Rusai plėšė miestą ir uostą

1914 m. pradžioje Mėmelyje (Klaipėdoje), kuris priklausė Prūsijai, buvo dislokuotas Rytų Prūsijos 41 pulko III batalionas.

Kai rugpjūčio 1 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, 41-ojo pulko batalionas iš Klaipėdos nusiųstas į Vokietijos ir Rusijos pasienį. Vyko susirėmimai. Batalionas į Klaipėdą nebegrįžo, jis buvo perdislokuotas. Rusams atsivėrė kelias į Klaipėdą.

Rusų dragūnų brigada pradėjo rengti nuolatinius išpuolius į Klaipėdos ir Šilutės apskritis. Susirėmimai vyko Kretingalėje, Laugaliuose, Baituose, Doviluose, Vilkyčiuose, Saugose, Kukoruose, Žemaitkiemyje. Į kraštą įžengę rusai griovė geležinkelio stotis, pylimus, bėgius, naikino telegrafo įrangą.

Rugpjūčio antroje pusėje Rusijos kariai įžengė į Klaipėdos kraštą, tačiau nepajėgė užimti nei Klaipėdos, nei Šilutės. Padėjo ir tai, kad iš Klaipėdos krašto į kariuomenę buvo pašaukta per 3 tūkst. vyrų ir jie stabdė rusų veržimąsi.

1914 m. rugsėjį Vokietijos kariams pavyko laimėti keletą svarbių mūšių dabartinės Lenkijos dalyje prie Mozūrų, todėl dalį pajėgų jie galėjo permesti gynybai į Klaipėdos kraštą.

Klaipėda, kur prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, keliems mėnesiams lengviau atsikvėpė.

Situacija vėl pasikeitė 1915 m. pradžioje. Prie sienos su Rusijos imperija, kuri ėjo buvusios Lietuvos dalyje, buvo sutelkti keli rusų pėstininkų batalionai su 8 tūkst. karių grupe prie Nemirsetos ir 3 tūkst. karių grupė prie Laugalių.

Carinės Rusijos armijos veržimasis prasidėjo 1915 m. kovo 17-osios rytą siaučiant pūgai. Žygiuodami į Klaipėdą nuo Nemirsetos rusų kariai degino pakelės sodybas, naikino kaimų gyventojus.

Klaipėda susidūrė su pavojumi. Šiame ruože nevyko didelių susirėmimų, todėl Klaipėdoje nebuvo ir didesnių karinių padalinių. Prieš tai dalis Klaipėdos krašto kareivių buvo išsiųsti sustiprinti Gumbinės gynybą. Trūkstant karių į miesto gynybą įsitraukė ir vietiniai gyventojai.

Nepaisant kiekybinio pranašumo ir to, kad rusai turėjo 8 senas patrankas, net ir rankinių granatų, jiems kovo 17-ąją nepavyko užimti Klaipėdos. Veržimasis nesustojo, kovo 18-ąją jau virė gatvių mūšiai. Miesto gynėjai neatlaikė rusų veržimosi. Jie pasitraukė į uosto ruožą ir sugebėjo persikelti į Kuršių neriją.

Klaipėdą užėmę Rusijos kariai siautėjo, plėšikavo: grobstė maistą, siaubė parduotuves, susprogdino vandens bokštą, grobė įrangą iš gamyklų ir uosto. Rusijos kariuomenės invazijos nuostoliai buvo įvertinti beveik 2 mln. markių.

Sužinojus apie Klaipėdos užgrobimą, Vokietijos kariuomenės daliniai atvyko jos vaduoti. Mūšis dėl Klaipėdos prasidėjo 1915 m. kovo 21 d. Ji buvo išlaisvinta ir liko Vokietijos dalimi iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir netgi ilgiau, iki 1919 m. Bet kadangi apskritai Vokietija karą pralaimėjo, ji neteko daugelio miestų, tarp jų ir Klaipėdos.

Prisiminimas: Klaipėdos Dangės uostas burlaivių ir garlaivių eroje. Redakcijos archyvo nuotr.

Infliacija, spekuliacija ir kortelės

Didesnę ar mažesnę Pirmojo pasaulinio karo įtaką Klaipėdos kraštas jautė apie 14 mėnesių, kol frontas, nors ir ne itin aktyvus, buvo šalia.

Klaipėdai užteko ir kelių dienų, kad pajustų rusų plėšikavimo pasekmes. Siekiant, kad miestas po Rusijos invazijos atsigautų, Vokietijoje buvo įkurta speciali draugija Klaipėdos ir Šilokarčemos (dabar Šilutė) apskritims remti. Draugijos surinktos lėšos naudotos nukentėjusiems žmonėms remti, infrastruktūrai tobulinti.

Didesnę ar mažesnę Pirmojo pasaulinio karo įtaką Klaipėdos kraštas jautė apie 14 mėnesių, kol frontas, nors ir ne itin aktyvus, buvo šalia.

Tęsiantis Pirmajam pasauliniam karui Klaipėda, kaip ir visa Vokietija, juto jo ekonominę pusę. Gyvenimas Vokietijoje blogėjo, išaugo infliacija, spekuliacija. Baigiantis 1916 m. Klaipėdos mieste ir krašte, kaip ir visoje Vokietijoje, buvo įvestos mėsos kortelės. Jos galiojo ir duonai, jos produktams. Gyventojams įvesta ir per dieną suvartojamų miltų norma.

1918 m. lapkritį karas baigėsi, bet gyvenimas greitai negerėjo. Prasidėjo įvairūs kiti pokyčiai. Pagal Versalio sutartį 1919 m. kraštas perduotas Antantės valdymui. 1920–1923 m. – vadinamasis prancūzmetis, kai kraštą laikinai valdė Prancūzija. Vyko kova dėl šio krašto, į kurį pretendavo netgi Lenkija.

Viską į vietas tarsi sustatė 1923 m. sausio 15 d. įvykęs vietinių gyventojų sukilimas, po kurio Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvai.

Uoste: Vokietijos inspektorių motorinė valtis "Lida" Klaipėdos Žiemos uoste 1916 m. Redakcijos archyvo nuotr.

Planavo pokyčius uoste

Pirmojo pasaulinio karo metais Klaipėdos uostas didesnio vaidmens neturėjo. Jame, kitaip nei Antrajame pasauliniame kare, nebuvo nei kokių nors karinių dalinių, nei objektų.

Tačiau iki to laiko uostas jau buvo susiformavęs. XIX a. baigiantis buvo baigti tvarkyti pietinis molas (1879 m.), šiaurinis molas (1881 m.). Protakoje buvo 6,5 m gylis.

Be Dangės upės uosto, šiauriau jos žiočių jau veikė ir Žiemos uostas (nuo 1872 m.), atidarytas Karaliaus Vilhelmo kanalas (1873 m.), nutiestas geležinkelis į Žiemos uostą (1876 m.).

Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėda išliko medžio eksporto uostu, nors įtakos turėjo ir 1875–1881 m. medienos prekybos krizė.

Plėsti uostą trukdė tai, kad Vokietijos valdžia labiau protegavo Karaliaučiaus uostą. Mediena, kuri iki tol Nemunu, Karaliaus Vilhelmo kanalu gabenta į Klaipėdą, Gilijos, Deimos ir Priegliaus upėmis pasuko į Karaliaučių. Per Pirmąjį pasaulinį karą medienos gabenimas iš viso sustojo.

Jei ne Pirmasis pasaulinis karas, Klaipėdos uosto padėtis galėjo būti kitokia. Garlaiviams keičiant burlaivius ėmė aiškėti, kad Klaipėdos uostas yra per seklus ir per ankštas, krova vykdoma per lėtai. 1879–1914 m. buvo svarstomi ir parengti šio uosto pakeitimo aprašai, brėžiniai ir schemos. Prasidėjus karui jie taip ir liko archyvine medžiaga.

Klaipėdos uosto atgimimas prasidėjo po 1923 m., kai jį perėmė Lietuva. Klaipėdos uosto pertvarka prasidėjo nuo 1925 m. Jo modernizacija vyko sparčiai, atskiros Lietuvos bendrovės, bankai jame kūrė savo krovos sandėlius, įrangą. Aukščiausias uosto vystymo pikas buvo 1939 m. Vėl viską sujaukė atslinkęs naujas istorijos uraganas – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Tai Europos atminimo ir solidarumo tinklo (angl. European Network Remembrance and Solidarity, ENRS) suburtos tarptautinės istorikų grupės pastangos apibendrinti smurtinę tarpukario pradžią Europoje, ypač Vidurio ir Rytų, dėmesį skiriant politinių, socialinių, ekonominių Didžiojo karo padarinių įtakai formuojant tautines valstybes šiame žemyne.

Pristatydamas parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys pabrėžia, kad iš imperijų išsivadavusios tautos atkūrė turėtą nepriklausomybę arba suformavo modernias valstybes. Tai Baltijos valstybės, Suomija, Lenkija. Vis dėlto dalies tautų – baltarusių, ukrainiečių, armėnų, taip pat Azerbaidžano, Sakartvelo istorija pakrypo ir tęsiasi sudėtingiau.

„Paminėčiau, kad mūsų istorikai išskiria tokius svarbesnius Didžiojo karo epizodus kaip karinę lietuvių patirtį 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo kautynėse ir Kauno tvirtovės žlugime bei Vokietijos okupaciją. Vis dėlto svarbiausias yra 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“, – sako dr. A. Bubnys, pridurdamas, kad „Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo esminės įtakos, formavo valstybinę mintį, politinę savimonę.“

Genocido tyrimo centro nuotr.

Kita vertus, pasak dr. A. Bubnio, karas paveikė jį išgyvenusiųjų vertybines nuostatas, atnešė didelę materialinę žalą, ūkinius nuostolius. Taip pat ir žmonių aukas. Remiantis tarpukario Lietuvos institucijų fiksuotais duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje palaidota 35 tūkst. Didžiojo karo karių, iš jų – 23 tūkst. Vokietijos ir 12 tūkst. Rusijos kariuomenių karių.

Pasak parodos kuratorių dr. Bartoszo Dziewanowskio-Stefańczyko (ESPS) ir dr. Roberto Żureko, gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) iš pagrindų pakeitė žemyno vaizdą. Beveik visų valstybių sienos buvo perbraižytos dažnai ginkluotų konfliktų, besitęsusių penkerius metus karui oficialiai pasibaigus, fone. Daugelyje vietų šie procesai baigėsi tik apie 1923 m. Lėmus įvairioms, dažnu atveju skirtingoms, priežastims, iškilo vadinamoji Naujoji Europa, kurioje vienos tautos karo rezultatus vertino kaip didžiulę tragediją, o kitoms tai buvo kovos už nepriklausomybę kulminacija. Tačiau, kaip pažymima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, visus žmones siejo pastangos atstatyti visa tai, ką suniokojo karas, ir atgaivinti modernizacijos darbus, imtis socialinių ir kultūrinių pokyčių, kurie taip pat užfiksuoti parodoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tikisi, kad platus kontekstas leis aktualizuoti Pirmojo pasaulinio karo nuostolių ir jo baigties pasekmių reikšmę lietuvių kolektyvinėje atmintyje. Parodos rengėjai kviečia atvykti pasivaikščioti individualiai, taip pat organizuoti istorijos pamokas po atviru dangumi. Paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso teritorijoje bus eksponuojama iki spalio 8 d.

Baltimorėje Merilando valstijoje įsikūręs, nuolat atnaujinamą statistiką skelbiantis Johnso Hopkinso (Džonso Hopkinso) universitetas antradienį pranešė, kad koronaviruso aukų JAV padaugėjo iki 116 526.

Tuo tarpu oficialiais duomenimis, Pirmajame pasauliniame kare žuvo 116 516 amerikiečių karių.

„Associated Press“ pažymi, kad abu šie skaičiai gali turėti nuokrypį nuo tikrovės.

Manoma, jog apie šiuos planus žinojo vienas prancūzas itin ilga pavarde – Auguste‘as Marie Josephas Jeanas Leonas Jauresas (1859–1914). Todėl pirmosiomis karo dienomis šį kovotoją už taiką ir darbininkų teises kažkas nužudė.

Jei manytume, jog minėtoji prielaida yra teisinga, sąmokslininkai smarkiai apsiskaičiavo, mat karas tik dar labiau pakurstė komunistines madas.

Treji apkasų ir bado metai, prilygstantys nesibaigiančiai filmų su Stevenu Seagalu (1952) peržiūrai, pasėjo civilių ir karių gretose nusivylimą bei pyktį. Tuo norėjo pasinaudoti Rusijos bolševikai. Sifilitikas Iljičius tikėjosi, kad po 1917-ųjų perversmo proletariato "revoliucija" išplis po visą kontinentą.

Tam buvo visai realus pagrindas. Mat dar 1914-aisiais, nespėjus įsisiautėti karui, du Karlo Marxo (1818–1883) gerbėjai Rosa Luxemburg (1871–1919) ir Karlas Paulas Augustas Friedrichas Liebknechtas (1871–1919) sukūrė "Spartako lygą". Rosa buvo eilinė žydė iš Lenkijos, o Karlas – eilinis Vokietijos socialistas. Tiesa, jis vienintelis iš viso Reichstago deputatų drįso balsuoti prieš karą.

Abu jie didžiąją pasaulinio konflikto dalį praleido įkalinimo įstaigose, kur kantriai laukė savo valandos. Tiesa, Karlas šiek tiek pabuvojo ir Rytų fronte, kuriame dažniau laidojo žuvusiuosius, mat atsisakė dalyvauti aktyviuose kovų veiksmuose.

Rosa buvo flegmatiškesnė, ji siūlė palaukti, kol visuomenė susivoks, kokios "genialios" yra dėdės K.Marxo idėjos, o štai K.Liebknechtas buvo temperamentingesnis, jį vis labiau užvaldė noras tapti vokiškuoju Iljičium, jam ramybės nedavė ginkluoto perversmo mintis.

Spartakiečių galimybės atsivėrė 1918 m. pabaigoje. Tada abu revoliucionierius paleido iš kalėjimo, o Vokietija atsidūrė ties didžių pokyčių slenksčiu. Kaip ir 1917 m. Rusijoje, Antrajame reiche "revoliuciją" pradėjo jūreiviai. Spalio 29 d. jie atsisakė plaukti į lemiamą mūšį su britų karališkuoju laivynu.

Iš vandens platybių jūrininkų maištas netruko persimesti į Kylio miestą, o iš ten – ir į kitas Vokietijos teritorijas. Visuose didžiausiuose miestuose suskambo "Internacionalas", o maištaujantys jūrininkai, kareiviai ir proletarai ėmė kurti vokiškuosius "sovietus" ("dvasingumo" kupinas tarybas), paremtas bolševikiška teorija ir praktika.

Bavarija tapo pirmąja Vokietijos žeme, kurią teatro kritikas Kurtas Eisnertas (1867–1919) pakrikštijo Socialistine Liaudies Respublika. Socialdemokratų valdomas Reichstagas su Friedrichu Ebertu (1871–1925) priešakyje reikalavo taikos ir kaizerio Friedricho Wilhelmo Viktoro Alberto (1859–1941) pasitraukimo iš sosto, tačiau, skirtingai nei komunistai ar spartakiečiai, F.Ebertas buvo pasiryžęs išsaugoti senąją, privačia nuosavybe grįstą ekonominę ir socialinę santvarką.

Lapkričio 7 d. F.Ebertas pareiškė: "Jeigu kaizeris nepasitrauks, socialistinė revoliucija bus neišvengiama. Bet aš to nenoriu, nekenčiu šios galimybės tarsi nuodėmės." Po dviejų dienų Vokietijos imperatorius atsisakė sosto ir ėmė ieškoti prieglobsčio Olandijoje. Tą pačią dieną Vokietija buvo pakrikštyta net dviem skirtingais vardais.

F.Eberto valdžia paskelbė ją respublika, o komunistai – Socialistine laisvąja liaudies valstybe. Beveik porą mėnesių Vokietija turėjo dvi paralelines valdžias, priimančias skirtingus sprendimus, o ją pačią vis labiau apėmė chaosas. 1919-ųjų sausį kilo antroji neramumų banga. R.Luxemburg ir K.Liebknechto vadovaujami spartakiečiai, susivieniję su Vokietijos komunistų partija ir vadinamaisiais nepriklausomais Vokietijos socialdemokratais, bandė sukelti ginkluotą perversmą.

Neramumų pretekstu tapo oficialios valdžios sprendimas sausio 4 d. atleisti iš darbo Emilį Eichhorną (1863–1925). Šis "nepriklausomos" socialdemokratų partijos narys iš Berlyno policijos viršininko pareigų buvo išspirtas už tai, kad atsisakė išvaikyti demonstrantus per Kalėdas vykusių neramumų metu. Po šio sprendimo E.Echhornas kvietė vokiečius demonstracijon. Į jo šauksmą su džiaugsmu atsiliepė kiti kairieji, tačiau ir šie buvo nustebę, kai sausio 5 d. Berlyne susirinko tūkstančiai žmonių, kurių didžioji dalis buvo ginkluoti.

Jau po pietų buvo užimtos traukinių stotys, kairiesiems priešiškų laikraščių redakcijos bei daug kitų objektų, o gatvės užblokuotos improvizuotomis barikadomis. Rosa, Friedrichas ir jų bičiuliai greitai subūrė 53 narių Laikinąjį revoliucinį komitetą, tačiau šiam taip ir nepavyko nuspręsti, ką jiems toliau veikti. Vieni revoliucionieriai norėjo derėtis su oficialia valdžia, kiti – žengti "rusiškuoju keliu".

Komunistai siekė į savo pusę palenkti armiją ir laivyną, tačiau jiems nepavyko. Kariuomenė liko ištikima teisėtai vyriausybei, o laivynas pareiškė nesiruošiantis "painioti meno su politika". Numalšinti maištą ir eliminuoti jo dalyvius valdžiai padėjo vadinamieji "freikorps" (laisvieji korpusai). Iš karo grįžę, pralaimėjimo kartėlį jaučiantys ir ginklų tebeturėję veteranai, norėdami išlieti įniršį, savanoriškai padėjo F.Eberto vyriausybei susidoroti su maištininkais.

Per dešimt dienų sukilėliai prarado kontrolę, o jų "sovietai" buvo oficialiai uždrausti. Rosos ir Friedricho likimą gaubia paslaptingumo aura. Pasak vienų senolių, juos abu nušovė "freikorps" nariai, pasak kitų, nušovė tik Friedrichą, o Rosos galvą suknežino šautuvų buožėmis. Dar kiti tiki, kad Rosa lig šiol gyva ir pogrindyje tebelaukia revoliucijos.

Vis dėlto liudininkai sutaria dėl vieno: Friedricho lavoną žudikai iš karto nuvežė į morgą, o Rosos įmetė į Landvero kanalą. Pasak legendos, vienas kareivis tada išreiškęs viltį, jog "sena nevala pagaliau nusipraus".

Kad niekas nekeltų pretenzijų, valdžia surengė formalų žudikų teismą ir skyrė jiems simbolines bausmes dėl pasikėsinimo nužudyti ir netinkamo kūno palaidojimo.

Tokia tad buvo trumpai gyvavusios Veimaro Respublikos aušra.

Šie jausmai – visiškai pateisinami. Būtų nenormalu liūdėti, kad pražuvo Europos senoji feodalinė tvarka. Hitleriui ir Stalinui kelius atvėrė ne imperijų nuopuolis, o nugalėjusių didžiųjų valstybių nesugebėjimas suvokti, kokio masto uždavinys turi būti atliktas, kad pokario Europos gyvenimas susitvarkytų.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į JAV Senato 1919 metų lapkritį surengtą apverktinai trumparegišką balsavimą nestoti į Tautų Lygą. Nedalyvaujant Jungtinėms Valstijoms ši tarptautinė organizacija tapo neveiksminga, kai Europoje atgijo didžiavalstybiška politika. Praėjus šimtmečiui atėjo gera proga apmąstyti, kaip 1918-ųjų atvertos galimybės buvo paleistos niekais. Tokios pačios klaidos turėtume nebekartoti.

Vis dėlto 1918-ųjų minėjimai taip pat yra nepilni be apmąstymų apie tuos, kam pasisekė prasčiau. Jeigu istorijos srovė būtų tekėjusi truputėlį kitaip, Europos žemėlapis – ir vėlesnių dešimtmečių baisūs įvykiai – būtų visiškai kitokie.

Yra viena kategorija šalių, gavusių nepriklausomybę 1918 metais, bet vėliau ją praradusių. Tokios buvo Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija Kaukaze, taip pat Baltarusija ir Ukraina. Viso jos greitai tapo bolševikų troškimo sutriuškinti nepriklausomas valstybes prie savo sienų aukomis.

Kai jos atgavo nepriklausomybę 1991-aisiais, įvykiai, klostęsi septyniais dešimtmečiais anksčiau, jau buvo išblėsę iš gyvųjų atminties, tad jų praktinis poveikis buvo menkas. Dalinė išimtis – Baltarusijos Liaudies Respulikos rada, ištisą šimtmetį nepastebimai gyvuojanti tremtyje ir iki šiol išlaikanti simbolinį atotrūkį nuo autokratinės ir Kremliaus veikiamos valdžios Minske.

Estijai, Latvijai ir Lietuvai vargais negalais pavyko išvengti tokio paties likimo neramiais ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai teko grumtis ne vien su bolševikais, bet ir vokiečių savanorių daliniais, Rusijos baltaisiais ir (Lietuvos atveju) Lenkija. Tačiau Baltijos šalims dvidešimt metų tarpukario nepriklausomybės buvo lemiamas veiksnys, nulėmęs 1991-aisiais atkurto valstybingumo sėkmę. Jos toliau egzistavo de jure, nepaisant faktinės okupacijos, įvykdytos Sovietų Sąjungos. Tai suteikė šioms šalims gyvybiškai svarbią prieigą prie finansinių ir kitokių išteklių, išlikusių egzilyje.

Įdomesnę kategoriją sudaro vietos, kurių svajonės apie nepriklausomybę taip ir liko neįgyvendintos. Iškiliausias pavyzdys – Idel-Uralas, trumpai gyvavusi valstybės užuomazga dabartiniame Tatarstane, vienoje iš Rusijos Federacijos respublikų. 1918 metais Idel-Uralas buvo sutriuškintas bolševikų, bet jo poveikis išlieka. Jo ištremtas lyderis Sadri Maksudi Arsalas palaikė glaudžius ryšius su turkų lyderiu Kemaliu Ataturku ir pasisakė už modernią, sekuliarią musulmonų valstybę. Šį rudenį Lvovo knygų mugėje buvo pristatyta iniciatyva, supažindinanti su šešių Pavolgio regiono respublikų – Mordovijos, Čiuvašijos, Marių respublikos, Tatarstano, Udmurtijos ir Baškorstano nepriklausomybės siekiais.

Ne vienas iš šių regionų nėra arti tikros nepriklausomybės prognozuojamoje ateityje. Daugumoje jų daugumą sudaro etniniai rusai; vietinės kalbos (tiurkų ir finougrų) bei kultūra (musulmonų ir pagoniškoji) yra nustumtos į pašalį. Nuo 10-o dešimtmečio Kremlius smarkiai sugriežtino kontrolę Rusijos provincijose, nors Čečėnija, gyvenanti pagal savas taisykles, yra didelė išimtis.

Tačiau būtų skubota manyti, kad ši istorija jau baigėsi. Bet kurios iš sovietinės imperijos pavergtųjų tautų nepriklausomybė kažkada atrodė tokia pat menkai tikėtina, kaip Tibeto laisvė – dabar. Neišmanėliškas, prievarta grindžiamas valdymas iš centro visada veikia erzinančiai, ypač jeigu bent jau tolimoje ir miglotoje praeityje esate pajutę laisvės skonį.

Šis karas nusinešė daugiau kaip 10 mln. karių gyvybes, sužlugdė tris imperijas bei pasėjo sėklas komunistinei revoliucijai Rusijoje ir Antrajam pasauliniam karui. Naujienų agentūra AFP apžvelgia 10 pagrindinių šio konflikto momentų.

Nužudomas sosto įpėdinis

1914 metų birželio 28 dieną Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Franzas Ferdinandas (Francas Ferdinandas) ir jo žmona Sophie (Sofi) lankosi Bosnijos sostinėje Sarajeve.

Bosnija tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos imperijos provincija, tačiau kai kurie bosniai ir kaimyninė Serbija buvo tuo labai nepatenkinti.

Poros kortežui važiuojant Sarajevo gatvėmis, nacionalistinių pažiūrų bosnių studentas Gavrilo Principas (Gavrilas Principas) atidaro ugnį ir nužudo ir sosto įpėdinį, ir jo žmoną.

Austrijos-Vengrijos imperija dėl šio įvykio apkaltina Serbiją. Po šio incidento prasideda įvykių grandinė, po kurios į karą įsitraukia didžiosios Europos jėgos.

Paskelbti karai

Austrija-Vengrija 1914 metų liepos 28 dieną skelbia karą Serbijai ir užpuola Belgradą.

Po dviejų dienų Serbijos sąjungininkė Rusija kariuomenei įsako vykdyti mobilizaciją, siekdama išgąsdinti Austrijos-Vengrijos imperiją.

Rugpjūčio 1 dieną Austrijos-Vengrijos sąjungininkė Vokietija padaro tą patį. Į tai iškart reaguoja ir Rusijos sąjungininkė Prancūzija.

Tą pačią dieną Vokietija paskelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 3 dieną Vokietija paskelbia karą Prancūzijai, o jos pajėgos įsiveržia į Belgiją.

Kitą dieną Jungtinė Karalystė – Prancūzijos ir Rusijos sąjungininkė – paskelbia karą Vokietijai už Belgijos neutraliteto pažeidimą.

Marnos mūšis

Iki 1914-ųjų rugsėjo pradžios Vokietijos pajėgos pasistūmėja tik keliasdešimt kilometrų už Paryžiaus. Prancūzijos vyriausybė atsitraukia į pietvakarių Bordo miestą.

Rugsėjo 6 dieną prancūzų ir britų pajėgos imasi desperatiškos kontratakos palei Marnos upę į šiaurės rytus nuo Paryžiaus.

Geležinkelio tinkle aplink Paryžių tuomet tvyrojo chaosas, tad karo gubernatorius įsako atgabenti 700 taksi, kurie į karo lauką atvežtų 6 tūkst. karių. Tai buvo pirmasis kartas istorijoje, kuomet karo tikslams buvo panaudotas motorinis transportas.

Po nuožmios kovos Vokietijos pajėgos yra priverstos atsitraukti. Aukų skaičiai yra didžiuliai – beveik 10 tūkst. karių žūva arba dingsta, dar daugiau kovos dalyvių – sužeisti.

Iki lapkričio 17 dienos Vakarų fronto apkasų sistema stabilizuojasi ir nusidriekia nuo Šveicarijos iki Šiaurės jūros.

Konfliktas kruvinos aklavietės stadijoje laikosi iki pat Vokietijos puolimų 1918 metų kovo mėnesį.

Galipolio kampanija

1915 metų balandžio 25 dieną britų ir prancūzų pajėgos atvyksta į Galipolio pusiasalį Dardanelų sąsiauryje, kuris priklauso Vokietijos sąjungininkei Osmanų imperijai.

Osmanų imperija karo pradžioje uždarė pusiasalius bei atkirto Rusiją nuo prieigos prie Viduržemio jūros.

Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai siekia prasiveržti pro pusiasalius, užpulti Vokietiją ir Austriją iš rytų bei įtvirtinti jungtį su Rusija.

Ši kampanija sąjungininkams virto tikra katastrofa – iki pajėgų pasitraukimo 1916 metų sausį per ją žūsta 180 tūkst. žmonių.

Australija ir Naujoji Zelandija per kampaniją netenka daugiau nei 10 tūkst. karių, tačiau Galipolis šalims tampa itin svarbiu įvykiu – tai yra pirmas kartas, kuomet nepriklausomos valstybės kovoja po savo vėliavomis.

Ilgiausias mūšis Verdene

1916 metų vasario 25 dieną vokiečių pajėgos pradeda puolimą į rytus nuo Paryžiaus esančiame Verdene, siekdamos priversti šalį sėsti prie derybų stalo.

Vokietijos pajėgos sugeba pažengti į priekį, bet yra sustabdomos. Kai gruodžio pradžioje mūšiai baigiasi, karo fronto linijos, nepaisant didžiulių aukų skaičių, lieka iš esmės nepakitusios.

Per mūšį Verdene žūva daugiau nei 300 tūkst. žmonių, abi pusės praranda daugmaž vienodą skaičių karių, dar šimtai tūkstančių sužeisti.

Kruviniausias Somos mūšis

Kruviniausiu karo etapu tampa 141 dieną trukęs Somos mūšis, pareikalaujantis daugiau kaip milijono aukų.

Jis prasideda 1916 metų liepos 1 dieną, kuomet Sąjungininkų pajėgos, kurių daugumą sudaro britai, siekia sumažinti spaudimą Verdene besiginantiems prancūzams. Tą britai nusprendžia padaryti užpuldami vokiečius prie Somos upės.

Penkis mėnesius trukęs mūšis yra kruviniausias Jungtinės Karalystės istorijoje – 20 tūkst. šalies karių žūsta ar dingsta jau per pirmąsias mūšio valandas.

Pasibaigus mūšiui, sąjungininkai į priekį pažengia vos kelis kilometrus.

Į karą įsijungia Jungtinės Valstijos

1917 metų sausį Vokietija, kuriai Jungtinė Karalystė taiko jūros blokadą, suaktyvina veiksmus puolant britų prekybos laivus savo povandeniniais laivais.

Šis įvykis į karą priverčia įsitraukti Jungtines Valstijas, kurias supykdė išpuoliai prieš neutralius ir keleivinius laivus Atlanto vandenyne.

Vašingtonas balandžio 6 dieną skelbia karą Vokietijai. Pirmieji amerikiečių kariai į Prancūzijos Sen Nazero uostą atvyksta birželio 26 dieną.

Iki 1918-ųjų vidurio į karą įsitraukia milijonas JAV karių. Iki karo pabaigos šis skaičius padidėja iki dviejų milijonų, o per mūšius žūsta 117 tūkst. amerikiečių karių.

Prancūzų karių maištas

1917 metų balandžio viduryje Prancūzijos kariuomenė išsiunčia milijoną karių į kovą prieš vokiečius Pikardijoje.

Vokiečių pasipriešinimas yra stiprus – iki gegužės pradžios prancūzai į priekį pažengia vos kelis šimtus metrų, bet per keletą savaičių netenka apie 100 tūkst. karių.

Dėl šios situacijos prancūzų kariai surengia maištą, kuriame dalyvauja 30-40 tūkst. karių.

Praėjus mėnesiui nuo tragiško puolimo pradžios, generolas Philippe'as Petainas (Filipas Petanas) kampaniją sustabdo.

Prancūzijos valdžia su maištininkais elgiasi griežtai – 554 iš jų paskelbiama mirties bausmė, 49 yra nužudomi.

Šiuos įvykius 1957 metais kino juostoje „Garbės keliai“ pavaizduoja režisierius Stanley Kubrickas (Stenlis Kubrikas). Šis filmas Prancūzijoje pasirodo tik 1975 metais.

Revoliucija Rusijoje

Nuo 1914 iki 1917 metų Rusija per karą Rytų fronte praranda daugiau nei 2 mln. karių ir pareigūnų.

Konfliktas šalyje tampa itin nepopuliariu.

Riaušės 1917 metų kovą virsta revoliucija, kurios metu nužudomas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II.

Nauja socialistinė vyriausybė siekia įtvirtinti savo kontrolę, bet neįsivaizduoja, kaip būtų galima pasitraukti iš konflikto.

Vos po kelių mėnesių įvyksta nauja revoliucija ir į valdžią ateina Vladimiro Lenino bolševikai, kurių pirmasis sprendimas – ieškoti būdų, kaip pasitraukti iš karo.

Iki gruodžio 15 dienos V. Leninas su Vokietija susitaria dėl paliaubų. Kitų metų kovą pasirašoma Bresto-Litovsko taika yra itin nesėkminga Rusijai, kuri Vokietijai praranda didelę dalį vakarinių teritorijų, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Suomiją. Po šių įvykių Rusijos gyventojų skaičius sumažėja beveik trečdaliu.

Paliaubos

Sąjungininkai, kuriems 1918 metų pradžioje skaudžiai kirto keturios didelės vokiečių atakos, su amerikiečių pagalba liepos 18 dieną pradeda plataus masto kontrataką. Jos metu sąjungininkai plačiai naudoja tankus, siekdami ilgai laukto proveržio.

Ši kontrataka, kurią suplanuoja prancūzų generolas Ferdinandas Fochas (Ferdinandas Fochas), pakeičia karo eigą bei priverčia vokiečius atsitraukti iš visų pusių.

Vokietijos sąjungininkai ima griūti – Bulgarija iki rugsėjo pabaigos susitaria dėl paliaubų, Austrija pralaimi spalio pabaigoje, o vos po kelių dienų kapituliuoja Turkija.

Pati Vokietija atsiduria chaose – kaizeris Vilhelmas II lapkričio 9 dieną yra priverstas atsistatydinti.

Lapkričio 11 dieną Vokietijos delegacija susitinka su F. Fochu miške į šiaurę nuo Prancūzijos ir susitaria dėl paliaubų.

Tarp paliaubų sąlygų – Vokietija iškart privalo nutraukti visus išpuolius bei per mažiau nei dvi savaites pasitraukti iš didžiosios dalies okupuotų žemių, atiduoti didelę dalį kare naudotos įrangos bei išlaisvinti sąjungininkų karo belaisvius.

Sutartis pasirašoma 5 val. 20 min. vietos laiku.

Paliaubos prasideda po vos kelių valandų, 11 valandą.

Pirmasis pasaulinis karas baigiasi.

Kaip pakeitė pasaulio istoriją

1918 metų lapkričio 11 dieną nutilus ginklams, Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai sutiko dėl vieno dalyko: Vokietija privalo sumokėti.

Kiek turėtų sumokėti Vokietija, buvo diskusijų klausimas, bet niekada nekilo jokių abejonių, kad po karo pasirašyta Versalio sutartis bus baudžiamojo pobūdžio.

Vokietija sumokėjo, bet ji nebuvo viena. Po šimtmečio pasaulis vis dar gyvena su pasekmėmis, atsiradusiomis dėl taikos sutarties, kuri net jos pasirašymo metu buvo kritikuojama kaip sukurianti sąlygas, dėl kurių dar vienas karas tampa neišvengiamas.

Tuometinis Didžiosios Britanijos iždo pareigūnas, ekonomistas J. M. Keynes'as (Keinsas) nusprendė atsistatydinti, užuot susiejęs save su šia sutartimi. Tuo tarpu Prancūzijos maršalas Ferdinandas Fochas (Ferdinandas Fochas) sutartį pavadino „ne tiek taika, o kiek 20-ies metų trukmės paliaubomis“.

Karas, kuris turėjo „užbaigti visus karus“, pasirodė esąs priešingas. Užtikrinęs Vokietijos ekonominį žlugimą ir politinį pažeminimą, po karo pasiektas susitarimas sukūrė palankią aplinką iškilti nacizmui.

Badas, teroras ir Šaltasis karas

Svarbu ir tai, kad karas tapo 1917 metų Rusijos revoliucijos „inkubatoriumi“.

Caro valdžia dėl maisto trūkumo ir nesėkmių kare tapo silpna ir pažeidžiama Vladimiro Lenino bolševikų išpuoliui. Užėmę valdžią, bolševikai įkūrė totalitarinę Sovietų Sąjungą.

Tragiška žemės ūkio politika lėmė daugiau kaip 3 mln. žmonių mirtį 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Dar milijonus pražudė Didžiojo teroro kampanija, kurios ėmėsi Josifas Stalinas.

Vėliau atsirado sąlygos Europos padalijimui po Antrojo pasaulinio karo.

Tai sukėlė Šaltąjį karą, kuris pasaulį paskirstė į Vakarų ir Sovietų Sąjungos įtakos zonas. Tokia nestabili sistema padėjo pakurstyti visą eilę konfliktų besivystančiose valstybėse.

Artimųjų Rytų pertvarkymas

Pirmasis pasaulinis karas taip pat paliko ilgalaikę žymą Artimuosiuose Rytuose. Skatindama arabų sukilimą, Didžioji Britanija padėjo sugriūti Vokietijos sąjungininkei Osmanų imperijai.

Po jos žlugimo atsirado pasaulietiškoji Turkija, o Didžioji Britanija ir Prancūzija perėmė didelės arabų pasaulio dalies kontrolę.

Tuo tarpu Didžioji Britanija per 1917 metų Balfūro deklaraciją taip pat aiškiai išreiškė paramą žydų valstybės idėjai žemėje, kurią britai buvo pažadėję arabams.

O Osmanų imperijos žlugimas taip pat lėmė apie 1,5 mln. žmonių pražudžiusį armėnų genocidą.

Nauja socialinė tvarka

Įvykiai Rusijoje metė ilgą šešėlį ant visos likusios Europos. Revoliucija Europoje pakurstė panašių įvykių baimę ir padėjo paspartinti reformas bei tuo pat metu įkvėpė kitus revoliucionierius, įskaitant naujai gimusį fašistų judėjimą, kuris greitai užėmė valdžią Italijoje.

Darbininkų sukilimai Vokietijoje ir Vengrijoje iškart po karo buvo arba sutriuškinti, arba žlugo savaime.

Tačiau kiti karingi darbininkų judėjimai, pavyzdžiui „Fiat“ gamyklose Turine, padėjo išsikovoti geresnes darbo sąlygas ir paskatino darbuotojams atstovaujančių profsąjungų kūrimąsi.

Žvelgiant plačiau, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo atnešė sparčią socialinę pažangą pramoniniame pasaulyje. Kaip pavyzdį galima paminėti leidimą moterims balsuoti rinkimuose.

Vienas iš mažiau akivaizdžių teigiamų tragiškojo karo aspektų taip pat buvo tai, kad visuomenė ėmė labiau priimti neįgalius žmones ir nesmerkti sergančiųjų psichikos ligomis.

Karas taip pat paskatino naujus vėjus meno pasaulyje.

Kaip meno forma vėl atgijo poezija, taip pat gimė avangardinis dadaizmo judėjimas, galiausiai pavirtęs į siurrealizmą.

O džiazas, kurį į Europą atnešė amerikiečių kariai, tapo pabėgimo nuo karo sukeltų problemų garso takeliu.

„Šiandien, kaip ir tuomet, matomos tos pačios paralelės – kai geopolitinės ambicijos priešinamos tarptautinei teisei, bandoma griauti daugiašalę pasaulio sistemą, traukiamasi iš globaliai taikai ir gerovei svarbių susitarimų, stiprėja radikalizmas, ultranacionalizmas ir šovinizmas“, – teigiama Prezidentūros pranešime.

Dalia Grybauskaitė sekmadienį drauge su kitų šalių lyderiais Paryžiuje dalyvauja iškilmingame Pirmojo pasaulinio karo pabaigos minėjime.

Šiandien, kaip ir tuomet, matomos tos pačios paralelės – kai geopolitinės ambicijos priešinamos tarptautinei teisei, bandoma griauti daugiašalę pasaulio sistemą.

Prezidentė priminė, kad būtent per šį karą pirmą kartą panaudotas ir šiandien tarptautinių sutarčių draudžiamas cheminis ginklas dabar ciniškai naudojamas prieš civilinius gyventojus Sirijoje ar net Europos teritorijoje taikos metu.

Paryžiuje iškilmės surengtos simbolinėje vietoje prie Triumfo arkos, menančios prieš šimtmetį įvykusį pergalingą Prancūzijos karių žygį Marnoje nugalėjus Vokietiją, ir simboliniu laiku – tiksliai tą pačią dieną ir valandą, kai 1918 metų lapkričio 11 dieną 11 val. tarp sąjungininkų ir Vokietijos pasirašytos Kompjeno paliaubos.

Pasak D. Grybauskaitės, vienas žiauriausių karų Europos ir pasaulio istorijoje nulėmė modernios visuomenės, demokratinių vertybių ir tarptautinės sistemos raidą. Jis paskatino imperijų žlugimą ir laisvės idėjų sklaidą.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europos tautoms atsivėrė galimybė pasinaudoti tautų apsisprendimo teise – Lietuva atkūrė savo nepriklausomą valstybę, Senajame žemyne susikūrė daugelis naujų valstybių.

Minint šią svarbią datą Prancūzijos iniciatyva pradėta kurti simbolinė taikos biblioteka. Jai Lietuvos vadovė padovanojo keletą Oskaro Milašiaus ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrinių, kuriuose pabrėžiama Europos vienybės ir taikos išsaugojimo svarba, smerkiamas karas.

Susirinko pasaulio lyderiai

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) prie Nežinomo kareivio kapo memorialo pėsčiomis palydėjo dešimtis valstybių ir vyriausybių vadovų, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Kanados ministrą pirmininką Justiną Trudeau (Džastiną Triudo).

Minėjimo ceremonijoje dalyvaujančių JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino AFP žurnalistai korteže nepamatė.

D. Trumpas atvyko atskirai

JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) su žmona Melania (Melanija) sekmadienį atvyko į Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtųjų metinių minėjimo ceremoniją Paryžiaus Eliziejaus laukuose.

D. Trumpas į ceremoniją prie Triumfo arkos karo memorialo atvyko atskirai nuo pasaulio lyderių. Lyjant lietui, jis užėmė jam skirtą vietą tarp dešimčių pasaulio lyderių, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Kanados premjerą Justiną Trudeau (Džastiną Triudo).

Atskirai atvyko ir Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, kuris vienas iš paskutiniųjų užėmė jam skirtą vietą pirmojoje eilėje prie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelio Makrono).

E. Macronas ragina „puoselėti viltį, o ne baimę“

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) į Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio minėjimą susirinkusius dešimtis pasaulio lyderių sekmadienį paragino susivienyti bendrai „kovai už taiką“.

„Puoselėkime savo viltis, o ne išnaudokime savo baimes vieni prieš kitus“, – pareiškė jis prie Triumfo arkos Paryžiuje susirinkusiems lyderiams.

Kreipdamasis į įvairių pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovus, tarp kurių buvo ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) bei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, jis juos paragino kovoti su „... smurtu ir dominavimu“.

„Kartu galime išvengti grėsmių, įskaitant visuotinį atšilimą ir aplinkos naikinimą, skurdą, badą, ligas, nelygybę, neišmanymą“, – pažymėjo jis.

Savaitę buvusiuose mūšių laukuose Šiaurės Prancūzijoje lankęsis Prancūzijos prezidentas pasaulio lyderius paragino nepamiršti „žudynių, po kurių praėjo jau šimtas metų ir kurių randai vis dar matomi ant pasaulio veido“.

Popiežius: būtina atsisakyti „karo kultūros“

Popiežius Pranciškus pareiškė, kad Pirmasis pasaulinis karas turėtų būti vertinamas kaip rimtas įspėjimas, jog yra būtina atsisakyti „karo kultūros“.

Tačiau, sekmadienį kreipdamasis į tikinčiuosius Šv. Petro aikštėje, jis pažymėjo, kad karo pamokų yra nepaisoma ir, jo žodžiais, „atrodo, kad mes niekada nepasimokome“.

„Investuokime į taiką, ne į kartą!“ – pridūrė ginklų gamybos pramonę dažnai smerkiantis pontifikas.

Jis pareiškė, kad, žymint 100-ąsias karo pabaigos metines, sekmadienį suskambės Šventojo Petro bazilikos ir bažnyčių visame pasaulyje varpai.

1914–1918 metų karą popiežius pavadino „rimtu įspėjimu kiekvienam, jog būtina atsisakyti karo kultūros ir ieškoti visų teisėtų būdų užbaigti konfliktus, per kuriuos keliuose pasaulio regionuose vis dar liejamas kraujas“.

Pranciškus taip pat pacitavo Benediktą XV, Pirmojo pasaulinio karo laikų popiežių, kuris karą pavadino „bergždžiomis skerdynėmis“.

Liūdnos ceremonijos – visame pasaulyje

Praėjus šimtui metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, gyvenimas Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje sekmadienį kuriam laikui sustojo – žmonės čia rinkosi atsiminti daugiau kaip 150 tūkst. per konfliktą žuvusių tėvynainių.

Į liūdnas ceremonijos susirinkusių žmonių minios atidavė pagarbą per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusiems žmonėms.

Tautų Sandraugos narių, kurių pajėgos prieš šimtmetį buvo dislokuotos visame pasaulyje, lyderiai minėjimuose sekmadienį skleidė taikos žinutę.

„Tai buvo karas, kuriame Indija tiesiogiai nedalyvavo, bet mūsų kariai kovojo visame pasaulyje tik tam, kad atneštų taiką“, – socialiniame tinkle „Twitter“ sekmadienį parašė Indijos premjeras Narenda Modi (Narenda Modis).

Tuo tarpu Australijos sostinėje Kanberoje šalies ministras pirmininkas Scottas Morrisonas (Skotas Morisonas) kalbėjo apie australų aukas toli nuo tėvynės buvusiuose mūšių laukuose, pavyzdžiui, Šiaurės Prancūzijoje.

„Mūsų rytojui jie atidavė savo šiandieną. Tyloje mes įsipareigojome likti su tais, kurie grįžo namo“, – atminimo ceremonijoje susirinkusiems žmonėms sakė S. Morrisonas.

Iš 400 tūkst. jaunų australų, įstojusių į kariuomenę, daugiau kaip 300 tūkst. tarnavo užsienyje ir beveik 62 tūkst. jų žuvo apkasuose. Daugiau nei 10 tūkst. karių iš Australijos ir Naujosios Zelandijos žuvo per nutrauktą Galipolio pusiasalio operaciją, kuri suartino minėtąsias dvi šalis.

Griaudintis karilionas

Per paliaubų šimtmečio minėjimą Naujojoje Zelandijoje žmonės 11 valandą ryto – kuomet įsigaliojo paliaubos – dalyvavo dviejų tylos minučių ceremonijoje.

Velingtono krantinėje paliaubų šimtmetį žymėjo 100-o ginklų šūviai, skambantys bažnyčių varpai, įjungtos skubios pagalbos tarnybų automobilių ir laivų sirenos.

„Griaudintis karilionas atkartojo spontaniško džiaugsmo bangą ir viltį, kuri nuvilnijo per Naująją Zelandiją, kai buvo paskelbta apie paliaubas“, – kalboje sakė šalies ministrė pirmininkė Jacinda Ardern (Jacinda Ardern).

Per 1914 metais įsiplieskusį karą buvo mobilizuota daugiau kaip 70 mln. karių, apie 10 mln. jų žuvo.

Užsienyje iš viso tarnavo daugiau nei 100 tūkst. Naujosios Zelandijos piliečių – daugiau kaip 10 proc. visų šalies gyventojų; 18,3 tūkst. jų žuvo.

„Nė viena šeima, nė viena bendruomenė Naujojoje Zelandijoje nebuvo nepaliesta šio karo padarinių“, – naujienų agentūrai AFP sakė Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio minėjimo programų direktorė Sarah Davies (Sara Deivis).

Ketverius metus trukęs Pirmasis pasaulinis karas, tuo metu dar vadintas Didžiuoju, baigėsi Prancūzijos, Britų imperijos ir JAV pergale.

G.L.Price‘ui teko "garbė" būti paskutiniuoju iš 10 mln. šiame konflikte kritusių ginklo brolių. Dar 20 mln. žmonių liko suluošinti (nemaža jų dalis – visam gyvenimui).

O juk dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad Vokietija karą laimės. Antrasis Reichas sėkmingai parsiuntė į Rusiją sifilitiką Iljičių, kad anas nuverstų nuosaikių socialistų vyriausybę ir patrauktų Rusiją iš karo.

Jau tada buvo kuriamos separatistinės liaudies respublikos. Ekscentriškasis britų šnipas Thomas Edwardas Lawrence‘as (1888–1935), dar žinomas Arabijos Lawrence‘o pravarde, siekė suvienyti arabų gentis ir nukreipti jas prieš Osmanų imperiją, o vokiečių užsienio reikalų ministras Arthuras Zimmermannas (1864–1940) siūlė Meksikai pulti JAV, žadėdamas jai Arizoną, Teksasą ir Naująją Meksiką.

Vokiečių ir bolševikų sandėris buvo katės ir pelės žaidimas (kaip ir Molotovo–Ribbentropo paktas 1939-aisiais). Kovotojas prieš privačią nuosavybę Iljičius tikėjosi laimėti laiko, kol kils pasaulinė proletariato revoliucija, o vokiečių generolas Erichas Ludendorffas (1865–1937), pasak senolių, poetiškai tarė: "Vova nušluos Rusijos patriotus, o paskui aš pats jį pasmaugsiu, kartu ir visus jo draugus."

Planas išdegė, ir Vokietija galėjo rytuose kariaujančias armijas perkelti į vakarų frontą bei susitelkti į puolimą. Nors šis iš pradžių buvęs sėkmingas, greitai vokiečiams kilo logistikos problemų, jiems ėmė trūkti maisto ir šaudmenų, o dėl to buvo pralaimėta.

Pastaraisiais metais Pirmasis pasaulinis karas vis labiau grimzta užmarštin, nebesukeldamas jokių emocijų (tai – logiška, mat paskutiniai jo liudininkai dar prieš kelerius metus iškeliavo pas Aukščiausiąjį). Kita vertus, šis emocinis šaltumas leidžia blaiviau pažvelgti į Didžiojo karo indėlį tolimesnei žmonijos istorijai bei dabartiniam pasauliui.

Atsakyti į pastarąjį klausimą lengviau nei išlukštenti mįslę, kodėl šis konfliktas apskritai kilo. Kaltininkai Antrajame pasauliniame kare (1939–1945) žinomi – vokiečių revanšo troškimas, bolševizmo, fašizmo ir nacizmo kilimas, populiarėjančios autoritarinio ir totalitarinio valdymų mados.

O kodėl kilo Pirmasis pasaulinis karas? Sunku pasakyti. Iš dalies atrodo, kad šis konfliktas prasidėjo be jokios rimtos priežasties ir prielaidos leidžia teigti, kad jis negalėjo neįvykti. Visiems žinoma, jog karo išvakarėse imperijos konkuravo viena su kita dalijantis pasaulį, visos valstybės sparčiai ginklavosi, vystėsi pramonė ir ekonomika, vyravo nacionalistinės nuotaikos, visiems knietėjo susigrumti ir išmėginti jėgas. Reikėjo tik oficialaus preteksto. Juo tapo Balkanų regionas ir Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinio nužudymas.

Sąmokslo teoretikai niurna, esą šį karą galingieji suorganizavo tam, kad už ekonomikos kilimą atsakingi ir mažai uždirbantys eiliniai žmonės nepakiltų į kovą už šviesų socialistinį rytojų. O ir pats nužudytasis Franzas Ferdinandas (1863–1914) buvo reformatorius bei pacifistas, kupinas erezijų.

Siekiant aptarti karo padarinius, galima drąsiai konstatuoti, jog šis konfliktas žymi ištisos žmonijos epochos, trukusios šimtmečius arba net tūkstantmečius, mirtį. Bombos, šūviai ir nuodingos dujos nusinešė ne tik pavienes žmonių gyvybes, bet ir milžiniškas armijas. Jos sunaikino kelis amžius gyvavusią feodalizmu paremtą santvarką ir gyvenimo būdą, išsiųsdami monarchų valdomas imperijas, baudžiava grįstą ekonomiką ir daugybę kitų senovinių artefaktų į istorijos šiukšlyną.

Kraujyje ir kančiose gimė naujas pasaulis, kuriame mes gyvename, – modernesnis, intensyvesnis, skatinantis individualią autonomiją bei lekiantis nežabotais technologinio vystymosi šuoliais per laiką ir erdvę.

Dar niekada joks konfliktas žmonijos istorijoje nebuvo pasiekęs tokio masto. Karas įtraukė visus žemynus, o žudymas ir priemonių tam kūrimas, išradinėjimas bei gaminimas pasiekė neregėtą lygį. Pirmą kartą smurtas tapo pramonės dalimi, prisijaukindamas rinkos ekonomikos dėsnius ir tuo tarsi patvirtindamas, jog nėra pavojingesnio gyvio šioje planetoje už žmogų. Kuo didesnis iššūkis, tuo homo sapiens išradingumas ir kūrybingumas auga.

Joks konfliktas nepateikė tiek žudyti skirtų inovacijų. Į naują lygį pakilo šautuvai, kulkosvaidžiai, liepsnosvaidžiai, povandeniniai laivai ir įvairiausio kalibro artilerija. Gimė tankai ir nuodingosios dujos (ipritas, fosgenas ir kt.). Savo vietą karyboje atrado to meto naujovės – aviacija ir kino bei fotografijos kameros (leidusios fiksuoti priešo pozicijas ir kurti propagandą kovos dvasiai palaikyti, pavyzdžiui, filmus, kuriuose generolai rodo dėmesį eiliniams kariams). Net į Baltijos valstybes vokiečiai atnešė naujovę – lauko išvietę, kurios kultūrinė vertė dabar prilygsta socialistinio realizmo šedevrui.

Nors tada gimė nauja epocha, žmogus liko toks pat – kupinas iš ankstesnių amžių užgyventų kompleksų, pasikartojančių pasąmonėje tarsi aidas ir kankinančių jį lyg įgyti refleksai. Pirmasis pasaulinis karas buvo ne tik pabaiga ir pabaigos pradžia, jis buvo ir pradžios pabaiga. Šis smurto aktas buvo tik įžanga į naują kraujo bei skerdynių epochą.

Žmonija 1918 m. lapkričio 11 d. dar nebuvo išbandžiusi viso savo kūrybinio potencialo ir iškristalizavusi visų išvadų po pirmojo eksperimento. Po Didžiojo karo sekė dešimt metų trukęs ekonominio pakilimo ir lėbavimo periodas, sukėlęs klaikaus masto ekonominį krachą, kuris tapo tramplinu į dar vieną konfliktą – dar greitesnį, dar modernesnį ir dar žiauresnį. Pozityvu buvo tik tai, kad Antrasis pasaulinis karas turėjo aiškią ideologinę takoskyrą, leidžiančią įvardyti agresorius ir aukas.

Sąjungininkams vadovauti antrajame El Alameino mūšyje paskiriamas Bernardas Law Montgomery (1887–1976) – žemo ūgio, liesas ir išblyškęs žmogelis, pastoriaus sūnus, dalyvavęs ir Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918) bei patyręs Diunkerko evakuacijos "malonumus". Eiliniai kariai nerimauja dėl naujo vado, dėl savo sprendimo suabejoja ir pats Winstonas Churchillis (1874–1965).

O tuo metu Trečiajame reiche šveicarų kilmės šarlatanas Karlas Ernstas Krafftas (1900–1945) turi išpranašauti būsimų kautynių baigtį. Atlikęs savo procedūras, jis paskelbia – B.L.Montgomery‘io šansai mūšyje didesni. Vėliau K.E.Krafftas išpranašaus bombos nukritimą ant nacių Propagandos ministerijos ir bus suimtas. Savo gyvenimą jis baigs Buchenvaldo koncentracijos lageryje.

Šis šveicaras ne vienintelis ezoterikos "mokslų" atstovas nacių stovykloje. Jo pirmtakas – Erikas Janas Hanussenas (tikrasis vardas Hermannas Steinschneideris, 1889–1933), žydų kilmės cirko artistas ir sukčius iš Austrijos, pelnys Adolfo Hitlerio (1889–1945) prielankumą savo prognozėmis, skelbiančiomis nacių pergalę rinkimuose. Jo įtaka augs Adolfui tol, kol kiti naciai, apimti pavydo, jį nužudys.

Mokslininkai daug dėmesio skiria Antrojo pasaulinio karo priežastims tirti. Vis dėlto viena sritis, prisidėjusi prie nacizmo iškilimo, yra nevertinama rimtai bei paliekama egzotikos mėgėjams. Tai – okultizmas.

Nors į šią sritį vis dar numojama ranka, iš pastarųjų informacinio-hibridinio karo metų matyti, jog sektos, kultai, sąmokslo teorijos, būrimai ir net vadinamoji alternatyvi medicina (pvz., gydymas dvasiškai "įkrautu" tualetiniu popieriumi), gali būti galingas ginklas, darantis ilgalaikę žalą visuomenei.

Tai sukelia nerimą ir nežinomybę, įneša sumaištį į bendruomenės gyvenimą, prisideda prie visuomenės susiskaldymo ir izoliacijos, o, svarbiausia, gali pagimdyti idėjas ir reiškinius, sukelsiančius kančias milijonams žmonių.

Istorijos veikaluose pernelyg daug dėmesio skiriama Versalio taikos sutarčiai (1919) ir tarpukario ekonomikos skauduliams. Tuo pat metu Tulės draugija (Thule-Geselischaft), tiesiogiai prisidėjusi prie nacionalsocializmo gimimo ir iškilimo, tarsi ignoruojama.

Tulės bendrija buvo slaptoji draugija. Jos narius vienijo aistra germanų kultūrai bei potraukis okultiniams "mokslams". Jų simbolis buvo būtent svastika – ženklas, iki tol Rytų šalyse reiškęs saulę, gyvenimo džiaugsmą ir dvasinį nušvitimą. Formaliai ši draugija buvo įkurta 1918 m., tačiau ji susikūrė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Draugijos pavadinimas yra nuoroda į pamatinę idėją. Šios bendrijos nariai tikėjo, jog kadaise egzistavo Tulė – mistiška šalis toli šiaurėje, kurioje gyveno materialiai ir dvasiškai turtingų antžmogių, vadinamų atlantais, nacija. Dėl gamtos stichijų šis žemynas nugrimzdo į jūros dugną, o išsigelbėję atlantai atrado prieglobstį dabartiniame Tibete. Per daugybę metų, klajodami po pasaulį, jie galiausiai pasiekė dabartinę Europą. Jų palikuonis galima atpažinti iš šviesių plaukų, žydrų akių, aukšto ūgio bei puikios fizinės formos.

1919 m. dalis draugijos narių prisidėjo įkuriant politinę organizaciją – Vokiečių darbininkų partiją (Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai DAP), kuri vėliau patobulins savo pavadinimą, pridėdama žodį "Nationalsozialistische". Būtent Tulės narys Dietrichas Eckartas (1868–1923) atvedė į šią draugiją DAP susirinkime sutiktą jaunuolį Adolfą.

Bet A.Hitleris taip ir netapo tikru draugijos nariu, tačiau dažnai dalyvaudavo jos susirinkimuose ir pelnė narių pagarbą. Tarp pastarųjų buvo Alfredas Ernstas Rosenbergas (1893–1946) – būsimasis nacizmo teoretikas ir ideologas, Rudolfas Walteris Richardas Hessas (1894–1987) – vienas fanatiškiausių Adolfo keliaklupsčiautojų, Hermannas Wilhelmas Göringas (1893–1946) bei Heinrichas Luitpoldas Himmleris (1900–1945) – būsimasis SS vadas, kuris save laikė vokiečių karaliaus Henriko Paukštininko (876–936) reinkarnacija.

Taip pat draugijoje buvo nemažai pasiturinčių narių, kurie materialiai rėmė DAP, vėliau virtusią nacių partija. Nors 1930 m. Tulės draugija buvo išformuota, tačiau po jos liko ne tik nauja politinė jėga, kuri užtikrintai ėmė kopti į Vokietijos valdžios olimpą, bet ir itin iškrypusios vizijos, kuriose buvo tapomas naujas pasaulis, santvarka, žmogus ir religija, kardinaliai besiskiriantys nuo iki tol buvusių.

Dėl geografo ir politiko Karlo Ernsto Haushoferio (1869–1946) įtakos (tarp jo studentų buvo ir tas pats R.Hessas) nacių partija didžiulį dėmesį skyrė Rytų kultūroms, ypač Tibeto. Kodėl? Veikiausiai dėl to, kad būtent šiame krašte randamos bene pačios seniausios istorijoje svastikos. Šie ženklai išlikę net nuo akmens amžiaus. Naciai tikėjosi Tibete rasti vadinamąją Šambalą – mistinę karalystę, minimą hinduistų tekstuose. Nors šiais laikais Šambala įsivaizduojama gėlių vaikų rojaus amplua, naciai čia tikėjosi rasti dar gyvus atlantus ar kokias nors kitas mistines jėgas, su kuriomis būtų galima sudaryti sandėrį, leisiantį užvaldyti pasaulį.

Todėl naciai į Tibetą siuntė nemažai tiriamųjų ekspedicijų, iš kurių garsiausia – 1938–1939 m. alpinistų kelionė, vadovaujama zoologo ir SS nario Ernsto Schäferio (1910–1992). Pakeliui į Šambalą alpinistai dar spėjo ištirti vietinius tibetiečius, siekdami nustatyti jų giminystę su atlantais.

Šie dalykai rodo, kad okultizmo reikšmę naciai vertino labai rimtai.

Beje, El Alameino kautynes E.Rommelis tikrai pralaimėjo, bet ne dėl to, kad jo čakros buvo prastesnės nei B.L.Montgomery‘io, o todėl, kad sąjungininkų vadas kantriai laukė, kol įgis karių ir technikos pranašumą. Išvarginęs vokiečius įtampa ir laukimu, jis privertė juos stoti į tiesmuką ir atvirą senamadišką kovą. Ją pradėjo pabūklais, tada buvo tankų ataka, o viską užbaigė pėstininkų puolimas durtuvais. Vėliau pats E.Rommelis užrašė: "Priešas mus paprasčiausiai sutraiškė savo svoriu."