Amžini revoliucionieriai, niekada neparsidavę jokioms politinėms partijoms, turintys stuburą, kalbantys žmonių kalba įsimintinas tiesas ir keliantys kumštį išvien. 

„Mūsų kova yra muzika, mūsų vėliava yra muzika, mūsų ginklas yra muzika. Ir savo ginklu norime pasidalinti su jumis“, – sakė grupės narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. 

Organizatorių nuotr.

Unikalioje Pažaislio erdvėje „G&G Sindikatas“ iššaus dozę energijos ir pažadins kiekvieno mūsų vidinį maištininką.

Koncertuose Šiauliuose ir Kaune publika išgirs vieno iškiliausių ukrainiečių kompozitorių Boryso Liatošynskio kamerinės muzikos šedevru pripažintą – Antrąjį fortepijoninį trio. Programoje taip pat skambės B. Liatošynskio mokinio, kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinys „Devyni šaltiniai“ bei vokiečių kompozitoriaus Felikso Mendelsono fortepijoninis trio.

Kompozitorius Borysas Liatošynskis (1894–1968) ukrainiečių simfoninės muzikos pradininkas, du jo sukurti fortepijoniniai trio pripažinti geriausiais ukrainiečių kamerinės muzikos pavyzdžiais, tačiau šiai dienai Europoje dar nėra plačiai žinomi. Šis menininkas būdamas puikiu pedagogu turėjo reikšmingos įtakos visai ukrainiečių kompozitorių mokyklai. B. Liatošynskio kūryba įkvėpė ukrainiečių smuikininką Mykhaylą Zakharovą suburti ir šio kompozitoriaus garbei pavadinti kamerinės muzikos ansamblį „Lyatoshynsky trio“. Ansamblyje taip pat groja pianistas Romanas Lopatynskis bei jauna ir perspektyvi ukrainiečių violončelininkė Mariia Mohylevska. Visi trys atlikėjai daug gastroliuoja užsienyje, tačiau iki Rusijos sukelto karo jų šalyje bendram darbui susirinkdavo Ukrainos mieste Charkive. Šiuo metu galimybės drauge dirbti gimtojoje šalyje apribotos, tačiau tai jų nestabdo veikti vardan bendro tikslo – aktyviai pristatyti ukrainiečių muziką bei tradicijas Europoje.

„Kaune lankysimės antrą, o Lietuvoje trečią kartą. Su dėkingumu prisimename šiltus susitikimus su Lietuvos publika ir nekantriai laukiame koncertų Šiauliuose ir Kaune. Koncertams parengėme programą, kurioje daug aktualios šiandienai simbolikos. Koncertą pradėsime lietuvių kompozitoriaus, B. Liatošynskio mokinio Osvaldo Balakausko kūriniu „Devyni šaltiniai“, taip įprasmindami ukrainiečių ir lietuvių muzikos mokyklų ryšį. Paminėtina ir tai, kad O. Balakauskas mokėsi ir pas kitą žinomą ukrainiečių kompozitorių Myroslavą Skoryką. Antrasis koncerte skambėsiantis kūrinys – Felikso Mendelsono fortepijoninis trio – atspindės mūsų visų bendrumą ir vienybę Europos kontekste. Programą pradėję mokinio kūriniu, ją baigsime mokytojo darbu – Boryso Liatošynskio Antruoju fortepijoniniu trio. Kompozitorius jį parašė 1943 m. karo metu būdamas evakuacijoje. Šiandiena, deja, ši tema mums vėl tapo labai aktuali. Kūrinyje ryškiai atsispindi karo tragiškumas. Atlikdami šį kūrinį labai jautriai ir giliai jį išgyvename“, – apie artėjančių koncertų programą kalbėjo Mykhaylas Zakharovas.

Pasak M. Zakharovo, Ukrainos kultūra ir menininkai ilgai buvo sovietinės kultūros šešėlyje, dauguma kompozitorių buvo įvardijami kaip rusų kompozitoriai. Ukrainiečių kamerinės muzikos pakilimas prasidėjo XX a. pradžioje. Greta B. Liatošynskio reikėtų paminėti ir tokius vardus kaip Valentinas Silvestrovas – Ukrainos pianistas ir šiuolaikinės muzikos kompozitorius, M. Skorikas, kurio muzikai būdingas šiuolaikinis stilius turintis savyje stilistinių bruožų iš ukrainiečių liaudies muzikos tradicijų. V. Silvestrovas dabar jau garbaus amžiaus, bet jo įtaka Ukrainos kamerinės muzikos augimui ir vystymuisi išlieka aktuali.

„Ukrainos kamerinė muzika išgyvena pakilimo laikotarpį, atsiveria, tampa žinoma. Bendrauju su daug kolegų iš įvairių šalių ir iš jų išgirstu, kad jie atranda ukrainiečių kompozitorių darbus, žavisi jais ir stebisi, jog jų muzika taip ilgai buvo mažai žinoma ir atliekama. 2019 m. Vienos radijo orkestras atliko B. Liatošynskio 3-iąją simfoniją, kuri paliko visiems be galo didelį įspūdį ir buvo prilyginama Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijai.

Mūsų ansamblio atliekamą B. Liatošynskio Pirmąjį ir Antrąjį fortepijoninius trio transliavo britų BBC radijas. Aiškiai jaučiame, kad susidomėjimas ukrainiečių muzika išaugęs kaip niekados iki šiol“, – ukrainiečių kamerinės muzikos pakilimu džiaugiasi M. Zakharovas.

Primename, kad Pažaislio muzikos festivalyje praeitą vasarą koncertavo pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv, kuri kartu su savo tautiečiais – baritonu Andrei Bondarenko, smuikininku Andrii Murza, Kauno miesto simfoniniu orkestru bei Kauno valstybiniu choru atliko programą, skirtą pristatyti ukrainiečių kompozitorių muzikai. Šį sezoną festivalis ir toliau siekia išlikti viena iš platformų, prisidedančia prie ukrainiečių muzikinės sklaidos Europoje.

Penas muzikos gurmanams

Vienu geriausių šiandienos pasaulio mecosopranų tituluojama dainininkė į Lietuvą atvyks Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo Edgaro Montvido kvietimu. Su ja lietuvių solistui teko susitikti prieš beveik penkiolika metų – „North Opera“ pastatytoje Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. E. Montvidas tuo metu atliko Tebaldo vaidmenį, o britų scenos žvaigždė – Romeo.

„Mane iškart pakerėjo jos „šokoladinis su brandžiu konjaku“ balsas“, – pirmuosius pažinties įspūdžius prisimena E. Montvidas.

Durhamo grafystėje gimusi muzikė muzikos keliu žengė kaip atlikėja – nuo mažų dienų mokėsi groti pianinu, vaikystėje dainavo bažnyčios chore. Vėliau mokėsi Klarendono koledže, muzikos mokslus derindama su sportu – net tapo koledžo stalo teniso čempione.

Susitikimas su ja yra tikra atgaiva, leidžianti vėl patikėti didžiojo meno galia.

Būsimoji operos žvaigždė savo jėgas dalijo tarp fortepijono ir vokalo studijų ir besimokydama Karališkajame muzikos koledže. Kurį laiką svarsčiusi, ką rinktis: džiazo pianistės, dainininkės ar klasikinio vokalo karjerą – galiausiai, pačios žodžiais, ji suprato: noras dainuoti Maurice’o Ravelio „Shéhérazade“ buvo stipresnis.

Ryški asmenybė ne tik scenoje

Pasaulinę šlovę dainininkė pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“, prestižinio Glindeburno operos festivalio scenas. Šiandien ji dažnai pasirodo koncertų salėse, atlikdama solo partijas stambios formos kūriniuose ir rengdama dainų vakarus.

Jos repertuaras labai platus: tai ir Richardas Wagneris, ir įvairių XX a. kompozitorių kūriniai.

Kolegos: damos S. Connolly prtneris operoje „Montekiai ir Kapulečiai“ – Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas E. Montvidas. / Organiztorių nuotr.

Damos S. Connelly pasirodymą scenoje puikiai apibūdino Alejandro Martinezas iš „Platea Magazine“. „Elegancija, nuoširdumas – tai, ką  pasiekia tik nedaugelis menininkų. Profesijoje, kurioje nemažai  paviršutiniškumo, sutikti tokią autentišką moterį kaip S. Connolly yra tarsi oazė viduryje dykumos“, – anot kritiko, susitikimas su ja yra tikra atgaiva, leidžianti vėl patikėti didžiojo meno galia.

Vis dėlto, pabrėžia E. Montvidas, dainininkė garsėja ne tik išskirtiniais pasirodymais scenose, – ji yra įdomi ir šilta asmenybė, plačiai regima aktyvistė.

Autoritetinga menininkė garsiai pasisakė „Brexit“ tema, įvardydama šio proceso grėsmes Didžiosios Britanijos jauniesiems atlikėjams. Dama S. Connolly jaudinosi, kad, šaliai išstojus iš ES, jauni menininkai patirs tam tikrą atskirtį, neteks galimybių pristatyti savo talentą Europos ir pasaulio mastu. Šiuo metu solistė intensyviai rūpinasi Anglijos nacionalinės operos, kuriai stipriai sumažintas finansavimas, išsaugojimu.

Už nuopelnus muzikai ji buvo apdovanota Britų imperijos ordinu, jai suteiktas damos titulas. „Nesuklysiu pasakydamas, kad ji išties pelnytai gavo damos titulą, suteiktą pačios Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II“, – apie S. Connolly indėlio į Britanijos kultūrą įvertinimą kalbėjo E. Montvidas.

Muzikinės vasaros pranašai

Birželio 21-ąją dama S. Connolly kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks Hectoro Berliozo vokalinį ciklą „Vasaros naktys“, koncerte skambės garsusis M. Ravelio „Bolero“. Mėgautis spalvingomis orkestruotėmis ir karališko mecosoprano skambesiu festivalis pakvies į prancūziškosios romantikos sala virtusį Pažaislio vienuolyno didįjį kiemą.

„Vasaros naktys“, – vienas mėgstamiausių damos S. Connolly koncertinių opusų ciklų. Šešių dainų ciklas po sukūrimo kurį laiką buvo primirštas, bet vėliau tapo vienu dažniausiai atliekamų H. Berliozo kūrinių.

Apie britės interpretaciją kritikai atsiliepia taip: „Atlikimas buvo labai intymus, o dainininkė užbūrė savo pasakojimu. Interpretacija intensyvi, tačiau stilinga, su gražiai suformuotomis frazėmis, kartais – kupina rimties. Stebina ne tik solistės dėmesys tekstui, bet ir spalvų, suteikiamų žodžiams, pojūtis.“

„Labai džiugu ir simboliška, kad pasitikdami gražiausias metų šventes ir sugrįžtančią saulę, šiemet galime klausytojus pakviesti į išties karališką muzikos vakarą“, – skelbia festivalio organizatoriai.

Damos S. Connolly koncerto anonsu Pažaislio muzikos festivalis pradeda artėjančio sezono programos pristatymą publikai, tad artimiausiu metu paskelbs kitų didžiųjų festivalio koncertų – pradedamojo ir baigiamojo – programas. Gerokai anksčiau nei įprastai atskleisdami juose pasirodysiančių muzikų vardus, festivalio organizatoriai mano leisiantys gerbėjams iš anksto suplanuoti apsilankymus koncertuose.

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį baigiamojo Pažaislio muzikos festivalio koncerto šiemet klausėsi rekordinis klausytojų skaičius – daugiau kaip 2 tūkst.

„Visą vasarą jautėme, kad žmonės po pandemijos vis dar atsargiai renkasi masinius renginius. Tačiau šis, paskutinis festivalio koncertas, buvo pilnutėlis. Itin džiugino, kad koncerto klausėsi įvairi publika – jaunimas, garbaus amžiaus žmonės ir patys mažiausieji. Stengiamės auginti publiką, o festivalio koncertai, vykstantys atvirose erdvėse, ypač palankūs žmonėms su mažais vaikais. Šiemet festivalis pasipildė dar viena tokia nauja erdve – Tado Ivanausko Obelynės sodyba“, – įspūdžiais dalijosi Pažaislio muzikos festivalio direktorė Giedrė Mikaitienė.

Šią vasarą festivalis po karantino ribojimų vėl vyko įprastu ritmu. Per tris vasaros mėnesius 36 koncertuose apsilankė daugiau kaip 14 tūkst. klausytojų.

Pažaislio vienuolyno kieme iš viso buvo surengti keturi koncertai, kurių vienas, organizuojamas kartu su partneriu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, buvo ypatingas. Programą pristatė garsi ukrainiečių dirigentė Oksana Lyniv, o koncerto metu surinktos lėšos – 6 tūkst. eurų skirti paremti Ukrainos jaunimo simfoninį orkestrą (YsOU), šiuo metu laikinai įsikūrusį Slovėnijoje.

Pasak G. Mikaitienės, užbaigus 27-tąjį Pažaislio muzikos festivalį jau rengiamasi sekančiam. Programa yra sudėliota. Naujame sezone publikos lauks susitikimai su festivalyje dar negrojusiais, pasaulinį pripažinimą pelniusiais atlikėjais, numatomi dideli tarptautiniai muzikos projektai bei operos, kamerinės muzikos, džiazo, senosios muzikos ir kt. koncertai. Festivalis ir toliau daug dėmesio skirs jauniesiems atlikėjams ir kylančioms muzikos pasaulio žvaigždėms, bus tęsiamos įvairios socialinės iniciatyvos ir projektai, didinantys muzikos renginių prieinamumą įvairių poreikių turintiems žmonėms. Didžioji dalis koncertų išliks itin prieinamomis kainomis, dalis jų bus nemokami, bus toliau taikomos nuolaidos senjorams, asmenims su negalia bei jauniems žmonėms.

150 metrų ilgio skulptūra, sukomponuota iš trijų plieninių žiedų, sujungtų raudona plėvele, kompozitoriui tapo įkvėpimo šaltiniu Londone esančio „Tate Modern“ muziejaus užsakymu rašant didingą kūrinį „Lamentate“ solo fortepijonui ir orkestrui. Prieš du dešimtmečius sukurtas stambiausias A. Pärto instrumentinis kūrinys tapo viena iš vizitinių šio autoriaus kortelių, o pats kompozitorius apie jį yra pasakęs: „Aš sukūriau lamento (raudą) – ne mirusiems, o gyviesiems.“

A. Pärto „Lamentate“ rugpjūčio 20 d. suskambės Pažaislio muzikos festivalio organizuojamame koncerte Kauno filharmonijoje. Dvi Lietuvos jaunosios kartos atlikėjos – pianistė Onutė Gražinytė ir dirigentė Giedrė Šlekytė kartu su Modesto Pitrėno vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru publikai parengė švelnios, jautrios muzikos programą „Širdies poemos“. Maurice‘o Ravelio choreografinė poema orkestrui „La Valse“, Arvo Pärto „Lamentate“ fortepijonui ir orkestrui, Ramintos Šerkšnytės „Vasarvidžio giesmė“ ir Richardo Strausso siuita iš operos „Rožės kavalierius“.

Operos solistas Giedrius Prunskus kalbino šiuo metu Vokietijoje studijas tęsiančią pianistę O. Gražinytę, kuriai A. Pärto kūryba yra labai artima. Pokalbyje – mintys apie antikinės legendos frygų satyro Marsijo, iškvietusio į muzikinę dvikovą patį muzikos ir menų globėją Apoloną, įkvėptą kūrinį ir pianisto gyvenimo bei karjeros ypatumus.

– Miela Onute, kaip suprantu šiuo metu esi ne namuose, o išvykoje. Kur keliauji?

– Tiesą pasakius, pirmą kartą atsakingai suplanavau atostogas. Su lietuvių draugų grupe ką tik atvykau į Kroatiją. Paplaukiosime jachta. Manau, žmogui reikia įvairaus pobūdžio poilsio – tiek aktyvaus, tiek ne. Pabandysiu tai suderinti. Man patinka, kai viskas yra subalansuota ir dinamiška. Iki šiol neteko turėti suplanuotų atostogų – dažniausiai tai būdavo darbinės kelionės, kurių metu pavykdavo nugvelbti keletą laisvų dienų. Taigi, juokaujant galima pasakyti, kad įžengiu į suaugusiųjų pasaulį.

– Žinoma, pailsėti ir atitrūkti nuo kasdienės rutinos žmogui yra būtina. O kaip tavo studijos, jau baigtos?

– Ką reiškia baigtos studijos? Juk mes, meno žmonės, mokomės visą gyvenimą. Visgi oficialus mano dabartinis statusas – studentė. Bet studijuoti aš visai neskubu. Mano pirmasis – bakalauro studijų etapas Hanoveryje užtruko ilgai, ramiai beieškant ir besimėgaujant procesu. Dabar – antrasis, magistro studijų etapas Berlyne, Hanso Eislerio muzikos akademijoje. Įdomu, nauji iššūkiai. Iš tiesų, nejaučiu jokio poreikio kuo greičiau gauti diplomą. Man įdomus pats procesas.

– O kaip klostosi tavo karjera?

– Man sekasi gerai. Džiaugiuosi tais koncertais, kuriuos tenka groti, o jų netrūksta. Mokausi subalansuoti koncertų grafiką, kad krūvis nebūtų per didelis, kad renginiai nesusikoncentruotų į tą patį laikotarpį bei netektų groti pernelyg vienodų programų. Taigi, vyksta aktyvios balanso paieškos, nors žinau, kad balanso išlaikymas nėra statiškas procesas. Labai laukiu po atostogų įvyksiančio koncerto Kaune, nes A. Pärto „Lamentate“, kurį atliksiu, man labai brangus kūrinys. Žinoma, jis ne itin siejasi su Kroatija ir saulėtu dangumi, tačiau jis yra apie gyvenimą, tad aprėpia viską. Prieš keletą dienų prisėdau padirbėti su šio kūrinio partitūra ir pajutau nenusakomą malonumą. Atsirado naujų minčių, pojūčių, skambesių, atradimų ir suvokimų.

– Tad galima sakyti, kad šis kūrinys – tarsi gera knyga, kurią kiekvieną kartą naujai atsiversdamas atrandi naujų aspektų?

– Manau, kad taip turėtų būti su kiekvienu muzikos kūriniu. Bent jau reikėtų stengtis kiekvieną kartą naujai prisiliečiant atrasti šviežių aspektų ar sąskambių. O šis kūrinys – neabejotinai toks. Teko jį įrašinėti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu. Įrašo metu į kūrinį pažvelgi visiškai kitaip, nei ruošiantis konkursui ar koncertui. Tai – žymiai detalesnis ir labiau perfekcionuotas prisilietimas prie medžiagos. Teko šį kūrinį atlikti ir prieš darant įrašus. O dabar po ilgesnės pertraukos įvyks dar vienas šio opuso koncertas. Labai įdomu, kaip „Lamentate“ surezonuos šį kartą.

– Prie „Lamentate“ mes dar sugrįšime, o dabar pakalbėkime apie tai, kaip formuojasi tavo repertuaras, ar turi kokią nors aiškią kūrybinę kryptį?

– Dažnai tenka atsakinėti į šį klausimą. Manau, kad daugelis laukia paprasto, konkretaus atsakymo – taip, turiu pasirinkusi tam tikrą kryptį. Aš kol kas bandau prisiliesti prie įvairių muzikinių vandenų – juos pažinti, pabraidyti, paplaukioti ir suprasti, kaip juose jaučiuosi. Kol kas plaukti pavyksta visur. Mano repertuaras – platus, jis man patinka ir traukia. Esu įrašiusi A. Pärto kūrybos kompaktinę plokštelę ir suprantu, kad ne veltui prie manęs kartais klijuojama šio kompozitoriaus atlikėjos etiketė. Žinoma, man tai netrukdo, nebrėžia jokių ribojančių rėmų. Štai gruodžio mėnesį yra suplanuoti du koncertai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriuose atliksime Aleksandro Skriabino koncertą fortepijonui ir orkestrui. Mano nuomone, tai – fantastiškas kūrinys ir šį autorių ypatingai mėgstu. Taip pat mėgstu groti lietuvišką muziką: Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Balį Dvarioną, Alvidą Remesą, groju savo tėčio kūrinius. Negaliu gyventi be barokinės muzikos ir ypač – be Johanno Sebastiano Bacho. Jeigu ilgesnį laiką negroju jo kūrybos – jos tarsi trūksta. Planuoju Lietuvoje įgyvendinti J. S. Bacho muzikos projektą. Vokietijoje gyvenu jau septintus metus ir čia kalėdiniu laikotarpiu J. S. Bacho muzika yra tiesiog privaloma, kitaip sakant, itin populiari. Lietuvoje šios tradicijos nėra. Pagalvojau: turiu tėtį ir jo chorą, sesę dirigentę, sužadėtinį violončelininką ir jo brolį baritoną – didelę dalį reikalingos atlikėjų sudėties. Tad labai tikiuosi, kad galbūt šiais metais pavyks pradėti, o vėliau ir vystyti kalėdinių J. S. Bacho muzikos koncertų Lietuvoje tradiciją. Man patinka groti įvairiausią muziką. Man įdomu pažinti ir patirti, juk galų gale tai – žmogiškumo, žmogaus emocijų, patyrimų bei suvokimų išraiškos, tik jos labai skirtingos. Palyginkime A. Pärto muziką ir Fredericą Chopiną – tai kardinaliai skirtingos išraiškos priemonės. Vienai labiau būdingas stebėjimas, įsiklausymas ir emocijų reflektavimas, o kitai – viskas, ką tik įmanoma išreikšti, alsuoti kuo platesniais plaučiai, ištaškyti purslais. Labai skirtinga, bet šaknis – ta pati: žmogaus siela, jausmai ir išgyvenimai.

– Kaip suprantu, į koncertinį gyvenimą grįši iš karto po atostogų. Ar pakaks laiko atgauti koncertinę formą?

– Klaviatūros į jachtą tikrai nesinešiu, bet pasiėmiau savo darbo priemones. Kūrinys man gerai pažįstamas, tad labiau ruošiuosi jam filosofiškai bei psichologiškai. Pamenu, kad „Lamentate“ įrašinėjome prieš pat šv. Velykas ir tuo laikotarpiu šis kūrinys man skambėjo ypač prasmingai. Toje muzikoje yra visko labai daug, visas kūrinys yra kaip vienas didelis įvykis, išgyvenimas, kelionė. Dominuoja apmąstymai, kančia, malda, o galų gale išėjimas į susitaikymą, šviesą. Velykinis laikotarpis tarsi papildė muziką, o muzika atspindėjo laikotarpio prasmingumą.

– Kaip tavo kūrybiniame kelyje atsirado A. Pärto muzika?

– Dar mokantis Hanoveryje, mano buvęs profesorius Rolandas Krügeris supažindino mane su „Lamentate“, o vėliau mano vedliu šios krypties link tapo Irena Veisaitė. Dirbant su „Lamentate“ profesorius pasidalino tokia mintimi, kad ši muzika – tai lyg skambančios visatos su nuostabia harmonija, nuostabiais skambesiais, kurių mes negirdime, bet iš tiesų jie egzistuoja. Kartais atrodo, kad kažkurios A. Pärto muzikos atkarpos yra tarsi mažos ištraukėlės iš tų visatos skambesių, prie kurių ir mums leidžiama prisiliesti. Man ši mintis labai patiko – tarsi muzikos gabalėliai būtų nukelti iš kažkokios neaprėpiamos erdvės. Taip pat ir „Lamentate“ – mano gyvenime jis tai atsiranda, tai vėl išeina. Tie atsiradimai būna labai ryškūs ir svarbūs.

– Apie „Lamentate“ įkvėpusią A. Kapooro skulptūrą „Marsijas“ A. Pärtas yra pasakęs, kad ji sukelia buvimo ne tik erdvėje, bet ir laike įspūdį. Kaip tai atsispindi muzikoje?

– Kūrinių filosofines idėjas dažnai suvokiu labai intuityviai. Šiuo atveju apibūdinčiau tai, kaip vidinių būsenų kaitą. Tam atliepia tiek kūrinio dalių pavadinimai, tiek juos atspindinti muzika. Viskas prasideda nuo labai aiškaus įvykio, teiginio. Vėliau seka sumišimas, kuris išveda į dramatinį konfliktą. Tada ateina trapumas, galbūt kaip tam tikra reakcija po stipraus smūgio. Po jos seka malda – melodingiausias, atviriausias ir labiausiai išvystytas epizodas. Po jo seka vienatvė. Toliau vyksta įvairūs pakilimai ir nusileidimai – labai žmogiškos kažkokio stipraus išgyvenimo būsenos. Galų gale viskas per dalį, pavadinimu ryžtas, išnyra į tobulą šviesą – paskutinę dalį, su nuolat besikartojančios natos motyvu. Tai tarsi simbolizuoja laiką, jo tėkmę. Aplink vyksta šioks toks veiksmas, patirtys bei suvokimai, jie atsiranda ir išnyksta, o laikas vis eina... Gali jį pastebėti, gali nepastebėti, bet jis tiesiog egzistuoja. Jis – tarytum fone, bet iš tiesų – pirmame plane. Tas finalinis nušvitimas užsibaigia laike. Tarsi ištirpsta. Lyg prisilietimas prie kažko labai asmeniško, vidinio, gilaus. Žinoma, tai yra mano intuityvus pojūtis, kaip aš suprantu šią muziką ir kaip ją filtruoju per save. Joje yra kažkas begalinio, nepavaldaus laikui. Nors A. Pärto kūryba yra moderni, šiuolaikiška, bet ji puikiai dera su barokine muzika, kitų nūdienos kūrėjų opusais. Ji – truputėlį „be laiko“. Žinau, kad Vokietijoje nemaža dalis žmonių nėra tokios muzikos mėgėjai. Mano baigiamojo muzikologijos darbo tema buvo minimalistinė muzika ir supratau, kad daugelis profesorių jos nemėgsta, netgi vadina ją sumažinta, nuskurdinta, apkarpyta muzika. Bet iš tiesų, jeigu muzika yra sukoncentruota iki tyros minties, esmės, tai juk neturėtų žeisti. Bet kai kuriuos žmones supaprastinta ar, jų nuomone, suprastinta muzika kažkuo erzina, jiems tarsi trūksta išraiškos priemonių. Man regis, išgryninta muzika yra tarsi iki baltumo įkaitintas plienas. Ji pasako viską. Kuo daugiau natų – tuo daugiau išdalinama jų vertė. Lygiai kaip ir muzikanto atsakomybė grojant ansamblyje ar grojant solo. Kuo mažiau vienetų – tuo individualiau paskirstoma jų atsakomybė.

Grįžtant prie A. Pärto muzikos, galiu pakartoti jau ne kartą išsakytą savo mintį, kad jo muzika – tarsi apversta. Čia nėra įprastinės rutinos: garsai, garsai, garsai ir staiga – cezūra, tyla. Čia yra įsiklausymas, tyla, daug tylos, arba garsų plotmė neturinti intensyvaus veiksmo ir staiga atsiranda garsas. Vienas garsas. Bet jis ypatingas, nes gimsta iš tylos. Tyloje. Tylos fone. Man regis, tai šiam kompozitoriui būdingas individualus išraiškos būdas. Man jis labai gražus ir priimtinas, jame regiu prasmę, todėl į jį gilinuosi, kabinuosi už jo. O tokios muzikos suvokimas tėra įsiklausymo, mokėjimo klausytis ir klausymosi įpročių klausimas. Galbūt todėl mano praktikoje atsirado koncertų vedimas, o tiksliau – kūrinių pristatymo tradicija. Mėgstu tai daryti, užmegzti tam tikrą ryšį su publika, sumažinti tarp atlikėjo ir klausytojo esančią distanciją, kuri akademinės muzikos pasaulyje, deja, egzistuoja. Todėl dažnai grodama A. Pärto ar panašios stilistikos muziką neįpareigojančiai perspėju klausytojus, kad nereikėtų tikėtis labai daug veiksmo, nebus regimųjų efektų ir patariu tiesiog užmerkti akis, įsiklausyti į harmoniją, garsų spalvas bei pabandyti išgirsti visatų skambesį. Manau, kad tiems, kurie dar nėra bandę klausytis muzikos užmerktomis akimis, dažnai atsiveria naujų potyrių erdvės bei galimybės. Tam tikrus „Lamentate“ epizodus taip pat rekomenduočiau klausyti užsimerkus ir pabandyti panerti į save. Manau, kad A. Pärtas savo muzikoje yra labiau ne dalyvis, o stebėtojas. Labai tyras stebėtojas. Ne veltui dažnai jis semiasi įkvėpimo iš vaikų, nemažai jo kūrybos skirta vaikams, vaiko balsui, tyrai sielai. Jo muzikoje nejaučiu asmenybės, žmoniškumo kvapo. Jis nebando išreikšti kažkokios asmeninės nuomonės, girdėjimo, o kuria per stebėtojo prizmę. Tai – kaip tam tikra meditacija, kada ne su mintimis susitapatini, o jas stebi, tampi vieta, kurioje vyksta minčių šokis. O „Lamentate“ pavadinčiau rimtu kūriniu. Giliu ir galbūt tam tikruose epizoduose – sunkiu.

Pasak legendos apie satyrą Marsiją, jo nudirta oda, kabanti Kilenės oloje, imdavo šokti vos užgrojus fleitai ir nurimdavo išgirdusi kitaros garsus. Raudona plėvelė, jungianti A. Kapooro skulptūros žiedus, taip pat asocijuojasi su satyro oda ir vibruojančiu jos šokiu...

O taip, šioje muzikoje išties netrūksta vidinio šokio ir aliuzijų į žmogaus vidines nudirtas odas, randus. Dar vienas įdomus faktas, kad „Lamentate“ grindžiamas senąja slavų kalba parašytu sakraliniu tekstu, kuriame dominuoja paskutinio teismo dienos tematika. Gražu, kad kompozitorius tai naudoja ne kaip atvirą efektą – šis tekstas kūrinyje vokaline forma nenuskamba, nėra nei kalbamas, nei dainuojamas, o kaip muzikinio teksto įprasminimo priemonę. Įsiklausius į orkestro instrumentų partijas galima išgirsti rečituojamo teksto artikuliacines, ritmines struktūras. Mane labai žavi tokia kompozitoriaus koncepcija, kuri nėra pavaldi išoriniam efektui, kažkam inovatyviai šokiruojančio. Jo tai paprasčiausiai nedomina, jam svarbiausia išraiška ir rami gelmė. Tai suteikia kūriniui tam tikrą oratorinį pobūdį ir tampa didžiuliu šio kūrinio svarumo pagrindu.

– Įrašinėjote A. Pärto „Lamentate“ kartu su M. Pitrėnu. Šiam koncertui Pažaislio muzikos festivalyje diriguos jaunosios kartos dirigentė Giedrė Šlekytė. Ar esate geros pažįstamos?

– Atsimenu Giedrę dar iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikų. Ji plaukdavo į tėčio organizuojamus baidarių žygius, dainavo „čiurlioniukų“ chore, susitikdavome Nidoje vykstančiame Thomo Manno festivalyje. Bet koncertuoti kartu kol kas dar neteko, tad labai laukiu šios pasitaikiusios progos ir kūrybinės pažinties. Tai bus mūsų muzikinio dueto debiutas ir tikiu, kad jis bus sėkmingas.

C. Leiria gimtojoje Portugalijoje yra laikoma vienu iš ryškiausių naujos fado kartos balsų. Dainuoti pradėjo keturiolikos. Yra pasirodžiusi prestižinėse scenose, festivaliuose, įvairiuose projektuose Portugalijoje ir užsienyje. Nuolat dainuoja keliuose geriausiuose „Fado“ namuose Lisabonoje, įskaitant ir garsųjį „Clube de Fado“. Celia meistriškai derina brandų, savitą stilių su tradicine fado interpretacija ir šiuolaikinėmis vokalo ypatybėmis. Šiuo metu atlikėja ruošia naują albumą, kuriame derės tradicinis fado ir naujausios muzikos pasaulio tendencijos.

Gitaristas P. Amendoeira (žinomos portugalų atlikėjos Joana Amendoeira brolis) yra įsitikinęs, kad „portugališka gitara turėtų kalbėtis su dainininku“. Juk trys sudedamos fado dalys ir yra – jausmingas vokalas, emocijų versmė ir, žinoma, portugališka gitara.

J. Filipe, grojantis klasikine gitara – jaunas, daug žadantis tradicinio fado gitaristas. Įkvėpimo ir skambesio sėmėsi iš tokių žinomų klasikinės gitaros virtuozų kaip Martinho da Assunção ir Júlio Gomes.

G. Pikutienės nuotr.

Fado (iš lotynų fatum – lemtis) – XIX amžiuje Lisabonoje paplitęs muzikos žanras. Manoma, kad tai išvykusių jūreivių ir karių moterų dainos, kurių svarbiausias emocinis elementas – ilgesys (saudade). Fado žanras suklestėjo XX a. pirmojoje pusėje bei tapo itin populiarius, kai eiles šiai muzikai pradėjo kurti žymiausi portugalų poetai. Kaip tipiškas Lisabonos miesto romansas, miesto ir šalies identifikavimo simbolis, fado 2011 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldą sąrašą. Nuo to laiko fado – viso pasaulio dalis.

Koncerto organizatoriai – geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ yra įsitikinę, kad nebūtina žinoti kalbos, kad galėtum pajusti fado poveikį, juk tai sielos muzika. Tuo įsitikinti galės visi atvykę į šį jausmingą pasimatymą su saudade.

Koncertų datos:

2021 m. rugsėjo mėn:

2 d. 19 val. Pažaislio vienuolyno liepų alėjoje;

3 d. 19 val. Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje;

4 d. 17 val. Bistrampolio dvare;

5 d. 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje

Išėjusiems atminti

Rugpjūčio 28 d. Zapyškio paminklinėje Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje XXVI Pažaislio muzikos festivalis kviečia pasiklausyti iškalbingo koncerto "Išėjusiems", kurį parengė publikai puikiai pažįstamas atlikėjų duetas: sopranas Sabina Martinaitytė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė. Koncerte taip pat dalyvaus gabiausi šių atlikėjų / pedagogių studentai, tarptautinių konkursų laureatai – sopranai Ugnė Matukaitytė ir Gabrielė Bukinė bei bosas Rokas Jasikas.

"Muzika – tai galimybė prisiminti, susitikti ir pabūti kartu ne tik vieniems su kitais, bet ir su jau iškeliavusiais į amžinybę... Nerija, Vidmantas, Faustas… kiek su jais kūrybiškai bendrauta! Supratome, kad tik tokiu būdu galime atsidėkoti ir pagerbti išėjusius kolegas", – sako S.Martinaitytė ir A.Eitmanavičiūtė.

Pažaislio muzikos festivalio projektuose S.Martinaitytė dalyvauja nuo pat pirmųjų festivalio žingsnių. Ji – trijų tarptautinių dainininkų konkursų laureatė, daugiau nei trisdešimt metų dainavusi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur sukūrė daugybę pagrindinių vaidmenų operos spektakliuose. Dainininkė paruošė apie septynias dešimtis solo programų, dainavo daugiau nei 1000 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, jos įdainuoti įrašai skamba Lietuvos radijo programose.

Asmenybės: baigiamajame festivalio koncerte išvysime solistus V.Miknevičiūtę, J.Vaškevičiūtę, ir E.Montvidą o atlikėjams diriguos J.Domarkas. / Organizatorių nuotr.

S.Martinaitytei buvo suteiktas "Įsimintiniausio Kauno menininko" vardas, ji – keleto "Fortūnos" prizų laureatė, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premijos laimėtoja, Kauno miesto apdovanojimo "Tikra muzika" ir Lietuvos muzikos sąjungos "Auksinio disko" laureatė, apdovanota Kauno miesto II laipsnio "Santakos" Garbės ženklu.

Jau bene tris dešimtmečius S.Martinaitytė žinoma kaip iškili vokalo pedagogė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos profesorė. Koncerto metu S.Martinaitytės ir jos studentų dainavimą lydės išraiškingos ir emocingos pianistės, iškilios pedagogės, VDU Muzikos akademijos profesorės A.Eitmanavičiūtės akompanimentas.

Koncerto programoje skambės Nerijos Čepaitės, Fausto Latėno, Vidmanto Bartulio, Carloso Guastavino, Giacomo Puccini, Giuseppe Verdi, Gustave Charpentier, Evos Dell’Acqua ir kitų kompozitorių dainos, operų arijos bei duetai.

Gyvybės ir mirties dvikova

Rugpjūčio 29 d. Pažaislio vienuolyne galingais akordais nuaidės baigiamasis festivalio koncertas, skirtas ilgamečiam festivalio meno vadovui Petrui Bingeliui atminti.

Asmenybės: baigiamajame festivalio koncerte išvysime solistus V.Miknevičiūtę, J.Vaškevičiūtę, ir E.Montvidą o atlikėjams diriguos J.Domarkas. / Organizatorių nuotr.

Festivalis kviečia pasiklausyti vieno monumentaliausių šio žanro muzikos kūrinių – G.Verdi "Requiem" keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui. "Requiem" iki šių dienų išlieka unikaliu kompozitoriaus talento liudijimu, atspindinčiu jo draminį ir psichologinį genialumą, nesuvaržytą įprastų teatrinių apribojimų.

G.Verdi šlovės viršūnėje sukurtos mišios niekada neturėjo liturginės paskirties – šis didingas koncertinis kūrinys visų pirma įkūnija gyvybės ir mirties dvikovą žmogaus viduje bei visatoje. Tarp operos ir liturginės muzikos žanrų varijuojantis kūrinys nuo pat pirmojo atlikimo iki šiol yra itin populiarus ir greta iškiliojo Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinio "Requiem" yra vienas dažniausiai atliekamų šio pobūdžio veikalų.

Šį įspūdingą, genialų, susikaupimo ir apmąstymų kupiną opusą, sukurtą italų rašytojui Alessandro Manzoni atminti, atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, giedos šio žanro muzikoje neįtikėtinų aukštumų pasiekęs skambusis Kauno valstybinis choras ir žymiausi Lietuvos operos solistai: sopranas Vida Miknevičiūtė, mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, tenoras Edgaras Montvidas ir bosas Tadas Girininkas. Gausiam atlikėjų būriui diriguos iškilusis maestras Juozas Domarkas.

V.Miknevičiūtės tarptautinė karjera prasidėjo dar studijuojant Šveicarijoje – ji debiutavo festivalyje "Aix-en-Provence" ir Bazelio operos teatre. Solistė bene dešimtmetį buvo Mainco operos teatro trupės nare, o visai neseniai pasuko laisvai samdomos atlikėjos keliu. Jos sukurtų vaidmenų sąraše puikuojasi Tatjana, Margarita, Violeta, Mimi ir gausybė kitų soprano svajonių vaidmenų, o vokiškos operos link pasukęs solistės amplua ilgainiui ją atvedė prie svariosios Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso kūrybos, atvėrusios dainininkei kelius į prestižinius viso pasaulio operos teatrus bei festivalius. Ne mažiau svarbi ir koncertinė V. Miknevičiūtės veikla, suteikusi galimybę dainuoti stambios formos žanro kūrinius žymiausiose scenose.

Šis didingas koncertinis kūrinys visų pirma įkūnija gyvybės ir mirties dvikovą žmogaus viduje bei visatoje.

J.Vaškevičiūtė – vienas ryškiausių mecosopranų dabartinės Lietuvos operos padangėje. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė neapsiriboja tik gimtąja šalimi, taip pat dainuoja ir Estijos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos teatruose, bendradarbiauja su ryškiausiais šalies orkestrais, atlieka mecosoprano partijas oratorijose bei kantatose. Turtingu tembru išsiskirianti mecosoprano savininkė dalyvavo ne viename festivalyje, gastroliavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir kt.

Asmenybės: baigiamajame festivalio koncerte išvysime solistus V.Miknevičiūtę, J.Vaškevičiūtę, ir E.Montvidą o atlikėjams diriguos J.Domarkas. / P. Sinden nuotr.

E.Montvidas – gimtojoje šalyje itin laukiamas dainininkas, kurio pasiekimai įvertinti medaliu "Už nuopelnus Lietuvai" ir gausybe kitų apdovanojimų. Pasiklausyti minkšto ir lankstaus dainininko tenoro visada noriai susirenka būriai klausytojų, išsiilgusių išskirtinės vokalinės kultūros. E.Montvido karjera klostėsi sklandžiai ir kryptingai, atlikėjas tapo vienu iš geidžiamiausių tenorų visos Europos ir kitų užsienio šalių teatruose. Būdamas laisvai samdomu solistu jis dainuoja tokiuose operos teatruose ir festivaliuose, kaip Londono karališkoji opera "Covent Garden", Škotijos ir Anglijos nacionalinės operos, Liono bei Bordo nacionalinės operos, Bavarijos nacionalinė opera Miunchene, Berlyno "Komische", Hamburgo, Leipcigo, Amsterdamo, Oslo operų teatrai, "Cincinnati" opera, Glaindborno, "Aix-en-Provence", Vilniaus, Kvebeko festivaliai, "BBC Proms" ir kt.

T.Girininkas – masyviu ir spalvingu bosu dainuojantis atlikėjas, pelnęs nemažai laurų tarptautiniuose konkursuose, o jo pasiekimai įvertinti aukščiausiais šalies teatralų apdovanojimais. Solistas kuria vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto, "Vilnius City Operoje", Kauno bei Klaipėdos valstybiniuose muzikiniuose teatruose. T.Girininko interpretacijų klausėsi Šveicarijos, Vokietijos, Latvijos ir Estijos operos gerbėjai, jo balsas skamba ne tik operų pastatymuose bet ir stambios formos žanrų kūriniuose.

Kas? Koncertas "Išėjusiems".

Kur? Zapyškio paminklinėje Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje

Kada? Rugpjūčio 28 d. 17 val.

Kas? BAIGIAMASIS KONCERTAS.

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Rugpjūčio 29 d. 18 val.

Savitą muzikinę ir poetinę erdvę vienuolyno apsuptyje sukurs grupės branduolys. Dainų autoriams ir atlikėjams Rokui Radzevičiui (akustinė gitara, vokalas) ir Aistei Smilgevičiūtei (vokalas) akordeonu pritars Mantvydas Kodis, bosine gitara – Enrikas Slavinskis.

Kūrybinis sambūris „Skylė“ susikūrė Vilniuje 1991-aisiais, Lietuvos istorinio lūžio metu. Dar ištakose suformuluoti pagrindiniai principai – alternatyvios muzikinės ir poetinės minties, paremtos filosofija, mitologija ir istorija, sklaida – nepakito iki šių dienų. Grupės kūrybiniame bagaže jau daugiau nei dvidešimt albumų, tarp kurių ir muzika reginiams-spektakliams. Su pagrindinės vokalistės Aistės atėjimu 1997-aisiais muzikiniame ir tekstiniame audinyje išryškėjo gaivališka baltiškoji linija. Instrumentuotę nuolat spalvina akustiniai instrumentai. Grupės lyderis R. Radzevičius „Skylės“ veiklą yra praplėtęs iki bendradarbiavimo kuriant aplinkos teatro spektaklius bei roko operas, o jo sugebėjimas uždegti idėja yra įtikinęs ir patraukęs kurti kartu ne vieną talentingą asmenybę. Grupė bei atskiri jos nariai už savo veiklą yra pelnę įvairių pripažinimo ženklų, o už albumą „Broliai“ Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais.

Koncerte skambės laiko patikrintos ir klausytojų pamėgtos rinktinės dainos. Taip pat grupė ketina atlikti ir naujausius kūrinius iš paskutiniojo žemaitiško albumo „Gervaza dūzgės“ bei papasakoti kiekvienos jų istoriją.

Savitas poetinis–muzikinis eliksyras roko muzikos pagrindu su gaivališka baltiška linija laukia visų, susirinkusių į „Pažaislio liepų alėjos vakarų“ koncertą.

Į renginį bus įleidžiami tik galiojantį galimybių pasą turintys klausytojai.

Argentinos aidai

Rugpjūčio 19 d. VDU Botanikos sode festivalis kvies klausytojus paminėti 100-ąsias naujojo tango kūrėjo Astoro Piazzollos gimimo metines. Nostalgiškos aistros kupiną programą "Su gimtadieniu, Ástor Piazzolla!" publikai dovanos Lietuvos kamerinis orkestras ir svečiai iš saulėtosios Italijos: gitaristas Giampaolo Bandini ir bandonija grojantis Cesare Chiacciaretta.

Argentinoje gyvuojaa posakis "Viskas keičiasi, išskyrus tango!" Tai buvo tiesa iki tol, kol šio žanro ėmėsi A.Piazzolla. Prieš 100 metų gimęs kompozitorius jaunystėje labiau žavėjosi džiazu, o ne tango, kuris tuo metu buvo asocijuojamas su prasčiokų gatvės kultūra. Vėliau kompozitorius šį žanrą atrado iš naujo. Bendradarbiaudamas su džiazo ir klasikos atlikėjais bei rašydamas muziką orkestrams, A.Piazzolla sukūrė atskirą muzikos stilių – tango nuevo (naująjį tango), o šiame koncerte skambės ryškiausi šio žanro kūriniai.

G.Bandini ir C.Chiacchiarettos duetas susikūrė prieš devyniolika metų, turėdamas aiškų tikslą: pristatyti argentinietišką muziką, pasitelkiant jos reprezentatyviausių instrumentų žavesį ir magiją. Duetas pasižymi išskirtiniu komunikabilumu scenoje ir nepaprasta charizma. Svarbiausių pasaulio festivalių ir teatrų kvietimu muzikantai apkeliavo daugiau nei 50 šalių, sulaukdami ypatingo kritikų ir publikos pripažinimo,  bendradarbiavo su daugybe iškilių Lotynų Amerikos kompozitorių ir atlikėjų. Duetas stebina nepaprastu ansambliškumu, pasigėrėtinu, ekspresyviu atlikimo stiliumi, apimančiu plačiausią dinamikos skalę nuo fortissimo iki vos girdimo, bet subtilaus, visaverčio piano. Jų technika ir inteligencija leidžia atlikti repertuarą itin skoningai.

Jų pasirodymai – tobuli ir užburiantys. Kritikai teigia: "Instrumentai tampa tarsi G.Bandini ir C.Chiacchiarettos minčių tęsiniais. Jos juda tarsi šachmatų lentoje: kiekvienas judesys siekia atitolinti partijos pabaigą. Tai klausimų, atsakymų ir vyksmo alchemija, šokis, kuris tuo pat metu ir gedulingas, ir nežabotai veržlus. Unikali jų interpretacijų darna kyla inspiruota ne racionalaus proto, o dvasinių impulsų. Muzika alsuoja plačiu, šiltu vokaliniu vibrato, nuostabos ir azarto nuojautomis, nenutrūkstama tėkme, gaiva ir laisve. Tai muzikinė fantazija: ne varginančios minčių varžytuvės, o nenutrūkstamas, natūralus jų alsavimas."

Profesoriaus Sauliaus Sondeckio įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras – vienas iškiliausių ir labiausiai pasaulyje vertinamų Lietuvos kolektyvų. Orkestro – Lietuvos atlikimo meno ambasadoriaus – gastrolių maršrutai yra išraižę beveik visas Europos šalis ir pasiekę tolimus kitų žemynų kraštus. Jiems daugybę kartų plojo Berlyno filharmonijos, Vienos "Musikverein", Londono "Royal Festival Hall", Romos "Santa Cecilia", Amsterdamo "Concertgebouw", Paryžiaus "Salle Pleyel" ir "Gaveau", Leipcigo "Gewandhaus" ir dar daugelio įspūdingiausių koncertų salių klausytojai. Šiandien orkestras ne tik išlaiko pasiektą aukštą meistriškumo lygį, bet atkakliai ieško ir įgyvendina naujus kūrybinius sumanymus, džiugina originaliomis programomis, gyvomis klasikinių kūrinių interpretacijomis.

Kompozitoriui atminti

Rugpjūčio 20 d. Rietavo kultūros centre XXVI Pažaislio muzikos festivalis pristatys Vidmanto Bartulio koncertinį projektą "Pranašystės dabarties Lietuvai". Didžiulį publikos pripažinimą pelnę kompozitoriaus V.Bartulio projektai "Taip, Donelaiti!" ir "Taip niekas tavęs nemylės" sulaukė tęsinio. Deja, kompozitoriui iškeliavus amžinybėn, šis tęsinys – paskutinė tokių koncertinių projektų serijos grandis.

Šiame koncerte, skambant Kauno valstybinio choro atliekamoms V.Bartulio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vaclovo Augustino, Fausto Strolios, Algimanto Bražinsko, Laimio Vilkončiaus ir Galinos Savinienės chorinėms dainoms, liesis išraiškingo aktoriaus Dainiaus Svobono interpretuojami tekstai, šmaikščiai apžvelgiantys lietuvio būdą ir jo transformacijas, įvykusias per tris paskutinius dešimtmečius ir netgi ištisą šimtmetį, diriguos Kęstutis Jakeliūnas.

Angelo prisilietimas

Rugpjūčio 22 d. Jiezno Šv.Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje nuskambės koncertas, skirtas Pažaislio vienuolyno fundatoriaus, LDK Didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco 400-ųjų gimimo metinių progai paminėti. Du nuostabiai derantys balsai, du sopranai ir lietuvių nacionalinis instrumentas – kanklės. Tokią ligi dangaus sielas pakylėjančią programą "Angelo prisilietimas" parengė dainininkės Ilona Pliavgo, Dovilė Kazonaitė ir kanklininkė Aistė Bružaitė.

Impulsas: „Šiandien mums ir vėl privalu patirti Atgimimą“, – pastebi trėmimų dramai atminti skirto koncerto dirigentė A.Čepaitė. / Organizatorių nuotr.

Abi dainininkės, ne taip seniai baigusios studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), sėkmingai žengia karjeros keliu, kuria vaidmenis Lietuvos teatruose, dalyvauja koncertinėse programose ir projektuose. LMTA docentės menų daktarės A.Bružaitės sceninį amplua kompozitorius Šarūnas Nakas apibūdina taip: "Ir štai XXI a. pradžioje į sceną žengia kerinčios galios artistė, tobulos tarsi nimfos išvaizdos auksaplaukė kanklininkė, kelianti nepaprastus reikalavimus ne tik sau, bet ir kompozitoriams, imantiems rašyti naujovišką kanklių muziką." Jiezno bažnyčioje klausytojai galės mėgautis šio netikėto ansamblio programoje vyraujančiais šviesos ir džiugesio kupinais muzikos kūriniais.

Viltis ir atgimimas

Rugpjūčio 22 d., sekmadienį, Kauno valstybinėje filharmonijoje XXVI Pažaislio muzikos festivalis kviečia klausytojus į originalų ir susimąstyti skatinantį koncertą "Viltis ir atgimimas", kurio moto yra "Neišsitremkime. Būkime savimi". Į Lietuvos piliečių trėmimų 80-mečio sukakčiai paminėti skirtą renginį publiką kvies Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno vokalinio ansamblio "Acusto" moterų grupė, aktorius D.Svobonas ir dirigentė Adrija Čepaitė.

Lietuvos gyventojų trėmimai buvo Sovietų Sąjungos aukščiausios vadovybės nutarimais vykdytos masinės okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojų deportacijos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Civilių gyventojų trėmimais siekta numalšinti pasipriešinimą sovietizacijai. Iš viso, daugiausia į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą, buvo deportuota mažiausiai 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, dar apie 150 tūkst. politinių kalinių ir Lietuvos partizanų buvo įkalinta priverčiamojo darbo stovyklose. Lietuvos gyventojų areštai ir trėmimai prasidėjo 1940 m., iškart po Lietuvos okupacijos ir aneksijos, o 1941 m. birželio 14–22 d. buvo vykdoma viena didžiausių masinio trėmimo programų – per keletą dienų iš Lietuvos išvežta apie 18 tūkst. gyventojų.

Prieš 80 metų prasidėję Lietuvos piliečių trėmimai šiandien minimi kaip valstybingumo stiprėjimo viltis ir kartu nuolatinis kvietimas puoselėti savo kultūrą kaip bendrojo gėrio ir stiprybės šaltinį. Tiek prieš aštuonis dešimtmečius, tiek dabar, išgyvenant pandeminę atskirtį, menas padeda išlaikyti viltį. Pažaislio muzikos festivalis kvies klausytojus patirti ir išgyventi skaudžią istoriją, o koncerto kulminacija taps pirmą kartą Lietuvoje skambėsianti Vilniaus apylinkėse gimusio ir gyvenusio lenkų kompozitoriaus Mieczyslawo Karlowicziaus "Atgimimo simfonija", liudijanti žmogaus stiprybę, ištvermę ir atgimimo jėgą. Greta šio iškilaus opuso skambės žinomo lietuvių išeivijos pianisto ir kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus kūryba, šiuo metu aktyviai kuriančio amerikiečių autoriaus Davido Lango kūrinio premjera Lietuvoje, taip pat – aktoriaus D.Svobono išraiškingai interpretuojama Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Aido Marčėno poezija.

"Šiandien mums ir vėl privalu patirti Atgimimą. Atgimimas prikelia,  suvienija, žadina mūsų tautos kūrybines galias. Tegu koncerte skambėsianti muzika nubraukia gedulą ir neviltį bei įžiebia viltį gyventi ir kurti", – sako dirigentė A.Čepaitė.

Įžanginį festivalio „Purpurinis vakaras“ koncertą Pažaislyje ves aktorius Andrius Bialobžeskis. Paskelbęs muzikinę festivalio žinią, jis pristatys neseniai išleistą antrąją Bardų dainų rinkinio dalį.

„Naujasis rinkinys, į kurį sugulė rinktinės Lietuvos bardų dainos, – tarsi spalvotas žanro kaleidoskopas, kuriame pristatomi ir dainuojamosios poezijos žanrą formavę kūrėjai – „Dainos teatras“, grupė „Adios“ su Andriumi Kulikausku, S. Bareikiu bei Olegu Ditkovskiu, V. Bagdonas, Kostas Smoriginas, Sigitas Jakubauskas su Gintaru Dzidoliku, ir jaunieji atlikėjai, gerokai išplėtę žanro ribas, – Alina Orlova, Darius Žvirblis, grupė „Baltos varnos“, – sako vienas iš koncerto organizatorių, „Bardai LT“ vadovas Benas Jakštas.

Andrius Bialobžeskis. / S. Barasos nuotr.

Antroji muzikinės antologijos dalis, jis teigia, liudija svarbius ir įdomius pokyčius bardų muzikoje. Be jokios abejonės, jie atsiskleis ir jau keturioliktą kartą vykstančiame kultūros festivalyje Anykščiuose.

Šių metų rugpjūčio 19–21 dienomis vyksiantis „Purpurinis vakaras“ kviečia atsigręžti į savo šaknis. Festivalio organizatoriai teigia, kad šiemet po visų karantino patirčių ir suvaržymų kaip niekada svarbu prisiminti, kas esame ir kur einame. Tad kultūros ženklų šių metų festivalyje bus kaip niekada daug.

Vilija Radvilė. / S. Barasos nuotr.

Šiemet, laikantis visų saugumo reikalavimų, didieji festivalio koncertai, kaip įprasta, vyks Dainuvos slėnyje. Klausytojai čia išgirs Gabrielę Vilkickytę, Gediminą Storpirštį, Nijolę Narmontaitę, A. Kaniavą su savo muzikantų grupėmis, Nedos Malūnavičiūtės ir O. Ditkovskio duetą, aktorių „Šaltinių trio“, grupes „Pelenai“, „Atika“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Koncertus ves aktoriai Kristina Kazlauskaitė ir Juozas Gaižauskas.

Kuo daugiau renginių po atviru dangumi planuojantys festivalio organizatoriai žada užtikrinti, kad festivalio lankytojas jaustųsi saugiai.

Įžanginis kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ koncertas svetingumo komplekse „Monte Pacis“ – rugpjūčio 11 d. 19 val. Per koncertą bus galima įsigyti naują Bardų dainų plokštelę.