.

Andrius Paulavičius nebuvo vienintelis lietuvis didelėje kūrybinėje komandoje – prie filmo gamybos dirbo įstabioji kino atmosferos kūrėja, kino dailininkė Ramunė Čekuolytė. Nuostabius Gruzijos peizažus ir miesto vaizdus fiksavo operatorius Goga Devdariani. „Užšąlusių fontanų vasaros” prodiuseriai – Tinatin Kaijrishvili, Sergey Selyanov ir Vano Burduli.

Daugelis sutiks, kad gyvenime nemažai kurioziškiausių ir netikėčiausių situacijų tiesiogiai ar netiesiogiai nutinka dėl kūniško potraukio kitam asmeniui. Mintys apie seksą dažnai neprašomos įsiveržia į bene kiekvieno suaugusio žmogaus pasąmonę ir kartais prikrečia šunybių. Naujoji komedija „Dėl visko kaltas seksas“ („Sleeping With Other People“) parodys gyvenimišką istoriją apie du draugus – vyrą ir moterį, kurie lyg ir tiktų vienas kitam, tik jų lovose glaudžiasi kiti.

Vienas svarbiausių filmo „Dėl visko kaltas seksas“ privalumų – ypač charizmatiški ir juokingi pagrindiniai jo aktoriai Alison Brie ir Jasonas Sudeikis. Kadaise besimokydami koledže jų herojai Leini ir Džeikas pasidavę aistrai drauge prarado nekaltybę. Jie netikėtai vėl pamato vienas kitą pagalbos grupės susitikime, skirtame asmenims, priklausomiems nuo sekso. Nė vienam iš jų iki šiol nepavyko susitupėti ar užmegzti rimtų santykių. Kadaise vienas kitam jausta simpatija atgyja, tačiau, žinodami apie nesekmes asmeniniame gyvenime, Leini ir Džeikas pasižada, kad juos sies tik platoniška draugystė. Draugai nutaria padėti vienas kitam susitvarkyti lovos reikalus tuo pačiu prisiekdami nepermiegoti vienas su kitu. Tačiau kaip ir dažniausiai, pasakyti lengviau negu padaryti.

Mėgindami išsivaduoti nuo blogų įpročių Leini ir Džeikas ypač suartėja. Puikus tarpusavio supratimas ir tvirtas ryšys nelieka nepastebėtas – draugai ima erzinti, kad jiedu elgiasi kaip pora. Tą jie supranta ir patys, tačiau rizikuoti draugyste dėl galimybės pajusti fizinį artumą jie negali, juk tada jų graži draugystė pasmerkta žlugti..

Šioje pikantiškų juokelių ir intriguojančių detalių kupinoje komedijoje žiūrovai išvys autentišką šio amžiaus romantiką, o puiki filmo nuotaika praskaidrins net ir niūrią dieną. Kino kritikai sutinka, kad filmas „Dėl visko kaltas seksas“ puikiai tiks pasimatymui  kine su ilgėliau pažįstama simpatija ar antrąja puse. Nebanalūs filmo dialogai leis patikėti istorijos tikrumu,  o situacijos, į kurias pateks Leini ir Džeikas, yra intymios ir šmaikščios. Prie patyrusio komiko J.Sudeikio, kuris šiame filme elgiasi itin džentelmeniškai,  A.Brie puikiai atskleidžia savo herojės žavesį ir seksualumą, tapdama jo bendrininke ieškant išsivadavimo nuo sekso pančių.

Padykęs Lietuvą rugsėjo 18 dieną pasieksiančios komedijos „Dėl visko kaltas seksas“ anonsas:

Kuprinė, fotoaparatas, objektyvas, saldainiai bei vaisiai dovanoms ir vanduo. Ne viename karštame taške lankęsis 30 metų fotografas Artūras Morozovas šįkart tris savaites praleido Palestinos dykumoje tarp vietos beduinų.

Nakvynę gaudavo neprašydamas

Žemdirbių beduinų gyvenimas ir kova dėl vandens, kur jo labai trūksta – tokią fotografijų istoriją iš Palestinos buvusiam "Kauno dienos" fotografui užsakė viena garsi britų nevyriausybinė organizacija.

Laimėjęs konkursą Artūras antrą kartą iškeliavo į Palestiną, tačiau šįkart – trims savaitėms į vakarinį krantą, tolyn į dykumas, vadinamąją C (B – pereinamoji, A – kontroliuojamoji palestiniečių) zoną, kurią kontroliuoja Izraelis.

"Vieta labai turtinga giluminių, gruntinių vandenų, tačiau ją kontroliuoja Izraelis, – apie politinę situaciją vengęs kalbėti Artūras perėjo griežtą patikrinimą, buvo gavęs koordinates, kur važiuoti, ir per tą laiką gyveno keturiose palestiniečių šeimose. – Iš pradžių iki miestelių važiuodavau mikroautobusu. Po to kas nors paveždavo iki kaimelio, o toliau eidavau pėsčias."
Keliolika arabiškų žodžių mokantis fotografas stebėjo klajoklių gyvenimą, buitį, kovą dėl vandens.

"Tai buvo mano pirmoji arabiška patirtis, – prisipažino A.Morozovas. – Palestiniečiai – labai draugiški, paprasti ir svetingi. Atrodė, kad kai kurie taip ir nesuprato, ko aš pas juos buvau. Tačiau visą laiką dalijosi tuo, ką turi, neprašydamas gaudavau nakvynę."

Pabudęs rado kupranugarių

"Ateini pėsčias, nekalbi arabiškai, jie nekalba angliškai. Tačiau dar kartą įsitikinau, kad visada galima susikalbėti kūno, akių, žmogiškumo kalba, – Artūras jautėsi tarsi po langą stebintis svetimos šeimos gyvenimą. – Kažką pasakau, parodau į fotoaparatą, jie nusišypso, gestais kviečia prie stalo, kur dažniausiai – alyvuogės, jų aliejus, smėlyje kepta šilta duona."
Beduinai įprastai gyvena ant kalno viršukalnės arba dykumoje, vėjyje plaikstomose palapinėse, o miega ant žemės. Palestiniečiai čia negali statyti namų, nes C zoną kontroliuoja Izraelis.

Nereikėjo nė klausti, ar gali likti nakvoti: visi supranta, kad esi svečias, atėjai iš kažkur toli ir neturi kur nakvoti.

"Laikas neegzistuoja, tampi gamtos dalimi. Keliesi su saule, supranti, kad aštuonių valandų miegą ar laiką sugalvojo modernus žmogus, – Artūras pasakojo, kad jis, kaip ir šeimininkai, miegodavo ir greta avių, ir greta kupranugarių. – Prabundu, o greta meldžiasi senolis, loja šunys arba nuo temperatūrų skirtumų čiaudėja avys – reikėjo įprasti prie 100 ar 150 avių bandos čiaudulio."

Kartą kaunietis pabudo nuo keisto garso. Atmerkęs akis pamatė greta gulinčius kupranugarius, kurie karštą naktį atėjo atsigerti iš vandens cisternų. Numalšinę troškulį (o jie išgeria 50 litrų vandens), gyvūnai sugulė greta fotografo.

Už vandenį – 2 000 eurų

Kartą Artūras, pakirdęs penktą valandą ryto, leidosi į kelionę su piemenimis, genančiais didelę – pusantro šimto avių bandą. Buvo nuostabu matyti, kaip ją valdė šūksniais ir dainomis.
Beduinai dirbo savo darbus, o lietuvis stebėjo paprastą ir sudėtingą jų gyvenimą. Kepinant 40 laipsnių karščiui jis slėpėsi palapinėje, o didesnę jo kuprinės dalį užėmė vanduo.

"Jie gyvena ir dirba dėl vandens, o vanduo reikalingas, kad galėtų dirbti, – tarsi apie užburtą ratą kalbėjo Artūras. – Kai kurios šeimos vandeniui per mėnesį išleidžia apie 2 tūkst. eurų. Dėl to jos negali nusipirkti elementarių buities daiktų, neturi televizoriaus."

Vandenį klajokliai turi pirkti iš kompanijų arba su gyvuliais eiti labai toli: pora šeimų, pas kurias gyveno lietuvis, tris kartus per dieną su banda eidavo 3–4 valandas iki šulinių.
"Kartą ir aš gėriau iš šulinio, nors atvykėliams to daryti nepatariama. Mes neįpratę prie ten paplitusių bakterijų. Keli kolegos Afganistane, gėrę vietinio vandens, po to gydėsi kelerius metus", – pasakojo Artūras, neradęs kito būdo bent minimaliai numalšinti troškulį.

Jis matė, kaip per parą klajokliai dirba apie 20 valandų. Gyvulius gano jau 7–8 metų amžiaus vaikai. Juos pakeičia kiti šeimos nariai, dirbama iki vėlyvo vakaro, nes dėl karščių vidudienį kartais tai nepakeliama.

Praradimai per akimirką

Kodėl jie neišsikelia kitur?

"Čia mūsų prosenelių žemė, mes – jau ketvirta karta. Jei išsikelsime – pralaimėsime", – tokiomis nuostatomis, pasakojo Artūras, vadovaujasi beduinai.

Lietuvių daržininkai ir sodininkai turbūt būtų šokiruoti, kaip tarp akmenų, smėlio klajokliai sugeba išsiauginti pomidorų. Juos taupiai laisto, žino, kaip sustabdyti vandens garavimą.
Artūrui per karščius norėjosi mažiau valgyti, išalkus pats nuostabiausias maistas buvo smėlyje kepta karšta duona su alyvuogių aliejumi.

"Prie stalo sėdėdavo vyrai, senoliai. Vienas fotografas, ilgai dirbęs islamo šalyse, yra sakęs, kad, negerbdamas vietos papročių, nežinodamas kultūros, ten gali per akimirką prarasti pagarbą ir žūti, – pasakojo A.Morozovas. – Įpratęs prie mūsų papročių, pakviečiau ir moteris, tačiau man buvo pasakyta, jos – pavalgiusios. Tačiau vyrams pavalgius moterys nunešė lėkštes ir po to, tarsi būtų patiektas naujas patiekalas, atėjo prie stalo ir valgė."

Sulaukė ir moterų dėmesio

Bene didžiausias incidentas įvyko, kai Artūras sulaukė jauno vienos šeimos vyro leidimo fotografuoti ką tik nori, taip pat ir moteris, nors įprastai tai daryti draudžiama.

"Tačiau tai pastebėjo uošvis ir pasakė po darbų grįžusiam moters, kurią nufotografavau, vyrui. Jis labai susijaudino, nes visa šeima galėjo užsitraukti didelę gėdą. Laimė, šis nesusipratimas baigėsi ramiai, – pasakojo Artūras. – Kartą naktį palestinietis rodė naktinius vaizdus ir kažką pasakė. Einu iš paskos, jis vėl kažką sako, o aš nieko nesuprantu. Taip nuėjome apie 100 metrų. Tik po to gestų kalba išsiaiškinome, kad jis nori atlikti gamtinius reikalus."

Itin retai svetimą žmogų išvystančios ir monotoniškai gyvenančios moterys ir vaikai neslėpė susidomėjimo atvykėliu, juolab kad jis jiems buvo tarsi ateivis.

"Per karščius moterys ateidavo į palapinę, kur ilsėjausi, vaikai surengdavo koncertuką, spoksodavo į mane, apkalbėdavo, kikendavo, gestais klausdavo, ar vedęs, – šypsojosi Artūras. – Beje, jos sulaukė griežto perspėjimo iš senolio, kad negali eiti prie svetimo vyro, juolab su juo kalbėtis."

Obuolys – aštuoniems

"Mūsų supratimu, ji atrodė kraupiai, – taip Artūras kalbėjo apie nuotaką, nes dalyvavo beduinų vestuvėse. – Beje, jaunąją mačiau tik keliolika sekundžių. Atrodė tarsi siaubo filmo herojė, paskenduolė – baltai išdažytu veidu, apdengta šaliais, suveržta korsetais, iškreipiančiais kūno formas. Su vyrais šventėme atskirai – kažkokiame garaže. Gėrėme vandenį, kavą, valgėme alyvuoges. Tik iš pradžių buvo patiekta šiek tiek avienos su ryžiais. Moterys šventė kitur, palapinėje."

Artūras sulaukė labai daug dėmesio, nuoširdumo, šypsenų. Bendraujant teko išgerti ne vieną puodelį kavos.

Gyvenant tarp beduinų pinigai tarsi neegzistavo, nors klajokliai verčiasi labai skurdžiai. Nuoširdžiai priimamas svečias – jų kultūros, svetingumo dalis.
Tiesa, kaunietis juos vaišindavo saldainiais, vaisiais.

"Obuolį supjaustydavo į aštuonias daleles. Ir taip dalijosi kasdien", – patirtimi dalijosi Artūras, apsilankęs ir šeimose, kur vyrai turi 2–3 žmonas, o moterys slepia veidus.

Per tris savaites Palestinoje fotografas nė karto negirdėjo vaiko verksmo, nors dirba nuo saulės patekėjimo iki laidos, miega ir valgo ant žemės, gyvena palapinėse, smėlynuose ar kalnuose, o jų žaislai – smėlis, pagaliukai, akmenėliai. Bet veide – šypsena.

"Po tokių kelionių supranti, kokie mes išlepę. Supranti, kad po deguonies mums svarbiausia vanduo, – susižavėjęs paprastų palestiniečių nuoširdumu kalbėjo A.Morozovas. – Ir net nemokėdamas kalbos, kitos kultūros, visada susikalbėsi šypsena, gestais, kūno ir širdies kalba."

Ankstyvą sekmadienio rytą į Japoniją išskridę Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus su komanda užstrigo Kopenhagos oro uoste, tačiau, sėkmingai atvykę į tekančios saulės šalį, jau spėjo pasivažinėti traukiniais ir pasigrožėti japoniškų vyšnių žydėjimu.

Danijos sostinėje Kopenhagoje sugedus lėktuvui lietuviams teko laukti skrydžio į Japoniją net 12 valandų.

„Jūs nieko blogo nepagalvokit, Kopenhaga kaip miestas mums patinka. Ir oro uostas visai nieko. Bet praleisti jame 12 valandų... Viskas turėjo būti daug linksmiau, bet sugedo lėktuvas, o kitą vyrai sugalvojo atskraidinti iš pat Tokijaus. Tai laukėm. Ir laukėm. Ir laukėm...“, – rašė vyrai.

Tiesa, tai buvo ne vienintelis nemalonumas, su kuriuo teko susidurti lietuviams savo kelionės pradžioje.

„Šį kartą bent jau dėl automobilio neturėjo kilti jokių problemų – buvome sutarę, kad jis lauks mūsų oro uoste. Laukė. Bet viskas vyko maždaug kaip animaciniame filme apie laiškanešį Pečkiną – automobilis yra, bet mums jo neduoda. Kodėl? Ogi todėl, kad pamatę lietuviškas teises japonai reaguoja maždaug taip pat, jei jiems po nosimi būtum pakišęs papelijusią banano žievelę. Mes, žinoma, buvome tam pasiruošę – turėjome ir tarptautines teises, bet ir tos netiko, nes, matai, Lietuva nėra pasirašiusi kažkokio popieriuko. O be jo – niekaip. Va, kankinamės prie langelio kartu su buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Algirdu Kudziu“, – pirmaisiais įspūdžiais ir nuotraukomis dalinosi keliautojai.

Laimei, viskas baigėsi gerai. Pavėlavę bent kelias valandas, nes ilgai praleido derybose dėl automobilio, V. Radzevičius ir M. Starkus su komanda buvo pasiruošę judėti.

Japonijoje vyrai keliauja ne tik automobiliu, bet ir traukiniais.

„Pirmiausiai teko išsiaiškinti visą Tokijaus traukinių sistemą. Jo... Sistemėlė... Ir dar viskas hieroglifais. Bandymas nusipirkti bilietą čia prilygsta kelių lygių kompiuteriniam žaidimui. Laimei, turime patirties iš Honkongo, tai įvaldėme nesunkiai, – savo paskyroje trečiadienį rašė keliauninkai. – Galime drąsiai pasakyti, kad šiandien (trečiadienį) prisivažinėjome gal kokius tris kartus nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal."

Trečiadienį į miestą jie išsirengė su ypatinga misija.

„Specialiai mūsų atvykimo proga Tokijuje pražydo sakuros. Būtų nuodėmė, jei neištirtume, dėl ko visi japonai kraustosi iš proto", – juokaudamas rašė V.Radzevičius.

Traukiniuose, kur jiems teko važiuoti ir kaip silkėms statinėje, lietuviai užtruko pusdienį, kol atsikapstė iki ten, kur žydi ne viena ar kelios sakuros, o visas sakurų miškas.

„Štai. Sakurų žydėjimo metas. Kai šie medžiai apsipila žiedais, japonai meta viską ir skuba čia pabūti. Reginys trunka gana trumpai – žiedai išsiskleidė vos prieš porą dienų, o po dviejų dienų jie jau pradės byrėti, – rašė keliauninkai. – Po žiedais šurmuliuoja pavasario išsiilgusių japonų pasiutpolkė. Linksma tokia. Prisijungėme."

„Sakurų kvapo nejutau, o ta vieta buvo triukšmingiausia Tokijuje, – teigė V. Radzevičius, kuriam su M. Starkumi Japonija atrodė labai tyli. Išvydęs save tarp sakurų fotografuojantį Martyną, Vytaras šmaikštavo. – Net Marčius neiškentė ir pykštelėjo selfį. Sakė – kad įrodytų žmonai, jog iš tiesų sėdi Japonijoje, o ne kur nors žvejoja su Marijonu."

Tekančios saulės šalis – įvairiausius pasaulio kampelius išmaišiusių draugų ir žurnalistų V. Radzevičiaus ir M. Starkaus jau dešimtoji bendra jų ekspedicijos pasirinkta vieta.