Kitame laikiname darbe telefonu nuolat kalbėjau ne savo gimtąja kalba. Nors gimtakalbiai taip pat kalbėjo pačiais įvairiausiais ir ne visada lengvai suprantamais akcentais, mane visada identifikuodavo kaip Rytų Europos gyventoją. Tikriausiai jų akyse tas susikurtas personažas turėjo tam tikrų Rytų Europos gyventojams būdingų savybių (balti sportbačiai, kietai surištas plaukų kuodas, ryškus makiažas – tik spėju pagal tai, ką girdėjau iš vietinių), nuo kurių man buvo nei šilta, nei šalta.

Aš nebuvau ir nesu nei savimi pasitikinti blondinė, nei viso regiono skirtingas savybes jungiantis Rytų Europos moters modelis. Tačiau galiu rašyti taip, kad jūs patikėtumėte, jog esu būtent tokia.

Kai rašiau moteriškiems žurnalams, tekste užsimindavau apie sukneles ir santykius su vyrais, nors nei vienas labai dažnai dėviu, nei galiu pasigirti didele patirtimi antruoju klausimu. Straipsniai moteriškuose žurnaluose – laisvalaikio skaitinių formatas. Nemanau, kad juose reikia cituoti mokslinius šaltinius ar demonstruoti savo enciklopedines žinias. Kur kas svarbiau – kurti ryšį su skaitytojomis.

Štai taip nuo antro galo pradedu pasakojimą apie personažą – tą grožinės literatūros elementą, be kurio joks kūrinys negali egzistuoti. Kita vertus, gal ir ne nuo antro, nes kūrybinio rašymo produktas ne visada yra grožinės literatūros kūrinys. Personažai egzistuoja visuose tekstuose, kurie nėra moksliniai straipsniai, teisės aktai ar sąskaitos faktūros. Socialiniai tinklai taip ištobulino personažo kūrimo priemones, kad toje terpėje sutikti neišgalvotą asmenį yra beveik neįmanoma. Nebent moki skaityti tarp eilučių / vaizdų / kontekstų.

Kita vertus, kiekvienas personažas yra šiek tiek žmogus. Prie savo turimų suknelių kolekcijos pridėjusi pasitikėjimą, kurį demonstruoja kai kurios mano draugės, gyvenimo patirtį, kuria gali pasigirti ne viena mano pažįstama, gaunu įtikinamą moters portretą. Ji – šiek tiek aš ir kartu visai ne aš. Jei sugebėsiu šį personažą tiksliai aprašyti, skaitydama apie ją, atpažinsite gyvą žmogų. Žmonės mus domina. Mums iš tiesų rūpi, kaip sekasi tam tikroviškam, kas kad akivaizdžiai išgalvotam, personažui. Mes skaitome toliau.

XIX a. pradžioje poetas Samuelis Tayloras Coleridge‘as įvedė terminą "susilaikymas nuo netikėjimo" (angl. "suspension of disbelief"), kuriuo apibūdina grožinės literatūros kuriamą poveikį: jei mums pavyksta skaitytoją sudominti ir įtikinti savo pasakojimo tiesa, skaitytojas savo noru "susilaikys nuo netikėjimo" ir laikinai pasiners net ir į labiausiai fantastiškus įvykius kaip į tikrą gyvenimą. O juk būtent to pasinėrimo bent jau aš, pabėgimą į knygas praktikuojanti nuo vaikystės, ir ieškau.

Taigi, sudominti ir įtikinti. "Ponas ir ponia Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, kad jie, ačiū Dievui, normalių normaliausi žmonės." Čia, aišku, skonio dalykas, bet kai nupirkau pirmą "Hario Poterio" tomą savo dukterėčiai dovanų Kalėdoms, naktį praleidau jį skaitydama pati. J.K.Rowling – šiandien turtingesnė nei karalienė, turbūt ne aš viena pasidaviau nuo pirmo sakinio. Septynių tomų serija apie berniuką burtininką prasideda ne nuo pagrindinio, o nuo šalutinių personažų aprašymo. Pasakojama apie juos (įdomus, neįprastas požiūrio taškas), pridedama detalių (gatvės pavadinimas, namo numeris, kad patikėtume, jog tokia vieta iš tiesų egzistuoja) ir, galiausiai, skaitytojas perkeliamas į Durslių minčių pasaulėlį, kuriame "ačiū Dievui" nieko neįprasto niekada nenutinka (originale: "[they] were proud to say that they were perfectly normal, thank you very much.").

Prie ko lenkiu? Prie to, kad nors kiekvienas iš aukščiau mano nurodytų sakinio aspektų yra skirtas skaitytojui sudominti ir įtikinti pasakojimo tikrumu, labiausiai paveikus tas "ačiū Dievui" / "thank you very much" fragmentas, Durslių minčių rentgeno nuotrauka, šiek tiek šaržuotas, bet labai tikslus "normalaus" žmogaus portretas. Normalieji yra universalūs – škotės J.K.Rowling aprašytąjį atpažįstame lyg būtų lietuvis.

Pagal klasikus (pirmiausia, žinoma, Aristotelį), personažas, kad būtų įtikinamas, turi būti netobulas (kaip ir mes visi), adekvatus (t.y. jo / jos veiksmai turi atitikti amžių, socialinę klasę ir / arba situaciją, į kurią pakliuvo), pastovus (ne chloerikas vienoje situacijoje, flegmatikas – kitoje). Dar viena savybė – personažas turi būti kompetentingas, t.y. skaitytojas turi patikėti, kad tos problemos, kurių imasi spręsti personažas, yra mirtinai svarbios, būtinos, kad nėra kitos išeities, kaip tik imtis ir daryti tai, kas yra daroma.

Kad personažai iš knygos puslapių keliautų per gyvenimą kartu su jumis, jie turi būti gyvi žmonės.

Personažas, skaitant kūrinį, kinta, bręsta, t.y. tampa vis labiau savimi. Kartą vienoje psichoterapijos grupėje išgirdau, kad klientas psichoterapijos metu tampa vis labiau savimi. Tada, prisimenu, pasisukau į kolegą ir sakau: "Bet juk ir romane taip – kuo toliau skaitant personažas tampa vis labiau savimi." Kaip nustebau, kai jis man atsakė: "Ką tu čia kalbi, juk klientai gyvi žmonės." Kai kurie iš mūsų, matyt, labiau tiki grožine literatūra. Arba skaito geresnes knygas.

Taigi, žiūrint teoriškai: jei sukonstruosite tokį personažą, kuris turi ne tik gerų, bet ir blogų, erzinančių savybių, jei jo elgesys bus pastovus, o elgesio motyvai – suprantami, personažas bus įtikinamas. Tačiau jis nebus gyvas, jei į šitą mišinį neįlašinsite bent lašelio kraujo. Kad personažai iš knygos puslapių keliautų per gyvenimą kartu su jumis, jie turi būti gyvi žmonės. Pasiskolinkite jums įkyrinčios kaimynės manierizmą, išgirskite, kokiais tiksliai žodžiais kalba taksistas, pamatykite vadovaujamąsias pareigas užimančios moters aprangos detales.

"Niekaip neprisikasi prie tiesos sėdėdama žydinčioje pievoje ir palaimingai šypsodamasi, stengdamasi išvengti savo nuoskaudų, pykčio ir skausmo. Pyktis, skausmas ir nuoskaudos veda į tiesą", – sako Ann Lammott. Ką gi, čia ir yra svarbiausias patarimas – rašant tenka nuleisti šiek tiek savo kraujo ir aprašyti savo vidinius išgyvenimus, tegul ir patiriamus išgalvoto personažo. Kai tam pasiryšite, rašykite atvirai ir taip tiksliai, kaip tik galite. Jei skaitytojas patikės, kad jūsų sukurtas personažas gyvas, patikės ir visa istorija, kad ir kokia fantastiška ji būtų.

Turbūt pastebėjote – šitame tekste manęs daug. Tai ne interviu, kuriame personažais tampa kiti žmonės, ir ne grožinė literatūra, kurioje įvykiai sukasi apie vieną ar kelis pagrindinius išgalvotus personažus. Esė tipo tekstuose personažu tampa pats rašytojas. Gali būti, kad pasirodžiau šiek tiek sausa ir didaktiška, norėčiau, kad būtumėte pajutę, jog turiu humoro jausmą, stengiausi būti atvira, bet, ko gero vis tiek likau su kauke. Mano personažas šiandien – kūrybinio rašymo lektorė. Ji yra kur kas labiau aš, nei ta blondinė iš pirmosios pastraipos.

Lokys Varžovas prabilo aktoriaus Sakalo Uždavinio balsu

„Man mano herojus labai simpatiškas. Jis nėra blogietis. Aš jį pavadinčiau sportininku profesionalu. Sakyčiau, jis labai panašus į Šarūną Jasikevičių, kurį, kaip ir Lokį Varžovą, labiau džiugina pats žaidimas, o ne galutinis rezultatas. Didelį komplimentą skiriu režisieriui Dainiui Kazlauskui, kuris pagal personažų charakteristikas puikiai parinko balsus. Animacinių filmų ar renginių vaikams įgarsinimo niekada neatsisakau – man tai absoliutus malonumas“, – sako S. Uždavinys.

Ežiukas Petrauskas prabilo sporto komentatoriaus Roberto Petrausko balsu

„Tai mano debiutas – nieko panašaus iki tol aš nesu daręs, – prisipažįsta R. Petrauskas. Man atrodo, kad garsindamas šį smagų ežiuką aš su juo susigiminiavau. Prisipažinsiu, nebuvo lengva, nes teko pasistengti, kad mano balsas būtų šiek tiek išraiškingesnis, emocingesnis ir vaizdingesnis, nei yra iš tiesų. Nežinau, ar vaikai mano balsą atpažino, tačiau vaikams esu puikiai pažįstamas – televizijoje vedu jiems skirtą laidą. Visą gyvenimą labiau mėgau dirbti už kadro. Personažų garsinimas – labai smagus darbas. Jame tiek daug saviraiškos! O balsas, kaip žinia, labai galinga priemonė. Aš tikiuosi, kad pirmasis mano blynas nebuvo prisvilęs“.

Kiaulytė Doli prabilo aktorės Jovitos Balčiūnaitės balsu

„Ne kartą esu garsinusi televizijai skirtas reklamas, animacinius filmus ir puikiai žinau, kad šiam darbui reikia ne tik tikslumo ir profesionalumo, bet ir labai daug žaismės. Skleisti tą gerą nuotaiką ir energiją žiūrovams – tikras malonumas! Mano personažas šįkart labai pozityvus. Jis iš tų, kurie mato ne pustuštę, o puspilnę stiklinę vandens“, – juokiasi J. Balčiūnaitė.

Vilkas prabilo aktoriaus Eimučio Kvoščiausko balsu

„Tai buvo pirmas kartas, kai įgarsinau lietuvišką spektaklį ir, prisipažinsiu, man labai patiko. Tiesa, dažnai garsinu pilno metro vaikams skirtus filmus, todėl mano balsas jiems turėtų būti puikiai pažįstamas. Šventiniame šou „Maša ir Lokys: kalėdinis krepšinis“ įgarsinau vilką. Jis šiek tiek išdykęs, išpuikęs, netgi nenaudėlis, ir man smagu tai, kad spektaklyje atskleista mintis, jog šios savybės nėra tinkamos nei vilkams, nei suaugusiems, nei vaikams. Spektaklis labai pozityvus“, – šypsosi E. Kvoščiauskas.

Kilniam tikslui susibūrė saujelė Klaipėdos valstybinio muzikinio, Jaunimo teatrų ir šiuolaikinio šokio teatro "PADI DAPI Fish" atstovai.

Menininkai į Nacionalinio kraujo donorystės centro Klaipėdos filialą atvyko persirengę įvairių spektaklių personažais.

Teatralus tokiu nuotaikingu būdu aukoti kraujo paskatinęs idėjos autorius ir vienas akcijos "Tikra dovana" organizatorių aktorius Petras Lisauskas pastebėjo, kad iniciatyva siekiama dar kartą atkreipti žmonių dėmesį į kraujo donorystę, dar labiau suvienyti teatralų bendruomenę ir prieš šventes prisiminti tikrąsias vertybes.

"Kaip aktorius, prieš šventes darbuojuosi ir Kalėdų Seneliu. Per tiek metų suvoki, kad esi tokios sistemos dalis, kuri lyg ir skatina vertinti materialias dovanas – jų daug "praeina" pro rankas. Kaip personažas, kaip asmuo, savęs pradėjau klausinėti, kaip žmones paskatinti susimąstyti apie dovanas, Kalėdų prasmę", – dėstė P.Lisauskas.

Aktorių, kuris pats jau daugiau nei 30 kartų yra tapęs kraujo donoru, paraginti kolegas aukoti kraujo paskatino ir asmeninė patirtis.

"Aš tai darau todėl, kad mano artimųjų rate bent porai žmonių būtinai reikėjo pagalbos. Būtent todėl, kad buvo galimybė perpilti kraujo, jie dabar yra gyvi", – teigė P.Lisauskas.

Anot jo, šios akcijos metu laimėjo visi – gražiai iniciatyvai susibūrė ir savo socialinį aktyvumą parodė teatrai, buvo priminta apie donorystės būtinybę bei paaukota kraujo.

Viliamasi, kad trečiadienį įvykusi itin nuotaikinga ir spalvinga kraujo donorystės akcija parodys ir tai, kad aukoti kraujo – smagu.

P.Lisausko teigimu, visi trys prie iniciatyvos prisijungę uostamiesčio teatrai su Nacionaliniu kraujo centru ketina pasirašyti socialinio bendradarbiavimo sutartis. Pagal jas neatlygintino kraujo donorams atsirastų galimybių gauti bilietų į spektaklius.

Donorystės akcija, kurioje dalyvavo personažais persirengę aktoriai, surengta ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose miestuose. Numatoma, kad ateityje panašių iniciatyvų bus ir daugiau.

Vasario 12 d. popietę Vilniaus centre atgijo ir savo kūrėjų ieškojo žinomi literatūros personažai. Hamletas, Vingių Jonas, Esmeralda su Kvazimodu ir kiti herojai peržengė knygų ribas, įsikūnijo ir pasklidę po Vilniaus gatves ieškodami autoriaus, miestiečius kvietė į vasario 25-28 d. vyksiančią 17-ąją Vilniaus knygų mugę, kurios tema – „Personažas ieško autoriaus“.

„Personažai ir kūrinių herojai gyvi ne tik popieriaus lape ar ekrane. Jie visuomet tarp mūsų, greta. Jie gyvi, nes aktualūs, pasakojantys amžinas istorijas, suteikiantys mūsų kasdienybei netikėtumo, įkvėpimo, idėjų. Norėjome, kad miestiečiai tai pajustų,“ – teatralizuotos eisenos idėją pristatė parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

Vilniečių akis traukė ne tik po parduotuves, kavinukes, knygynus ir gatves aktyviai autorių ieškoję literatūriniais personažais persirengę „Vilniaus Senamiesčio teatro“ aktoriai, bet ir dėmesį prikaustę įspūdingo dydžio kojūkininkai.

Pasak eisenos organizatorių, šiemet didžiausia Baltijos šalyje knygų mugė kvies ne tik skaityti, bet ir įdėmiai įsižiūrėti į aplinką, pasiruošti gyvam susitikimui akis į akį su kūrėjais, autoriais, leidėjais ir bičiuliais.

Keturias dienas, vasario 25-28 d., truksiančioje mugėje dalyvaus 330 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio šalių, vyks per 400 kultūrinių renginių ir susitikimų.

Lankytojus vėl džiugins naujausių knygų pristatymai, susitikimai su Lietuvos ir užsienio rašytojais, meno parodos, kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“. Rimtiems pokalbiams kvies Diskusijų klubas, vyks filmų peržiūros Knygos kino salėje, poezijos skaitymai Literatų svetainėje, muzikiniai pasirodymai dukart išaugusioje Muzikos salėje, šurmuliuos amžinai gyvas bukinistų pasažas bei bus surengtas pirmasis mugės istorijoje antikvarinių knygų aukcionas.

Mugės programa: http://bit.ly/1mfFpqc.

Antradienį pasibaigė nuo savaitgalio trukęs triukšmingas Užgavėnių šventimas. Be Kanapinio ir Lašininio tradiciškai šventėje dalyvavo ir kiti personažai – „žydai“ ir „čigonai“. Vienur jie išsiskyrė tik išvaizda, o štai šeštadienį Rumšiškėse surengtose Užgavėnese „žydas“ nešėsi ir lagaminą su užrašu: „Parduodu blusas ir utėles arba keičiu į nekilnojamą turtą“. 

Ar toks etninių grupių vaizdavimas yra vis dar priimtinas modernioje valstybėje, kurioje tarpusavio santykius bandome grįsti pagarba? Portalas kauno.diena.lt paklausė žmogaus teisių specialisto.

Anot Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės, žmogaus teisių portalo manoteisės.lt redaktorės Jūratės Juškaitės, Užgavėnės yra neabejotinai svarbi ir linksma šventė, pranašaujanti pavasarį, tačiau, kad ji tokia išliktų, neigiami charakteriai turėtų būti pasirenkami pagal „nuopelnus“, o ne priklausymo etninei grupei pagrindu.

„Čigonai ir žydai yra neabejotinai neigiami Užgavėnių kontekste. Etnologai sako, kad šie veikėjai nebūtinai simbolizuoja konkrečias tautybes, o labiau svetimumą, iš nepažįstamo krašto atvykusį žmogų. Tačiau net ir pasirinkus tokį aiškinimą, atsiduriame keistoje situacijoje: žmones, kurie kartu su mumis gyvena nuo Vytauto laikų, laikome svetimumo, „kito“, t. y. ne mūsų simboliu. Įvertinus kontekstą, kad maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą atvyko ir kitos grupės, pavyzdžiui, karaimai, tačiau jiems „svetimumo“ etiketė neklijuojama, galima manyti, kad toks žydų vaizdavimas Užgavėnių metu labiau sietinas su Lietuvoje paplitusiais stereotipais apie žydus ir antisemitizmu apskritai“, – sakė J.Juškaitė.

Anot jos, tai patvirtina ir kasmetinės šios šventės šventimo tradicijos: žydai vaizduojami ilgomis, riestomis nosimis, simbolizuojančiomis paplitusį nepagrįstą įsitikinimą apie šios grupės godumą. „Neretai šventėse pasitaiko užuominų apie nekilnojamąjį turtą – lyg žydų prašymas atkurti nuosavybę į jų turėtus pastatus prieš Holokaustą būtų išskirtinis, niekuo nepagrįstas, lyg lietuviams tokia restitucija nebūtų buvusi įvykdyta“, – stebėjosi specialistė.

Dar vienas dalykas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį, – kaip augančius jaunus romus ar žydus veikia tokie vaizdiniai.

„Įsivaizduokite, jei jūsų vaikai augtų šalyje, kurioje tautybė, kuriai jie priklauso, tampa neigiamu personažu, ir kaip jūsų vaikas būtų priimamas mokykloje, kieme, darželyje ir t.t? Juk jei suaugusieji teigiamai žiūri į neigiamą, patyčiomis ir stereotipais kvepiantį kitų žmonių vaizdavimą, kodėl vaikai turėtų elgtis kitaip? Tokia suaugusiųjų pozicija „žalią šviesą“ patyčioms uždega ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet ir bendrai skatina tokią kultūrą“, – pastebėjo J.Juškaitė.

Pasak jos, naujos Užgavėnių tradicijos, eliminuojančios šiuos personažus, galėtų padidinti mūsų socialinį jautrumą ir tarpusavio supratimą.

Remigijus Žiogas prieš Kalėdas siunčia visiems geros nuotaikos linkėjimus. Renginių vedėjas ir organizatorius įsikūnijo į dešimt nuotaikingų personažų – persirengė įvairių tautų Kalėdų Seneliais. Nuotaikingoje fotosesijoje – Kalėdų Seneliai iš JAV, Airijos, Rusijos, Meksikos ir net Jamaikos ar Arabijos.

„Nesvarbu, kad nėra sniego, nesvarbu, kad lyja ir dauguma sako, kad dėl to nėra ir kalėdinės nuotaikos. Nesvarbu koks oras. Susikurkime šventę ne dėl oro“, – ragino R. Žiogas.

Kalėdų Senelių įvaizdžius R. Žiogui sukurti padėjo klaipėdietė vizažistė Olesia Žuravliova. Ji pasirūpino personažų grimu.

„Skirtingi Kalėdų Senelių charakteriai kurti remiantis vyraujančiais stereotipais, todėl itin preciziškai ieškoti tradicijų nereikėtų“, – sakė O. Žuravliova.

R. Žiogas kitąmet visiems linkėjo geros nuotaikos, rasti gėrį ir grožį mažuose dalykuose, didžiuotis tais, kurie daro didelius darbus, ir pagaliau nebepirmauti tarp nelaimingiausiųjų pasaulyje.

Visi žinome garsų amerikiečių animatorių Voltą Disnėjų (Walt Disney) bei jo pagal įvairias pasakas kurtus personažus. Socialiniame tinkle "Facebook" puslapis "Weird world" pasidalino iliustracijomis, kuriose personažai perteikti kitaip, paliečiant socialines problemas. 

Iliustracijose matyti, kaip Snieguolė rūpinasi vaikais, kol jos princas žiūri televiziją su alaus skardine rankoje, Pokahonta – paslaptinga vieniša moteris, apsupta kačių, ilgakasė Rapunzelė grumiasi su vėžio liga, Jazmina – pasirengusi kariauti stovi su ginklu rankose.

Taip žaismingi ar romantiški filmukų personažai įgijo naujus charakterius, primenančius apie globalias aktualijas.

Šeštadienį 56-ojo kūrybinės veiklos sezono startą paskelbęs Kauno valstybinis lėlių teatras surengė šventę šimtams lėlių teatro gerbėjų.

„Į Pasakų šalį – su fotoaparatu!“ Tokiu šūkiu Kauno lėlių teatras gerbėjus į sezonų atidarymus vilioja jau 17 metų, todėl šeštadienį į teatro iškeltą puotą susirinkę svečiai buvo pasiruošę gausų fotoaparatų arsenalą. Blykstės nukrypo į dešimtis teatro personažų, kaukių ir lėlių, kurios noriai pozavo ir kvietė fotografuotis net ir didžiausius paniurėlius.

Su pelytėmis, drugeliais, princesėmis ir fėjomis labiausiai norėjo įsiamžinti mergaitės. O berniukai labiau rinkosi vyriškus personažus. Vaikai nepabūgo ir noriai artinosi net ir prie labai keistų personažų, tik trimetriniai karaliai galbūt atrodė pernelyg išdidūs.

Ant Pasakų šalyje įrengtos scenos sveikinimais džiaugėsi Užburtos pilies paslaptis sauganti pirklio duktė Izabelė, o jai ir žiūrovams dainavo „Lašeliukai“. Vėliau visi linksmybių dalyviai pakviesti į pirmąjį šio sezono spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

Iš viso šiame sezone Kauno valstybinis lėlių teatras žiūrovams parodys kone tris dešimtis spektaklių. Tarp jų bus dvi premjeros bei keli žinomi teatro spektakliai, kurių nebuvo galima pamatyti praėjusiame sezone.