Pirmąjį atvejį aplinkosaugininkai nustatė kovo 9 dieną sostinėje vykusioje Kaziuko mugėje. Joje pareigūnai pastebėjo užsienietį, besinešiojantį saugotiną paukštį – liepsnotąją pelėdą. Pelėdą mugėje nešiojęsis asmuo neturėjo specialaus Aplinkos apsaugos agentūros leidimo.

Po savaitės buvo išaiškintas dar vienas neteisėtas laukinio gyvūno laikymo atvejis. Departamentas gavo pranešimą, kad Šalčininkų rajono Viktarinės kaime ūkininkas savo sodybos gyvenamosiose patalpose neteisėtai laiko beždžionę, pareigūnai kreipėsi į teismą dėl leidimo atlikti asmens gyvenamųjų patalpų apžiūrą.

Gavus teismo leidimą patikrinti asmens gyvenamąsias patalpas, kovo 14 dieną šalia gyvenamojo namo įrengtame voljere, kuriame buvo laikomi jaučiai, avys, ožkos, danieliai, rasta beždžionė – makaka rezusas.

Tiek beždžionėlė, tiek liepsnotoji pelėda buvo paimtos ir perduotos Laukinių gyvūnų globos centro specialistams.

Už neteisėtai laikomą laukinį gyvūną taikoma administracinė bauda nuo 60 iki 600 eurų ir laukinio gyvūno konfiskavimas.

Tik kelios pelėdų rūšys yra dažnos ir jas galima sutikti beveik visoje šalies teritorijoje.

Net septynios pelėdų rūšys yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, iš jų penkios – didysis apuokas, uralinė pelėda, žvirblinė pelėda, lututė ir balinė pelėda – saugomos ES Paukščių direktyvos.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro ekspertės ornitologės dr. Gintarės Grašytės teigimu, pelėdos labai išskirtiniai paukščiai, jautrūs aplinkos pokyčiams ir jų apsauga yra sudėtinga.

Didžiausią grėsmę jiems kelia miškų kirtimas ir šlapynių sausinimas, taip pat įtaką daro klimato kaita, grobio pokyčiai, trikdymas, invaziniai plėšrūnai ir kt.

„Paukščiai yra prisitaikę, kad jaunikliai išsirita būtent tada, kai aplinkoje būna daugiausiai grobio. Bet klimatas šiltėja, pelės pradeda veistis anksčiau ir daug grobio aplinkoje būna ne tada, kai auga jaunikliai, o daug anksčiau. O tada, kai jaunikliai auga, jo jau nebūna,“ – pateikė pavyzdį G. Grašytė.

Mokslininkė išskyrė „Natura 2000“ tinklo teritorijas penkioms pelėdų rūšims. Vykdomos pelėdų apskaitos, stengiamasi užtikrinti palankias sąlygas, kad jos išliktų.

Daugiausia tokių teritorijų yra įsteigtų žvirblinei pelėdai – aštuonios teritorijos visoje Lietuvoje – nuo Kamanų pelkės iki Labanoro.

Didžiajam apuokui ir balinei pelėdai Lietuvoje įsteigta tik viena saugoma teritorija – Nemuno deltoje.

Uralinė pelėda yra paplitusi tik Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, ji saugoma dviejose teritorijose – Biržų girioje ir Adutiškio-Guntauninkų miškuose.

Lututė saugoma penkiose teritorijose – Aukštaitijos nacionaliniame parke, Labanoro, Rūdninkų, Dainavos giriose ir Čepkelių pelkėje.

„Svarbu joms užtikrinti ramybę veisimosi metu, nesausinti dar išlikusių šlapynių ar atkurti nunykusias, riboti invazinių plėšrūnų gausą. Ir Lietuvos miškuose bei pelkėse toliau galėsime klausytis pelėdų ūbavimų“, – kalbėjo mokslininkė.

Tuomet Kėdainių rajone, Pelėdnagių seniūnijoje, Pelėdnagių kaime, vienos šeimos namo kamine, girdėjosi neįprasti garsai, cypimas.

Atvykę ugniagesiai gelbėtojai tikėjosi kamine rasti įstrigusią kiaunę ar šešką.

Atidarius ventiliacijos angą nieko nepaaiškėjo, mat, ši buvo siaura, o namo viduje ir prie krosnies nieko nesimatė.

Tuomet ranką į ventiliacijos angą įkišo ugniagesys.

„Kolega negalėjo ištraukti, tada aš kišau ranką su pirštine į tą angą, nes mano ranka plonesnė. Vos jį pasiekiau, užčiuopiau nelaimėlio nugarą, suėmiau tvirčiau už plunksnų, ir šiaip ne taip ištraukiau. O kai ištraukiau, smagiai juokėmės“, – pasakojo Kėdainių rajono savivaldybės ugniagesys gelbėtojas Žydrūnas Kiškis.

Pelėdžiuką ištraukęs ugniagesys tvirtino, kad nors traukti kažką iš tamsos, nežinant kas tai bus, baugoka, padėti vis vien reikia.

„Nesvarbu, ką ištrauksi, vis tiek reikia kažkam įstrigusiam padėti“, – sakė Ž. Kiškis.

Išgelbėtas paukštis buvo sveikas, o sodyboje gyvenusi senolė skubėjo pjaustyti mėsą, mat, norėjo pelėdžiuką pašerti.

Tuo tarpu, Biržuose, Vytauto gatvėje, renovuojamo namo sienoje įstrigo paukštis. Ugniagesiai gelbėtojai nuardė dalį sienos ir jį išlaisvino.

O Ignalinos rajone, Vidiškių seniūnijoje, Vidiškių kaime, ugniagesiai gelbėtojai vadavo stirną, įstrigusią tarp metalinių tvoros, juosiančios Vidiškių dvarą, strypų. Stirna nenukentėjo, ją ugniagesiai gelbėtojai  išlaisvino ir paleido į gamtą.

Sušalusi, sužeista pelėda tupėjo tiesiog ant kelio. Uostamiesčio Kelių policijos pareigūnai ją išgelbėjo nuo pražūties.

Važiuodami greitkeliu tądien patruliavę pareigūnai paukštį pastebėjo tupintį ant važiuojamosios kelio dalies.

Buvo panašu, kad pelėda negali skristi.

Policininkai nepaliko sužeisto sparnuočio, paėmė pelėdą ir nugabeno į gyvūnų prieglaudą, kur ja bus pasirūpinta.

Dar tik balandis, dar bus visko – vėjų, krušos, šalnų. Sunkiausias išbandymas – pažeme besidriekianti šalna, ir nors žinome, kad laukiniai, natūraliai augantys mūsų augalai yra atsparūs, ji gali paveikti net juos.

Prisimename ne vieną pavasario šalną, tiesa, vėlesnę, jau gegužę, kai pajuodo ne tik lepūs drebulių lapeliai, bet ir švieži ąžuolų lapai. Žinoma, po to iš miegančiųjų pumpurų buvo išskleisti nauji lapai, medžiai vėl gražiai žaliavo. Tačiau toks atsparumas ir gebėjimas reaguoti į išbandymus per sunkus mūsų kultūriniams augalams. Todėl džiaugdamiesi pražydusiomis ankstyvosiomis slyvomis, vyšniomis ir sakuromis, mes visada turime žvalgytis ir šalnų. Ar jų laukiame dabar?

Dabar laukiame šilumos. Savaitgalį jau plūstelės 20 laipsnių malonūs orai. O kol jų nėra, visi gyvena savaip. Štai prieš dieną ties Čekiške, šiek tiek už Kauno, vakarop stebėjau pulką šelmeninių kregždučių, nardančių virš laukuose telkšančių balų. Vakaras buvo vėsus, virš laukų vabzdžiai neskraidė, tačiau nuo vandens kylančiame šiltam debesėly jų buvo gausu.

Ko gero, tokie šilumos ir vėsos išbandymai labiausiai veikia vėlai sugrįžtančius paukščius. Visi kiti tikrai neturi tokių problemų, nes jau peri. Gandrai lizduose tupi, strazdai laukia skylančių jauniklių. Naminių pelėdų jaunikliai išropojo iš lizdų ir pasklido aplink esančiuose medžiuose. Tokia yra ne tik pelėdų, bet ir daugelio kitų paukščių išgyvenimo strategija – kai tik jaunikliai sustiprėja, nors dar negali skraidyti, jie palieka lizdą ir slapstosi savo namų aplinkoje.

Taip saugiau, taip mažiau tikėtina, kad juos visus suras plėšrūnai. Visi kartu likę lizde jie žūtų taip pat visi. Tiesa, toks pelėdžiukų ir kitų paukščių jauniklių keliavimas dažnai suklaidina žmones. Jie kažkodėl nusprendžia, kad rastieji jaunikliai yra našlaičiai ir kad juos, ko gero, geriau augins jie, o ne jauniklių tėvai.

Iš karto pasakysiu – toks manymas ir jauniklių ėmimas, nešimas į namus yra ne tik neprotingas, bet ir pavojingas sprendimas. Mes niekada nebūsime geresni tėvai už paukščiukų augintojus. Ir negalėsime išmokyti pelėdžiuko medžioti, pagaliau – tapti tikra pelėda. O noras viską nežtis į namus dar pavojingesnis žvėrių vaikams. Štai jau gimsta pirmieji briedžiukai – kol kas jie dar labai silpni, motinos palieka juos ir maitinasi netoliese.

Pabaidytos žmonių, pasitraukia, bet vėl stojus rimčiai sugrįžta. O jeigu jos neras savo mažylių, jei žmonės juos pagrobs? Primenu – tai nusikaltimas, už kurį baudžiama. Tačiau jauniklio paėmimas yra didžiausia žala gamtai ir paukščiams, žvėrims, jų tėvams.

Pavasaris gražus. Galime eiti į gamtą, tačiau turime pamiršti miško darbus, kirtimus. Pjūklai girios rimties trukdyti neturi! O gamtoje ir mes turime jaustis kaip svečiuose. Gal tik taip bus gera gyventi pačiai gamtai ir mums?

– Visi esame girdėję sąvokas „vyturiai“ ir „pelėdos“. Ką tai reiškia, žvelgiant psichologo žvilgsniu?

– Pelėdomis vadiname žmones, kurie gerai pradeda jaustis antroje dienos pusėje. Jų aktyvumas – ir protinis, ir fizinis – labai sustiprėja. Jie gali ilgai nemiegoti, vakarais jų nuotaika geresnė. Pirmoje dienos pusėje jie jaučiasi vangūs, be energijos, išsekę, net jeigu ir gerai išsimiegojo. Aktyvūs, žvalūs, energingi jie yra tik vakare, antroje dienos pusėje. Jie gali nemiegoti iki nakties.

Vyturiais paprastai vadiname žmones, kurie labai gerai jaučiasi anksti ryte. Jie atsikelia prieš patekant saulei arba ką tik patekėjus, padaro mankštą, būna pilni energijos. Jų protinis aktyvumas ryte didelis. Jau po pietų, po 16 val., jie ima lėtėti. Jeigu iš ryto buvo labai žvalūs, tai tampa nebe tokie žvalūs.

Reikėtų atsakyti sau į klausimą, kuo man gyvenimas ryte gražus ir kodėl norėčiau keltis?

Apskritai sakoma, kad vyturiai ryte į darbą ateina labai pozityviai nusiteikę, juokauja domisi, visus kalbina, o vakare grįžta iš darbo truputį pavargę, išsisėmę. Pelėdos – priešingai. Ryte į darbą ateina labai nešnekūs, gali nepaklausti kito žmogaus, kaip jam praėjo vakaras, kaip jam sekasi. Bet vakare jie turi daug energijos, grįžta į namus daug energingesni negu išėjo.

Noriu atkreipti dėmesį – kai kurie sako, jog mes tiesiog išmokstame arba dėl savo tam tikrų įpročių tampame vyturiais arba pelėdomis, kad tai yra mūsų pačių pasirinkimas. Kai kurie žmonės sako, kad nėra nei vyturių, nei pelėdų, tai tiesiog yra mūsų visuomenėje sukurtas mitas.

Deja, turėčiau pasakyti, kad šis teiginys kaip tik yra mitinis. Šiais metais netgi buvo skirta Nobelio premija mokslininkų komandai iš JAV. Jie tyrinėjo žmonių biologinius ritmus ir nustatė, kad 70 proc. žmonių gali būti ir vyturiai, ir pelėdos. Tikrai čia tiktų patarimai ugdyti įprotį anksti gultis, nes tuomet jūsų smegenys pailsi, ir anksti keltis, nes tuomet jūs būsite gyvybingesni, bus daugiau energijos dieną.

Tikrai galioja visos tos rekomendacijos 70 proc. žmonių, kurie gali būti ir vienokie, ir kitokie. Bet 30 proc. žmonių turi specifinį geną. [...] Deja, bet 30 proc. žmonių niekaip negali įveikti savo biologinės prigimties. Kelis dešimtmečius buvo daryti moksliniai tyrimai, kai buvo bandoma žmones, kurie save laikė pelėdomis arba vyturiais, permokyti. [...] Tyrimai parodė, kad, deja, yra uždelsto miego fazės sindromas arba, kitaip tariant, pelėdų sindromas.

Tie žmonės tiesiog negali netgi anksčiau atsigulę užmigti. Buvo mėginama tai reguliuoti ir migdomaisiais, ir visokia šviesos terapija. Tikrai daugybė metodų buvo mėginama, bet paaiškėjo, kad vis dėlto daliai iš mūsų, jeigu turime atitinkamą geną, deja, sunku keltis rytais, pavyzdžiui, jeigu esame pelėdos, ir sunku ilgai vakaroti, jeigu esame vyturiai.

– Sakėte, kad tik apie 30 proc. yra nepakeičiami – arba vyturiai, arba pelėdos. Visi kiti tarsi gali pasikeisti, bet ar tikrai gerai save prievartauti?

– Jeigu esame tarp 70 proc., kurie gali būti ir vyturiai, ir pelėdos, tai tikrai savo elgesį galime reguliuoti, nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti praktiškai neįmanoma arba labai sunku. Tenka iš kai kurių žmonių išgirsti –esu nepataisoma pelėda, nes man labai patinka aktyvumas vakarais. [...] Jeigu priklausote tiems 70 proc., kurie neturi specifinio geno, tai yra mitas, kad jūs nepasikeisite, negalite pasikeisti, nes mūsų įpročius galima formuoti.

Žinoma, tas formavimas yra tam tikras procesas, kuris turi savitus dėsningumus. Per vieną dieną naujo įpročio neišsiugdysi – vieną kartą, pavyzdžiui, nuėjęs anksčiau miegoti, tiesiog ilgiau neužmigsi. Įpročiai ugdomi per ilgą laiką. Jeigu norite turėti fiziškai gražų, stiprų, raumeningą kūną, tai neužteks vieną kartą per metus apsilankyti sporto salėje.

Kitas klausimas, jeigu jūs priklausote 30 proc. žmonių, tada tai jau yra sudėtingiau, nes yra mūsų biologija, kuriai paprieštarauti nelabai galima. Juk sakoma – prieš vėją nepapūsi.

– Mes kalbame apie tą pasikeitimą, bet ar reikia? Žinoma, visuomenėje turbūt egzistuoja vyturių kultas, visa mūsų visuomenė tuo paremta: darželių, mokyklų darbo laikas, o taip pat ir viešojoje erdvėje pateikiami pavyzdžiai, kad sėkmingiausi pasaulio verslininkai yra visiški vyturiai, kurie keliasi 3 val. ryto, o vėliausiai – 5 val.

– Kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis. Žinoma, galima sakyti, kad biologiškai gamta veikia pagal tokį šviesos principą – kai šviesu, viskas prabunda, pavyzdžiui, gėlės skleidžiasi, o nakčiai susiskleidžia. Taip, yra dalis tiesos, kad keltis su saule ir gultis su saule labai sveika organizmui. Mūsų protėviai taip gyveno. Aš irgi pritariu ir iš tikrųjų manau, kad yra gerai gyventi su saule.

Bet vis dėlto kiekvienas žmogus yra visiškai laisvas rinktis – ar jam būdrauti šviesiuoju, ar tamsiuoju paros metu. Netiesa, kad visi garsieji pasaulio valdovai, mokslininkai buvo vyturiai. Tikrai istorijoje yra ir pelėdų. Pavyzdžiui, Barackas Obama yra pelėda. Tikrai atrastume ir daugiau žmonių, kurie buvo pelėdos. Ne tik vyturiai daug pasiekia gyvenime.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar vyturys ir pelėda gali sugyventi po vienu stogu? Ar vienas žmogus gali priversti kitą tapti ne vyturiu, o pelėda ir atvirkščiai?

– Priversti turbūt negali, bet kartu aptarti ritmų suderinimo galimybes – gali. Žinoma, apie tai kalbėtis ne tik galima, bet ir būtina, nes kartais poros neišsako savo poreikių, nors poreikiai gali būti labai paprastučiai. Pavyzdžiui, aš noriu ilgiau pamiegoti šeštadieniais, o kitas žmogus sako – šeštadienis, laisva diena, važiuojam kur nors, juk saulė kyla! Paskui tas pirmasis galvoja (ypač jeigu sutuoktiniai neseniai susituokę) – ką jau darysi, prisitaikysiu. Bet paskui žmogus būna susierzinęs. Tai gali būti didžiulė problema ir net konfliktų priežastis.

Poros po to netgi pradeda aiškintis – ar tu mane myli, ar nemyli. „Jeigu tu mane mylėtum, tai gal anksčiau atsikeltum“ arba „vėliau gultumeisi“. Kalbėti reikia apie labai paprastą dalyką – biologinius ritmus. Tai yra įpročiai, kuriuos, jeigu abu priklausote 70 proc., tikrai galite suderinti. Galima išmokti tam tikrais būdais save motyvuoti anksti keltis.

– Kokie tie būdai?

– Būdai labai įvairūs. Pirmasis būdas, žinoma, yra surasti priežastis. Kas mane paskatina atsikelti ryte? Reikėtų atsakyti sau į klausimą, kuo man gyvenimas ryte gražus ir kodėl norėčiau keltis? Tai gali būti kitas žmogus, kuris yra šalia, lovoje. Tai gali būti motyvas keltis, atsibusti, o ne vien miegoti, apsiversti ant kito šono.

Tas gera motyvas gali būti laukiantys darbai. Geras motyvas gali būti pasivaikščiojimas gamtoje, rytinis sportas. Daugybė dalykų, bet svarbu atrasti, kas jums tinka, kas jus ryte motyvuoja, energizuoja. Toliau labai svarbu, žinom, kad vis dėlto miego kiekis būtų pakankamas. Labai negerai, jeigu mes mėginame tapti vyturiais arba pelėdomis savo miego sąskaita – dėl kito žmogaus pasistengsiu, padarysiu. Bet nukenčia mūsų miegas. Jeigu nukenčia miegas, tai labai pavojinga mūsų ir psichinei, ir fizinei sveikatai, ir mūsų darbingumui. Šiukštu negalima to daryti ir negalima to reikalauti iš savo poros, kad kitas žmogus, pavyzdžiui, miegotų mažiau.

Jeigu kalbame apie kitą žmogų, tai mes neturime teisės skatinti kito. Tiesiog galime apie tai kalbėtis. Jeigu vienas poroje priklauso tai 30 proc., [...] tai ką tada daryti? Tada tas kitas žmogus ar pora kartu gali svarstyti, ką mes darome – ar ieškome kompromiso, ar mes kiekvienas leidžiame sau būti savimi ir tuo metu, kol kitas žmogus miega, organizuojame savo gyvenimą taip, kad mums būtų gera ir malonu.

Galima nuspręsti ir jau čia nuo jūsų priklauso, ar jūs norite kaip pora leisti daugiau laiko kartu, ar jūs sutinkate, tarkime, taikytis prie kito žmogaus, nors tai gali būti labai sunku, ar jūs vis dėlto nuspręsite, kad biologiniai ritmai yra skirtingi ir dėl to esate nesuderinami, nors ir gali būti kartu kaip žmonės, partneriai, sutuoktiniai. Tokiu atveju laiką, kurį leidžiame vieni, galime leisti prasmingai ir kūrybingai.

Pagrindinį pelėdų grobį – peles ir žiurkes – traukia kvapnus kanapių derlius, todėl šių augalų augintojai ėmėsi kovoti su graužikais naikindami juos nuodais. Tačiau tai neigiamai paveikė ir pelėdų populiaciją, o kai kurių jų rūšys nyksta regione. Gamtininkai, surinkę kritusias pelėdas, nustatė, kad iš 84 pelėdų 34 – apie 40 proc. – nugaišo dėl vidinio kraujavimo, kurį veikiausiai sukėlė suėstos apsinuodijusios pelės.

Faktas apie pelėdų populiacijos mažėjimą kelia gamtininkų susirūpinimą dėl visos miško ekosistemos.

Daugelyje Europos šalių, pastebėjus paukščių įvairovės mažėjimo tendenciją, buvo imtasi priemonių – inkilai keliami ne tik miškuose ar soduose, bet ir miestuose planuojant naujus gyvenamuosius rajonus, parkus ar kitas viešąsias zonas, ar net šalia prekybos centrų. Nors paukščiai perėti grįžta pavasarį, mediniams inkilams kelti tinkamas laikas yra ruduo ir žiema – mediena iki pavasario išsivėdina nuo įvairių kvapų, inkilas susivienodina su aplinka (papilkėja) ir tampa tinkamesnis paukščio slėptuvei, rašoma pranešime spaudai.

Kokiems paukščiams galime padėti?

Turbūt daugelis esame įpratę prie inkilų, kokius dažniausiai mūsų tėvai ir seneliai iškeldavo soduose, kad pavasarį juose įsikurtų varnėnai. Tokius inkilus padaryti gana lengva, užtenka keleto lentgalių ir šiek tiek meistravimo įgūdžių. Priklausomai nuo inkilo dydžio, pavasarį tokiuose inkiluose mielai įsikuria varnėnai, neretai – didžiosios arba mėlynosios zylės, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, paprastosios ar dūminės raudonuodegės, juodieji čiurliai ar kai kurie kiti paukščiai.

Brandžiame miške, parke, sename sode ar jo pakraštyje iškėlus didelį inkilą, jame gali apsigyventi naminės pelėdos.

Brandžiame miške, parke, sename sode ar jo pakraštyje iškėlus didelį inkilą, jame gali apsigyventi naminės pelėdos. Šie naktiniai paukščiai skelbti teritoriją ir poruotis (ūbauti) pradeda dar žiemos pabaigoje. O balandį-gegužę jų jaunikliai palieka inkilus ir tol, kol neskraido, laikosi netoli inkilo esančių medžių šakų tankmėje, tamsiu paros metu galima girdėti jų čirpsėjimą.

Jei toks inkilas (pakankamo dydžio ir su pakankamai didele anga) iškeltas netoli vandens telkinio, jame taip pat gali įsikurti ir didieji dančiasnapiai arba klykuolės. Tai vandens paukščiai, kurie perėjimui renkasi uoksus ar dreves medžiuose, todėl ir mediniai inkilai jiems puikiai tinka. Atėjus laikui visai maži jaunikliai, sekdami motinos pavyzdžiu, iššoka iš uokso, ir suaugęs paukštis juos nuveda iki artimiausio vandens telkinio. Dar kurį laiką netoli „išsilaipinimo“ vietos galima stebėti dančiasnapį arba klykuolę su būriu mažų pūkuotų jauniklių.

Rengia atskirus statinius

Miestuose, gyvenamųjų daugiabučių rajonuose, taip pat peri nemažai paukščių rūšių (juodieji čiurliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, dūminės raudonuodegės ir kt.). Pastaraisiais metais šie paukščiai yra vis labiau išstumiami dėl renovacijos. Jiems padėti galime pastatuose išsaugodami jų esamas lizdavietes arba įrengdami naujas. Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse pastaruoju metu vis dažniau pastatomi ir atskiri statiniai, skirti juodiesiems čiurliams, šikšnosparniams. Įrengtas atskiras statinys su inkilais paukščiams bei šikšnosparniams yra patogus tiek gyvūnams, tiek ir gyventojams – paukščiai netrikdomi gali priskristi prie savo lizdaviečių, maitinti jauniklius, o gyventojai gali džiaugtis kaimynystėje gyvenančių paukščių polėkiu ir balsais.

Tokiais statiniais pradeda domėtis ir socialiai atsakingos Lietuvos įmonės. Siekdamos rūpintis mūsų gamta, šalia vieno gyvenamųjų namų kvartalo, esančio gamtos apsuptyje Kaune, Lampėdžiuose, yra suprojektuotas specialus statinys juodiesiems čiurliams. Statinys šalia gyvenamųjų butų projekto „Lampėdžio takas“  bus pastatytas artėjantį pavasarį, prieš paukščiams sugrįžtant. Daugiavietis inkilas bus iškeltas nuošaliau nuo namų bei gyvenamosios zonos.

Vilniaus mieste Lietuvos ornitologų draugija pastaruoju metu įgyvendino kelias iniciatyvas, siekdama globoti paukščius ir iškeldama  inkilus miesto parkuose ir žaliose zonose. Pastarąją vasarą Utenoje ant trijų mokyklų stogų buvo iškelti specialūs inkilai juodiesiems čiurliams. Iniciatyvą finansavo Utenos rajono savivaldybė. Tikimasi, kad ateinantį pavasarį čia apsigyvens paukščiai, kurių lizdavietės buvo sunaikintos daugiabučių renovacijos metu. Visgi, siekiant išsaugoti paukščius šalia mūsų, reikalinga gyventojų bei namų savininkų iniciatyva bei įsitraukimas.

Ar tai, kad kai kurie žmonės, kuriems sekasi, keliasi anksti, turėtų leisti mums suprasti, kad tai – vienintelis kelias į sėkmę? Ką daryti, jei vien pagalvojus, kad kai kurie iki 8 val. ryto spėja atlikti rytinę mankštą, suvalgyti pusryčius, apgalvoti visą dienotvarkę ir net atlikti šį bei tą naudingo, norisi verstis ant kito šono ir išjungti žadintuvą iki šeštadienio? Ar tai automatiškai reikštų, kad tikroji sėkmė taip niekada ir nenusišypsos?

Vis dėlto daugelis iš mūsų to pernelyg nesureikšmina. Apskaičiuota, kad apytiksliai 50 proc. žmonių nėra nei „vyturiai“, nei „pelėdos“. Jie – kažkur per vidurį. Tyrimų duomenimis, maždaug kas ketvirtas iš mūsų labiau mėgsta keltis anksti, bet lygiai taip pat kas ketvirtas yra linkęs panaktinėti. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju tai reiškia kur kas daugiau nei vien knapsėjimą prie televizoriaus dešimtą vakare ar pastovų vėlavimą į darbą pramiegojus.

Apytiksliai 50 proc. žmonių nėra nei „vyturiai“, nei „pelėdos“. Jie – kažkur per vidurį.

Tyrimais nustatyta, kad tai, ar žmogus „vyturys“, ar „pelėda“, lemia smegenų pusrutulių veikla. Aktyviau veikiant kairiajam pusrutuliui, žmogus yra linkęs keltis anksti, pasižymi analitiniu mąstymu ir mėgsta dirbti komandoje. O jei aktyvesnis dešinysis smegenų pusrutulis, tuomet kalbame apie „pelėdą“ – lakesnės vaizduotės, bet uždaresnio tipo asmenį.

Tyrimų duomenimis, „vyturiai“ labiau pasižymi atkaklumu, sugeba geriau prisitaikyti ir yra sukalbamesni. Jie linkę užsibrėžti aukštesnius tikslus, mėgsta planuoti ir yra labiau viskuo patenkinti. Be to, palyginti su „pelėdomis“, jie rečiau depresuoja, svaiginasi alkoholiu ir rūko.

Tiesa, nors anksti besikeliantieji pasiekia didesnių akademinių aukštumų, „pelėdos“ geba geriau įsiminti, greičiau susiorientuoja ir turi geresnius kognityvinius gebėjimus. Šiomis savybėmis jie pasižymi net ir ryte. Be to, naktinėtojai yra atviresni naujoms patirtims ir siekia to labiau nei „vyturiai“. Jie gali būti kūrybingesni (bet gali ir nebūti).

Pažymėtina ir tai, kad priešingai gerai žinomam aforizmui „anksti gulęs ir anksti kėlęs, būsi sveikas, turtingas ir išmintingas“ (angl. early to bed, early to rise, make a man healthy, wealthy, and wise), vieno tyrimo išvados rodo, kad „pelėdos“ yra tokios pat sveikos ir išmintingos kaip „vyturiai“ – ir net truputį turtingesnės.

Ar persukti vidinį laikrodį – verta?

Net jei vis dar tikite, kad pradėję keltis anksti turėsite daugiau šansų tapti generaliniu direktoriumi, neskubėkite žadintuvo nustatyti penktai ryto, pataria straipsnio autorė A. Ruggeri. Pasirodo, teigia ji, miegojimo laiko perkėlimas naudos gali duoti nedaug.

„Miegodami tada, kada natūraliai norisi miego, žmonės jaučiasi geriau, – sako Oksfordo universiteto biologė, chronobiologijos ir miego tyrėja Katharina Wulff. – Jie teigia esantys produktyvesni. Jų protinis pajėgumas – kur kas didesnis.“

Pasak jos, verčiant žmogų smarkiai peržengti jo natūraliai susiformavusias ribas, galima jam pakenkti. Pavyzdžiui, anksti atsikėlusiai „pelėdai“ nenustoja gamintis melatoninas. „Tokiu būdu kūnas yra jėga verčiamas įsijungti dienos režimą, – aiškina K. Wulff. – O tai gali sukelti daugybę neigiamų fiziologinių padarinių.“

Daugeliu požiūrių tai – visiškai logiška, nes, kaip rodo tyrimai, žmogaus chronotipas, kurį dar vadiname vidiniu laikrodžiu, yra iš esmės biologinė ypatybė. Bandymais in vitro tyrėjai yra nustatę, kad žmogaus ląstelių cirkadiniai ritmai koreliuoja su ritmais žmonių, iš kurių jos buvo paimtos. Teigiama, kad iki 47 proc. šios ypatybės yra paveldima, o tai reiškia, kad, norėdamas suprasti, kodėl kas rytą pabunda vos brėkštant arba kodėl negali atplėšti akių iki vidurdienio, žmogus turėtų pažiūrėti į savo tėvus. Vienas iš genetinių veiksnių galėtų būti cirkadinio ciklo trukmė. Vidutinė žmogaus cirkadinio ciklo trukmė – 24,2 val., vadinasi, kad prisitaikytume prie 24 valandų paros ritmo, kiekvienas iš mūsų savąjį ciklą kasdien turime šiek tiek pakoreguoti. Tačiau „pelėdų“ vidiniai laikrodžiai paprastai sukasi lėčiau, todėl, jei išorinių paskatų laikytis režimo nebūtų, „pelėdos“ miegotų vis ilgiau ir ilgiau.

Su amžiumi šie įpročiai vis dėlto kinta. Vaikai dažniausiai keliasi anksti, naktinėti labiausiai norisi 20-ies, o nuo 50-ies vėl vidinis laikrodis ima skambėti rytais. Nepaisant šių nedidelių nukrypimų, visą gyvenimą vis tiek išliekame daugmaž tame pačiame spektro lauke.

Nevienodos sąlygos

Skubėdami aiškintis, kur slypi raktas į sėkmę, pamirštame kelis svarbius dalykus, rašo K. Wulff. Pirma, ne visi, kuriems šypsosi sėkmė, yra „vyturiai“ ir ne visiems „vyturiams“ ta sėkmė šypsosi. Tarp pasaulinio garso „pelėdų“ – bendrovės „Box“ bendrasteigėjis Aaronas Levie, „Buzzfeed“ vadovas Jonahas Peretti, taip pat daugybė kūrėjų, kaip antai airių rašytojas ir poetas Jamesas Joyce`as, amerikiečių rašytoja Gertrude Stein, prancūzų rašytojas Gustave`as Flaubert`as ir kt.

Vaikai dažniausiai keliasi anksti, naktinėti labiausiai norisi 20-ies, o nuo 50-ies vėl vidinis laikrodis ima skambėti rytais.

Tačiau kur kas svarbiau suprasti, kad jau minėtoje liaudies išmintyje, kurią taip mėgsta cituoti mokslo bendruomenė, koreliacija nereiškia priežastingumo. Kitaip tariant, ankstyvas kėlimasis savaime naudos neduoda. Autorės aiškinimu, pranašumo tai gali suteikti nebent tada, kai darbą arba mokslus reikia pradėti aštuntą ar devintą ryte. Pasak jos, jei esate „vyturys“, ryte vykstantys biologiniai pokyčiai – nuo hormonų iki kūno temperatūros kaitos – jus pažadins natūraliai, o „pelėdoms“ taip neatsitiks. Vadinasi, tie, kurie keliasi anksti, galės lengvai prisitaikyti prie nustatyto dienos ritmo, bus labiau viskuo patenkinti ir, tikėtina, padarys daugiau. O štai septintą ryto atsikėlusios „pelėdos“ kūnas dar kurį laiką miegos, taigi suprantama, kad tai atsispindės ir elgesyje.

Tyrėjų teigimu, kadangi naktinėtojai dažnai yra priversti būti aktyvūs tada, kai jų kūnas to nenori, visiškai natūralu, kad jų nuotaika dažnai gali atrodyti prastesnė, o pasitenkinimas gyvenimu – ne toks stiprus. Gali būti, kad būtent siekdami išsisukti iš tokios padėties, jie tampa kūrybiškesni ir išsiugdo geresnius kognityvinius įgūdžius, rašoma straipsnyje.

Kadangi galioja stereotipas, kad tie, kurie gulasi ir keliasi vėlai, yra paprasčiausi tinginiai, daugelis „pelėdų“ tikriausiai neretai pagalvoja, kad nereikėtų joms „persikvalifikuoti“ į „vyturius“. Tie, kurie šio pokyčio nesiekia, veikiausiai yra iš prigimties labiau maištingos, į individualizmą linkusios asmenybės.

Vis dėlto vidinio laikrodžio persukimas anaiptol nereiškia, kad šie bruožai išnyks ar pasikeis. Antai neseniai atlikto tyrimo duomenimis, tų žmonių, kurie pabandė iš „pelėdų“ virsti „vyturiais“, nuotaika nepagerėjo, pasitenkinimo gyvenimu jie taip pat nepajuto daugiau. Taigi darytina išvada, kad šie bruožai – neatsiejama lėtai besisukančio vidinio laikrodžio savininko dalis.

Gražuolę Domeikavoje radę žmonės savanoriams pasakojo, kad ši atsitrenkė į langą ir apdujo. Nenorėdami jos palikti likimo valiai gyventojai atvežė į prieglaudą, kad žinovai įvertintų jos būklę.

Paaiškėjo, kad tai – šalies retenybė. „Pats su paukščiais dirbu jau septynerius metus ir tokio nebuvau nė karto matęs. Pelėda – sveika, išorinių sužalojimų nesimato, po kelių valandų visiškai atsigavo, bet jos dar nepaleidome“, – portalui kauno.diena.lt pirmadienį priešpiet pasakojo specializuoto "Lesės filialo „Laukinė lesė“, esančio Kauno rajone, Sausinės kaime,  vadovas Karolis Kulikauskas.

Šis retas paukštis nebuvo sužieduotas, tad prieglaudos vadovai susisiekė su Nacionalinio žiedavimo centro atstovais. „Šiandien laukiame jų atvykstant ir, kai bus sužieduota, vešime ir paleisime į laisvę“, – teigė K. Kulikauskas.

Manoma, kad pelėda – suaugęs paukštis, jau nebe jauniklis.

Pasitarus su žinovais viešnią nuspręsta paleisti Pravieniškių miškuose, nes ten yra aptinkama daugiausiai šios rūšies atstovų.

Kol šis plėšrusis paukštis svečiuojasi prieglaudoje, jis kaip ir priklauso maitinamas gyvu maistu. „Gamtoje jis gaudo ir minta visais smulkiais graužikais, paukščiukais“, – pasakojo K. Kulikauskas. Šeriamas kartą per dieną.

Dar vienas iš daugybės gyvūnų, kuriuo šiuo metu rūpinamasi priegaudoje, yra vapsvaėdžio jauniklis, išsiritęs šiemet. Plunksnuotis – sveikas, tik trūksta uodegos plunksnų. Neaišku, ar jos iškritusios, ar buvo išplėštos. Veterinarams kelia nerimą tai, kad mažylis nenori lesti jam taip naudingų vabzdžių. „Jų vis atsisako ir dabar, tačiau jau pavyko susitarti dėl pelių ir panašiai. Jam duodame ir vitaminų“, – juokavo kalbėdamas apie globotinio mitybos ypatumus vadovas.

Žmonės šį paukštį rado besiblaškantį po miestą, nebepaskrendantį.

Dar viena bėda – vapsvaėdis labai jaukus, visiškai nebijo žmogaus. Į laisvę jis bus paleistas tik tuo atveju, jeigu pakankamai sulaukėtų. Kitu atveju, mažylis liks gyventi „Laukinėje lesėje“ ir jam bus ieškoma šeimininko, kuris turėtų specialias žinias, sąlygas ir leidimus, leidžiančius auginti laukinį paukštį.

"Laukinės lesės" savanoriai rūpinasi laukinių gyvūnų priežiūra, gydymu, reabilitacija ir grąžinimu į laukinę gamtą. Pagalbos čia yra sulaukę daugybė įvairiausių rūšių gyvūnų.