Sujungti aistros dailei

Parodoje eksponuojami darbai, sukurti rugsėjį vykusiame plenere, kuris buvo kultūros projekto „Kačerginės kurortinio miestelio statusui – 100!“ dalis. Parodai vieta pasirinkta neatsitiktinai: grupės „Mėlynas menas“ nariai jau nuo 2018-ųjų bendradarbiauja su Kačerginės mokykla-daugiafunkciu centru. Prie plenerų Kačerginėje ir plenero parodų organizavimo prisidėjo Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Aurika Laurinaitienė ir kultūrinės veiklos organizatorė Jurgita Bonkevičiūtė.

Nuo 2018-ųjų organizuojamų plenerų metu kūrybos temą dažniausiai inspiruoja pasirinktos vietovės gamtos motyvai. Tai liudija ir plenerų pavadinimai: „Nuo Nemuno iki Bugo“, „Pušynų Kačerginė“, „Senoji Zapyškio bažnyčia“, „Spalvota Pervalka“. Susiklostė tradicija, kad nuo pat grupės gyvavimo pradžios pleneruose buvo kviečiami dalyvauti ir dailininkai iš Ukrainos, kartais į plenerus atvyksta ir kolegos iš kaimyninės Latvijos.

Marina Pugačiova / E. Bartulio nuotr.

Grupė „Mėlynas menas“ pasipildo ir naujais nariais. Šiuo metu grupės organizuojamuose parodose ir pleneruose aktyviai dalyvauja Gitas Markutis, Marius Morkūnas, Indrė Makelytė-Morkūnė, Ieva Grunskytė, Zita Jusevičiūtė-Tarasevičienė, Agnė Misiūtė, Loreta Markutienė, Agota Bričkutė, Ignė Grigaliūnaitė, Irena Panaskova, Jolanta Čiaglienė.

Grupės įkūrėjas ir plenero kuratorius tapytojas G. Markutis gyvena ir kuria Kauno rajone, Garliavoje. Neseniai jis ir jo suburtai grupei priklausantys dailininkai buvo įvertinti Kauno rajono savivaldybės apdovanojimais Kačerginės įkūrimo artėjančio 100-mečio proga. Menininkas nuo 2006 m. rengia personalines parodas, dalyvauja bendrose dailės parodose, organizuoja plenerus. Į jo kuriamus peizažus įsilieja architektūros detalės, abstrakčioji tapybos stilistika sujungia šias dvi erdves ir koloristinius aspektus.

Živilė Rudzikaitė-Motuzonienė / E. Bartulio nuotr.

Gamtos įkvėpta

Nuo pat grupės įkūrimo jai priklauso Žaneta Lošienė, lankiusi tapytojo Olego Karavajevo tapybos studiją. Autorės kūrybai būdingi lietuviškos stilistikos lyriniai peizažai, pastelinės spalvos. Plenero parodoje eksponuojamame darbe jautriai ir subtiliai įprasminami gamtos apsupti tarpukario Kačerginės pastatai. Taip sukuriamas pasakojimas, kuriame į vientisą visumą susijungia vienos kitas papildančios detalės.

Živilės Rudzikaitės-Matuzonienės įkvėpimo šaltinis yra gamta. Ji tapo peizažus, tačiau parodoje eksponuojamame darbe pasirenka pilkai juodus atspalvius, fiksuoja pušų kamienus, išryškindama ritmines geometrizuotas detales kuria minimalizuotą miško vaizdą, kontrastuojantį su tradiciniu spalvotu miško peizažu.

Šiuo metu Lietuvoje gyvenantis ukrainiečių menininkas Sergejus Ra plenero parodai pateikė Kačerginės peizažą, kuriame daug abstrakčių susiliejančių formų ir ryškių viena kitą papildančių spalvų paletė. Ši ryški koloristika papildo ir išskiria šio menininko lietuviškąjį peizažą iš kitų.

Inrdrė Makelytė-Morkūnė / E. Bartulio nuotr.

Kačerginėje gyvenanti moldavų kilmės menininkė Rodica Morari parodai parinko darbą, kuriame išryškina lietuviškojo peizažo tolius ir platumas, naudoja kontrastuojančių spalvų paletės gamą. Abu nelietuviai menininkai lietuvišką gamtovaizdį užfiksuoja daug ryškiau ir spalvingiau nei mūsų šalies tapytojai.

Menininkė iš Ukrainos Marina Pugačiova parodoje pristato tradicinį lietuvišką Kačerginės peizažą, kuriame sujungia žalius medžius ir mėlyną Nemuno vingį, išskirdama kontrastuojančio peizažo gyvastingą jėgą.

Abu nelietuviai menininkai lietuvišką gamtovaizdį užfiksuoja daug ryškiau ir spalvingiau nei mūsų šalies tapytojai.

Stilistikos savitumai

Tapytojas, dizaineris ir fotomenininkas M. Morkūnas kuria įvairiomis technikomis ir stiliais, intensyviai dalyvauja dailės meno parodose ir pleneruose. Menininko kūryboje pastaraisiais metais dominuoja gamtos ir jūros motyvai, įprasminti dekoratyvia stilistika. Plenero parodoje eksponuojamas darbas ypač subtilia rytietiška brūkšnelinių potėpių technika ryškina Kačerginės miško peizažą šilta rusvų viena kita papildančių spalvų palete.

Daug parodų surengusios Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės darbuose dominuoja ekspresyvi abstrakčioji stilistika, dinamiškos formos. Plenero parodoje ji demonstruoja tradicinės stilistikos darbą, žalia spalva išryškinantį pušies gyvybingumą.

Tapytoja I. Makelytė-Morkūnė rengia asmenines parodas, dalyvauja pleneruose ir kolektyvinėse grupės „Mėlynas menas“ parodose. Parodoje autorė pristato darbą, itin realistiškai ir įtaigiai išreikštą tarpukario Kačerginės istorinį namą gamtos apsuptyje. Dominuojanti tamsi spalva darbe apeliuoja į istorinę atmintį ir laiko tėkmę.

Sergej Ra / E. Bartulio nuotr.

L. Markutienės parodoje pristatomame darbe Kačerginės peizažo dalis – ant Nemuno kranto žaidžiantys vaikai, suteikiantys tradiciniam darbui žaismingumo ir įtaigos.

Šiemet grupės plenere dalyvavo ir fotomenininkė, žurnalistė, tapytoja, daugelio projektų iniciatorė Lilija Valatkienė. Ji parodoje pristato abstrakčios stilistikos darbą, kuriame dekoratyviai į apskritimo formą yra įrašomas gėlynų ir žolių peizažas, kiek egzotiškas, bet itin ekspresyvus.

Šis tapytojų grupės „Mėlynas menas“ pleneras yra ir tradicinis, ir naujas. Tradicinis, nes buvo kuriama Kačerginėje, fiksuojantis šios nuostabios apylinkės vaizdus. Naujas, nes įsilieja vis naujų kūrėjų, kurie mato šį nuostabų gamtos apsuptyje įsikūrusį miestelį vis kitaip. Šio plenero parodoje mes matome stilistinę įvairovę, kuri džiugina ir stebina.

Kas? paroda „Atrasta ir neatrasta Kačerginė“.

Kur? Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro Mėlynojoje salėje (Janonio g. 31).

V. S. Lagunavičius (g. 1936) atstovauja vyresniajai menininkų kartai. Dailininkas 1963–1969 m. studijavo tekstilę tuomečiame Lietuvos dailės institute, Kauno vakariniame skyriuje. Baigęs studijas, audė gobelenus, kūrė tekstilės dirbinių etalonus serijinei gamybai, projektavo tautinius drabužius liaudies dainų ir šokių kolektyvams. Tačiau visame ilgame kūrybos kelyje šalia pagrindinės veiklos tekstilės baruose liejo akvareles ir tapė.

Tapyba visada buvo šalia kaip neišsipildžiusi jaunytės svajonė ir dabar jai dailininkas skiria visą kūrybos laiką. Nuo 1969 m. dalyvaudamas bendrose tekstilės parodose, surengė daug asmeninių tapybos parodų (Kaune, Jonavoje, Anykščiuose, Raseiniuose, Kėdainiuose ir kitur).

Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais.

Ši paroda atskleidžia romantišką autoriaus prigimtį ir jautrų santykį su gamta. Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais. Nes, pasak autoriaus, tekstilė ir tapyba turi daug sąlyčio taškų: abiejose kūrybos srityse svarbūs spalvų deriniai ir jų komponavimas. Tik raiškos priemonės kitos.

Pasirinkti gamtos motyvai, regis, labai paprasti – medžiai, upė, ežeras, miškas, pieva. Autorius juos tapo tarsi ausdamas kilimą: keliais planais dėsto horizontalias spalvų juostas. Jos banguoja, virpa, liejasi į vientisą koloristinį audinį. Ir tik vienas kitas motyvas, dažniausiai medis ar jų grupė, išskiriami pirmame plane kaip vertikalė, kuri paveikslo kompozicijai suteikia stabilumo ir harmonijos.

Labai svarbus peizažų elementas – erdvė, kuriama per linijinę perspektyvą. Žiūrovo žvilgsnis kreipiamas į kompozicijos tolumą, subtiliai organizuojant formas – kalvas, medžių alėjas, miškus, debesis.

Nors dailininko nutapyti peizažai pernelyg nenutolsta nuo realaus vaizdo, tačiau dekoratyvumo jiems suteikia koloritas. Dažniausiai autorius renkasi lokalines spalvas, tačiau kiekvienam paveikslui suteikia dominuojantį kodą – rusvą ar žalsvą, įterpiant vieną kitą ryškesnę kontrastuojančią spalvos dėmę (pvz., toliuose mėlynuojančią miško juostą). Romantiškų nuotaikų peizažai alsuoja žmogaus ir gamtos santarve. Nors kompozicijose figūrų nėra, tačiau žmogaus buvimas juntamas – tai savotiškas panteistinis autoriaus santykis su gamtos pasauliu.

Kas? V. S. Lagunavičiaus tapybos paroda „Peizažas“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki gegužės 26 d.

Darbščiai, kūrybiškai ir be galo kruopščiai moteriai sukanka 80 metų. Jubiliejaus proga surengta paroda, kurioje eksponuojama apie 30 paveikslų.

Parodos pristatymo šventėje dalyvavo gausus būrys giminaičių, buvusių kaimynų ir Ežerėlio gyventojų. Apie savo gyvenimo kelią ir kūrybą kalbėjo pati jubiliatė. M.L.Rakauskienė gimė 1938 m. sausio 22 d. Kauno r., Ežerėlyje, vyriausia duktė Stanislavos ir Petro Žaromskių šeimoje. Mokėsi Ežerėlio vidurinėje mokykloje, Kauno dailės mokykloje. Ištekėjo už Mečislovo Rakausko, su kuriuo užaugino sūnų Artūrą ir dukrą Ramunę. Apie 1965 m. su šeima išvyko gyventi į Jonavą, čia gyvena iki šiol. Visą laiką dirbo vienoje įmonėje – Jonavos gamybiniame susivienijime "Azotas". Buvo ne tik gera specialistė, bet ir aktyvi visuomenininkė (meniškai apipavidalindavo stendus). Kiekvieną laisvą minutę Marija Laimutė skyrė siuvinėjimui. Beveik kiekvieno artimo giminaičio namuose galima rasti jos dovanotų siuvinėtų paveikslų. Sužavėtas menininkės nepaprastu talentu, vienas JAV verslininkas įsigijo Marijos Laimutės paveikslų ir išsivežė į Ameriką.

M.L.Rakauskienės paroda "Išsiuvinėta gyvenimo svajonė" Ežerėlio kultūros centre veikia iki vasario 16 d.

Kūrybos tendencijos

Kaunietė tapytoja gyvena ir kuria Kaune. Jos kūrybai įtakos turėjo žinomi dailininkai Antanas Obcarskas, Violeta Juodzevičienė, Lukas Kalmagercovas, – tai mokytojai, pas kuriuos ji mokėsi dailės paslapčių.

Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios tapytoja R.Levulienė pasuko abstrakčiosios tapybos linkme, kurdama ekspresyvios dinamikos, ryškios koloristikos darbų ciklus, dalyvaudama tiek grupinėse parodose, tiek rengdama personalines parodas. Šiais metais dailininkė sukūrė peizažų ciklą, kuris ženklina kiek kitokias naujas tendencijas jos kūryboje.

R.Levulienė įkvėpimo šaltinio ieško gamtoje, augalo ar peizažo detalės motyvas, jo fragmentas dailininkės kūryboje tampa improvizacijos pamatu. Naujajame peizažų cikle tapytojai itin svarbi pereinančiųjų gretimų viena kitai spalvų ir atspalvių niuansacija, abstrakčiųjų formų tęstinumas. Visa tai sukuria nuotaikos virpėjimą ir emocinius gamtinės refleksijos aspektus.

Ankstesnė dailininkės kūryba buvo paremta daugiau kontrastiniu principu, o šioje parodoje yra gerokai priblėsusi priešpriešų koloristika, dominuoja derinių, spalvinių papildymų ir pratęsimų stilistika.

Linijos ir spalvos

Naujausioje parodoje tapytoja pristato darbus "Mėlynai žalias peizažas", "Sniegui ištirpus", "Laukimas", "Peizažas", "Išsipildymų sodai", "Pasivaikščiojimas pajūriu vėjuotą dieną", "Poetės sodas", "Miške II", "Ežiuolių žydėjimas" ir kt. Rūtos Levulienės darbai išsiskiria nuosekliu judėjimu, emocingu potėpiu, netikėtais koloristiniais deriniais.

Naujausiame autorės tapybos cikle dominuoja žalsvos, geltonos, rudos, mėlynos ir raudonos spalvos ir jų paralelės. Autorės dėmesys skiriamas linijų ritmui ir formoms, tačiau ji nesiekia išsaugoti autentiškų realijų, jos darbuose kuriamas subjektyvus gamtos emocijos vaizdinys, kuriame dominuoja ir emocija, ir spalva. Meniniame pasakojime peizažų tematika sunkiai įvardijama, tapybos darbe lieka abstrahuotos peizažo detalės ar fragmentas. R.Levulienės peizažų cikle dominuoja itin ekspresyvi, bet kartu vieninga ir harmoninga paveikslų stilistika.

Autorės kūryba išsiskiria savitu pasakojimu, formų ir linijų muzikalumu, ritmingumu. Dažno parodos darbo įtaiga skatina ne tik dialogą, kviečia žiūrovą pokalbio, bet ir liudija nuolatines meninio proceso paieškas bei kaitą.

"Šį paveikslų ciklą nutapiau įkvėpta ryšio su gamta, kurioje jaučiuosi laisva ir galiu būti savimi, girdėti save ir jausti, – paklausta, kaip kilo idėja sukurti peizažų ciklą, sako autorė. – Dauguma šio ciklo darbų sukurti pleneruose, kur ryšys su gamta ir tapyba betarpiškas. Kartais tiesiog vaikštau gamtoje ir fotografuoju man patikusius, įdomius vaizdus. Po to peržiūriu nuotraukas ir atsirenku geriausias, kurios vėliau tampa eskizais. Jose išlieka tas emocinis krūvis, patirtas gamtoje, kurį vėliau perkeliu ant drobės. Būna ir taip, kad stoju prie drobės nežinodama, ką tapysiu, ir tiesiog atsiduodu emociniam tapymui ir nutapau peizažą, pavadinčiau jį vidiniu peizažu, kuris iškyla iš emocinių prisiminimų."

Dauguma R.Levulienės peizažų abstrahuoti. "Taip tapydama aš perteikiu daugiau emocijos, jausmo, patirto gamtoje. O žiūrovas, žiūrėdamas į mano darbus, susikuria savo įsivaizdavimą, jausmą, emociją pagal savo pasaulėžiūrą, vaizduotę, nes kiekvienas mato ir jaučia kitaip, savaip. Savo darbais noriu, kad žmonė, matydami mano peizažus, pajustų tą atmosferą, tą keistumą ir būtų jame", – sako kūrėja.

Detalių dermė ir priešprieša

R.Levulienės tapyba ekspresyvi ir įtaigi. Naujasis peizažų ciklas suteikia jos darbams ne tik tolygesnės spalvinės niuansacijos, bet ir nukreipia formos ieškojimams bei improvizacijos pratyboms. Kurdama peizažą tapytoja eina gamtos detalių apibendrinimo, suabstraktinimo keliu, vienas iš naujausios parodos skiriamųjų bruožų yra gamtos gyvybingumo adoracija, gyvybės ekspresijos aktualizavimas, suteikiantis peizažams suasmeninto subjektyvumo, nuotaikos momentiškumo.

Meninius peizažų pasakojimus sudaro skirtingos gamtos detalės, jų dermė, o kartais priešprieša. R.Levulienė nebijo ekspresyvių formų, taip pat temų ir stilių įvairovės, menininkės kūryba nuolat kinta ir keičiasi. Paveikslai išsiskiria estetiškumu – jie ryškūs arba priblėsusių spalvų, ekspresyvūs, dažnai sukuriantys ypatingą šviesą ar sakralią nuotaiką.

Vizualiajam naratyvui, kuris susideda iš geometrizuotų suskaidytų ir vientisų siužetų, būdingas individualumas, kuriuo paženklintas dažnas parodos paveikslas. Gamtinė detalė dažname darbe virsta simboliu, apibendrinančiu gamtos refleksiją, susiejančiu ją su autorės matymo trajektorija, jos mintimi, idėja ar tiesiog skaidria šviesa, kurios R.Levulienės peizažų cikle tikrai daug.

Kiekvienas parodoje eksponuojamas paveikslas turi savitą ir individualų stilių bei rakursą, taip pat ir tam tikrus akcentus. Vieniems paveikslams pasirenkama minimalistinė kompozicija, kitiems – komplikuotesnis, dinamiškesnis siužetas, susidedantis iš skirtingų smulkių gamtos detalių. Tą patį būtų galima pasakyti apie koloristinius sprendimus, įvairuojančius nuo kelių dominuojančių spalvų ir niuansuotų atspalvių bei spalvinių derinių.

Kas? R.Levulienės personalinė paroda "Peizažai".

Kur? Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L.Zamenhofo g. 12).

Kada? veikia iki gruodžio 6 d.

Pirma, kas ateina į galvą, kad tai kosminių aparatų darytos nuotraukos, nufotografuotos galbūt kur nors Mėnulyje, Marse ar Jupiterio palydovuose: Ijo, Europoje, Ganimede ar Kalistoje. Nors jokių bent kiek apčiuopiamesnių užuominų apie nežemiškąją šių peizažų kilmę nėra (kaip ir tikimybės, kad jų autentiškumą galėtume atpažinti), vis dėlto tenka pripažinti bekompromisę jų įtaigos galią. Juose matomi didingi kanjonai ar slėniai yra ne kas kita, o pati tikriausia, meniniais principais grįsta fikcija, jokiais tiesioginiais saitais nesusijusi su kuria nors kita egzotiška planeta. Jais nesiekiama papasakoti apie kažkur beprotiškai toli realiai savo fiziniu pavidalu egzistuojančius pasaulius, tačiau labai įtaigiai prabylama apie regimybės ir vaizduotės inspiruotų būsenų realumą.

Stebint šiuos vaizdus visai nesunku įsivaizduoti tą vienišumo jausmą, koks gali apnikti tik mieste, suprantant, kad, nepaisant aplink zujančių žmonių, rutininių santykių, vis dėlto iš esmės esame vieni patys sau su savo mintimis, jausmais ir išgyvenimais. Tai tarsi mūsų monotoniškos kasdienybės dykumos, kaip jas vaizdžiai pavadino pats autorius, po kurias nuo ryto iki vakaro tai šen, tai ten vaikštome mes, miesto žmonės. Tačiau šis transcendentinis „patyrimas“ jau yra visai kas kita. Tai jau nebe tikra realybė, o jos simuliakras – virtuali psiaudorealybė, pačiu tiesiausiu keliu vedanti prie hiperrealybės – tai, kas realiau negu realu ir tikriau negu tikra.

Tačiau iš tiesų jie lengvai tampa dar viena virtualios pseudorealybės inkarnacija. Nesunku suprasti, kad pats kūrinys ir jį įkvėpęs objektas nei turi, nei gali lygiaverčiai atstoti vienas kitą, o net ir perskaityti pavadinimą sudarantys skaičiai jokio realaus aiškumo papildomai suteikti negali. Taip sukuriama gal net tikresnės už tikrąją realybės iliuzija. Prasiskverbdama per konkrečių objektų daiktiškojo suvokimo lauką, ji veržiasi ir tolsta siurrealistinės gelmės verpetuose, šiapus palikdama tik autonomiškas reminiscencijas.

Kad ir kaip bežiūrėtume, tai yra gyvenamo miesto fotografija, intelektuali, faktūriška, sluoksniška, nors ir bylojanti apie klajones po virtualiai kosmines mūsų kasdienybės dykumas, įvaizdinančias be galo keistą, o neretai tarsi Veidrodžių karalystėje iškreiptą pasaulio realybę. Tokia ji (dabar jau) yra. (pgl. Sigitas Laurinavičius „Dislokacijos“. Katalogas „Istorija objektyve“)

E. Ivanauskas gimė 1969 m. Kėdainių raj. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2004 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Apipavidalino ir parengė spaudai daugelį fotoalbumų, parodų katalogų, teatro plakatų. Savo kūryboje pirmenybę teikia skaitmeninio fotografijų komponavimo žanrui.

Apdovanojimai: I-oji vieta tarptautiniame skaitmeninės fotografijos konkurse „Cyberfoto 2004“, Lenkija; pagrindinis prizas tarptautiniame konkurse „Fujifilm European Press Profesional Awards 2006“, Slovakija; Auksinis prizas konkurse „Gamta visų namai“, Lietuva, 2006; Bronzos ir sidabro medaliai tarptautiniuose fotografijos konkursuose „Trierenberg super circuit“, Austrija, 2008, 2009. 2006 m. išrinktas Metų panevėžiečiu kultūros ir meno srityje. Dirba dizaineriu reklamos ir leidybos srityje.

Rugpjūčio 8 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4/Didžioji g. 19, Vilnius) eksponuojamą fotografijų parodą „Dislokacijos“ atidarys pats autorius. Ji veiks iki rugsėjo 9 d.

Lietuvos paštas su projektu „We love Lithuania“ išleido 23 nuotraukų atvirukų kolekciją „We love Lithuania“ (Mes mylime Lietuvą).

„Pirmoji atvirukų serija atrinkta iš trijų pastarųjų mėnesių populiariausių nuotraukų, kurių per tą laikotarpį „We love Lithuania“ savo socialinėje paskyroje publikavo daugiau kaip tūkstantį. Sunkiausia buvo iš tokios gausybės puikių Lietuvos krašto vaizdų išsirinkti tik kiek daugiau nei 20“, - sakė projekto kūrėjas Simonas Rudaminas.

Anot jo, projekto esmė – parodyti, kaip Lietuva atrodo esamuoju laiku. Tad paštuose parduodama atvirukų kolekcija bus nuolat atnaujinama.

Šią kolekciją nuo pirmadienio galima įsigyti 18-oje didžiųjų paštų.

Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto galerijoje veikia asmeninė tapytojos Ausmos Bankauskaitės paroda "Pilnaties peizažai".

Anot parodos kuratoriaus tapytojo Arvydo Martinaičio, autorė stebina savo pozityvia energija ir brandžiomis idėjomis. A.Bankauskaitė – dažna plenerų dalyvė, mėgstanti tapymą iš gamtos. Gamta yra būdingiausias jos kūrybos motyvas. "Menas – tai ne kas kita, kaip gamtos atspindys, o gamtos atspindys – tai peizažas", – sako pati menininkė.
Menininkės kūryboje sodrios spalvos ir stori dažų sluoksniai neužgožia vaizdo, jie padeda išreikšti spalvinių dermių faktūrinę harmoniją. Autorės drobės ramios ir kartu subtilios spalvos prasme. Nėra perpildytų siužetinių linijų, horizontas, regis, vienintelė neįkyri linija, kiek akys aprėpia. Jaučiama, kad tapyti jai yra natūraliai paprasta ir malonu.

Ką apie savo tapybą sako pati menininkė? "Sunku įžiūrėti visas gamtovaizdžio smulkmenas iš karto. Akis vienu metu gali matyti tik jo dalį ir bendras įspūdis susidaro iš atskirų vaizdinių – taip gyvenimas matuojamas tarpsniais tarp įvykių. Tam reikia laiko: sustoti ir įsiklausyti į vidines paskatas. Jei randi vietą, kur gali pabūti vienas: miške, kalnuose, ant upės kranto, ten, kur laikas juda lėtai ir aplinkui tik peizažas – įsijungia vaizduotė. Tai būdas mintimis kurti vaizdus… Stovi vienas prieš peizažą, žiūri, medituoji… Matai savaip tobulą medį ir žvilgsnis sustoja – užfiksuoja vaizdą, kuris niekaip neišnyksta iš atminties", – akimirką, kai, jos žodžiais, prasideda tapyba, atskleidė A.Bankauskaitė.

Anot kūrėjos, kiekvienas menininkas susimąsto apie tekantį laiką. "Stebime, kaip kasdien jis keičia aplinką, mėginame jį aprašyti, nupieši, nufotografuoti, bet šis kaip begalybės simbolis – smėlis vienoje pusėje, tuštuma kitoje, – sakė tapytoja. –  Kvaila tyrinėti laiką smulkmeniškai, išmintingiau suprasti patį judėjimą. Tik klausimas, kaip užfiksuoti peizažą, kuris ką tik buvo, o dabar jau visiškai pasikeitė? Prarasto laiko peizažas…"

Anot A.Bankauskaitės, šviesa padeda suvokti laiką ir erdvę: "Jei nebūtų šviesos – gyventume bespalviame peizaže."

Kas? A.Bankauskaitės kūrinių paroda "Pilnaties peizažai".
Kur? Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27).
Kada? Veikia iki gruodžio 13 d.

Paryžiaus dailės akademiją baigusi Mykolė Ganusauskaitė pristato pirmąją Lietuvoje tapybos darbų parodą „Fragmentuoti pasivaikščiojimai“.

Šešeri metai, praleisti Prancūzijoje, jaunajai menininkei Mykolei Ganusauskaitei nenuslopino nostalgijos Lietuvai. Visą tą laiką ji kūrė Lietuvos peizažus.

„Gyvenant šurmulingame didmiestyje pasijaučia labai didelis Lietuvos trūkumas – savo krašto ir ypač ramumos ir peizažo.

Dėl to ir pasirinkau jį piešti. Taip pat dėl to, kad Lietuvos peizažas mane domina, nes jis yra labai paprastas –plokščias, su keliais medžiais“, – tapytoja Mykolė Ganusauskaitė.

Menininkė į Lietuvą grįždavo vos keletą kartų per metus. Čia ji aplankydavo mėgstamas vietas, jas fotografuodavo. Nuotraukas menininkė išsiveždavo į Prancūziją ir čia tapydavo Lietuvos peizažus. Jie menininkei yra Lietuvoje praleisto laiko prisiminimai.

M. Ganusauskaitė, baigusi Paryžiaus dailės akademiją ir Jaunojo tapytojo konkurse laimėjusi antrą vietą, turi įvairių ateities planų. Tikėtina, kad Lietuvos peizažo tema jos kūryboje dar ilgai nebus išsemta.

Penktadienį Tolerancijos centre vykęs 30-asis Vilniaus aukcionas sutraukė nemažai žiūrovų. Galima teigti, kad Vilniaus aukciono dalyviams šis renginys po truputį tampa ne tik vertingų kūrinių įsigijimo vieta, bet ir tam tikra tradicija. 

Aukcione pristatyta įvairiapusė kolekcija nuo Vilniaus ir Kauno meno mokyklų autorių, išeivijoje ir Lietuvoje kūrusių dailninkų iki mums mažiau žinomų bei egzotiškų užsienio menininkų vardų.

Šios kolekcijos akcentu tapo dailininko Jono Buračo (1898-1977) kūriniai.  Rinkinyje pristatyti devyni skirtingų laikotarpių J. Buračo peizažai, kurių kainos svyravo nuo 1500 litų iki 5200 litų. Aukciono vakarą parduoti keturi J. Buračo darbai. Brangiausiai įvertintas prieškarinis 1934 metų peizažas „Aleksoto tiltas“ nupirktas už 5200 Lt. Kitas, apie 1933 metus sukurtas J. Buračo peizažas „Miestas nuo skardžio“ nupirktas už 3800 Lt.  1970 metų drobė „Salomėjos Nėries muziejus“ nupirkta už 4400 litų, peizažas „Žiema“ už 1800 litų.

Didžiausio pirkėjų susidomėjimo sulaukė Simono Sidabro (1898–1967) klasikinis, lyriškas, subtilaus kolorito, artimas impresionistinei stilistikai 1961 metų peizažas „Rytmečio rūkas“.  Šio kūrinio kaina aukciono metu pakilo beveik dvigubai - nuo pradinės 2800 litų iki 5300 litų. Kita dailininko S. Sidabro 1960 metų drobė „Prie bokšto“ nupirkta už 2800 litų (pradinė 2600 Lt).

Iš retai rinkoje aptinkamų autorių aukcione buvo nupirkti Sofijos Romerienės (1885-1972) 1948-1950 m. drobė „Hampton Court rūmų Londone interjeras“ už pradinę 7800 litų sumą bei Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) 1986 metų akvarelė „Be pavadinimo“ už 1700 litų (pradinė kūrinio kaina 1200 litų).

Aukcione buvo pastebėti ir kitų žymių autorių kūriniai. 1942 metų Jono Vaičio (1903–1963) paveikslas „Valtys“ įsigytas už 2200 litų, 1955-1956 metų ankstyvas Vinco Kisarausko (1934-1988) darbas „Miško peizažas“ nupirktas už 6400 litų, Jono Daniliausko (g. 1950) drobė „Nešančios gyvulėlius į Vilniaus turgų“ už 5800 litų bei kiti.

Šio Vilniaus aukciono rinkinį sudarė 90 kūrinių, kurių kainos svyravo nuo 300 litų iki 29 tūkst. litų. Aukciono vakarą  įsigytų kūrinių suma siekė 63 tūkst. litų.  Aukciono rengėjai nuoširdžiai dėkoja pirkėjams bei partneriams. Kitas Vilniaus aukcionas vyks 2014 m. kovo 7 dieną.