Įrašas buvo prieinamas

Iki 2022-ųjų pradžios likus kelioms minutėms, žiūrovai, įsijungę Lietuvoje veikiantį Pirmąjį Baltijos kanalą, tikėjosi išgirsti Prezidento G.Nausėdos šventinį sveikinimą, nes taip buvo skelbta televizijos programoje.

Tačiau nustatytu laiku jie trumpam išvydo plazdančią lietuvišką trispalvę, paskui – pradžioje ramią, vėliau audringą Baltijos jūrą bei Lietuvos vaizdus – apsnigtus miškus ir kaimus. Prezidento žiūrovai taip ir nepamatė.

Po kelių minučių kanalas vėl tęsė savo šventinę programą.

Valstybės vadovo naujametis sveikinimas buvo išplatintas ir visoms žiniasklaidos priemonėms buvo sudarytos sąlygos tą įrašą gauti.

"Kas atsitiko? Kodėl netransliavo G.Nausėdos kalbos? Juk anksčiau per šį kanalą prieš pat Naujuosius sveikinimo žodį tardavo ir prezidentas Valdas Adamkus, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiek pamenu, pernai kalbėjo ir G.Nausėda", – prisiminė TV žiūrovė.

Prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis patikino, jog valstybės vadovo naujametis sveikinimas buvo išplatintas ir visoms žiniasklaidos priemonėms buvo sudarytos sąlygos tą įrašą gauti.

"Prezidento sveikinimas Naujųjų metų proga buvo platinamas per prezidentūros serverį. Visi TV kanalai, taip pat ir jūsų minimasis, ir kitos žiniasklaidos priemonės galėjo jį pasiekti", – patvirtino R.Jasiulionis.

Kodėl Pirmojo Baltijos kanalo atstovai to nepadarė, esą nežinoma.

Gitanas Nausėda. L. Balandžio / BNS nuotr.

Sveikinimo transliuoti neleido?

Televizija turėjo savo versiją dėl taip ir netransliuoto G.Nausėdos šventinio sveikinimo.

"Mūsų kanalams neleido transliuoti, mes prašėme, mums neleido. Pirmą kartą neleido per tuos visus metus", – paaiškino neprisistačiusi TV atstovė.

Paprašius patikslinti, kas neleido paviešinti Prezidento kalbos, kiek vėliau buvo pateikta dar viena versija.

"Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, medžiaga buvo gauta labai vėlai ir dėl techninių galimybių mes jau nebegalėjome jos paskelbti, nebespėjome", – patikslino Pirmojo Baltijos kanalo buhalterė Kristina Stabinienė.

Baltijos valstybių erdvėje, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, Pirmasis Baltijos kanalas veikia nuo 2002-ųjų.

Mūsų kanalams neleido transliuoti, mes prašėme, mums neleido. Pirmą kartą neleido per tuos visus metus.

Jis buvo sukurtas pasinaudojus didžiausio Rusijos televizijos kanalo "Pirmasis kanalas" baze, siekiant įsitvirtinti Baltijos šalių žiniasklaidos rinkoje.

Teigiama, kad Baltijos šalyse šį kanalą žiūri 4 mln. žiūrovų.

Nekalbėjo ir Latvijos vadovas

Iki šiol kanalas laikėsi strategijos kasmet prieš Naujuosius transliuoti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių prezidentų sveikinimo kalbas.

2003 m. Naujųjų išvakarėse kanalas suteikė eterį nušalintam prezidentui Rolandui Paksui, kai jo kalbos netransliavo nacionalinė Lietuvos televizija.

Šiuo kanalu šįkart prieš Naujuosius nebuvo transliuota ir Latvijos vadovo Egilio Levito šventinė kalba, nes Latvijos nacionalinė elektroninių žiniasklaidos priemonių taryba nuo 2021 m. spalio 26 d. anuliavo transliavimo licenciją, išduotą televizijai "Pirmasis Baltijos kanalas Latvija".

Sprendimas priimtas dėl per metus paaiškėjusių trijų įstatymo pažeidimų.

„Šie metai mums daugeliu atžvilgių kitokie. Pandemija atnešė sunkių išbandymų ir skaudžių netekčių, užvėrė valstybių sienas ir uždarė kelius, neleido rengti masinių renginių ir paliko mus ištroškusius šilto betarpiško bendravimo. Tačiau aš tikiu, kad mes ištversime, kaip ištvėrė tie, kurie prieš 103 metus, nepaisydami nieko, iš kruvinų karų ir pavojingų epidemijų sumaišties iškėlė nepriklausomos valstybės idėją“, – trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje kalbėjo prezidentas.

„Šiandien galime semtis stiprybės iš tų žmonių, kurie kūrė Lietuvą ir ją narsiai gynė, kurie skiepijo Tėvynės meilę savo vaikams ir taip sudarė sąlygas naujam – Kovo 11-osios – atgimimui“, – sakė jis.

G. Nausėda pabrėžė, kad nors šiuo metu taip pat nėra lengva, kaip ir nebuvo lengva prieš šimtmetį ir ragino žmones nepasiduoti nuovargiui, kai lengva susipriešinti.

„Atrodytų, paprasta, bet kartais taip sunkiai atrandama tiesa – pirmyn žengiame tiek, kiek siekia mūsų ryžtas veikti išvien. Ir šiandien, kai turime žengti svarbiausius žingsnius, ta kantrybė, pasiaukojimas ir vienybė mums reikalinga dar labiau nei bet kada anksčiau“, – sakė prezidentas.

1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.

1862 m. balandžio 6–7 d. Tenesio valstijos pietvakariuose vykusios kautynės atskleidė pramonės perversmo įtaką karybai. Nors kovos truko vos dvi dienas, abi kariaujančios pusės prarado po daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių.

Už atsiskyrimą nuo JAV ir vergovės išsaugojimą kovojančių pietiečių resursai buvo riboti, tačiau jie turėjo itin gerus vadus, gebančius produktyviai panaudoti nedidelius išteklius. Antai Robertas Edwardas Lee (1807–1870) neretai yra pristatomas vienu gabiausių taktikos talentų, kada nors vaikščiojusių šioje žemėje.

Teigiama, kad jam neprilygo joks priešingų tikslų siekiantis kolega iš Šiaurės ir tik dėl R.E.Lee priimtų sprendimų konfederacijai pavyko išvengti ankstyvo sunaikinimo 1862 m. vasarą. Šiauriečių generolai, net ir baigę tą pačią Vest Pointo ugdymo įstaigą kartu su R. E. Lee, talentais nepasižymėjo. Jie leisdavo sau pridaryti žioplų klaidų ir pražudyti žmones, tačiau net ir po paikiausių katastrofų Šiaurė greitai atgaudavo jėgas.

Sparčiai besivystanti pramonė sudarė sąlygas kariaujančios armijos poreikių patenkinimui, o intensyvi imigracija iš Senojo žemyno užtikrino, kad į skerdyklą visada bus patiekiama šviežios mėsos. Esant tokiai situacijai, kautynės dažniausiai baigdavosi lygiosiomis, tad viskas, ką galėjo padaryti pietiečiai – suduoti skaudžius ir netikėtus smūgius, kurie demoralizuotų šiauriečių armiją ir visuomenę, paskatintų pacifistines nuotaikas ir užtikrintų užsienio valstybių diplomatinę paramą.

1862 m. rudenį R.E.Lee pajėgos perėjo Potomako upę ir įžengė į Merilandą, o rugsėjo 17 d. jo vadovaujami pietiečiai ir kontroversiškai vertinamo George‘o Brintono McClellano (1826–1885) vedami šiauriečiai gavo progą išmėginti savo jėgas. Dar tų pačių metų vasarą G. B. McClellanas bandė greitai užbaigti karą šiauriečių pergale. Jo žmonėms netgi pavyko pasiekti konfederatų sostinę Ričmondą, tačiau galiausiai visas šiauriečių planas patyrė fiasko.

1862 m. rugsėjo 17 d. G. B. McClellanas taip pat pridarė žioplų klaidų ir praleido idealią progą sunaikinti R. E. Lee armiją, tačiau pietiečių darbo rezultatai irgi nepriminė pergalės. Abi kovojusios pusės vėl prarado po dešimt tūkstančių gyvybių.

To paties mėnesio 22-ąją dieną JAV prezidentu tapusio savamokslio krautuvininko Abrahamo Lincolno (1809–1865) administracija paskelbė apie įstatymo, išlaisvinančio konfederatų teritorijoje gyvenančius juodaodžius vergus, išleidimą. Naujasis įstatymas ne tik suteikė simbolinį šansą vergovės prislėgtiems juodaodžiams, bet ir pademonstravo administracijos siekį sukurti visas Jungtines Valstijas kontroliuojančią federalinę valdžią.

1862 m. lapkričio 5 d. A. Lincolnas atleido G. B. MaClellaną ir vietoje jo Potomako armijos vadu paskyrė Ambrose‘ą Everettą Burnside‘ą (1824–1881), kurio galvos plaukai, ūsai ir žandenos buvo suaugę į vieną ekscentrišką darinį.

1862 m. gruodžio 11–15 d. A. E. Burnside‘o vadovaujami šiauriečiai patyrė nesėkmę prie Frederiksburgo (Virdžinija), tad 1863 m. sausio 26 d. A. Lincolnas jį taip pat atleido. Sakoma, kad A. E. Burnside‘ą pakeitęs Josephas Hookeris (1814–1879) smarkiai pakėlė kritusią karių moralinę dvasią, tačiau pasiekti reikšmingesnių rezultatų jam taip pat nepavyko. 1863 m. balandžio 30 – gegužės 6 d. jis padovanojo R. E. Lee vadovaujamiems pietiečiams dar vieną pergalę.

1863 m. birželio 28 d. J. Hookerį pakeitė George‘as Gordonas Meade‘as (1815–1872), o pergalės apsvaiginti konfederatai nusprendė dar kartą įsiskverbti į šiauriečių teritoriją. Manoma, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (ir gal net viso pasaulio) ateitis buvo nulemta 1863 m. liepos 1–3 d. netoli svarbaus komunikacijos mazgo – Getisbergo miestelio (Pensilvanija).

Nors pirmąją kautynių dieną konfederatus lydėjo sėkmė, šiauriečiams pavyko sudaryti žvejybos kabliuką primenančią gynybinę liniją. "Kabliuko" logistiniai pranašumai atsiskleidė jau antrą dieną, kai R.E.Lee pajėgos pradėjo itin intensyvų šiauriečių pozicijų puolimą. Liepos 4-ąją grumtynės jau buvo pasibaigusios, o R. E. Lee su savo žmonėmis vėl grįžo į Virdžiniją nieko nepešę. Čia juos veikiausiai pasitiko dar viena skaudi žinia.

Misisipės valstijoje esanti konfederatų Viksbergo tvirtovė pasidavė Hiramo Ulysses‘o Granto (1822–1885) vadovaujamoms pajėgoms. Tai reiškė, kad šiauriečiai ne tik galutinai ir negrįžtamai izoliavo Pietus nuo likusio pasaulio, bet ir, perimdami Misisipės upės kontrolę, perplėšė Konfederacijos žemes į dvi dalis.

Manoma, kad pasibaigus Gertisbergo kautynėms vietiniai gyventojai pasiūlė valstijos valdžiai nupirkti dalį mūšio lauko, kad jame būtų įrengtos kapinės žuvusiems kariams. 1863 m. lapkričio 19 d. pagerbti šio projekto atvyko pats prezidentas.

"Pasaulis vargu pastebės ar prisimins, ką mes čia kalbame, bet niekada nepamirš, ką jie padarė. Ir todėl mums, gyviesiems, dera atsidėti tam nebaigtam darbui, kurį čia kovojusieji taip kilniai dirbo. Ir todėl mums, čia susirinkusiems, dera atsidėti ir iškilusiai didžiai užduočiai – dar uoliau tęsti tai, kam šie šlovingi žuvusieji liko ištikimi iki galo; ir būti tvirtai įsitikinusiems, kad šie kariai žuvo ne veltui, o ši nacija, Dievo padedama, sulauks užgimstančios naujos laisvės, ir liaudies vyriausybė, sukurta liaudžiai pačios liaudies, neišnyks šioje žemėje", – susirinkusiems į kapinių atidarymą pasakė valstybės vadovu tapęs savamokslis krautuvininkas.

„Tenka pripažinti, kad dėmesio ekonominiams procesams buvo santykinai nedaug“, – BNS sakė Ž. Mauricas.

„Labiau akcentuoti būtent žingsniai, kurie ilgainiui galėtų transformuoti Lietuvos ekonomiką – paskutinėje pranešimo dalyje apie 750 mlrd. atsigavimo fondą, buvo akcentuota, kad tai yra galimybė pakeisti Lietuvą“, – sakė ekonomistas.

Anot jo, krizės metu prezidento pateikti siūlymai – išmokos vaikams, neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) kėlimas ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mažinimas – buvo pagrįsti trumpai.

Ž. Maurico nuomone, kol kas sunku vertinti, ar G. Nausėda ekonominiams klausimams skiria daugiau dėmesio nei jo pirmtakė Dalia Grybauskaitė, tačiau jis pažymi, kad lūkesčiai G. Nausėdai buvo kiek didesni.

„Be abejo, kol kas sunku dar vertinti, nes tai tik pirmi metai, bet sakyčiau, kad lūkestis buvo šiek tiek didesnis. Būtent pranešimas tai dalinai pagrindžia, nes akcentai buvo dedami ne kalbant apie ekonomiką, o kalbant apie teisingumą, klimato kaitą, ir netgi (kalbos – BNS) pradžioje ir pabaigoje buvo žodžiai „teisinga, žalia ir inovatyvi gerovės valstybė“, – sakė Ž. Mauricas.

„Inovatyvumas buvo nukeltas į trečią vietą ir tai galima interpretuoti kaip šiokį tokį atsitraukimą nuo ekonominių klausimų, – pridūrė jis.

Nepaisant to, „Luminor“ ekonomistas akcentavo, kad prezidentu tapus G. Nausėdai, verslo ir prezidentūros santykis pagerėjo.

„Aš tikrai matyčiau, kad situacija yra atšilusi ir dialogo yra daugiau. Bandoma įsiklausyti į įvairių visuomenės grupės pasiūlymus, idėjas (...) Bet, aišku, ir pats prezidentas akcentavo, kad neretai ne visi verslo atstovai ir įmonės galbūt elgiasi ne taip, kokią gerovės Lietuvą mes norime kurti“, – sakė Ž. Mauricas.

Pareigą prezidentui Seime skaityti metinį pranešimą numato Konstitucija. Metiniame pranešime apžvelgiama padėtis šalyje, Lietuvos vidaus ir užsienio politika.

A. Izgorodinas: per mažai įvertinta ekonomikos padėtis

„SME Finance“ ekonomistui Aleksandrui Izgorodinui prezidento Gitano Nausėdos pirmajame metiniame pranešime pritrūko platesnio ekonominės situacijos įvertinimo.

„Buvo šiek tiek per mažai paliestas ekonomikos aspektas, įvertinimas. Tai buvo palanki proga tai padaryti. Ką mes matome iš ekonominių rodiklių, pastarąsias kelias savaites Lietuvos ekonomika stabilizuojasi. Geriausias indikatorius yra darbo rinka, pradėjo didėti laisvų darbo vietų skaičius ir nedarbo lygis stabilizavosi.

Tai būtų gera proga pasiųsti visuomenei ir vartotojams signalą, kad turime krizę, bet Lietuvos ekonomika pasiekė dugną, nuo jo atsispiria ir prasideda ekonomikos atsigavimą. To nebuvo akcentuota“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.

Su prezidento teiginiais, kad ekonomikos skatinimo priemonių planas įstrigo, ekonomistas sutinka iš dalies.

„Ir sutinku, ir nesutinku su tuo, kas buvo pasakyta. Kalboje buvo paminėtas labiau neigiamas aspektas, kad Lietuvoje stringa ekonomikos skatinimo priemonių įgyvendinimas. Visų pirma, turime ekonomikos skatinimo planą, kurio neturėjome per pasaulio finansų krizę, tai gerai. Skatinimo priemonės diversifikuotos, jos yra geros. Faktas, kad nedarbo lygis Lietuvoje labai stipriai neišaugo per šią krizę, prie to labai stipriai prisidėjo ir skatinimo priemonės“, – teigė A. Izgorodinas.

„Jeigu yra tam tikras vėlavimas, tam yra kelios priežastys. Buvo neeilinė krizė, kuriai reikėjo greitai pasiruošti. Visų antra, Lietuvoje, kiek žinau, ekonomikos skatinimo priemonių įgyvendinimas strigo savo pradinėje stadijoje, nes reikėjo susiderinti tas skatinimo priemones su Europos Komisija“, – pridūrė jis.