Kalbinti žmonės nesuvokia, kam reikia bendrojo lavinimo mokyklose auginti sportininkus profesionalus, kai mokslo žinios yra pagrindas.

„Vėl kokį nors projektą sugalvojo ministerija, kaip kitaip galima paaiškinti“, – teigė Vytauto Žemkalnio gimnazijos direktorius Artūras Totilas. 

Projektai dėl projektų gimnazijose, esą ir taip išderino ugdymą. 

„Jau turime įtraukųjį ugdymą, turime meninį ugdymą, kada mokiniai mokosi pagal tam tikrą programą. Negalima sujaukti visko. Jau dabar gyvename tokioje situacijoje, kad viskas sujaukta“, – kalbėjo A. Totilas. 

Ne kratinį, o progresą gimnazijose su profesionaliu sportu mato Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.  

„Šita priemonė skirta paskatinti sportinės pamainos ugdymą ne tik trijose šiuo metu veikiančiose Lietuvos sporto gimnazijose, kurios yra Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje“, – aiškino Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Aistė Zedelytė- Kaminskė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Bendrojo lavinimo mokyklos direktorius neturi supratimo, kaip ir kur įkišti profesionalųjį sportą. Esą trijų fizinio lavinimo pamokų per savaitę užtenka, o kas nori sportuoti, tam yra popamokinė veikla, būreliai. 

„Egzaminai, tarpiniai patikrinimai ir t. t. Viskas sujaukta ir nėra atsakomybės. Atsakomybė krenta tik mokyklai, daugiau niekam“, – piktinosi vyras. 

Ministerija kalba abstrakčiai, bet raminančiai, esą mokyklos neliks vienos – joms padės. 

„Mokykla turėtų užtikrinti atitinkamą pamokų tvarkaraštį, turėtų turėti infrastruktūrą. Sutelktomis jėgomis galėtų veikti ir telkti, pavyzdžiui, komandinę sporto šaką į vieną klasę“, – akcentavo viceministrė. 

Specializuota sporto gimnazija Panevėžyje ministerijos užmojus irgi kritikuoja. Nesupranta, kam reikia tariamų sporto mokyklos dublių visose gimnazijose. Sporto rezultatai, esą iš anksto pasmerkti. 

„Šitos mokyklos slenksčius intensyviai trynė ir vaikščiojo Arvydas Sabonis, ir Šarūnas Marčiulionis ir Virgilijus Alekna – mūsų šventa trijulė“, – teigė Raimundo Sargūno sporto gimnazijos direktorė Asta Sakalauskienė. 

Čia mokėsi daug ir kitų aukščiausio lygio sportininkų. Rezultatai auginami nuo aštuntos klasės. Į atrankas ateina tik rinktiniai ir profesionaliam sportui pasirengę mokiniai. 

„30 proc. ugdymo turi būti nukreipta į sportinį ugdymą, o visa kita – pagrindinio mokslo žinios. Po trijų pamokų mokiniai turi rytines treniruotes, tada po treniruočių grįžta, pavalgo ir vėl keliauja į pamokų dalį. Ir tik po pagrindinių mokslo žinių turi vakarines treniruotes. Tai realiai mūsų mokiniai turi po dvi rimtas treniruotes per dieną“, – pasakojo A. Sakalauskienė.

Direktorės atsakymas vienareikšmiškai neigiamas. Tad kam reikalinga ne sporto gimnazijoje auginti sportininkus, sako žinanti tik ministerija. Ji siūlo finansuoti sporto populiarinimą, atskiras klases sportininkams. Vyriausybei teikia įstatymo pataisas, pagal kurias federacijos finansavimą gautų ir už sporto klases. Skelbiama, kad pokyčiai įsigaliotų nuo 2025-ųjų. 

Sėkmę užkoduoja ištakos ir dabartis

Pernai pats minėjęs savo darbo „Volfas Engelman“ dešimtmetį, M. Horbačauskas šiandien pasitinka garbingą bravoro veiklos jubiliejų. Todėl bendrovės vadovas šypsosi – ilgametė karjera įmonėje leido stebėti, kaip gėrimų darykla keitėsi, augo ir kuo ji tapo šiuo metu.

„170 metų žmogus negali išgyventi, o toks veiklos jubiliejaus pasiekiamas tik retam verslui. Lietuvoje esame seniausiai nepertraukiamai veikianti pramonės įmonė, rikiuojamės ir greta brandžių pasaulinių prekių ženklų. O per šią ilgametę bravoro istoriją buvo visko: nuožmių išbandymų, karų ir juos lydėjusių gaisrų, valdžių pasikeitimų. Tačiau darykla išliko iki pat šios dienos ir sėkmingai veikia toliau. Bravoro ilgametę veiklą tyrę istorikai stebisi, kad bendrovė, nepaisydama visų ją lydėjusių finansinių bei kitų iššūkių, visada sugebėdavo atsitiesti. Tai – mūsų stiprybė“, – sakė M. Horbačauskas.

Bravoro įkūrimas siejamas su Rafailu Volfu, jo sūnumi Iseru Beru Volfu, Ferdinandu Engelmanu ir Abeliu Soloveičiku.

Šis finansinis verslo atsparumas, pridūrė jis, nuolat lėmė bravoro augimą ir plėtrą. O tokia bendrovės evoliucija, mano M. Horbačauskas, buvo užkoduota tradicijose ir daryklos įkūrėjų asmenybėse.

„Bravoro įkūrimas siejamas su Rafailu Volfu, jo sūnumi Iseru Beru Volfu, Ferdinandu Engelmanu ir Abeliu Soloveičiku. Tai – iškilios, labai verslios, visuomeniškai, kultūriškai ir politiškai aktyvios asmenybės. Jos formavo Lietuvos pramonę, prekybą, plėtojo verslą nepaisydamos sudėtingų istorinių aplinkybių. Šie žmonės dalyvavo politikoje, taip pat rėmė šalies kultūrą, sportą. Toks svarbus jų indėlis yra ir veiklos kelrodis mums. Todėl tęsiame šias tradicijas, toliau puoselėjame vertybes ir tai galime pavadinti savo sėkmės bei ilgaamžiškumo paslaptimi“, – kalbėjo M. Horbačauskas.

„Volfas Engelman“ nuotr.

Tačiau, anot jo, ne tik minėti veiksniai šiandien formavo bravoro identitetą ir charakterį. Prie šių sudedamųjų dalių M. Horbačauskas pridėjo ir tai, be ko alaus darykla nebūtų sulaukusi 170-ojo jubiliejaus.

„Esame atviras ir aktyvus bendruomenės narys. Labai daug dėmesio skiriame Kaunui, jo žmonėms, kultūrai, pilietiškumui, visos šalies gyventojams. Tačiau labiausiai didžiuojuosi mūsų komanda – profesionaliais ir savo darbą mylinčiais darbuotojais. Kai jie atiduoda visą širdį tam, ką daro, užplūsta įkvėpimas nuversti kalnus“, – pabrėžė bravoro vadovas.

Tapo istorijos liudininkais

Paklaustas, kokie didžiausi darbai nuveikti per šiuolaikinį alaus daryklos istorijos tarpsnį, M. Horbačauskas tikina – atskaitos taškų yra ne vienas. Pašnekovo teigimu, didelę paspirtį bravoro veiklai davė įmonės prisijungimas prie ją valdančios Suomijos bendrovės „Olvi“ grupės.

„Volfas Engelman“ nuotr.

Alaus darykla tuomet kryptingai ėmėsi įgyvendinti prioritetinę tvarumo strategiją. Prieš septynerius metus bendrovė į naują alaus skardinėse pilstymo liniją ir su ja susijusią infrastruktūrą ženkliai investavo. Vėliau panašią sumą skyrė įmonės sandėlių statyboms. Taip pat bravoras optimizavo darbo procesus ir 2015–2021 m. gamyboje naudojamų garų kiekį sumažino 28,6 proc.

„Nuolatos rūpinomės tvarumu, švarios energijos panaudojimu. Todėl turimų krautuvų parką pakeitėme į elektrinį, kryptingai iki šiol investuojame į energijos išteklius taupančią įrangą“, – vardijo M. Horbačauskas.

Mūsų šventės visada garsėja kaip išskirtiniai renginiai, kuriems skiriame visą savo dėmesį bei meilę.

Dabar, anot jo, savo 170-ąjį gimtadienį švenčiantis bravoras atidarė jau antrąjį virimo skyrių, į kurį investavo daugiau nei 5 mln. eurų.

„Aludarystės pasaulyje virimo skyrius yra tarsi bravoro širdis. Žvelgiant istoriškai, gamyklose jis statomas tik kartą gyvenime arba kas maždaug pusę šimto metų. Galime sakyti, kad nuo šiol veiksime su dviem širdimis, leisiančiomis padvigubinti mūsų gamybinius pajėgumus. Taigi esame tikro istorinio įvykio iniciatoriai bei liudininkai“, – akcentavo M. Horbačauskas.

Jubiliejų minės ir ypatingas svečias

Visgi bravoro investicijos visada buvo telkiamos ne tik gamybai plėsti ir optimizuoti. Alaus darykla, anot M. Horbačausko, nuolatos didžiulį dėmesį skyrė ir visuomeniškumui. Todėl bendrovė Kaune atgaivino istorinį aludarystės kvartalą, čia taip pat neseniai duris atvėrė firminė parduotuvė, atidaryta tarpukario laikus menančiame vieno verslo įkūrėjų Grigorijaus Volfo statytame pastate.

„Volfas Engelman“ nuotr.

Siekdama brandžią įmonės istoriją kuo labiau priartinti prie miesto, jo gyventojų ir svečių kultūrinių poreikių, prieš penkerius metus įmonė įkūrė pirmąją bravoro edukacinę erdvę – „Volfas Engelman studiją“.

„Tik ją, esančią Kaune, jau išaugome. Tad „Volfas Engelman studija“ šiandien nebesutalpina visų norinčiųjų. Todėl, atidarydami antrąjį virimo skyrių, atveriame ir išskirtinę erdvę kultūriniams miesto poreikiams atliepti. Tai – „Volfas Engelman galerija“, kurioje planuojame organizuoti koncertus, edukacines ir degustacines programas, ekskursijas ar tiesiog šventes. Ši vieta – ilgalaikės mūsų vizijos išsipildymas, nes visada siekiame industrijos bei kultūros jungties“, – pasakojo bravoro vadovas.

„Volfas Engelman galeriją“ ir bravorą supanti atvira erdvė tapo ir bendrovės jubiliejaus minėjimo vieta. Čia per jau tradicija tapusias Aludarių dienas M. Horbačauskas kviečia švęsti įmonės 170-ąjį jubiliejų.

„Volfas Engelman“ nuotr.

„Mūsų šventės visada garsėja kaip išskirtiniai renginiai, kuriems skiriame visą savo dėmesį bei meilę. Tuo tikrai galės pasigirti artėjanti Aludarių diena, nes šiemet ji bus išties ypatinga. Prieš kelias dienas, balandžio 12-ąją, paminėjome bravoro jubiliejų, pas mus buvo atvykęs Jo Karališkoji Didenybė Prinz Luitpold von Bayern. Su juo sukakties proga pasirašėme bendradarbiavimo sutartį – artimoje ateityje virsime karališką alų“, – pažadėjo M. Horbačauskas.

Tokius rezultatus atskleidžia 2021 m. rudenį – 2022 m. pavasarį vykdytas Kauno kolegijos Verslo fakulteto mokslininkų tyrimas, kurio metu analizuotos sveikatingumo paslaugų kokybės valdymo vertybės ir jų įtaka darbuotojų įsitraukimui. Tyrime dalyvavo 405 sveikatinimo paslaugų vartotojų, kurių dauguma lankėsi Birštono, Druskininkų ir Palangos kurortuose.

Atliekant tyrimą, klientų buvo prašoma įvertinti darbuotojų aptarnavimą, teikiant sveikatinimo ar SPA paslaugas. Gauti rezultatai atskleidė, kad darbuotojų puoselėjamos vertybės organizacijoje, atliekant paslaugas, daro tiesioginę įtaką vartotojo požiūriui į sveikatos priežiūros ir reabilitacijos paslaugų kokybę. O vartotojų pasitenkinimas priklauso nuo to, kaip darbuotojai atliekamu darbu stiprino klientų pasitikėjimą pasirinkta įstaiga ir kiek atmosfera, kurioje buvo vykdoma SPA paslauga, buvo saugi ir patikima.

„Galima daryti prielaidą, kad organizacijos vertybes paslaugų vartotojai apskritai pastebi ne visada. Praktiškai tik tokios vertybės, kurias galima identifikuoti paslaugos teikimo metu, gali turėti įtakos vartotojui tikslingai nusprendžiant, ar pasirinkti tam tikrą organizaciją“, – vertindami gautas reikšmes apibendrino tyrėjai.

Vertybės, kurių tikisi darbdavys, bet nepastebi klientas

Po tyrimo paaiškėjo, kad tokios sveikatingumo sektoriaus specialistų vertybės kaip pagarba, profesionalumas, atsakomybė, empatija bei sveikata yra svarbios ir turi tiesioginės įtakos vartotojų pasitenkinimui paslaugų kokybe. Tačiau tokios universaliosios asmeninės savybės, kaip ekologiškumas, tobulėjimas, kūrybiškumas, bendruomeniškumas ar pilietiškumas, kurių, ne retai iš darbuotojų tikimasi, vykdant personalo atrankas, siekiant, kad darbuotojas būtų ne tik savo srities specialistas, mažiau pastebimos vartotojų ir dažniausiai suvokiamos kaip mažiau svarbios.

Po šio tyrimo paaiškėjo, kad vartotojai geriau vertina tokį darbuotojo įsitraukimą, kurį paslaugos teikimo metu pajaučia tiesioginio kontakto metu, o emocinis įsitraukimas daliai vartotojų apčiuopiamas sunkiau.

Vertindami darbuotojų įsitraukimą, klientai nurodė, jog Lietuvos sveikatingumo paslaugas teikiantys darbuotojai yra draugiški (88 proc.), mandagūs (87,8 proc.), paslaugūs (87,8 proc.), nesielgia šiurkščiai (87 proc.), atsižvelgia į kliento pageidavimus (84,4 proc.), suteikia informaciją apie teikiamą paslaugą (84,4 proc.) ir net 84,2 proc. vartotojų sutiko, kad darbuotojas, žino, kokie yra paslaugos gydomieji efektai ir koks galimas paslaugos ar procedūros šalutinis poveikis (82,4 proc.).

Apie 70 proc. respondentų sutiko, kad problemos sveikatingumo įstaigose sprendžiamos bendradarbiaujant ir nedelsiant. Apie 80 proc. vartotojų nurodė, kad organizacijoje paslaugos suteiktos taip, kaip ir buvo žadėta, lanksčiai, atsižvelgiant į klientų poreikius.

Didžioji dalis vartotojų (apie 80 proc.) nurodė, jog darbuotojai dirba efektyviai ir greitai, visada yra pasiekiami, kai jų prireikia klientui, o tai, anot tyrėjų, vartotojams padeda pasijusti svarbiais ir stiprina klientų pasitikėjimą pasirinkta organizacija.

Besilankantys dažniau, atsiliepia palankiau

Be to, po atlikto tyrimo paaiškėjo, jog tie vartotojai, kurie sveikatingumo ir SPA įstaigose lankosi tris ir daugiau kartų per metus, jas vertina geriau. „Vertinant tokius rezultatus, galima manyti, jog besilankantiems rečiau tarsi lieka neaišku, kokios tai paslaugos ir kaip jos bus teikiamos“, – prielaidas darė vartotojų elgsenos specialistė, socialinių mokslų daktarė Laima Jesevičiūtė-Ufartienė.

Panašūs rezultatai atsispindi ir vartotojams vertinant, ar paslaugos atliekamos tinkamai iš pirmo karto ir vertinant darbuotojų pasiekiamumą. Kai klientas lankosi nebe pirmą kartą, jam yra gerokai aiškiau kaip ir kur rasti darbuotojus ir suprasti, kokias paslaugas jie gaus.

„Šioje vietoje pastebime problemą, sveikatinimo ir SPA paslaugas teikiančios organizacijos turėtų stengtis aptarnauti kiekvieną klientą tarsi jis nežinotų nieko, padėti jiems susivokti paslaugose, jų aptarnavime ir pan.“, – atkreipė dėmesį Kauno kolegijos Verslo fakulteto docentė dr. L. Jesevičiūtė-Ufartienė.

Be to, panašu, jog šiuolaikinis klientas nėra linkęs prisirišti prie tos pačios organizacijos. Vertindami savo ketinimą rinktis tą pačią organizaciją, sveikatingumo sektoriaus klientai buvo santūresni, nei vertindami kitus teiginius. Tai, jog praeityje rinkosi tą pačią organizaciją, ketina ją rinktis ateityje ar yra pasirengę pirkti paslaugas iš tos pačios organizacijos, visiškai sutiko tik 29–35 proc. respondentų. Nedidelį klientų lojalumą organizacijoms rodo ir tai, jog praeityje besirenkančių tą pačią organizaciją buvo 63 proc., o 24 proc. apklaustųjų nurodė paslaugas rinkęsi pirmą kartą, nes su šiuo teiginiu visiškai nesutiko.

Vartotojai buvo atsargesni, vertindami, jog atpažįsta paslaugas teikiančius darbuotojus (68 proc.), jog organizacijos nuolat pasiūlo naujų paslaugų (66 proc.), kad darbuotojai gauna atitinkantį jų pareigas atlygį (68 proc.), kad organizacijoje yra geras paslaugų ir kokybės santykis (67 proc.) ir kad kaina už paslaugas yra priimtina (66 proc.).

Atsižvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus, Kauno kolegijos Verslo fakulteto tyrėjai, siekiantiems gerinti paslaugų kokybę sveikatinimo ir SPA centrams siūlo daugiau dėmesio skirti naujoms paslaugoms kurti, tobulinti, stiprinti darbuotojų kompetencijas bei plėtoti santykius, kurti klientų lojalumo skatinimo priemones.

Sveikatinimo ir reabilitacijos paslaugų kokybės gerinimas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdingas senėjimas, tampa ypač aktualus.

Tyrimas inicijuotas, išgirdus pandemijos sužeisto sektoriaus poreikį

Poreikis atlikti šį tyrimą kilo, atsižvelgiant į Nacionalinės sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacijos rengiamų konferencijų metu nuolat akcentuojamą klientų aptarnavimo sanatorijose Lietuvoje minimaliai atliekamų tyrimų kiekį. Poreikį paskatino ir paskutiniųjų pandeminių metų sukelti sektoriaus iššūkiai, kai kurį laiką svetingumo centrų veikla buvo dalinai ar visiškai apribota. Šiuo metu rinkai atsigaunant, sanatorijoms tenka prisitaikyti prie pasikeitusių vartotojų poreikių.

„Sveikatinimo ir reabilitacijos paslaugų kokybės gerinimas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdingas senėjimas, tampa ypač aktualus. Būtinybė nagrinėti sveikatos paslaugų kokybę ne kartą išreikšta tarptautinėse konferencijose, siekiant suprasti, kaip šiame sektoriuje esančios vertybės motyvuoja ir pačius darbuotojus užtikrinti paslaugų kokybę ir kaip vartotojas įvertina paslaugų teikimo rezultatus“, – tyrimo svarbą aiškino Kauno kolegijos Verslo fakulteto mokslininkai.

„Labai džiaugiamės, kad Kauno kolegija ėmėsi šio tyrimo. Lietuvoje ypač mažai kalbama apie klientų aptarnavimą, ir daroma labai mažai profesionalių mokslinių tyrimų ypač sveikatinimo srityje. O ši sritis pritraukia svečius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Klientų aptarnavimas yra ypač svarbus, sėkmingai klientų patirčiai ir tam, kaip jie grįžę atsilieps apie Lietuvą. Šis tyrimas savotiškas pasitikrinimas kaip iš tiesų mums sekasi ir kur turėtume dėti akcentus“, – gautų duomenų reikšmę įvardijo „Eglės sanatorijos“ pardavimų ir klientų aptarnavimo vadovė Viltė Liaugodienė.

Kauno kolegijos tyrėjų grupė planuoja tyrimą sveikatinimo paslaugų kokybės valdymo kontekste tęsti ir toliau, atliekant palyginamąjį darbuotojų ir vartotojų nuomonių tyrimą, kuris padėtų išsiaiškinti skirtumus ir panašumus tarp darbuotojų ir vartotojų požiūrių.

Veiklos netrūko

Visas septyniolika dienų, kiekvieną rytą ir popietę, Nidoje buvo rengiamos mankštos ir treniruotės vaikams bei suaugusiesiems. Pastarieji turėjo unikalią galimybę sportuoti kartu su dvejų olimpinių žaidynių dalyve lengvaatlete Egle Balčiūnaite. Paplūdimyje bokso treniruotes surengė Lietuvos čempionas Tadas Tamašauskas ir Vytauto Balsio bei Modesto Zmuidinos duetas.

Kiekvienas norintis kasdien galėjo laiką leisti olimpinio švietimo veiklų palapinėje ar išbandyti skirtingas sporto šakas – irklavimą, šaudymą, plaukimą, buriavimą, šaudymą iš lanko ir t.t. Savo kultūrinę programą festivalyje pristatė ir Japonijos ambasados atstovai.

Kiekvienas norintis kasdien galėjo laiką leisti olimpinio švietimo veiklų palapinėje ar išbandyti skirtingas sporto šakas – irklavimą, šaudymą, plaukimą, buriavimą, šaudymą iš lanko ir t.t.

Festivalio dalyviai buvo kviečiami varžytis bėgimo basomis, vaikų akvatlono, keturių skirtingų bėgimo trasų, mini golfo ir "Laser-Run" varžybose bei išbandyti save turistinių baidarių žygyje su olimpiečiu Ričardu Nekriošiumi ar plaukiant irklente.

Sveikino ir ambasadorius

Vakarinėje programos dalyje kas vakarą lankėsi ir savo sportine patirtimi, žiniomis bei asmeninėmis istorijomis dalijosi vis kitas svečias – irkluotojas Rolandas Maščinskas, buvę plaukikai Tadas Duškinas ir Vytautas Janušaitis, buriuotojas Rokas Milevičius, krepšininkas Donatas Motiejūnas, lengvaatletės E.Balčiūnaitė, Jogailė Petrokaitė bei Modesta Morauskaitė, dviratininkas Gediminas Bagdonas, penkiakovininkė Ieva Serapinaitė ir kiti.

Taip pat čia apsilankė ir įspūdžiais iš Japonijos pasidalijo iš Tokijo grįžę dalyviai – irkluotojai Mindaugas Griškonis ir Armandas Kelmelis, buriuotoja Viktorija Andrulytė, šaulys Karolis Girulis bei lengvaatlečiai Adrijus Glebauskas ir Diana Zagainova.

Neužmiršta liko ir Tokijo žaidynių pagrindinė herojė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

"Sveikinu sėkmingai užbaigus Tokijo olimpines žaidynes, o ypatingi sveikinimai skrieja Laurai, iškovojusiai sidabro medalį šiuolaikinės penkiakovės varžybose. Taip pat sveikinu ir Lauros šeimą bei visus, prisidėjusios prie jos pergalės", – sveikinimo kalbą olimpinio festivalio uždarymo ceremonijoje pradėjo Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje patarėjas Koji Sugiyama.

Išdalijo 1 tūkst. medalių

L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei sidabrinį medalį Tokijuje įteikusi Lietuvos olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) narė Daina Gudzinevičiūtė net ir būdama Japonijoje taip pat sekė olimpinio festivalio Nidoje eigą.

"Esame labai dėkingi Neringos savivaldybei už bendradarbiavimą sukuriant šią olimpinę sporto šventę Nidoje. Džiaugiamės, kad daugiau nei dvi savaites vykusiose sportinėse veiklose ir renginiuose apsilankė tiek daug žmonių – buvo labai smagu iš Tokijo matyti šypsenas dalyvių veiduose. Net neabejojame, kad dėl olimpinio festivalio visiems jiems Tokijo žaidynės įsimins dar labiau", – kalbėjo D.Gudzinevičiūtė.

"Festivalį vertinu kaip labai pavykusį. Džiugu, kad pavyko sudominti ir išjudinti daugiau žmonių, nei tikėjomės. Aktyviausi jų išsidalijo net 1 tūkst. mūsų medalių, o bendrai suvenyrų išdalyta per 3 tūkst. Nors Nidoje poilsiaujančių žmonių pagrindinis tikslas – pailsėti ir neturėti jokio plano, mums pavyko pasyvų poilsį pakeisti aktyviu. Žmonės sportavo su šypsenomis ir geru oru, ir blogu – tai buvo nerealu", – pasakojo Lietuvos olimpinio fondo (LOF) direktorius Mantas Marcinkevičius.

Tarptautinė tokių lenktynių formato patirtis rodo, kad jos dažniausiai tampa pirmu žingsniu automobilių sporte tiems vairuotojams, kuriuos nervina greičio ribojimai ar greitį fiksuojančios kameros bendrojo naudojimo keliuose. Kartu tai yra rimtos varžybos ir patyrusiems lenktynininkams, kuriems tai bus puikiausia galimybė tobulinti savo vairavimo įgūdžius ir kuo geriau parengti automobilius kitiems startams.

Šį sezoną ketinama surengti keturis "Baltic Time Attack Series" etapus, kurie vyks pačiose moderniausiose ir saugiausiose Baltijos šalyse žiedinių lenktynių trasose: "Auto24 Ring" Pernu, Estijoje (gegužės 4 d. ir rugsėjo 28 d.) ir "Bikernieki" Rygoje, Latvijoje (birželio 22 d. ir liepos 28 d.).

Šių lenktynių dalyvių užduotis tarsi ir paprasta: varžybų dieną užfiksuoti savo greičiausią vieno rato įveikimo laiką, kuris bus lyginamas su kitų dalyvių laiku tam, kad būtų išaiškintas nugalėtojas.

Šių lenktynių dalyvių užduotis tarsi ir paprasta: varžybų dieną užfiksuoti savo greičiausią vieno rato įveikimo laiką, kuris bus lyginamas su kitų dalyvių laiku tam, kad būtų išaiškintas nugalėtojas. Sezono pabaigoje bus nustatyti bendros įskaitos ir atskirų klasių nugalėtojai. Kiekvienas vairuotojas trasoje turės galimybę praleisti 50 min.: 10 min. skirta kvalifikacijai ir vyks du važiavimai po 20 min., kurie ir lems geriausio rato įveikimo rezultatą.

Šių varžybų dalyviai pagal savo automobilių paruošimo lygį bus skirstomi į septynias klases. Vienu automobiliu galės dalytis ir keli vairuotojai. Tam, kad dalyviai vieni kitiems kuo mažiau trukdytų, į trasą jie bus išleidžiami pagal kvalifikacijoje pasiektus rezultatus. Nors trasoje važiuos ne vienas automobilis, tačiau tai nebus problema – bet kuriuo atveju jie nestartuos vienu metu (panašų vaizdą galima išvysti per "Formulė-1" kvalifikaciją).

Šios varžybos žiūrovams bus įdomios ir tuo, kad nebus pertraukų tarp važiavimų, be to, tikimasi, jog galingiausių sportinių automobilių klasėse dėl aukščiausių rezultatų kovos ne tik žinomi lenktynininkai iš Latvijos, bet ir specialiai šiam renginiui ruošta technika važiuojantys užsieniečiai. Naujiena Baltijos šalyse taps "Supercar" klasė, kurių atstovus, vairuojančius eksliuzyvinius automobilius, bus galima išvysti ir šioje lenktynių serijoje.

Pasak D.Pavalkio, konkurse Kazachstano universitetas, kurio vienu iš vadovų tapo, jį pasirinko dėl patirties Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Pastaruoju metu jis ėjo LSMU Kauno klinikų Inovacijų vertinimo ir diegimo tarnybos vadovo pareigas, yra Chirurgijos klinikos profesorius, taip pat eurokomisaro Carloso Moedo, atsakingo už mokslą ir inovacijas, patarėjų grupės narys.

– Paskelbėte apie išvykimą iš Lietuvos. Kiek netikėta.

– Ne pirmą kartą išvykstu. 1992 m. pabaigoje išvažiavau į Londoną ir ten metus dirbau, prieš tai dvejus metus dirbau Maskvoje. Buvau išvažiavęs ir į Ameriką mokslo klausimais. Pajudėjimas iš savo darželio man nėra netikėtas, gąsdinantis ar stresą sukeliantis veiksmas.

– Feisbuko paskyroje parašėte: "Dirbsiu Kazachstanui, nes vietiniams Lietuvos profesionalams žinančių nereikia."

– O argi ne? Kauno klinikos mane priėmė, sušildė, leido atsigauti po visų politinių nuotykių. Tačiau plačiąja situacijos Lietuvoje prasme žiūrint, gauti darbą, kuriame galėtum išnaudoti savo patirtį, žinias, ryšius, deja, nepaprasta. Keičiasi ministrai, komisijų atstovai, projektų rengėjai. Mano vertė rinkoje, ta, kurią aš gerai žinojau, nyksta. Taip yra ne tik man. Pažiūrėkite, kur padėti žmonės, kurie ketverius metus dirbo ministrais. Jie sukaišioti į kažkokius užkampius. Tai visiškai nepateisinama valstybės politika – išmesti žmones, kurie ketverius metus laikė visas vadžias savo rankose, žinojo, kas vyksta ir kaip vyksta. Dabar atėjusi naujoji dauguma kavalerinėmis atakomis bando valdyti Lietuvą.

D. Pavalkis/Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Pasijutote nereikalingas?

– Gal kažkoks momentas ir buvo. Iš esmės man Kazachstane pasiūlė darbą, kurį išmanau. Jų sveikatos priežiūros srityje esančios problemos panašios kaip Lietuvoje prieš 2000-uosius. Aš tada buvau pačiame įvykių sūkuryje dėl draudiminės medicinos, universiteto ir universitetinių klinikų jungimo ir paslaugų persidalijimo tarp paslaugas teikiančių įstaigų lygių. Dabartinės jų problemos matytos, išspręstos, ir aš žinau, kur buvo klaidų, kas dėl to nutiko, kas ne taip pavyko, ką reikėtų daryti kitaip, nei padaryta pas mus.

– Kazachstanas garsėja dosniais atlyginimais gydytojams.

– Ne. Dosnūs tik daktarams, kurie atvažiuoja, o savus jie dusina taip pat, kaip ir Lietuva.

– Tuomet turėsite priešų armiją.

– Aš nesiruošiu ten būti daktaru. Tai administracinė-politinė pareigybė – prižiūrėti visą universitetą, kad jis judėtų ta kryptimi, kuria reikia. Derinti programas, specialybių apimtis, su jų parlamentu derinti naujus įstatymus, kurie leistų turėti šiek tiek akademinės autonomijos ir panašiai. Tikrai nelįsiu į operacinę ir iš vietinių daktarų duonos neatimsiu.

– Ilgam?

– Iš pradžių dviem metams su galimybe pratęsti iki penkerių metų. Aš vis tiek dar galvoju dalyvauti rinkimuose į Seimą. Tai, kas dabar vyksta Lietuvos politikoje, manęs visiškai netenkina. Tai irgi kažkiek pastūmėjo į savanorišką emigraciją. Almatoje yra apie 250 lietuvių šeimų iš Lietuvos. Buvau susitikęs su mūsų konsulu, lietuvių bendruomenės žmonėmis. Viskas ten gražu – sniegutis, oras sausas, kalnai matyti pro langą, už 15 km – slidinėjimo kurortas, į kurį važinėja miesto autobusas. Bet svarbiausia – darbas. Įdomu padaryti veikiantį mechanizmą.

Dabar atėjusi naujoji dauguma kavalerinėmis atakomis bando valdyti Lietuvą.

– Važiuojate su šeima, o anūkai?

– Čia liūdniausias dalykas, bet anūkai sakė, kad du kartus atvažiuos pas mane, o aš du kartus per metus aplankysiu juos.

– Neslepiate, kad jūsų savanoriškai emigracijai turėjo įtakos tai, kas vyksta Lietuvos medikų pasaulyje, ir valdžios pozicija.

– Aš turiu omenyje visą Valstiečių ir žaliųjų sąjungos požiūrį į Lietuvą. Mes einame draudimų keliu – leisti neleisti, einame nusiteikę, kad kiekvienas kaltas, nėra nekaltumo prezumpcijos – toks žodis išnyko iš Lietuvos politinio žodyno. Visi kalti, kažko bijome, visi užguiti. Kai klausia, kodėl padidėjo emigracija, tai viena aišku, kad žmonės bijo – ateis rusai, užpuls mus, okupuos, veš į Sibirą. Man nepatinka atmosfera mūsų šalyje. Mes giriamės – laisvė, laisvė. Kokia čia laisvė? Pats premjeras įvardijo, kad mūsų valstybė policinė.

– Gydytojų emigracija didėja. Medikų sąjūdžio atstovai sako, kad Lietuvoje atlyginimai tokie, kad medikai mieliau renkasi emigraciją.

– Čia yra poza. Jūs tai vertinkite kaip Vilniaus Santaros ligoninės, konkrečiai – kaulų čiulpų transplantacijomis užsiimančių žmonių atakas prieš ministrą. Sutinku, kad atlyginimai maži, bet nesutinku, kad tokia situacija yra dėl to, jog ministras davė ar nedavė. Tokia situacija yra dėl to, kad netvarkoma sistema. Čia taip pat kaip su aukštuoju mokslu. Profesūra gauna tokias algas, kad gėda jiems pasižiūrėti į akis. Bet šitaip yra todėl, kad yra daugybė universitetų, pinigai, dalijant visiems universitetams, prasiskiedžia, studentų nėra, nes kam jie reikalingi? Vadinasi, reikia sumažinti universitetų ir likusiems padidinti atlyginimus. Lygiai tas pats ir kalbant apie  medikus. Stovi daugybė gražių sutvarkytų ligoninėlių, tačiau į jas vietiniai politikai neina gydytis, nes bijo. Visi veržiasi į centrus. Jei mes sutvarkytume visą sveikatos apsaugos sistemą, tai tie daktarai, kurie iš tikrųjų dirba, o ne sėdi, gautų tris kartus didesnius atlyginimus.

– Skelbiama, kad Lietuvoje trūksta 300 gydytojų.

– Kalvarijų ar Balbieriškio ligoninė turi laikyti tokį pat personalą kaip centrų ligoninės kiaurą naktį, nors pas juos atvažiuoja vienas du ligoniai. Nėra visiškai jokios prasmės laikyti tokio gausaus personalo. Tačiau jie negali neturėti tiek specialistų, nes iš tų ligoninių būtų atimta licencija antrojo lygio paslaugoms teikti. Todėl visi ir draskosi, todėl rajono ligoninėse algos nenormaliai didelės, palyginti su didelių centrų. Gydytojai viešai sako, kad važiuoja atidirbti į rajono ligoninę, bet realiai pailsės, pamiegos ir gaus tiek pinigų už pusę etato, kiek centrinėje ligoninėje gauna už visą etatą. Sisteminis tvarkymas, o po to – papildomas finansavimas būtų tas kelias, kuriuo reikia eiti. O tie 20 mln. eurų, įmesti į kiaurą maišą, tėra politinis šūkis, kad nuramintų tą medikų sąjūdį.

– Užsiminėte, kad Medicinos darbuotojų sąjūdžio šaknys gali būti didžiausios Vilniaus ligoninės labirintuose.

– Taip gali būti, nes dauguma problemų kyla iš Vilniaus. Čia mano, kaip kauniečio, pastebėjimas. Tačiau yra ir žingsnis į priekį. Medikai pradėjo aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti, kad yra problema. Panašiai buvo Čekijoje gal prieš dešimt ar daugiau metų. Vietos gydytojai mėgino tartis su vyriausybe, tačiau vyriausybė nieko nesiėmė. Per kokius tris mėnesius emigravo 10 tūkst. medikų. Jiems, žinoma, paprasčiau: prie pat Vokietija, Austrija. Aš buvau nuvažiavęs į Motolo universitetinę ligoninę. Pusė jos buvo uždaryta, nes nebuvo, kam dirbti. Jei Lietuvos vadovai galvoja, kad tai yra kelias, tai nereikia jokių reformų.

– Girdėjau, kad kai kuriose ligoninėse slaugytojos kalba norvegiškai, kad galėtų išmokti kalbą ir išvažiuoti į Norvegiją dirbti.

– Taip. Bėda, kad silpsta tos ligoninės, kurios turėtų būti stiprios rajono centro ligoninės. O jei jau kalbame apie slaugytojas, tai jei jos dirba centrinėje rajono, didelį krūvį turinčioje ligoninėje,  reiškia, kad moka dirbti. Jos greičiau gaus darbą, greičiau supras, kaip persikvalifikuoti, išmokti norvegų kalbą ir išvažiuoti, taip susilpnindamos tuos centrus, kurie turi likti dirbti. Plano sveikatos sistemoje nematymas lemia nepageidaujamus, netinkama linkme vedančius veiksnius.

– Ar tai reiškia, kad jei nieko nedarysime, turėsime Čekijos atvejį?

– Nebūtinai. Aš galvoju, kad taip nebūna, kad nieko nebūtų. Kažkaip bus. Visose šalyse nėra taip, kad žmonės mirtų patvoriais. Pagalba anksčiau ar vėliau susitvarkys. Aš esu optimistas. Sunku tiems, kurie dirba. Priversta visokio popierizmo, e.programų, kurios tai veikia, tai neveikia. Pasižiūrėkite, kas darosi: gydytojai nešasi ligos istorijas, ambulatorines korteles rašyti nešasi namo ir dirba po darbo valandų. Už viršvalandžius turi būti mokama. Jei taip skaičiuotume, kad dėl organizacinių trūkumų nespėjus padaryti savo darbo, būtų mokami viršvalandžiai, tai sveikatos sistemos administratoriai greičiau imtų galvoti, kaip optimizuoti sistemą, kad ji būtų palanki visiems. O ko reikia žmonėms? Žmonėms reikia laiku gauti paslaugas, patekti pas šeimos gydytoją tada, kai jiems reikia, kad jo nesiuntinėtų nuo vieno pas kitą, nežinodami ko.

– Žinome, kad šaltą dieną, prieš einant į lauką, reikia pasitepti riebiu kremu. Tai padariusi viena kaunietė skundėsi vos nenušalusi nosies. Kokių tiesų jūs mokote savo studentus – kosmetologus, kurie yra geriausi odos priežiūros žinovai?

– Odos priežiūra priklauso nuo jos tipo, būklės, žmogaus amžiaus. Negalima teigti, kad absoliučiai visiems žiemą reikia naudoti riebų kremą. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

Jūsų oda riebi ir rytą atsikėlusi, nusipraususi, pasitepusi drėkinamuoju kremu einate pusryčiauti. Praeina valanda, kol susirengiate važiuoti į darbą. Vykstate automobiliu, dirbate biure, visą dieną neišeinate į lauką. Tokiu atveju riebaus kremo nereikia, nes odos liaukos maždaug per pusvalandį išskiria pakankamą riebalų kiekį, kuris padengia odą tarsi riebus kremas.

Tačiau apsauginio kremo reikia tokiai pačiai riebiai odai, jei rytą atsikėlusi, nusipraususi ir pasitepusi kremu skubate į darbą ir važiuojate autobusu ar troleibusu. Iki stotelės – dešimt minučių kelio, lauke – 10 ar 15 laipsnių šalčio. Riebaus kremo reikia priklausomai ir nuo odos tipo, ir nuo sąlygų.

– Pasitepus riebiu kremu būti šilumoje negerai?

– Jeigu oda sausa, be abejo, jai reikia riebesnio kremo, bet jeigu oda riebi, tepate riebų kremą ir sėdite visą dieną šiltame biure, dar labiau sutrinka riebalinių liaukų funkcija, plečiasi poros, gali susiformuoti spuogai. Riebių kremų nepatartina naudoti vakare ir tais atvejais, kai išsiplėtę paviršiniai kapiliarai, nes ant odos susidaro plėvelė, kuri sukuria šiltnamio efektą. Tuomet kapiliarai plečiasi dar labiau. Tačiau žiemą tokią odą iš ryto būtina patepti riebiu apsauginiu kremu.

– Vadinasi, net ir sausai odai ne visuomet tinka riebus maitinamasis kremas?

– Yra daug faktorių, turinčių reikšmės kremo pasirinkimui. Vienoks naudotinas rytą, kitoks – vakare. Bent dėl pagrindinių odos priežiūros principų verta pasitarti su profesionaliais kosmetologais.

– Tačiau odos būklė gali keistis? Nuo ko ji priklauso?

– Odos tipas nesikeičia, o būklė priklauso ir nuo vidinių, ir nuo išorinių faktorių. Ją gali paveikti stresas, hormonų balanso sutrikimai, vėjas ir šaltis, ilgiau pabuvus lauke arba, atvirkščiai, ilgai būnant patalpose, kur oras itin sausas. Odos būklė gali pasikeisti ir dėl naudojamų kosmetinių priemonių bei atliktų procedūrų: cheminio šveitimo su AHA, derambrazijos ar lazerinių procedūrų, kai nušlifuojamas apsauginis odos sluoksnis. Dėl to oda gali tapti jautri. Nėra paprasta ir lengva teisingai parinkti odos priežiūros priemones.

– Mes norime būti gražūs ir sveiki, bet nesame pratę konsultuotis su kosmetologais ar odos ligų gydytojais.

– O būtų naudinga. Vien jau tam, kad mokėtume pažinti odą, pajausti, kada jai reikia daugiau drėgmės, kada – pamaitinti. Daug patarimų randama internete. Tai ir gerai, ir blogai. Žmonės džiaugiasi radę, kaip išspręsti savo odos problemą, bet neretai juos pateikia kosmetologai, kurių kompetencijos niekas netikrina. Štai rašoma: kaip gerai rytą įtrinti veidą su vaistinių augalų nuoviru sušaldytais ledukais. Tai stangrina odą. Tačiau nepateikiama informacija, kokiais atvejais negalima to daryti: kai oda nesveikai raudona, kapiliarai išsiplėtę. Nuo šalčio jie staiga traukiasi, o kai atšyla – plečiasi. Jeigu jų sienelės trapesnės –  trūkinėja. Ledukais galima tonizuoti tik normalią odą, kai kapiliarai nepažeisti.

– Tai gal geriau vaistingųjų augalų nuoviro kompresai?

– Tai labai gerai.

– "Natūralus lūpų grožis, veido raukšlių nebuvimas ir gražūs veido kontūrai – tai, apie ką svajoja daugelis mūsų", – taip vieno kosmetologijos centro tinklalapyje reklamuojamos procedūros su hialurono rūgštimi. Du šimtai eurų už injekciją – ir esi gražuolė. Kaip jūs vertinate tai?

– Hialurono rūgštis yra labai vertingas kosmetinių priemonių ingredientas, kurio pagrindinė paskirtis – pritraukti ir sulaikyti didelį kiekį drėgmės. Hialurono rūgštis – kaip magnetas vandeniui. Ji kaip kempinė sugeria drėgmę ir paskirsto ją po organizmo audinius. Tai ideali priemonė, nes padeda kitoms veikliosioms medžiagoms patekti į gilesnius sluoksnius.

Hialurono rūgštis naudojama gaminant kremus, serumus, kaukes ir preparatus, kurie skirti injekcijoms. Svarbu pasirinkti tinkamą priemonę ir teisingai ją naudoti. Vakar turėjau pacientę, kuri, nusipirkusi brangų serumą su hialurono rūgštimi, jį naudoja kas vakarą, o oda – išsausėjusi, pleiskanota. Taip atsitiko dėl to, kad ant serumo moteris netepė kremo, nors oda buvo sausa. Ne visi priemonių su hialurono rūgštimi vartotojai žino, o ir ne visi gamintojai skelbia, kokios formos rūgštis panaudota: stambiamolekulinė, mažos molekulinės masės ar kelių rūšių. Kai molekulės didelės, ant odos užsidėjusi plėvelė drėkina tik raginį sluoksnį ir didesnio poveikio gilesniems audiniams nepadaro. Dauguma iš mūsų galvoja: jei kosmetikos priemonėje yra hialurono rūgšties, tokia priemonė išlygins raukšles. Tai  netiesa. Tokia priemonė tik įdrėkins raginį sluoksnį, ir viskas. Ji naudinga tik tuo atveju, kai odai trūksta drėgmės. Tik mažos hialurono rūgšties molekulės skverbiasi giliau, drėkina ir raginį sluoksnį, ir epiderminį, pasiekia dermą, kur vyksta senėjimo procesai. Prieš juos efektyviai veikia įvairūs bioaktyvūs peptidai, retinolis, fitoestrogenai, alfa hidrokso rūgštys ir kitos medžiagos.

– Ar parabenai tikrai yra žudikai?

– Nesu šios srities profesionalė, todėl turiu nuomonę, susidarytą iš įvairių šaltinių. Vienoje tarptautinėje konferencijoje gydytojai dermatologai ir alergologai tvirtino, kad parabenai retai sukelia alergines reakcijas, yra gana saugūs, nes naudojami seniai ir sukaupta didelės patirties. Dabar naudojami nauji konservantai, nes be jų kremų ir kitų kosmetinių priemonių nebūna. Tie nauji nėra giliai ištirti, nėra jų naudojimo patirties. Ji išryškės po kokių dešimties metų.

– Vadinasi, nereikia bijoti parabenų?

– Cheminius konservantus naudoti būtina, tačiau galima sumažinti jų koncentraciją, įtraukiant į kosmetinės priemonės kompoziciją gamtinių junginių, pasižyminčių antibakterinėmis savybėmis. Tai sorbininė rūgštis, beržų, pušų, spanguolių, serbentų, putinų ekstraktai, kai kurie eteriniai aliejai. Pakuotė taip pat labai svarbi – naudojant indelius su dozuojančia vakuumine pompa galima sumažinti konservantų kiekį.

– Kokius kremus vartojate jūs?

– Turiu galimybę rinktis profesionalius kosmetinius produktus. Naudoju skirtus brandžiai odai. Mėgstu juos kaitalioti, nes kaip organizmui reikia kuo įvairesnio maisto, taip ir odai – įvairių medžiagų. Įvairovė neleidžia odai aptingti, priprasti prie kosmetikos priemonės. Juk kiekvienoje jų – vis kitokie aktyvūs ingredientai. Pastovumo reikia jautriai odai, vartoti – tik tas priemones, kurios geriausiai tinka.

– Dabar tampa madinga kremus gamintis pačioms. Kaip vertinate tokią saviveiklą?

– Jei iš natūralių medžiagų pasigamintą kremą sunaudojate per porą dienų – gerai, arba per savaitę, kai tą kremą laikote šaldytuve. Namų gamybos priemonės tinka odai drėkinti, maitinti, apsaugoti raginį sluoksnį. Tačiau jomis nepadarysime poveikio gilesniems odos sluoksniams, todėl vargu ar jos apsaugos nuo raukšlių susidarymo ar turės stangrinamąjį efektą. Kaip jau minėjau, didelės molekulės negali prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius, kur vyksta pagrindiniai senėjimo procesai, nes pagrindinė raginio sluoksnio funkcija – apsauginė. Šiuolaikinės kosmetinių priemonių gamybos technologijos labai sudėtingos, biologiškai aktyvios medžiagos talpinamos į liposomas, nanosomas, naudojama papildomų ingredientų, kurie padeda įveikti odos barjerą ir pasiekti gilesnius odos sluoksnius.

– Kai daug kartų per dieną plaunamės rankas, labai išsausėja jų oda. Kaip ją drėkinti?

– Rankoms reikia ne mažiau priežiūros nei veidui, ir joms yra specialaus kremo. Jame turi būti medžiagų, kurios uždėtų apsauginę plėvelę, juolab kad nuo rankų kremas greitai nusivalo.

– O kojoms taip pat reikia kremo, juolab kad vanduo, tekantis iš dušo čiaupo, jų odą taip pat labai išsausina ?

– Dermatologai pataria ir aš pritariu: nereikėtų kelis kartus per dieną praustis po dušu, naudojant dušo gelius, muilą. Jie labai išsausina odą, pašalina apsauginę hidrofilinę plėvelę. Ji atsikuria maždaug per dvi valandas, o kai kuriems – daug ilgiau. Vadinasi, tiek laiko oda lieka be apsaugos.

– Jei, kojas pasitepę kremu, maunamės kojines, kelnes ar lendame į lovą – tas kremas nusivalo?

– Pasitepus kremu reikia jį įmasažuoti. Be to, naudotinas tik kokybiškas kremas, o ne tas, kuris baigia pasenti ar netiko veidui.

– Kaklui tinka veido kremas?

– Yra atskirų produktų ir kaklui, ir lūpoms, paakiams. Pastariesiems būtinas būtent jiems skirtas kremas, nes paakių odos anatominė struktūra visiškai kitokia nei veido ar kaklo odos. Vokų odos epidermis labai plonas, riebalinių liaukų labai mažai, todėl paakių sritis jautresnė ir sausesnė negu veido oda. Veido kremas tinka ir kaklui, jį reikia tepti ir rytą, ir vakare.

Tradiciniame, jau penktame dienraščio "Kauno diena" ir uždaro teniso aikštyno "ecoTennis" rengiamame dvejetų turnyre vėl varžysis profesionalai bei mėgėjai.

"Šios varžybos laukiamos ne vien dėl galimybės išbandyti jėgas teniso aikštelėje, bet ir dėl progos susitikti su bendraminčiais, turiningai praleisti laiką", – sakė turnyro direktorė Eglė Sandu.

Kaip ir pernai, vėl buriamos keturios žaidėjų grupės: A – profesionalas ir mėgėjas, B – stipresnieji mėgėjai, C – silpnesnieji mėgėjai, D – moterų dvejetai.

Turnyras vyks kovo 19–20 d., tenisininkai žais "Dunlop Tour Brilliance" kamuoliukais.

2015-aisiais A grupės varžybas laimėjo Oskaras Kalinauskas ir Ramūnas Žukas, B – Arūnas Rozga ir Tomas Išganaitis, C – Linas Bitinas ir Virginijus Pileckis, D – Indrė Puidokė ir Rasa Butrimaitė.

"Kauno dienos" turnyras išsiskiria tuo, kad jame žaidžia ir pradedantieji mėgėjai", – pabrėžė E.Sandu.

Anksčiau šiose varžybose dalyvavo ir buvę Lietuvos rinktinės tenisininkai Gvidas Sabeckis, Aurimas Karpavičius, Arūnas Rozga, Kasparas Žemaitėlis.

"ecoTennis" – didžiausias uždarų teniso ir padelio teniso kortų aikštynas Kaune. Nuo 2010-ųjų šioje bazėje veikiančioje Teniso akademijoje žaidimo įgūdžių semiasi ir vaikai, ir suaugusieji.

Šiemet bus pasitelktos dvi dešimtys nepriklausomų valdybų narių į trylika stambiausių valstybės įmonių (VĮ). Laukiama, kad jie, remdamiesi versle įgyta patirtimi, artimiausiais metais padės padidinti tuzino stambiausių valstybės įmonių veiklos efektyvumą ir nuosavybės grąžą šalies mokesčių mokėtojams, rašo "Verslo žinios".

Iš viso darbą trylikoje didžiųjų VĮ valdybų artimiausiomis savaitėmis turėtų pradėti 24 iš verslo atėję profesionalai. Jau dabar aišku, kad jų bus mažiau: trys dirbs keliose valdybose vienu metu. Visose valstybės valdomose įmonėse, kartu su valstybės kontroliuojamomis akcinėmis ir uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, savo patirtimi dalysis 40 nepriklausomų valdybos narių: kas šeštas valdybos narys turės verslo valdymo patirties.

Investicinių paslaugų bendrovės "Ad Ventus" generalinis direktorius Marius Dvareckas atrinktas į Klaipėdos uosto ir "Oro navigacijos" valdybas. "Verslo konsultacijų spektro" partneris Dangirutis Janušas dirbs "Oro navigacijos", "Panevėžio regiono kelių" valdybose, o buvęs "Baltic Ground Services" ir "Litexpo" vadovas Darius Aleknavičius patarinės, kaip didinti grąžą akcininkams Kauno ir Vilniaus regioninėse kelių priežiūros bendrovėse. VĮ valdybose kaip nepriklausoma narė kol kas dirbs tik viena moteris - Elžbieta Paulauskienė, airių kapitalo "Smurfit Kappa Baltic" administracijos ir finansų vadovė.

Artėja rinkimai ir politikų meilė žmonėms vėl liejasi per kraštus. Vis tik ne visus žmones jie myli vienodai. Įprasta manyti, kad politikai nepakankamai rūpinasi skurstančiais Lietuvos gyventojais ir juos prisimena tik per rinkimus. Politikai iš tiesų skurstančiais rūpinasi ne visai taip, kaip derėtų. Tačiau yra ir kita kategorija žmonių, kurių politikai neprisimena niekada. Neprisimena, nors būtent iš jų kišenės ir patys duoną valgo, ir kitus maitina. Tai – profesionalai, kvalifikuotieji, intelektualai ir (kartais) turtingi. Valdžia jų nemėgsta ir nustumia į mokestinę atskirtį, o tiksliau – pasmerktį.

Labai akivaizdžiai ši meilė – nemeilė išryškėja taikant gyventojų pajamų mokestį asmenims, užsiimantiems individualia veikla. Kai kurie individualią veiklą vykdantys asmenys moka 5 procentų mokestį, kiti, taip vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai – 15 procentų. Iš tiesų, gana sunku suprasti, kas gi ta laisvoji profesija ir kuo ji taip skiriasi nuo nelaisvosios ar nuo ne profesijos. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį veikla priskiriama laisvosios profesijos kategorijai, – tai intelektinės paslaugos, kurių teikimui gyventojas turi turėti specialų išsilavinimą ar kvalifikaciją.

Tai štai, jei savo šimtą eurų uždirbi plaudamas grindis, mokėsi 5 procentus, o jei mokysi vaiką matematikos – mokėsi jau tris kartus daugiau, 15 procentų. Valdžia kažkodėl galvoja, kad žurnalistų, teisininkų, apskaitininkų, konsultantų, architektų, inžinierių, dizainerių, gydytojų, psichologų ir dar daugelio kitų veikla nežinia dėl kokių argumentų turi būti apmokestinama sunkiau. Ar čia kokios nuodėmingos profesijos ir prie ko čia tas išskirtinumas – laisvoji? Jei santechnikas dirba individualiai, jis lygiai tiek pat laisvas, kiek individualiai dirbantis repetitorius. Ir tikrai nebūtinai repetitorius už valandą gauna daugiau nei santechnikas.

Galbūt paklausite, o kodėl visi individualiai dirbantys neturėtų mokėti 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio, kaip kiti dirbantieji? Mažesnis tarifas individualiai dirbantiems asmenims turi prasmės, nes jie neturi darbdavio teikiamų garantijų ir reguliarių pajamų. Jų veikla artimesnė mažai įmonei, kuri moka 5 procentų pelno mokestį ir gali atskaityti sąnaudas, nei darbui pagal darbo sutartį.

Tęskime meilės – nemeilės temą. Tarp dirbančiųjų irgi yra skirtingai mylimų. Čia griežiama dviem smuikais. Nepatogi neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo sukuria papildomą mokesčių ir administravimo naštą. Ir, žinoma, „Sodros" įmokos, kurios neturi lubų, kai išmokoms tokios lubos yra. Ir čia mažiau mylimi tie patys protingi, kvalifikuoti ir todėl daugiau uždirbantys.

Kokią žinią tokia mokesčių sistema siunčia žmonėms? Siunčia kelias žinias. Pirma, ji baudžia už kvalifikaciją. Žinoma, norintieji kvalifikacijos siekia nepaisydami mokesčių, bet vertybes – nori nenori – paklibina. Antra, ji paskatina jei ne vokelius ir šešėlį, tai bent jau pilkus būdus sumažinti mokamus mokesčius. Trečia, ji kuria nepasitikėjimą ir nusivylimą, o šis turi savo kaštus – mokesčių vengimą, emigraciją. Vilko paaiškinimas ėriukui „tu kaltas vien todėl, kad ėsti noriu“ neįtikins nei tų, kurie socialinėje atskirtyje, o juo labiau tų, kurie – mokestinėje.