Lena jau nuo devynerių žinojo, kad ateityje šoks parašiutu, o pirmą kartą savo svajonę įgyvendino būdama vos 14 metų. Iki šiol ji parašiutu šoko beveik tūkstantį kartų – 965.

Savo tūkstantąjį šuolį moteris svarsto įvykdyti kartu su tėvu, taip pat parašiutizmo entuziastu, kuriam iki šio apvalaus skaičiaus teliko du šuoliai. Tiesa, Lena laidoje neslėps, kad jos motina iki šiol nerimauja ir net kaltina tėvą, kad jis įtraukė dukrą į šį sportą.

Baisiausi šuoliai

Lena laidos žiūrovams papasakos ir apie Lietuvos rekordą – šuolį, kurio metu jai buvo itin baisu. „Šuoliai iš oro baliono yra patys baisiausi, nes iš jo iššoki kaip iš balkono – stovi, ir pradedi kristi. O dar tame oro balione yra tiek virvių...“ – pasakos Lena apie vieną šiurpiausių savo prisiminimų.

Tačiau dar baisesnis šuolis buvo kitas. Anot moters, jis vos nesibaigė nelaime. Lena prisimins, kad po jo turėjo ypač atsidėkoti savo bendražygiams.

„Tada supratau, kad viskas – reikia gyvenime kažką keisti, nes gyvenimas gali baigtis bet kurį momentą“, – pasakos Lena, iki šio lemiamo šuolio dirbusi finansų analitike investiciniame fonde.

Šuoliai iš oro baliono yra patys baisiausi, nes iš jo iššoki kaip iš balkono – stovi, ir pradedi kristi.

Nauji keliai

Moteris neslėps – šis darbas neteikė jai didelio malonumo, o lemiamas šuolis pakreipė viską kita linkme. Lena atrado save naujoje veikloje, pavertė savo pomėgį darbu ir ėmė suktis kosmetikos versle. 

Apie šią savo veiklą Lena papasakos ir laidos žiūrovams – pastarieji jau šį sekmadienį pamatys, kaip kuriama natūrali kosmetika. Savo darbe Lena mato didelę prasmę ir tuo džiaugiasi, o galimybe prisiliesti prie tokių produktų kūrimo, pasinaudos ir laidos vedėja Kristina Rimienė.

Nuotakos puokštė iš žiedlapių

Laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė, rubrikoje „Floristinis desertas“ sukurs ypatingą puokštę nuotakai – glameliją. Šios kompozicijos, sudarytos iš rožių žiedlapių, paslaptis, floristikos dizainerė atskleis ir rubrikos žiūrovams. Tokia puokštė puikiai pabrėš nuotakos individualumą ir nustebins savo originalumu.

Kompozicijos centre puikuosis smulkūs rožių žiedai, kuriuos sups stambesnių rožių žiedlapiai. Glamelijas galima kurti iš įvairių gėlių, pavyzdžiui, lelijų, gvazdikų žiedlapių, tačiau svarbiausia – kantrybė, žinios ir kruopštumas.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3.

Orlaivio dalys virto stalais ir spintelėmis

Atitarnavus vienam Vokietijos skrydžių bendrovės lėktuvui, pirmą kartą istorijoje buvo nuspręsta jį ne utilizuoti, o atiduoti dizainerių, inžinierių ir produktų perdirbimo ekspertų komandai – iš jo dalių ir detalių jie turėjo sukurti įvairių naudingų daiktų.

Naujam gyvenimui didžiulis orlaivis atgimė baldų ir interjero aksesuarų pavidalu. Sukurta visa namų kolekcija, kurią sudaro įvairaus dydžio stalai ir staliukai, gėrimų spintelė-baras, laikrodžiai. Iš smulkesnių lėktuvo korpuso likučių, kitų jame naudotų daiktų padaryti raktų pakabukai, kuprinės.

Kaip teigia bendrovės dizaineris Joelis Bertramas, kiekvienas daiktas yra unikalus ir turi savo istoriją. Pasak jo, lėktuvas, tiek jo išorinė, tiek ir vidinė dalys, pagamintos iš labai aukštos kokybės, ilgaamžių medžiagų, kurias būtų gaila išmesti, kai galima naudoti dar daug metų. Stalai buvo gaminami iš fiuzeliažo fragmentų, pilotų kabinos pertvarų, spintelės ir laikrodžiai iš langų fasadinių dalių, verslo klasės salone naudotos antklodės virto kuprinėmis. Pakabukams panaudotas korpuso metalas ir kartoninės laminuotos skrydžio saugos instrukcijos. Nuostabu tai, kad visi gaminiai akimirksniu rado šeimininkus.

Iš parašiutų – krėslai ir širmos

Jungtinės Karalystės dizaineris Benjaminas Hubertas kartu su Londono mados studija "Reburn", kuri specializuojasi panaudojant ir perdirbant antrinis daiktus, sugalvojo sukurti interjerui skirtą kolekciją iš perdirbto senų, susidėvėjusių parašiutų kupolų nailoninio audinio.

Kolekciją, kuri buvo pristatyta Londono dizaino festivalyje "100 proc. design" šį rudenį, sudaro keturių skirtingų rūšių supamieji krėslai ir širmos. Jie pagaminti iš plieninių rėmų, o minkštoji dalis – iš parašiutų. Krėslai yra supamieji neatsitiktinai: tokiu būdu norima baldą priartinti prie pirminės jo paskirties – besisupant jaučiamas lengvumo pojūtis, panašiai kaip leidžiantis parašiutu, audinys plaikstosi, tarsi vėjui pučiant.

Baldų formos skulptūriškos, bet kartu paprastos, neįmantrios. Pakabinamos širmos formos primena parašiutą, kitos yra pastatomos. Tiek jos, tiek krėslai ne tik stilingi, bet ir labai funkcionalūs, praktiški, be to, ergonomiški – juose sėdėti labai patogu. Visi gaminiai labai spalvingi: pastelinių ir kontrastingų ryškių spalvų, itin stilingai atrodo juodi. Iš skirtingų spalvų audinių atraižų pasiūtos širmos atrodo tarsi skiautiniai ar mozaika. Šie objektai – ryškus interjero puošybos akcentas, ypač gerai derantis modernaus, industrinio stiliaus būste.

Suopis – geras ženklas

"Ar šiltai apsirengę? Važiuosime pasivaikščioti ledu", – šyptelėjo Šilutėje mus pasitikęs 46 metų A.Sirvydis ir paragino persėsti į jo visureigį "Jeep".

Po pokalbio su juo ketinome vykti iki Ventės rago. Arnoldas, tarsi perskaitęs mintis, užbėgo už akių.

Ant automobilio veidrodėlio švelniai suposi indėniška sapnų gaudyklė. "Dabar daryčiau kitokią, ši – tarsi žaisliukas", – mostelėjo ranka Arnoldas. Ant galinės sėdynės smalsiai dairėsi daugiau nei vienų metų amžiaus Aliaskos malamutė Lakota. Vienos iš mažiausiai pakitusių šunų veislės patelei vardas duotas neatsitiktinai – jis suteiktas garsių JAV indėnų lakotų garbei. Jie 2007 m. paskelbė nepriklausomybę nuo JAV ir turi savo pinigus.

Išvažiavus iš miesto – kelias tuščias. Po akimirkos tarsi pasisveikindamas ant medžio nutūpė plėšrusis paukštis. "Suopis! Geras ženklas!" – neslėpdamas pasitenkinimo nušvito A.Sirvydis.

Vengia save įvardyti

Arnoldas neslėpė, kad jis nėra tradicinio mąstymo ir gyvenimo būdo. Jau būdamas penkerių šešerių metų amžiaus mėgdavo būti vienas, lankydavo darželį, įkurtą evangelikų liuteronų bažnyčios teritorijoje Šilutėje. Šią bažnyčią jis vėliau padėjo restauruoti, nekart laipiojo ant jos stogo.

"Jau būdamas vaikas žinojau, kad mirties nėra. Mirtis – tai durys į amžinybę, – šyptelėjo A.Sirvydis. – Gavau daug pamokų ir vėliau atsinaujino tas žinojimas bei dvasinis ryšys iš vaikystės ir praeitų reinkarnacijų."

Jis vengia save kažkaip įvardyti. Buvęs ekstremalas, pramoninio ir sportinio alpinizmo profesionalas, ekstremalaus sporto klubo įkūrėjas, parašiutininkas.

Dabar jis bendrauja su dvasiomis, eina šamanizmo keliu, verčia vienos iš keturių pagrindinių Carloso Castanedos mokinių – paslaptingosios antropologės Taishos Abelar knygą "Moters kario kelias".

"Darau daug dalykų, jie skirtingi ir neturi nieko bendro vienas su kitu, – paaiškino ir po pauzės tarė: – Esu niekas. Ir kartu viskas."

Rasti ryšį su stichijomis

Praeityje liko penkeri metai įvairiose Lietuvos karinėse struktūrose (savanoriai, "Geležinis vilkas") iškart po 2001 m. įvykių.

Praeityje – ir pramoninis alpinizmas: ne vieną kartą lipo ant bažnyčios, tvarkė stogą, žaibolaidžius, keitė čerpes, atliko restauracijos darbus.

Jis mano, kad 2017-ieji – jo, kaip aukštalipio, darbų pabaiga. "Gavau ženklų. Ateina kiti dalykai, – neabejoja vyras. – Mes visi turime skaityti ženklus. Žmonės juos pastebi, bet nekreipia dėmesio. Kartais tai būna netikėtas garsas, įvykis, gamtos reiškinys, neloginė seka. Daugelis mano, kad tai atsitiktinumas, tačiau atsitiktinumų nebūna."

Praeitis – ir sklandymas, parasparniai, parašiutizmas.

"Suvokiau, kad pradžioje norėjau gauti adrenalino ir įveikti savo baimes, – aiškino artėdamas prie Ventės rago. – Tačiau nereikia kovoti su baimėmis. Tik jas priimti, pereiti tą etapą ir jos natūraliai dings. Kiekvienas turime nueiti savo kelią, atlikti mums skirtas programas ir būtinai rasti ryšį, harmoniją su pagrindinėmis stichijomis – vandeniu, oru, žeme, ugnimi."

Tikrosios pamokos

Tarsi snūduriuojančio miestelio gatvele pėsčiomis artėjame prie nuostabaus Ventės rago – pusiasalio prie Kuršių marių. Ten taip pat tuščia.

Ramu ir 1929 m. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje, bet dabar naujai pastatytoje ornitologinėje stotyje, kur kasmet sužieduojama apie 60–80 tūkst. paukščių.

Gyva tyla, kažkur lojantis šuo ir tolumoje trys vyrukai, grįžtantys nuo marių ledo.

Šlubčiodamas Arnoldas priminė, kad mes visi nuolat gauname pamokų.

"Tai tiesioginis ryšys su aukštesnėmis jėgomis, nežemiškais dalykais. Tai tikrosios pamokos, – žvelgdamas į marias lėtai kalbėjo vyras. – Mums iš pradžių tos jėgos pašnabžda ir gauname pamoką. Jei nereaguojame, nieko nekeičiame, pasako garsiai ir gauname stipresnę pamoką, jei ir tai nepadeda – gauname pačią įsimintiniausią pamoką. Kitų galime ir nesulaukti."

Nežemiškas, dvasines jėgas jis ir vadina mokytojais.

Išskirtiniais atvejais yra labai išmintingų ir gilių mokytojų, tačiau jie tik švelniai stumtelėja, parodo gaires ir pasitraukia – toliau jau kiekvieno žmogaus kelias.

Iš 20 metrų – it akmuo

Prakalbus apie lemtingą šuolį 2009 m. parašiutu netoli Klaipėdos, prie pat jūros, A.Sirvydis nutilo – tuomet jis nekreipė dėmesio į ženklus.

Iš pradžių ignoravo aplankiusį reginį – tarsi kažkas nutiks su jo koja. Antrą kartą nesureikšmino to, kad, smarkiai pūstelėjus vėjui ir pagavus stipriai oro srovei, jis vos nusileido parašiutu. O lemtingą dieną nekreipė dėmesio, kai, vos įlipus į automobilį, važiuojant link aerodromo, staiga pliūptelėjo lietus.

"Gal ir galėjau tai sustabdyti, bet viskas įsisuko dideliu greičiu. Be to, turbūt reikėjo tokios pamokos... – susimąstė vyras. – ... labai skaudžios fiziškai ir dvasiškai, kuri, supratau tik vėliau, man buvo dosni dovana."

Po šuolio lietingą dieną, iki žemės likus apie 20 m, jo parašiutas susisuko ir Arnoldas kaip akmuo krito žemyn.

Šoko būsenos jis svarstė nekviesti greitosios pagalbos, bet išvydęs keistai persisukusią koją nesipriešino.

Atskubėję medikai suleido morfijaus ir išvežė į ligoninę, kur A.Sirvydžiui konstatavo daugybę lūžių – dubens kaulų, šonkaulių, stiprų vidaus organų sužalojimą, vidinį kraujavimą.

Medikai manė, kad vyras neišgyvens, juolab kad Arnoldas du kartus paniro į komą.

Meldėsi daugybė žmonių

Stovėjome ant molo, tylą švelniai virpino tik vėjas, čia pat lakstanti Lakota ir tolumoje tarp ledų prasivėrusios marios.

"Mane išsviedė į amžinybę, kurios neįmanoma nupasakoti žodžiais, – tęsė Arnoldas ir ieškojo tinkamų žodžių. – Ten nieko nėra. Nei būtybių, nei minčių, nei sąmonės, nei jausmų. Viskas liko čia. Šviesa, tunelis, apie ką pasakoja kiti žmonės, yra kelias į Žemei artimesnius pasaulius. Mane išsviedė toliau, kur viskas akimirksniu dingo."

A.Sirvydis žvelgė į ledo glamonėjamas Kuršių marias, kurios atrodo beribės, nes rūkas paslėpė krantus: "Ten nenusakomos erdvės. Tobula. Tuštuma ir kartu pilnatvė. Kai grįžau į kūną, įkvėpiau oro, atrodė, kad kažkas ant krūtinės užkrovė kelias tonas svorio."

Jis prisiminė, kad tos neįprastos kelionės metu regėjo dėl jo besimeldžiančius žmones – vėliau sužinojo, kad už jo gyvybę aukštesniųjų jėgų pagalbos prašė apie 80 žmonių.

Po to buvo labai sunku. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Jautėsi tarsi už savęs sudegino visus tiltus, o Žemėje jam neliko prasmės. "Aukštesniųjų jėgų prašiau mane pasiimti atgal", – nuoširdžiai prisipažino vyras.

Ar jis bandė pakelti ranką prieš save? "Oi, ne, – pasibaisėjęs žvilgtelėjo. – Tai nesveikumas. Jokiu būdu negalima to daryti! Privalai nueiti tau skirtą kelią. Jei būtų lemta, mane pasiimtų. Yra žmonių, kurie neišmoksta pamokų ir daugybę kartų sugrįžta į Žemę, bet jei išmoksi, į Žemę jau negrįši."

Po akimirkos jis prisiminė C.Castanedos žodžius: "Mirtis – blogiausia, kas mums gali atsitikti. Kadangi tai nepakeičiama mūsų lemtis – esame laisvi. Ir tie, kurie viską prarado, nebeturi ko bijoti."

Kai subliūkšta ego

Išvysti kiti pasauliai jam viską apvertė 360 laipsnių kampu, išmušė iš po kojų supratimą apie šį pasaulį. Trejus metus su ramentais vaikščiojęs vyras jautėsi sužlugęs fiziškai, bet pamažu suvokė, kad gavo dovaną.

"Likau viduje skaidrus, tuščias ir kartu absoliučiai pilnas, – ieškojo tinkamų žodžių A.Sirvydis. – Pamažu pradėjo griūti alpinistų, ekstremalų klubas, pasukau savo keliu."

Mes pernelyg dažnai žvelgiame į kitus ir gyvename jų, bet ne savo gyvenimus.

Kinas, teatras, šokiai, slidinėjimas – tik pomėgiai. Kiekvienas privalo atrasti savo kelią ir gyventi savo gyvenimą.

"Mes pernelyg dažnai žvelgiame į kitus ir gyvename jų, bet ne savo gyvenimus, – šyptelėjo Arnoldas ir prisiminė puikų posakį. – Išsiridenk iš akies rąstą, norėdamas pamatyti šapelį kito žmogaus akyse."

Jis ragina savyje, bet ne kituose, ieškoti ydų ir rasti ryšį su aukštesnėmis jėgomis.

"Tuomet dings noras nuolat kitus mokyti, subliūkš tavo ego, suvoksi, kad esi tik dulkelė, o atradus ryšį su aukštesnėmis jėgomis viskas įgaus prasmę, – aiškino vyras, kuris dabar bendrauja su aukštesnėmis jėgomis, miške atlieka šamaniškus ritualus, o vieninteliu mokytoju tarp mirtingųjų žemėje mini garsų šamaną iš Sibiro – Subai, arba Valerijų Čebočakovą."

Dvasios ženklas

Dvasiniu keliu jis ėjo, kaip manė anksčiau, apie 20 metų, tačiau išties tai prasidėjo prieš trejus ketverius metus.

Daugumai dvasinis kelias – tai tik teorija, žaidimas, tie žmonės net nesuvokia esmės. Kas jam yra dvasia?

"O, jūrinis erelis! Dvasios ženklas ir sudėtinė visa ko dalis! – nušvito Arnoldas ir palydėjo akimis pasirodžiusį dar vieną plėšrųjį paukštį. – Dar vienas! Jie ten dviese!.. Prieš ketverius metus gavau kunigo dovaną – vištvanagio iškamšą. Taip reikėjo, kad pradžioje turėčiau šunį – atsirado Lakota, o po to dvasios davė ženklą ir pajutau ryšį su plėšriaisiais paukščiais, ypač jūriniu ereliu. Tai man skirtos programos dalis...."

Arnoldas įsitikinęs, kad nėra gėrio ar blogio, šviesos ar tamsos, gerų ar blogų dvasių.

"Yra tuštuma arba kartu pilnatvė. Gyvendamas tarp žmonių ir norėdamas su jomis susisiekti, turi išmokti būti tuščias, kad niekas tau nedarytų įtakos, – filosofiškai kalbėjo A.Sirvydis. – Yra žemutiniai pasauliai, kur geriau nelįsti, o dvasios... Nėra gerų ar blogų, viskas priklauso nuo tavęs, kas yra tavyje. Jos gali išgąsdinti, norėdamos tave išmėginti..."

Pirmą kartą pajutęs jas miške, patyrė milžinišką, pirmapradę baimę: "Norėjau bėgti, bet po to nusiraminau – kur pabėgsiu? Jei jos norėtų, mane sutraiškytų it skruzdėlę. Tai buvo galia, išmėginimas, patikrinimas, ar tu vertas prisiliesti prie žinių. Ir ta jų galia sutraiškė mano ego."

Po akimirkos jis prisiminė dar vienus įstrigusius C.Castanedos žodžius: "Galia, valdanti visų gyvų būtybių likimą, yra vadinama Ereliu – ne todėl, kad tai – erelis ar turi ką nors bendra su ereliu, bet todėl, kad matytojo akyse ji pasirodo milžiniško, juodo it smala erelio pavidalu. Ji stovi tiesi kaip erelis, o jos aukštis siekia begalybę."

Tuštuma yra pilnatvė

Pastebėjus, kad jis daugeliui atrodys, švelniai tariant, itin keistas, Arnoldas nusijuokė. "Tai normalu. Nesistengiu žmonėms įtikti. Negaliu pasakyti, kas yra meilė, nes amžinybėje to nėra, stengiuosi būti tuščias", – tikino jis.

Ar gyventi tarp žmonių ir stengtis būti tuščiam, prie nieko neprisirišti, jam nėra egoizmas?

"Ne, aš nieko neatstumiu. Žmogiškumo atsisakymas nėra abejingumas, egoizmas, depresija. Tai perėjimas į kitą lygmenį, kai esi laisvas nuo aplinkos, – aiškino vyras. –  Tuštuma kartu yra ir pilnatvė. Tai ištakos, kai nieko nėra ir kartu yra viskas."

Jis nepyksta ant jį smerkiančių ir nesuprantančių žmonių – pykdami ant žmonių, mes sureikšminame jų veiksmus, todėl šio jausmo privalu atsisakyti.

"Žmogus turi keturis tikrus priešus: baimę, aiškumą, galią ir senatvę. Baimę, aiškumą ir galią įmanoma nugalėti, tačiau senatvės – ne. Ją galime atidėti, bet niekada nenugalėsime, – kalbėjo A.Sirvydis. – Eime, pavaikščiosime ant ledo..."

Išminties paukštis negrįžta

Paklausus, ar jis nesijaučia vienišas, Arnoldas papurtė galvą –  ne.

"Mano kelias – vieno kelias. Bendrauju, valgau, gyvenu kaip ir visi, – kalbėjo Arnoldas, žaisdamas su Lakota, kuri kartu dalyvavo ir šamaniškose ceremonijose. "Ji kaip šeimos narys", – pažvelgė vyras į slidinėjančią ant ledo Lakotą.

Moteris? Jos nebus. Kartu ji buvo šešerius metus, labai padėjo, globojo, tačiau vėliau abu suprato, kad jo kelias – kitoks.

Tačiau ir išsiskyrę jie sutaria draugiškai.

"Kažkam skirta turėt šeimą, gimdyti, auginti vaikus. Dauguma žmonių širdyje jaučiasi nelaimingi. Ne pinigai mūsų gyvenimo pagrindas, žmonės dalyvauja beprasmiškose tarpusavio lenktynėse, tačiau aukštesnės jėgos viską sudėlioja. O kai į jas įsiklausai, gauni tiek, kiek tau reikia, ir viskas vyksta harmoningai, – neabejoja A.Sirvydis. – Tiesa, žmonėms labai sunku išeiti iš uždaro rato. Dvasinių ceremonijų metu jie gauna impulsą, tačiau tai trunka trumpą laiką. Kiekvienas turime teisę rinktis. Sakoma, kad išminties paukštis pas tave atskrenda vieną kartą. Nusileidžia labai trumpam ir daugiau niekada negrįžta."

Pasiteiravau, ar jis žino, kada mirs. Arnoldas nusijuokė.

"Ir žinau, ir ne. Žinau, kad dvasios tobulinimas – vienas svarbiausių dalykų mūsų gyvenime. Netobulinti dvasios, vadinasi,  siekti mirties, vadinasi, nesiekti nieko, nes mirtis mus ir taip pasiims, – ištarė kastanediškai, žengdamas nuo marių ledo ant žemės. – Žinau, kad šiame pasaulyje turiu padaryti dar daug darbų."

Jose varžėsi ne tik patyrę profesionalai, savo sąskaitoje turintys po daugiau nei 500 šuolių parašiutu, bet ir pradedantys šuolininkai. Iš viso jose dalyvavo daugiau nei 20 dalyvių.

Mėgėjų grupės dalyvių laukė užduotis, kurios metu, gulint vėjo tunelyje ant pilvo, reikėjo kuo greičiau paliesti tunelyje išmėtytus skaičius nuo 1 iki 10. Užduočiai atlikti dalyviai turėjo 2 min.

Profesionalų grupės dalyviai turėjo atlikti laisvo stiliaus programą: per 2 minutes vėjo tunelyje turėjo parodyti triukus, kuriuos sugeba atlikti: „Belly fly“, „Sit Fly“, „Back fly“, „Head down“ ir pan.

Susumavus teisėjų ir žiūrovų balsus, paaiškėjo laimėtojai. Mėgėjų grupėje stipriausi buvo: I vieta – Justinas Rečiūnas, II vieta – Justas Staniulis, III vieta – Deividas Raguckas. Profesionalų grupėje daugiausiai palaikymo sulaukė ir nugalėtojais tapo: I vieta – Kristina Kekytė, II vieta – Vitalij Samoilov, III vieta – Nerijus Strumila.

„Džiaugiamės, kad pirmosios varžybos vėjo tunelyje susilaukė didelio parašiutininkų susidomėjimo, – kalba vėjo tunelio direktorė Evelina Vasiliauskienė. – Ir toliau glaudžiai dirbsime su parašiutininkų klubais ir pasiūlysime dar ne vienas varžybas”.

Į Lietuvoje naujos pramogos pristatymą – būtinos įrangos įsigijimą, sumontavimą, personalo apmokymus investuota 400 000 eurų. Idėjos pilnam įgyvendinimui prireikė metų. Įranga sostinėje, šalia prekybos ir pramogų centro „Ozas“, pastatytam vėjo tuneliui buvo gabenama iš Rusijos, Voronežo.

Vilniuje vėjo tunelyje sumontuoti galingi varikliai su specialiais propeleriais sukuria vėjo srautą, o difuzorius jį suspaudžia bei tikslingai nukreipia vertikaliai į skrydžio kamerą. Čia vėjo greitis gali siekti net 250 km/val. Taip greitai vertikaliai pučiamas oras įgauna keliamąją galią – lengvai pakelia žmogų ir jį išlaiko ore. Tad, vėjo tunelyje žmogus „guli“ ant vertikalaus oro srauto ir savo kūno padėtimi valdo judėjimą tiek horizontaliai, tiek vertikaliai.

Antradienį Pabradėje Generolo Silvestro Žukausko poligone vyks parašiutinio rengimo pratybos, kuriose kartu su JAV Sausumos pajėgų kariais savo praktinius įgūdžius tobulins ir Lietuvos kariuomenės sausumos kariai.

Pratybų metu bus vykdomi priverstinio parašiuto skleidimo šuoliai, pranešė Krašto apsaugos ministerija. Vadovaujantis pratybų planu, visi pratybose dalyvaujantys kariai JAV kariniu orlaiviu pakils iš Šiaulių karinio oro uosto ir atliks šuolius Generolo Silvestro Žukausko poligono teritorijoje.

Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgoms pratybose atstovaus kariai iš Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionų, Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinių žvalgybos vienetų.

Atlikę šuolį, kariai prisijungs prie Birutės ulonų bataliono karių ir dalyvaus kuopos lygmens lauko taktikos pratybose „Ulono ugnis 2014“, vykstančių paskutinę liepos mėnesio savaitę Generolo Silvestro Žukausko poligone.

JAV kariai iš 173-iosios oro desantininkų brigados Lietuvoje dislokuoti nuo šių metų balandžio pabaigos, reguojant į regionui iškilusias grėsmes dėl Rusijos intervencijos Ukrainoje. Tokias pačias pajėgas JAV siunčia ir į Lenkiją, Latviją bei Estiją. Planuojama, kad rotuodamiesi JAV kariai Lietuvoje bus iki šių metų pabaigos.

Beveik 900 Europos ir Amerikos karinių pajėgų narių sekmadienį nusagstė dangų virš Normandijos parašiutų kupolais, minint sąjungininkų desanto išsilaipinimo per Antrąjį pasaulinį karą 70-ąsias metines.

Didėlė žiūrovų minia stebėjo, kaip parašiutininkai iš Prancūzijos, JAV, Vokietijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Čekijos ir Italijos iššoko iš lėktuvų virš Sent Mer Eglizo miestelio, atlikusio svarbų vaidmenį per sąjungininkų desanto operaciją Normandijoje.

„Tai buvo lengviausias mano atliktas šuolis: sklandus nusileidimas, jokio vėjo... Labai didžiuojuosi“, – sakė 23 metų amerikiečių leitenantas, dalyvavęs tame renginyje.

Naktį iš 1944 metų birželio 5-osios į 6-ąją apie 13,5 tūkst. amerikiečių buvo atskraidinti 800 lėktuvų ir numesti su parašiutais šiaurės Prancūzijoje aplink Sent Mere Eglizą.

Dar 4,4 tūkst. karių buvo pergabenti daugiau nei 300 sklandytuvų, sakė Stephane'as Lamache'as (Stefanas Lamašas), tame miestelyje veikiančio Oro desantininkų muziejaus istorikas.

Tarp žiūrovų, sekmadienį stebėjusių parašiutininkų pasirodymą, buvo 93 metų karo veteranas Warrenas Wiltas (Vorenas Viltas), kuris buvo vienas iš Normandijos operacijos oro desantininkų.

Kalbėdamasis su naujienų agentūra AFP, jis juokavo, jog norėtų dabar turėti parašiutą. „Tai išties bjauru – dabar turėčiau būti su jais (parašiutininkais)“, – juokais skundėsi W.Wiltas.

Tačiau šuolių sąlygos 1944-aisiais buvo visiškai kitokios.

93 metų veteranas Budas Rice'as (Badas Raisas), tuomet pilotavęs lėktuvą, kuriame buvo 20 karių, pasakojo: „Tvyrojo siaubingas rūkas – bijojau susidūrimo“.

Sent Mer Eglizas buvo vienas pirmųjų miestelių, išvaduotų nuo okupacinių nacių pajėgų per tą invaziją. Sąjungininkai jo užėmimą laikė strategiškai svarbiu, siekiant atremti bet kokį vokiečių kontrpuolimą.

Vadinamosios „D dienos“ desante dalyvavo iš viso 156,2 tūkst. karių.

Sekmadienį surengtas parašiutininkų pasirodymas tapo praeitą savaitgalį vykusių Normandijos desanto atminimo renginių kulminacija.

Vėliau vyks renginiai, žymintys tolesnes kovas Normandijoje po sąjungininkų išsilaipinimo. Tam regionui išvaduoti nuo nacių prireikė dar 100 dienų.