Pokalbis su R.Kaukėnu (R.K.) ir A.Pelegrimu (A.P.) – apie kasdienybės iššūkius, su kuriais susiduria paaugliai, mokytojai ir tėvai, kaip vaikus veikia nuomonės formuotojai, pagaliau – kaip paauglius motyvuoti, užauginti herojus ir kas yra tikroji sėkmės istorija.

– Vaikai ar paaugliai dažnai nori greito rezultato. Greitos sėkmės, pergalių, pripažinimo. Daug jų mato socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad viskas paprasta, kad užtenka atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – tada pasaulis bus tavo.

R.K.: Taip dažniausiai žiūrima į tuos, kurie matomi socialinėje erdvėje, televizijoje. Tačiau lyderiai, pavyzdžiai turėtų būti tie, kurie tai pasiekė sunkiu darbu. Nesiseka? Skirk visą savo laisvą laiką – ir pavyks. Jei nori, tu pasieksi. Jei nori nelabai – taip ir liks. Tad ir kyla klausimas: kokia yra sėkmės formulė, kaip pasiekti tikslus? Juk sėkmės formulės nėra. Viskas priklauso nuo tavo paties noro. Kartais sakoma: mes turime džiaugtis gyvenimu. Taip, suprantu. Tik ar tikras yra džiaugsmas, jei savo svajonės nepasiekei? Manau, džiaugtis gyvenimu gulėdamas Maldyvuose gali tada, kai sulauksi 60 metų. Iki tol, jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį, – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą. Žinojimas, kad atidavei visą save, yra ypatingas. Galbūt nepasisekė? Tačiau niekas ir nesuteikia garantijų, kad iš karto pasiseks. Tik jei stengiesi, darai, atiduoti save, – tikimybė, kad pasiseks, labai didelė. Tai ir yra sėkmės istorija.

A.P.: Ne taip seniai dar buvo sakoma: jei tu nori būti sėkmingas, turi stengtis, treniruotis, dirbti, daugiau padaryti. Dabar kelias link sėkmės dažnai nėra siejamas su pastangomis ir darbu. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad sėkmė ateina, jei esi originalus, išradingas: sukurk „apss'ą“ – būsi milijonierius. Tačiau pasaulyje yra tik vienas Elonas Muskas, itin sėkmingų youtuberių irgi nėra tiek daug. Vaikai ir paaugliai yra šiek tiek sutrikę ir nežino, kokiu keliu į sėkmę eiti. Tarkime, jei tau reikia maisto, užtenka paspausti telefono mygtuką – ir atveža. Lygiai taip pat, jei reikia kažkur nuvažiuoti. Tai tikrai nereiškia, kad šiomis priemonėmis nereikia naudotis ar jos blogos, bet šiandien kurti iššūkius, aplinką, ugdyti charakterį yra nelengva – juk pasitenkinimo jausmas įmanomas čia ir dabar.

Jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą.

– Amžinas klausimas: išmanusis telefonas vaiko rankoje yra draugas ar priešas?

A. P.: Yra ministerijos siūlymas, kad galbūt mokykloje vertėtų uždrausti mobiliuosius telefonus. Tai aktualus klausimas. Kiek jie blaško, kiek naudingi? Technologijų reikia, bet svarbu mokėti jomis naudotis tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.

R. K.: Viena iš mano dukterų iki šiol neturi telefono, jį turi tik vyresnioji šešiolikmetė, nes jai jis reikalingas kaip susisiekimo priemonė. Dukterys nesinaudoja socialiniais tinklais. Taip, mes turime suprasti, kad tai yra vienas iš bendravimo būdų, tačiau matome, kad socialiniai tinklai evoliucionuoja labai greitai. Kas bus po metų, po kitų, kokia bus virtuali realybė? Tad ar tikrai vaikas, paauglys pavėluos į ją, bus išstumtas iš jos, jei socialiniai tinklai jo gyvenime atsiras vėliau? Nemanau, kad dėl to jis kažką praras. Svarbiausias bendravimas yra mokykloje, užklasinėse veiklose, o ne socialiniuose tinkluose. Gal tokios bendravimo formos reikia vaikams, esantiems ne mokykloje, bet, pavyzdžiui, ligoninėje, ar tiems vaikams, kurių situacija – sudėtinga.

A.P.: Aš taip pat esu už tai, kad telefoną nuo vaiko, kiek tai įmanoma, reikėtų atitolinti. Ne pats telefonas blogai, bet tai, kam jis naudojamas. Tėvai nepaaiškina ir neparodo gero pavyzdžio, kaip naudoti mobiliuosius įrenginius. Telefonas gali būti komunikavimo ar net mokymosi priemonė, bet dažnai jis tėra naršyklė po socialinius tinklus. Tada vaikai tampa nefiltruojamo turinio vartotojais. Jei jau kontroliuojate vaiko gyvenimą realybėje, tai pažiūrėkite, kas vyksta virtualioje aplinkoje. Kalbant apie paauglius, reikia pasakyti, kad sunkiausias amžius, ko gero, yra nuo penktos klasės. Jie žiūri platformas „Netflix“, „YouTube“, prasideda ankstyvoji paauglystė. Į kokią aplinką jie patenka, ką mato? Ką patiria, supranta, kas yra požiūrio formuotojai? Kai pamąstai, iš ko paaugliai gali perimti tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius… Draugai, popkultūra (socialiniai tinklai ir kitos platformos), tėvai. Jie mato ir mokytojus. Eina į būrelius, sportuoja. Jų realybės interakcijos ratas, kai pagalvoji, nėra platus. Tačiau virtualus interakcijos pasaulis beribis ir turinys ten nefiltruojamas, mes tam faktiškai neturime įtakos. Tad kyla klausimas, kaip pakreipti mokinį tinkama linkme. Mokytojai ir mokyklos kultūra gali turėti labai didelę įtaką. Tarkime, mokykloje esama susitarimų. Jei susitarėme, kiek skaitome, tai skaitome iki galo. Tai mažas dalykas, bet svarbus. Jei susitarėme, kad nevėluosime, – tai ir būname laiku. Jei mokytojai susitarė, kad su paaugliais, vaikais eis ant kalnų ir dūks sniege, – taip ir bus. Nėra dažna, kad lietuvių kalbos mokytoja nekalba apie savo dėstomą dalyką. Ir ką tada vaikas mato? Jis mato suaugusį žmogų, gerai leidžiantį laiką, mylintį savo darbą. Mato iš pašaukimo dirbantį žmogų. Vaikų pagarbą reikia užsitarnauti ir vienas paprasčiausių būdų tiesiog leisti laiką su jais ir būti geru pavyzdžiu, nepraleisti išties svarbių detalių, nes jie atsimena – nesvarbu, ar tai buvo pažadas, ar sutarta veikla, ar mokytojas išsikėlė tikslą sakydamas, kad jį pasieks, ir pan. Aš labai tikiu paprasta taisykle: kaip tu darai bet ką, taip darai viską. Labai džiaugiuosi tuo, ką daro Rimantas, kokį pavyzdį kuria jo paramos grupė.

Parama: šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristatomos rožinės knygos, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai. Pinigai už šias knygas keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Ar kai buvote vaikai, paaugliai, turėjote savo pavyzdžių? Nuomonės formuotojų?

A.P.: Taip, tai buvo mano senelis. Jo namuose leisdavau vasaras. Senelis buvo aktyvus Lietuvos kurčiųjų draugijos narys, poetas ir rašytojas, pynėjas. Labai darbštus ir nuoseklus žmogus. Niekada nemačiau jo tiesiog sėdinčio, jis visą laiką kažką veikdavo. Pindavo krepšius, skaitydavo, rašydavo, prižiūrėdavo daržą ir su manimi dar šachmatais žaisdavo. Ir Rimas man pavyzdys ne tik dėl savo veiklos su sergančiais vaikais, bet ir dėl krepšinio filosofijos. Ne veltui buvo vadinamas geležiniu Rimu. Dirbdavo, rodydavo pavyzdį, kaip galima pasiekti rezultatų.

R.K.: Manau, kiekvienas iš mūsų turime į ką atsigręžti, galime atsispirti nuo kito sėkmės istorijos. Išties mes labai jas gaudome, norime sužinoti paslaptį, kaip kitam pavyko. Gal tas žmogus mums pasakys, ką jis darė, papasakos, kaip sėkmę pasiekti lengviau ir greičiau ar parodys kitą – tiesesnį – kelią. Kalbėdamas apie save, galiu pasakyti, kad aš kadaise daug analizavau. Svarsčiau, kodėl kažko nemoku, nesuprantu, kodėl esu būtent toks. Pradėjau galvoti, ką reikia keisti, kad pasiekčiau savo tikslus. Galiausiai ėmiau daryti du kartus daugiau ir pastebėjau, kad rezultatai ėmė gerėti. Tik vėliau atėjo supratimas apie krūvio sumažinimą, nes atradau priemonių ir būdų, kaip efektyviau galiu pasiekti savo tikslą.

Prioritetai: R.Kaukėnas nesutinka, kad ugdant žmogų reikėtų viską suvesti į komandinį sportą. „Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje turėtų visų pirma būti dėmesys vaikų individualiam ugdymui, augimui“, – sako krepšininkas.

A.P.: Pradedi nuo sunkaus...

R.K.: Taip, o tik paskui – „smart“. Pamenu, keldavausi penktą ryto, prieš pamokas mane veždavo į treniruotę. Sportavau su keliomis komandomis, ėjau į sporto salę. Tai, žinoma, veikia. Kas toliau? Kaip aš tobulėsiu? Pradėjau analizuoti save. Štai to ir norėtųsi: kad vaikai patys imtų galvoti, analizuoti. Tai kelias į sėkmę. Didelis skirtumas, kai tu skaitai knygą, nes tau liepia, ir kai pats nori ją skaityti.

– Kalbant apie vaikų, paauglių motyvavimą, reikia taip pat atrasti tinkamas priemones. Rimantai, ar jūsų atveju – tai krepšinis? Be to, kad jūsų paramos grupė padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, neseniai tapote Moksleivių krepšinio lygos prezidentu. Kodėl? Ir kokia jums ši patirtis?

R.K.: Esame auganti visuomenė, ir mūsų raida tampa vis greitesnė, dinamiškesnė. Prie to turi prisitaikyti ir vaikai. Norėdami viską suprasti, vaikai turi būti savarankiški, sugebėti atskirti, kas yra gerai, kas blogai. Tai nėra paprasta, informacijos perteklius net ir sporte vaikus gali paveikti. Pastebiu, matau tai iš savo dukterų. Krepšinis yra komandinis žaidimas. Tačiau krepšinis keičiasi, tampa modernesnis ir jame yra svarbus individualus pasiruošimas, augimas. Kalbu ne tik apie fizinį pasirengimą, bet ir apie charakterio ugdymą, bendravimą, etiketą ir panašius dalykus. To Lietuvoje labai stinga. Negalima visko suvesti tik į sportą. Turi būti visuma. Jei tu individualiai nesugebi kažko padaryti, komandoje to tikrai nepadarysi. Tada vaiko pažanga yra slopinama, nustumiama į šalį. Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje ne komandiniai rezultatai, bet visų pirma dėmesys individualiam vaikų ugdymui, augimui.

A.P.: Rimas gerai pastebėjo. Jokia sistema neturėtų būti aukščiau individualių stiprybių. Panašių dalykų vyksta ir mokyklose, ne tik krepšinyje. Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

R.K.: Vienas iš pavyzdžių, kalbant apie motyvaciją, yra savanorystė. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su „Herojaus“ mokykla pristatysime rožines knygas, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai.

Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

A.P.: Rimas kalba apie „pinknyges“. Šią idėją sugalvojome prieš penkerius metus. Perskaitytas knygas „aprengdavome“ nauju, išskirtiniu vaikų, mokytojų ir tėvų sukurtu rožiniu (angl. „pink“) viršeliu. Vėliau ši idėja išaugo, prie jos prisijungė Rimanto paramos grupė. Dabar žmonės aukoja mums knygas, mes jas „pinkiname“, parduodame, o pinigai keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šioje akcijoje yra daug sąmoningumo, sukuriama pridėtinė vertė. Taip vaikai keičia pasaulį. Jie mato, kad gali knygas parduoti, surinktas lėšas panaudoti geriems tikslams. Per penkerius metus surinkome nemažą sumą. Pinigai yra svarbūs sergančių vaikų šeimoms. Jų reikia, nes, susidūrus su tokiu iššūkiu, be finansų – nė iš vietos.

R.K.: Momentas, kad vaikai prisideda tiesiogiai, yra labai stiprus. Jie supranta, jaučia, kad galbūt kažkam išgelbėjo gyvybę. Vaikams kyla klausimų: kodėl, dėl ko aš tai darau? Klausimai priverčia susimąstyti. Knygų viršelių kūrimas yra ne namų darbai, tai – kas kita. Kitoks tikslas. Vaikai, kurie prisiliečia prie tokių darbų, akcijų, atranda kitokį gyvenimo supratimą. Ir patys sau atsako į klausimus, kodėl svarbu padėti kitam, užjausti, prisidėti. Kas žino, gal ateityje jie įkurs savo paramos fondus, o gal važiuos į misiją Afrikoje? Tai tikrai gali pakeisti jų gyvenimus, tai be galo svarbu.

Parama: „Nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų“, – A.Pelegrimas įsitikinęs, kad jaunam žmogui visų pirma reikia gero žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. M. Plepio nuotr.

– Kaip vaikams padėti ugdyti individualumą, charakterį, motyvaciją?

A.P.: Visų pirma reikia gero pavyzdžio, žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. Ir nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų. Mokykloje turime tradiciją – lipame laiptais, nesinaudojame liftu. Tai yra pasitenkinimo atidėjimas: nors man liftu patogiau, bet užlipsiu. Beje, liftu nesinaudoja ir mokytojai, kurie yra mokinių pavyzdžiai. Arba nori deserto, bet sakai sau, kad suvalgysi jį po geros valandos. Tai maži dalykai, nuo kurių pradedamas ugdyti charakteris. Aš nuoširdžiai tikiu, kad charakteris yra ugdomas, kad jis ugdomas per pavyzdžius.

R.K.: Iki šiol prisimenu savo matematikos mokytoją Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje. Jos pamokose neužteko tik gerai išspręsti uždavinį, buvo dar vienas momentas – turėjai būti pirmas. Kaip aš laukdavau tų pamokų, nes jos man asocijavosi su lenktynėmis. Be to, pirmiesiems trims, teisingai išsprendusiems uždavinius, nebūdavo namų darbų. Tai atrodė kažkas tokio! Štai ir tikroji motyvacija. Vidurinėje mokykloje taip gerai išmokau matematiką, kad vėliau, studijuodamas JAV universitete, supratau, kad studijos juokingai lengvos prisiminus mokyklą.

A.P.: Kartais visuomenė ir tėvai painioja terminus. Sako: reikia griežto mokytojo. Ne griežto, o reiklaus. Taip pat tokio, kuris gerbtų mokinį. Ir atvirkščiai – mokiniai turi gerbti mokytoją. Ne todėl, kad jis mokytojas, kad jis suaugęs žmogus. Pagarbą reikia užsitarnauti.

R.K.: Dar tikiu tuo, kad negalima tiesiog įgrūsti informacijos – taip vaiko neišmokysime. Jis išmoks tada, kai mes su vaiku susitarsime. Dažnai nerandame kelio, kaip kalbėtis su vaikais, galvojame, kad jei pasakėme – taip ir turi būti padaryta. Taip, jei nustatytos taisyklės, jei esate susitarę. Bet jei ne, tu turi išaiškinti vaikui, kodėl. Jis turi suprasti.

A.P.: Man labai patiko Rimo pastebėjimas apie sunkų darbą krepšinyje. Manau, jei mokyklos nesivaikytų reitingų, rezultatų, paremtų standartizuotais testais, o įgalintų vaiko stiprybes ir ugdytų charakterį, sugebėtų gana anksti identifikuoti mokinio polinkį į menus, kalbas, gamtos mokslus – būtume ne tik krepšininkų, bet ir Nobelio premijos laureatų šalis.

R.K.: Būtent.

A.P.: Atrasti stiprybes ir jas įgalinti yra svarbiausias mokytojo ir trenerio uždavinys.

Romantiškos draugystės – natūrali paauglių raidos dalis

Pasak Paramos vaikams centro psichologės Veronikos Lakis-Mičienės, romantiški santykiai ir naujų draugysčių mezgimas – ypatingai svarbi paauglių raidos dalis. Tam, kad galėtų sėkmingai žengti į suaugusiųjų pasaulį, paaugliai natūraliai stengiasi atsiskirti nuo tėvų ir kuo daugiau laiko praleisti su draugais. Natūralūs yra ir kylantys romantiniai jausmai, nes paauglystė – tai laikas, kai mokomasi kurti santykius.

Pandemijos metu daugeliui paauglių labai trūksta bendravimo, naujų pažinčių, flirto, todėl jie gali jaustis vieniši ir nesilaikyti karantino ribojimų dėl susitikimų arba intensyviai megzti naujas pažintis internete. Bendravimas su tėvais negali atstoti ar kompensuoti santykių su bendraamžiais, tačiau suaugusiųjų supratimas ir palaikymas paauglystėje – labai reikalingas.

„Pirmiausia, ką tėvai gali padaryti, tai aiškiai ir ramiai paaugliui pasakyti, kad supranta jo norą susipažinti su naujais žmonėmis, supranta, kaip jaučiasi dėl to, kad negali dalyvauti vakarėliuose su draugais ar nueiti į pasimatymą ir žino, kaip jam tokių susitikimų trūksta, todėl tiek daug bendrauja internete. Reikėtų patikinti, kad tikrai nenorite sugriauti jo naujų santykių, nesistengiate sutrukdyti išeiti į pasimatymą ir visi draudimai – tik dėl COVID-19 sukeltos situacijos. Tai padės paaugliui jausti, kad jo problemos yra svarbios, o jausmai priimtini“, – sako V. Lakis-Mičienė.

Veronika Lakis-Mičienė, Paramos vaikams centro nuotr.

Pokalbiui labai svarbu pasirinkti tinkamą laiką

Psichologė pastebi, kad paaugliams lengviau pasitikėti suaugusiais, kai jie rodo tikrą susirūpinimą, nuoširdžiai klausosi, o pokalbis nevirsta tardymu su klausimų lavina, bet skatina diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę. Taip pat tuomet, kad tėvai dalinasi savo patirtimi ir jausmais, pavyzdžiui: „Per pastaruosius du mėnesius, kai dirbu iš namų, labai pasiilgau savo kolegų. Ramiau jausdavausi, kai galėdavome aptarti darbus ir tiesiog paplepėti“.

Pokalbiui labai svarbu pasirinkti tinkamą laiką: kartu gaminant maistą, valgant, išėjus pasivaikščioti ir pan. Nereikėtų spausti kalbėtis, jeigu tuo metu paauglys yra labai supykęs ar susierzinęs, ir nepranešti, kad dabar – laikas pasikalbėti.

Kaip mokyti gerbti savo kūną?

Pasimatymams persikėlus į virtualią erdvę, Paramos vaikams centro psichologė rekomenduoja pasikalbėti apie saugumą ir ribas, kurių svarbu laikytis. Pokalbius apie tai, kad niekam negalima siųsti savo nuogo ar apsinuoginusio vaizdų, reikėtų pradėti jau su pradinukais ir vis grįžti prie šios temos.

Svarbu su vaikais aptarti, kaip jie reaguotų, jeigu pažįstamas paprašytų atsiųsti tokią nuotrauką, ir kaip elgtųsi, sulaukęs tokio prašymo iš nepažįstamo žmogaus.

„Tiek su vaikais, tiek su paaugliais būtina kalbėtis apie tai, kad ir realiame gyvenime, ir internete reikia gerbti save ir kitą žmogų, taip pat savo ir kito kūno privatumą – kiekvienas gali pasakyti „Ne“ ir sustabdyti nemalonų elgesį, nepriklausomai nuo to, ar jis vyksta kambaryje, ar ekrane“, – pabrėžia V. Lakis-Mičienė, koordinuojanti projektą „Saugus jaunimas – stiprus regionas“, skirtą seksualinės prievartos prevencijai Lietuvoje ir Latvijoje.

Tėvai turėtų paaiškinti vaikams, kad net asmeniškai kam nors nusiųsta nuotrauka ar vaizdo įrašas gali būti išplatintas viešoje erdvėje.

„Paaugliai dažnai susiduria su situacijomis, kai šiandien patikimai atrodantis žmogus (vaikinas ar mergina) po savaitės tampa priešu, įsižeidžia po kokio nors konflikto ar nesusipratimo. Tada paaugliai jaučiasi labai nesaugiai, jei tas žmogus turi kokias nors jo apnuoginto kūno nuotraukas. Kartais nuotraukos gali paplisti ir dėl neatsargumo, tarkim, kai kas nors kitas jas randa paauglio ar jo vaikino/merginos telefone“, – atkreipia dėmesį didelę darbo su paaaugliais patirtį turinti psichologė.

Apie ką svarbu pasikalbėti dėl bendravimo su nepažįstamaisiais?

Dar vienas pavojus, su kuriuo vaikai ir paaugliai susiduria internete, – tai apnuoginto kūno nuotraukų siuntimas nepažįstamam asmeniui. Siekiant įtraukti nepilnametį į seksualizuotas veiklas, naudojamos tam tikros strategijos, pavyzdžiui, bandoma įtikinti paauglį, kad jis yra vienintelis, naujas pažįstamas be galo jį myli ir tai, kas vyksta internete, jau yra romantiški santykiai.

„Pozityvus dėmesys kiekvienam malonus, tačiau vaikams ir paaugliams tai yra ypač svarbu. Todėl jie tampa labiau pažeidžiami, ypač vaikai, kuriems trūksta nuoširdaus dėmesio, pagyrimo iš aplinkos. Tokiais atvejais, apsinuoginusio paauglio atsiųstos nuotraukos vėliau gali būti panaudotos ir kaip šantažo įrankis. Vaikai ir paaugliai sulaukia kvietimo susitikti arba tęsti vis labiau seksualizuotą veiklą internetu, jiems grasinama, kad atsisakius, jų nuotraukos bus paplatintos viešai. Jaunuoliai jaučiasi pakliuvę į spąstus, bijo kreiptis pagalbos, bijo sulaukti bausmės ar likti nesuprasti artimųjų, – sako V. Lakis-Mičienė.

Tėvai paaugliams turėtų patarti būti kritiškiems besimezgant naujiems romantiškiems santykiams internete: neskubėti naujų pažįstamų prijungti prie savo draugų rato socialiniame tinkle, pagalvoti, ar žmogus kitame interneto gale nesiekia išvilioti pinigų ar gauti kitokios naudos. Reikėtų paaiškinti, kad už kiekvienos paskyros gali slypėti ne tas žmogus, kuriuo apsimetama, gali būti klaidinama dėl tikro asmens amžiaus, išvaizdos, lyties ar tikrųjų ketinimų. Taip pat labai svarbu patikinti, kad kas benutiktų – svarbu kreiptis pagalbos, kartu su vaiku aptarti, kas yra suaugęs, kuriuo jis pasitiki ir į kurį kreiptųsi pirmiausia.

Būtent dėl to Lietuva sieki įsigyti pasaulyje pripažintą Multidimensinę šeimos terapijos (MDFT) programą, skirtą keisti vadinamųjų „sunkių“ jaunuolių elgesį. Ji pasiteisino JAV, Estijoje, Suomijoje, Danijoje, Šveicarijoje.

Kokia situacija dabar?

MDFT programa skirta 11-19 metų nusikaltusiems vaikams ir jaunuoliams, turintiems elgesio problemų. Elgesio problemomis įvardijamas piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, agresija, mokyklos nelankymas ar panašūs elgesio modeliai.

Nors nėra tikslios statistikos, kaip kinta tokių paauglių skaičius, Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Roma Vida Pivorienė, besiremdama savo patirtimi, teigia, kad tendencijos nėra teigiamos.

„Remdamasi savo darbo su vaikais ir paaugliais patirtimi, pastebiu, kad daugėja paauglių, kurie nesilaiko socialinio ir moralinio elgesio normų, o jų amžius – jaunėja“, – sako ji.

Tokiems jaunuoliams padėti galinčių paslaugų prieinamumas – ribotas. 2017 m. buvo atlikta 32 savivaldybių apklausa. Jos metu 75 proc. savivaldybių nurodė, kad šeimoms, susiduriančioms su vaikų paauglystės problemomis, trūksta paslaugų. Apie 60 proc. taip pat nurodė, kad trūksta sėkmingų pagalbos mechanizmų jaunuoliams, linkusiems į nusikalstamą veiklą, ir šeimoms, auginančioms elgesio sutrikimų turinčius vaikus.

Pagrindinė ir bene vienintelė priemonė, kurios iki šiol imamasi siekiant „suvaldyti“ tokius paauglius – socializacijos centrai. Tačiau nevyriausybinių organizacijų ir Valstybės kontrolės atlikti tyrimai rodo, kad tokia priemonė nepakankama, o jų paslaugų poveikis – ne visada reikšmingas vaiko gyvenimui, rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pranešime.

Iki šiol, kol vaikas buvo socializacijos centre, nebuvo dirbama su jo tėvais bei kita vaiko artimąja aplinka (pavyzdžiui, mokykla, bendraamžiais), todėl grįžę į savo bendruomenę vaikai ir jaunuoliai susidūrė su stipria stigmatizacija, priešiška aplinka. Tokiu būdu vaiko elgesys ilgainiui vėl blogėja, išmokti socialiniai įgūdžiai neįsitvirtina.

„Socializacijos centrai atskiria vaiką nuo bendruomenės – tai uždaro tipo institucijos, kuriose vaikas atskiriamas mažiausiai 12 mėnesių. O MDFT programa yra intervencija, kuri taikoma tiesiogiai vaiko gyvenamojoje aplinkoje, jam toliau augant šeimoje: mokoma, kaip valdyti vaiko elgesį, kaip jam sukurti aiškią darbotvarkę, tinkamai reaguoti į nepriimtiną vaiko elgesį. Taip pat socializacijos centrai yra suvokiami labiau kaip ugdymo institucijos, o vaikams, kurie susiduria su dideliais elgesio iššūkiais, pirmiausia reikia elgesio korekcijos programų. Būtent to, ką suteikia MDFT“, – teigia SADM Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovė Kristina Stepanova.

Kaip tai vyks?

Planuojama, kad Lietuvoje veiks trys MDFT komandos Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionuose. Vieną MDFT komandą sudaro komandos vadovas ir 4–5 terapeutai. Komandos vadovas nuolat prižiūri ir vertina komandos darbą, ją valdo, padeda spręsti sudėtingus klausimus, susijusius su atvejais, tačiau jis taip pat tiesiogiai dirba su jaunuoliais, tik turi mažiau atvejų nei terapeutai.

Specialistai su jaunuoliais ir jų šeimomis dirba jų aplinkoje, tai yra patys važiuoja į namus, į mokyklą ir panašiai. Tokiu būdu mažinamas paauglio ir jo šeimos pasipriešinimas pagalbai, kas yra labai būdinga, kai pats asmuo turi atvykti  pas specialistą. Dirbant su šeima natūralioje jos aplinkoje, galima efektyviau nustatyti priežastis, dėl ko kyla paauglio elgesio problemos. Taip pat šeimai savo aplinkoje lengviau išbandyti naujus įgūdžius ir elgesio modelius, labiau tikėtina, kad jie bus taikomi toliau. Tačiau tuo pačiu MDTF programa yra lanksti, pavyzdžiui, ją galima taikyti ir uždaro tipo institucijose, tokiose kaip nepilnamečių pataisos namai, socializacijos centrai ar kitose.

Vienas terapeutas dirba su 6–8 jaunuolių šeimomis, kai atvejai yra sudėtingi. Kai ne tokie sudėtingi – su 10–12 šeimų. Komandos vadovas dirba su daugiausiai 6 paauglių šeimomis. Tokiu būdu 5 narių MDFT komanda vienu metu gali padėti spręsti nuo 30 iki 54 šeimų problemas.

Kas iš to?

Kaip rodo kitų šalių patirtis, MDTF veiksmingai keičia nepriimtiną paauglio elgesį, kuris pasireiškia nuolatiniu bėgimu iš namų ar piktybiniu mokyklos nelankymu, alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimu, nusikalstamais veiksmais. Praktika rodo, kad programa pagerina tokių jaunuolių pasiekimus mokykloje, sustiprina šeimos funkcionavimą, padeda spręsti jauno žmogaus psichinės sveikatos iššūkius – socialiai nepriimtinas elgesys dažnai siejamas su menku savęs vertinimu, trauminėmis patirtimis.

Tikimasi, kad įgyvendinant programą, kaip ir kitose šalyse, mažės vaikų ir jaunų žmonių alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas, jie rečiau pažeis egzistuojančias elgesio normas, kas taip pat mažins ir vaikų skaičių uždarose institucijose.

„Reali MDFT programos nauda gali būti dar didesnė – programos vertinimai rodo, kad intervencija taip pat žymiai padeda stiprinti jaunuolių santykius su tėvais ar kitais šeimos nariais, spręsti mokykloje kylančias problemas ir emocinius sunkumus, mažinti agresijos pasireiškimo atvejus, stiprinti bendrąją psichinę sveikatą“, – vardija Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovė.

MDFT yra sukurta JAV. Pats programos kūrimas ir jos bandymai truko 25 metus, o nuo 2001 m. ji pradėta įgyvendinti. JAV ir Europoje šiuo metu veikia daugiau nei 150 MDFT komandų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, imdamasi įgyvendinti programą „sunkaus“ elgesio jaunuoliams remiasi Estijos pavyzdžiu – šioje valstybėje programa startavo 2015 m., o jos rezultatai rodo teigiamus pokyčius vaikų ir jaunų žmonių gyvenime.

Planuojama, kad programos įgyvendintoju Lietuvoje bus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. 

Skaičiuojama, kad MDFT programos įdiegimui Lietuvoje prireiks 1,2 mln. eurų dvejų metų laikotarpiui.

Korėjos mokslininkai pastebėjo, kad jaunų žmonių protinius gebėjimus silpnina naujosios technologijos.

Anot mokslininkų, technologijos jaunimą kvailina taip pat, kaip ir galvos traumos ar psichiniai susirgimai. Taip jaunuolius veikia kompiuteriniai žaidimai ir mobilieji telefonai, skelbia zdr.ru.

Medikai šį reiškinį pavadino virtualia silpnaprotyste. Susikoncentravę į virtualią erdvę jauni žmonės nebesugeba įsiminti elementariausios informacijos, tokios kaip telefono numeriai. Ši problema itin aktuali paaugliams.

Kaip pastebėjo mokslininkai, technologijos suaugusiems žmonėms gadina ne atmintį, o intymų gyvenimą.