– Kas tau pats seksualiausias futbolininkas?

– Dėl seksualiausių žaidėjų – po to, kai Sergio Ramos nepateko į Ispanijos rinktinės sąrašą, o karjerą joje baigė Gerard Pique, čempionate labai trūks vyriško grožio, tai bent tikiuosi, kad galutinėje Prancūzijos rinktinės sudėtyje liks Olivier Giroud. Prancūzijos rinktinė, kaip ir bet kuri kita čempionato komanda, gali patikti, gali nepatikti, bet jeigu O. Giroud jums nėra gražiausias Europos čempionato futbolininkas, tai jūs neturite ne tik akių, bet ir širdies.

– Ar moterų futbolas yra seksi?

– Atsakymas į šį klausimą negali neskambėti seksistiškai. Bet galiu pasakyti, kad praėjusį moterų pasaulio čempionatą žiūrėjau su didžiuliu įdomumu, nes pats futbolas aukšto lygio, įdomus, daug kovos, daug buvo intrigos, įdomių asmenybių.

– Ar tavo žmona stebi futbolą, ar su ja diskutuojate, ginčijatės?

– Dabar jau rečiau, bet ikikovidiniais laikais dažnai kartu eidavome į stadioną pažiūrėti, kaip žaidžia Vilniaus „Žalgiris“. Žmona turi keletą palaikomų komandų, keletą mėgstamų žaidėjų, visada palaiko Lietuvos rinktinę, esame kartu buvę ir išvykose, ir namų rungtynėse. Labai daug ginčų ir diskusijų nekyla, nes sergame už tuos pačius, bet per čempionatą visko gali nutikti...

–  Turi komandą, už kurią sergi? Kuri rinktinė yra šio čempionato favoritė?

– Jeigu būtumėte paklausę šito klausimo prieš kokius penkerius metus, būčiau atsakęs, kad labiausiai mėgstu Nyderlandų rinktinę, bet kažkaip paskutiniu metu supratau, kad tikrai prie širdies man yra tik viena rinktinė – Lietuvos, o visos kitos nejaudina. Bet, žinoma, turėsiu savo favoritų šitame čempionate – kažkiek gal širdutė virptels už tuos pačius Nyderlandus. Labai patinka dabartinė Prancūzijos rinktinė, iš portugalų tikiuosi kažko gero, atrankoje stebino italai, mėgstamų žaidėjų turiu Velso rinktinėje, o vienintelė užsienio rinktinė, kurios marškinėlius esu įsigijęs, yra Kroatija. Turbūt labiausiai ją ir palaikysiu. O dėl čempionato favoritų – man atrodo, kad šitas čempionatas bus ypač įdomus, nes dėl titulo kovos kokios šešios septynios rinktinės, be jau paminėtų prancūzų, portugalų ir italų, dar stiprias rinktines atsiųs supertalentingi belgai, ispanai, vokiečiai, negalima nurašyti ir anglų.

– Prisijungei prie naujos laidos „Laisvas smūgis“ komandos. Koks joje bus tavo vaidmuo?

Jeigu Žemėje kada nors baigsis futbolas, tai tada vėl reikės eiti daug kariauti, o aš to nenoriu, mano keliai neatlaikytų, tai geriau tegul futbolas būna.

– Būsiu specialusis korespondentas, kuris lankysis daugiau ar mažiau žinomų žmonių namuose ar darbovietėse, baruose ir visur kitur, kur gyvena ar rungtynes žiūri futbolą mylintys žmonės. Puikiai žinau, kad futbolą per čempionatus žiūri visa Lietuva, kuo daugiau jos ir stengsiuosi aplankyti, planas minimum – visi didieji miestai, planas maksimum – visi miestai. Lietuvoje jų oficialiai priskaičiuojama virš šimto, tai užduotis gali būti sunkoka...

– Žiūrovai iš tavęs lauks, kad juokintum, linksmintum? Esi pasiruošęs?

– Tikrai taip! Bus smagu, turėsiu smagių ir įdomių svečių, tiksliau – pats svečiuosiuosi pas smagius ir įdomius žmones, su jais kalbėsimės apie futbolą ir viską, kas su juo susiję, taip pat turiu kitokių idėjų, o jas išpildytas pamatysite laidoje!

– Laidoje su tavim dirbs D. Šemberas, E. Jankauskas ir V. Ivanauskas. Kuris yra geriausias Lietuvos futbolininkas?

– Labai gerbiu visus tris, visi būtų mano geriausių visų laikų Lietuvos rinktinės žaidėjų vienuoliktuke, bet yra vienas niuansas – aukščiausias titulas, kurį gali iškovoti ne tokioje pajėgioje rinktinėje žaidžiantis futbolininkas, yra Čempionų lygos nugalėtojo, o iš jų toks yra tik vienas – Edgaras Jankauskas, tai jį ir renkuosi. Be to, aš jam esu paskolinęs vieną knygą apie futbolą, tai bijau, kad jeigu pasirinksiu kurį nors kitą, tos knygos taip ir neatgausiu...

– Kas tau futbole yra juokingiausia? Ar tai tik rimtas žaidimas?

– Tai labai rimtas žaidimas, ypač kai vyksta tokie svarbūs čempionatai, bet man asmeniškai juokingiausia futbolo dalis visada buvo žaidėjų pražangų simuliacijos ir žinau, kad daugumai tai labai gadina žaidimą, bet kartais tai taip juokinga!

– Ar pats jį žaidi, kiek laiko skiri futbolo žiūrėjimui per savaitę?

– Futbolo pats nežaidžiu, labai retais atvejais išbėgu ant (dirbtinės, dar rečiau – tikros) vejos, nes užaugau kaime, kur gerai būdavo, jeigu užtekdavo žmonių 3x3 krepšinį žaisti. Kai dar dirbau futbolo tinklalaidėje „Skrieja kamuolys“, futbolo žiūrėjau labai daug, gal net per daug – iki dešimties rungtynių per savaitę, dabar, kai jau čempionatai pasibaigę, jo žiūriu vis mažiau, stengiuosi daugiau dėmesio skirti A lygai. Europos čempionate labai tikiuosi, kad pavyks pažiūrėti visas rungtynes, išskyrus kai grupių etapo pabaigoje po keletą rungtynių dubliuosis, nes šitie didieji čempionatai man yra didžiulė šventė.

– Ar esi labiau futbolo gerbėjas nei krepšinio?

– Šitą klausimą išgirdęs visada jaučiuosi kaip išgirdęs – „o tai ką myli labiau – tėtį ar mamą?“. Aš nesirenku pusių, futbolą man įdomiau žiūrėti, krepšinį – žaisti. Bet abi šitos sporto šakos mano gyvenime svarbios ir labai džiaugiuosi, kad prie vienos iš jų svarbaus turnyro turėsiu garbės prisidėti.

– Ar yra gerų knygų apie futbolą, kurias norėtum išversti?

– Lietuvoje, kalbant apie futbolo literatūrą, situacija yra tikrai liūdna, tai turbūt pradėčiau nuo klasikos – Jonathan Wilson „Inverting the Pyramid“ apie futbolo taktikos istoriją. Taip pat didelį įspūdį man palikusios yra Andrea Pirlo ir Zlatan Ibrahimovič biografijos, manau, būtų įdomu žmonėms jas paskaityti.

– Ar kada nors Žemėje baigsis futbolas?

Jeigu Žemėje kada nors baigsis futbolas, tai tada vėl reikės eiti daug kariauti, o aš to nenoriu, mano keliai neatlaikytų, tai geriau tegul futbolas būna.

– Turi kokį mėgstamą juokelį apie futbolą?

Tradicinis, kuris nepatiks vienos rinktinės fanams:

- Už ką sirgsi čempionate?

- Tradiciškai, už anglus.

- O paskui?

„Pasiduodu. Viktoras Uspaskichas parduoda vandenį, gydantį nuo COVID-19. Geras. Na, tikrai, ne metai, o sapnas kažkoks. Perskaitai žinutę ir googlini. Nes esi tikras, kad tokią nesąmonę gali tik interneto troliai sumislyti. Deja. Po kurio laiko tampa aišku, kad europarlamentaras būtent apie tai kalba. Liūdniausia pasidaro pasiklausius, ką jis kalba. Viktoras tiki tuo, ką kalba. Jis nebando pasipelnyti, jis tiki, kad vanduo gali padėti susitvarkyti su COVID-19. Kiguoli, Zizai, Juraiti slinkitės. Jūsų laikas baigėsi, ateina Viktoras. O tempora, o mores“, – feisbuke rašė dainų kūrėjas ir atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano.

Komikas Paulius Ambrazevičius taip pat nevengė pašmaikštauti. „Jeigu nusipirksite iš Uspaskicho vandens gydytis nuo covido, tai reikš, kad esate visiškai verti nusipirkti vandens, gydančio nuo covido“, – socialiniame tinkle rašė vyras.

Čia tikrai legalu užsiimti šarlatanystės verslu, užimant tokias pareigas?

Rašytoja Jurga Baltrukonytė svarstė, ar tikrai legalu užsiimti tokiu verslu, užimant tokias pareigas? „Parduodu vandenį, įkrautą Kanarų saulės energija. Padeda nuo visko. Naktimis man kartais sapnuojasi košmarai. Bet kad toks košmaras nutiktų rytą, perskaičius mūsų Europos parlamento nario postą, negaliu patikėti. Tikiuosi, tai sapnas. Arba, kad po žodžiu „vanduo“ slepiasi kažkas daugiau (mes jaunystėje, slėpdamiesi nuo tėvų ir nuo dėstytojų, vandeniu vadinome vyną). Nuodėmė, žinau, bet o tai kas tada čia? Europos Parlamento nario Viktoro U. žinutė tautai: „Sąrašas miestų ir atstovų, per kuriuos galėsite užsakyti vandenį, kuris padės sukurti imunitetą nuo COVID-19. Taip pat šis vanduo padės sveikti tiems, kurie jau susirgo. Tai realizacijos skyriaus bendrieji kontaktai užsakymams: 86981XXX, uzsakymai@lamxxxx.lt“ (x sudėjau pati, kad netyčia neužlūžtų užsakymų sistema). Ir kiek daug tuo tikinčių žmonių. Jį pilsto ir reklamuoja net Seimo nariai! Už 35 eurus! Čia tikrai legalu užsiimti šarlatanystės verslu, užimant tokias pareigas? Ir spekuliuojant tokia jautria tema? Aš sapnuoju. Sapne pardavinėju Kanarų saulės energija įkrautą vandenį, pastovėjusį palmių šešėlyje. Brangesnis vanduo dar būna kelias paras pasikaitinęs pliaže, su stebuklingų magnetinių galių turinčiomis juodo smėlio dulkelėmis“, – feisbuke rašė J. Baltrukonytė.

Primename, kad V. Uspaskicho pasidalintoje informacijoje nurodoma, jog vandens Vilniuje galima įsigyti iš Seimo narės, „darbietės“ Ievos Kačinskaitės-Urbonienės. Taip pat nurodomi ir kituose miestuose neva gydomąjį vandenį turinčių platinti asmenų telefonai.

Feisbuko nuotr.

Į V. Uspaskicho gydymo misiją pardavinėti neva COVID-19 gydantį vandenį suskubo sureaguoti teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska. Ji įspėja dėl politiko skleidžiamos abejotinos informacijos, ypač tuomet, kai Lietuva yra viena labiausiai koronaviruso paveiktų šalių pasaulyje.

„Pandemija yra didelis iššūkis ne tik Lietuvai, tačiau ir visam pasauliui. Lietuva tebėra raudonojoje, labiausiai paveiktoje, zonoje. Europarlamentaro postas apie vandenį, kuris sukuria imunitetą ir gydo nuo COVID-19, o taip pat tai, kad kaip vandens platintoja nurodoma LR Seimo narė, labai neramina“, – ministrė įspėja netikėti garsaus politiko skleidžiama informacija.

Teisingumo ministrės minėtoji parlamentarė I. Kačinskaitė-Urbonienė viešai paneigė V. Uspaskicho informaciją, esą ji platina nuo koronaviruso gydantį vandenį. Savo paskyroje „Facebook“ ji parašė, neva nuo ankstaus ryto sulaukianti skambučių ir iš pradžių esą net nesupratusi, kodėl. „Skanų ir kokybišką mineralinį vandenį gėriau ir geriu, manau, kad vanduo tikrai dar niekam nepakenkė. Tačiau vandens neplatinu, kontaktai taip pat pakeisti. Kiekvienas privalo saugoti save ir kitus, laikytis visų karantino taisyklių, teisingai dėvėti kaukę, plautis rankas, vėdinti patalpas. Būkime sveiki!“ –  feisbuke rašė I. Kačinskaitė-Urbonienė.

„Mano tėvo svajonės“ tapo 41-ąja, per karantiną perskaityta Pauliaus knygą. „Visos mano veiklos baigėsi, daugiau nieko ir neveikiu, tik skaitau“, – sako Paulius, mielai sutikęs pasidalinti savo įžvalgomis apie pirmąją B. Obamos knygą.

Dienos šviesą „Mano tėvo svajonės“ („Dreams from My Father“) išvydo 1995-aisiais, kai politine karjera nė nekvepėjo. Tuo metu būsimasis JAV prezidentas studijavo Harvarde, Teisės mokykloje. Išrinktas žurnalo „Harvardo teisės apžvalga“ prezidentu, jis tapo pirmuoju afroamerikiečiu universiteto istorijoje, kuriam buvo patikėtas toks postas. Pasirodė keletas straipsnių, Obamos pavardė ėmė mirgėti viešumoje ir jis iš leidyklos sulaukė pasiūlymo aprašyti savo šeimos istoriją. „Kibau į darbą, tikėdamasis, kad mano šeimos istorija ir mano pastangos ją suvokti galbūt leis atvirai pakalbėti apie prarają tarp rasių, apie laikams keičiantis ir skirtingoms kultūroms susiduriant kintančią mūsų tapatybę, tokius amerikietiškam pasauliui būdingus reiškinius, neatsiejamus nuo šiandieninio mūsų gyvenimo“, – taip savo apsisprendimą rašyti knygą B. Obama aiškina antrojo leidimo, kuris pasirodė 2004-aisiais, pratarmėje.

B. Obama nuoširdžiai prisipažįsta iš savo pirmosios knygos daug nesitikėjęs. Tačiau atsiliepimai buvo palankūs. Dar daugiau – 2008-aisiais už šią knygą jis gavo apie 950 tūkstančių dolerių. Dar daugiau nei pusantro milijono dolerių į būsimojo prezidento sąskaitą atkeliavo likus keletui dienų iki jo priesaikos. Leidykla B. Obamai sumokėjo už knygos adaptavimą vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Politiko atvirumas sužavėjo skaitytojus ir kritikus. Knyga tapo „The New York Times“ bestseleriu, buvo apdovanota „The British Book Awards“ auksinės plunksnos statulėle.

„Mano tėvo svajonės“ – itin jautri, atvira knyga tiems, kam svarbu suprasti pasaulio kontekstą, – sako P. Ambrazevičius. – Amerikoje, Mineapolyje, vėl aidi šūviai, o policininkai šaudo negalinčius apsiginti juodaodžius. Perskaitęs knygą, supranti, iš kur visa tai kyla. Baracko mama – baltaodė, tėtis – juodaodis iš Kenijos, prezidentas visą savo gyvenimą tarsi nešioja dvi tapatybes“. Pauliui atrodo, kad tokia ir yra svarbiausia knygos žinia: tapatybė prasideda nuo rasės, tačiau rase nesibaigia.

„Visi mes per daug regėjome, kad trumpai trukusią mano tėvų sąjungą – juodaodžio ir baltaodės, afrikiečio ir amerikietės – priimtume kaip savaime suprantamą. Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Kai manęs nepažįstantieji, ir baltieji, ir juodieji, sužino, kokia mano kilmė (dažniausiai ši žinia jiems būna netikėta, nes apie mamos rasę lioviausi pasakoti dar dvylikos ar trylikos, įtardamas, kad taip lyg ir noriu įsiteikti baltaodžiams), pamatau jų abejonę, juk jiems tenka iš naujo mane vertinti, tiriamai kažko ieškoti mano akyse. Jie nebežino, kas aš“, – rašo B. Obama.

Paulius neabejoja, kad tokios ir turėtų būti tikrųjų lyderių knygos – jautrios, asmeniškos ir labai atviros: „Barackas šokiruojančiai atviras. Jis kalba apie narkotikus, alkoholį, motyvacijos stoką, pasakoja apie santykį su tėvu, kurio jis neturėjo, – dvejus metus paauginęs sūnų, Obama vyresnysis išvyko į Keniją. Panašu, kad Baracką tėvo šešėlis persekiojo ilgus metus“.

B. Obamos žmona Michelle įsitikinusi, kad knyga „Mano tėvo svajonės“ Barackui buvo tarsi mėginimas iš to šešėlio išeiti ir išsiaiškinti savo santykius su tėvu.

Su mama, savo knygoje rašo B. Obama, jis palaikė itin artimą ryšį. Praėjus keletui mėnesių po to, kai pasirodė knyga, ji mirė, pralaimėjo trumpą, bet skaudžią kovą su vėžiu. Mama skaitė knygos, kurią rašė sūnus, juodraščius. „Ji taisė nutikimus, kuriuos buvau ne taip supratęs, stengėsi nutylėti, jei kartais ne taip ją buvau apibūdinęs, bet kaipmat imdavo aiškinti, kodėl mano tėvas vienaip ar kitaip elgdavosi, ar net ginti atžagaresnius jo būdo bruožus. Ligą ji priėmė oriai ir ramiai, netgi su humoru, padėjo man ir mano seseriai toliau gyventi savo gyvenimą, bet mūsų siaubas, noras neigti ligą buvo didelis, kaip ir nuolat užplūstančios sielvarto bangos. Jei būčiau žinojęs, kad ji neišsikapstys, galbūt būčiau parašęs kitokią knygą – kur kas mažiau mąstęs apie prarandamą motiną, o labiau džiaugęsis asmeniu, kuris buvo nepajudinamas mano gyvenimo ramstis“, – savo autobiografijoje rašo B. Obama.

2004-aisiais, kai leidykla nusprendė „Mano tėvo svajones“ perleisti, B. Obama bent keletą kartų perskaitė pirmąjį knygos egzempliorių. Jis prisipažįsta net keletą kartų susiraukęs, kai pamatė nevykusiai parinktus žodžius, painesnį sakinį ar pernelyg tikslingai reiškiamus jausmus. „Man maga sutrumpinti knygą bent penkiasdešimčia puslapių, nes laikui bėgant ėmiau labiau vertinti glaustumą. Bet negaliu teigti, kad knygoje skamba ne mano balsas; ir dabar istoriją pasakočiau visai taip, kaip prieš dešimt metų, net jei kai kurios pastraipos man pačiam, kaip politikui, nėra naudingos, nes parankios žiniasklaidos komentatoriams ir opozicijai“, – rašo prezidentas 2004 metų leidimo pratarmėje.

Rodos, P. Ambrazevičius, skaitydamas tą balsą irgi išgirdo. Sako, tai – knygos vertėjo Daumanto Gadeikio nuopelnas. „Studijavau politikos mokslus, esu matęs ne vieną Baracko kalbą, klausęs daugybės interviu. Net ir skaitydamas knygą lietuviškai, rodos, girdi jo balsą, pauzes, dėliojamus akcentus“, – sako Paulius primena, kad už garsinę savo autobiografijos versiją Barackas buvo apdovanotas „Grammy“ statulėle.

Ištrauka iš B. Obamos knygos „Mano tėvo svajonės“

ĮVADAS

Iš pradžių ketinau rašyti visai kitokią knygą. Tokią galimybę gavau studijuodamas teisės mokykloje, kai buvau išrinktas pirmuoju juodaodžiu žurnalo „Harvardo teisės apžvalga“ (nelabai žinomo ne šios profesijos atstovams) prezidentu. Po šių rinkimų sulaukiau visuomenės dėmesio, apie mane buvo parašyti keli laikraščių straipsniai, nors tai kur kas daugiau pasako ne apie kuklius mano pasiekimus, o apie neįprastą Harvardo teisės mokyklos vietą Amerikos mitologijoje, rodo, kokia Amerika išalkusi optimistiškesnių rasių konflikto ženklų – tai įrodymas, kad šiokia tokia pažanga pasiekta. Man paskambino kelios leidyklos ir įsivaizduodamas, kad galiu pasakyti kai ką originalaus apie dabartinę rasinių reikalų padėtį, sutikau metams atidėti mokslus ir išlieti savo mintis popieriuje.

Tais paskutiniais Teisės mokyklos metais, perdėtai savim pasitikėdamas, mintyse ėmiau dėlioti, kaip knyga atrodys. Joje turėtų būti esė apie tai, kad vien bylos ir bylinėjimasis dėl pilietinių teisių negali užtikrinti tikrosios rasių lygybės, minčių apie bendruomenių reikšmę ir kaip atkurti visuomeninį gyvenimą per pilietines iniciatyvas, taip pat pamąstymų apie pozityviąją diskriminaciją ir afrocentrizmą – vien temų sąrašui prireiktų viso lapo. Aišku, ketinau įtraukti ir asmeninių istorijų, taip pat paanalizuoti kai kurių mane vis aplankančių jausmų priežastis. Iš esmės įsivaizdavau leisiąsis į intelektualią kelionę, turėdamas žemėlapių, numatęs atokvėpio akimirkų ir griežtą darbotvarkę: pirmą skyrių baigsiu kovo mėnesį, antrąjį nusiųsiu peržiūrėti rugpjūtį...

Pagaliau sėdus rašyti, mintys mane vis dėlto patraukė prie pavojingesnių krantų. Širdį suvirpino pirmosios ilgesio gaidelės. Ausyse nuskambėjo tolimi balsai, tada pritilo, vėl pagarsėjo. Prisiminiau vaikystėje mamos ir jos tėvų pasakotas istorijas, savo kilmę bandančios paaiškinti šeimos pasakojimus. Prisiminiau pirmuosius metus pradėjus burti bendruomenę Čikagoje, dar netvirtus žingsnius brandos link. Sėdėdamas po visžaliu mangu klausiausi močiutės, pinančios seseriai plaukus, pasakojančios apie mudviejų tėvą, kurio man neteko pažinti.

Palyginti su šiuo prisiminimų srautu, visos tvarkingai susidėliotos teorijos atrodė nesvarbios ir skubotos. Ir labai priešinausi minčiai knygoje atskleisti savo praeitį, apie kurią pasakodamas jausčiausi pažeidžiamas, net šiek tiek jos gėdyčiausi. Ne todėl, kad ji būtų skausminga ar ydinga, o dėl to, kad tam priešinasi mano esybė, sąmoningi mano apsisprendimai – bent jau iš pirmo žvilgsnio, tam prieštarauja ir dabartinis mano pasaulis. Man jau trisdešimt treji; dirbu teisininku, esu aktyvus socialiniame ir politiniame Čikagos gyvenime, mieste, jau susigyvenusiame su rasinėmis savo žaizdomis ir kone besididžiuojančiame savo abejingumu. Sugebėjau atsispirti cinizmui ir norėčiau save laikyti pasaulį suprantančiu žmogumi, kartu esu ir atsargus – tuščių vilčių neturiu.

Kai prisimenu savo vaikystę, labiausiai mane trikdo nekaltumo jausmas – nekaltumo, kuris kitur atrodo neįsivaizduojamas net vaiko akimis. Štai žmonos pusbrolis tokio nekaltumo neteko vos šešerių: prieš kelias savaites papasakojo tėvams, kad keli bendraklasiai atsisakė su juo žaisti, nes jo tamsi oda. Akivaizdu, jo tėvai, gimę ir užaugę Čikagoje ir Garyje, savo nekaltumo buvo netekę jau seniai. Bet kartėlio jie nejaučia ir yra stipresni, išdidesni ir sumanesni už daugumą kitų man pažįstamų tėvų – vis dėlto šio vaiko tėvų balse justi skausmas ir abejonė, ar pasirinko tinkamai persikeldami iš miesto į priemiestį, kur daugiau baltaodžių, taip norėdami apsaugoti sūnų, kad šis nepatektų į gaujų susišaudymą ir jam netektų lankyti prastai finansuojamos valstybinės mokyklos.

Jie žino per daug, visi mes per daug regėjome, kad trumpai trukusią mano tėvų sąjungą – juodaodžio ir baltaodės, afrikiečio ir amerikietės – priimtume kaip savaime suprantamą. Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Kai manęs nepažįstantieji, ir baltieji, ir juodieji, sužino, kokia mano kilmė (dažniausiai ši žinia jiems būna netikėta, nes apie mamos rasę lioviausi pasakoti dar dvylikos ar trylikos, įtardamas, kad taip lyg ir noriu įsiteikti baltaodžiams), pamatau jų abejonę, juk jiems tenka iš naujo mane vertinti, tiriamai kažko ieškoti mano akyse. Jie nebežino, kas aš. Na, gal ir nujaučia, kaip man sunku ant širdies – kad nešu maišyto kraujo naštą, kad mano siela susidvejinus, galbūt mato pamėklišką tarp dviejų pasaulių įkalinto liūdno mulato paveikslą. Ir jei jiems aiškinčiau, kad ne, ši tragedija – ne mano, bent jau ne vien mano – ji ir jūsų, Plimuto uolos ir Elio salos sūnų ir dukrų, jūsų, Afrikos vaikų, ir mano žmonos šešiamečio pusbrolio, ir jo pirmokų klasės draugų, jiems nereikėtų spėlioti, kas neduoda man ramybės, juk mato tai kiekvieną vakarą per žinias, ir jei visi galėtume pripažinti bent tiek, tragedija imtų švelnėti... Na, įtariu, kad atrodau nepataisomai naivus, pasidavęs prarastoms viltims, kaip tie komunistai, vis dar brukantys savo laikraštukus įvairių koledžų miestelių pakraščiuose. Galbūt net blogiau – kalbu, tarsi bandydamas pasislėpti pats nuo savęs.

Nekaltinu tų žmonių už jų įtarumą. Jau seniai išmokau nepasitikėti savo vaikyste ir tada mane formavusiais pasakojimais. Tik po daugelio metų, pasėdėjęs prie tėvo kapo ir pasikalbėjęs su juo mus skiriant raudonai Afrikos žemei, galėjau grįžti į praeitį ir pats įvertinti tas ankstyvąsias istorijas. O gal tik tada supratau, kad didumą gyvenimo praleidau mėgindamas perrašyti tuos pasakojimus, užkaišyti spragas juose, paaiškinti nemalonias smulkmenas, įvertinti asmeninius pasirinkimus aklai visa šluojančios istorijos fone; ir visa tai dariau vildamasis atrasti granitinį tiesos luitą, ant kurio galėtų tvirtai stovėti mano dar negimę vaikai.

Kad ir kaip atkakliai troškau apsisaugoti nuo dėmesio ir nuolat ieškojau dingsčių, kaip atsisakyti sumanymo parašyti šią knygą, pamažu į jos puslapius įsismelkė vidinės mano kelionės įrašas – vaiko kelionė ieškant tėvo, o per tą paiešką ir pragmatiška jo, kaip juodaodžio amerikiečio, gyvenimo prasmė. Ši knyga autobiografinė, nors kai manęs pastaruosius trejus metus kas klausdavo, apie ką ji, tokio apibūdinimo vengdavau. Dažniausiai autobiografija žada įamžinimo vertus laimėjimus, pokalbius su žymiais žmonėmis, reikšmingą pasakotojo vaidmenį svarbiuose įvykiuose. Čia to nerasite. Autobiografijoje pagaliau ir apibendrinama, bet mano amžiaus žmogui, tebeieškančiam savo kelio pasaulyje, daug ką apibendrinti kol kas dar per anksti ir per sunku. Net nežinau, ar mano patirtis būdinga juodaodžiam amerikiečiui („Juk tu kilęs iš privilegijuoto sluoksnio“, – taip man paslaugiai užsiminė Manhatano leidėjas); ir išties, viena šios knygos temų yra mokymasis priimti tiesą – kad galiu stovėti išvien su savo juodaodžiais broliais ir seserimis, ir šioje šalyje, ir Afrikoje, priimti bendrą jų likimą, nors pats ir nesu patyręs kasdienės jų kovos sunkumo.

Galų gale, visiems autobiografiniams kūriniams gresia bendri pavojai: pagunda pateikti įvykius sau palankioje šviesoje, rašytojo polinkis pervertinti, neva jo potyriai kitiems įdomūs, selektyviai užmiršti vienas ar kitas smulkmenas. Tokie pavojai tik sustiprėja, kai rašytojui trūksta išminties, įgaunamos tik su amžiumi; trūksta ilgesnio laiko, kuris gydo ir leidžia atsikratyti tuštybės. Negaliu sakyti, kad ir aš išvengiau tokių pavojų ar bent vieno iš jų. Nors diduma knygos parašyta remiantis dienoraščiais ar žodine mano šeimos istorija, tai, kas man buvo perpasakota, dialoguose neišvengiamai teko apibendrinti. Glaustumo dėlei kai kurie veikėjai yra keleto pažinotų žmonių darinys, ir kai kurie įvykiai pateikiami ne visai iš eilės. Daugumos veikėjų, išskyrus mano šeimos ir keleto viešų asmenų, vardai pakeisti norint apsaugoti jų privatumą.

Kad ir kokią etiketę klijuotume šiai knygai – autobiografija, memuarai, šeimos istorija ar dar kas, stengiausi nuoširdžiai papasakoti apie tai, ką gyvenime patyriau. Kai nuklysdavau, visada galėjau kliautis savo agentės Džeinės Distel (Jane Dystel) tikėjimu ir atkaklumu; atsargiais, bet tvirtais redaktoriaus Henrio Feriso (Henry Feriss) taisymais; Rutos Fisait (Ruth Fecych) ir „Times Books“ komandos entuziazmu bei atidumu rankraščiui keliaujant įvairiais leidybos etapais; savo draugais, ypač Robertu Fišeriu (Fisher), daugybę kartų jį skaičiusiais; ir savo nuostabia žmona Mišele, jos sąmoju, maloningumu, atvirumu ir nesilpstančiu gebėjimu palaikyti mano užsidegimą, kai to reikia.

Bet labiausiai esu dėkingas savo šeimai: mamai, seneliams, broliams ir seserims, išsimėčiusiems per vandenynus ir žemynus, – jiems ir skiriu šią knygą. Be nuolatinės jų meilės ir paramos, be leidimo dainuoti jų dainą ir pakantumo, kai išsimušdavau iš vėžių, tikrai nebūčiau jos baigęs. Tikiuosi, mano meilė ir pagarba jiems justi kiekviename knygos puslapyje.

PIRMA DALIS

Kilmė

Pirmas skyrius

Praėjus keliems mėnesiams po dvidešimt pirmo mano gimtadienio, man paskambino nepažįstamas žmogus ir pranešė žinią. Tada gyvenau Niujorke, Devyniasdešimt ketvirtojoje gatvėje, tarp Pirmosios ir Antrosios aveniu, ant bevardės, nuolatos kintančios ribos tarp Rytų Harlemo ir Manhatano. Šis nesvetingas kvartalas buvo pilkas ir be medžių, su suodžių spalvos laiptinėmis, kuriose didumą dienos tvyrodavo tamsūs šešėliai. Butas mažytis, kreivos grindys ir nepatikimi radiatoriai, laukujų durų skambutis apačioje sugedęs, todėl svečiams tekdavo paskambinti iš telefono aparato degalinėje ant kampo, ten naktimis budriai patruliuodavo vilko dydžio dobermanas, nepaleidžiantis iš nasrų tuščio alaus butelio.

Man tai nerūpėjo, nes lankytojų sulaukdavau retai. Tomis dienomis būdavau nekantrus, daug dirbau ir kurpiau neįgyvendinamus planus, o susitikimai su žmonėmis man rodėsi tik laiko gaišimas. Negaliu sakyti, kad nemėgau draugijos. Man patikdavo mandagiai paplepėti ispaniškai su kaimynais, atvykusiais daugiausia iš Puerto Riko, o grįždamas iš paskaitų paprastai stabtelėdavau pasikalbėti su visą vasarą atvirame prieangyje sėdiniuojančiais vaikinais apie „Knicks“ rungtynes ar vakar vakare jų girdėtus šūvius. Geru oru su kambario draugu ant gaisrinių namo kopėčių rūkydavome ir dairydavomės į miestą, gaubiamą melsvos prietemos, arba stebėdavome gretimų geresnių kvartalų baltaodžius, mūsų gatvėse vedžiojančius šunis, kad apdergtų mūsų šaligatvius. „Parše, susirink savo šūdus!“ – įspūdingai nirčiai surikdavo draugas, ir mudu juokdavomės iš šeimininko išraiškos (ir gyvūno), kai piktai niūrus ir anaiptol neatsiprašinėdamas jis lenkdavosi atlikti pareigos.

Mėgaudavausi tokiomis akimirkomis, bet trumpai. Kai kalbos įsivažiuodavo ar nuklysdavo į asmeniškumus, rasdavau priežastį atsiprašyti. Pernelyg buvau prisitaikęs prie savo vienatvės, saugiausios man būsenos.

Pamenu, panašiai, regis, apie žmones galvojo ir šalia gyvenantis senukas. Jis, aukštas, susikūprinęs, gyveno vienas; tomis retomis progomis, kai išeidavo iš namų, vilkėdavo sunkų juodą paltą ir dėvėdavo beformę fetrinę skrybėlę. Kartais sutikdavau jį grįžtantį iš parduotuvės ir pasisiūlydavau užnešti pirkinius laiptais, aukštomis jų pakopomis. Senukas dirstelėdavo į mane, gūžtelėdavo, o tada lipdami sustodavome kiekvienoje laiptų aikštelėje, kad jis atgautų kvapą. Kai pagaliau prieidavome jo butą, atsargiai padėdavau krepšius ant grindų, seniokas dėkingas tik linktelėdavo ir įėjęs pro duris užšaudavo sklendę. Abu tylėdavome, žodžiu jis nė karto man nepadėkojo.

Senioko tyla darė įspūdį; laikiau jį gimininga siela. Vėliau kambario draugas rado jį sukniubusį trečio aukšto laiptų aikštelėje, plačiai atsimerkusį, pastirusiomis galūnėmis, susirietusį it kūdikis. Susirinko būrelis; kelios moterys persižegnojo, mažesni vaikai susijaudinę kuždėjosi. Pagaliau atvažiavo sanitarai paimti kūno, o policija atrakino senuko butą. Šis buvo tvarkingas, kone tuščias – kėdė, stalas, ant židinio atbrailos stovėjo išblukęs paveikslas, vaizduojantis santūriai besišypsančią moterį tankiais antakiais. Kažkas atidarė šaldytuvą ir rado beveik tūkstantį dolerių smulkiais banknotais. Jie buvo susukti į senų laikraščių skiautes ir kruopščiai užkišti už majonezo ir stiklainių su marinuotais agurkais.

Mane paveikė scenos vienatvė, tą akimirką panorau žinoti, kuo seniokas vardu. Bet kone tuoj pat pasigailėjau šio noro ir sielvarto. Pasijutau, lyg būtų sulaužytas nebylus mūsų susitarimas – tarsi tame tuščiame kambaryje senukas pagaliau kuždėtų nutylėtą istoriją, aiškintų man tai, ko mieliau negirdėčiau.

Minėto skambučio sulaukiau maždaug po mėnesio, šaltą, niūrų lapkričio rytą, saulei slepiantis už debesų antklodės. Gaminausi pusryčius, ant viryklės burbuliavo kava, keptuvėje čirškė du kiaušiniai, draugas padavė man telefoną. Linija baisiai šnypštė.

– Bari? Bari, ar čia tu?

– Taip... Su kuo kalbu?

– Bari... čia tavo teta Džeinė. Iš Nairobio. Ar girdi mane?

– Atsiprašau, kas, sakėte, esate?

– Teta Džeinė. Klausyk, Bari, mirė tavo tėvas. Žuvo per automobilio avariją. Alio? Ar girdi mane? Sakau, tavo tėvas žuvo. Bari, prašau paskambinti ir pranešti savo dėdei Bostone. Dabar negaliu kalbėti, gerai, Bari? Paskambinsiu vėliau...

Ir viskas. Ryšys nutrūko, atsisėdau ant sofos ir uosdamas virtuvėje svylančius kiaušinius spoksojau į sutrūkinėjusį tinką, mėgindamas aprėpti savo netektį.

Tėvas man buvo tikras mitas, ir didesnis, ir mažesnis už žmogų. Iš Havajų jis išvyko 1963 m., kai tebuvau dvejų, tad mažas būdamas pažinojau jį tik iš mamos ir senelių pasakojimų. Visi jie turėjo savo mėgstamiausius, kuo sklandžiausius, nuolat kartojamus, tad nugludintus. Prieš akis vis dar regiu senelį, kurį vadinome Grampsu1, po vakarienės atsilošusį sename krėsle, gurkšnojantį viskį ir besivalantį tarpdančius cigarečių pakelio celofanu, pasakojantį, kaip mano tėvas dėl pypkės kartą vos nenumetė vyro nuo Pali apžvalgos aikštelės...

– Tai va, tavo mama su tėčiu nusprendė apvežti draugą apie salą, kad šis pasigrožėtų vaizdais. Jie nuvažiavo į apžvalgos aikštelę, Barakas tikriausiai visą kelią važiavo priešinga puse...

– Tavo tėvas buvo baisus vairuotojas, – paaiškina man mama. – Jis nuolat pervažiuodavo į kairę pusę, kaip vairuoja britai, o jei jam ką nors pasakydavai, tik skųsdavosi, kokios paikos amerikiečių taisyklės...

– Na, tą kartą jie nuvažiavo sveiki gyvi, išlipo lauk ir sustojo prie turėklo pasigėrėti vaizdu. Barakas papsėjo pypkę, kurią jam buvau padovanojęs per gimtadienį, kandikliu viską rodė kaip koks jūrų kapitonas...

– Tavo tėvas labai didžiavosi ta pypke, – vėl pertraukia mama. – Mokydamasis visą vakarą ją rūkydavo, o kartais...

– Klausyk, Ana, ar nori pati pasakoti istoriją, ar leisi man baigti?

– Atsiprašau, tėti. Pasakok.

– Žodžiu, tas vargšas svečias – jis taip pat buvo studentas iš Afrikos, ką tik išlipęs iš laivo, ar ne? Matyt, vargšeliui padarė įspūdį, kaip Barakas mosavo savo pypke, nes paklausė, ar negalėtų ir jis dūmo patraukti. Tėtis kiek pagalvojo ir sutiko, o tas vyriokas vos trūktelėjęs baisiausiai užsikosėjo. Taip užsikosėjo, kad pypkė išsprūdo iš rankų ir nukrito per turėklą žemyn, trisdešimt metrų nuo uolos, – senelis nutyla, trukteli iš gertuvės, tada kalba toliau: – Na, tavo tėčiui pakako mandagumo palaukti, kol draugas baigs kosėti, o tada liepė lipti per turėklą parnešti pypkės. Tas tik dirstelėjo žemyn, koks status šlaitas, ir pažadėjo Barakui nupirkti naują...

– Visai protinga, – iš virtuvės įsiterpia Tutė.

(Močiutę Madleną vadinome Tute, havajietiškai „tutu“ reiškia „senelę“. Man gimus ji nusprendė esanti dar pernelyg jauna, kad būtų vadinama močiute.)

Senelis susiraukia, bet nusprendžia nekreipti į ją dėmesio.

– ...bet Barakas žūtbūt norėjo atgauti pypkę, nes ši jam buvo dovanota, nepakeičiama. Vyriokas dar kartą žvilgtelėjo žemyn, vėl papurtė galvą, ir tada tavo tėtis, pakėlęs jį nuo žemės, jau ruošėsi kelti per turėklą!

Senelis garsiai prunkšteli ir pliaukšteli sau per kelį. Jam juokiantis mintyse regiu tėvą, tamsų ryškios saulės fone, prasikaltėlis, iškeltas į orą, skeryčioja rankomis. Bauginantis vykdomo teisingumo vaizdas.

– Tėti, jis gi neperkėlė jo per turėklus, – neramiai žiūrėdama į mane įsiterpia mama.

– Į mus jau spokso aplinkiniai, – gurkštelėjęs viskio, senelis pasakoja toliau: – O tavo mama maldauja Baraką liautis. Spėju, kad jo draugas sulaikęs kvėpavimą meldėsi. Po poros minučių tavo tėtis pastatė jį ant kojų, patapšnojo per nugarą ir kuo ramiausiai pasiūlė prisėsti alaus. Ir ką tu pasakysi, taip elgėsi ir per visą kelionę – lyg nieko nebūtų nutikę. Grįžus namo tavo mama, žinoma, tebepyko. Tiesą sakant, su tėčiu beveik nekalbėjo. Barakas irgi ne ką tepadėjo, o kai mama pasakojo mums, kas nutiko, tik papurtė galvą ir nusijuokė. „Nusiramink, Ana“, – tarė jai; tavo tėtis kalbėjo sodriu baritonu ir su britišku akcentu. Senelis įtraukė smakrą norėdamas pavaizduoti jį kuo tiksliau: – Ana, nusiramink. Tik norėjau pamokyti tą vyrioką deramai elgtis su kitų žmonių nuosavybe!“

P. Ambrazevičių nuolat galima sutikti tribūnose per Lietuvos futbolo rinktinės ar Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes, humoristas pats organizuoja ir futbolo protmūšį bei apie populiariausią sporto šaką pasaulyje gali kalbėti valandų valandas.

P. Ambrazevičius susidomėjęs ir „2018 m. Lietuvos futbolo geriausiųjų“ rinkimais, kur atidžiai išanalizavęs kandidatus, išsirinko savo favoritus ir savo balsus jau atidavė.

„Geriausio 2018 m. Lietuvos futbolininko kategorijoje paskutinius kelerius metus yra aiškūs favoritai. Tai Arvydas Novikovas, Fedoras Černychas ir Ernestas Šetkus, - sakė P. Ambrazevičius. - Man rodos, iš šių kandidatų 2018 m. geriausi buvo A. Novikovui, kuris rungtyniauja stiprioje lygoje, žaidžia daug rungtynių, muša įvarčius. Aš, manau, kada nors, dar ne šįkart, bet kada nors ateis ir Vykinto Slivkos eilė, bet dabar renkuosi A. Novikovą.“

Komikas neslepia, kad dažnai tokie balsavimai vyksta ir simpatijų principu.

„Beabejo, balsuojant kažkiek prideda ir asmeniškumai. A.Novikovą pažįstų jau kokius šešerius metus, vis susitinkame, susimatome. Manau, kad balsuojant visiems žmonėms, tai būna ir simpatijų konkursas. Tačiau 2018 m. Arvydas tikrai vertas laimėti“, - kalbėjo P. Ambrazevičius.

Rinkdamas geriausią 2018 m. jaunąjį futbolininką rašytojas atkreipė dėmesį į Marijampolės „Sūduvos“ talentą.

„2018 m. geriausią sezoną iš visų kandidatų turėjo Giedrius Matulevičius, kuris su „Sūduvos“ komanda gerai pasirodė A lygoje ir Europiniuose turnyruose, plius debiutavo ir Lietuvos rinktinėje, - savo nuomonę atskleidė televizijos laidų vedėjas. - Mano balsas atitenka jam, tikiu, kad bus gera paskata ir 2019 m. žaisti dar geriau, ypač už Lietuvos rinktinę.“

Nors P. Ambrazevičius yra „Žalgirio“ komandos aistruolis, tačiau geriausio metų Lietuvos čempionato ir pirmenybių trenerio titulą jis įteiktų A lygos nugalėtojų strategui.

„Simpatijos „Žalgirio“ komandai „žaidžia“ visada ir mano labai tvirta antra vieta yra Valdas Urbonas, - šyptelėjo P. Ambrazevičius. - Tačiau reikia atiduoti duoklę Vladimirui Čeburinui, ne tik todėl, kad Marijampolės klubas antrus metus iš eilės triumfavo A lygoje, tačiau ir todėl, kad Europos turnyruose nuėjo taip toli. Jeigu būtų rinkimai, kuriuose reikėtų balsuoti už metų futbolo komandą, „Sūduva“ turėtų visus šluoti be gailesčio, bet kadangi tokios nėra, tai šį apdovanojimą perkeliu per trenerį ir balsuoju už V.Čeburiną. Tiesa, darbas, kurį padarė V.Urbonas buvo nemažas. Kai jis atėjo, atrodė, kad „Žalgiris“ jau praradęs visus šansus kovoti dėl pirmos vietos, tačiau su juo šie šansai sugrįžo.“

P. Ambrazevičius daugiausiai dėmesio skyrė geriausiam 2018 m. įvarčiui. „Humoro klubo“ komikas visas simpatijas atidavė Lietuvos rinktinės gynėjui.

„Peržiūrėjau visus kandidatus ir futbolo per 2018 m. mačiau labai nemažai. Aš turiu silpnybę akrobatiniams įvarčiams, kokį įmušė Rolandas Baravykas UEFA Tautų lygos rungtynėse su Juodkalnija, - sakė vertėjas. - Šis įvartis - mano favoritas. Nors tose rungtynėse situacija buvo liūdna, tas įvartis, kurį stebėjau stadione, šiek tiek pataisė nuotaiką. Po to peržiūrėjau pakartojimą nufilmuotą iš kelių kamerų, įspūdingas akrobatinis įvartis.“

Vienoje kategorijoje yra nominuotas ir P. Ambrazevičius, kuris su kolegomis kuria tinklalaidę „Skrieja kamuolys“ ir pretenduoja triumfuoti „2018 m.  Lietuvos futbolo blog‘o“ kategorijoje.

„Manau, kad „Skrieja kamuolys“ šiuo metu yra geriausias „podcast‘as“ Lietuvoje, aš kviečiu žmones už jį balsuoti, - ragino P. Ambrazevičius. - Bet savo balsą norėčiau skirti „Sveiks Valio“, mano mylimam futbolo puslapiui ir žurnalui, tie žmonės daro gerą ir įdomų darbą.“

Pirminis „2018 m. Lietuvos futbolo geriausiųjų“ balsavimas vyks iki sausio 27 d.

Tuo, jog sostinėje paprasta ir patogu atrasti alternatyvių būdų keliauti, įsitikino sveikatingumo motyvatorė Vlada Musvydaitė,  televizijos laidų vedėja, muzikologė Zita Kelmickaitė ir komikas Paulius Ambrazevičius.

Derina kelis judėjimo būdus

Sveikatingumo motyvatorė Vlada Musvydaitė neslepia, kad pastaruoju metu ją itin dažnai galima sutikti viešajame transporte. „Išbandau tiek autobusus, tiek troleibusus, nes tenka važiuoti į skirtingas vietas mieste ir darbo reikalais, ir į susitikimus su draugais. Man tai kaip ir vaikščiojimas – padeda labiau pažinti miestą, jo aplinką“, – sako Vlada Musvydaitė.

Vlada tikina, kad važiuoti viešuoju transportu – puikus ir ekologiškas judėjimo būdas. „Renkuosi viešąjį transportą, nes galiu derinti kelis judėjimo mieste būdus. Neretai tikslingai palieku automobilį nuo centro prieigų nutolusioje stovėjimo aikštelėje ir žygiuoju į stotelę. Taip ir pajudu, ir surenku gerokai daugiau žingsnių“.

Žinoma moteris rekomenduoja į kasdienes keliones įnešti įvairovės ir pataria dalį kelio judėti taip, kaip yra įprasta, o kitą pusę keliauti, pavyzdžiui, pėsčiomis, dviračiu ar kitaip, kaip nesate bandę iki šiol.

Vairuotojo pažymėjimas nereikalingas

Komikas, televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius prisimena, kad vos tik atvykęs studijuoti į Vilnių, pirmiausia įsigijo terminuotą viešojo transporto bilietą. „Aš netgi rinkau mėnesinius bilietus, nes kiekvieną mėnesį jie turėjo skirtingą dizainą ir spalvas“, – prisimena komikas.

Grįžtant namo autobuse jau svajojau, kaip krisiu į lovą, ir staiga pajutau, kaip mane žadina vairuotojas. Pasirodo, užmigau ir nuvažiavau iki pat žiedo.

Pauliui pasakoja, jog viešajame transporte jam tenka praleisti nemažai laiko, ir dalinasi smagiais prisiminimais. „Iki šiol atsimenu vienos kelionės autobusu rytą, kai pirmame kurse paskutinę naktį baiginėjau rašto darbą, o ryte nemiegojęs važiavau į universitetą jį atiduoti. Grįžtant namo autobuse jau svajojau, kaip krisiu į lovą, ir staiga pajutau, kaip mane žadina vairuotojas. Pasirodo, užmigau ir nuvažiavau iki pat žiedo. Puoliau teisintis, kad esu tiesiog neišsimiegojęs studentas, o vairuotojas pradėjo juoktis. Tąkart išbėgau iš autobuso ir tik apytiksliai supratau, kur randuosi. Tuomet  turėjau tik paprastą telefoną, be jokios navigacijos, tad teko iki bendrabučio kulniuoti pėsčiomis. Nesuprantu, kodėl nelaukiau kito autobuso –  tikriausiai iš streso“.

Paulius pastebi, kad nuo studijų metų iki dabar sostinės viešasis transportas itin pasikeitęs. „Dar atsimenu tuos autobusus ir troleibusus, kuriuose vengdavau sėsti į galą, nes žinodavau, kad bus karšta dėl variklio darbo. Šiandien nebetenka susidurti su tokiais nepatogumais – autobusai, kai reikia – vėdinami, kai reikia – šildomi.

Puiku, jog viešasis transportas sparčiai atsinaujina, tampa vis greitesnis ir patogesnis. Pats pastebiu, jog keičiasi ne tik jo išorė, tačiau ir keleiviai. Šiandien viešajame transporte sutinku įvairių žmonių – ir kostiumuotų biurų darbuotojų, ir mamų su vaikais, ir jaunuolių bei senjorų“.

Paulius sako, jog iki šiol neturi vairuotojo pažymėjimo. „Man patinka, kad nereikia rūpintis parkavimo vieta, sekti kuro kainų, ieškoti garažo ar apskritai, kur laikyti automobilį. Užtenka tik gerai pasiplanuoti ir viską įmanoma kuo puikiausiai spėti. Be to, įlipus į autobusą ar troleibusą gali atsipalaiduoti ir tuo mėgautis. Tokios akimirkos, kai visur tenka skubėti ir rasti laiko sau vis sunkiau, yra didelis privalumas“.

Visą gyvenimą – tik viešuoju transportu

Dažnai viešajame transporte galima sutikti ir televizijos laidų vedėją, muzikologę Zitą Kelmickaitę, kuri, kaip pati sako, visą gyvenimą keliauja viešuoju transportu.

Ji stebisi, kai žmonės atstumą, kurį gali įveikti pėsčiomis ar viešuoju transportu, renkasi nuvažiuoti automobiliu ir negana to – už jo stovėjimą moka nemažus pinigus. „Tai – švaistymas“, – sako Zita.

„Viešasis transportas yra socialinė erdvė, todėl mums visiems, joje esantiems, pirmiausiai reiktų atkreipti dėmesį vieniems į kitus. Turiu galvoje, kad ir vairuotojai, ir kontrolieriai, ir keleiviai vieni su kitais turi elgtis pagarbiai, mandagiai, paprasčiausiai pamatyti šalia esantį. Jei visi tą draugišką aplinką kursime, tai ir kelionės viešuoju transportu bus patrauklesnės“.

Rekordinis sostinės viešojo transporto atnaujinimas prasidėjo 2017 m. rudenį. Šiuo metu Vilniuje važiuoja jau beveik 250 naujų autobusų, o taip pat pradedamas ir troleibusų parko atnaujinimas. Planuojama, kad iš viso sostinėje iki 2019-ųjų vasario važiuos beveik 300 naujų viešojo transporto priemonių, informavo įmonė „Susisiekimo paslaugos“.

Milžiniškos automobilių spūstys, gatvės, nusėtomis šiukšlėmis, – to, ko turistai dažniausiai grįžę iš atostogų nenori atsiminti. Tiesa, viktorinų meistrui teko susipažinti ir su gerąja praktika, kai užtveriamas milžiniškas lankytinos vietos plotas vien dėl tuo metu žydinčių gėlių ar vietiniai, nenustojantys pasakoti, kodėl būtina saugoti aplinką. Siekiant stiprinti moksleivių suvokimą apie aplinkosaugos svarbą, lapkritį vyks Nacionalinė aplinkosaugos olimpiada, kurią organizuoja Elektronikos platintojų asociacija (EPA). Projekto metu įdomūs keliautojai bei žinomi žmonės su moksleiviais dalinsis savo patirtimi, su kokiais aplinkosauginiais iššūkiais jiems yra tekę susidurti ir kaip tai pakeitė jų požiūrį į savo kasdienius įpročius.

Maltos Respublika dar kitaip vadinama Viduržemio jūros deimantu. Šioje salų valstybėje yra tik trys gyvenamos salos – Malta, Gozo ir Komino. Maltos sala nuo kitų skiriasi tuo, jog visos istorinės įžymybės, pavyzdžiui, Šv. Pauliaus katakombos, tokie muziejai kaip Šv. Jono katedros, Nacionalinis archeologijos ar vaizduojamosios dailės yra labai arti vienas kito, todėl tai yra ideali vieta tiems, kurie nori subalansuoto poilsio. Salą aplankiusiam P. Ambrazevičiui, įspūdį paliko ne tik žymūs objektai ir smėlėti paplūdimiai, tačiau ir šiukšlių krūvos gatvėse, siekiančios kelius.

Ryte išėjęs į gatvę jausdavausi kaip po karo – plastikiniai bokalai, šiaudeliai ir maisto indeliai – tikrai ne tas vaizdas, kuris nuteiktų puikiai dienos pradžiai.

P. Ambrazevičius, viešėdamas šalyje lankėsi St. Julians mieste, kuriame kasnakt verda triukšmingas naktinis gyvenimas. Čia gausu restoranų, barų, kino teatrų ir kitokių pramogoms skirtų vietų. Pasak P. Ambrazevičiaus, apie praūžusią naktį, kasryt byloja krūvos šiukšlių. „Ryte išėjęs į gatvę jausdavausi kaip po karo – plastikiniai bokalai, šiaudeliai ir maisto indeliai – tikrai ne tas vaizdas, kuris nuteiktų puikiai dienos pradžiai. Ko gero, vietiniams gyventojams ar miesto svečiams nesuprantama, kodėl negalima mesti atliekų tiesiog gatvėje, ir kodėl ilgai yrančios šiukšlės privalo būti rūšiuojamos“ , – teigia P. Ambrazevičius.

Norinčius pabėgti nuo miesto šurmulio ir labiau susipažinti su Maltos gamta keliautojus pasitinka dar viena opi problema – automobilių spūstys. Pasak viktorinų entuziasto P. Ambrazevičiaus, saloje Europos Sąjungos piliečiui eismas atrodo itin chaotiškas dėl daugybės transporto priemonių, kurios juda kita eismo juosta, nei įprasta. „Sala atrodo lyg vienas didelis kamštis, norint kur nors nuvažiuoti būtina iš anksto suplanuoti laiką ir įvertinti tai, kad kelionė gali trukti iki pusantros valandos, nors atstumas visai nedidelis“, – sako P. Ambrazevičius.

Malta.

Tiesa, kita humoristo kelionė turėjo atvirkštinį efektą aplinkosauginiu požiūriu. Lankantis Islandijos saloje, humoristo dėmesį atkreipė ne tik krioklių šniokštimas ar geizerių išsiveržimai, bet ir vietinių gyventojų sąmoningumas aplinkosauginiais klausimais. Anot P. Ambrazevičiaus, Islandija – labai tvarkinga šalis, galinti didžiuotis nepaprasto grožio gamta ir žmonėmis, kurie ją vertina ir tausoja. Islandijoje yra net kelios rūšys augalų (angl. Amphibious Bistort, Pyramidal Bugle), kurios yra griežtai saugomos ir tai patvirtinti savo patirtimi teko pačiam P. Ambrazevičiui. Išsiruošęs aplankyti garsiojo ugnikalnio Hekla, humoristas suglumo – visas plotas aplink ugnikalnį buvo užtvertas dėl žydinčių tuo laikotarpiu gėlių. „Norintys pasiekti ugnikalnį galėjo keliauti 16 km pėsčiomis“, – teigia P. Ambrazevičius. Įspūdį paliko ir vietiniai gyventojai, kurie radę progą, visada pabrėžia, kaip svarbu yra tausoti gamtą. „Sutikti islandai pasakojo apie kopimą į Islandijos kalnus, rodė nuotraukas ir nuolat kartojo, kad turime saugoti savo gamtą, savo salą“, – prisimena P. Ambrazevičius.

Didelį susidomėjimą aplinkosaugos temomis demonstruojantis P. Ambrazevičius pasakoja ir apie kasdienius įpročius, ugdomus šeimoje. „Visuomet rūšiuojame atliekas, esame nusipirkę net komposto dėžę. Nenaudojame šiaudelių, atsisakome prekių plastikinėse pakuotėse, pavyzdžiui, dušo želės, o indaplovę įjungiame tik tada, kai ši yra visiškai pripildyta“, – teigia P. Ambrazevičius. Pasak humoristo, norint gyventi malonesnėje aplinkoje, kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs, artimųjų, draugų, nes, anot P. Ambrazevičiaus, įpročiai – užkrečiami.

Vienas įdomiausių klausimų Urgvajaus-Prancūzijos mače –kokį greitį šįkart išvystys Kylianas Mbappe. Pasak, P. Ambrazevičiaus, K. Mbapperekordas – 38 km/val. greitis, kurį jis pasiekė pralenkęs Cristiano Ronaldo, bėgantį 33,8 km/val.  greičiu.

„Ką daro K. Mbappe,kai vėluoja į autobusą? Jį pralenkia ir įsėda kitoje stotelėje“, - kolegų juokelius apie šį žaidėją cituoja P. Jakelis ir pabrėžia, kad Urugvajui mače su Prancūzija bus svarbiausia  pristabdyti K.Mbappeir neleisti jam įsibėgėti.

„Kai leidi bėgti Mbabpe, tai žinai, kad sau nebepalieki jokių galimybių“, –sako futbolo komentatorius.

Anot jo, Prancūzijos rinktinė savo meistriškumą jau įrodė –nepersistengdami išėjo į ketvirtfinalį ir, jeigu ir toliau taip žais, kaip žaidė iki šiol, juos matysime finale.

Jis pabrėžia, kad prancūzai yra rungtynių su Urugvajumi favoritai, nepaisant to, kad Urugvajus labai gerai ginasi ir beveik nepraleido įvarčių šiame čempionate,  bet prancūzai žaidžia aukštesnio lygio žaidimą. Pasak P. Jakelio, prancūzai per pagrindinį laiką turėtų įmušti daugiau nei pusantro įvarčio.

Brazilai su belgais žais atvirą futbolą

Anot futbolo fanų, Belgijos ir Brazilijos mačas kelia klausimą, ar Belgijos komandos lyderis, vis dar kandidatas „Auksinio batelio“ trofėjui, Romelu Lukaku įmuš įvartį?

„Žaisdamas prieš japonus, jis ne kartą galva bandė įmušti į jų vartus, bet vis nesėkmingai, žaidžiant prieš brazilus, įmušti į vartus bus dar sudėtingiau“, –pastebi P. Ambrazevičius.

Pasak, P. Jakelio, Brazilija su Belgija demonstruos atvirą futbolą. Brazilija nėra gynybinė komanda – jie ilgiausiai 20 min. atkentės  bandydami kompaktiškai gintis, laukdami atvirų erdvių, bet likusį laiką „rausis“ į priekį.

„Abi komandos muša daug įvarčių, demonstruoja gražų futbolą, nemanau, kad kažkas užsidarys prie savų vartų. Kiekviena komanda įmuš mažiausiai po 1 įvartį šiose varžybose“, – prognozuoja futbolo komentatorius.

Šį savaitgalį jis, kaip ir daugelis pasaulio zanavykų, grįžta į Šakius, kur dalyvaus susiėjime „Apkabink savo kraštą”.  

– Užaugai mažame Liepalotų kaime, tavo tėvai kilę iš Šakių krašto, net seneliai – irgi. Ar gali pasakyti, kokie yra šio krašto žmonės?

– Labai malonūs. Pastebėjau: kur nors Lietuvoj susitinku kitą šakietį, esame nepažįstami, tačiau vos tik išsiaiškiname savo kilmę, po dešimties minučių tampame geriausiais draugais. Šakiečiai didžiuojasi savo šaknimis ir dažnai giriasi, kad kalba taip gražiai, kaip niekas kitas. Aš pats savo literatūrinę kalbą irgi mėgstu pabrėžti.

– Ar egzistuoja koks anekdotas apie Šakius?

– Šakiečiai yra atsidūrę suvalkietiško įvaizdžio spąstuose. Sako, esame skūpūs, bet – tikrai ne! Jei pas šakietį užsuks svečias, tai jis kelnes nusimaus paskutines, kad tik svečias išeitų patenkintas ir pavaišintas. Pykstu, kai sako, kad visko gailime, nes tai nėra tiesa. Iš kur toks apibūdinimas kilęs? Nežinau, kiek rimta ši teorija, bet man ji labai patinka: Sūduva yra sausas kraštas, didelių ežerų, išskyrus Vištytį, čia nėra, Nemunas tik kraštu prateka, mūsų apylinkėse nuolat trūksta vandens. Dėl to anksčiau, kaimuose, žmonės rakindavo savo šulinius. O kitiems atrodo – jei tau vandens gaila, vadinasi, gaila visko. Eina ištroškęs prašalietis pro šalį, šulinys užrakintas, na, ką jam galvoti? Užtat ir neša žinią – suvalkiečiai net vandens gaili.

– Taigi, jei priešas paprašytų stiklinės vandens, paduotum?

– Oi, būtinai! Ir dar paklausčiau, ar į didesnę pilti.

– Užaugai kaime, tavo vaikystė, neabejotinai kupina smagių prisiminimų?

– Yra labai daug visko nutikę, ko negaliu vieši pasakoti. Ir tėvai dar daug ko nežino. Šakiai mano kraštas – tėčio mama Šakiuose,  mamos mama – Šakių rajone, esu tikras kaimo vaikas, augęs nudaužytais keliais ir išmaišęs visas apylinkes. Jau kai mokiausi Šakiuose, iš vakarėlių visada grįždavome ketvirtos ryto autobusu, būdavo patogu, per naktį su draugais, kai visi – miegot, tu – į autobusą ir namo. Kartą, berods, buvo naujametė naktis, neblogai pašventęs, dar šiltas grįžau tuo autobusu namo. Tėtis jau prabudęs, ūkio darbus dirba, manęs laukia. Priėjo, apkabino, pabučiavo ir... atsitraukė. Nes juk nekvepiu visai! „Tu, gal kurį laiką su mama nesibučiuok”, – patarė. Taikiai išsiskyrėme, o prisiminimas liko.

– Ar kartais savo kalboje vartoji tarmiškus žodžius?

– Buvau sudaręs tarmiškų žodžių sąrašą, jis plačiai pasklido socialiniuose tinkluose. Su draugais turime vieną žodį, kuriuo visada tikriname, ar žmogus turi ką nors bendra su Šakiais. Toliau nei už penkiasdešimties kilometrų, niekas nežino, ką šis žodis reiškia. Grasu. Nuobodu, įkyru, nuolat lenda į akis.

– Dažnai grįžti į savo gimtinę?

– Praėjusį sezoną dirbau su Šakių „Vyčio” krepšinio komanda, kartą per mėnesį apsilankydavau Šakiuose. Tėvai labai džiaugėsi, kad galėjau ir darbą dirbti, ir juos aplankyti. Dabar grįžtu rečiau, bet dažnai tėvams skambinu ir jaučiu nuolatinį ryšį su savo kraštu, visada stengiuosi pasakyti, iš kur esu kilęs. Kilmę slėpti man atrodo kvaila – juk užaugau nuostabiame kaime, tarp gerų žmonių. Kodėl turėčiau to gėdytis?

– O kodėl žmonės gėdijasi?

– Gal jiems atrodo, kad kiti jo nepriims, nes jis – kaimietis? Man buvo gal dešimt metų, su Liepalotų mokyklos choru važiavome į Vilnių, į Dainų šventę. Mokytoja, prisimenu, mums prisakė – tik jau nebėgiokite, netriukšmaukite, nepasirodykite kaimiečiai. Aplink mus lakstė ir triukšmavo šiauliečiai, panevėžiečiai, klaipėdiečiai, o mes sėdėjome ramiai kamputyje – kaip iš kaimo.

Paulius Ambrazevičius prisiminimų vakarą su garsiais šakių krašto žmonėmis ves zanavykų šventėje „Apkabink savo kraštą” – birželio 21,22,23,24 dienomis, Šakiuose.