Išeivių iš Lietuvos dukra, užaugusi Kanadoje, bet dešimtmečius praleidusi Indonezijos Borneo saloje, kur veikia jos įkurtas orangutanų stebėjimo centras.

Savo lietuvišką žodyną 75-erių mokslininkė atgaivina atvykusi į Lietuvą. „Kalbėjau lietuviškai, kai buvau penkerių metų amžiaus. Tačiau, kai ėjau į mokyklą Kanadoje, daugiau lietuviškai nekalbėjau. Jau 50 metų gyvenu Indonezijoje. Ten nėra žmonių, su kuriais galėčiau kalbėtis lietuviškai“, – pasakojo B. Galdikas.

Iki karantino mokslininkė Lietuvoje lankydavosi dažniau. Ji yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktarė, skaito paskaitas. Dabar šalyje vieši po trejų metų pertraukos.

Lietuviškų šaknų turinčiai mokslininkei – ypatingas Lietuvos prezidentų dėmesys. Dalia Grybauskaitė B. Galdikas apdovanojo ordinu už nuopelnus Lietuvai. Šiemet mokslininkė prisijungė prie Valdo Adamkaus premijos komiteto. Pažintimi su garsiąja orangutanų saugotoja džiaugėsi ir Gitanas Nausėda.

„Tai yra prezidento privilegija susitikti su tokiu žmogumi kaip jūs. Aš turiu jūsų knygą“, – mokslininkei sakė mūsų šalies prezidentas.

B. Galdikas yra šiuolaikinės primatologijos profesorė, gamtos apsaugos aktyvistė, keleto knygų apie nykstančią orangutanų rūšį autorė. Ir apie pačią mokslininkę ne viena knyga parašyta, ir dokumentinis filmas sukurtas. Dažniausiai ji – šalia savo saugomų orangutanų. 

„Išsaugosime juos – išsaugosime patys save“ – ne kartą minėjo profesorė. Primatams labai svarbi jų aplinka. O ją, t. y. Atogrąžų miškus naikina kylantis palmių aliejaus poreikis. B. Galdikas ragina nepirkti gaminių su palmių aliejumi ir neremti miškų naikinimo. 

Dėl nesaugomų miškų – profesorės kritika ir Lietuvai. Sekmadienį apsilankiusi Punios šile ji paragino saugoti šią sengirę. „Buvau labai nustebinta, kad Lietuva turi tik 30 procentų miškų. Latvija ir Estija turi jų daugiau. Gi būtent lietuvių tautosakoje esu skaičiusi, kokie miškai yra svarbūs. Jei dings medžiai, išnyks ir Lietuva“, – prognozavo garbinga viešnia.

Jungtinės Tautos pranešė, kad „šiltnamio efektą“ sukeliančių dujų koncentracija praeitais metais pasiekė naują rekordinį lygį. Šiltėjantis klimatas turės didelio masto padarinių pasaulio visuomenėms ir ekonomikai.

B. Galdikas sako, kad ir pandemija yra susijusi su klimato kaita. Anot mokslininkės, pandemija nebūtų ištikusi, jei žmonės nebūtų šitiek įsibrovę į gamtos pasaulį.

„Jeigu nepasikeis žmonių požiūris, ekonomikos politika, bus vis daugiau ir daugiau pandemijų“, – spėjo mokslininkė.

VDU šiemet nominavo B. Galdikas ir jos bendraminčių sukurtą fondą Nobelio taikos premijai.

Kokios spragos slypi šio produkto sertifikavimo sistemoje, kodėl palaipsniui jo atsisako vis daugiau Europos Sąjungos valstybių ir kodėl vis dar neskuba Lietuva, kalbėjome su Žaliosios politikos instituto vadovu Remigijumi Lapinsku.

– Kodėl dėl palmių aliejaus kertami vertingi miškai?

– Palmių aliejaus yra daugelyje produktų nuo maisto iki kosmetikos gaminių. 2018 m. šio aliejaus ir šalutinio jo produkto PFAD pasaulyje buvo pagaminta maždaug 75 mln. tonų, o tai maždaug 9 kg vienam žmogui per metus. Norint patenkinti tokį produkto poreikį, reikia labai daug žemės. Šiuo metu palmių plantacijos pasaulyje užima apie 20 mln. hektarų plotą.

Palmės auga ne bet kur – tik joms palankioje klimatinėje zonoje. Todėl daugiausiai palmių aliejaus pagaminama Indonezijoje ir Malaizijoje. Deja, tyrimai rodo, kad dažnai palmių plantacijos atsiranda ten, kur anksčiau augo atogrąžų miškas, t.y. ekologine prasme ypač vertingi medžiai yra iškertami arba sudeginami, kad jų vietoje būtų galima pasodinti palmių plantacijas.

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.

– Siekiant sumažinti aplinkosauginį poveikį šis produktas pradėtas sertifikuoti pagal tvarumo standartus, todėl sertifikatą turintis aliejus laikomas mažiau pakenkusiu aplinkai. Dabar maždaug 3,17 mln. ha palmių aliejaus plantacijų yra sertifikuota vienos žymiausių sertifikavimo organizacijų RSPO standartu. Ar situacija iš esmės pasikeistų, jei daugiau palmių aliejaus būtų sertifikuojama?

– Problema slypi tame, kad pats sertifikavimo mechanizmas turi spragų. Tyrimai rodo, kad trys ketvirtadaliai RSPO sertifikuotų palmių aliejaus plantacijų Indonezijoje ir Malaizijos Borneo dalyje užima teritoriją, kurioje dar prieš 30 metų buvo miškas ir (arba) laukinės gamtos buveinės. Remiantis tokia sertifikavimo politika, teritorija, kurioje šiuo metu auga miškas, netrukus gali virsti palmių plantacija ir vis tiek būti sertifikuojama tvarumo ženklu.

Negana to, dabartinė sistema leidžia apeiti reikalavimus, suskirstant plantaciją į kelias dalis: tvarią ir netvarią. Tai sudaro palankias sąlygas augintojui nurodyti, kad tvarioje plantacijos dalyje derlingumas buvo didesnis, todėl buvo užaugintas didesnis produkcijos kiekis. Tokiu būdu netvarioje plantacijoje užaugintas produktas gali būti deklaruojamas kaip užaugintas tvarumo standartus atitinkančioje plantacijoje.

Be to, sistema taip pat neužtikrina, iš kokio lauko (sertifikuoto ar ne) buvo pristatyta žaliava šalutinio palmių aliejaus produkto – riebiųjų rūgščių distiliato (PFAD) gamybai. Tai lemia piktnaudžiavimus, kai PFAD gaminamas iš netvariose plantacijose užaugusios žaliavos.

Palmių aliejaus sertifikavimas neišsprendžia aplinkosauginių problemų, nes reikalavimai yra per silpni ir lengvai apeinami.

Visa tai rodo, kad iš esmės, palmių aliejaus sertifikavimas neišsprendžia aplinkosauginių problemų, nes reikalavimai yra per silpni ir lengvai apeinami, sistema nėra vieninga ir nėra griežtos priežiūros.

– Kadangi didžioji dalis į ES importuojamo palmių aliejaus yra naudojama biodegaluose, ES priėmė naują Atsinaujinančios energijos direktyvos redakciją, kuri įpareigoja ES šalis iki 2030 m. laipsniškai atsisakyti biodegalų, susijusių su didele netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika. Kodėl tokio sprendimo nepakanka?

– Šis žingsnis išties sveikintinas, bet nebūtinai bus efektyvus. Žaliavų, tinkamų pažangiųjų (II kartos) biodegalų gamybai, sąrašus tvirtina ES šalių narių kompetentingos institucijos. Šiuo metu tik pusėje ES valstybių priimti sprendimai, kurie apibrėžia palmių aliejų kaip netinkamą, netvarią žaliavą ateities biodegalų gamybai. Kitos valstybės, tarp jų ir Lietuva, palmių kol kas nėra įtraukusios į netinkamų žaliavų sąrašą. Negana to, palmių riebalų rūgščių distiliatas (PFAD) norimas pripažinti palmių aliejaus gavybos atlieka, suteikiant žalią šviesą tolesniam jo naudojimui.

Tačiau tai yra visiškas „žaliasis smegenų plovimas“, nes palmių riebalų rūgščių distiliatas yra puiki žaliava gyvulių pašarui, todėl turėtų būti laikomas šalutiniu gamybos produktu (ko-produktu), o ne atlieka. Kodėl tuomet jo nenaudojame pašarams? Nes pastaruoju metu ekonomiškai naudingiau PFAD naudoti biodegalų pramonėje. Ar esate girdėję, kad banano žievė kainuotų brangiau nei visas bananas? Turbūt ne. Užtat PFAD kaina ne tik panaši į palmių aliejaus, bet kai kuriais periodais net ją lenkia. Kaip tai įmanoma, jei PFAD yra palmių aliejaus gavybos atlieka?

– Kokia politika palmių aliejaus atžvilgiu šiuo metu galioja Lietuvoje?

– Šiuo metu tiek palmių aliejus, tiek ir PFAD Lietuvoje gali būti naudojami, jokie įstatymai to nedraudžia. Tiesa, šiemet buvo priimtas Alternatyviųjų degalų įstatymo projektas, kuriame numatoma nuo 2024 m. atsisakyti biodegalų, susijusių su didele netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizika. Tai reiškia, kad palmių aliejus bei PFAD ir toliau galės būti naudojami, jei tik bus sertifikuoti, o sertifikavimas, kaip jau minėjau, problemos neišsprendžia.

Tiesą sakant, ši situacija man kelia nuostabą, nes miškai lietuviams yra labai svarbūs. Pastaraisiais metais miškų kirtimai sulaukdavo ypač didelio rezonanso – vyko protesto akcijos, netrūko pasipiktinimo socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Reaguodama į šią situaciją naujoji valdžia nusprendė susodinti visus prie vieno stalo ir priimti Nacionalinį miškų susitarimą, kurio rengimo procese asmeniškai aktyviai dalyvauju ir diskusijos vyksta jau ne vieną mėnesį, ir, ko gero, ne vieną dar truks. Bet saugoti atogrąžų miškų, panašu, kad nesiruošiame. Taip išeina, kad viena ranka saugome miškus, o kita – leidžiame naikinti.

– Kaip šią situaciją sprendžia kitos ES šalys?

– Kaip parodė mūsų (Žaliosios politikos instituto) atliktas tyrimas, beveik pusė ES šalių jau pašalino arba yra priėmusios sprendimą palaipsniui pašalinti palmių aliejų ir jo produktus iš biodegalų rinkos. Dažniausiai valstybės ne draudžia šiuos produktus, o skatina rinktis kitas alternatyvas, pavyzdžiui, panaikinant anksčiau galiojusias valstybines lengvatas.

Abiejų produktų (tiek palmių aliejaus, tiek ir PFAD) jau yra atsisakiusios Norvegija, Austrija, Belgija ir Prancūzija. Kitos šalys (Danija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Čekija, Vengrija ir Slovėnija) yra atsisakiusios vieno iš šių produktų arba yra priėmusios sprendimą tai padaryti artimiausiu metu.

Tuo tarpu Lenkijoje degalai iš palmių aliejaus ir PFAD nėra naudojami, nes ten itin gerai išvystytas žemės ūkis ir palmių aliejus keičiamas vietiniais produktais. Tokią pačią situaciją turime ir Lietuvoje, todėl keista, kodėl nesiremiame savo žemės ūkiu ir jo produktais, o darome ekologinę ir ekonominę žalą importuodami netvarią žaliavą iš užsienio.

Didžioji Britanija ir Nyderlandai PFAD vertina ne kaip atlieką, o kaip palmių aliejaus ko-produktą, todėl šiose šalyse skiriasi PFAD kilmės sertifikavimas – jis pradedamas ne nuo išgavimo gamyklos, o nuo derliaus nuėmimo lauko. Tai leidžia bent iš dalies užtikrinti griežtesnę kontrolę.

Tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos visuomenės nuomonės apklausos rezultatai parodė, kad dauguma Lietuvos gyventojų žino apie aplinkai kenksmingo palmių aliejaus žalą. Su šia problema yra gerai susipažinę 30 proc. gyventojų, o dar 43 proc. teigia apie tai girdėję. Tik vienas iš keturių apklaustųjų pripažino, kad nėra nieko nežino apie palmių aliejaus žalą.

Pasak aplinkosaugos organizacijos „Žiedinė ekonomika“ vadovo Domanto Tracevičiaus, dar prieš keletą metų palmių aliejaus problema Lietuvoje rūpėjo tik siauram aplinkosaugos entuziastų ratui. Tačiau palaipsniui visuomenės aplinkosauginis sąmoningumas auga ir vis daugiau Lietuvos gyventojų supranta, kad už tūkstančių kilometrų esančių tropinių miškų naikinimas tik didina klimato krizę visame pasaulyje.

„Plečiant alyvpalmių plotus, per metus vidutiniškai iškertama milijonas hektarų atogrąžų miško, sunaikinamos vertingos augalų ir gyvūnų rūšys. Todėl Europoje vis garsiau kalbama apie netiesioginį europiečių vaidmenį prisidedant prie pasaulio miškų naikinimo. Juk vartodami palmių aliejaus turinčius produktus ir gaminius skatiname šios žaliavos paklausą, o juk palmių aliejaus yra daugelyje būtiniausių produktų – nuo maisto iki dyzelino. Augantis gyventojų sąmoningumas vengti palmių aliejaus nuteikia pozityviai, tačiau to nepakanka – reikia daugiau diskutuoti apie palmių aliejaus vartojimo mažinimą iš esmės, įtraukiant gamintojus, valdžios institucijas, nevyriausybines organizacijas“, – teigė D. Tracevičius.

Gyventojai siūlo neatidėlioti

Apklausos rezultatai parodė, kad 76 proc. respondentų siūlo neatidėlioti ir spręsti palmių aliejaus klausimą. Šiam teiginiui dažniau pritaria moterys, aukščiausio išsimokslinimo, didžiausių pajamų respondentai ir didžiųjų miestų gyventojai.

Daugiau nei pusės (59 proc.) gyventojų mano, kad spręsti palmių aliejaus vartojimo problemą galima daugiau informuojant visuomenę ir raginant rinktis produktus be palmių aliejaus. 48 proc. gyventojų siūlo prekių etiketėse aiškiau žymėti, ar produkto sudėtyje yra palmių aliejaus. 46 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad valstybė turėtų teisės aktais įpareigoti gamintojus ir prekybininkus mažinti palmių aliejaus vartojimą.

Pasak „Žiedinės ekonomikos“ vadovo D. Tracevičiaus, vartotojams dar sunku patiems įvertinti, kuriuose produktuose naudojamas palmių aliejus. Palmių aliejus etiketėse dažnai nurodomas ir kitais pavadinimais, kurių yra kelios dešimtys. O kai kuriuose produktuose, pavyzdžiui, biodyzeline, žaliava apskritai nėra nurodoma.

Tvaraus verslo įmonės kai kurias produktų pakuotes jau pažymi užrašais „be palmių aliejaus“, tačiau tai pavieniai atvejai.

Faktai apie palmių aliejaus žalą

Alyvpalmių plantacijos dengia jau daugiau nei 27 mln. ha žemės ploto, kuriuose kažkada buvo atogrąžų miškai. Tokia teritorija lygi Naujosios Zelandijos plotui. Norint labiau praplėsti plantacijas, kertamos ne tik džiunglės, bet ir sausinami durpynai – dėl šios priežasties didėja šiltnamio dujų koncentracija ir daugėja pavojingų gaisrų.

Visoms išlikusioms orangutanų rūšims gresia išnykimas dėl žmonių naikinamų miškų. 2016 m. pasaulyje laisvėje gyveno apie 100 000 orangutanų, o tuo tarpu 1973 m. jų buvo apie 288 500. Jeigu ir toliau bus kertami Borneo ir Sumatros miškai, manoma, kad 2025 m. orangutanų gali sumažėti iki 47 000 individų.

Net 50 proc. produktų, esančių prekybos centruose, sudėtyje turi palmių aliejaus. Kasdien suvartojant produktų, kuriuose yra bent 5 gramai palmių aliejaus širdies ir kraujagyslių ligų rizika padidėja net 25 proc. Aukštoje temperatūroje perdirbamas palmių aliejus išsiskiria organizmui pavojingus kancerogenus.

Eksportui į ES skirto alyvpalmių aliejaus gamyba susijusi su beveik 1 mln. hektarų atogrąžų miškų iškirtimu. Kone pusė ES importuojamo aliejaus naudojama biodegalų gamyboje.

Visuomenės nuomonės apklausą atliko tyrimų agentūra „Spinter tyrimai“ nevyriausybinės organizacijos „Žiedinė ekonomika“ užsakymu. Apklausa atlikta šių metų sausio mėnesį, apklausus 1000 respondentų visoje Lietuvoje.

Tai būtų ambicingiau už Europos Sąjungos reikalavimą, kuris įsigaliotų nuo 2030 metų. Kaip ir ES direktyva, pataisos numato, kad biodegalais nebūtų laikomi iš visų aliejinių augalų pagaminti degalai, jeigu žaliavos turėtų didelę netiesioginę žemės naudojimo keitimo riziką.   

Seimas dar pernai gegužę pradėjo svarstyti pataisas, siūlančias apriboti palmių aliejaus naudojimą biokuro gamyboje, keičiant jį rapsų ar saulėgrąžų aliejumi.

Tada kai kurie Seimo nariai įtarė, kad čia kertasi vietinių biokuro žaliavos gamintojų ir ją importuojančių verslininkų interesai, ir prognozavo, kad tokia pataisa Seimas perskirstys prekybos biodegalais rinką. Draudimą palmių aliejų naudoti degaluose remia tik du degalinių tinklai – „Viada“ ir „Baltic Petroleum“.

Didžiausią – 70 automatinių degalinių tinklą Lietuvoje turinti „Neste Lietuva“ anksčiau sakė, kad draudimas apribos pažangių biodegalų pasiūlą, prieštaraus konkurencijai, pabrangins transporto paslaugas bei prekes, ypač maisto produktus. Be to, tai prieštarautų laisvam prekių judėjimui.

„Neste Lietuva“ taip pat priekaištauja, kad atogrąžų augalinių aliejų panaudojimą siekiama apriboti tik biodegalų gamyboje, nors pagrindinė šių žaliavų panaudojimo sritis yra maisto pramonė bei kosmetika, higienos prekės. 

19 Lietuvoje veikiančių degalinių tinklų kreipėsi į Seimą, ragindami neriboti konkurencijos biodegalų rinkoje, svarstant siūlymus uždrausti alyvpalmių žaliavos naudojimą biokuro gamyboje. Tokį draudimą remia tik du degalinių tinklai – „Viada“ (buvęs „Lukoil“) ir „Baltic Petroleum“.

Trečiadienį Seimas svarsto parlamentaro Kazio Starkevičiaus ir buvusios parlamentarės Virginijos Vingrienės pasiūlymą Alternatyviųjų degalų įstatymo projektui, kuriuo siekiama, kad draudimai palmių aliejui įsigaliotų jau nuo kitų metų liepos 1-osios. Tokį siūlymą jau atmetė Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, praėjusios kadencijos Ekonomikos komitetas, neigiamai įvertino Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), Konkurencijos taryba, Energetikos ir Teisingumo ministerijos, kitos valstybinės institucijos.

Draudimo iniciatorių teigimu, palmių aliejaus gamyba ir vartojimas visame pasaulyje daro nepataisomą žalą klimatui ir aplinkai. Be to, biodegalų gamyba iš įvežtinės žaliavos niekaip neprisidedanti prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės stiprinimo. Tokiai gamybai esą būtų galima naudoti lietuvišką rapsų aliejų.

Tuo metu draudimo priešininkai teigia, kad šie siūlymai kenkia vartotojams ir iškraipo sąžiningą konkurenciją prekybos biodegalais rinkoje. Atkreipiamas dėmesys, kad draudimo tokia apimtimi, kaip siūloma Lietuvoje, nėra priėmusi nė viena Europos Sąjungos šalis.

Nuostata, kad didelę netiesioginę žemės naudojimo keitimo riziką turinčios žaliavos nebūtų laikomos biodegalais, Europos Sąjungoje įsigalios tik nuo 2030 metų. Energetikos ministerija siūlo, kad Lietuvoje tai įvyktų nuo 2024 metų. Tam jau pritarė Seimo Aplinkos apsaugos komitetas.

Kaip Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje teigė energetikos viceministras Rytis Kėvelaitis, sutarta kompromisinė formuluotė yra ambicingesnė už Europos Komisijos reikalavimą.

Siūlymai Seime uždrausti palmių aliejaus naudojimą biokuro gamyboje per pastaruosius metus teikiami jau trečią kartą.

Konkurencijos taryba pripažino, kad biodegalų žaliavų ribojimai prieštarauja sąžiningai konkurencijai. STT pateikė tris antikorupcinio vertinimo išvadas ir įspėjo apie galimus tokio draudimo padarinius – neskaidrumą ir korupciją.

„Visa Europa susiduria su atsinaujinančio transporto žaliavų trūkumu, uždraudus dar vieną iš žaliavų, esant didelei paklausai ir mažai pasiūlai, kainos gali kilti kelis, keliolika kartų“, – kovo mėnesį Seimo Aplinkos apsaugos komitete teigė R. Kėvalaitis.

Pasak jo, įgyvendinus siūlomus draudimus, žaliavų tiekimas Lietuvoje liktų dviejų įmonių rankose: „Praktiškai monopolizuota rinka. Monopolizuotose rinkose kainą nustato pardavėjas, ne pirkėjas, tas turėtų įtaką degalų kainai. Aplinkosauginiais tikslais keičiamas įstatymas turėtų padarinių ekonomikai ir kiekvienam iš vartotojų.“

Kreipimąsi į parlamentarus pasirašė Lietuviškų degalinių sąjunga, vienijanti 16 įvairiuose šalies regionuose veikiančių lietuviško kapitalo degalų prekybos įmonių, bei degalinių tinklų „Orlen Lietuva“, „Circle-K“ ir „Neste Lietuva“ atstovai.

Pranešimą paskelbęs didžiausias Lietuvos degalinių tinklas VIADA sako, kad nerimą kelia viešojoje erdvėje pasirodžiusi nepagrįsta, manipuliatyvi ir bendrovės reputaciją menkinanti informacija.

"Viešai išreiškiami teiginiai esą VIADA suinteresuota Alternatyvių degalų įstatymo projektu, kuris numato, kad nuo 2021 metų iš alyvpalmių aliejaus ir jo šalutinių produktų pagaminti degalai nebūtų laikomi biodegalais.

Svarbu pabrėžti, kad VIADA neteikia pirmenybės nė vienos rūšies dyzelinui, o įstatymo svarstymo metu nepalaiko nė vienos suinteresuotos pusės. Degalus bendrovė perka iš dviejų tiekėjų – „Orlen Lietuva“ ir „Neste Oyj“. Savo veikloje didžiausią prioritetą teikiame aukščiausiai degalų kokybei ir konkurencingai jų kainai.

Norime akcentuoti, kad VIADA nėra susijusi su svarstomu įstatymo projektu – bendrovė nedalyvavo įstatymo projekto svarstyme, neteikė pasiūlymų, neišreiškė pozicijos dėl šio projekto. VIADA yra pasirengusi laikytis visų naujų Seimo priimtų įstatymų ir prisitaikyti prie reguliacinės aplinkos.

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuviškų degalinių sąjunga ir susiję asmenys bei įmonės nuolat tendencingai formuoja viešąją nuomonę esą VIADA siekia apriboti palmių aliejaus naudojimą degaluose. Nerimą kelia minėtos organizacijos pasisakymai žiniasklaidoje, kuriuose vadovaujamasi prielaidomis ir spėlionėmis, nepagrįsta ar net melaginga informacija“, – sakoma pranešime.

Kritikos dėl dyzelino gamyboje naudojamo palmių aliejaus nuolat sulaukia Suomijos biokuro gamintoja ir naftos perdirbėja „Neste“, valdanti ir degalinių tinklą Lietuvoje. Į tai dar kartą dėmesį atkreipė Nyderlandų aplinkosaugos grupė „Milieudefensie“, kuri šių metų lapkritį paskelbtoje ataskaitoje pateikė daugybę aplinkos ir žmogaus teisių pažeidimų, susijusių su bendrovėmis, tiekiančiomis palmių aliejų „Neste“.

Pasak „Milieudefensie“, Suomijos bendrovė per 2019 m. perdirbo 1,3 mln. tonų palmių aliejaus ir palmių riebalų rūgščių distiliato, vadinamo PFAD. Palyginimui, plataus vartojimo prekių milžinė „Unilever“, kuriai priklauso tokie prekės ženklai kaip „Dove“, „Ben&Jerry’s“, „Magnum“ ar „Knorr“ per tą patį laikotarpį sunaudojo 0,87 mln. tonų palmių aliejaus.

Naujame pranešime teigiama, kad nuo 2019 m. sausio iki šių metų birželio Suomijos korporacija „Neste“ yra atsakinga už mažiausiai 10 tūkst. hektarų atogrąžų miškų sunaikinimą – tokio dydžio teritorija prilyginama Paryžiaus plotui. Atsakomybė metama ir už 13 tūkst. gaisro pavojaus signalų, užfiksuotų per 2019 m.

Tai nėra pirmas kartas, kai kritikuojama „Neste“ tiekimo grandinė ir jos veiklos poveikis aplinkai. 2019 m. spalį Norvegijos nevyriausybinė organizacija perspėjo, kad Suomijos, o kartu ir „Neste“, biokuro politika greičiausiai prisidės prie masinio miškų naikinimo tokiose šalyse kaip Indonezija ar Pietų Amerika, jei nebus imamasi pokyčių.

Scanpix nuotr.

Nyderlandų NVO peržiūrėjo „Neste“ tiekėjus

Nors bendrovė tikina, kad atsirenka tik patikimus tiekėjus, naujojoje ataskaitoje „Milieudefensie“ pateikė kitus su „Neste“ ir jos veikla susijusių aplinkosaugos skandalų atvejus. Organizacija apžvelgė 18 bendrovių, kurios degalų gamintojai „Neste“ tiekia palmių aliejų. Ataskaitoje teigiama, kad išvardintos įmonės yra atsakingos už miškų kirtimą, gaisrus, ginčus dėl žemės ir kyšininkavimą.

Remiantis bendrovės interneto svetainėje išvardintais tiekėjais, skelbiama, kad „Neste“ tiekėjų bazę sudaro beveik 1250 palmių aliejaus gamyklų, daugiausia įsikūrusių Indonezijoje ir Malaizijoje. Kitą dalį palmių aliejaus bendrovė įsigyja spaudyklose Hondūre, Panamoje, Kolumbijoje, Ganoje, Dramblio Kaulo Krante, Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Kambodžoje.

„Bendrovė teigia tiekianti tik tvariai gaminamas žaliavas, kurios yra patvirtintos tarptautiniais sertifikatais. Ji taip pat nurodo, kad pasirinkti tiekėjai turi atitikti tam tikrus standartus, prieš pasirašant bet kokį susitarimą. Nepaisant to, kad „Neste“ deklaruoja įsipareigojimą atsakingai įsigyti palmių aliejų, tiekėjų sąrašas atskleidžia daugybę ryšių su palmių aliejaus gamintojais, kurie susiję su netvariomis aplinkosaugos ir socialinėmis praktikomis“, – rašome ataskaitoje.

Vienas iš joje minimų atvejų susijęs su Vakarų Afrikos valstybe Liberija, kur vietiniai kaimo gyventojai keletą metų kovojo su palmių aliejaus kompanija, vadinama „Golden Veroleum Liberia“ (GVL), ir jų investuotoju „Golden Agri Resources“ (GAR). Singapūre įsikūrusi GAR yra viena iš bendrovių, iš kurios „Neste“ perka palmių aliejų, o kaimo gyventojai sako, kad jos vietinė dukterinė įmonė GVL dalyvavo daugelyje žmogaus teisių pažeidimų ir ginčų dėl vietinės bendruomenės žemės pasisavinimo.

Remiantis Indonezijos įstatymais, vystyti palmių aliejaus plantacijas miško zonoje yra neteisėta. Nepaisant to, ataskaitoje sakoma, kad daugiau nei pusė bendro GAR ploto Centriniame Kalimantane priklauso miško zonai, o tai rodo sistemingą ir plačiai paplitusį neteisėtumą. Skelbiama ir tai, kad Grandininės reakcijos tyrimų (CRR) ekspertų grupė 2019 m. nustatė, kad GAR buvo susijusi su 926 perspėjimais dėl gaisrų įmonei priklausančiuose palmių aliejaus ūkiuose Indonezijoje.

„Milieudefensie“ skelbia, kad nuo 2019 m. spalio iki gruodžio riebalų rūgščių distiliatą iš palmių aliejaus „Neste“ įsigijo iš daugiau nei 20 GAR dukterinių įmonių. Dėl šios priežasties ataskaitoje kritikuojami „Neste“ tvarumo įsipareigojimai palmių aliejaus tiekimo grandinėje.

Spaudimas bendrovėms siekti tvarios palmių aliejaus gamybos

Palmių aliejaus industrija daugiausiai kritikuojama dėl miškų naikinimo, kuris kelia grėsmę biologinei įvairovei ir išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Alyvpalmių plantacijų plėtimas taip pat prisideda prie Borneo orangutanų, Sumatros raganosių bei tigrų išnykimo.

Atsižvelgdama į tai, Europos Sąjunga (ES) persvarstė savo biokuro politiką ir iškėlė tikslą, kad iki 2030 m. Bendrijoje neliktų biodegalų, pagamintų iš palmių aliejaus. Į palmių aliejaus keliamą pavojų gamtai dėmesį atkreipė ir kai kurios Europos šalys. Prancūzija, Vokietija, Italija ir Norvegija įsipareigojo pirkti tik tvariai gaminamą palmių aliejų.

Siekiant užtikrinti palmių aliejaus tiekimo grandinių atsekamumą ir skatinti tvarią palmių aliejaus gamybą, buvo sukurta palmių aliejaus ženklinimo sistema – sutrumpintai RSPO (angl. Roundtable on Sustainable Palm Oil). Ši organizacija rengia kriterijus gamintojams, norintiems, kad jų produktas būtų sertifikuotas kaip „tvarus“. Siekiant gauti RSPO sertifikatą, palmių aliejus neturi būti iš žemės, kuri buvo išvalyta gaisro ar sunaikinus pirminį mišką.

Naudoti palmių aliejų, pagamintą atsakingai ir tvariai, remia ir Pasaulio gamtos fondas (WWF). Pasak organizacijos, įmonės, naudojančios palmių produktus, turi užtikrinti, kad jų tiekimo grandinė yra tvari ir neprisideda prie miškų naikinimo ir natūralios ekosistemos pertvarkymo. Dėl to prisijungimas prie RSPO ir įsipareigojimas atsakingoms palmių aliejaus tiekimo grandinėms yra svarbus pirmasis žingsnis, kurį gali žengti visos tvarią gamybą vykdančios įmonės.

Už tvarumą atsakinga „Neste“ viceprezidentė Salla Ahonen teigė, kad po paskelbtos ataskaitos kompanija ėmėsi tyrimo. „Neste“ netoleruoja net menkiausių tvarumo pažeidimų ar neteisėtų veiksmų savo žaliavų tiekimo grandinėse. Gavusi informaciją apie „Milieudefensie“ paskelbtą ataskaitą, kompanija iškart ėmėsi veiksmų ištirti tariamus tvarumo pažeidimus. Bendradarbiaudama su savo tiekėjais „Neste“ nagrinėja ataskaitoje nurodytas pretenzijas“, – teigia S. Ahonen.

Deklaracijai palaikymą išreiškė 14 Lietuvos organizacijų, kurios kartu vienija daugiau nei 1000 narių – nevyriausybinius aplinkosaugos judėjimus, savanorius, atsinaujinančios energetikos ir pramonės įmones, ūkininkus ir žemės ūkio bendroves.

„Ambicingus kovos su klimato kaita tikslus išsikėlusi Lietuva negali toleruoti ar net skatinti netvarių išteklių naudojimo. Palmių aliejaus ir jo produktų priskyrimas biodegalams yra nepateisinamas dėl didelio masto atogražų miškų kirtimo, gyvūnų ir augalų rūšių naikinimo, sukuriamų vergiškų sąlygų vietos gyventojams. Pasisakome už žiedinės ekonomikos principais grįstą biodegalų gamybą, panaudojant vietinius atsinaujinančius resursus ir taip skatinant tvarų Lietuvos verslą ir žemės ūkį“, – teigiama deklaracijoje.

Indonezijoje ir Malaizijoje sparčiai kertami atogrąžų miškai (85 proc. palmių aliejaus pagamina šiose šalyse). Vien tik Indonezijoje iki 2025 m. bus sunaikinta 26 mln. hektarų atogrąžų miško, o atlaisvinta žemės užsodinta alyvpalmėmis – šis plotas beveik 4 kartus didesnis už Lietuvą.

„Transport & Enviroment” duomenimis, net 53 proc. į ES importuojamo palmių aliejaus panaudojama biodyzelino gamybai. Deklaracijoje teigiama, kad užuot didindami apsirūpinimą energija panaudojant vietinius atsinaujinančius resursus, naudodami palmių aliejų degaluose, tampame priklausomi nuo importinės, aplinkai ir klimatui didžiulę žalą darančios ir netvarios žaliavos.

Iš palmių aliejaus gaminami degalai išskiria daugiau šiltnamio dujų nei kiti biodegalai ar net mineraliniai degalai. Nors formaliai visos aliejinės žaliavos naudojamos biodegalų gamybai yra sertifikuotos, tačiau palmių žaliavos sertifikavimas, neužtikrina tvarumo. Neįmanoma sukontroliuoti, ar laikomasi tvarumo reikalavimų.

Europos Komisija patvirtino taisykles, kad nuo 2030 m. atsisakys palmių aliejaus biodegaluose. Tačiau per 10 metų Indonezijoje atogrąžų miškų gali beveik nelikti. Norvegija, Prancūzija, D. Britanija, Švedija, Olandija ir vis daugiau kitų Europos šalių įveda griežtus ribojimus palmių aliejaus naudojimui biodegaluose. Deklaracijoje pažymima, kad reikia sekti pažangių Europos šalių keliu, kurios jau apribojo palmių aliejaus produktų naudojimą degaluose.

Deklaraciją pasirašiusios organizacijos pasirengusios dalyvauti įstatymo projekto svarstymo procese, teikti savo pasiūlymus ir rekomendacijas, skatinti konstruktyvias diskusijas visuomenėje. Prisijungti prie šios iniciatyvos kviečiamos ir kitos Lietuvos verslo, nevyriausybinės asociacijos.

Deklaraciją pasirašė aplinkosauginė organizacija „Žiedinė ekonomika“, Tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija, Biodegalų asociacija, Lietuvos biodujų asociacija, Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija,

Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija. Deklaracijai paramą išreiškė Aplinkosaugos koalicija, „Fridays for Future“ aplinkosaugos judėjimas, Žaliosios politikos institutas.

Jei perkate sausainius, šokoladą, ledus, šampūną, kosmetiką, valiklius ir daugybę kitų produktų parduotuvėse (ypač tuos su gerai pažįstamais logotipais, t.y. tarptautinių korporacijų produkciją), greičiausiai ir jūs vartojate palmių aliejų. Jis išgaunamas iš aliejinių palmių vaisių.

Kur bėda? Joks medis pats savaime nėra blogas – problemos atsiranda žmogui neprotingai prie jo kišant nagus. Palmės auginamos plantacijose – ten, kur dar visai neseniai augo miškai. Spaudžiant industrijos lobistams ir bendrininkaujant korumpuotiems politikams, jų kertama vis daugiau, išdraskomos ištisos ekosistemos ir įvairių formų gyvybė jose, vietiniai žmonės išstumiami iš savo žemių, praranda ekonominę nepriklausomybę ir yra priversti lenkti nugarą plantacijose, o tam besipriešinantys kriminalizuojami ir galų gale vis tiek pralaimi prieš galingą pelno mašiną. Monokultūrinės plantacijos – tai žaliosios dykumos, kurios išnaikina bioįvairovę – o ši yra būtina norint išlikti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Indonezija yra didžiausia pasaulyje palmių aliejaus eksportuotoja. Sutapimas, bet čia – ir vienintelė vieta pasaulyje, kur dar gyvena orangutanai. Bet šiems genetiniams žmonijos giminaičiams gresia išnykimas, nes, iškirtus jų namus, jie tiesiog nebeturi kur gyventi. Palmių aliejaus situacija Indonezijoje yra sudėtinga ir blogėja. Bet kuo čia dėtas menas? Kaip į tai įsivėlė ir kodėl, pasakoja pats Ernestas.

Prasidėjo nuo oranžinio dangaus

„Ta vasara Malaizijoje buvo itin sausa. Ėjo 2015-ieji. Ten gyvenu nuo 2010 m., bet tais metais situacija buvo kritinė, ypač kaimyninėje Indonezijoje. Visame regione – įsivaizduok, kokio jis dydžio – smogas, dūmai, sunku kvėpuoti, visi kosėja. Kažkas apskaičiavo, kad tais metais Indonezijoje buvo virš 100 tūkst. priešlaikinių mirčių nuo plaučių ligų, tai siejama su smogu. Kelis mėnesius be sustojimo dangus buvo oranžinis ir man kilo klausimas, kodėl.

Paskaitai laikraščius – ne ką randi, paklausi žmonių – jie numoja ranka: palmių aliejus... Šios industrijos situacija man buvo pažįstama, bet niekada nelietė asmeniškai. Žinojau, kad miškus kerta, plantacijos auga, ir tiek. Po tų gaisrų pradėjau domėtis giliau. Atkasiau tokių įvykių iš anksčiau, pavyzdžiui, 1991 m., 1997 m., 2007 m. buvo ypač baisūs metai; tokia regiono dydžio katastrofa įvyksta maždaug kas dešimt metų, kai tik būna sausesnė vasara. Bet iš tiesų gaisrai vyksta kasmet, tiesiog be lietaus juos sunkiau sutramdyti. Ir jų ne vienas ar du, jų yra keliasdešimt tūkstančių ir jie neatsitiktiniai. Tie gaisrai – industrijos standartas. Taip ruošiama žemė aliejinių palmių plantacijai: iškerti mišką, jį padegi ir tada sodini palmes (angl. slash and burn – iš čia ir projekto pavadinimas – aut. past.). 

Pradėjau eskizuoti, bet knietėjo sužinoti daugiau, todėl 2016 m. susisiekiau su keliomis organizacijomis Indonezijoje ir išvykau pasižvalgyti. Krizė ekonomiškai palietė visą pasaulį, paveikė aliejaus kainas, Singapūre kelioms savaitėms buvo uždaryti oro uostai, mokyklos, neveikė bankai – smogas pasiekė kritinį lygį. Tai – tarptautinės žinios. O Indonezijoje tai joks stebuklas, tai vyksta kasmet. Ar mes apie tai girdime, ar ne, priklauso nuo to, į kurią pusę vėjas pučia. Jei dūmus atpučia link Singapūro, visi sužino, jei ne – niekam nerūpi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Man tai atrodė neracionalu. Sugalvojau pradėti projektą, nupaišyti keletą sienų, papasakoti apie tai, kas vyksta. Norėjau, kad tos žinios neužgestų po krizės. Žiniasklaidoje didieji gaisrai kaskart pateikiami kaip baisiausia iki šiol nutikusi katastrofa. Po jos – „happy ending“: ėmėmės priemonių, išsprendėme ir daugiau taip nenutiks! Bet kitąkart būna dar baisiau, nes palmių aliejaus industrija auga labai greitai. Ten būdamas matai, kad viskas vyksta, kaip ir vyko, pokyčių jokių – miškai pjaunami, laukai deginami. Tik dar labiau.

Man atrodė, kad apie tai verta kalbėti. Ir Malaizijoje, ir Indonezijoje didelė problema yra spaudos cenzūra – tai, kas patenka į žiniasklaidą, yra labai ribota. Į Sumatrą be priežasties niekas per daug nosies nekiša, o mes nusprendėme krutinti vandenis – gal sulauksime dėmesio. Iš pradžių planavome vieną raundą – savaitė ar dvi ir baigta, bet atsiranda naujų galimybių, idėjų, prisijungia naujų žmonių, tad štai jau ketvirti metai, o šitas reikalas tik auga.

Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių.

Virsmas

Nuo tada, kai būdamas paauglys gatvėse paišydavau grafičius, patraukliausias šio užsiėmimo aspektas man buvo ne meninis, bet socialinis vyksmas: kas tavo piešinius pamatys, atpažins, skaitys. Grafičius menininkai daugiausia kuria vieni kitiems, tai labiau gatvės žaidimas. Bet viskas ir prasideda nuo žaidimų.

Po universiteto ir kelionių mane traukė piešti gatvėse, bet pasikeitė mano stilius, išaugau iš raidyčių ir rašinėjimųsi. Pradėjau gatvėse ant sienų daryti tai, ką dariau studijoje. Man įdomus socialinis aspektas: žmonės mato, reaguoja, kažką patys prideda, uždažo arba ne. Yra padariniai. Dirbant studijoje darbelį arba parduodi, arba ne – labai mažai galimybių, kas gali su juo įvykti. O gatvėje jos neribotos.

Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių. Pirmas mano darbas Penange 2012 m. – vaikai ant dviračio. Jis tapo turistine atrakcija: žmonės pradėjo intensyviai prie jo eiti, fotografuotis, spausdinti marškinėlius. Tai man parodė, kokių stiprių padarinių gali turėti meninis darbas, kuris yra žmonėms aktualus.

2014 m. Johor'o Bahru (arba tiesiog JB) mieste netoli Singapūro paišiau darbą restorane ir labai atsibodo, norėjosi eiti į gatves, pažaisti. Vieną naktį išėjau, nupaišiau (ant kampinės sienos dvi viena link kitos judančios lego figūrėlės: vienoje pusėje – moteris, kitoje – nusikaltėlis – aut. past.) ir išvažiavau per daug negalvodamas. Čia reikia žinoti, kad JB garsus dėl dviejų priežasčių – aukšto nusikalstamumo lygio ir legolendo. Žmones tas darbas labai palietė. Jie jį nebūtinai atpažino kaip mano, bet stipriai reagavo į tai, kas vaizduojama – kritika nusikalstamumui.

Žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste.

Apie tai pasisakė politikai, paskui jis buvo ištrintas, žmonės jį perpaišė, pradėjo spausdinti plakatus ir lipdukus. Tuo metu buvau Japonijoje, paskambino iš BBC ir sako: „Klausyk, kas vyksta?“ Sakau: kas? Pasikalbėjom, o grįžęs į Malaiziją oro uoste matau žmogų su marškinėliais, ant kurios yra mano citata. Žmonės garsiai ir nepavargdami apie tai kalbėjo. Tada ir supratau, kiek daug jėgos tame, ką darau. Kartais tai atsitiktinumas, bet juk galima sąmoningai išmąstyti ir koncentruotis į svarbias žinutes.

Taip po truputį stiprėjo įgūdis, kaip numanyti savo darbų padarinius, paveikti mases ir labiau koordinuoti tai, ką aš visada nesąmoningai dariau. Pradėjau savo kūrybą kreipti man aktualia kryptimi – klimato krizės ir aplinkosaugos situacijos. Čia esant sunku jos nepastebėti. Vienas pirmųjų darbų ta tema buvo Kuchinge – orangutanai karutyje. Jį nupaišiau iš spaudoje rastos nuotraukos. Sumatros organizacija SOCP išgelbėtus orangutanų našlaičius, kurių mamos nužudytos arba konfiskuotos, taip veža į „mokyklą“. Orangutanai su mamomis gyvena iki septynerių. Atskirti anksčiau, jie nemoka gamtoje išgyventi. Tad organizacija juos moko laipioti medžiais, ruoštis lizdus, lupti vaisius. Kasdien sukrauna į karutį ir veža į miško mokyklėlę. Tai pats mieliausias kada nors matytas dalykas. Kartu labai liūdna, kad tai apskritai vyksta.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po tų darbų sulaukiau daug atsiliepimų, laiškų, padėkų ir siūlymų bendradarbiauti. Buvo žmonių iš Kuchingo, kurie sakė: „Žinai, čia gimiau ir užaugau, bet nesu matęs orangutano ir neprisimenu dienos, kada apie juos pagalvojau.“ Žmonės nuo to atitraukti ir čia grįžtame prie spaudos cenzūros: žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste. Gyvūnai, miškai neminimi, kaip ir tai, kad Malaizija ir Indonezija yra vienintelės šalys, kuriose orangutanai dar gyvena.

Visa tai skatino tęsti tai, ką darau. Palaipsniui plėtėsi socialinis tinklas, augo idėjos, kartu ambicijos ir finansinės galimybės. Bet jei yra vienas taškas, tai būtent „Splash & Burn“ ir buvo ta pradžia, kai aš sąmoningai nusprendžiau užsiimti tuo, ką dabar darau, ir dėti savo pastangas bei jėgas būtent ta kryptimi.

Daugiau žemės meno

Pastaruoju metu daug pastangų dedame į organizacijos „Orangutan Information Centre“ (OIC), su kuria bendradarbiauju, veiksmus Sumatroje. Kai susipažinome, tai buvo biuriukas, kuriame dirbo 12-15 žmonių – jie gelbėjo orangutanus iš zoologijos sodų ir apleistų plantacijų.Tai išaugo į organizaciją su 100 žmonių, kuri labai rimtai užsiima miškų atsodinimu. Kai darėme projektą „SOS (Save Our Souls)“, turėjome 100 ha miškui atsodinti buvusios palmių plantacijos vietoje. Prieš tai OIC turėjo bandomųjų projektų su 10-20 ha – toje ekosistemoje žmonės nėra to darę ir užtrunka išmokti, kaip ir ką atsodinti, kokia technika ir pan. Dabar išsipirkome net 350 ha sklypą. Tai kritinė teritorija – buferinė zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų, aštriausias taškas visoje ekosistemoje. Norime ją atsodinti mišku ir prižiūrėti, kad tigrai, drambliai, orangutanai ir raganosiai būtų apsaugoti ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų.

Be to, daug dirbame prie projekto už palmių aliejaus ribų. Sumatros saloje, prie nacionalinio parko, yra kritinė situacija: prieš porą metų ten atrasta nauja orangutanų rūšis (Tapanuli orangutanai yra pačios rečiausios iš didžiųjų beždžionių – jų belikę apie 700, visi gyvena Batang Toru miške – aut. past.) ir būtent jų gyvenamoje teritorijoje statoma hidroelektrinė. Statybos jau pradėtos, keliai tiesiami, miškai pjaunami, bet norime, kad tą projektą valdžia atšauktų. Gamtosaugininkai siekia tą vietovę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir taip ją apsaugoti. Sumatrai tas projektas svarbus, bet tai tik viena iš septynių naujų hidroelektrinių, kurią galima statyti ir kitur. Nupaišiau orangutanus ant užtvankos prie krioklio, o dabar bendradarbiauju su menininku iš Ispanijos ir muzikantu iš Indonezijos, kuriame apie tai trumpą filmą.

Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.

Šiandien viskas kitaip

Vietinių žmonių nuomonės apie palmių aliejaus industriją yra dvejopos. Vėl paminėsiu spaudos propagandą – ji labai stipri, palmių aliejus vaizduojamas tik kaip ekonominis išsigelbėjimas. Daugelis laikosi požiūrio, kad tai jų vienintelis būdas pragyventi. Sumatroje nėra sferos ar verslo, kuris kaip nors šioje veikloje nedalyvautų, jis visur ir jo neįmanoma išvengti – net ir gamtosaugininkų šeimų nariai užsiima aliejinių palmių auginimu.

Tačiau kiti supranta žalą gamtai, ypač vyresnės kartos žmonės, kurie matė savo šalį keičiantis per pastaruosius 40 metų, per kuriuos buvusi „tropical paradise“ sala virto tiesiog didžiuliu ūkiu. Jie mato, kad gyvenimo lygis nelabai išaugo, žmonės netapo laimingesni, tiesiog yra daugiau palmių aliejaus ir mažiau miškų. Kaip ir visur pasaulyje, čia darosi vis šilčiau – šalyje, kurioje jau ir taip gana šilta. O pridėkime dar smogą, kuris kamuoja jau 20 metų. Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip žmonės skyla į dvi auditorijas. Iš mus palaikančių sulaukiame daug pagalbos. Iš tų, kurie yra kitoje pusėje – jie nesikiša. Indonezijoje žmonės mandagūs ir jei jie kažkam nepritaria, tiesiog nerodo tam dėmesio. Negatyvių nuomonių daug nesulaukiame, yra tik variantų iš valdžios pusės – spaudimas gamtosaugos organizacijoms, o aš pernai keliems mėnesiams buvau išvarytas iš Malaizijos dėl nepaaiškintų priežasčių.

Kitas įdomus aspektas – aplankydami vietas, kuriose 2016 m. pradėjome „Splash & Burn“, pastebime daugybę vietinių gatvės meno iniciatyvų. Menininkai organizuojasi į grupes, „susimeta“ dažams ir paišo ant sienų. Anuomet buvo sunku jų gauti: vietos žmonės nenorėjo, kad paišytume ant jų pastatų – ne dėl to, kad nemėgsta gatvės meno, bet todėl, kad nenori atkreipti nei valdžios, nei mafijos dėmesio.

Mafija prižiūri gatves ir to, kas su ja nesusitarta, įgyvendinti neįmanoma – o sutarimas dažniausiai kainuoja. Dar yra policija ir šiaip valdžia. Jei pakalbi apie gamtosaugą, orangutanus ar pan., pradeda kištis ir politikai. Tad buvo labai sunku šį projektą pradėti. O dabar, praėjus trejiems metams, matome kylant menininkų mikroprojektukus. Darbai įvairaus lygio, bet visų kryptis – gamtosauga, agitacija gyvūnų ir miškų apsauga. Matant, kaip atsiranda galimybės naujoms kartoms, jauniems menininkams, kurie nori viešai pasireikšti tais klausimais, jiems tai svarbu – tai yra poveikis. Jis skatina veikti toliau.

Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.

Kai pradėjau, viskas man atrodė kitaip nei dabar. Anksčiau norėjau padaryti įvykį, kuris sulauktų daug dėmesio. Bet tai buvo egoistinės ambicijos padaryti kažką, kas būtų populiaru socialiniame tinkle „Instagram“. Dabar suprantu, kaip svarbu palaikyti ir auginti ryšį ir grįžti prie to, prie ko dirbi. Lygiai taip pat svarbu, kad organizacijos, su kuriomis dirbu, augtų greičiau nei aš, kad procesai vyktų ir be manęs, kad įtakos būtų ir be to, ką aš darau.

Kodėl reikia kelti klausimus

Man atrodo, labai svarbu veikti ten, kur esame ir užsiimti tuo, ką matome ir pažįstame. Būtina domėtis savo aplinka ir savo įtaka jai. Kaip menininkui, man tai yra proceso dalis: žiūriu aplink save ir interpretuoju. Ar – tai natiurmortas, į kurį spoksau šiuo metu, ar socialiniai ryšiai, ar tai, ką perskaitau vietiniame laikraštyje – tai mano tiesioginė aplinka ir ji atsiskleidžia mano darbuose.

Lietuvoje retai kada pagalvojame apie miškus Indonezijoje, jautieną Brazilijoje ar kitus reikalus. Toks mąstymas galiojo kelis tūkstančius metų, kai vystėmės kaip žmonės ir kai mūsų įtaka ir padariniai buvo riboti. Dabar gi kiekvienas, turintis darbą, telefoną ir priėjimą prie parduotuvės, vairuojantis, naudojantis elektrą ar valgantis šokoladą, daro įtaką absoliučiai visame pasaulyje. Bet tai, kuo rūpinamės, vis dar apribojame savimi ir aplink save.

Internetas – tada, kai jis nėra nesąmonė su „fake news“ ir nuolat atnaujinamu turiniu – yra priemonė, leidžianti matyti plačiau, prieiti prie daugiau informacijos, atsakyti į daugiau klausimų. Bet kad į juos būtų atsakyta, turime tuos klausimus sau užduoti. Mums tai turi būti aktualu ir įdomu, turime su tuo kažkaip sietis. Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.

Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas.

Pasikapsčius giliau, tų ryšių išties turime labai daug. Tiek Europos, tiek Azijos prekių rinkos turi didžiulę įtaką miškams Indonezijoje. Svarbu, kad žmonės, būdami kitur, jaustų emocinę sąsają su tuo, kas vyksta čia. Jaustų atsakomybę. Nesakau, kad reikia kaltinti ar liepti nesipilti benzino ir nevalgyti jautienos, bet būtina kelti klausimus, į kuriuos žmonės norėtų patys sau atsakyti. Ką aš darau, kokia mano įtaka aplinkai, žmonėms, miškams? Prie kokios ateities noriu prisidėti savo veiksmais?

Menas yra nuostabi priemonė, galinti suteikti emocinį ryšį su situacijomis ir problemomis, ir man svarbu naudoti šį jo aspektą. Mano nuomone, menas yra socialinis procesas. Jis tampa menu ne tada, kai priliečiu teptuką prie drobės, o tada, kai pirmas žmogus pamato, kas ant tos drobės atsitiko. Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas. Menas turi būti socialus, jam reikia aido. Jis turi turėti socialinį poveikį ir pakeisti – visų pirma tai, apie ką žmonės galvoja, po to – ką jie apie tai galvoja. Tai aktualu ne tik tapybai, bet ir muzikai, ir kitoms meno sritims.

Ši animacinė reklama, kurioje vaizduojamas orangutanas mažos mergaitės kambaryje skundžiasi dėl žmonių sunaikintų jo namų, socialiniuose tinkluose sulaukė milijonų peržiūrų, o tinkle „Twitter“ išplito grotažymė #NoPalmOilChristmas.

Tačiau parduotuvių tinklo „Iceland“ reklama, raginanti vartotojus atkreipti dėmesį į populiariausio pasaulyje aliejaus poveikį gamtai, nepadarė didelio įspūdžio daugybę milijardų dolerių iš jo uždirbantiems pramonininkams.

„Palmių aliejaus draudimas nėra sprendinys. Boikotas nėra sprendinys“, - naujienų agentūrai AFP penktadienį sakė Malaizijoje įsikūrusio Apskritojo stalo susitikimo dėl tvaraus palmių aliejaus (RSPO) vadovas Darrelas Webberis (Darelas Veberis).

„Mažmeninės prekybos pelnas šiomis dienomis yra labai mažas. Pigiausias būdas pasidaryti reklamą jiems yra geriausias“, - pridūrė jis.

Šaldytais produktais prekiaujantis tinklas „Iceland“ anksčiau paskelbė, kad siekdamas sumažinti aplinkai daromą žalą atsisakys palmių aliejaus, naudojamo gaminant įvairiausius produktus, pradedant margarinu, baigiant muilu ar šampūnu.

„Palmių aliejaus išėmimas iš mūsų prekės ženklo maisto produktų nėra „rinkodaros gudrybė“. Taip siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į nesiliaujantį atogrąžų miškų naikinimą“, - sakoma „Iceland“ rinkodaros vadovo Richardo Walkerio (Ričardo Valkerio) elektroniniame laiške agentūrai „Bloomberg News“.

„Tokiu būdu tikimės daryti spaudimą palmių aliejaus pramonei, kad ji pagaliau pateiktų ilgai žadėtą išties tvarų produktą“, - nurodoma jame.

Beveik milijono parašų sulaukusios peticijos autoriai reikalauja šią reklamą pradėti rodyti per britų televiziją, kur ji buvo uždrausta kaip pernelyg politizuota.

Dabar parduotuvių tinklas planuoja į Didžiosios Britanijos gatves išleisti natūralaus dydžio animatroninį orangutaną ir taip atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą.

Malaizijoje ir Indonezijoje įsikūrusios pasaulio palmių aliejaus pramonėje dominuojančios bendrovės paprastai yra kaltinamos dėl intensyvaus miškų kirtimo ir spartaus alyvpalmių plantacijų plotų didinimo, išstumiant nykstančius gyvūnus, įskaitant orangutanus, iš jų natūralių buveinių.

Šis pranešimas buvo paskelbtas Rusijos užsienio reikalų ministrui ruošiantis atvykti vizito į šią salų valstybę.

Indonezija ir Rusija praeitą savaitę Maskvoje pasirašė supratimo memorandumą dėl 11 naikintuvų „Suchoj“ mainų į paklausias prekes, sakė Indonezijos prekybos ministerijos atstovas.

„Ši idėja buvo iškelta praeitais metais, o kai kurie žmones siūlė už naikintuvus atsiskaityti mūsų pagrindinėmis prekėmis“, – naujienų agentūrai AFP sakė ministerijos atstovas Marolopas Nainggolanas (Marolopas Naingolanas).

Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos yra paskelbusios Rusijai sankcijų už kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus, Ukrainai priklausančio Krymo aneksiją ir vaidmens Rytų Ukrainą krečiančiame separatistiniame konflikte.

Tačiau Indonezijos prekybos ministras Enggartiasto Lukita (Engartiastas Lukita) sakė, kad sankcijos, privertusios Rusiją ieškoti naujų importo rinkų, gali būti gera žinia Džakartai.

„Tai galimybė, kurios neturėtume paleisti iš rankų“, – jis praeitą savaitę sakė Maskvoje.

Pagal susitarimą tarp Rusijos valstybinio koncerno „Rostech“, užsiimančio civilinės ir karinės paskirties produkcijos gamyba bei eksportu, ir bendroves „PT Perusahaan Perdagangan Indonesia“ gali būti atvertas kelias tolesnei dvišalei prekybai, taip pat energetikos ir aviacijos sektoriuose, pabrėžė Enggartiasto Lukita.

Kol kas dar neaišku, kada galėtų būti įvykdytas šis sandoris ir kokia būtų jo vertė.

Detalių apie planuojamus natūrinius mainus buvo paskelbta prieš S.Lavrovo dviejų dienų vizitą pajėgiausioje Pietryčių Azijos ekonomikoje, prasidėsiantį vėliau antradienį.