Kaip pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), sekmadienio pavakare VSAT pareigūnai Nemune, ties Švendubrės kaimu, pastebėjo žolėse užstrigusį apskritą plokščią daiktą. Pasieniečiai tarnybine motorine valtimi priplaukė arčiau. Paaiškėjo, jog tai – šiam kraštui ir sezonui įprastas „plaustas“: pripūsta traktoriaus kamera, apvyniota juodos spalvos plėvele ir užmaskuota smėliu.

Radinį pristačius į Druskininkų pasienio užkardą ir jį prapjovus, viduje rasta cigarečių, du GPS siųstuvai ir dvi SIM kortelės – tai kontrabandininkų bendrininkams Lietuvoje būtų padėję aptikti tikslią krovinio vietą. Pasieniečių nuostabai, kameroje buvo įdėti ir paveikslėliai su Šv. Kristoforo skulptūra bei vairuotojo malda. Matyt, tikėtasi, kad ji tinka ir kontrabandos gabentojams.

Nustatyta, kad šiuo „plaustu“ plukdyta 1 tūkst. 350 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su baltarusiškomis banderolėmis.

Krovinys ir jo gabenimo priemonė su elektroniniais priedais laikinai saugomi Druskininkų pasienio užkardoje. Įvykis tiriamas.

Panašu, kad savadarbį plaustą į vandens paviršių pakėlė potvynio vanduo.

Gyventojai prieš kelias dienas pastebėjo iš vandens kyšančias metalines statines.

"Gavome informacijos, kad netoli Botanikos sodo kažkas yra vandenyje. Iš pradžių teko apsižiūrėti, įvertinti patekimo kelius. Po to jau atvykome su valtimi ir vyrų brigada", – pasakojo įstaigos "Klaipėdos paplūdimiai" direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Siakki.

Gelbėtojams teko į pakrantę atsigabenti ir traktorių.

"Gerai, kad dėkinga vieta, ten įmanoma privažiuoti. Bet stengėmės saugoti pakrantę ir nusileidimo laiptukus", – apie vykusius darbus pasakojo A.Siakki.

Vyrai vandenyje pamatė šešių statinių plaustą.

Viskas suvirinta. Vadinasi, tai ne vaikų darbas.

"Iš vienos pusės buvo sutvirtintos trys statinės, iš kitos – dar trys. Viskas suvirinta. Vadinasi, tai ne vaikų darbas. Kažkas rankas turėjo, mokėjo virinti, va, ir pasigamino plaustą", – spėjo A.Siakki.

Dalis statinių buvo prakiurusios, jos gulėjo dumble. Viršuje kyšojo tik dalis plausto.

"Matyti, kad tai degalams ar tepalui naudotos 200 litrų standartinės statinės. Liko įskaitomas užrašas "Lukoil". Ši įmonė jau seniai pakeitė pavadinimą", – pastebėjo gelbėtojų vadas.

Iš kur į Dangės upę galėjo atplaukti šis plaustas, nėra aišku.

Įstaigos "Klaipėdos paplūdimiai" nuotr.

"Kažkur iš aukštupio. Jei nebūtų užkliuvęs už didelio medžio, gal taip ir būtų nuplūduriavęs iki žiočių. Taip, laivybai tai būtų buvęs kliuvinys. Bet viliuosi, kad vis tiek kas nors būtų pamatęs ir pranešęs", – kalbėjo A.Siakki.

Gelbėtojai prikabino lyną prie plausto, tuomet valtele pasiekė krantą ir kitą lyno galą pritvirtino prie traktoriaus. Taip vyrai ir ištraukė metalinių statinių junginį.

"Su visu medžiu ištraukėme. Gal tris valandas reikėjo darbuotis. Bet viskas gerai baigėsi. Statines teks utilizuoti", – paaiškino A.Siakki.

Šiurpi Aldi Novelio Aidilango (Aldžio Novel Aidilango) istorija prasidėjo liepos viduryje. Aštuoniolikmetis jaunuolis dirbo ant plausto stovinčioje būdelėje, numetęs inkarą už maždaug 125 kilometrų nuo Indonezijos Sulavesio salos.

Jo pareiga buvo prižiūrėti žuvis į tinklus priviliojančias lempas, rūpintis kad jos būtų įjungtos. Kartą per savaitę jaunuolį aplankydavęs plausto šeimininkas parūpindavo jam maisto, geriamojo vandens, kuro ir kitų būtiniausių reikmenų.

Šis plūduriuojantis bučius, vadinamas rompongu, buvo nuleidęs inkarą ant ilgo lyno, tačiau dėl stipraus vėjo lynas neatlaikė, ir plaustas pradėjo dreifuoti, pranešė vietos žiniasklaida.

Indonezijoje rompongais žvejojama gana dažnai, tačiau žmonės juose retai kada paliekami.

Kaip pranešė vietos laikraščiai, rompongo savininkui iš viso priklausė 50 tokių plaustų aplinkiniuose vandenyse.

„Jo viršininkas pranešė vyrui, kad jis dingo“, – pasakojo jaunuolio motina Net Kahiking naujienų agentūrai AFP Sulavesyje.

„Taigi, mes pasidavėm Dievo valiai, bet nesiliovėme meldęsi“, – kalbėjo ji.

Paauglys, kuris maisto turėjo tik kelioms dienoms, išgyveno gaudydamas žuvį, laikraščiui „The Jakarta Post“ pasakojo jaunuolio sugrąžinimu namo pasirūpinęs Indonezijos generalinis konsulas Osakoje Mirza Nurhidayatas (Mirza Nurhidajatas).

„Kai jam pasibaigė maisto gaminimui skirtos dujos, jis pradėjo deginti medines rompongo dalis ir taip gaminosi maistą, – tęsė konsulas. – Jis gėrė siurbdamas vandenį iš jūros vandenyje sušlapintų drabužių.“

Pro dreifuojantį nusilpusį A. N. Aidilangą praplaukė maždaug 10 laivų, kol galiausiai rugpjūčio 31 dieną netoli Guamo jaunuolį pastebėjo su Panamos vėliava plaukiojantis laivas, parplukdęs jį į Japoniją.

„Mane pribloškė, kai jo viršininkas mums tai pranešė, – džiaugėsi A. N. Adilango motina. – Buvau labai laiminga.“

A. N. Adilangas yra jauniausias iš keturių vaikų šeimoje. Nepaisant patirtų išgyvenimų, rugsėjo 8 dieną jis buvo sveikas sugrąžintas namo.

„Dabar jis sugrįžo namo, ir rugsėjo 30 dieną mes švęsime jo 19-ąjį gimtadienį“, – pasakojo motina.

Feisbuke kauniečiai pasidalijo įrašu: „Kas pametėt plaustą? Atplaukė Nerimi nuo Jonavos ir sustojo prie santakos, tuščias, be žmonių“.

Keli kauniečiai tikino, kad plaustas kurį laiką buvo prišvartuotas ir po Kleboniškio tiltu. Užfiksuotose nuotraukose matyti, kad plaustas ne gamyklinis, o darytas rankomis. Plauste yra kelios sėdynės, statelis ir stogelis nuo saulės.

Toks įrašas sulaukė itin didelio internautų dėmesio. Kauniečiai pradėjo gausiai dalytis nuotraukomis ir ieškoti plausto savininkų. Upe iki santakos atplaukusio plausto įrašas sulaukė ir humoristinių komentarų. Internautai juokavo, jog tai vandens „CityBee“ transporto priemonė, kurios šūkis gali būti „Imi ir plauki“. Kiti svarstė, kad savininkai galbūt plaukiojo upe, bet pritrūko gėrimų ir kol išlipo į krante esančią parduotuvę, plaustas atsirišo ir pasileido žemyn upe.

„Pabėgėliai prisišvartavo“, – juokavo Žydrūnė.

„Jei kas norit prasiplaukti iki Kuršų marių, galite drąsiai šokti, yra du foteliai, stalas iš dviejų spintelių, rimtas stogas. Bus nemokama kelionė į pajūrį, kaip tik savaitgalis“, – komentavo kitas internautas Marius.

„Valstybės parama… Renkama grupė nemokamai emigruoti“, – ironizavo Inga.

Feisbuko vartotojai tikino, kad jei plaustas atplauktų iki Kulautuvos, vietos gyventojai tikrai jį saugiai pririštų. Kiti juokais siūlė įrašo autoriui pradėti nuomos verslą.

Plaustas ties Nemuno ir Neries santaka buvo pastebėtas maždaug apie pietus.

Vienas prekinis laivas ketvirtadienį paėmė 14 žmonių, kurie mėgino dviem plaustais atkartoti garsiojo plausto „Kon-Tiki“, pranešė Čilė.

Visi 14 įgulos narių, dalyvavusių ekspedicijoje „Kon-Tiki 2“, jaučiasi gerai, nors yra pavargę po to, kai 114 dienų išbuvo Ramiajame vandenyne, sakė Čilės vyriausybės jūrų laivybos saugumo agentūros direktorius Mario Montejo (Marijus Montechas).

Čilės karinės jūrų pajėgos nukreipė į tą vandenyno rajoną vieną prekinį laivą ir pasiuntė jūrinės žvalgybos lėktuvą P-3, kad jis nustatytų tikslią vietą, kurioje plaukė tie plaustai.

Kaip ir per garsiojo norvegų keliautojo Thoro Heyerdahlo (Turo Hejerdalo) 1947 metais organizuota „Kon-Tiki“ ekspedicija, „Kon-Tiki 2“ turėjo pademonstruoti, kad Pietų Amerikos ikikolumbinių civilizacijų žmonės turėjo priemonių pasiekti Polinezijos salas Ramiajame vandenyne.

Tie du plaustai išplaukė iš Peru uosto Kaljao lapkričio 7 dieną, o po 43 dienų atplaukė į Velykų salą.

Tačiau išplaukę iš Velykų salos sausio 6-ąją, kad sugrįžtų į Peru, plaustai buvo nunešti toli į pietus ir atsidūrė už maždaug 995 jūrmylių (1843 km) į vakarus nuo Puerto Monto ir už 745 jūrmylių (1380 km) į pietus nuo Santjago.

Galiausiai įgula trečiadienį paprašė pagalbos.

„Plaustai pradėjo irti, todėl juose likti tapo pavojinga“, – sakė M.Montejo, pridūręs, kad įgulos nariai turėtų atsargų būtų pakakę dar 30 dienų.

Ekspedicijos lyderis Torgeiras Higraffas (Torjeiras Higrafas) paskelbė „Kon-Tiki2“ tinklalapyje, kad jis nusprendė užbaigti ekspediciją ir kad įgula pasiruošę palikti plaustus.

„Supratome, kad pasiekti Pietų Ameriką truks per ilgai, todėl nusprendėme evakuotis, kad užtikrintume visų saugumą“, – tinklalapyje cituojamas jo pranešimas.

„Įprastais metais jau būtume pasiekę Pietų Ameriką. Tačiau dabar tebesame už 900 jūrmylių nuo sausumos, o visos orų prognozės nežada nieko gera. Įgula sveika ir pakiliai nusiteikusi; tai nėra avarinė padėtis“, – aiškino jis.

Plaustų įgulas sudaro Norvegijos, Peru, Švedijos, Meksikos, Naujosios Zelandijos, ir Rusijos piliečiai.

70 km per dvi dienas. Tokį tikslą turėjo septyniolikos žmonių komanda, šeštadienį savo gamybos plaustu išplaukusi Nemunu iš Santakos parko.

Pasiekė pilį

6 m ilgio ir tiek pat pločio iš plastikinių talpyklų ir faneros lakštų pagaminta konstrukcija, sutvirtinta tik jūrinėmis virvėmis, sekmadienį pasiekė Panemunės pilį, o ja plaukę upeiviai – jaunieji Kauno architektai – sėkmingai išsilaipino krante.

Visą savaitę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto architektūros studentai ir dėstytojai intensyvioje kūrybinėje stovykloje "1:1" ieškojo būsimos transporto priemonės konstrukcinių, estetinių ir dizaino sprendimų.

"Kaunas yra įsikūręs ypatingoje vietoje – upių santakoje, tad kurdami plaustą domėjomės ir miesto istorija, kai žmonės gyveno prie pat vandens, – pasakojo vienas stovyklos organizatorių architektas Mykolas Svirskis. – Pabandėme tą tradiciją atgaivinti ir paskatinti žmones keltis gyventi arčiau upės, statyti čia namus, daryti tokias daugiafunkces plaukiojančias platformas."

Sulaukė aibės patarimų

Plausto gamybai panaudotos talpyklos – taip pat bandymas atkurti to meto žmonių buitį. Anot M.Svirskio, XVI a. tokios talpyklos, pagamintos iš karvės odos, buvo naudojamos kaip šaldytuvai – panardinus į vandenį jose buvo laikoma mėsa, varškė ir kiti greitai gendantys produktai.

Pasak organizatorių, per savaitę dirbtuvėse apsilankė daugybė įvairiausių žmonių, kurie noriai dalijo patarimus. Studentai išklausė ne tik gerai žinomų Lietuvos architektų Lino Tuleikio, Rimvydo Jurgio Palio, Audrio Karaliaus idėjų – savo patirtimi pasidalijo ir kelionių upėmis žinovas Julius Markevičius. Prieš dvejus metus savadarbiu laivu iš faneros jis įveikė 2400 km nuo Baltarusijos iki Belgijos.

"Per visą procesą sulaukėme labai daug patarimų, tačiau jeigu būtume visais jais pasinaudoję, turbūt jau būtume nuskridę į Mėnulį", – juokėsi renginio organizatorius architektas Tomas Kuleša.

Anot jo, dirbtuvių tikslas nebuvo sukurti labai praktišką daiktą, o kažką unikalaus, bet turinčio savo funkciją: "Iš tiesų šio projekto esmė – architektui pačiam dalyvauti visame gamybos procese nuo daikto brėžinio iki realaus jo panaudojimo. Kas yra ta juoda linija ant popieriaus? Tik kai pats jau rankose laikai lentą, supranti, kad kažkas galbūt ne taip, kaip buvo sugalvota brėžinyje."

Pasak T.Kulešos, šįkart brėžinys neklydo, ir klaidų nebuvo padaryta. Dar prieš išplaukdamas jis juokavo: jei plaustas nenuskęs, idėją nupirks IKEA: "Tai yra labai lengvai surenkamas daiktas. Mama, viena ranka maišydama košę vaikui, gali jį laisvai surinkti. Juolab kad jis pagamintas iš ekologiškų medžiagų. Išskyrus plastiką, kuris, tikėkimės, taip pat bus perdirbtas į kokias nors taikias priemones."

Taps tradicija?

Organizatoriai tikisi, kad praktinė kūrybinė stovykla vyks ir kitais metais, galbūt net bus įtraukta į studijų programą.

"Paprastai akademijoje studijuojantis architektas turi suprojektuoti kokį nors didesnį objektą ir daro mažą jo maketą. Tad stovyklos pavadinimas "1:1" reiškia, kad tu objektą suprojektuoji ir realizuoji jį tokį, koks realiai turi būti. Kitaip tariant, savo rankomis padarai realų maketą, kuris veikia. Tad studentas galėtų rudenį parengti projektą, o per vasaros praktiką jį realizuoti", – anot M.Svirskio, tai yra "1:1" siekiamybė.

Šeštadienio pusiaudienį Kauno Santakos parke, Nemuno pakrantėje, prisišvartavo neįprastas objektas. Šešių metrų ilgio ir tiek pat pločio didžiulis plaustas – tai jaunųjų Kauno architektų transporto priemonė, su kuria jie planuoja nuplaukti iki Panemunės pilies.

70 kilometrų per dvi dienas. Tokį tikslą turi dvidešimties žmonių komanda, prie plausto  projektavimo ir gamybos dirbusi visą savaitę.

Iš plastikinių talpų ir faneros lakštų pagaminta konstrukcija sutvirtina jūrinėmis virvėmis, nenaudojant nei varžtų, nei vinių. Plausto konstrukciniai, estetiniai bei dizaino sprendimai buvo priimti intensyvių dirbtuvių metu – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto architektų suorganizuotoje praktinėje kūrybinėje stovykloje „1:1“ .

Brandindami savo idėją studentai ir dėstytojai išklausė žymių Lietuvos architektų Lino Tuleikio, Rimvydo Jurgio Palio, Audrio Karaliaus paskaitas, savo patirtimi pasidalino kelionių upėmis žinovas Julius Markevičius.

Anot organizatorių, stovyklos metu jaunieji architektai gavo progą ne tik suprojektuoti architektūrinį objektą, bet ir patys jį realizuoti bei išbandyti.

Pats objektas taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Taip architektai norėjo atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į neišnaudojamą Nemuno potencialą. Pasak jų, nuo seno upės ritmu gyvenęs Kaunas dabar yra labai nutolęs nuo jos, tad jie kviečia sugrįžti ir vėl kurtis pakrantėse.

Pirmadienį Neries upe plaukė fortepijonas, kuriuo grojo Petras Geniušas. Vienas žymiausių Lietuvos pianistų atliko K. Čiurlionio kūrinius.

Ši akcija – ženklas, kad į sostinę, 3-ąjį Piano.lt vasaros festivalį atvyksta pasaulinės klasikinės muzikos pažibos: balalaikos genijus Aleksejus Archipovskis (Rusija), multiinstrumentininkė virtuozė Marija Pomianowska (Lenkija), Liepojos simfoninis gintarinio garso orkestras (Latvija), „Atom String Quartet“ (LENKIJA) ir kiti.

„Juk gyvenimas pernelyg trumpas, kad klausytumėme prastos, nekokybiškos muzikos. Mūsų festivalyje – geriausi atlikėjai, puikiausi muzikos kūriniai“, – didžiuojasi Aleksandras Šimelis, Piano.lt vasaros festivalio meno vadovas.

Festivalis visada žavėjo savo įvairiapusiškumu, jame puikiai dera gera klasika ir svingas, liaudies melodijos ir džiazo virtuozų improvizacijos.

„Šių metų festivalį drąsiai vadinu žvaigždžių festivaliu. Juk atvyksta garsiausi solistai, pasaulinį pripažinimą pelnę kolektyvai. O tarp jų – mūsų talentingasis jaunimas. Jiems festivalis – vertinga patirtis, tarsi startinė pozicija išplaukiant į plačiuosius tarptautinius vandenis,“ – sako A. Šimelis.

Šešiuose vasaros vakaruose bus pristatyti talentingiausi pasaulio atlikėjai.

Festivalio atidarymo koncerte gros pirmasis Baltijos šalyse filharmonijos orkestras – Liepojos simfoninis gintarinio garso orkestras.

Antrasis festivalio koncertas pasitiks visus stereotipus griaunančią Maria Pomianovska. Ji kartu su ansambliu gros egzotiškų šalių tradiciniais instrumentais tai, ko, regis, mažiausiai galima tikėtis – F. Chopiną.

Vėliau išgirsime vieną išskirtiniausių pasaulio kolektyvų – pirmasis ir vienintelis stygininkų ansamblis Lenkijoje, griežiantis džiazą.

Ketvirtame vakare nugara šiurpuliukai bėgios nuo neprilygstamo balalaikos genijaus Aleksejaus Archipovskio garsų.

Rugpjūčio pabaigoje į sceną žengs judesys, ritmas ir veržlumas. Šįkart atsiskleis netikėtos muzikų ir jų instrumentų galimybės, pirmąkart festivalyje dalyvaus teatro kolektyvas. Dirigentas Mindaugas Piečaitis kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir kitais, parodys projektą „Body Percussion“.

Festivalio pabaigoje skambės vienas svarbiausių J. Haydno vokalinių-instrumentinių kūrinių „Metų laikai“. Kūrinį atliks Akademinis Baltarusijos teleradijo kompanijos choras bei kamerinis orkestras „Amo Deus“. Tai bus vienintelis šio orkestro pasirodymas šiais metais Lietuvoje.

Į Piano.lt vasaros festivalį kviesiantis fortepijono koncertas startuos nuo Valakampių tilto ir skleisdamas muziką lėtai plauks prie Mindaugo tilto (12 val.), toliau jo maršrutas tęsis link Baltojo tilto.