„Didžiausias šių metų pasiekimas – arti dešimt tūkstančių žiūrovų, kurie nėrė į festivalinį nuotykį. Kiekviename renginyje mūsų komanda aikčiojo iš netikėtumo matydama kokia minia plūsta pažiūrėti vieno ar kito renginio. Žmonių atvirumas ir įvairumas palietė ne tik mus, bet ir visus festivalio dalyvius. Džiugino vykusios diskusijos, įsitraukimas siūlant festivaliui erdves kitų metų programai, betarpiškumas ir didžiulis publikos palaikymas. Dalis festivalio programos dalyvių sulaukė rekordinio žiūrovų  skaičiaus, pavyzdžiui, trupė „Fandanga“ iš Portugalijos, paprastai savo spektaklį „Qubim“ rodanti 40 žiūrovų, festivalio metu stodavo prieš mažiausiai 300 žmonių auditoriją“, – teigė festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.

Šiuolaikinio šokio, teatro ir cirko pasirodymus Kaune ir Kauno rajone kūrė menininkai iš 11 šalių – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos, Argentinos, Italijos, Belgijos bei Lietuvos. Didžioji dalis pasirodymų nemokamai rodyti viešose miesto ir rajono erdvėse. 

Šis festivalis turi misiją praplėsti teatro suvokimą, parodyti spektaklius, kurie nebūtinai yra patogūs.

Kaip ir kasmet, „ConTempo“ žiūrovams pasiūlė itin plačią programą – nuo šiuolaikinio šokio pasirodymų, imersinio teatro iki instaliacijų, akrobatikos ir cirko elementų pripildytų, į tradicinius teatro rėmus netelpančių spektaklių. Publika galėjo susipažinti su netikėtomis „Cyro“ rato galimybėmis, pamatyti atgyjančią mobilią skulptūrą, technologijų pagalba pajusti bandos instinktą, kartu su menininku tyrinėti dar nematytą polistireno medžiagiškumą ar patirti miniatiūrinį lėlių teatrą. Nemažai pasirodymų, kaip ir kasmet, buvo skirti jauniesiems žiūrovams bei šeimoms.

Itin daug publikos simpatijų sulaukė katalonų fizinio teatro žvaigždės Joano Català spektaklis „Pelat“, jau pirmąsias festivalio dienas į pasirodymą įtraukęs ir pačią publiką. Skirtingose miesto erdvėse rodyti J. Català spektakliai, kiekvieną sykį pritraukė minias žiūrovų, kurie menininkui negailėjo palaikymo šūksnių bei plojimų. Pats J. Català sakė, kad Kaune turėjo vieną įsimintiniausių per 10 metų rodytų spektaklių. „Įsivazduokite atlikėją, kuris savo spektaklį yra parodęs daugiau nei 600 kartų, sakantį „tai tikriausiai buvo geriausias „Pelat“ iš visų“. Energija, žmonių kiekis, festivalio atmosfera buvo magiška“, – džiaugėsi G. Masteikaitė. 

M. Plepio nuotr.

Daug dėmesio sulaukė ir vieni svarbiausių festivalio svečių – menininkų duetas iš Vokietijos bei Vengrijos, kartu pristatę keistą, šiurpią ir įspūdingą persikūnijimo choreografiją „Figuring Age“. Atsistojusi publika plojo į Kauną tiesiai iš Venecijos šokio bienalės atkeliavusiam italų menininkui Andrea Salustri, kurio rankose atgijo polistireno figūros. Užburiantis, vaizduotę tyrinėjantis spektaklis „Materia“ susirinkusiųjų dėmesį fokusavo į scenoje vykstantį žmogaus ir objektų žaidimą.

„ConTempo“ festivalyje pristatyti penki gerai žinomų Lietuvos kūrėjų spektakliai, tarp kurių – net trys premjeros. Pasirodymai surinko pilnas sales žiūrovų, o daliai lankytojų teko likti už durų. Anot festivalį du metus stebėjusio, o šiemet spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ pristačiusio Raimondo Klezio, ryšys su žiūrovais šiemet buvo tikrai jaučiamas. „Šis festivalis turi misiją praplėsti teatro suvokimą, parodyti spektaklius, kurie nebūtinai yra patogūs. Publika buvo labai įvairi, pajaučiau, kad kontaktas su žiūrovais užsimezgė – tai geriausiai supratau pamatęs, kiek žmonių lieka diskusijai po pasirodymo, kokiomis temomis nori kalbėti“, – pasakojo atlikėjas. 

„Festivalis yra visur ir jis yra visoks“, – teigė ir monospektaklį „Stiklinė“ pristačiusi Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Anot choreografės, šokėjos, šiais metais festivalyje buvo galima patirti labai skirtingus dalykus. „Žiūrovai galėjo pasirinkti tarp labiau įprastų sceninių pastatymų iki kuriamų įvietintose erdvėse ar spektaklių, kuriuose žaidžiama su žiūrovais. Tad kiekvienas galėjo tiek žiūrėti pasirodymus, kurie atitinka skonį, tiek tyrinėti programą ir, galbūt, likti nustebintiems. „ConTempo“ žiūrovai yra itin atviri, o atlikėjui tai – labai svarbu.“

M. Plepio nuotr.

„ConTempo“ pristato aktualų turinį, visuomet galima rasti kažką artimo sau. „Man atrodo, kad festivalis stengiasi patenkinti labai platų žmonių ratą, tiek tuos, kurie ne taip giliai susipažinę su šiuolaikinių menų tendencijomis, tiek reiklesnę publiką. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti festivalį, jį įvardinčiau kaip šventę. Ne visi renginiai kuria savo bendruomenę“, – pasakojo festivalio žiūrovas Edvinas Grinkevičius.

Anot festivalio organizatorių, viso festivalio metu buvo aktyviai dirbama prie kitų metų programos ir struktūros. „Šiais metais ypatingai išryškėjo mūsų stiprybės ir klaidos, gimė ne viena nauja idėja, kaip galime dar labiau įtraukti žiūrovą į festivalio kūrimo procesą, kaip sukurti dar daugiau erdvės susitikimams ir diskusijoms. Po penkerių metų festivalis tikrai pasirengęs žengti į priekį su programos gyliu ir įvairove bei organizaciniais sprendimais. Visų idėjų nenoriu išduoti, galiu tik pasakyti, kad rezervuokite „ConTempo“ atostogas tarp rugpjūčio 1 ir 11 dienos“, – kitų metų festivalio planus atskleidė G. Masteikaitė.

„Labai džiaugiamės, kad pasirengimas festivaliui jau pasiekė finalinišo tiesiąją. Visos tarnybos ir komandos yra pasirengusios priimti lankytojus ir atlikėjus. Rytoj oras pranašaujamas nuostabus, tad tikimės, kad pavyks įgyvendinti savo pažadą – sukurti įsimintiniausią vasaros nuotykį – šimtu procentų“, – teigė festivalio organizatoriai.

Šeštadienį 14 valandą vartus vienoje gražiausių šalies vietų praversiantis festivalis „M.A.M.A. vasara“ muzikinę programą pradės jau 15.30 val. Šių metų festivalį atidaryti patikėta vienai ryškiausiai šių metų muzikos fenomenu tapusiai dainininkeo dj nevykėlei.

„M.A.M.A. vasara“. D. Dambrausko nuotr.

Festivalio teritorijoje organizatoriai žada ne tik daugiau nei 10 valandų truksiančią muzikinę programą, bet įvairaus maisto zoną, tris gėrimų barus, pramogų zoną bei išskirtinę „OPTIBET VIP lounge“ zoną, į kurią patekti turės galimybę įsigiję specialius VIP bilietus.

Per visą dieną vyksiančius koncertus viena scena dalinsis tokios scenos žvaigždės kaip Natalija Bunkė, Vaidas Baumila, Gabrielius Vagelis, G&G Sindikatas, Rokas Yan, Evgenya Redko, dj nevykele, Vidas Bareikis, Jurijus, Rūta Mur, Gamka, Beatrich bei Sisters On Wire.

Šiandien organizatoriai atskleidžia ir visų atlikėjų pasirodymų laikus, kuriuos bus galima išgirsti didžiojoje festivalio „M.A.M.A. vasara“ scenoje Raudondvaryje, jau šį šeštadienį.

Pasirodymų eiliškumas:

15.30–15.50 val. dj nevykele

16.05–16.35 val. Gamka

16.50–17.20 val. Beatrich

17.35–18.05 val. Jurijus

18.20–18.50 val. Gabrielius Vagelis

19.05–19.25 val. Rūta Mur

19.40– 20.10 val. G&G Sindikatas

20.25–20.55 val. Evgenya Redko

21.10–21.40 val. Rokas Yan

21.55–22.25 val. Sisters On Wire

22.40–23.10 val. Vidas Bareikis

23.25–00.05 val. Natalija Bunkė

00.20–01.00 val. Vaidas Baumila

Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda. Studentų kursą jis taip pat rinks uostamiestyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete.

A. Schillingas. M. Frolovos nuotr.

– Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?

– Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. XXI a. jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolat bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis – ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais.

Dėl to teatras tampa politiškas, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvės studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą.

– Įsivaizduokime, kad ketveri dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus.

 

– Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi ir didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms.

– Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.

– Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. Tačiau juk Europoje pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūros erdvėje, nors kuo toliau, tuo mažiau bus galimybių tai daryti iki šiol įprastais metodais.

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius!

Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolat keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi.

– Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Tačiau štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?

– Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražių draugysčių su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas sulauksiu daug palaikymo, o tai įkvepia.

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalių gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro išteklių panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtąją šalį ir ten nebekuriu daugiau nei šešerius metus.

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puiki galimybė praturtinti dvasią ir protą – kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis. Apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama.

Spektaklio „Didis blogis“ akimirka. D. Matvejevo nuotr. 

– Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?

– Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po dvylika savaičių, taigi tai bus trys mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl bus dvi savaitės darbo kartu, ir taip visus ketverius mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą.

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės reikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingų patirčių. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją porą valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė dviejų savaičių trukmės stovykla.

– Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. Kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?

– Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbdamas trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai pastarąjį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, laikėsi instrukcijų, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškų, bet ir gerą humoro jausmą turinčių aktorių. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius.

Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso.

 

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiuo laiku jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų.

– Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Tačiau jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?

– Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą įkvėpti jaunus žmones būti tokius pat atvirus. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės.

Požiūris: „Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis“, – sako režisierius. D. Matvejevo nuotr.

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po dešimties metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumų. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs.

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingiems kūryboje. Tiesa, turiu omenyje ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.

– Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą...

– Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.

– Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais. Ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti?

– Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai, patyrėme spaudimą, kad turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema, kad, prasidedant naujam, XXI a., tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tiko aštuntajame dešimtmetyje, kai, po studijų pradėjęs dirbti viename teatre, galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau, artėjant 2000-iesiems, laikai visiškai pasikeitė, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir dabar.

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujų patirčių: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio.

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien.

Nors iš tiesų laimei nereikia nei šventiškai papuošto miesto, eglučių kovų ir net geriausių indų ant baltos staltiesės – pakanka stogo virš galvos ir žinojimo, kad visi gyvi ir sveiki. Nes kai atrodė, kad nieko nėra baisiau už pandemiją ir karantiną, prasidėjo karas. Kartu juo pasikeitė realybė, vertybės, prisiminėme, pasikartojome istoriją, netgi pradėjome geriau matyti ir girdėti.

Paaiškėjo, kad nebepakanka talento, dar reikia ir žmogiško požiūrio į tai, kas vyksta. Nepakanka populiaraus, publikos mėgstamo repertuaro – reikia dar ir politinio stuburo. Kaip ir suvokimo, kad menas kuo puikiausiai nuo seniausių laikų maišomas su politika ir dainavimas ant tanko visiems laikams liks įrašytas į CV.

Vis dėlto koncertinis gyvenimas tarsi ėjo savo, užtikrintu, keliu – vyko koncertai, festivaliai, skambėjo operos, metus įprasmino projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginiai.

„Sukilimas“–„Santaka“–„Sutartis“

Reikšmingiausia projekte „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ buvo šiuolaikinio mito trilogija „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“, prie kurių dirbo lietuvių ir tarptautinės pajėgos.

Vasario 22 d. erdvėje prie „Žalgirio“ arenos įvyko pirmasis trilogijos, kurios idėjos ir scenarijos autorius Rytis Zemkauskas, veiksmas „Sukilimas“. Renginį režisavo Chrisas Baldwinas, muziką sukūrė Antanas Jasenka, atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Vilnius“, solistai Joana Gedmintaitė ir Merūnas Vitulskis, dirigavo Modestas Pitrėnas. Projekte dalyvavo menininkas Olivier Grossetête, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai, jaunieji poetai, kostiumus sukūrė Aleksandra Jacovskytė, Julija Skuratova, Sandra Straukaitė.

Gegužės 21 d. Santakoje vykusi „Santaka“ kūrė švenčiančio ir džiūgaujančio upių santakoje įsikūrusio miesto įvaizdį. Lapkričio 26 d. trilogiją baigė baletorija „Sutartis“, sujungusi klasiką, elektroniką, šokį ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įkvėptą unikalią scenografiją, scenoje stebuklą kūrė daugiau kaip 150 Lietuvos atlikėjų. Panaudota 40 t vandens, 15 m aukščio medžiai ir 2 022 smėlio maišai. Kūrinio meninės idėjos autorė ir kompozitorė – Zita Bružaitė, libreto autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierius – Gediminas Šeduikis, scenografijos autorė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, choreografijos autorė – Agnija Šeiko, choro meno vadovė – Danguolė Beinarytė, šviesų dailininkas – Andrius Staliulis. Pagrindinius vaidmenis kūrė sopranas Monika Pleškytė (Mergina ir Neris) ir tenoras Jeronimas Milius, kuris kartu su šokėju Petru Lisausku atliko Žvėries ir Nemuno vaidmenis. Grojo koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ (vadovas Vaidas Andriuškevičius) kolektyvas, ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris), Kauno styginių kvartetas (meno vadovas Saulius Bartulis), arfininkė Joana Daunytė, dainavo Danguolės Beinarytės vadovaujamas KTU akademinis choras „Jaunystė“ ir A. Kačanausko muzikos mokyklos vokalinė grupė „Dangi & Dangiukai“, šoko Šeiko šokio teatro (meno vadovė A. Šeiko), šokio trupių „Nuepiko“ (vadovas Marius Pinigis) ir „Ulna“ (meno vadovė Indrė Puišytė-Šidlauskienė) šokėjai, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus mokiniai. Dirigavo Ričardas Šumila.

Žydiškasis paveldas

Nors prarasto žydiškojo Kauno istorijai buvo skirta didelė dalis projekto „Kaunas 2022“ renginių, muzikinėje plotmėje išsiskyrė „Kauno kantata“, Leros Auerbach Šeštoji simfonija ir koncertas, skirtas Nechamos Lifšicaitės 95-osioms metinėms.

Dvi dienas, rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d., „Žalgirio“ arenoje skambėjo Karolio Variakojo diriguota litvakų – kompozitoriaus Philipo Millerio (Pietų Afrikos Respublika) ir sprendimų menininkės Jenny Kagan (Didžioji Britanija) „Kauno kantata“, kurioje Kauno istoriją liudininkų pasakojimais, giesmėmis, teiginiais pasakojo solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas, Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, folklorinis ansamblis „Kadujo“, Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO), Kauno valstybinis choras, Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, Sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, chorai „Cantate Domino“ ir „Gintaras“, Seinų teatro klezmerių orkestras (Lenkija).

Jidiš kalba skambėjo žydų liaudies ir autorinės, daugelis sukurtų specialiai Nechamai Lifšicaitei, dainos koncerte spalio 24 d. „Jidiš vėl skamba Kaune. Žydų lakštingala iš Laikinosios sostinės“. Kaune gimusios, karjerą pradėjusios, populiarios dainų jidiš kalba atlikėjos N. Lifšicaitės repertuaro dainas atliko jos mokinė Sveta Kundish (vokalas, Ukraina, Izraelis), Patrickas Farrellis (akordeonas, fortepijonas, JAV), Vilniaus grupės „Klezmer Klangen“ nariai Rasa Vaičiulytė (kontrabosas) ir Dainius Buika (klarnetas).

Neišdildomą įspūdį palikusią L. Auebach simfoniją „Šviesos nešėjai“ (su paantrašte „skirta Chuinei Sugiharai ir visiems, kas rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus“) lapkričio 5 d. atliko KMSO, Kauno valstybinis choras, solistai Kristina Reiko Cooper (JAV), Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Egidijus Bavikinas, Žygimantas Galinis, skaitovai Regina Kamičaitienė ir Egidijus Stancikas, dirigavo KMSO vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV). Simfonijoje skambėjo skirtingų likimų Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje gimusių, gyvenusių poetų Yisroelio Emyoto, Dovido Hofshteino, Peretzo Markisho, Itziko Mangerio, Simkhos Shayevitchiaus, Moyshės Teyfo, Avromo Sutzkeverio ir Rajzelės Zychlinski eilės jidiš kalba.

Klasikos perlai

Klasikos mylėtojai pritars, kad neginčijamai išskirtinis buvo spalio 12 d. „Žalgirio“ arenoje skambėjęs „Royal Philharmonic orchestra“ koncertas, kuriame Kauno valstybinis choras (dirigentas Vasily Petrenka), solistas Simonas Trpčeskis (fortepijonas, Makedonija) atliko Sergejaus Prokofjevo „Klasikinę simfoniją“ Nr. 1 D-dur, op. 25, Ludwigo van Beethoveno „Choralinę fantaziją“ fortepijonui, chorui ir orkestrui c-moll, op. 80 ir Jeano Sibeliaus Simfoniją Nr. 2 D-dur, op. 43. Pažymėtina, kad ir pianistas, ir orkestras bisui pasirinko lietuviškus opusus: S.Trpčeskis – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Muzikinį momentą“ fis-moll (VL 163), orkestras – Juozo Naujalio „Svajonę“.

Kitas puikus koncertas – spalio 31 d. „Žalgirio“ arenoje skambėjęs Andrew Lloydo Weberio Requiem, kurį atliko solistas Edgaras Montvidas, Ukrainos nacionalinės operos solistė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, diskanto partiją – Teodoras Lipčius, dainavo Kauno valstybinis choras ir Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, dirigavo C. Orbelianas.

Muzikinės premjeros

Įspūdingo siužeto, teminių kontrastų, puikios muzikos Kipro Mašanausko roko opera „1972“ (premjera – gegužės 14 d.) – vienas iš Romo Kalantos susideginimo 50-mečio minėjimo renginių Kaune. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) pastatytos operos kūrėjai siužetui pasirinko laiką iki susideginimo, juos inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai.

Operos veikėjai – jaunuoliai Romas, Kaladė, Kudla, Zosė-Sofija, Lina, Karmela ir Radistas, priešingoje pusėje – Mokytoja, KGB tardytojas, Šeimininkas, virš laiko pakilę žydas Traubas ir Laisvė; praeiviais, spekuliantais, fabriko darbininkais virstanti minia. Būtent ji, minia, KGB tardytojas, Šeimininkas kėlė šiurpą, nes to laiko pasaulyje užėmė įprastų operų galingųjų – karalių, inkvizitorių vietą. Tad nė nereikia svarstyti apie tokios operos būtinumą, istorinį reikšmingumą, aktualumą ir roko, kuris sovietmečiu buvo tolygus pasipriešinimui santvarkai, reiškinį.

Kita KVMT premjera – Giuseppe’ės Verdi opera „Nabukas“, programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, įvyko du kartus – liepos 16 d. Kauno IX forto memoriale ir spalio 1 d. KVMT. Pirmosios premjeros dieną pažymėjo eitynės „Susitaikymo kelias“, skirtos Didžiajai akcijai (1941 m.) atminti. Jose, vykusiose ne nuo geto Vilijampolėje, o tik nuo IX forto prieigų, per liūtį, vis sustojant, giedant, skaitant, niūniuojant, buvo pakankamai laiko pagalvoti apie savo miesto istoriją, apie ten nužudytus žmones – ne skaičius, o konkrečius asmenis. Ko gero, kiekvienas turėjo apie ką pamąstyti dalyvaudamas tose eitynėse, – ne tik apie susitaikymą su savo miesto istorija, bet ir Ukrainoje vykstantį karą.

Akompanuojant nesustojančiai liūčiai, paminklo IX forte nužudytoms aukoms fone, operos premjera stebino puikiai sustyguotu darbu: Jono Janulevičiaus dirigavimu, kartu su teatro choru dainavusiais D. Beinarytės parengtais suaugusiųjų ir vaikų chorais, Kęstučio Jakšto režisūriniais sprendimais, puikia scenografija ir vizualizacijomis, Dainiaus Bendiko kostiumais, o labiausiai – neprilygstamąja Abigaile – Gitana Pečkyte.

Išskirtiniai kolektyvai

Tikriausiai nenuostabu, kad labiausiai stengiausi sekti Kauno valstybinio choro ir KMSO koncertus. Vasario 4-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), Lina Dambrauskaitė, Vladas Bagdonas pirmą kartą Lietuvoje atliko Césaro Francko oratorija „Atpirkimas“ („Rédemption“), skirtą 200-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms, o Tarptautinio M. K.  Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtojas Aleksandras Kašpurinas atlieko Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 d-moll, op. 30. Dirigavo Robertas Šervenikas.

XXIV kompozitorių Edvardo Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje kovo 18 d. Kauno valstybinis choras, solistai Margarita Levčuk (Baltarusija), Nora Petročenko, Mindaugas Jankauskas, Tadas Girininkas, mušamųjų instrumentų grupė (vadovas Vladas Šeibakas), pianistai Motiejus Bazaras, Mykolas Bazaras, Lina Krėpštaitė, Paulė Galinienė atliko Igorio Stravinskio „Svadebką“ („Vestuvės“, 1923 m.) solistams, chorui, keturiems fortepijonams ir mušamųjų instrumentų grupei. Dirigavo R. Šervenikas, šoko Stefanija Nosovaitė, Jokūbas Nosovas, Justina Vitkutė ir Gintaras Visockis.

Kaune balandžio 1 ir 2 d. vykusiame tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso finale KMSO dirigavo Karolis Variakojis. Finalininkai Anastasija Šumskaitė (Lietuva), Simonas Poška (Lietuva) ir Casonas Kangas (D. Britanija), Elžbieta Liepa Dvarionaitė (Lietuva), Simonas Miknius (Lietuva) ir Jonas Šopa (Lietuva) grojo Wolfgango Amadeus Mozarto, L. van Beethoveno ir Stasio Vainiūno koncertus fortepijonui ir orkestrui. Konkursą laimėjo E. L. Dvarionaitė.

Balandžio 18 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą Lietuvoje koncertavo žymi amerikiečių dainininkė Renée Fleming. Kartu su ja koncertavo E. Montvidas, Rita Preikšaitė, Kauno valstybinis choras ir koncertą organizavęs KMSO ir jo vadovas Algimantas Treikauskas, orkestrui dirigavo C. Orbelianas.

Gegužės 13 d., po Lietuvoje paminėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, kartu su Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusia naktimi“ skambėjo Felixo Mendelssohno simfoninė kantata „Šlovinimo giesmė“ („Lobgesang“) solistams, chorui ir orkestrui, op. 52, sukurta 1840 m. Johanneso Gutenbergo spaudos renkamaisiais spaudmenimis  išradimo 400-osioms metinėms. Kantatą atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Agnė Stančikaitė, Justina Gringytė, Adamas Zdunikowskis, dirigavo Modestas Pitrėnas.

Pažaislio festivalio ribose, Gedulo ir vilties dienai, birželio 10 d. Kauno valstybinis choras kartu su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir solistais Lauryna Bendžiūnaite, Stine Marie Fischer, Merūnu Vitulskiu ir Tadu Girininku atliko Antonino Dvořáko Requiem b-moll solistams, chorui ir orkestrui, op. 89, B. 165.

Kauno katedroje bazilikoje gėrėjausi lietuviška chorine muzika lapkričio 6 d. Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių 100-mečiui skirtame koncerte, kuriame dalyvavo Mindaugo Radzevičiaus diriguojamas Kauno valstybinis choras, vargonininkai Juanas Paradell Solé ir Renata Marcinkutė-Lesieur.

Sunkių minčių sukėlė lapkričio 18 d. Christos Hatzis kantata „Wormwood (Chornobyl)“ baritonui, vokalistui, diskantui, mišriam chorui ir fortepijoniam trio, kurį atliko Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio: Lina Krėpštaitė, Indrė Andruškevičiūtė ir Asta Krikštaponienė, solistai Andrius Apšega, Mantas Jankavičius ir Kirilas Dernovyi (Ukraina), dirigavo R. Šervenikas.

Negalėjau nesižavėti lapkričio 25 d., minint Johanno Wolfgango Goethe’ės 190-ąsias metines, Lietuvos nacionalinio orkestro, Kauno valstybinio choro vyrų grupės ir solisto Ferdinando von Bothmerio (Vokietija) atlikta J. Brahmso Kantata „Rinaldas“ tenorui, vyrų chorui ir orkestrui op. 50. Dirigavo R. Šervenikas.

Pažaislio festivalis

36 Pažaislio muzikos festivalio koncertai šiemet vyko Kaune – Pažaislio vienuolyne ir vienuolyno bažnyčioje, Kauno valstybinėje filharmonijoje, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, Kauno šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų), Kauno evangelikų liuteronų bažnyčiose, aplink Kauną – Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Raudondvario kultūros centre, ir tolėliau – Rietavo arenoje, Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje, Žiežmarių kultūros centre, Birštono kurhauze, Dubingių šv. Jurgio bažnyčioje.

Pilnas sales pritraukiantis festivalis įtinka visiems, net rafinuočiausiems skoniams. Rinkausi koncertus, kuriuose skambėjo lietuviška, šiuolaikinė arba senoji muzika. Vienas įsimintiniausių koncertų – Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje vykęs koncertas „Kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus atminimui“, kuriame B. Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ ir „Epitafiją praeinančiam laikui“ atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Šiuolaikinės muzikos poreikį su kaupu patenkino tarpdisciplinis pianistės Tricia Dawn Williams pasirodymas „Transition: avangardinio fortepijono portretas“.

Abejingų nepaliko festivalyje debiutavęs ansamblis „Paleasis“ – Alexanderis Paley (meno vadovas ir fortepijonas, JAV), Vytenis Gurstis (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Karolis Kolakauskas (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas), Gediminas Abaris (valtornė), Linas Valickas (smuikas), Tomas Petrikis (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė), Dainius Rudvalis (kontrabosas), pirmame koncerte atlikę Johanno Nepomuko Hummelio, Ludwigo van Beethoveno ir Ignazo Moscheleso kūrinius.

Lietuviška muzika

Muzikologas, Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas Darius Kučinskas pabrėžia: „Savo tautos ir šalies istorijos pažinimą laikau vienu svarbiausių atsakingo žmogaus bruožų.“ Jau ne kartą cituotas muzikologas, kompozitorius Vladas Jakubėnas beveik prieš 100 metų teigė apie būtinybę kiekviename koncerte atlikti bent vieną lietuvišką kūrinį. Deja, to vis dar nėra – savo muzikos nevertina klausytojai, dažnai ir atlikėjai, rinkdamiesi laiko patikrintus, populiarius kūrinius, pamiršdami, kad istorijos ir meno nepasirinksi, ir nesiimdami publikos supažindinti su rečiau atliekamais kūriniais.

Vis dėlto situacija nebloga. 40 metų grojančio Kauno styginių kvarteto – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), penkiolika – Eglė Lapinskė (altas), penkerius – Aistė Mikutytė (II smuikas) – violončelininkas Saulius Bartulis Kauno kompozitorių kūrinių grojimą vadina moraline užduotimi, didžiąją dalį jų įrašytos muzikos sudaro Kauno kompozitorių ir Vidmanto Bartulio muzika.

Sausio pabaigoje Kaune grojusi unikali menininkų pora Gabija ir Mykolas Natalevičiai pristatė fortepijoninės muzikos koncertą „Sustojęs laikas“, kuriame – vokiečių kompozitoriaus ir pianisto Hanso Otte „Garsų knyga“, V. Bartulio „Ūkanos“ ir „Hanami“, M. Natalevičiaus improvizacijos, skambėjusios kartu su jo kūriniais „Svajingai“ ir „Psalmė“.

Širdį džiugino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleisti iki šiol nežinoti, muzikologės Živilės Tamaševičienės atrasti ir leidiniui parengti Juozo Naujalio motetai, kuriuos Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje balandžio 10 d., Verbų sekmadienio vakarą, atliko mišrus jaunimo choras „Exaudi“ (meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė) ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos choras (vadovė Živilė Tamaševičienė).

Spalio 19 d. koncerte-dedikacijoje „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“ A. Kubiliūno, Algirdo Bružo, Gintaro Samsono, Zitos Bružaitės, Algirdo Klovos, Kęstučio Bieliuko, Antano Jasenkos, Alvido Remesos ir Nijolės Sinkevičiūtės kompozicijas atliko Joana Gedmintaitė ir Mindaugas Zimkus, Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Eglė Lapinskė, Saulius Bartulis, Roma Jaraminaitė, Motiejus ir Mykolas Bazarai ir Aušra Klovaitė-Berezinienė.

Itin išskirtinis buvo spalio 21 d. brolių Dainiaus ir Aido Puodžiukų koncertas „Žvilgsniai atgal“, kuriame jie pristatė vis dėlto per retai Lietuvoje atliekamą lietuvių išeivių muziką – Jeronimo Kačinsko, Jono Švedo, Kazimiero Viktoro Banaičio sonatas smuikui ir fortepijonui. Nors, regis, apie lietuvių išeiviją nuolat leidžiamos monografijos, vis dar trūksta informacijos, išleistų natų, daug kas prapuolę visiems laikams. Tad viltingai nuskambėjo menininkų pažadas sonatas įrašyti.

Šių metų šiuolaikinės muzikos festivalyje vyko „Baltijos muzikos dienos“. Lapkričio 6–19 d. devyniuose koncertuose grojo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Austrijos atlikėjai, koncertai vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, festivalis prasidėjo „Drobės“ fabrike, baigėsi Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje. Lietuviškos festivalio premjeros – austrų ansamblio NAMES atliktos Ramūno Motiekaičio „Melancholijos erdvės“, Kauno miesto simfoninio orkestro – Mariaus Baranausko „Amžinoji melodija“, Klaipėdos kamerinio orkestro ir Sergejaus Okruško (klavesinas) – Ričardo Kabelio „Opus parabellum“, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro – Dominyko Digimo „swells, pines, rustles...“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“, Žibuoklės Martinaitytės „4 Forces“, Latvijos radijo choro – Ž. Martinaitytės „Aletheia“. Festivalio koncertuose išsiskyrė Ž. Martinaitytės „Hado zona“, kurią filharmonijos vestibiulyje atliko ansamblio „Synaesthesis“ nariai Artūras Kažimėkas, Simonas Kaupinis, Arnas Kmieliauskas, Donatas Butkevičius, Marta Finkelštein, erdvinio sprendimo kūrėja Akvilė Anglickaitė, šviesos dailininkas Valdas Latonas.

Karo ženklai

Visų mūsų gyvenimą pakeitė karas Ukrainoje, besitęsiantis jau dešimt mėnesių. Tada, vasario 24 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje minint Estijos nepriklausomybės dieną, kartu su KMSO grojo Lietuvos ir Estijos atlikėjai. Iki dabar atsimenu ašaras muzikantų ir klausytojų akyse, kaip vilties maldai skambant Myroslavo Skoryko „Melodijai a-moll“ ir ovacijas tvirtai apsikabinusiems D. Kuznecovaitei ir estams E. Pehkai ir Ü. Krigului. Per dešimt mėnesių, regis, turėjome laiko perdėlioti prioritetus ir atsisakyti inertiškumo koncertų erdvėse.

Kūčių dieną sukako dešimt mėnesių, kai, pamindama XXI a. įprastus susitarimus, Rusija įsiveržė į Ukrainą. Didžiosios metų šventės daugeliui Ukrainos žmonių nėra nei šiltos, nei jaukios, nei artimųjų apsuptyje. Tik mūsų medijose – šventinės reklamos, akcijos, koncertai ir fejerverkai... Nors, regis, visiems turėtų būti aišku, kad geriausia šių metų dovana – taika ir auka Ukrainai.

Teatro renginių gausa startavo atšilus orams ir miestiečiams ėmus vis daugiau laiko leisti lauke, ypač miesto centrinėse gatvėse. Ši vasara buvo visiškai kitokia nei ankstesnės – it žaisdamas kokį kompiuterinį žaidimą, kas savaitę ar net kasdien stengeisi suspėti surasti tiek teatrų pastatuose, tiek visuomeninėse ir viešoje erdvėse pasklidusius scenos menų pasirodymus. Daugiausia kalbu apie tarptautinius šiuolaikinių scenos menų festivalius, vykusius vasarą ir rudenį. Jie šiemet buvo iš tiesų įspūdingi, leidę pakviesti pačių įdomiausių ir žinomiausių užsienio menininkų, kurie stebino savo kūrybingumu ir profesionalumu.

Tai ir Kauno valstybiniame lėlių teatre vykęs tarptautinis 22-asis lėlių teatrų festivalis, tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, tarptautinis 32-asis šokio festivalis „Aura“. Buvo labai įdomu, niekur neišvykus, tiek teatre, tiek gamtos apsupty susipažinti su dominuojančiomis lėlių teatro, šiuolaikinio cirko ir šokio tendencijomis tarptautiniu mastu. Festivalinių savaičių metu kasdien peržiūrėjus po kelis ar daugiau skirtingų šokių spektaklius tai pajusti nebuvo sudėtinga. Šiame kontekste savus projektus pristatę lietuvių kūrėjai kai kuriais atvejais nusileido, o kai kuriais ir pranoko užsienio kūrėjus.

Įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, leidžiantis tiesiog būti savimi.

Tačiau visų šalių menininkai vaidinimuose kalbėjo apie šiandienos žmonijos globalias problemas – karą, socialinius iššūkius, savirealizaciją, psichikos būsenas, istorijos santykį su dabartimi, žmogaus ir dirbtinio intelekto sandūra, žmogaus kūno ir visatos tyrimus, metafizines patirtis ir kt. Paskatino besikeičiančiame pasaulyje iš naujo permąstyti tokias pamatines sąvokas kaip namai, laimė, žmogiškumas, gyvenimo prasmė. Nesvarbu, ar tai buvo perteikta lėlėmis, judesiais ar akrobatiniais triukais. Vaikams ar suaugusiesiems suprantama kalba.

Ypač išsiskyrė šiemet grandioziniu tapęs ketvirtasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, vykęs Kaune ir Kauno rajone liepą ir rugpjūtį. Prieš prasidedant festivaliui teko nerimauti, kad galbūt Kauno publika nebus pasiruošusi pakankamai svetingai priimti užsienio svečių – vengs lankytis jų pasirodymuose, bijodami jų nesuprasti ar tiesiog neturėdami galimybės, nes tai buvo vasaros atostogų metas. Kaip rodė ankstesnių metų praktika, buvo prisibijoma eiti į šiuolaikinio scenos meno festivalius, itin vykstančius ne teatro erdvėse. Šiam festivaliui pasibaigus, galima tik stebėtis lankomumo rekordu – jame apsilankė apie 20 tūkst. žmonių. Buvo galima išvysti įvairių scenos krypčių spektaklių urbanistinėse miesto erdvėse ar gamtos apsupty – šiuolaikinių cirko, šokio, dramos teatro, operos, gatvės teatro, imersyvaus teatro, performanso ir kt. Lankėsi įvairaus amžiaus žmonės – nuo mažiausiųjų iki senjorų. Nesutrukdė net karščiai.

Nepamiršiu, kaip kepinant saulei greta „Žalgirio“ arenos teko laukti eilėje, norint apsilankyti čia pastatytoje betoninėje mažytėje vaistinėlėj“ – Nyderlandų teatro ir vizualaus meno kūrėjo Drieso Verhoeveno instaliacijoje „Happiness“. Čia buvo galima išvysti humanoidę (tikrą robotą, kurio paprastai nepamatysi), pasakojančią apie laimę ir galimybę ją patirti dirbtiniu būdu – vaistais ir psichotropinėmis medžiagomis. Stovėjai įkaitusioje būdelėje priešais šią į žmogų panašią, judančią ir kalbančią, bet bedvasę būtybę, baisėjaisi ir jutai, kaip veidu ir nugara teka prakaito srovelės, tokios svetimos regimam sausam, jokio nuovargio nejuntančiam robotui. Stiprūs potyriai aplankė ir sėdint specialiai miesto centre pastatytuose bokštuose – cirko palapinėse, kuriose metafizinio cirko kūrėjas, akrobatas prancūzas Borisas Gibé stebino nyrio į žmogaus kūną ir sielą gyliu. Į minėtus renginius buvo ne taip paprasta patekti, žmonių susidomėjimas buvo didžiulis.

Stebino ir tai, kad žmonės noriai lankėsi ir spektakliuose, kuriuose reikia įsitraukti į veiksmą, kuriuose negalima likti sėdinčiu stebėtoju. Žiūrovai nepaisė ir to, kad kai kurių jų metu galėjo susipurvinti drabužius, būti aplieti vandeniu ar patirti kitokį fizinį diskomfortą. Priešingai, noriai šoko, dainavo, ėjo užrištomis akimis, braidė po vasarišką purvą, ragavo keistus valgius ir maudėsi vandens voniose. Džiugu, kad nepabijota išeiti iš emocinio ir fizinio komforto zonos, leistis patirti tai, ką paprastai galime tik įsivaizduoti. Kad ir dabar prasidėsiantį karą mūsų šalyje. Kaip mes elgtumės? Kaip jaustumės? Tai leido patirti ispanų trupė „Kamchàtka“ pasirodyme „Fugit“. Stiprių emocijų leidęs patirti gatvės teatro spektaklis žiūrovus pavertė pabėgėliais, besislapsčiusiais Kauno centro pastatuose ir gatvėse. Ką reiškia būti užrakintam tamsoje rūsy su nepažįstamais žmonėmis, koks yra duonos gabalėlio, kuriuo reikia dalytis su kitais, kąsnio skonis galima įsivaizduoti, bet tau patirti – visai kas kita.

Tai – tik keli labiausiai įsiminę festivalio „ConTempo“ pavyzdžiai, tapę vienomis įsimintiniausių šių metų vasaros akimirkų. Šiemet ir scenos menų kūrėjai, ir žiūrovai įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra gana įdomus, žaismingas, aktualus, suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, nereikalaujantis specialaus pasiruošimo ar net apsimetimo, o leidžiantis tiesiog būti savimi. O ir parepetuoti tas nepatogias ir kritines realias situacijas, kurios galėtų nutikti, bet tu jau žinosi, ko tikėtis, kaip išlikti ir kokių klaidingų sprendimų imtis nereikėtų.

Negalima nepasidžiaugti ir spektakliais, kuriuos šiemet kūrė bendros užsienio ir lietuvių kūrėjų pajėgos. Neabejotinai vienas svarbiausių spektaklių – žinomiausio pasaulyje teatro režisieriaus, amerikiečio Roberto Wilsono, Vokietijos D’haus teatro Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus) ir Nacionalinio Kauno dramos teatro bendras darbas „Dorianas“. Spektaklis leido ne tik mūsų teatro puikius aktorius Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką pamatyti visiškai naujai, bet ir pajusti mūsų teatro kitoniškumą Europos ir viso pasaulio kontekste, prisiliesti prie amerikietiško teatro tradicijos. Tai spektaklis, kurio negalima nepamatyti.

Dar ilgai prisiminus 2022-uosius lydės daug brangių, gražių prisiminimų. Aukščiausio lygio tarptautiniai pasirodymai, užsieniečių būriai Kauno gatvėse ir kavinėse, lietuvių smalsumas ir atvirumas. Mėgstu keliauti ir Kaune trūkdavo to jaukaus tarptautinio šurmulio, kuris gaubia didesnius miestus, kuriuose mėgėjiški ir profesionalūs pavienių atlikėjų scenos menų pasirodymai gatvėse ir aktyvūs žiūrovai – kasdienio gyvenimo dalis. To tekdavo pasigesti sugrįžus į gimtąjį miestą. Šiemet visa tai patirti buvo galima ir žymiai sušiuolaikiškėjusiame Kaune.

Norisi padėkoti Kauno teatrams, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, minėtųjų festivalių komandoms ir kitų individualių projektų, tapusių ar netapusių „Kaunas – 2022“ programos dalimi kūrėjams. Tai buvo galinga ir lemtinga pažintis su šiuolaikiniais scenos menais, kuri, labai norisi tikėti, ne vien aidės, bet ir tęsis toliau.

Šokio teatro „Aura“, pakrikštyto Kauno kultūros simboliu, vadovė Birutė Letukaitė džiaugiasi pagaliau įvyksiančiu gyvu susitikimu su teatro žiūrovais – gegužės 21 d. 19 val. verslo centre BLC, organizuojamas „auriečių“ kūrybos vakaras. Tarptautinės, visada inovatyvios trupės choreografė, žiūrovams žada įsimintiną prisilietimą prie išsiilgto profesionalaus judesio meno.

Po rudenį įvykusio Tarptautinio šokio festivalio, teatrui šis renginys pirmasis, organizuojamas uždaroje erdvėje. Kiek anksčiau, šį pavasarį, šokėjus jau buvo galima sutikti „Laimės dienos“ renginiuose, „Šokio dienos“ akcijoje Šilainių mikrorajone. Šįkart, ypatingam pasimatymui su publika teatro prožektorių šviesoje, ruošiamasi iš peties: „Scenoje kursime tarp kasdienybės ir teatro balansuojančią atmosferą – tarsi pasirodymą, tarsi jo repeticiją, kas suteiks galimybę šokėjus pamatyti iš labai arti, organiškus ir laisvus. Kol scenos pakraštyje balerinos ruošis pamokai, jos centre, atletiškų šokėjų duetas gliaudys riešutus. Pirštai iš Australijos brazdins gitarą, o prancūziškos lūpos kreipsis į publiką niūniuojama melodija“ – šokio žanro ribas peržengiančio renginio programos fragmentais dalinosi choreografė B. Letukaitė.

„Auros“ nuotr.

Vakaro metu bus pristatytos šešios į choreografinę visumą apjungtos šiuolaikinio šokio miniatūros, šokėjų kurtos nuo pat karantino pradžios. Autentiška, dar niekur nerodyta choreografija perteiks izoliacijos išgyvenimus, tarpusavio santykių niuansus, kvies persvarstyti žmogiškąsias egzistencines dilemas. Nuo 2020 m. vasaros iki šiandien, „Auroje“ dirba aukšto meistriškumo šokėjai iš Kinijos, P. Korėjos, Australijos, Prancūzijos, Ispanijos, Albanijos, Italijos, Lietuvos.

Scenoje kursime tarp kasdienybės ir teatro balansuojančią atmosferą.

Gegužės 28 dieną Vilniaus „Menų spaustuvėje“ pasirodymus teatro erdvėse pratęs siurrealistinis belgų choreografo Brandon'o Lagaert'o kurtas šokio spektaklis „Deginanti trintis“. Žiūrovai, mieliau besirenkantys renginius gryname ore, kviečiami pamatyti nemokamą teatro trupės pasirodymą jau šį šeštadienį, Kauno miesto gimtadienio metu. Adresu Nemuno g. 20A, prie teatrui dedikuotos menininko Lino Kaziulionio tapybos ant pastato sienos, įvyks specialus šokėjų pasirodymas, vėliau persikelsiantis į Laisvės alėjos šurmulį.

Tris dienas – rugsėjo 18–20 dienomis ­– šurmuliuosiantis festivalis šventinę nuotaiką paskleis visoje Palangoje. Vaikai, jaunimas, senjorai – labai įvairaus amžiaus šokėjai šventine nuotaika bei savo energija pakerės kiekvieną.

Šventinė nuotaika po Palangą pasklis jau penktadienį – Vytauto gatvėje nusidrieks tautodailininkų bei amatininkų mugė, kurioje pirkėjų lauks daugiau nei šimtas prekeivių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Čia visą savaitgalį nuo 10 val. iki 20 val. bus galima ne tik į kitus pasidairyti bei save parodyti, bet ir įsigyti įvairių tautodailininkų dirbinių, kulinarinio paveldo gardumynų, įvairių papuošalų bei aksesuarų, susipažinti su senaisiais amatais. Mugėje nestigs rudeniškų akcentų, čia bus galima įsigyti įvairių sodinukų. 

Šeštadienį po Palangą pasklis tautiniais drabužiais pasidabinę šokėjai, į kurortą suvažiavę ne tik iš įvairių mūsų šalies miestų, bet ir iš kaimyninės Latvijos. Šiais metais sulaukta didžiulio meno kolektyvų susidomėjimo festivaliu „Palangos miestely“, ir tai, pasak šio renginio sumanytojos bei organizatorės, Palangos kultūros ir jaunimo centro liaudiškų šokių kolektyvų „Bočiai“ bei „Banguolis“ vadovės Janinos Serapinienės, nestebina.

„Dėl koronaviruso meno kolektyvai buvo laikinai sustabdę savo veiklą, nerepetavo, tad dabar visi yra išsiilgę pasirodymų, pasibuvimo kartu. O mums, palangiškiams, bus labai smagu ir įdomu į juos pažiūrėti“, – kalbėjo J. Serapinienė.

Pajūryje susiburs dvidešimt liaudiškų šokių kolektyvų. Žiūrovų dėmesio lauks Rygos (Latvija) liaudiškų šokių grupė, taip pat – šokėjų kolektyvai iš Vilniaus, Birštono, Panevėžio, Telšių, Akmenės, Ignalinos, Marijampolės, Grigiškių, Elektrėnų, Šiaulių, Rietavo, Salantų, Darbėnų. Be abejonės, festivalyje dalyvaus ir šeimininkai – Palangos miesto šokių kolektyvai: Palangos kultūros ir jaunimo centro liaudiškų šokių kolektyvai „Bočiai“ ir „Banguolis“ bei Trečiojo amžiaus universiteto Europos šokių grupė „Jūrė“.

Kviečiame nepraleisti išskirtinės galimybės pasiklausyti nuotaikingos muzikos, o gal kartu ir pašokti naujai sutvarkytoje Kurhauzo aikštėje.

Šeštadienį, rugsėjo 19 d., 13  val. visi festivalio dalyviai susiburs Grafų Tiškevičių alėjoje bei tęs ankstesnių festivalių metu pradėtą tradiciją – sušoks bendrą šokį. Po jo iškilminga festivalio dalyvių eisena pajudės link Nepriklausomybės aikštės (Jūratės gatvės ir Vytauto gatvės sankirtoje, prie muzikinio fontano), kur vyks festivalio „Palangos miestely“ atidarymas.

Netrukus po to liaudiška muzika bei tautiniais drabužiais pasidabinę šokėjai pasklis po miesto centro viešąsias erdves. Visą dieną nuo 13.45 val. iki 18.30 val. liaudiškų šokių kolektyvai savo pasirodymus rengs įvairiose vietose – šokėjus bus galima išvysti ties Kurhauzu, centrinėje miesto aikštėje, taip pat – Nepriklausomybės aikštėje. O vakare, 18.30 val., Kurhauzo terasoje festivalį užbaigs viena iš populiariausių Lietuvos tradicinės muzikinės kultūros atstovių – tautiška kapelija „Sutaras“.

„Sutaras“ – vienintelis Lietuvos meno kolektyvas, po Nepriklausomybės atkūrimo reprezentavęs mūsų šalies muzikinę kultūrą net šešiose Pasaulinėse EXPO parodose.

Organizatorių nuotr.

„Tad kviečiame nepraleisti išskirtinės galimybės pasiklausyti nuotaikingos muzikos, o gal kartu ir pašokti naujai sutvarkytoje Kurhauzo aikštėje“, – kalbėjo J. Serapinienė.

Sekmadienį miesto centre šurmuliuos mugė, o meno kolektyvai bus pakviesti dalyvauti specialiai jiems skirtoje programoje – liaudiškoje mankštoje bei kitose atrakcijose pajūryje.

Festivalio „Palangos miestely“ sumanytoja bei organizatorė neabejoja, kad kiekvienas, savaitgalį apsilankęs Palangoje, liks maloniai nustebintas ne tik kurorte tvyrančios šventinės nuotaikos, bet ir meno kolektyvų pasirodymų.

„Tai – puiki proga pasisemti geros nuotaikos bei energijos iš šokėjų, taip pat – pasigrožėti liaudies šokiais, tautiniais drabužiais. Atrasite atlikėjus nuo vaikų, jaunimo iki senjorų amžiaus kolektyvų. Tad maloniai kviečiame pasižmonėti, pasišokti ir smagiai praleisti savaitgalį Palangoje“, – kalbėjo J. Serapinienė.

„Imagine“ – tai legendinės Džono Lenono (John Lennon) ir grupės „The Beatles“ dainos pavadinimas. Esminiai jos žodžiai – taika, meilė, laisvė tapo svarbiausiomis hipių judėjimo idėjomis ir visais laikais yra aktualūs, svarbūs kuriantiems žmonėms, tačiau šiais metais laisvės, demokratijos, nepriklausomybės idėjos – ypač aktualios, jos tarsi sklando, virpa ore, prasiverždamos ir madose, ir politiniuose, socialiniuose įvykiuose. Kaip dainavo „bitlai“, „viskas ko jums reikia – tai meilė“.

„Meilės reikia įvairių poreikių ir amžiaus žmonėms, ji yra bendruomeniškumo pagrindas“, – įsitikinę Sonata ir Henrikas Žižiai, antrus metus organizuojantys hipiškos dvasios Malūno bendruomenės dienos renginį.

S. ir H. Žižiai jau daug metų kviečia klaipėdiečiuis originaliai švęsti Džono Lenono gimtadienį, o šiemet jie organizuoja renginių ciklą ir ragina ne tik kūrybiškai pasiruošti išskirtiniam kultinio atlikėjo 80-mečio vakarėliui, bet kūrybiškai nuspalvinti savo kasdienybę.

„Malūno bendruomenės dienos renginys bus graži įžanga, impulsas kūrybiškumui prasiveržti, o vėliau jį atskleisti kviesime į Gluosnių kūrybines dirbtuves, kurios vyks nuo rugsėjo 14 iki spalio 9 dienos. Spalio 10-ąją, Dž. Lenono gimtadienio dieną, pristatysime spalvingus kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir šėlsime „bitliškos“ muzikos vakarėlyje“, – anonsavo renginių ciklą S. ir H. Žižiai.

Organizatorių nuotr.

Organizatoriai pasidžiaugė, kad antrus metus rengiamas Malūno bendruomenės dienos renginys jau turi savitą stilių.

„Tai bendruomenės šventė, kurioje aktyviausiai dalyvauja aplinkinių rajonų gyventojai. Mūsų tikslas – suburti skirtingas kartas, kad jų atstovai bendrautų ir dalintųsi savo žiniomis, patirtimi, kūryba, entuziazmu. Labai didžiuojamės, kad „Sendvario“ progimnazijos bendruomenė, kurioje gimė šio renginio idėja, tapo aktyviais mūsų partneriais organizuojant laisvos, kūrybiškos dvasios šventę“, – sakė S. Žižienė.

Pasak pašnekovės, Malūno bendruomenės dienos renginio erdvė bus skirta bendruomenės nariams pristatyti savo kūrybą, rankų darbo dirbinius, o kartu ir ko nors naujo išmokti, susipažinti su įvairiomis kūrybinėmis veiklomis. Labai džiaugiamės, kad organizuoti šias veiklas mums jau padeda „Gluosnių kūrybinių dirbtuvių“ absolventai, sėkmingai plėtojantys savo kūrybinius verslus.

„Skatiname ir kviečiame renginio dalyvius jaustis laisvai, improvizuoti, apsirengti spalvingais 70-ųjų stiliaus drabužiais. Bus daromos fotosesijos, o stilingiausi ir išradingiausi bus apdovanoti asmeninėmis profesionaliomis fotosesijomis“, – žadėjo S. Žižienė.

Pasak organizatorių, šeštadienį nuo 12 iki 18 val. „Sendvario“ progimanazijos stadione veiks tekstilės dirbtuvės, kuriose bus galima atsinaujinti, pagyvinti savo drabužius hipiškais akcentais, vyks vilnos vėlimo pamokėlės, bus pinamos draugystės apyrankės, kuriami galvos papuošalai, vyks laimės akmenėlių su vilna edukacija, bus eksponuojamos gamtos objektų instaliacijos. Veiks ir uniformų turgelis, „steam“ menų kampelis. Bus paišomi veideliai, „Grožio akademijoje“ atskleidžiamos veido priežiūros paslaptys.

Taip pat renginio dalyviams bus pasiūlytos įvarios aktyvios, sportinės veiklos. Vyks sunkiosios atletikos, karatė, aerobikos pristatymai, golfo rungtys, bus pastatytas labirintas orientaciniam sportui.

15 val. visus Malūno bendruomenės dienos dalyvius organizatoriai pakvies sukurti bendrą šokį. Jo metu žmonės sustos į Taikos ženklo (pacifikos) figūrą, kuri bus fiksuojama iš viršaus.

„Šis ženklas – tai simbolinė šios renginio idėjos – laisvės, meilės ir taikos deklaracija“, – sakė S. ir H. Žižiai.

Nuo 15.30 val. renginio dalyvius autorinėmis dainomis ir muzika džiugins atlikėja „YEVA Deli“, „Poezijos medžiotojai“, Jonas Baltokas ir „JieDU“.

Po spalvingo Malūnų bandruomenės dienos renginio klaipėdiečius, kuriems artima „hipiška“ pasaulėžiūra, S. ir H. Žižiai kviečia į „Gluosnių kūrybines dirbtuves“. Šiose dirbtuvėse kursime kostiumus „bitlišku“ stiliumi ir atributiką su gėlių vaikų, meilės, laisvės ženklais, rengsime muzikinius pasirodymus, vyks foto ir videosesijos.

Užsiėmimai vyks „Gluosnių kūrybinėse dirbtuvėse“ (Daržų g. 1 / Šaltkalvių g. 3), „Apeirono teatre“, Kultūrų komunikacijų centre ir kitose senamiesčio erdvėse. Pasiruošti Dž. Lenono gimtadieniui ketiname suburti platų ir įvairų klaipėdiečių ratą, ypač kviečiame jaunuolius, kurie nori praplėsti savo muzikinį akiratį ir išbandyti drabužių dizaino, tekstilės, fotografijos, video, muzikos sritis, kurias galbūt ketina ateityje studijuoti“, – kvietė S. ir H. Žižiai.

80-asis Dž. Lenono gimtadienis šiemet bus plačiai švenčiamas visame pasaulyje. Žižiai tikisi, kad pavyks surengti išskirtinį įvykį ir Klaipėdoje.

„Planuojame ne tik vakarėlio muzikinį takelį, bet ir įspūdingą šou su eisena per Klaipėdos senamiestį, kūrybinių dirbtuvių metu sukurto filmo pristatymu“, – intrigavo H. Žižys.

Papasakokite apie baleto trupę.

Mūsų trupė maža, bet greitai auganti. Spektaklių labai daug ir statomi nauji, vis sudėtingesni ir ambicingesni. Turbūt pastebėjote, kad baleto linija Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo labai pastebima ir vis ryškėja. Baleto trupėje buvo likę šeši šokėjai, dabar jų – jau 27. Stengiamės įžvelgti kiekvieno galimybes: tiek trupės senbuvio, tiek ir naujoko. Ir pagrindinį  vaidmenį čia galima gauti greičiau, nors kitose trupėse jo tektų ilgai laukti. Tam tikra prasme tai rizika: gerai nepamatavus jėgų ir šokėjui paskyrus per sudėtingą vaidmenį, menininkas gali tiesiog „sudegti“ – nebenorėti šokti, prarasti pasitikėjimą savimi...  Tačiau kol kas mūsų sprendimai pasiteisina.

Artėjančiame „Eglės žalčių karalienės“ spektaklyje išvysime daug debiutų?

Kruopščiai rinkomės, kas gali šokti šio spektaklio pagrindinius vaidmenis. Rugsėjo 10 d. Žvejų rūmuose Eglės partija pirmą kartą patikėta ukrainiečių šokėjai Irynai Suslo, kurią peržiūros metu įsidėmėjo ir pas mus statomo šokio spektaklio „Faustas“  choreografas Robertas Bondara. Tikimės, kad I. Suslo debiutas bus ne mažiau sėkmingas nei anksčiau Eglę šokusių solisčių Julijos Stankevičiūtės ir Aušros Krasauskaitės. I. Suslo atvyko iš Kijevo, kur liepą Serge’o Lifario choreografijos koledže baigė baleto klasę. Galimybės šokti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje ji laukė ir siekė ištisus metus, nes čia šoka jos širdies draugas Ilya Temchenko... „Eglėje žalčių karalienėje“ jis atliks Ąžuolo partiją, o dar viena trupės naujokė Oleksandra Borodina bus Drebulė. O. Borodina su pagyrimu baigė tą patį Kijevo Serge’o Lifario choreografijos koledžą, jau stažavosi Amsterdame. Džiugu, kad pavyksta atrasti šokio „perliukų“.

„Eglė žalčių karalienė“ / M. Aleksos nuotr.

Eglės sesėmis spektaklyje taps Eiva Dobilaitė ir Daria Verovka. D. Verovka šiame pastatyme jau yra repetavusi ir Drebulę, ir net pačią Eglę. Sparčiai tobulėja ir šokėjas Artem Kolbasinskyi: spektaklyje jis atliks Tėvo vaidmenį. Pamenu,  pirmą darbo mūsų trupėje pusmetį jis dar mąstė, dairėsi aplink, svarstė, ar jam čia patinka. Bet prieš karantiną sustiprėjo, šovė aukštyn. Pavasarį, kai trupė repetuodavo virtualiai, daug dėmesio buvo skiriama kūno stiprinimo pratimams. A. Kolbasinskyi – akivaizdus pavyzdys, kiek daug naudos tai davė. Šokėjas puikiai atsiskleidė ir jau šį sezoną rodytame šokio spektaklyje „Altorių šešėly“, kur atliko Varioko vaidmenį. Šiame spektaklyje jam teko tikriausiai sunkiausia užduotis iš visų trupės naujokų. 

Ar turime ir daugiau naujų šokėjų?

Muzikinio teatro trupėje karjerą pradėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventai: Ksenija Jermakova, Airisė Gudonytė, Pavel Berezovskij. Rugsėjo 10-osios „Eglės žalčių karalienės“ spektaklyje, vandens pasaulio scenoje, jie pirmą kartą išeis į Žvejų rūmų didžiąją sceną.

„Spragtukas“ / M. Aleksos nuotr.

Baleto repetitorius, buvęs trupės šokėjas Ričardas Jankevičius atranda vis naujų būdų, kaip sparčiau treniruoti naujokus bei įvesti juos į repertuarinius spektaklius. Šokėjai studijuoja spektaklių vaizdo įrašus, gauna vertingų patarimų bei užduočių ir, žinoma, daug dirba individualiai. Šokėjai sugeba netgi tuo pačiu metu repetuoti skirtingas vieno spektaklio partijas. Tai sudėtingas darbas, reikalaujantis ypatingo R. Jankevičiaus profesionalumo ir koncentracijos. Dėkingi esame ir „Eglės žalčių karalienės“ Žilvino vaidmens atlikėjui Mantui Černeckui, ir buvusiai LNOBT balerinai, Muzikinio teatro Baleto meno vadovei J. Lebedevai, kurie daug padeda spektaklio solistams.

Kuo bus ypatingas naujas sezonas?

Strateguojame trejus-penkerius metus į priekį, bet gyvename šia diena. O ji kaskart kitokia. Naujas sezonas bus labai intensyvus: tik sparčiai žengdami per metus galime pasiekti tai, ko kitos trupės pasiekia per kelerius metus. 

KVMT baleto trupė. / O. Kasabovos nuotr.

Visą baleto trupę scenoje vienu metu išvysite naujo sezono šokio spektaklyje „Graikas Zorba“. Šiemet dėl pandemijos negalėsime pasikviesti užsienio baleto žvaigždžių, nes joms tektų karantinuotis dvi savaites. Tad pagrindines partijas atliks mūsų trupės šokėjai: Zorbos – M. Mordasov, Marinos – D. Verovka, Džono – I. Temchenko, R. Semenenko, Manoliou – A. Gyozalyan, kviestinis – M. Černeckas. Masiniuose šokiuose pasirodys ir naujokai, atvykę iš Ukrainos, Bulgarijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos teatrų bei Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus. 

Pagaliau išvysime seniai žadėtą projektą „Dėmesio! Baletas“?

Į spalio 22-ąją jis atkeltas iš balandžio 29-osios, Tarptautinės šokio dienos. Toks koncertas, sudarytas iš daugiau kaip pusmetį pačių trupės šokėjų kurtų choreografinių kompozicijų, vyks pirmą kartą. Artistams tai bus puiki proga atsiskleisti kaip choreografams, kostiumų ar šviesų dailininkams – žodžiu, viso miniatiūrinio spektaklio kūrėjams. Savo kompozicijas ruošia E. Dobilaitė, D. Verovka ir kt. Naują choreografinę kompoziciją pristatys  ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota choreografė A. Krasauskaitė. Tikiuosi, renginys taps tradiciniu, nes „Dėmesio! Baletas“ repertuare suplanuotas ir 2021 m. balandžio 29 d.  

„Graikas Zorba“ / „Prokadro“ nuotr.

Nekantriai lauksime „Fausto“ premjeros.

Šį šokio spektaklį Muzikiniame teatre stato žinomas lenkų choreografas, Poznanės Didžiojo teatro baleto meno vadovas R. Bondara ir scenografė, kostiumų dailininkė Martyna Kander. R. Bondara jau repetevo su mūsų baleto trupe liepos mėnesį. Noriu pasidžiaugti choreografo tyliai ištartu teiginiu, kad Muzikinio teatro trupė jo nenuvylė, ji sparčiai auga ir yra labai perspektyvi. Iki premjeros R. Bondara į Klaipėdą darbui su trupe atvyks dar du kartus. „Fausto“ solistai kol kas nėra atrinkti, bet tai bus mūsų trupės šokėjai. Džiugina tai, kad choreografui dauguma šokėjų atrodo daug žadantys, todėl jis ir neskuba skirstyti vaidmenų, suteikia šansą pasistengti ir kiekvienam tikėtis pagrindinės partijos. 

Kada išvysime šokio spektaklį „Spragtukas“?

Gruodžio 11 d. „Švyturio“ arenoje, o gruodžio 18 d. – Vilniaus „Siemens“ arenoje. Gruodžio 6 d. Žvejų rūmuose  rodysime edukacinę šio spektaklio versiją. Klaros partiją joje pirmą kartą atliks O. Borodina, jos partneris bus pernai „Spragtuke“ žibėjęs M. Mordasov. Spragtuko-Princo partiją  šįmet pirmą kartą šoks ir R. Semenenko, su pagyrimu baigęs baleto studijas Ukrainoje. O štai pernai Klarą šokusi K. Tykhonova, deja, mūsų trupę paliko, Klaipėdoje sutikusi savo širdies Princą... Žiūrovai myli šokėjus ne tik ant scenos.

Gera naujiena, kad „Spragtuko“ choreografas Kirill Simonov sugrįžta dirbti į Klaipėdą. Koks bus jo naujas spektaklis? 

Rengiame ypatingą premjerą, ypač tinkančią Švento Valentino dienai. Vasario 14 d. visų laukiame S. Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“. Jį ir statys K. Simonov, pernai nudžiuginęs originaliu „Spragtuko“ pastatymu Lietuvos arenose. Naują pastatymą jis taip pat kurs didelėms erdvėms –  Švyturio ir „Siemens” arenoms. Tačiau spektaklį bus galima pritaikyti ir mažesnei scenai: balandį „Romeo ir Džuljetą“ jau rodysime Žvejų rūmų scenoje.

A. Liškauskas. / O. Kasabovos nuotr.

Šokio spektaklis bylos apie meilę be įprasto saldumo: juk ne visos karštų jausmų istorijos baigiasi gerai. „Romeo ir Džuljeta“ atspindės ne tik meilę, aistrą, bet ir neapykantą, mirtį.

Pasaulyje žinomo choreografo K. Simonovo noras vėl statyti spektaklį Klaipėdoje leidžia mums didžiuotis savo trupe, nes šis kūrėjas garsėja reiklumu šokėjams.