Kauniečių pamėgto festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatoriai ėmėsi kultūriškai įveiklinti naujai atgyjančią erdvę Nemuno salos parke. Šioje vietoje klasikinės muzikos koncertas nuskambės pirmą kartą.

Koncertinę programą publikai dovanos mūsų šalies ir Latvijos bei Estijos atlikėjai: Kauno bigbendas (vadovas Tomas Botyrius), Povilas Meškėla, Jeronimas Milius, solistė iš Latvijos – Julija Zakirova bei viešnia iš Estijos – Sofia Rubina.

Muzikiniame repertuare skambės dainos apie laisvę, jausmus ir svajones. Koncertą vainikuos Baltijos kelio himnas – Latvijos kompozitoriaus Boriso Rezniko daina „Bunda jau Baltija“. Ją savo kalba atliks keturi solistai.

„Šiuo koncertu, kaip ir prieš daugelį metų, siunčiame žinutę visam pasauliui, kad esame laisvi, vieningi ir to paties linkime visiems“, – sako renginio organizatoriai, kviesdami kauniečius susitikti šį vakarą Nemuno saloje.

– Garbieji baritonai yra šio festivalio sumanytojai ir krikštatėviai, o jūs, Viktorija ir Jonai (Viktorija Streiča (V. S.) ir Jonas Janulevičius (J. J.) – aut. past.), esate tie, nuo kurių priklauso pačios svarbiausios šio renginio grandys – muzika ir režisūra.

J. J.: Esu šio festivalio orkestro vyriausiasis dirigentas ir muzikinių programų vadovas. Festivalis nuo 2001-ųjų labai išsiplėtė ir neapsiriboja dviem didžiausiais koncertais prie Kauno pilies. Prasideda jis birželio pradžioje ir baigiasi maždaug rugsėjo pabaigoje. Koncertai vyksta visoje Lietuvoje įvairiose erdvėse, su įvairiomis programomis. Anksčiau į pagrindinius koncertus Kaune atvykdavo ir Sankt Peterburgo jaunimo simfoninis orkestras, o nuo pandemijos pradžios, dabar ir dėl dabartinės geopolitinės situacijos jį pakeitė Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras, kurio vyriausiuoju dirigentu taip pat esu.

V. S.: Aš tik trečius metus režisuoju Liepos 6-osios koncertą, tačiau jau daugiau nei dešimt metų kuriu vizualizacijas festivalio renginiams.

– Kasmet festivalio pagrindine nata tampa vis kitas muzikinio teatro žanras. Pernai liepos 6-ąją kauniečiai lingavo girdėtų ir negirdėtų Strausso operečių ritmu, o šiemet visą garbę skiriate miuziklui?

J. J.: Taip, liepos 5 d. 20 val. pakviesime kauniečius ir miesto svečius pasižiūrėti Franko Wildhorno miuziklo „Karmen. Viva Amor!“, o liepos 6-ąją 20 val. lauks koncertas „Tegyvuoja miuziklas!“ Nors operetės žanras mūsų festivalyje yra pagrindinis, bet jau daug metų vien juo neapsiribojame. Ta proga dar pasidžiaugsiu, kad operetės žanro spektaklių Lietuvoje geriau nei mūsų teatre dar niekas nėra pastatęs. Tad operetę pusiau juokais, pusiau rimtai vadiname Kauno žanru.

V. S.: Manau, tikrai pasiteisino festivalio organizatorių pasirinkta kryptis – kiekvienais metais pagrindinį koncertą skirti vienam konkrečiam žanrui. 2020-aisiais vyko nuostabus operos gala koncertas su geriausiais atlikėjais, garsinančiais Lietuvos vardą pasaulinėse scenose, 2021-aisiais pasinėrėme į žavingą operetės svaigulį, praėjusieji metai buvo skirti Johanno ir Josepho Straussų muzikiniam palikimui, o šiemet „Baritonų trio“ sumaniai pasirinko miuziklo žanrą.

Pastangos: J. Janulevičiaus teigimu, festivalio sėkmei labai svarbus programos sudarymas – tai labai sunkus darbas, kurį atlieka festivalio organizatoriai kartu su muzikiniu vadovu. / Laimučio Brundzos nuotr.

– Pirmuosiuose festivaliuose buvo rodomos faktiškai operečių spektaklių ištraukos. Kiek vėliau atsirado rubrika „Svečias“ ir festivalyje ėmė svečiuotis kiti muzikos žanrai ir jų atlikėjai.

J. J.: Kai atsirado „Svečio“ rubrika, festivalio muzika apsisuko beveik aplink visą pasaulį. Liepos 5-ąją yra skambėjusi tiek operos, miuziklo, baleto, tiek ir italų, ispanų, neapolietiška muzika. O kiek dar spektaklių specialiai tai progai pastatėme! Liepos 6-osios koncertai dažniausiai būdavo operetės pobūdžio. Tiesa, prieš trejus metus, truputį aprimus pandemijai, visi didieji operos solistai buvo Lietuvoje, tad pasinaudojome proga ir koncertą skyrėme operos žanrui.

Natūralu, kad šįmet atėjo eilė pagerbti miuziklą. XX a. antrojoje pusėje miuziklas įsitvirtino kaip atskiras žanras šalia tokių banginių kaip opera ir operetė. Šiandien jie visi trys yra vienas kito verti: nepriklausomi, vienodo dydžio ir svarbos. Turintys savo atlikėjų, spektaklių statytojų ir savo gerbėjų.

V. S.: Kadangi koncertinėje programoje koncentruojamės į vieną muzikinį sceninį žanrą, turime galimybę parodyti visą jo spalvų gamą. Miuziklo gama labai plati, nes šis žanras turi savybę panaudoti visas įmanomas muzikines kryptis. Miuzikluose galite išgirsti tiek klasikinės muzikos palikimą – operinį vokalą, sudėtingą orkestruotę, grandiozinių kompozicijų, suteikiančių didybės ir elegancijos, tiek ir tradicinių šou melodijų, pasižyminčių teatrališkumu, išraiškingu vokalu. Čia sutiksite ir džiazo, suteikiančio miuziklui gyvasties, ritmo ir improvizacijos prieskonio, rasite popmuzikos, roko, folko, ritmenbliuzo ir kt.

– Turite gražią tradiciją Liepos 6-osios vakarą baigti arija iš J. Strausso operetės „Čigonų baronas“. Ją daugybę metų dainuodavo amžinatilsį Virgilijus Noreika. Tai buvo tarsi festivalio himnas ir vakaro kulminacija.

J. J.: Ar taip bus ir šiais metais, kol kas tegu lieka intriga. Tegul žiūrovas ateina ir pamato. Beje, šių metų koncertas „Tegyvuoja miuziklas!“ turės ir savo vyšnaitę ant torto – sulauksime svečių iš Švedijos miuziklo: Viktorijos Tocca, Johno Martino Bengtssono, Petterio Snive’o. Kaip žinome, švedų ansamblis ABBA su daina „Waterloo“ kadaise laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, o visi švedų atlikėjai tapatinami su dviem ABBA ansamblio kompozitoriais – Benny Anderssonu ir Björnu Ulvaeusu. Ką noriu pasakyti? Kad ir miuziklas „Mamma Mia!“, kurį dabar stato garsiausi pasaulio teatrai, yra šių kompozitorių kūrybos vaisius. Žodžiu, lietuviai tą vakarą galės išgirsti ir įvertinti labai savotišką muzikinį žanrą – švedišką miuziklą. Mūsų sudaryta lietuviškų miuziklų programa apims beveik visą lietuviško miuziklo istoriją – nuo pirmųjų kūrinių iki dabar statomų naujienų KVMT scenoje.

V. S.: Kelis kartus po maestro išėjimo anapilin, nenorėdami jo paleisti, stengėmės sujungti praeitį su dabartimi naudodami įrašus iš ankstesnių festivalių. Ekrane skambėdavo V. Noreikos balsas, o solistai kartu dainuodavo scenoje. Tačiau kiekvienąkart vis įvykdavo kažkokia avarija. Pirmaisiais metais nustojo veikti generatoriai ir dingo elektra – viskas paskendo tamsoje; kitais metais vaizdo įrašas įstrigo, o ekrane matėme maestro išskėstomis rankomis ir kupina meilės šypsena… Tą akimirką atėjo suvokimas, ką jis norėjo mums pasakyti savo siunčiamais ženklais: tęskite, dainuokite, tačiau mane paleiskite...

Galimybės: kadangi koncertinėje programoje koncentruojamasi į vieną muzikinį sceninį žanrą, pasak V. Streičos, yra galimybė parodyti visą to žanro spalvų gamą, o miuziklo gama – labai plati. / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalio metu girdėsime ir daug kylančių KVMT žvaigždžių – gražaus ir balsingo jaunimo?

J. J.: Žinoma, kaipgi be jo. Pirmiausia paminėsiu mūsų teatre dirbantį ir tarp jaunimo labai populiarų dainininką Jeronimą Milių. Matysime daug jaunų KVMT artistų, kurie mūsų naujuose miuzikluose kuria daug vaidmenų, atlieka pagrindinius vaidmenis. Tai ir Ieva Goleckytė, ir Marija Arutiunova, Gabrielė Kuzmickaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Martynas Beinaris ir kt. Pastarasis atliks pagrindinį vaidmenį naujame miuzikle „Mocartas“, kurio premjera vyks spalio pradžioje. Beje, mūsų teatro atlikėjai nėra vien tik miuziklo ar operetės žanrų dainininkai. Jie universalūs, nes taip juos augina mūsų alma mater – Muzikos akademija.

– Didžiaisiais pasirodymais prie Kauno pilies KVMT uždaro savo koncertinį sezoną ir skelbia vasaros atostogas. Jei sakytumėte baigiamąją kalbą, kur dėtumėte akcentus?

J. J.: Muzikinio teatro sezonas šiemet buvo grandiozinis. Mes pradėjome jį dar sykį pakartodami Giuseppe’ės Verdi operos „Nabukas“ premjerą, kurią statėme specialiai projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ proga ir rodėme Kauno IX forte. Kęstutis Jakštas ją režisavo, vėliau adaptavo KVMT scenai, o man teko garbė  diriguoti. Dar pastatėme fantastiško grožio šiuolaikinį baletą vaikams „Aladinas“. Sakyčiau, labai sudėtingas spektaklis tiek muzikine, tiek technine prasme. Sezoną vainikavo neeilinio sudėtingumo ir dramatiškumo Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“, sukurtas pagal Williamo Šekspyro tragediją „Otelas“, kurį pastatė choreografė ir režisierė Anželika Cholina.

– Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ vyksta nuo 2001-ųjų. Gal kuriam iš jūsų teko garbė dalyvauti ir pačiame pirmajame renginyje?

J. J.: Deja, ne. Tuomet dar buvau bebaigiantis studijas jaunuolis ir į pirmą traukinį tiesiog nespėjau. Tačiau, aišku, sėdėjau kaip žiūrovas ir viską stebėjau su baltu pavydu, galvodamas, kodėl visa tai vyksta be manęs. Į antrą festivalį jau buvau pakviestas kaip svečias dirigentas, tad labai džiaugiausi, o dabar jau ne vienus metus esu šio festivalio orkestro vyriausiasis dirigentas. Prisiimu atsakomybę. Ar labai jaudinuosi? Pasakysiu taip: kai groja jauni, nepatyrę muzikantai, – vienoks pojūtis. Tačiau KVMT orkestras – senbuviai, visiški profesionalai. Tad aš, kaip turbūt ir kiti už festivalį atsakingi žmonės, jaudinuosi tik dėl vieno – oro. Jei įnoringoji motulė gamta mums bus palanki, užtikrinu, kad mūsų festivalio koncertai bus aukščiausio lygio.

– Kokia pagrindinė festivalio misija, jūsų akimis?

V. S.: Šis festivalis, kaip ir bet kuris kitas, visų pirma, yra kultūrinių mainų platforma. Festivaliuose, kuriuose dalyvauja menininkai iš skirtingų šalių, regionų, atskleidžiamos skirtingos tradicijos, stilistikos. Bendradarbiaudami atlikėjai gali pasisemti idėjų, patirties vieni iš kitų. Taip skatinamas jų kūrybiškumas, atrandama naujų meninių išraiškų.

J. J.: Mano galva, šis festivalis turi kelias misijas. Pirmoji – kuo labiau praplėsti operetės žanro žiūrovų ratą. Kad jie matytų operetę ne tik Muzikiniame teatre, bet ir didžiulėje, plačioje lauko erdvėje. Juk būdavo vakarų, kai į koncertą susirinkdavo apie 10 tūkst. žiūrovų. Todėl mes ir toliau tęsiame švietėjišką misiją, su kuria „Baritonų trio“ būtent ir pradėjo organizuoti šį festivalį. Juk visi festivalio renginiai nemokami!

Tegu nesupyksta kolegos ar konkurentai, bet atėjo laikas, kai galiu drąsiai pasakyti: žiūrovų skaičiumi mes jau galime konkuruoti su Pažaislio festivaliu. Aišku, nė nesiruošiame to daryti, bet šiuo metu „Operetė Kauno pilyje“ ir Pažaislio muzikos festivalis yra du žinomiausi muzikiniai renginiai, kuriuos organizuoja Kaunas.

Dar viena šio festivalio misija – suteikti platformą jauniems dainininkams, kad jie galėtų pasirodyti ne tik Muzikinio teatro scenoje, bet ir didžiojoje estradoje. Su dideliu simfoniniu orkestru. Tebūna tai laikas jiems pelnyti žiūrovų simpatijas.

Na, o trečioji festivalio misija – nauji kūriniai. Nuostabi kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė prieš keletą metų būtent šiam festivaliui sukūrė operą-misteriją „Karūnos kelias“ apie Lietuvos karalių Mindaugą. Mes visada ieškome naujovių – naujų miuziklų ištraukų, naujų dainų, kurios dar neskambėjo su orkestru. Aranžuojame jas simfoniniam orkestrui, darome naujas instrumentuotes.

– Taigi, jūs neinate lengviausiu keliu – parodyti festivalio žiūrovams tai, ką jau turite?

V. S.: Manau, didžiausią dalį sėkmės lemia programos sudarymas. Tai  labai sunkus darbas, kurį atlieka festivalio organizatoriai kartu su muzikiniu vadovu. Programoje neturi būti jokių spragų, ji turi prikaustyti žiūrovų dėmesį nuo–iki.

J. J.: Matote, žmogui, kuris klauso muzikos, reikalingi du dalykai. Pirma, jam reikia muzikos atpažįstamumo, kad, išgirdęs kūrinį – dainą, ariją, atpažintų ir galėtų vos ne drauge dainuoti. Antra, jam reikia naujienų. Mes negalime groti tų pačių kūrinių, kaip tai daro kai kurios radijo stotys. Ausys pavargsta nuo tų pačių garsų. Lygiai tas pats yra ir kalbant apie  menines programas. Mes pateikiame žmonėms keletą gerai žinomų kūrinių, o šalia jų – kokią dešimtį visiškų naujienų, kurios patenkintų klausytojų smalsumą.

– Minėjote tris muzikinio teatro banginius – operą, operetę ir miuziklą. Kuris žanras jums labiausiai prie širdies?

J. J.: Jei aš turiu tris dukras, tai kuri iš jų pati mylimiausia?! Tai va… Visi tie žanrai yra labai skirtingi, reikalauja skirtingo pasiruošimo. Būna puikių operos solistų, kurie nesugeba dainuoti operetėje, nes nemoka įtikinamai, be patoso kalbėti prozos teksto. Arba nemoka šokti valso. Miuzikle kartais reikia pasiekti tokią dramaturgiją, toookią…

V. S.: Pritariu maestro, kad tai trys skirtingi žanrai, iš kurių kiekvienas turi savo žavesį, tradicijas, skirtingus reikalavimus. Nors mane visada sieja su miuziklais, tačiau galiu jus patikinti, kad mano norų skrynelėje šiuo metu – kokios trys operos ir viena operetė. Tiesiog degu noru juos pastatyti.

– Artistų vaikai dažnai auga teatrų užkulisiuose, o užaugę jau patys lipa į sceną. Ar jūsų šeimos ateina pasižiūrėti „Operetės Kauno pilyje“ koncertų?

V. S.: Taip, ateina. Ne tik šeima, susirenka visa giminė su kaimynais ir draugais!

J. J.: Ne tik ateina, bet dar ir dirba, kai reikia. Mums, muzikantams, artistams, tai natūralu. Štai Gedimino Maciulevičiaus anūkas kartu su seneliu vadina miuzikle „Elizabeth“. Jį matysime ir liepos 6 d. koncerte atliekantį ištrauką iš šio miuziklo.

– KVMT scenoje rodoma daug puikių miuziklų. Vis dėlto liepos 5-osios vakarui pasirinkote „Karmen. Viva Amor!“ Kodėl?

J. J.: Šį miuziklą teatre rodome jau daug metų. Tai išties žiūrovų mėgstamas pastatymas. Tačiau kadangi su savo repertuaru teatras turi žengti į priekį, festivalio metu su šiuo spektakliu iškilmingai atsisveikinsime. Žiūrovas jį pamatys paskutinį kartą, tad, kam dar neteko matyti „Karmen“, čiupkite akinius nuo saulės ar skėčius nuo lietaus ir nepraleiskite šios progos.

V. S.: Manau, tai bus labai gražus ir garbingas atsisveikinimas su spektakliu, kuris tą vakarą, tikėkimės, turės milžinišką auditoriją, prilygstančią kokiems penkiems „Karmen“ spektakliams teatre.

– Kad ir kaip viską gerai suplanuotumėte, tikiu, kad per daugybę festivalio „Operetė Kauno pilyje“ metų buvo ir kažkokių komiškų ar net tragikomiškų nutikimų. Gal kas nors įstrigo į atmintį?

V. S.: Didžiausias stresas, be abejo, buvo mano anksčiau minėtos situacijos su V. Noreikos įrašais. Tačiau kasmetis Liepos 6-osios galvosūkis – kiek programos spėsime atlikti iki 20 val. vakaro, kai visame pasaulyje giedamas Lietuvos himnas. Tai dar viena graži festivalio tradicija. Viską galima apskaičiuoti ant popieriaus, tačiau realybėje būna įvairių trikdžių – vėluoja pradžia, per ilgos kalbos, pagreitintas arba sulėtintas muzikinių numerių tempas ir t. t. Tada tenka kažką nukirpti arba pridurti. Likus 10 minučių iki 20 valandos patiriame tikrai ne mažesnį stresą nei studentai prieš baigiamuosius egzaminus: juk turime apskaičiuoti, kiek muzikinių numerių palikti, o paskui ženklais perduoti šią informaciją dirigentams scenoje, kad jie ta pačia gestų kalba susišnekėtų su orkestru ir renginio vedėjais.

J. J.: Kadangi tą dieną man tenka labai didžiulė atsakomybė, būnu labai susikaupęs. Todėl, jei kas komiško ir įvyksta, nelabai užfiksuoju. Tačiau vieną atvejį pamenu iki šiol. Sykį festivalyje dalyvavo net penkiolika garsių tenorų iš skirtingų šalių! Ir mums gamta tokį pokštą iškrėtė… Tą vakarą buvo šalta ir siautė toks stiprus ciklonas, kad žiūrovai nelabai galėjo net ploti. Vienoje rankoje jie laikė skėtį, o kitoje – lietpaltį, kad vėjas jo nenuplėštų nuo pečių. Su ašaromis akyse teko trumpinti koncertą, atsisakyti muzikinių kūrinių. Tačiau išbandymą sėkmingai išlaikėme ne tik mes, bet ir žiūrovai, kurie nepabėgo, o iš pagarbos atlikėjams kantriai išbuvo iki galo. Tikiuosi, kad šiemet motulė gamta nepašykštės mums gero oro.

KVMT artistas G. Maciulevičius, vienas iš festivalio „Operetė Kauno pilyje“ krikštatėvių:

Klausiate, kaip tas mūsų „vaikas“? Na, festivalis „Operetė Kauno pilyje“ vyks XXII kartą, taigi, 22-ejų metų jaunuolis, jau seniai nebe vaikas. Žinoma, pamenu jo pirmuosius žingsnius. Kadaise „Baritonų trio“, kuriam priklausau, grimuodavosi viename kambaryje, daug spektaklių vadinome kartu, tai sugalvojome, kad reikia Lietuvoje populiarinti operetės žanrą. Mūsų teatre jis buvo labai populiarus, o štai kituose teatruose – dar ne. Iš pradžių tai darėme kaip „Baritonų trio“ – įrašydavome operetės ištraukas, važinėdavome jas dainuodami po visą Lietuvą, plačiai pristatydami šį žanrą. Norėjome, kad žmonės daugiau jį pažintų, o pažinę – pamėgtų. Taigi viskas prasidėjo nuo mūsų trijulės altruistinių norų, kurie pamažu išaugo į festivalio koncepciją, o 2001-aisiais – ir į pirmąjį festivalį. Tiesa, jis vyko ne dabartinėje vietoje, o kitoje Kauno pilies pusėje, kur dabar – tiltas. Vėliau teko persikelti. Kai tą padarėme, džiaugėmės dar labiau, nes koncertų paklausyti susirinkdavo daugiau žmonių.

Pačioje pradžioje festivaliuose karaliavo tik operetė, ilgainiui kilo noras pristatyti ir kitus muzikinius žanrus, netgi specialiai šiam renginiui ėmėme kurti spektaklius. Atlikėjų pagrindą visada sudarė Kauno muzikinio teatro solistai, nes su jais būdavo lengva: jie jau žinojo, kaip dainuoti operetes.

Į pirmąjį festivalį nėrėme kaip nemokantys plaukti akli kačiukai. Buvo tik  didžiulis noras ir entuziazmas. Plaukėme ir kažkaip išplaukėme. Beje, mums padėti norinčių irgi buvo labai daug. Pasitaikė ir trukdančių, bet mes nekreipėme į juos dėmesio – tiesiog darėme savo darbą, ir viskas. Kai kas sakė, kad su tuo savo festivaliu užsilenksime per kelerius metus. Dėkui jaunystės entuziazmui ir žmonėms, kurie mumis patikėjo, – kaip matote, išauginom savo kūdikį iki brandaus jaunuolio.

Kada pradedame dėlioti festivalio programą? Žinokite, 2024-iesiems ji jau sudėliota. Galiu išduoti tik tiek, kad kitais metais bus Giacomo Puccini jubiliejus… Ar pavyks įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus – pamatysime.

Svečių festivaliams irgi ieškome visaip. Lietuvių juk daug visame pasaulyje. Kreipiamės į savo tautiečius ir jie būtinai mums kažką įdomaus pasiūlo. Vienais metais, pamenu, buvome pasikvietę kartvelų liaudies ansamblį. Kai jie sugiedojo Lietuvos himną kartvelišku koloritu gal dvylika balsų lietuvių kalba, buvome tiesiog sužavėti. Nors oras tąkart visai nelepino. Kaip ir kažkuriais metais, kai buvo neapolietiškų dainų vakaras: buvo taip šalta ir lietinga, kad visi vaikščiojome vos ne su žieminėmis striukėmis. Bijojome, kad žiūrovai pabėgs jau po pirmųjų kūrinių. Neatspėjome – žmonės sėdėjo tose balose iki galo iš pagarbos artistams. Galbūt jie buvo pasiilgę muzikos? Juk vasaros sezonu teatrai nedirba. Šiam festivaliui pirmiausia palinkėčiau gero oro, o jau paskui – geros nuotaikos, gražių muzikos garsų visiems, kurie ateis.

XXII tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ 2023 m. programa

Liepos 5 d. 20 val.

PRIE KAUNO PILIES

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Franko Wildhorno miuziklas

KARMEN. VIVA AMOR!

Solistai:

Gabrielė Bielskytė, Raimondas Baranauskas, Akvilė Garbenčiūtė, Jurgis Jarašius, Jonas Lamauskas, Jeronimas Milius, Giedrius Prunskus, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė, Žanas Voronovas.

Dirigentas Jonas Janulevičius.

Teatro choras, baletas, orkestras.

Liepos 6 d. 20 val.

PRIE KAUNO PILIES

Koncertas

TEGYVUOJA MIUZIKLAS!

21.00 val. – Lietuvos valstybės himnas.

Dainuoja:

Viktorija Tocca, Johnas Martinas Bengtssonas, Petteris Snive’as – Švedija,

Tamara Chodakova – Ukraina,

Vytautas Grubliauskas (Kongas) (vokalas, trimitas).

Solistai: Marija Arutiunova, Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris, Gabrielė Bielskytė, Gabrielė Bukinė, Simonas Deltuva, Žygimantas Galinis, Akvilė Garbenčiūtė, Ieva Goleckytė, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Rokas Laureckis, Jeronimas Milius, Joris Rubinovas, Žanas Voronovas, Viktorija Zeilikovičiūtė.

Dalyvauja: Kauno valstybinio muzikinio teatro baletas, choras, orkestras.

Vyriausiasis dirigentas – Jonas Janulevičius.

Dirigentai: Oksana Madaraš, Julius Geniušas, Virgilijus Visockis.

Režisierė – Viktorija Streiča.

Chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė.

Choreografai – Dainius Bervingis, Aleksandras Jankauskas.

Scenografija – Vaidotas Jakutis.

Renginio vedėjai – Ieva Vaznelytė ir Gintaras Mikalauskas.

Šių metų Mindauginių vakaro akcentas – tarptautinis festivalio „Operetė Kauno pilyje“ koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Johanas Štrausas“.

Iškilmingo renginio metu nusipelniusiems kauniečiams įteiktos Kultūros premijos, Santakos garbės ženklai, o Kauno garbės piliečiu paskelbto laisvės šauklio Romo Kalantos artimiesiems įteiktas garbingas atminimo ženklas.

Laikrodžiui išmušus 21 val. visi susirinkusieji atsistojo ir pradėjo giedoti „Tautišką giesmę“. Lietuvos himnas šiuo laiku suskambo ne tik Kauno pilies papėdėje, bet ir visame pasaulyje. Tai visus lietuvius, nesvarbu, kur jie yra, sujungianti tradicija, kuri nepalieka abejingų.

„Didingas jausmas kartu giedoti himną. Tokioje minioje viskas skamba gerokai garsiau, jaučiasi vienybė“, – kalbėjo minioje sutikta Gintarė.

„Su šeima atėjome prie Kauno pilies. Jau ne pirmą kartą mes visi kartu ir su visais „Tautiška giesme“ sutinkame Valstybės dieną. Norisi palinkėti santarvės visiems. Tada bus viskas gerai“, – antrino ir Lina.

Dar viena kauniečių pora į renginį atsinešė ir Lietuvos trispalvę ir kartu su daugiatūkstantine minia įsiliejo į himno skambesį. Po bendro giedojimo nuskambo gausūs plojimai ir pasijautė masinė euforija.

„Tiek laimingų veidų vienoje vietoje. Matyt, „Tautiška giesmė“ turi kažkokios magijos“, – pasisakė ir ponas Jonas.

22.30 val. Kauno pilies papėdėje dar laukia iš sostinės atkeliavusi dovana – „Vilniaus sapnas“. Tai muzikos, šokio, šviesų reginys, pasakojantis Vilniaus susikūrimo legendą, pažymintis svarbiausias miesto vietas ir istorinius įvykius. Ši misterija skirta Vilniaus 700-ajam gimtadieniui. Ir nors jubiliejus bus tik kitąmet, tačiau sostinė pradėjo švęsti dar šiemet ir įvairių miestų žmonėms dovanoja „Vilniaus sapno“ misteriją.

Vos spėję atsikvėpti po pandeminės suirutės, supratome, kad gali būti ir blogiau. Karo siaubas sužlugdė tūkstančių žmonių likimus, nubloškė į tamsą jų lūkesčius, paralyžiavo kūrybines galias. Gyvename viltimi ir tikime, kad netrukus visa tai taps kraupia praeitimi, o mes visi ir vėl galėsime džiaugtis saugia menininkų bendruomene ir tarptautiniais kūrybiniais projektais.

Festivalio organizatoriai – Laima Kuzmickaitė-Milašienė, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys – vėl parengė naujas spalvingas koncertines programas, kurių kokybiško atlikimo ir aukštos meninės vertės muzika mėgausis visi, taip pat ir tie, kurie neišgali įsigyti bilietų į teatrų ir koncertų sales.

Pagrindiniuose renginiuose prie Kauno pilies šiemet žiūrovai išvys jaunų dainininkų būrį, šiuolaikiškos klasikos baleto šokių, išgirs įdomių muzikos garsais papasakotų istorijų. Vienas didžiųjų festivalio koncertų kvies drauge suktis garsiosios Straussų šeimos atstovų sukurtų melodijų ritmais, o apie lietuviškojo rašto ištakas primins koliažinė opera „Mažvydas“. Mažesnėse erdvėse festivalis pristato aštuonias skirtingo turinio koncertines programas.

Aštuonios muzikinės programos

Itin reikšminga, nors ir sunkiai deranti prie festivalio meninės koncepcijos programa buvo skirta 1972 m. Kauno pavasario įvykiams ir Romo Kalantos aukos 50-mečiui paminėti. Gegužės 14 d. miesto sode prie Muzikinio teatro griaudėjo roko muzika, atlikėjai ir žiūrovai atidavė duoklę gūdžiu sovietmečiu visuomenę supurčiusiam, gyvu fakelu laisvę Lietuvai išpranašavusiam devyniolikmečio Romo Kalantos aktui. Koncerte dainavo roko grupės „Thundertale“, „Poliarizuoti stiklai“, dainininkai Jeronimas Milius, Povilas Meškėla, Česlovas Gabalis ir Linas Adomaitis.

Vienu šuoliu kelis šimtmečius atgal nukelia keturių solistų atliekama smagi kostiuminė siužetinė pramoga „Barokiniai paveikslėliai“ – žavingais barokiniais apdarais ir pudruotais perukais pasipuošę solistai Kristina Siurbytė, Akvilė Garbenčiūtė, Raimondas Baranauskas, Rokas Laureckis ir pianistė Rūta Blaškytė kuria jaukią, muzikiniais baroko perlais išpuoštą atmosferą. Žavų prancūzų dainos pasaulį atveria žaviosios Akvilė Garbenčiūtė ir Viktorija Streiča koncertinėje programoje „Prancūziškoji šansona“.

Prisiminti gražiausias lietuviškas populiariąsias melodijas kviečia koncertas „Lietuviška estrada“, kuriame dainuoja būrys Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, šoka baleto artistai, akompanuoja Jono Janulevičiaus vadovaujama instrumentinė grupė, o su dainomis ir jų sukūrimo istorijomis pažindina Giedrius Prunskus. Šia programą birštoniečiai ir kurorto svečiai jau matė birželio 11 d. Birštono kultūros centre, vasaros pabaigoje jos klausysis Zarasų gyventojai.

Istorija: spektaklių prie Kauno pilies tradiciją tęsianti koliažinė opera „Mažvydas“ primins lietuviškojo rašytojo ištakas / M. Aleksos nuotr.

Kasmetę sakralinės muzikos popietę festivalis rengia Vilkijos šv.Jurgio bažnyčioje ir Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Čia bus giedamos Franzo Schuberto mišios G-dur, jas atliks Kauno muzikinio teatro solistai Gabrielė Kuzmickaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Žygimantas Galinis, Povilas Padleckis ir VDU kamerinis orkestras.

Rugsėjo 1 d. smagia koncertine programa „Muzika iš kino filmų“ restorano „Miesto sodas“ terasoje bus tradiciškai paminėta Mokslo ir žinių diena. Klausytojus, Laisvės alėjos praeivius į žinomų didžiojo ekrano produkcijos melodijų mozaiką įsilieti kvies Kauno muzikinio teatro solistai. Publika turės progą išgirsti ir išjausti net keliolika kino filmų istorijų. Iš tiesų, muzika – vienas galingiausių emocijas sukeliančių veiksnių, padedantis žiūrovui susitapatinti su ekrane matomais herojais ir besikeičiančiomis siužeto linijomis.

Dainininkai Marija Arutiunova, Ieva Goleckytė, V.Zeilikovičiūtė, R.Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Giedrius Prunskus ir maestro Jono Janulevičiaus vadovaujama instrumentinė grupė pakvies keliauti po kiek vėlesnius laikus – du paskutinius XX a. dešimtmečius – laiką, kai kino filmas nebeįsivaizduojamas be jį papildančio garso takelio.

Dviejų dienų fiesta

Didžiausias dėmesys bus skiriamas festivalio pavadinimą įkvėpusios erdvės renginiams. Prie Kauno pilies publikai atsivers prasmingas istorinis spektaklis ir įspūdingas koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Štrausas“.

Liepos 5 d. 20 val. žiūrovus kvies unikalus muzikinis spektaklis – valstybinio ansamblio „Lietuva“ koliažinė opera „Mažvydas“, jungiantis istoriją ir poeziją, realius faktus ir kūrybos laisvę, pasakojantis apie pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ – gimimą, jos autorių Martyną Mažvydą, jo dramatišką ir sudėtingą gyvenimą, apie lietuvybės sklaidos sąlygas, iššūkius ir realybę XVI a., didelių politinių ir religinių permainų fone.

„Muzikinis spektaklis „Mažvydas“ statytas pagal naujausią ansamblio kryptį – gyvą istoriją. Ji apima daugiau nei tautinį meną, apeliuoja į gilesnes dvasines, identiteto ir prasmės vertes. Čia svarbios žmogaus, šalies ir bendrosios patirtys. Žodis „gyva“ šiuo atveju taip pat koreliuoja su aktualumu, istorijos perteikimu šiuolaikiškai per meną,  o tai svarbu auditorijai ir skatina ansamblį tobulėti“, – pasakoja ansamblio „Lietuva“ vadovė Edita Katauskienė.

„Tai įkvepia tikėti, kad ir vieno žmogaus darbai nulemia visos tautos egzistencinę ateitį. Mūsų tautoje yra personalijų ir kūrėjų, kurie verti pasaulinės auditorijos dėmesio. Be to, pats projektas išskirtinis tuo, kad gimsta  visiškai naujo žanro kūrinys, jis bus atliekamas netradicine maniera“, – vadovei antrina koliažinės operos režisierius Kęstutis Stasys Jakštas.

Spektaklyje dainuos Giedrius Arbačiauskas, Monika Marija, Mantas Jankavičius, Rokas Laureckis, Jovita Vaškevičiūtė, Saulius Vasiliauskis, Martynas Žukauskas. Be „Lietuvos“ ansamblio, spektaklyje gros ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica Humana“, Lietuvos kariuomenės orkestro varinių pučiamųjų instrumentų grupės muzikantai.

Liepos 6 d. 20 val. prie pilies skambės koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Štrausas“. Programoje išgirsime jau puikiai žinomų kompozitorių šeimos sukurtų opusų, daugiau nei šimtmetį džiuginančių milijonus pasaulio muzikos mylėtojų. Ambicingi festivalio organizatoriai, kaip ir kasmet, stengėsi rasti kuo nustebinti savo ištikimą auditoriją, o šiais metais tai padaryti pagelbėjo ukrainietė dirigentė Oksana Madaraš, kuri jau daugiau nei dešimtmetį ypač domisi Straussų šeimos muzikiniu palikimu.

Dirigentei svarbu ne tik pateikti klausytojams naujų, negirdėtų štrausianos opusų, bet ir ieškoti išradingų, smagių jų interpretacijų, netikėtų, gal net šokiruojančių elementų. Tad koncerte prie pilies skambės nemažai į dienos šviesą iškeltų kūrinių, kurie, nupūtus laiko dulkes, šiais metais pilies kloniais skries pirmą kartą.

Didžiąją koncertinių numerių dalį sudarys Johanno Strausso sūnaus opusai, bet išgirsime ir Johanno Strausso tėvo, Josefo Strausso melodijų. Vakaro įvadu O.Madaraš parinko kompozitoriaus Johnny Greeno muziką iš kino filmo „Strauss Fantasy“.

Koncerto programą atliks Kauno valstybinio muzikinio teatro meniniai kolektyvai, ypač daug koncerto fragmentų šoks teatro baleto trupė drauge su festivalio svečiais – Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro baleto trupės šokėjais, kuriuos į Lietuvą atlydėjo jų trupės vadovas Vadimas Prokopenka.

Programą papuoš ir jaunųjų muzikinio teatro solistų Gabrielės Bukinės, Ievos Goleckytės, Ingridos Kažemėkaitės, Andriaus Apšegos, Egidijaus Bavikino, Žygimanto Galinio ir Tomo Pavilionio pasirodymai, o tarp jų – Kaune dar neregėta viešnia iš Austrijos – aktorė ir dainininkė Domenica Radlmaier. Kūrėja profesionalią meninę veiklą vysto įvairiose meno srityse – nuo vaidmenų dramos ir miuziklų spektakliuose iki dainavimo kabareto stiliaus koncertuose. Didžiausia jos aistra – klasikinė muzika, kurią propaguoja ne tik dainuodama, bet ir pasakodama apie ją įvairioms auditorijoms. Beje, praėjusiais metais Etlingeno pilies festivalyje ji debiutavo būtent su J.Strausso muzika – dainavo Rozalindos partiją valsų karaliaus operetėje „Šikšnosparnis“.

Štrausianą diriguos J.Janulevičius, O.Madaraš, Julius Geniušas ir Virgilijus Visockis. Renginius ves aktorius, laidų vedėjas Gintaras Mikalauskas ir solistė Ieva Vaznelytė.

Tradiciškai pertraukos metu 21 val., liudydami tautos bendrystę ir minėdami Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, festivalio žiūrovai, atlikėjai ir visi susirinkusieji drauge su viso pasaulio lietuviais giedos „Tautišką giesmę“.

22.45 val. vakarą iškilmingai užbaigs misterija „Vilniaus sapnas“ – kupina šviesų, meno kūrinių, teatro ir šokio bruožų. Renginys truks apie 20 minučių, stebins įspūdingomis projekcijomis, įkvepiančiais pasirodymais, užburiančia muzika ir anonsuos kitais metais švenčiamą 700 metų Vilniaus įkūrimo jubiliejų.

„Valstybės dienos minėjimas – galimybė bent trumpam atsikvėpti nuo kasdienės rutinos. Kviečiu kauniečius tą laiką skirti šeimai bei gražioms tradicijoms, kurias Kaunas stengiasi kasmet puoselėti. Atvykite prie Kauno pilies ir visi drauge, didelėje bendruomenėje, sugiedokime himną. Tas momentas sukuria ypatingą atmosferą ir teikia pasididžiavimo jausmą mūsų tauta.

Visa tai ypač svarbu šių dienų kontekste. Turime branginti suverenitetą ir saugoti valstybingumą. Nepraraskime patriotizmo, išlikime vieningi ir įprasminkime šią gražią šventę aktyviai dalyvaudami renginiuose“, – kvietimu dalijasi Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Liepos 6-osios vidudienį šventinės dienos iškilmes pradės Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje bei gėlių padėjimas prie Nežinomo kario kapo ir Laisvės paminklo, grojant Karinių oro pajėgų orkestrui.

Po pakilios įžangos Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ su solistais Marija Arutiunova ir Edgaru Davidovičiumi padovanos koncertinę programą „Lietuvos širdis“. Tuo pat metu Vienybės aikštės prieigose Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios (Kauno apskr.) rinktinės motošauliai pradės savo žygį per Lietuvą.

Nuo 12 iki 17 val. Kauno miesto muziejus kvies į pikniką ant Pelėdų kalno (A. Mackevičiaus g. 27). Kauniečių lauks nemokamos parodos, edukaciniai žaidimai ir kiti užsiėmimai. 15 val. atlikėjas Gabrielius Vagelis renginio svečiams surengs jaukų akustinį pasirodymą.

Vytauto Didžiojo karo bei Kauno miesto muziejus tądien kvies nemokamai aplankyti savo ekspozicijas.

Vakarop veiksmas persikels į Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus kiemelį (A. Mapu g. 18). Čia 19 val. kompozitorė Žemyna Trinkūnaitė ir jos kanklių grupė atliks kūrinius iš naujausio, jau ketvirtojo, albumo „Dešimtstygės kanklės – 22 kompozicijos“. Pasak autorės, užburiantis skambesys ne tik nukels į praeitį, bet ir padės pajusti akimirkos darną.

Valstybės dienos minėjimo akcentu tradiciškai taps Tarptautinis festivalio „Operetė Kauno pilyje“ koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Johanas Štrausas“. Pradžia – 20 val. Iškilmingo renginio metu nusipelniusiems kauniečiams bus įteiktos Kultūros premijos, Santakos garbės ženklai, o Kauno garbės piliečiu paskelbto laisvės šauklio Romo Kalantos artimiesiems – įteiktas garbingas atminimo ženklas.

Jau keturioliktus metus skaičiuojanti „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ 21 val. kvies kauniečius drauge su tautiečiais visame pasaulyje sugiedoti Lietuvos himną.

„Kai visi susirenkame Kauno pilies lomoje, svarbiausia yra būtent emocija. Tą akimirką, kai matai daugiatūkstantinę minią, tiesiog užgniaužia gerklę, kuomet visi susikabina rankomis ir gieda mūsų brangiausią giesmę – Lietuvos Respublikos himną. Tą akimirką mūsų vienybė tampa tokia stipri, kokia buvo Sąjūdžio laikais, kuomet visi gynėme mums šventą žemę“, – sako „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tradicijos ištakas menantis „Operetės Kauno pilyje“ renginio vedėjas, aktorius Gintaras Mikalauskas.

Toliau tęsiantis koncertui prie Kauno pilies, apie 22.45 val. renginį vainikuos po kelionę po mūsų šalies miestus pradėjęs šiuolaikinių technologijų reginys–misterija „Vilniaus sapnas“ po atviru dangumi.

Šventinę dieną kauniečiai raginami palikti automobilius namuose – miesto gatvėmis kursuos nemokamas viešasis transportas.

– Esate KVMT solistai, solinio dainavimo katedros absolventai, solinio dainavimo dėstytojai. Kaip solistai randa bendrą kalbą gausiame organizacinių iššūkių projekte – rengdami festivalį „Operetė Kauno pilyje“?

L.K.-M.: Jau 21 metai, kai visi keturi esame kartu. Drauge mokėmės buvusioje Vilniaus konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, drauge atėjome dainuoti į Kauno muzikinį. Per laiką esame patikrinę vienas kitą, tarp mūsų viskas skaidru. Vienas kitam galime sakyti viską, ką galvojame, – nė vienas neįsižeis. Ruošdami festivalį dirbame visi kartu, bet kiekvienas turime ir individualių atsakomybių. Tarkim, aš esu šio festivalio koordinatorė.

G.M.: Aš esu festivalio meno vadovas, man tenka sudaryti koncertų repertuarus, atrinkti natas. Prieš penkerius metus pradėjome statyti spektaklius. Kartais juos įsigyjame jau pastatytus, bet dažnai rengiame premjeras būtent šio vasaros festivalio scenai. Taigi, žiūrovai kasmet turi unikalią galimybę išvysti spektaklį, kuris galbūt bus rodomas čia pirmą ir paskutinį kartą. Klausiate, kaip mes, solistai, sutariame? Puikiai. Darbo teatre praktika padeda. Solistai spektakliuose turi gražiai į ansamblį sueiti... Taip ir mes, nors visi esame solistai, bet galiausiai turime sudaryti gražų ansamblį.

D.V.: Aš esu viešosios įstaigos „Baritonų trio“ ir šio festivalio direktorius. Paprastai man tenka administraciniai darbai – namų ūkis. Kad žinotumėte, kiek įvairiausių dokumentų tenka sutvarkyti, leidimų gauti! Nors festivalio vieta ta pati – istorinės Kauno pilies prieigos, bet scena kasmet statoma vis kitokia.

– Kuriam iš jūsų šovė į galvą mintis, kad vasaros festivalio vieta turėtų būti istorinė Kauno pilis?

G.M.: Esame iš muzikinio teatro, beveik kas antro spektaklio scenografijoje – pilys. Tad ilgai nesvarstėme – tiesiog pasinaudojome natūralios dekoracijos galimybe. Žmones gerai nuteikia šioje vietoje tvyranti senų laikų aura, gražiai matyti Šv.Jurgio bažnyčia, Kunigų seminarijos bokštai.

D.V.: Turiu pamąstymų, kad kadaise ši pilis galėjo būti ir kultūros židinys. Jei Vilniuje, Valdovų rūmuose, prieš daugelį amžių vykdavo net operų pastatymai, tai kodėl kažkas panašaus negalėjo būti ir pas mus, Kaune? Be galo domiuosi istorija, tad galbūt kada nors iškapstysiu ir tai patvirtinantį faktą.

Branduolys: D. Vėbra, G. Maciulevičius, B. Želvys, L. Kuzmickaitė-Milašienė – darni komanda ne tik rengiant operetės žanrą populiarinantį festivalį, bet ir pasirodant jo scenoje / Laimučio Brundzos nuotr.

– Jūsų solidaus ketverto organizuojamas festivalis vyksta nuo 2001-ųjų. Kaip gimė mintis jį sukurti? Kokia turėjo būti, yra ir bus pagrindinė jo misija?

L.K.-M.: Mintis apie jį gimė baritonų grimo kambaryje. Vyrukai mane pasikvietė ir papasakojo apie savo sumanymą. Iš pradžių buvo tik  didelis noras, entuziazmas ir begalinis naivumas, kad surengti tokį festivalį bus labai paprasta. Bet paskui iššūkiai sekė vienas po kito...

G.M.: Kadangi mudu su Danieliumi ruošiamės spektakliams tame pačiame grimo kambaryje, tai nuolat persimetame keliais žodžiais. Sykį pasidalijome ir mintimis apie festivalį. O kodėl tokio nesurengus Kaune? Juk tuo metu Lietuvoje buvo vienintelis Pažaislio, na, dar džiazo muzikos festivalis. Kadangi visi atstovavome Muzikiniam teatrui, išsyk pagalvojome apie operetės žanrą.

D.V.: Buvo ir dar viena priežastis. Į stacionaraus teatro spektaklį susirenka daugių daugiausia 500 žmonių. Daugeliui tai per brangu. Mes sugalvojome ne teatrinio sezono metu suteikti žiūrovams progą nemokamai pamatyti ir išgirsti aukšto meistriškumo Lietuvos ir užsienio šalių muzikinės scenos atlikėjus. Visi mūsų festivalio renginiai – mažieji ar didieji – yra nemokami. Tai nekomercinis festivalis.

Kaip gimė pati jo idėja, mano versija būtų dar kitokia. Koncertuodami su „Baritonų trio“ Lietuvoje, užmezgėme nemažai kontaktų, suradome daug naujų pažįstamų, draugų, kurie žadėjo prisidėti prie mūsų idėjos įgyvendinimo. Tiek verslininkai, tiek ir kultūros darbuotojai buvo kupini geranoriškumo. Jų optimizmo paakinti ir užsukome visa tai. Tik nė sapnuoti nesapnavome, kad bus taip sunku. O trauktis jau buvo vėlu.

L.K.-M.: Per ilgus festivalio gyvavimo metus visko buvo – ir nuopuolių, ir pakilimų. Tačiau supratome viena – nebūna padėties be išeities. Juk net pandemijos metais festivalis vyko: laikėmės visų saugumo priemonių, bet savo kasmetę duoklę žiūrovams atidavėme.

Atsakomybė: būti paprastu žiūrovu B. Želviui nelengva – ant Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo, tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatoriaus pečių gula daug rūpesčių / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ jau vyksta nuo gegužės ir tęsis iki rugsėjo pabaigos. Visi kauniečiai ir miesto svečiai itin laukiami didžiuosiuose – liepos 5–6 d. – koncertuose prie Kauno pilies. Ir tarp festivalio dalyvių tradiciškai bus nemažai svečių.

L.K.-M.: Rubriką „Festivalio svečias“ sugalvojome ne iškart. Gal tik trečiajame festivalyje. Kai ji tapo tradicinė, labai prasiplėtė festivalio geografija, jo žanrinis pobūdis. Tuėjome be galo daug svečių. Iš viso pasaulio. Sykį festivalyje dalyvavo net 52 garsūs tenorai! Kaip juos prisiviliojome? Į Lietuvą jie važiavo kaip į neatrastą šalį ir vis klausinėjo: kas ta Lietuva ir kas tas Kaunas? Atvažiuokite, sakėme, ir patys pamatysite.

G.M.: Pamenate, kaip italų tenoras Gaetano Bordoni klausė, ar turėtų įsidėti kailinius? Vidurvasarį! Jiems ta negirdėta Lietuva kvepėjo didele egzotika. Gal todėl dauguma jų ir sutiko atvykti.

D.V.: Beje, ta graži kviestinių svečių tradicija išliko iki šių dienų. Pamenu, kaip vienas Italijos tenoras po savo pasirodymo, grįžęs į užkulisius, stebėjosi: „Iš kur čia tiek žmonių susirinko, kad net didžiuliai energijos pliūpsniai ėjo nuo jų?“ Galbūt tokias gausias žiūrovų auditorijas surenka tik pasaulinio garso festivaliai – o čia juk niekam nežinoma Lietuva?! Ne vienas iš jų sakė, kad buvo sužavėtas ir paties festivalio, ir natūralių Kauno pilies dekoracijų, ir gražiai apšviesto Kauno Senamiesčio. O juk pradėjome labai atsargiai, nuo mažytės daubos, kur dabar yra tiltas prie įvažos į Kauno pilį. Ir taip kasmet plėtėmės. Kur plėsimės toliau? Na, kasime tiek, kiek reikės.

G.M.: Viena iš šio festivalio tradicijų – Liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, 21 val. giedoti „Tautišką giesmę“. Tą svarbią akimirką renginys nutraukiamas, visi atsistoja ir gieda Lietuvos himną. Koks geras bendrystės jausmas visus užvaldo!

– Minite pasaulinio lygio operos žvaigždes, kurios pakviestos mielai sutinka dalyvauti šiame festivalyje. Ar jos labai reiklios?

G.M.: Operos žvaigždės tikrai nereiklios. Esame ne sykį girdėję, kad tie, kurie atvažiuoja koncertuoti į mūsų teatrą, visada stebisi jo gera aura. Sako, kokia čia visi paprasti, geranoriški. Tas pats ir festivalyje. Žmonės, suvažiavę į jį iš daugybės šalių, gerai priima mus, o mes – juos.

D.V.: Paprastos tos mūsų žvaigždės. Garsūs atlikėjai G.Bordoni, Luigi Bonfanti, kurie, kaip mes juokaujame, iš džiazo ir klasikinės muzikos kanalo „Mezzo“ neišlenda, irgi svečiavosi festivalyje ir buvo viskuo patenkinti. Nesiskundė nei maistu, nei nakvyne, nei sutikimu. Tik sakė, kad Lietuvoje jiems vėsoka…

L.K.-M.: Aš labai gerai pamenu ispanų tenorą Oscarą Mariną, kuris taip pat dainuoja garsiausiose pasaulio scenose. Jis irgi nekėlė mums, rengėjams, jokių ypatingų sąlygų. Manau, kad aukštos kultūros žmonės neturi kaprizų.

– Šį kartą festivalio viešnia – koliažinė opera „Mažvydas“, kurioje dalyvaus dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Taip pat – jaunųjų KVMT atlikėjų koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Johanas Štrausas“. Kokios intrigos čia galime tikėtis?

L.K.-M.: Žiūrovai gali tikėtis instrumentinės muzikos su baletu, taip pat įdomių solinių numerių. J.Strausso kūrinius atliks vokietė Domenica Radlmaier. Dalyvaus svečiai iš Ukrainos – Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro baleto trupės šokėjai. Beje, šio vakaro koncerto dirigentė Oksana Madaraš – taip pat iš to paties teatro. Į J.Strausso kūrinių koncertą specialiai pakvietėme nedaug svečių, kad Kauno publika galėtų iš arčiau susipažinti su dabartiniu jaunimu, jau keletą metų dainuojančiu mūsų teatre.

Puokštė: užburiančios melodijos, ugningi šokiai, pakili nuotaika – visa tai ištikimiems festivalio žiūrovams jau du dešimtmečius dovanoja žinomi Lietuvos ir užsienio atlikėjai / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalio pavadinime išskirtas tik vienas muzikinio teatro žanras – operetė. Kodėl būtent jai parodytas toks dėmesys?

G.M.: Todėl, kad ir mes patys atstovaujame šiam žanrui. Pirmuosiuose festivaliuose rodėme daugiausia operetės žanro spektaklių ištraukas. Tik paskui, kai atsirado rubrika „Svečias“, festivalyje ėmė svečiuotis ir kiti žanrai bei jų atlikėjai – operos, miuziklo, baleto, netgi skambėjo muzika iš kino filmų, neapolietiškos, prancūziškos dainos. Tačiau, kad ir kas būtų numatyta festivalio programoje, liepos 6-ąją visada skamba operetė. Turime gražią tradiciją tą vakarą baigti arija iš J.Strausso operetės „Čigonų baronas“. Ją daugybę metų iš eilės dainuodavo amžinatilsį Virgilijus Noreika. Tai buvo tarsi mūsų festivalio himnas. Aštuoniolika metų maestro tai darė be jokių atsikalbinėjimų. Kaip ir kiti garsūs operos solistai iš užsienio. Sykį vieno jų žurnalistai paklausė: „Ką jūs čia veikiate?“ – suprask, toje mažytėje Lietuvoje. Ar žinote, koks buvo jo atsakymas? „Ko tik nepadarai dėl draugų!“

Festivalyje nėra konkurencijos: čia visi vieni kitus palaiko. Ta graži bendrystė tarsi sklando ore, o mums, organizatoriams, yra didelė palaima.

D.V.: Ir visų Lietuvos muzikinių teatrų solistai iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio jau yra pas mus ne kartą dalyvavę. Manome, kad būtina festivalio metu pristatyti ir savo kolegas iš kitų Lietuvos scenų. Sykį net surengėme išvykusių į užsienį (dabar jau grįžusių) lietuviškų žvaigždžių koncertą.

Festivalyje nėra konkurencijos: čia visi vieni kitus palaiko. Ta graži bendrystė tarsi sklando ore, o mums, organizatoriams, yra didelė palaima.

– Koliažinėje operoje „Mažvydas“, kurią režisavo Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius Kęstutis Jakštas, dainuos ir nemažai popscenos žvaigždžių – Monika Marija, Mantas Jankavičius, Rokas Laureckis ir kt. Ar tie garsūs jauni veidai skirti privilioti į festivalį jaunimą?

D.V.: Šiandien teatro repertuare daug miuziklų. Tad natūralu, kad juose dainuoja, vaidina visi geriausi mūsų populiariosios muzikos dainininkai. O kodėl gi negalėtų būti bendrystės ne tik tarp muzikos žanrų, bet ir tarp jų atlikėjų?!

G.M.: Ne taip lengva dainuoti miuziklą, kaip gali atrodyti. Kai kurie rimti operos dainininkai to net negalėtų daryti. Matote, miuziklas – toks specifinis žanras, kur drama yra sujungta su muzika. Tad, jei operetė  artimesnė operai, miuziklas suka į vaidybos pusę. Beje, ir Kaune, VDU Muzikos ir teatro akademijoje, studentai jau gali rinktis šią specialybę. Čia jie mokosi specialaus balso nustatymo, kitų šio žanro subtilybių.

L.K.-M.: Neslėpsiu, kad garsius popscenos atlikėjus kviečiame dar ir dėl to, kad norime festivalio programa sudominti kuo didesnį žiūrovų ratą. Kaip ir čia skambančia kuo įvairesne muzika. Koliažinis žanras klasikinės operos pagrindu jungia įvairius muzikos stilius, todėl operoje „Mažvydas“ bus ir tautinių, ir simfoninio orkestro styginių instrumentų; ir varinių pučiamųjų, ir elektroninės muzikos skambesio; ir kino filmams būdingos, ir populiariosios muzikos.

– Vyšnaitė ant šiųmečio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ torto – kokia ji?

L.K.-M.: Manau, kad J.Straussas jau pats savaime yra ir vyšnaitė, ir tortas – viskas kartu. O jei rimtai, į J.Strausso vakarą pakvietėme atlikėją D.Radlmaier. Norėjome, kad žiūrovai paklausytų, kaip vokietė dainuoja šio kompozitoriaus kūrinius. Tai ypatingas kompozitorius. Kadaise J.Strausso muzika padarė perversmą klasikos padangėje – staiga tarp rimtų klasikinės muzikos žanrų atsirado jis – toks lengvas, gražus, teatralizuotas, elegantiškas, aristokratiškas.

D.V.: Ši muzika buvo kuriama vien pramogai ir dvarams. Štai kodėl to meto didžiųjų kompozitorių J.Straussas buvo vertinamas labai atsargiai. Vis dėlto reikia pasakyti, kad jo kūrybą nelabai lengva atlikti, tačiau jo muzika be galo uždeganti ir kelianti lengvumo pojūtį klausantis. Norint padainuoti tokias J.Strausso arijas, kokios skambės liepos 6-osios vakarą, reikia įdėti labai daug darbo. Laikas patikrino jo muziką, ir operetės „Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“, „Čigonų baronas“ ir kitos dabar jau drąsiai vadinamos klasika.

– Iš jūsų pasakojimų viskas atrodo gražu, lyg sviestu patepta. Bet juk organizuojant tokį grandiozinį, kelis mėnesius besitęsiantį renginį pasitaiko ir netikėtumų, netgi kuriozų?

52 – tiek tenorų tuo pačiu metu yra dalyvavę festivalyje „Operetė Kauno pilyje“

G.M.: Tai, ką pamenu aš, jau buvo ne komiška, bet tragikomiška. Kažkuriais metais pakvietėme Viktorą Gerulaitį vesti šį renginį. Deja, prieš pat lipant į sceną, jam pasidarė bloga, sustreikavo širdis. Danielius išvežė jį į ligoninę, o mes likome be vedėjo. Gerai, kad Gintaras Mikalauskas buvo šalia (jis turėjo vesti kitą festivalio koncertą), tad jam teko greitai persiorientuoti ir dirbti už du.

Kitas atvejis, pamenu, nutiko tada, kai į festivalį sukvietėme net 52 tenorus. Kiekvienam iš jų teko dainuoti po porą kūrinių. O vienas išėjo į sceną tekstą užsirašęs ant delno. Taip ir atidainavo viską, ištiesęs ranką į priekį. Laimei, kad įtikinamai vaidino, tai žiūrovai nieko įtartino nepastebėjo.

L.K.-M.: Man labiausiai įstrigo nutikimas su vieno tenoro dantimi. Kadangi jis buvo priklijuotas, o dainuojant operą pro burną eina tikrai didelė iškvepiamo oro srovė, tai… tas dantukas ir išlėkė į orą. Labai ilgai mes tada jo ieškojome, bet suradome. Ir ta didžioji liūtis, kai tenorams tiesėme ant kelio viską, ką tiktai galėjome, kad nesušlapę kojų patektų į sceną, man įstrigo į atmintį visam gyvenimui. Tą dieną verkiau, tiek verkiau… O jie (Gediminas su Danieliumi – aut. past.) mane ramino. Vos prasidėjus koncertui taip ėmė pliaupti lietus, prasidėjo toks didelis škvalas, kad mes, organizatoriai, buvę užkulisiuose, nebežinojome, ką daryti. Tenorai, orkestras buvo po stogu, bet žmonės sėdėjo lauke, lietuje. Ir ką jūs manote – iš pagarbos operai ir atlikėjams niekas nepabėgo, išbuvo iki galo. Tiesa, koncertą turėjome gerokai sutrumpinti.

D.V.: Man labiausiai įstrigo tie metai, kai svečių teisėmis pasirodė gruzinai. Jie buvo atvežę baletą, taip pat dainavo daugiabalses gruziniškas dainas. Kad jūs žinotumėte, kaip gražiai lietuviškai jie sugiedojo „Tautišką giesmę“ net dvylika balsų! Bet, likus 15 minučių iki jų koncerto pabaigos, lauke prasidėjo audra. Jie ten tik skraido scenoje su savo kardais, žiežirbos tik laksto ore, o mes su baime stebime, kaip dangus su žeme maišosi, žaibuoja, scena nuo vėjo į šonus tik siūbuoja...

– Tai ar užsisakėte šių metų festivaliui gerą orą?

G.M.: Mes kiekvieną kartą užsisakome, ir šv.Mišias užperkame, ir žvakutę uždegame. Kartais tai padeda, o kartais ne. Todėl geriau nespėliokime, tikėkime, kad viskas bus gerai.

Nuo 2002 m. vykstantis renginys suteikė progą nemokamai pamatyti ir išgirsti aukšto meistriškumo Lietuvos ir užsienio šalių muzikinės scenos atlikėjus, kokybiško atlikimo bei aukštos meninės vertės muzika mėgautis ir tiems, kurie neišgali įsigyti bilietų į teatrų ar koncertų sales.

20-mečio sukakties įpareigoti organizatoriai vasaros viduryje kauniečiams pateikė klasikinę žavią, puikiai žinomą operetę – Imrės Kálmáno „Grafaitę Maricą“, kurią atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas. Gausiai susirinkę operetės gerbėjai nuoširdžiai džiaugėsi vėl galėdami gėrėtis mėgstamu žanru ir negailėjo aplodismentų solistams – dainavo Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Gediminas Maciulevičius, Živilė Lamauskienė, Egidijus Bavikinas, Laimutė Kuzmickaitė, Danielius Vėbra, Giedrė Juknevičiūtė bei aktorius Ramūnas Šimukauskas.

Liepos 6 d. koncerte „Mano meilė – Operetė“ margą populiariausių operečių melodijų pynę pilies kloniais skraidino ryškiausi Lietuvos atlikėjai: Vida Miknevičiūtė, Vytautas Juozapaitis, Laimonas Pautienius, Gitana Pečkytė, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Andrius Apšega, Marija Arutiunova, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris, Ieva Goleckytė, Ieva Juozapaitytė, Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Ramūnas Urbietis, Viktorija Zeilikovičiūtė, dalyvavo Kauno valstybinio muzikinio teatro choras, baletas ir simfoninis orkestras.

Iš Miesto sode esančio restorano terasos sklindančios atlikėjų dainos praskaidrina ne tik koncerto klausytojų, bet ir praeivių nuotaiką. (Organizatorių nuotr.)

Koncerto pertraukos metu 21 val. įspūdinga, priešpandeminius laikus priminusi daugiatūkstantinė žiūrovų minia jautriai sugiedojo „Tautišką giesmę“, šis akcentas giliai kaskart įstringa dalyvavusiųjų atmintyje.

Nemokamas koncertas restorano „Miesto sodas“ terasoje – dar viena ilgametė festivalio tradicija. Šiemet rugsėjo 1 d. 15 val. čia skambės „Senoji lietuviška estrada“.

„Kas yra nauja? – klausia šios programos sumanytojas ir vedėjas bei dainininkas Giedrius Prunskus. – Tai – gerai pamiršta sena.“ Bet yra dalykų, kurie niekada nepasimiršta. Vienas tokių – senos, geros dainos, kurių klausosi ir kurias dainuoja ištisos kartos.

Dažnas nežino nei dainos pavadinimo, nei autoriaus, bet puikiai žino žodžius ir melodiją: „Čik, čirik, tik neapsirik“, „Du du du, dainuokim po du“, „Švelnus pūkeli, tu žinai“ ir daugelis kitų. Tokias dainas kūrė Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis, Mikalojus Novikas ir kiti ryškiausi lietuvių populiariosios muzikos kompozitoriai.

Yra dalykų, kurie niekada nepasimiršta. Vienas tokių – senos, geros dainos, kurių klausosi ir kurias dainuoja ištisos kartos.

Festivalio publikai jau gerai pažįstami solistai V.Zeilikovičiūtė, I.Goleckytė, E.Bavikinas, R.Baranauskas, G.Prunskus ir puiki instrumentinė grupė Asta Markevičienė (smuikas), Rita Bieliauskaitė (smuikas), Rūta Stasiulevičienė (altas), Solveiga Vėbraitė (violončelė), Tamulis Martynas (bosinė gitara), Simonas Tamulis (klarnetas), Tomas Šileika (mušamieji), Jonas Janulevičius (klavišiniai) šia programa kvies klausytojus prisiminti iki šiol populiarumo neprarandančias lietuviškos estrados dainas, tuomet dainuotas ryškiausių atlikėjų, o dabar – spindinčias naujomis spalvomis ir išraiškingomis aranžuotėmis.

Nors pasaulinė pandemija nenoriai atleidžia savo aštrius nagelius ir tebejaukia daugelio kultūrinių renginių vyksmą, festivalis palaipsniui sugrįžta į kūrėjų, atlikėjų ir jų gerbėjų gretas, nors ir negali sklęsti taip laisvai, kaip prieš porą metų. Festivalio organizatoriai – Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys – viliasi pateisinti festivalio gerbėjų lūkesčius, kviečia vėl burtis ir kartu džiaugtis švelnumu arba aistra užliejančiomis melodijomis, ugningais šokiais, puikiais dainininkų balsais, žinomais ir dar tik savo kelią muzikos pasaulyje pradedančiais vardais.

Pagrindiniai renginiai šiemet skiriami festivalio puoselėjamam operetės žanrui, tad garbioji operetė atsivers publikai spektakliu ir įspūdingu muzikos įvairove bei atlikėjų skaičiumi koncertu. Spektaklis ir koncertas tradiciškai vyks Kauno pilies prieigose liepos 5 ir 6 d., o renginiai nemokami.

Nuotaikingas spektaklis

Sukakties įpareigoti rengėjai žiūrovams nutarė parodyti klasikinę žavią, puikiai žinomą operetę. Liepos 5 d. matysime vieno ryškiausių šio žanro kūrėjų, vengrų kompozitoriaus Imre's Kálmáno operetės „Grafaitė Marica“ spektaklį, jį pristatys Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas.

Operetę Kauno scenoje pastatė šio žanro meistras iš Sankt Peterburgo režisierius Aleksejus Stepaniukas, o įspūdingus šokius – choreografas Davydas Avdyshas. Turėsime progą pasigrožėti dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurtais spalvingais kostiumais. Pagrindinius vaidmenis atliks įvairių kartų pripažinti šio žanro meistrai: Raminta Vaicekauskaitė (jai Maricos vaidmuo pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą), Raimondas Baranauskas, G.Maciulevičius, Egidijus Bavikinas, Živilė Lamauskienė, L.Kuzmickaitė, D.Vėbra, Giedrė Juknevičiūtė, smagų vaidmenį čia kurs ir aktorius Ramūnas Šimukauskas, diriguos Kauno muzikinio teatro dirigentas Virgilijus Visockis. Be abejo, spektaklį teko pritaikyti lauko scenai, tad režisierius Kęstutis Jakštas ir choreografas Aleksandras Jankauskas papildė jį naujais režisūriniais potėpiais ir šokiais, o scenografiją adaptavo Vaidotas Jakutis.

Ypatinga koncerto viešnia

Marga populiariausių operečių melodijų pynė liepos 6 d. pilies kloniais skries koncerte „Mano meilė – operetė“. Į šį koncertą rengėjai kviečia ryškiausius Lietuvos atlikėjus, ypatingą dėmesį skirdami tiems, kurie džiugino gausią auditoriją visus 20 metų.

Dainuos didelis būrys lietuvių solistų. Ryškiausia šių metų festivalio žvaigždė – žymias Europos operos scenas užkariavusi kaunietė Vida Miknevičiūtė. Jei ne pasaulinė pandemija, užvėrusi teatrų ir koncertų salių scenas, vargu ar galėtume Lietuvoje grožėtis nuostabiu Vidos balsu ir sceniniu žavesiu. V.Miknevičiūtės pastarųjų metų pasiekimai – sudėtingos soprano partijos įspūdinguose žinomų ir rečiau statomų operų spektakliuose sparčiai veda ją į ryškiausių operos atlikėjų gretas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakulteto magistrantei kelius į Europos scenas padėjo atverti 2003 m. gauta „Erasmus“ programos stipendija ir studijos Leipcige, F.M.Bartholdy Muzikos akademijoje. Nuoširdžiai vokalo meistriškumo siekianti, įspūdingus tikslus užsibrėžusi solistė gan greitai įsitraukė į įvairių Vokietijos teatrų veiklą, pirmuosius vaidmenis kūrė operų studijose, o sėkmingi debiutai paskatino impresarijus kviesti ją į pagrindines scenas.

Šiandien V.Miknevičiūtė vaidmenis kuria Mainco ir Kaselio valstybiniuose teatruose, Hamburgo valstybinėje operoje, kur debiutavo 2012 m. Frėjos vaidmeniu Richardo Wagnerio operoje „Reino auksas“. 2016 m. ji atliko Irene partiją operoje „Rienz“ Leipcigo operos teatre, Helmvigės – operoje „Valkirija“ diriguojant maestro Danieliui Barenboimui Berlyno valstybinėje operoje (Unter den Linden). V.Miknevičiūtę kviečia dainuoti ir Latvijos operos teatras, čia ji debiutavo Elizabetos vaidmeniu operoje „Tanhoizeris“ ir Margaritos – operoje „Faustas“.

Nesvetima dainininkei ir operetė: Frankfurto operos teatre ji debiutavo Silvos vaidmeniu I.Kálmáno operetėje „Čardašo karalienė“, o 2019 m. populiariame Mörbischo festivalyje dainavo Maricą to paties pavadinimo I.Kálmáno operetėje. 2019–2020 m. sezoną tęsėsi jos sėkmingas bendradarbiavimas su dirigentu D.Barenboimu Berlyno valstybinėje operoje, vaidmenys Štutgarto operoje, o 2020 m. vasarį ji debiutavo Melburne (Australijoje), Viktorijos operos teatre, kaip Salomė R.Strausso operoje, šią partiją po pusmečio lietuvė dainavo Vienos valstybinėje operoje.

V.Miknevičiūtė taip pat aktyviai koncertuoja: dalyvauja garsiuose operos muzikos festivaliuose, dainuoja žymiausiose koncertų salėse, bendradarbiauja su garsiais Europos teatrų dirigentais ir režisieriais.

Pažįstami veidai, nuostabūs balsai

Koncerte „Mano meilė – operetė“ nuotaikingas ar širdį veriančias melodijas iš žanro aukso lobyno dainuos skambiabalsiai Lietuvos solistai: Vytautas Juozapaitis, Laimonas Pautienius, Gitana Pečkytė, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, taip pat ir jau keletą kartų Lietuvoje viešėjęs ukrainiečių tenoras Igoris levenecas. Grandų pasirodymus jaunystės žavesiu nušvies gausus būrys publikos pamėgtų solistų Andrius Apšega, Marija Arutiunova, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris, Ieva Goleckytė, Ieva Barbora Juozapaitytė, Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Ramūnas Urbietis, Viktorija Zeilikovičiūtė.

Dainininkams talkins Kauno valstybinio muzikinio teatro choro ir baleto artistai, batuta mojuos ištikimieji festivalio dirigentai: Jonas Janulevičius (festivalio vyriausiasis dirigentas, aranžuotojas), Julius Geniušas, Virgilijus Visockis ir ilgamečiai svečiai Oksana Madaraš iš Ukrainos, Kijevo nacionalinio operetės teatro bei Sankt-Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorius Aleksejus Vasiljevas. Programoje – laiko patikrintos operetės meistrų F.Leharo, I.Kalmano, J.Strausso, F.Zupės, R.Planketo, P. Abrahamo, K.Miliokerio, K.Celerio melodijos. Renginius ves, programas ir atlikėjus publikai pristatys festivalio veidais tapę ir džiugią, jaukią nuotaiką kuriantys aktorius Gintaras Mikalauskas ir solistė Ieva Vaznelytė–Baltrušaitienė.

Šventinėje scenoje išvysime publikos pamėgtus atlikėjus.

Dėl tebesitęsiančių pandemijos suvaržymų festivalio ir šiemet negali pagerbti pasaulinį pripažinimą pelnę užsienio šalių atlikėjai, nesulauksime ir tradicinio jungtinio Lietuvos–Sankt Peterburgo jaunimo simfoninio orkestro, kuris griežė festivalio renginiuose aštuoniolika gyvavimo metų, tačiau į jį pakeitusį Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestrą tradicijai palaikyti įsilies keli svečiai instrumentininkai iš Sankt Peterburgo.

Koncerto „Mano meilė – operetė“ pertraukos metu, 21 val., liudydami visos tautos bendrystę ir minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, festivalio žiūrovai, atlikėjai ir visi susirinkusieji drauge su viso pasaulio lietuviais tradiciškai sugiedos „Tautišką giesmę“. Po jos vyks iškilmingi Kauno miesto mero apdovanojimai iškiliausiems metų kultūrininkams ir visuomenės veikėjams.

Kamerinės erdvės ir programos

Kaip ir kasmet, keletas naujų programų skambės jau įprastose mažosiose scenose ir bažnyčių erdvėse.

Į „Sakralinės muzikos valandą“ Vilkijos bažnyčioje ir Kauno arkikatedroje bazilikoje pakvies Vytauto Didžiojo universiteto  (VDU) Muzikos akademijos profesorius Tomas Ladiga ir solistai: Gabrielė Kuzmickaitė, Povilas Padleckis, Agnė Čepaitytė, Karolina Činikaitė, Patricija Gadliauskienė, Viktorija Zeilikovičiūtė. Programoje skambės patys įvairiausi kūriniai: tiek originalios dainos, tiek perdirbtos ar aranžuotos giesmės, tiek fragmentai iš sceninių kūrinių – operų, miuziklų.

Sakralinėse erdvėse klausytojus pamalonins žinomos kompozitorių Georges Bizet, Cezario Francko, Jeano Langlaiso, Pietro Mascagni, Jean-Baptiste'o Faure, Joaquino Turinos giesmės, garsiosios Riccardo Cocciante's ir Andrew Lloydo Webberio melodijos, dviejų lietuvių kompozitorių Giedrės Pauliukevičiūtės bei Gintarės Jautakaitės giesmės, o koncertą vainikuos pasaulį pakerėjusi Leonardo Coheno „Hallelujah“.

Grieš VDU kamerinis orkestras, diriguojamas profesoriaus Jono Janulevičiaus.

„Senoji lietuviška estrada“, kurią festivaliui sumanė solistas Giedrius Prunskus ir pakvietė prisijungti savo kolegas, skambės restorano „Miesto sodas“ terasoje rugsėjo 1 d. „Yra dalykų, kurie niekada nepasimiršta, – įkvėpimo mintimis dalijasi solistas. – Vienas tokių – senos, geros dainos, kurių klausosi ir kurias dainuoja ištisos kartos. Dažnas nežino nei dainos pavadinimo, nei autoriaus, bet puikiai moka žodžius ir melodiją“. Tokias dainas prisimins ir dainuos solistai: Ieva Goleckytė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Egidijus Bavikinas, Raimondas Baranauskas, Giedrius Prunskus, jiems pritars instrumentinė grupė.

Klausytis „Užburiančios prancūziškosios chanson“ pakvies aktorė ir dainininkė Viktorija Streiča drauge su dainininke Akvile Garbenčiūte. Stulbinamai gražaus tembro balsų savininkės dainuos žinomas ir rečiau atliekamas prancūziškas dainas, kurias jos puikiai interpretuoja žavėdamos ne tik jautriomis interpretacijomis, bet ir kerinčiu šios meilės kalbos prononsu. Solistėms talkins instrumentinė grupė, vadovaujama dirigento J.Janulevičiaus, apie dainas pasakos pati V.Streiča.