NŠA penktadienį pranešė pasirašiusi partnerystės sutartis su penkiais universitetais, vykdysiančiais pedagoginių darbuotojų magistrantūros studijas. Pedagogai galės studijuoti M. Romerio universitete, Kauno technologijos universitete, Klaipėdos universitete, Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete. Taip pat ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, su kuriuo partnerystės sutartis pasirašyta anksčiau.

„Su šešiais Lietuvos universitetais pasirašytos partnerystės sutartys atveria plačias galimybes jau dirbantiems ir būsimiems švietimo įstaigų vadovams bei kitiems pedagoginiams darbuotojams stiprinti lyderystės, švietimo administravimo, švietimo vadybos kompetencijas. Jas įgyti padės valstybės finansuojamos magistrantūros pedagoginių studijų programos, kurias vykdo aukštosios mokyklos, bendradarbiaujančios su Nacionaline švietimo agentūra“, – sako NŠA direktorė Rūta Krasauskienė.

Pagal NŠA ir universitetų partnerystės sutartis magistro studijas jau pradėjo apie 400 pedagoginių darbuotojų. Jie studijas turi užbaigti ir magistro kvalifikacinį laipsnį patvirtinančius diplomus įgyti iki 2026 metų birželio 30 dienos.

Kaip pranešė NŠA, iš viso valstybės finansuojamų magistro studijų galimybe galės pasinaudoti 900 pedagogų. Papildomus kvietimus skelbia šias studijų programas įgyvendinantys universitetai.

Priimant į studijas pirmumas teikiamas dirbantiems ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo ugdymo mokyklų direktoriams, profesinio mokymo įstaigų vadovams, taip pat kitiems pedagoginiams darbuotojams: pavaduotojams ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjams, mokytojams, švietimo pagalbos specialistams.

Pedagoginių darbuotojų magistrantūros studijos finansuojamos pagal 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programą ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą „Naujos kartos Lietuva“.

Ar tai ženklas, kad jaunuolius vilioja prestižas? Juk valdžia ne sykį sakė, kad iki 2025-ųjų mokytojo profesija bus prestižinė. Tad šiemet įstojusieji jau gali tikėtis maudytis prestižo versmėse, o iki tol dar bus pamaloninti stipendijomis.

Būtų linksma, jei nebūtų graudu. Bet anokia čia naujiena, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje, kur viskas gražu – ant popieriaus, ataskaitose ir per valdžios vizitus į lankomus objektus. O realybė gerokai liūdnesnė. Ir nereikia net matematikos egzamino rezultatų.

Tėvai keikia mokytojus ir mokyklas. Mokytojai keikia ministeriją, mokinius ir jų tėvus.

Mokytojus smaugia popierizmas. Jis smaugia ir vaikus, nes užsiėmę popieriais mokytojai nebeturi laiko vaikams.

Be prestižo nebegalime nuo gimimo: reikia prestižinių auklių, prestižinių darželių, mokyklų, universitetų… Kaip koks mononatrio glutamatas tas prestižas.

Mainų programos, projektai lėšoms įsisavinti ir vis gražesnę situaciją piešiančios ataskaitos mokyklose dažniausiai neturi nieko bendro su mokiniais, nebent mokiniai turi kažkur pasimakaluoti, kad projektas geriau atrodytų. Bet mokyklos vadovai tada jaučiasi reikšmingi, daug nuveikę.

Netrukus mokytojus dar labiau smaugs visokie kvalifikaciniai reikalavimai. Ir smaugs tiesmukai – per finansus. Socialiniai tinklai ūžia nuo diskusijų, kas pelningiau ir geriau už darbą mokykloje. Vienareikšmiškai pirmauja korepetitoriavimas, nes verslo gysla neišsenka: vaikas neišmoko mokykloje, tai tėvai pasamdys mokytoją už pinigus.

Tiesa, dar galima mestis į privatų sektorių – privačios mokyklos ir mokyklėlės dygsta kaip grybai, nes mokytojai žino – tėvai padarys viską, kad jų vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Ir dar – prestižine laikomoje mokykloje. O jei ne valdiška – jau kaip ir prestižinė.

Be prestižo nebegalime nuo gimimo: reikia prestižinių auklių, prestižinių darželių, mokyklų, universitetų… Kaip koks mononatrio glutamatas tas prestižas. Tik ar bus kam dirbti mokyklose 2025-aisiais?

Metų pradžioje su jos darbais susipažino ir JAV meno žinovai: Niujorke vykusioje parodoje E.Kumpikaitė kartu su seserimi Asta pristatė keramikos ir tekstilės darbus. Pasak KTU docentės, jungtinė paroda leido lankytojams žvilgtelėti į jos ir sesers santykius, kurie primena pavasarį sugrįžtančius paukščius.

– Kodėl svarbu tyrinėti tekstilę? Ką galime naujo apie ją sužinoti?

– Tekstilės panaudojimo sritys yra labai plačios – nuo kasdien mūsų dėvimų drabužių ir namų tekstilės iki sudėtingų tekstilės kompozitų, naudojamų automobilių pramonėje ir gaminant kosminius laivus. Tad plačios yra ir tekstilės tyrimų galimybės. Mano tyrimų pagrindinės sritys yra dvi – audinių projektavimas ir etnografinės tekstilės tyrimai ir rekonstravimas. Abi sritys daugiau ar mažiau susijusios su kūryba, tačiau be technologinių žinių naujo tekstilės produkto nesukursi.

Stebimės šiuolaikiniais išraiškingos reljefinės tekstilės gaminiais, tačiau dar XIX a. buvo gaminamos vadinamosios skrandinės erdvinės lovatiesės, kurių raštas toks reljefiškas, kad primena vištų skrandukus. Tokią išraiškingą struktūrą ne visada pavyksta išgauti net ir šiuolaikinėmis pramoninėmis priemonėmis. Na, o audinių projektavimo galimybės, modernėjant tekstilės gamybos įrangai, taip pat gerokai plečiasi.

– Baigėte Kauno „Aušros“ gimnaziją su sustiprintu vaizduojamuoju menu. Ar visuomet gyvenimą norėjote sieti su gamybos inžinerija ir tekstilės audiniais? Koks buvo jūsų kelias iki tampant KTU docente, „Medžiagų inžinerijos“ mokslo grupės tyrėja?

– Nors mokykloje iki pat dvyliktos klasės buvo daug dailės pamokų, tačiau labai gerai sekėsi ir tikslieji mokslai, tad, baigdama mokyklą neabejojau, kad stosiu į inžinerinę specialybę. Tiesą pasakius, norėjau studijuoti labai technišką sritį, tačiau, vartant universiteto leidinį „Studijų aidai“, sudomino tuo metu nauja tekstilės dizaino specialybė. Nusprendžiau tapti audinių dizainere.

Simboliai: paukščio motyvas – užuomina į abipus Atlanto gyvenančias seseris, it paukščiai pavasarį trumpam susitinkančias, kad vėl išsiskirtų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ja ir dirbau ketverius metus „Kauno audiniuose“. Darbas labai patiko, nes jame svarbi tiek kūrybinė gyslelė, tiek inžinerinės žinios, o svarbiausia – santykinai greitai gali pamatyti galutinį savo veiklos rezultatą. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad po ketverių metų įstojau į doktorantūrą ir sėkmingai apsigyniau daktaro disertaciją. Paskui likau dirbti universitete ir tapau docente. Dėstau dalykus, susijusius su audinių struktūra, technologija, mechanika ir projektavimu.

XIX a. buvo gaminamos vadinamosios skrandinės erdvinės lovatiesės. Tokią išraiškingą struktūrą ne visada pavyksta išgauti net ir šiuolaikinėmis pramoninėmis priemonėmis.

– Esate tautinės tekstilės tyrėja, analizavusi etnografinius sijonus, buitinę tekstilę. Kada susižavėjote šia mokslo sritimi?

– 2007 m. gavau netikėtą ir įdomų etnografinės tekstilės tyrinėtojos etnologės dr. Ingos Nėnienės pasiūlymą bendradarbiauti analizuojant etnografinius sijonus. Iš pradžių truputį abejojau, bet kai pamačiau sijonų nuotraukas, labai jais susižavėjau – kaip įdomiai ir kai kuriais atvejais sudėtingai jie austi ir puošti, kokia raštų ir spalvų įvairove  pasižymi... Nuo to laiko ir susidomėjau etnografinės tekstilės tyrinėjimais.

Kitame projekte su Lietuvos liaudies buities muziejumi tyrinėjome Mažosios Lietuvos regiono etnografinę buitinę tekstilę ir gaminome jos rekonstrukcijas muziejuje besikuriančiai Mažosios Lietuvos sodybai. 2018–2019 m. dalyvavome Lietuvos ir Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo projekte su Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos institutu, kuriame ieškojome sąsajų tarp Lietuvos ir Vakarų Ukrainos etnografinės buitinės tekstilės ornamentikos. Taigi darbas etnografinės tekstilės srityje tikrai labai įdomus ir turėtų būti vertingas ugdant Lietuvos jaunosios kartos patriotiškumą ir domėjimąsi etnine kultūra.

– Šiuos metus pasitikote kartu su seserimi Asta Kumpikaite-Bubliene pristatydama bendrą keramikos ir tekstilės darbų parodą „Paukščiams sugrįžtant“ Niujorke, JAV. Ką jums reiškia šis žingsnis karjeroje?

– Labai džiaugiausi galėdama surengti parodą kartu su seserimi Asta. Galėjome tai padaryti ir Lietuvoje, tačiau pagalvojome, kad lengvai pažeidžiamą ir gana sunkią keramiką atgabenti į Lietuvą bus sudėtingiau negu minkštus ir santykinai lengvus pledus atskraidinti į Niujorką. Todėl ilgai nesvarstėme dėl parodos vietos.

Mano sesuo Asta baigė keramiką Vilniaus dailės akademijoje ir, nors dabar dirba reklamos srityje, tačiau laisvalaikiu, kaip ir aš, neužmiršta ir meno – keramikos. Turiu prisipažinti, kad buvo be galo malonu sulaukti parodos lankytojų dėmesio, kurie domėjosi mano sukurtais pledais iš lino ir vilnos. Manau, kad tai tikrai ne paskutinė bendra mūsų su Asta paroda.

– Kodėl pasirinkote savo parodoje vaizduoti paukščių motyvus? Ar paukščiai turi simbolinę, artimą reikšmę jūsų šeimoje?

– Parodos tematika „Paukščiams sugrįžtant“ siejasi su abiem seserimis, migruojančiomis tarp Lietuvos ir JAV. Mes, kaip ir paukščiai pavasarį, trumpam susitinkame ir greitai vėl išsiskiriame tai Kaune, Lietuvoje, tai tolimajame Niujorke. Todėl parodoje vyravo paukščių motyvai, kurie tarsi simbolizuoja dviejų seserų bendravimą per Atlanto vandenyno platybes.

Simboliai: paukščio motyvas – užuomina į abipus Atlanto gyvenančias seseris, it paukščiai pavasarį trumpam susitinkančias, kad vėl išsiskirtų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Asta parodoje eksponavo savo keramikos darbus iš porceliano. Tai  dekoratyvinės ant sienos kabinamos keraminės skulptūros ir indai paukščių motyvais. Astai patinka dirbti su porcelianu, ją traukiančiu savo šviesiu, baltu paviršiumi, ant kurio glazūros ir poglazūriniai dažai atrodo ryškesni nei ant kitokio molio. Astos darbuose atsispindi paukščiai, įvairūs gyvūnai, miško gėlės, žolelės ir gamtos įkvėpti ornamentai, mat Lietuvos gamta – didžiausias jos įkvėpimo šaltinis.

Mano sukurtoje tekstilėje, kuri buvo pristatyta parodoje, taip pat vyrauja paukščiai. Tiesa, paukščiai ant pledų stilizuoti – kai kurie primena archajiškus pirmykščių žmonių raižinius uolose, kiti – liaudies motyvus, treti – daugiau grafiniai, geometriniai. Audiniai išausti pramoninėmis žakardinėmis audimo staklėmis iš natūralių – lino ir vilnos – pluoštų. Tokia pluoštinė sudėtis yra nauja, nes viename audinyje derinami skirtingos prigimties pluoštai – augalinis (linas) ir gyvūninis (vilna). Audinių struktūra yra dvisluoksnė, viename sluoksnyje susipina lininiai metmenys su vilnoniais ataudais, kitas sluoksnis – grynai lininis.

Ši struktūra taip pat inovatyvi, nes, nors lininis sluoksnis yra tankesnis, jo siūlai labiau susiraitę negu vilnonio audinio. Šis efektas suteikia audiniui purumo, minkštumo, reljefiškumo. Apdailai naudotas mechaninis minkštinimas, o medžiaga dažyta natūraliais augaliniais dažais, naudojant įvairias augalų dalis. Toks dažymas unikalus ir sunkiai atkartojamas. Audinius galima naudoti interjere – lovatiesėms, pledams, užuolaidoms.

Tai liudija ir sovietų pedagogikos genijaus A.Makarenkos patirtis. Šis Sumų srityje gimęs ukrainietis prieš gerą šimtą metų netoli Poltavos įkūrė nepilnamečių teisės pažeidėjų darbo koloniją ir kurį laiką jai dirigavo. Visa jo vadovavimo sėkmė rėmėsi mažai kur viešinama, bet labai veiksminga metodika, kuri ilgainiui pritiko ir stambesnio masto sovietijos perauklėjimo stovyklose.

O pats pedagogų pedagogas netrukus už išmonę ir iniciatyvas buvo įvertintas aukštu postu. Ne kiekvienas gi per paties didžiojo stalininio valymo įkarštį tapo Ukrainos NKVD darbo kolonijų viršininko pavaduotoju.

Tai tik dar vienas įrodymas, kad dirbta teisinga kryptimi ir kad įgyta patirtis peržengė tradicinės pedagogikos rėmus.

Blogiau šiandien gal tik uigūrams pas rafinuotąjį Xi, kurio pedagoginės tradicijos siekia kur kas toliau nei A.Makarenkos.

A.Makarenkos pedagogika plačiai taikyta ir po to, kai jį traukinyje netikėtai ištiko širdies smūgis, ir dabar – po 100 metų.

Tik tai jau ne vaikiščių darbo kolonijos, bet filtravimo stovyklos, o tai skamba gal ir humaniškiau, tačiau viso to esmė kelia šiurpulį, kad apskritai XXI amžiuje tai yra įmanoma.

Tikinama, kad šiandien tose stovyklose "stovyklautojus" maitina geriau, nei prieš šimtą metų A.Makarenka šėrė savo mažuosius gavrošus.

Filtruojamieji triskart per dieną gauna sultinio, nors ir liesoko, o asmens higienai turi kriauklę ir unitazą, tiesa, – po vieną tūkstančiui žmonių.

Na, o kad visi auklėtiniai, neišskiriant nė sergančiųjų ir neįgalių, verčiami dirbti žemės ūkyje, prižiūrimi Rusijos kariaunos, neturėtų stebinti – juk pavasarinis darbymetis. Tiesa, po darbo jų laukia teorinė pedagogikos dalis – denacifikavimas ir vieša atgaila. Bėgliai – netoleruotini.

Blogiau šiandien gal tik uigūrams pas rafinuotąjį Xi, kurio pedagoginės tradicijos siekia kur kas toliau nei A.Makarenkos.

„Mūsų tikslas, kad mokyklose netrūktų mokytojų. Pirmiausia, tam reikia pritraukti studijuoti pakankamai studentų į atitinkamas programas ir paskatinti juos dirbti mokyklose“, – posėdyje sakė švietimo viceministras Gintautas Jakštas.

Šiuo metu skiriama 300 eurų parama visiems pirmosios pakopos pedagogikos studijų studentams, studijuojantiems valstybės finansuojamose vietose, neturintiems akademinių skolų.

„Dabartinė paramos skyrimo sistema nesprendžia pedagogų trūkumo problemos. Nors bendras kviečiamų studijuoti skaičius didėja, (...) pasiskirstymas tarp specializacijų teigiamų tendencijų nerodo“, – teigė viceministras.

„Siūlome keisti paramos skyrimo sistemą, ją susisiejant su prioritetinėmis specializacijomis – tomis, kur iš tikrųjų trūksta mokytojų. Bei susisieti paramą su įsidarbinimu mokyklose“, – pridūrė jis.

Prioritetinių specializacijų sąrašą ketveriems metams tvirtins švietimo ministras, atsižvelgęs į poreikį parengti tam tikrų dalykų mokytojus.

Jis sąrašą turės patvirtinti kasmet iki gegužės 15 dienos.

Pasak viceministro, bus skiriama dviejų rūšių parama – 299 eurų prioritetinė parama ir 500 eurų tikslinė išmoka.

„Šiemet reikėtų apie 1 mln. papildomų lėšų. Jos jau yra numatytos biudžete. Už jas būtų galima priimti 250 studentų ir jiems skirti prioritetinę paramą bei 350 studentų būtų galima skirti tikslinę išmoką“, – teigė G. Jakštas.

Prioritetinė parama būtų skiriama prioritetinių specializacijų nemokamose vietose studijuojantiems studentams, neturintiems akademinių skolų pirmosios pakopos pedagogikos ir gretutinių studijų studentams.

Ši parama būtų mokama vieną kartą už vieną studijų laikotarpį vienoje studijų pakopoje.

Tikslinė išmoka būtų skiriama ir profesinių studijų studentams, kurie sudarytų sutartis su savivaldybe ar jos mokykla, ar valstybine mokykla ir įsipareigotų baigę studijas dirbti pagal įgytą prioritetinę specializaciją ne trumpiau nei trejus metus per penkerių metų laikotarpį ne mažiau kaip 0,7 etato.

Ši parama būtų skiriama ne daugiau nei vieną kartą.

Švietimo ministerijos duomenimis, bendras kviečiamųjų studijuoti ugdymo mokslus skaičius didėja, tačiau pasiskirstymas tarp specializacijų „teigiamų tendencijų nerodo“.

„Priėmimo į kai kurias pedagogikos studijų krypties programų specializacijas situacija labai sudėtinga“, – rašoma nutarime.

Pernai mokomojo dalyko ir dalyko pedagogikos studijų programų specializacijas priimta studijuoti tik po du būsimus fizikos, chemijos ir informatikos mokytojus, devyni būsimi matematikos mokytojai, 14 būsimų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų.

Daugiausiai stojančiųjų buvo į užsienio kalbos (27) ir fizinio ugdymo (15) specializacijas.

Be to, tik 40 proc. pedagogikos studijas baigusių absolventų įsidarbina mokyklose, vos 20 proc. iš jų po studijų dirba regionuose.

Ministerija prognozuoja, kad jau po kelerių metų mokykloms labiausiai trūks matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, technologijų, lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos mokytojų.

Tarp šių dalykų mokytojų daugiau nei 60 proc. yra vyresni nei 50 metų. Po 7-10 metų regionuose gali tapti neįmanoma rasti šių dalykų mokytojų.

Dirbs be pedagoginio išsilavinimo

Dar studijuodamas fiziką Mantas suprato, kad tai ne jo išsvajotas kelias. Mokslininko karjera baugino, o darbas laboratorijose nepasirodė toks žavus, kaip norėjosi. Tad Mantui beliko ieškoti kitos srities, kuri jam būtų įdomi ir galbūt pavyktų pritaikyti fizikos žinias.

„Vienas prasmingiausių dalykų, ką galėčiau veikti su savo žiniomis ir jas pritaikyti, būtų vaikams ir mokiniams“, – įsitikinęs Mantas.

Dabar Mantas – fizikos mokytojas. Šviesti vaikus apie fizikos formules jis važinėja iš Vilniaus į Lentvarį ir kol kas pirmi mokslo metai jo negąsdina.

Panaši istorija ir Simonos. Biochemiją baigusią vilnietę išskėstomis rankomis būtų priėmęs bet kuris tokių specialistų ieškantis verslas. Tačiau Simona susiviliojo mokytojos darbu.

„Mano pačios aistra yra biologija, gyvoji gamta. Norėjau šita meile gamtai užkrėsti ir mokinius“, – prisipažino Simona.

Jeigu žmogus yra pabaigęs matematiką, chemiją, tai jis gali pradėti dirbti mokykloje, neturėdamas pedagogo kvalifikacijos.

Šiuo metu į mokyklas atėję dirbti profesionalai iš kitų sričių – labiau išimtis nei taisyklė. Tačiau netrukus viskas gali apsiversti. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija plečia galimybes tapti mokytojais be pedagoginio išsilavinimo.

„Mums jau dabar trūksta mokytojų, ypač tam tikrose srityse – tikslieji mokslai, istorija, lietuvių kalba, literatūra. Artimiausiu metu jų trūks labai stipriai. Taigi mes nebegalime laukti“, – sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Ministerija praplečia sąrašą, pagal kurį bus galima dirbti mokytojais. Pavyzdžiui, biologijos nuo šiol galės mokyti ir medikas. Taip pat mažėja reikalavimų – pavyzdžiui, chemikas galės dirbti matematikos mokytoju, net jei tokių žinių ir neturi. Jam tereiks dirbti mokytoju ir tuo pačiu metu studijuoti matematiką. Chemikas, kuris jau šiek tiek turi matematikos žinių, studijose turės surinkti mažiau kreditų – ne 24, o 18.

„Jeigu žmogus yra pabaigęs matematiką, chemiją, turi 60 kreditų dalyko, tai jis šiandien gali pradėti dirbti mokykloje, neturėdamas pedagogo kvalifikacijos, bet tuo pačiu metu pradėdamas mokytis ir per dvejus metus jam yra reikalavimas įgyti pedagogo kvalifikaciją“, – aiškino J. Šiugždinienė.

Baiminamasi dėl švietimo lygio

Ar žmogus pakankamai kompetentingas dirbti mokytoju be pedagoginio išsilavinimo, galbūt net ir be dalykinio, turės nuspręsti mokyklos direktorius. Ministerija šios atsakomybės prisiimti nesiruošia.

Tas pasirengimas iš anksto, aiški kvalifikacija yra labai svarbi, kad mokytojas sugebėti vaikams perduoti to dalyko žinias.

„Jei kyla klausimų mokytojui, mes galime su juo padirbėti kartu. Visa tai galima išmokti – kaip struktūruoti savo pamoką, kaip bendrauti su mokiniais“, – komentavo Vilniaus Sietuvos progimnazijos direktorė Daina Valackienė.

Švietimo ekspertai baiminasi, kad kartelės nuleidimas gali pareikalauti daugiau valstybės lėšų, nei duoti realios naudos. Greitai įdarbinti be pedagoginio išsilavinimo, greitai iš mokyklų gali ir išsilakstyti.

„Ateina į mokyklas nepasirengę, neturintys praktinio pasirengimo. Jeigu jiems nėra duodama pakankamai pagalbos, jie labai greitai išeina, nes demotyvuojasi“, – kalbėjo VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė.

N. Putinaitė baiminosi, kad Lietuvoje gali nukristi ir švietimo lygis. Esą tą jau parodė amerikiečių pavyzdys.

„Amerikoje buvo tokių eksperimentų. Kai jie ieškojo mokytojų, priėmė bet ką ir pastebėjo, kad tas pasirengimas iš anksto, aiški kvalifikacija yra labai svarbi, kad mokytojas sugebėti vaikams perduoti to dalyko žinias“, – tvirtino N. Putinaitė.

Ministerija tikisi, kad palengvinus sąlygas per ateinančius dvejus metus pavyks pritraukti iki 800 mokytojų.

Įveikęs dar 100 puslapių savęs paklausiau: kokiam gyvenimui Florencijos, Milano ar Romos mokyklos ruošė savo mokinius? Net paviršutiniškas žvilgsnis į to meto Romos popiežių veiklą sukelia šiurpuliukų bangą.

Žavi knygos autoriaus gebėjimas atskleisti ne tik to meto žmonių gyvenimo kasdienybę ir pasaulėžiūrą, bet ir N.Machiavellio analitinio mąstymo unikalumą. Ir norom nenorom savęs klausi, ar tokios asmenybės gyvenimo kontekstą galėtų suvokti šiuolaikinis mokinys, ar jis savo gebėjimais galėtų prilygti tokiam žmogui? Juk ne taip seniai nutilo karas dėl Kalnų Karabacho, atskleidęs daugybę tarptautinių santykių vingrybių, daug kuo primenantis Italijos padėtį Renesanso epochoje.

Šia detale bandau nukreipti kalbą apie asmenybės brandą ir bandymus ją išmatuoti egzaminais. Tad galima makiaveliškai klausti: ar, esant naujai politinei daugumai, ir toliau bus eskaluojamas konfliktas tarp gyvenimo, kuriam turėtų ruošti mokykla, ir brandos egzaminų, kurie vaizduojami kaip kažkas svetimo žmogaus prigimčiai?

Ar ugdymo programų kaita lems brandos egzaminų užduočių pokyčius? O gal, liberaliai pažvelgę į gyvenimą, kuriame tiek nežinomybės, nerimo ir streso, jų išvis atsisakysime, palikę viską išspręsti laisvai rinkai?

Kita vertus, mokytojų darbo apmokėjimas už valstybinių brandos egzaminų vertinimą yra amžinai rusenantis ugnikalnis, kurį išnaudoti gali bet kuri politinė jėga.

Nuotolinis ugdymas paskatino paimti į rankas kitą knygą. Tai Umberto Eco "Rožės vardas". Knyga unikali, nes per septynias simbolines dienas atskleidžia ne tik viduramžių vienuolyno gyvenimą, bet ir visas to meto filosofines ir teologines diskusijas. Aprašoma situacija pamokanti dar ir tuo, kad iš dalies mūsų dabartinė padėtis primena vienuolyno gyvenimą. Tik vienas reikšmingas skirtumas: šiandien dirbdami ar mokydamiesi karantino sąlygomis tikrai nediskutuojame krikščioniškosios teologijos temomis (pvz., apie moters vietą sutvėrimo plane). Užtat aklai pasitikime paguglinimu ir pajutubinimu, kartu pamiršdami, ką reiškia nuotolinio mokymosi procese taip reikalingas gebėjimas įsigilinti į vieną ar kitą dalyką. Dėl tos priežasties knygos "Rožės vardas" ar to paties U.Eco "Fuko švytuoklė" daugumai gali tapti nemenku intelektualiniu iššūkiu, mat paaiškinimų apie kai kuriuos knygose aptariamus dalykus guglindamas tikrai lengvai nesurasi.

Atskiro paminėjimo vertas elektroninių dienynų atsiradimas, kuris, jei tikėtume socialinių tinklų galios dogma, stebuklingais būdais turėjo lemti skaitmeninio ugdymo turinio atsiradimą. Tačiau atėjo karantinas, o mes supratome, kad e.dienynai nesukūrė jokių papildomų techninių galimybių nuotoliniam mokymuisi ir iki šiol tik sėkmingai panaudojo valstybės lėšas. Gal klystu ir kažko nežinau, tačiau prisiminkime, kaip lūžta e.dienynai pusmečio pabaigoje, kaip akį rėžia nuotolinio mokymosi kasdienybė, kai užduotys keliamos į e.dienyną, tačiau pamoka vyksta per kitą platformą, o atliktas užduotis tenka įkelti per trečią.

Ar mokytojo kūrybinės laisvės siekimas galiausiai nevirs grėsme pačiam mokytojui, kuris tarsi tas XV a. pabaigos valstietis gali atsidurti už mokyklos ribų?

Situacijos dramą iliustruoja ir kitas pastebėjimas iš istorijos mokytojo varpinės. Gal ir sunku patikėti, tačiau vis dar neturime net Adolfo Šapokos redaguotos "Lietuvos istorijos" legalaus skaitmeninio varianto. Ką jau kalbėti apie galimybę mokantis nuotoliniu būdu palyginti atskiras Lietuvos Statuto dalis su dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija ar pastarąją – su sovietine. Neabejoju, kad tokiais savais atradimais galėtų pasidalyti kiekvieno dalyko mokytojai. Dabartinis bandymas kurti skaitmeninį ugdymo turinį tiesiog primena e.dienynų atsiradimą.

Prieš dešimt metų buvo liberaliai užsimota išnaikinti mokykloje kalimo kultūrą, tad, atsivertęs žinomo smegenų koučeriu vadinamo Jimo Kwiko knygą "Beribis protas", buvau maloniai nustebintas aptikęs, kad "Dažniausiai naktinio kalimo prireikia todėl, jog atidėliojame pasiruošimą egzaminui ar pristatymui iki paskutinio momento. Kita vertus, daugelis vis dar tiki, kad kalimas yra pati efektyviausia mokymosi forma". Kita mintis: "...bandymai iškalti daug informacijos per trumpą laiką turi daug trūkumų. Mes visi esame linkę atidėlioti..." Toliau skaitydamas supratau, kad intervalinis kartojimas yra ne kas kita, kaip seno gero posakio "repetitio est mater studiorum" (kartojimas – mokymosi motina) šiuolaikinė interpretacija.

Prieš gerą dešimtmetį skambėjęs liberalus leitmotyvas, esą reikia sumažinti ugdymo turinį tam, kad galėtume įsigilinti, nuotolinio mokymosi metu patyrė didžiausią išbandymą. Situacijos dramą atskleidžia teiginys iš bendrųjų ugdymo programų apie mokinio mokėjimą mokytis: "Savarankiškai kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Nurodytu būdu stebi savo mokymosi procesą ir apmąsto mokymosi veiklą."

Vadinasi, arba buvo neteisingai pasirinktas turinio ir gebėjimų (kompetencijų) santykis, arba kova su kalimo kultūra pasirinkta kaip eilinė viešųjų ryšių akcija, kurias anuomet labai mėgo liberalams atstovavęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Pagrindinis koziris tada buvo bendrųjų ugdymo programų kaita, turėjusi išlaisvinti mokytojo kūrybinę laisvę, tačiau tuo pat metu mokytojų kasdienybėje pasirodė atlyginimų koeficientų žirklės... Šiandien vėl panaši situacija –  etatinis mokytojo darbo apmokėjimas, skubotai besikeičiančios bendrojo ugdymo programos ir žadama mokytojo veiklos laisvė.

Apie kokią mokytojo veiklos laisvę galima kalbėti, jei žmogus yra pririštas prie klasės krepšelio arba mokinių skaičiaus, kurį lemia sudėtingi demografiniai ir ekonominiai procesai? Akivaizdi tiesa: mokytojas negali dirbti tuščioje mokykloje. Pripažinkime, kad Konfucijaus ar Sokrato laikai, kai sekiojantys mokiniai gaudė garsių savo mokytojų klausimus, įžvalgas ar palyginimus, seniai paskendo amžių gelmėse, nors pati galimybė atrodo gana viliojančiai. Šiandien atsiverti Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metą" ir klausinėji mokinukų, kodėl rašytojas sukūręs vienokį ar kitokį personažą, dar pridedi užduočių apie tai, kaip, šiuolaikinių istorikų akimis, pasikeitė suvokimas apie Lietuvos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais.

Dabar atsiskleidė kita akivaizdi tiesa šalia mokytojo, mokinių skaičiaus mokykloje, yra ir kita svarbi aplinkybė – ugdymo programos, apipintos individualizavimo ir individualios pažangos skatinimo, diferencijavimo, specialiųjų poreikių įgyvendinimo reikalavimais. Tad su šiokia tokia ironija atsiverti Edvardo Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" pirmąjį tomą ir garsiai perskaitai kelis sakinius: "Tai siejo faktinį ūkio savininką su šiam ūkiui paskirtomis prievolėmis, t.y. jis vis labiau buvo pririšamas prie šio ūkio. Tai buvo ne kas kita, kaip asmens, t.y. baudžiavinės priklausomybės, pradžia. Savo asmeniu disponuoti valstietis galėjo jau tik atsisakydamas ūkio. Tokiu atveju jis atsikratydavo asmens varžymo, bet kartu prarasdavo egzistencijos priemones ir atsidurdavo už feodalinės visuomenės ribų."

Ar mokytojo kūrybinės laisvės siekimas galiausiai nevirs grėsme pačiam mokytojui, kuris tarsi tas XV a. pabaigos valstietis gali atsidurti už mokyklos ribų? Žinoma, galima kalbėti apie alternatyvą – privačių mokyklų plėtrą ir ten atsiveriančias galimybes pedagogams įgyvendinti savas profesines ambicijas.

Akcentuojama mokytojo veiklos laisvė kol kas primena 1861 m. baudžiavos panaikinimą, kai valstietis gavo asmens laisvę, bet negavo pagrindinės pragyvenimo priemonės – žemės.

Tačiau situacijos dramatizmas slypi ir dar viename aspekte. Ar visus mokytojo veiklai keliamus reikalavimus suvokiame kaip galimybių visumą, kai siekiama puikių ugdymo rezultatų, ar tik kaip prievolių, padedančių išlikti, begalybę? Kalbame apie baudžiavą ar veiklos laisvę?

Administracinės kontrolės srityje yra taisytinų dalykų. Tačiau apgailestaudami turime prisiminti, kuo baigėsi švietimo ministro G.Steponavičiaus kova su popierizmu. Ir koks jo paties kaip politiko likimas.

Apmąsčius visa tai, džiugius krykštavimus dėl naujos politinės daugumos atsiradimo Seime reikėtų vertinti atsargiai. Akcentuojama mokytojo veiklos laisvė kol kas primena 1861 m. baudžiavos panaikinimą, kai valstietis gavo asmens laisvę, bet negavo pagrindinės pragyvenimo priemonės – žemės. Propagandinis spaudimas mokytojo profesiją paversti prestižine yra labai stiprus. Vienintele priemone tam pasiekti lieka mokytojo veiklos laisvė, kurią įkūnija bendrųjų ugdymo programų keitimo leitmotyvas – 30 proc. ugdymo turinio lemtų mokytojas. Tuomet būsimajam šveitimo, mokslo ir sporto ministrui beliks parengti beprecedentės svarbos dokumentus – pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų planus 2021–2025 mokslo metams.

Jei to nepakaks, planuojamą proveržį galima bus pagrįsti numanomu jaunų mokytojų antplūdžiu. Tačiau svarbu nepamiršti situacijos darbo rinkoje: trūksta ir mokytojų, ir darbo ieškančių pedagogų. Čia atsiveria dar viena praraja – mokytojų kvalifikacijos kėlimas su visomis jai skirtomis lėšomis. Prieš akis išnyra naujai senas užburtas ratas. Naujos programos –> naujas brandos egzaminų turinys –> lėšos kvalifikacijos kėlimui įsisavinant naujas programas –> prasta ugdymo kokybė –> gyvenimo iššūkių neatliepiantys egzaminai –> prasti brandos egzamino rezultatai –> poreikis keisti ugdymo programas... Taigi, laukia dar vienas nelengvas keturmetis.

Drauge – keturi dešimtmečiai

"Turiu taisyklę – kai bėgioju, negalvoju apie nieką", – sako Jill vyro reklaminei kampanijai skirtame vaizdo klipe, kuriame ji pozavo kasdienio pasibėgiojimo metu. Sportiška, nors ir yra 69-erių, – tai turėjusi būti netiesioginė žinutė apie patį J.Bideną: net ir bebaigdamas aštuntąją dešimtį amerikietis yra toks pat aktyvus kaip jaunesni kolegos.

Kad J.Biden yra ne tik aktyvi, sportiška, bet ir turi žaibišką reakciją, amerikiečiai galėjo įsitikinti, kai, vieno rinkimų renginio metu į sceną prasiveržus nepatenkintai veganizmo fanatikei, būsimoji pirmoji ponia akimirksniu atsidūrė tarp įsibrovėlės ir vyro. Kito renginio metu ji pasitiko ir išlydėjo kandidato link prasiveržusį pilietį. "Esu turbūt vienintelis kandidatas į prezidentus, kurio žmona yra ir slaptoji agentė", – vėliau pajuokavo J.Bidenas.

J.Biden tokia laikysena susiformavo dar vaikystėje: būdama vyriausia iš penkių vaikų ji nuolatos globojo savo seseris ir brolius.

Jill Tracy Jacobs Biden gimė 1951 m. Naujajame Džersyje banko tarnautojo ir namų šeimininkės šeimoje, užaugo Filadelfijoje. Baigusi anglų kalbos ir pedagogikos studijas ji pradėjo mokytojos karjerą.

Jill Biden. "White House" nuotr.

"Mama, aš pagaliau sutikau džentelmeną", – taip apie pirmąjį 1975-ųjų kovą įvykusį susitikimą su J.Bidenu motinai pasakojo 23 metų Jill. Aklą būsimosios pirmosios JAV poros pasimatymą surengė Joe brolis Frankas. Tuo metu Jill buvo išsiskyrusi su pirmuoju vyru, koledžo laikų meile Billu Stevensonu, Joe jau kelerius metus buvo vienišas dviejų berniukų – Beau ir Hunterio – tėvas. Jo pirmoji žmona Neilia (beje, taip pat mokytoja) su vos metukų dukra Naomi žuvo automobilio avarijoje: moteris su vaikais važiavo kalėdinių pirkinių, kai jos vairuojamas automobilis susidūrė su vilkiku. Vos dvejų ir trejų metų berniukai buvo sunkiai sužeisti, tačiau išgyveno.

Lemtingąjį "taip" ji ištarė neiškart: pabrėžtinai nepriklausoma Jill pasidavė tik po penktojo pasiūlymo.

Joe devyniais metais metais jaunesnę merginą sužavėjo geromis manieromis ir tuo, kad, skirtingai nei kiti pažįstami, pasimatyme pasirodė sportiškai elegantiškas. Tačiau lemtingąjį "taip" ji ištarė neiškart: pabrėžtinai nepriklausoma Jill pasidavė tik po penktojo pasiūlymo. "Norėjau būti 100 proc. tikra, nenorėjau, kad berniukai išgyventų dar vienos motinos netektį", – vėliau sakė Jill, pasiryžusi dviem vyro sūnums būti tikra motina. Vieną jų – puikią teisininko karjerą dariusį vyresnėlį Beau – 2015-aisiais pakirto smegenų vėžys.

Baidenų vestuvės įvyko 1977 m. Po ketverių metų gimė jų dukra Ashley. Kad galėtų tinkamai pasirūpinti vaikais, J.Biden keletui metų buvo padariusi karjeros pertrauką, o vėliau grįžo prie akademinės veiklos, baigė dvejas magistro studijas ir toliau dirbo mokytoja.

Po kelių dešimtmečių socialiniame tinkle J.Biden prisipažins, kad ji ne šiaip dirba mokytoja – būti mokytoja esanti jos prigimtis, pašaukimas. Tai, kad pedagogikos ji neišsižadėjo net ir tada, kai galėjo tiesiog būti viceprezidento žmona, regis, įrodo, kad šie žodžiai nėra tušti.

Joe Bidenas ir Jill Biden. Scanpix nuotr.

Nepanoro likti šešėlyje

2007 m., kai jai buvo 55 metai, J.Biden apsigynė pedagogikos krypties daktaro laipsnį ir tapo daktare Biden. Kalbėdamas apie vėlyvą žmonos mokslininkės karjerą, Joe citavo jos žodžius "Mane erzino tai, kad laiškai visada būdavo adresuoti sen. (senatoriui – red. past.) ir mis Biden. Norėjau gauti laiškus, adresuotus dr. ir sen. Biden". Nuo to laiko J.Bidenas dažnai juokaudamas pristatydavo "Joe Bidenas, Jill Biden vyras".

Per aštuonerius prezidento Baracko Obamos kadencijos metus, 2009–2017 m., J.Biden atliko antrosios JAV ledi vaidmenį, tačiau toliau dėstė anglų kalbą Virdžinijos koledže – tuo ji išsiskyrė iš kitų savo pirmtakių. Ši veikla jai netrukdė atlikti visas su viceprezidento sutuoktinės statusu susijusias pareigas ir kartu su Michele Obama J.Biden sudarė darnų veiklių moterų duetą.

Padedant aštuoniems viceprezidento sutuoktinės biuro darbuotojams, J.Biden aktyviai rūpinosi visuomenine veikla, susijusia su švietimu, pagalba kariškių šeimoms, tęsė dar 1993 m. įkurto švietimo krūties vėžio klausimais fondo veiklą.

Tad nieko nestebino, kad J.Biden buvo aktyvi sutuoktinio rinkimų kampanijos dalis. "Ar esate pasiryžę balsuoti? Ar esate pasiryžę laimėti? Ar esate pasiryžę pasakyti Donaldui Trumpui "Esi atleidžiamas iš darbo?" – viename renginių oratorystės sugebėjimus miniai amerikiečių demonstravo J.Biden.

Lydėdama vyrą visuose susitikimuose su rinkėjais, ji – kaip ir dera puikią praktinės pedagogikos patirtį turinčiai mokslų daktarei – įtaigiu tonu kalbėjo apie JAV poreikį turėti ramų visos šalies lyderį, kuris padėtų atsikratyti Amerikai D.Trumpo sukelto chaoso.

"Didžiuojuos savo žmona", – ne vieną kartą viešose kalbose pasakė J.Bidenas, pabrėždamas jos profesiją: esą dabar Amerikos mokytojai Baltuosiuose rūmuose turėsią vieną saviškę. Juolab kad J.Biden yra sakiusi, kad, net ir būdama pirmąja šalies ponia, nenorėtų atsisakyti mėgstamo darbo – jei tik su tuo sutiktų prezidentas.

Trečiadienį Vyriausybė pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teiktai iniciatyvai, kuria siekiama skatinti gabius ir motyvuotus stojančiuosius rinktis pedagogo profesiją.

Šias stipendijas gaus visi 2020-aisiais įstoję į valstybės finansuojamas pedagoginių studijų vietas.

„Stipendijas gautų tie studentai, kurie studijuoja be skolų“, – trečiadienį Vyriausybės posėdyje pabrėžė švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Planuojama, kad nuo šių metų rudens tokios stipendijos būtų mokamos 845 pedagogines studijas pasirinkusiems asmenims: 585 įstojusiems į bakalauro studijas, 210 įstojusių į pedagogikos profesines studijas ir 50 pasirinkusių pedagogikos gretutines studijas.

2020-aisiais būsimųjų pedagogų stipendijoms numatoma skirti per 1 mln. eurų.

„Specialiomis stipendijomis siekiame kelti pedagogo profesijos prestižą ir skatinti stojančiuosius rinkti pedagogikos studijas. Norime, kad šias studijas rinktųsi gabūs ir motyvuoti studentai, tikimės, kad stipendijos bus gera finansinė paskata turintiems pedagogo pašaukimą jauniems žmonėms ateiti į šią profesiją“,  – sako A. Monkevičius.

Tai – 70 kandidatų daugiau nei pernai tuo pačiu metu.

Motyvacijos vertinimai prasidės birželio 27 dieną, tad stojančiųjų skaičius gali dar padidėti.

Kitaip nei anksčiau, už teigiamai įvertintą motyvaciją stojantiesiems į ugdymo programas, kurias baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija, papildomų balų nebebus skiriama.

Apie motyvacijos vertinimo rezultatus LAMA BPO žada informuoti iki liepos 10 dienos elektroniniu paštu bei Bendrojo priėmimo informacinėje sistemoje.

Motyvacijos vertinimas dar kartą vyks ir per papildomą priėmimą rugpjūčio 14 dieną.

Laikyti vieną ar daugiau stojamųjų egzaminų į meno krypties studijų programas šiemet pageidauja 1442 stojančiųjų. Pernai tuo pačiu metu jų buvo kiek daugiau nei pusantro tūkstančio.

Stojamųjų egzaminų sesija šiemet pirmą kartą vyko ir pavasarį, jos metu stojamuosius egzaminus išlaikė 48 stojantieji. Tie, kurie dalyvavo pavasario egzaminų sesijoje ir neišlaikė stojamojo egzamino, jo perlaikyti pagrindinės stojamųjų egzaminų sesijos metu nebegalės, tačiau galės pretenduoti į kitas menų studijų programas.