Didingas viduramžių statinys užsidegė 2019 metų balandžio 15 dieną, per gaisrą sugriuvo bokštas ir buvo sunaikinta didelė dalis stogo.

Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kad katedra būtų saugi prieš pradedant restauravimo darbus. Tam reikėjo atlikti sudėtingą užduotį – pašalinti 40 tūkst. pastolių, sugadintų per gaisrą.

„Katedra tvirtai stovi ant kolonų, jos sienos tvirtos, viskas laikosi“, – sakė valstybinės institucijos, kuriai pavesta atstatyti katedrą, vadovas Jeanas-Louis Georgelinas.

Dabar valdžios institucijos skelbs viešuosius konkursus, kad atrinktų įmones, kurios atliks restauravimo darbus.

Šį mėnesį taip pat bus atliktas „nuodugnus“ katedros vidaus sienų ir grindų valymas.

Garsieji Notre-Dame katedros Didieji vargonai jau restauruojami. 8 000 jų vamzdžių išmontuoti ir išsiųsti vargonų meistrams visoje Prancūzijoje.

Tikimasi, kad jie vėl bus surinkti 2023 metų spalį, sakė J. L. Georgelinas, buvęs Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vadas, kurį prezidentas Emmanuelis Macronas paskyrė prižiūrėti katedros atstatymo darbus.

R. Bachelot Prancūzijos radijui sakė, kad „yra pasiektas tvirtas konsensusas viešojoje erdvėje ir pareigūnų tarpe“, jog smailė turi būti atstatyta tokia pati, kokia buvo.

Kiek vėliau ketvirtadienį posėdyje speciali komisija spręs šį klausimą.

R. Bachelot teigimu, galutinį sprendimą priims Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris iki šiol tikino, kad pernai balandį per gaisrą suniokotam XIII a. monumentui reikia modernios architektūros „gesto“.

Gaisro metu didžiulė XIX a. pastatyta smailė kartu su dalimi stogo įgriuvo į katedros navą.

E. Macronas nori, kad Dievo Motinos katedra būtų atstatyta iki 2024 m. vyksiančių Paryžiaus vasaros olimpinių žaidynių.

Tiesa, atstatymo darbams trukdė oro sąlygos, nerimas dėl taršos švinu ir koronaviruso pandemija. Nesutarimai taip pat kilo po to, kai E. Macronas pareiškė, kad „galima įsivaizduoti šiuolaikinės architektūros gestą“, kuris esą pakeistų 96 m aukščio smailę, „nes ši nebuvo dalis pradinės katedros“.

Smailė buvo pastatyta XIX a. viduryje, pakeitus viduramžių smailę, kuri buvo nugriauta 1786 m.

Ketvirtadienį savo verdiktą dėl katedros atstatymo skelbs Prancūzijos nacionalinio paveldo ir architektūros komisija (CNPA).

Praeitą savaitę atstatymo darbams vadovaujantis generolas Jeanas-Louisas Georgelinas teigė, kad sulydyti pastoliai aplink katedrą turėtų būti nuimti iki rugsėjo pabaigos.

Medinis katedros stogas užsiliepsnojo atliekant rekonstrukcijos darbus.

Šių metų pavasarį liepsnos nuniokojo didžiąją dalį garsiosios katedros Prancūzijos sostinės širdyje. Prancūzų kino koncernas „Pathé“ nusprendė, kad tai puiki tema miniserialui. Apie atitinkamus planus TV mugėje „Mipcom“ Kanuose paskelbė su koncernu bendradarbiaujantis prodiuseris Philippe‘as Rousselet‘as.

„Pathé“ iki šiol kūrė tik kino filmus ir dabar pirmą kartą imsis TV produkcijos. „Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra daugiau nei statinys, jis įkūnija prancūzų kultūros dvasią ir yra mūsų architektūrinio bei religinio paveldo perlas“, – sakė P. Rousselet‘as.

Pasak Prancūzijos kultūros ministerijos, pirmadienį Paryžiaus katedros darbai atnaujinami. Tarp griežtų apsaugos nuo švino priemonių darbininkams – vienkartiniai drabužiai ir nauja taršos valymo zona, kuri leis užtikrinti, kad tvarkymo darbai nesukels taršos už Paryžiaus katedros ribų, rašo naujienų agentūra „Associated Press“.

Sutvirtinimo darbai bus esminis pirmas žingsnis paruošiant trapią katedrą rekonstrukcijos darbams.

Balandį Paryžiaus Dievo Motinos katedrą suniokojusio gaisro metu išsilydė šimtai tonų švino – kenksmingos dulkės pasklido ore. Kai kurių aplinkosaugos aktyvistų ir Paryžiaus gyventojų teigimu, miesto valdžia, tvarkydama katedrą, neatkreipė reikiamo dėmesio į apsinuodijimo švinu riziką.

Paryžiaus regiono administracija liepą nurodė sustabdyti katedros valymo darbus, kol nebus imtasi priemonių apsaugoti darbuotojus nuo švino.

Balandžio 15-osios gaisro metu nuo katedros stogo ir smailės išsilydė šimtai tonų švino, o vėjas šiuos teršalus išnešiojo gerokai už gotikinio šedevro ribų

„Tai, ką mes iš tikrųjų gavome, vertinama 38 milijonais eurų, – sakė jis. – Šios lėšos sudaro apie 10 procentų žadėtų įnašų“. „Bet aš tikiuosi, kad suma dar padidės“, – pridūrė dvasininkas.

Oficialiai aukas Paryžiaus Dievo Motinos katedrai rekonstruoti renka keturios organizacijos – Nacionalinių paminklų centras (Centre des monuments nationaux), Paryžiaus Dievo Motinos katedros fondas (La fondation Notre Dame), Paveldo fonfas (Fondation du patrimoine) ir Prancūzijos fondas (Fondation de France).

Gaisras Paryžiaus Dievo Motinos katedroje kilo balandžio 15 d. vakare, liepsnas pavyko visiškai užgesinti tik kitos dienos rytą. Preliminariais duomenimis, ugnis įsiplieskė atliekant renovavimo darbus viršutinėje pastato dalyje. Gaisras visiškai sunaikino medinį stogą ir smailę, kuri nuvirto ant akmeninio skliauto ir pramušė jį trijose vietose.

Pirmos po gaisro mišios Paryžiaus Dievo Motinos katedroje buvo aukojamos birželio 15 d. Pamaldose dalyvavo apie 30 žmonių. Jos vyko nedidelėje katedros koplyčioje, kuri nenukentėjo nuo ugnies. Dėl saugumo visi susirinkusieji buvo su statybininkų šalmais.

Mišioms vadovavo Paryžiaus arkivyskupas Michelis Aupetit (Mišelis Opeti), saugumo sumetimais dėvėjęs šalmą. Ceremonija prasidėjo 18 val. vietos (19 val. Lietuvos) laiku.

Mišiose dalyvavo apie 30 žmonių, įskaitant dvasininkus, restauratorius, savanorius ir eilinius tikinčiuosius.

„Balandžio 15 dieną pastatą nusiaubęs gaisras išprovokavo jūrą emocijų, ir ne tik tikinčiųjų bendruomenėje“, – pareiškė arkivyskupas per ceremoniją, kuri buvo tiesiogiai transliuota per Prancūzijos televiziją.

„Ši katedra yra maldos vieta, tai jos tikroji ir vienintelė paskirtis.“

Mišios bus aukotos šoninėje koplytėlėje, kuri, kaip buvo patvirtinta, yra saugi.

Didžiulis gaisras katedroje, kuri yra viena iš lankomiausių paminklų Europoje, kilo balandžio 15 dieną.

Per gaisrą, kuris prasidėjo nuo pastolių, dėl restauracijos darbų įrengtų virš stogo, nugriuvo Prancūzijos sostinės simboliu laikomos katedros smailė, įgriuvo stogas.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) užsibrėžė ambicingą tikslą gaisro suniokotą bažnyčią restauruoti per penkerius metus. Tačiau daugelis prancūzų architektų sako, jog tokiems darbams prireiks kur kas daugiau laiko.

Vyskupija kol kas laukia šalies pareigūnų sprendimo, ar galima visuomenei atverti prie katedros esančią erdvę. Gavus tokį leidimą, ateityje planuojama vakarine pamaldas rengti priebažnytyje, nurodė vyskupija.

Ši katedra yra maldos vieta, tai jos tikroji ir vienintelė paskirtis.

Kol vyks bažnyčios restauravimo darbai, prie katedros maldininkams ketinama pastatyti laikiną statinį.

Verslininkai ir eiliniai Prancūzijos gyventojai anksčiau pažadėjo katedros atstatymui skirti 850 mln. eurų. Tačiau kol kas buvo pervesta tik 10 proc. šios sumos.

Pačiame sostinės centre stovinti šventovė – vienas garsiausių Europos architektūros paminklų – buvo statoma Paryžiaus vyskupo Maurice'o de Sully (Moriso de Siuli) iniciatyva nuo 1163 iki 1345 metų.

XIX amžiuje gotikinė katedra buvo restauruota: sutvarkytos skulptūros, nukentėjusios per Prancūzijos revoliuciją, pastatyta nauja smailė.

Victoro Hugo (Viktoro Hugo) romane aprašytoje Paryžiaus Dievo Motinos katedroje kasmet apsilankydavo apie 14 mln. žmonių.

F. Riesteris ir J. Trudeau gotikinėje bažnyčioje lankėsi užsidėję apsauginius šalmus.

J. Trudeau sakė norėjęs pademonstruoti kanadiečių solidarumą su „savo pusbroliais prancūzais“.

Po pastatą nuniokojusio balandžio 15 dienos gaisro „belieka tik stebėtis, kiek daug buvo išsaugota“, sakė kanadietis.

Prancūzijos kultūros ministras paaiškino, kad prieš pradedant katedros restauravimą reikia užbaigti jos sutvirtinimo ir konservavimo darbus.

Pasak ministro, katedroje dirbantys robotai išveža vidun sukritusias nuolaužas. Jas ištirs ministerijos ir policijos ekspertai, siekiantys nustatyti gaisro priežastį.

Rezoliucija Vyriausybei būtų siūloma imtis konkrečių veiksmų apsaugoti Lietuvos medinį sakralinį paveldą nuo sunaikinimo grėsmės.

Seimo nariai kitų metų biudžete ragina numatyti lėšų įvesti gaisro signalizacijai, pažeidžiamoms konstrukcijoms impregnuoti ir t. t.

Rezoliucija Seimas taip pat nori pareikšti „didžiulį apgailestavimą dėl katastrofiško gaisro, suniokojusio Paryžiaus Dievo Motinos katedros (Notre-Dame de Paris) stogo konstrukcijas ir sukėlusio sunaikinimo grėsmę vienam iškiliausių žmonijos kultūros paminklų“.

Rezoliucijos projekte pažymima, kad per pastaruosius dešimtį metų Lietuvoje užsiliepsnojo 12 sakralinių pastatų, penki iš jų – Labanoro, Balbieriškio, Kulautuvos, Ceikinių bažnyčios ir Tytuvėnų vienuolynas – buvo visiškai arba didžiąja dalimi ugnies sunaikinti.

„Medinis sakralinis paveldas – medinės bažnyčios ir koplyčios, sinagogos, cerkvės ir mečetės – yra išskirtinis ir savitas Lietuvos kultūros paveldo įnašas į Europos architektūros ir sakralinio meno paveldo lobyną“, – teigiama projekte.

Rezoliucijos projektą registravo Seimo pirmoji vicepirmininkė „valstietė“ Rima Baškienė, jos frakcijos kolega Seimo Švietimo ir mokslo komiteto vadovas Eugenijus Jovaiša, Seimo narių Mišrios grupės atstovai Mantas Adomėnas ir Aušra Maldeikienė, konservatoriai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Emanuelis Zingeris, socialdarbietis Algirdas Butkevičius.

Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą didžiulis gaisras suniokojo balandžio 15 dienos vakarą. Gaisras visiškai sunaikino katedros smailę bei stogą, dalį čia buvusių meno vertybių. 

Tai seniausia katedra šiaurės Prancūzijoje, jos statyba baigta 1345 metais.

Ją kasmet aplanko apie 13 mln. žmonių.

Policijos pareigūnai peržiūrėjo daugybę gaisro vaizdo įrašų bei nuotraukų ir mano, kad gaisro židinys buvo centrinėje katedros dalyje, netoli smailės pagrindo. 

Pasak CNN šaltinių, gaisrą tiriantys pareigūnai skiria ypatingą dėmesį gotikos architektūros šedevro priešgaisrinės apsaugos sistemai: manoma, kad jos jutikliai galėjo veikti netinkamai. Tokia išvada daroma, nes katedros saugos tarnyba gaisrą pastebėjo tik tuomet, kai liepsnos aukštis jau siekė beveik tris metrus. 

Anksčiau buvo pranešta, kad katedros priešgaisrinė signalizacija suveikė du kartus, tačiau pirmą kartą darbuotojams nepavyko aptikti ugnies. Kad pastatas dega, tapo akivaizdu tik po 23 minučių, kai signalizacija įsijungė antrą kartą. 

Anot CNN, tyrėjų dėmesį taip pat patraukė rekonstrukcijos darbams įrengti liftai.  

Per gaisrą, kuris prasidėjo nuo pastolių, įrengtų virš stogo dėl restauracijos darbų, nugriuvo Prancūzijos sostinės simboliu laikomos katedros smailė, įgriuvo stogas.

Pačiame sostinės centre stovinti šventovė – vienas garsiausių Europos architektūros paminklų – buvo statoma Paryžiaus vyskupo Maurice'o de Sully (Moriso de Siuli) iniciatyva nuo 1163 iki 1345 metų.

XIX amžiuje gotikinė katedra buvo restauruota: sutvarkytos skulptūros, nukentėjusios per Prancūzijos revoliuciją, pastatyta nauja smailė.

Victoro Hugo (Viktoro Hugo) romane aprašytoje Paryžiaus Dievo Motinos katedroje kasmet apsilankydavo apie 14 mln. žmonių.

Sukrėtė ir mus

Vis dėlto reikia paklausti, kodėl tai sukėlė tokį emocinį sukrėtimą Vakarų pasauliui? Kaip prancūzų architektūros paminklas sukaustė pasaulio širdis net tiems žmonėms, kurie nė karto nebuvo Paryžiuje, juo labiau Dievo Motinos katedroje? Kodėl šis įvykis sukrėtė labiau negu kasdien žūstantys mūsų broliai ir seserys Ukrainoje, besitęsiantys mūšiai Sirijoje ar Pietų Sudano režimo keliamas dirbtinis badas (kariuomene degino javų laukus, tam, kad sukilėlių kontroliuojamose zonose prasidėtų badas), nepaisant to, kad Paryžiuje nežuvo nė vienas žmogus?

Atsakymas slypi mūsų ir viso Vakarų pasaulio identitete. Nors esame Vakarų pasaulio pakraštys, mūsų žvilgsnis per amžius krypo į Vakarus. Pradedant Gedimino laiškais, kurie buvo skirti vakariečiams, o ne Rytų kaimynams, Lietuvos krikštu pagal Romos katalikų kanonus, o ne rytų stačiatikių, bei politine ir kultūrine sąjunga su Lenkija, o ne su maskvėnais.

Mūsų akys ir širdys per amžius krypo į Vakarus, dėl to Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė mus.

Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios.

Sava patirtis

Mes jaučiame, kad Dievo Motinos katedra yra dalis mūsų, kaip katalikų, kultūrinio identiteto, kuris staiga paskendo liepsnose. Mes jautėme, kaip dalis mūsų, kaip europiečių, istorijos virsta pelenais.

Panašu, kad prancūzai atsigaus ir atstatys katedrą, nes Prancūzijos elitas jau prižadėjo tam mažiausiai 300 mln. eurų. Gaila, kad šie pinigai bus skirti bažnyčiai atstatyti, o ne neturtingiems žmonėms paremti, žinant, kad to buvo galima išvengti, jei elektros instaliacija būtų buvusi tvarkinga. Todėl kyla klausimas, ar mes Lietuvoje esame užtikrinti, kad tai nenutiks ir pas mus.

Nuo nepriklausomybes pradžios jau degė keturiolika bažnyčių. Laiko atsukti atgal nebesugebėsime, bet ateitį pakeisti galime. Geriausia apsauga tai prevencija. Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios. Dažnu atveju taip. Jų tvirtos kolonos ir aukšti bokštai galėtų atlaikyt ir žemės drebėjimus, ir viesulus. Žinoma lengviau juos atlaikyti, kai jų nėra. Tačiau yra bažnyčių ir kultūrinių monumentų, kurių saugumas kelia didesnių ar mažesnių abejonių.

Apsileidimo pavyzdys

Vienas iš pavyzdžių būtų Kauno Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, arba, paprasčiau tariant, soboras. Laisvės alėjos bastionas, saugantis miestą nuo moralinių nuopuolių. Gaila, kad jo dydis nėra proporcingas jo reprezentacijai. Statytas rusų, taip ir atrodo, lyg būtų Rusijoje. Tinkas atsilupęs, laiptai aptrupėję, o kupolas praradęs spindesį. Visa tai suponuoja apsileidimą, miesto apsileidimą. Keista būtų miestiečiams ir miesto svečiams matyti, kad grindinys yra gražesnis už ją supančią bažnyčią, galbūt todėl ką tik sudėtos trinkelės jau skilinėja. Ar galime didžiuotis miestu, jeigu didžiausia miesto bažnyčia atrodo lyg 1944 m.?

Aišku, visada galima pasakyti, kad tai ne miesto pareiga, kad bažnyčiomis turi rūpintis kuriijos, bet nepamirškime Paryžiaus. Dievo Motinos katedra – viena labiausiai lankomų Paryžiaus vietų, tai vienas iš miesto simbolių. Soboras taip pat toks būtų, jeigu ne aplaidus miesto vadovo darbas. Galima būtų sakyti kaip lietuvių liaudies patarlėje: devyni amatai – dešimtas badas, bet, žiūrint į merą, taip neatrodo. Panašu, kad jam patogiau kurti istoriją iš naujo, negu ją saugoti.

Ir pinigų, ir laiko užtenka didžiausiam paminklui arkliui Lietuvoje pastatyti. Užtenka laiko viskam, išskyrus miesto paminklų išsaugojimui. Ir tai ne tik fasadiniai dalykai. Mes, miestiečiai, nežinome, ar soboras yra struktūriškai saugus. Kas leidžia paneigti, kad apleista ir pažeista statinio išorė nesikoreliuoja su galimais fundamento ir pagrindinės konstrukcijos pažeidimais, vieną dieną galinčios sukelti panašią nelaimę, kuri įvyko 2016 m. gruodžio 10 d. Nigerijos mieste Ujo, kai, įlūžus bažnyčios stogui, žuvo daugiau negu 100 ten besimeldžiančių žmonių. Ar mes, miestiečiai, leisime miesto simboliams prarasti savo estetinį ir struktūrinį integralumą tik dėl to, kad meras labiau užsiėmęs naujų stadionų statymu, o ne miesto išsaugojimu. Ar mums reikia patirti nelaimę, kad suprastume, jog verta mylėti ir saugoti miestą bei jo paminklus.