Smurtas skaudina

Pasak psichologės, egzistuoja ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, o skausmas nesibaigia išsyk nustojus tyčiotis. „Visi suprantame, kad psichologinis smurtas skaudina labiau ir tęsiasi gerokai ilgiau nei fizinis skausmas, kurį sukėlė pro šalį praeinančio vaiko spyris. Jei sutinkame, kad truputis patyčių grūdina, tuomet turime sutikti ir su tuo, kad truputis smurto augina, nors tai yra netiesa“, – paaiškino K. Gurskienė.

Vaiko charakteris formuojasi, kai jis be įtampos gali tyrinėti aplinką, o ne gintis nuo smurto ir patyčių. Vaikai į smurtą reaguoja skirtingai, priklausomai nuo to, ar jau turėjo panašios patirties. Matę, kaip reikia gintis ar kaip vyksta puolimas, tikėtina, reaguos agresyviai ir pakovos už save. Nematę – išsigąs ir susigūš. Svarbu nepamiršti, kad vaikai, augantys sveikoje, ramioje aplinkoje, išmoks atsirinkti, kaip tinkamai reaguoti: atsitraukti, pasakyti ir nueiti, nesivelti. „Smurtauti – vadinasi, nežinoti, kaip elgtis. Nes jei žinai – stabdai“, – komentavo K. Gurskienė.

Prisideda ir suaugusieji

Tiesa, kartais suaugusieji, užuot pripažinę patyčias ir ėmęsi veiksmų, jas pavadina juokeliais, kurie nieko neskaudina, nes tai nerimta. Pašnekovės žodžiais, bet kokia smurto rūšis skaudina ir yra netoleruotina. Žmonės neskirsto, kad antausis yra mažesnis smurtas nei spyris į pilvą.

Psichologinis smurtas, kurio dabar apstu internete, žinutėse ar tiesiog vaikų lūpose, taip pat negali būti rimtas arba ne, nes jei nebus reaguojama, kai klasės draugas kitą pavadino storuliu žinutėse, teks reaguoti, kai tuo pačiu epitetu jis bus pavadintas bendrame klasės susirašinėjime ar viešose socialinių tinklų paskyrose.

Jei sutinkame, kad truputis patyčių grūdina, tuomet turime sutikti ir su tuo, kad truputis smurto augina, nors tai yra netiesa.

Kartais į patyčias reaguojama per vėlai, nes jos paprastai vyksta ten, kur nepastebi mokytojai, pasikeitusio vaiko elgesio su galimomis patyčiomis nesieja tėvai. Ne visi domisi tuo, ką vaikas veikia ar su kuo bendrauja internete, koks elgesys rodo, kad iš vaiko tyčiojamasi arba kaip su juo kalbėtis apie patyčias, kad atžala dar labiau neužsisklęstų.

„Lietuvoje du iš trijų vaikų iki šiol susiduria su smurtu ir patyčiomis: manome, kad, sprendžiant šią problemą, laikas ieškoti naujų būdų. Lapkričio mėnesį pradinių klasių mokiniams dovanojame draudimą „Neapykantai STOP“, nes tai vienas būdų ne tik priminti, kad patyčios niekur nedingsta, bet ir padėti su jomis susidūrusiems vaikams ir jų tėvams“, – komentavo „Compensa Vienna Insurance Group“ Savanoriškų standartinių draudimo produktų grupės vadovas Audrius Kikutis.

Psichologė K. Gurskienė pritaria, kad, stabdant patyčias, svarbi kiekviena priemonė, galinti padėti vaikui ir jo tėvams. Kuo daugiau mokyklų bendruomenių žinos, kaip reaguoti ir elgtis, kad patyčių atveju gali padėti psichologas ar net teisininkas, ši informacija galėtų veikti ir kaip patyčių prevencija.

Kaltina save

Pasak A. Kikučio, neretai patyčių patiriantys vaikai mano, kad tai būtent jie padarė kažką bloga, vengia kreiptis į tėvus ar mokytojus, kad nebūtų pavadinti skundikais ar abejodami, kad suaugusieji apskritai gali padėti. Kartais tėvai gali tik įtarti, kad vyksta kažkas blogo.

„Pradinukai iš tiesų yra tarsi balti lapai, kurie geria į save informaciją. Pirmos klasės mokinys nežino, kokios žaidimo taisyklės mokykloje, todėl informaciją renkasi iš vyresnių, kurie nebūtinai būna draugiškai nusiteikę. Nesiskųsti, nebūti mamyčiuku ar skundiku paprastai moko tie, kurie bijo būti paskųsti ir elgiasi netinkamai. Mažieji nežino, kaip elgtis, todėl klauso, nes kitos informacijos apie mokyklą, patyčias ir skundimąsi jie tiesiog neturi“, – paaiškino K. Gurskienė.

Patys girdėję frazę „duok atgal, tuomet tavęs neskriaus“, tėvai to dažnai moko ir savo vaikus. Pasak K. Gurskienės, vaikas, augdamas jį mylinčioje šeimoje, drąsinamas kalbėtis, išsipasakoti ir išsakyti savo jausmus, tikėtina, papasakos ir apie skriaudas mokykloje.

Kalbėdama apie mokymąsi apsiginti, pašnekovė priminė veiksmingą priemonę: tėvams reikėtų prisiminti savo patirtis, būdus, kurie veikė ginantis nuo skriaudikų, o kurie padarė dar daugiau žalos.

„Vaikai nenori duoti atgal ar skriausti kito. Jie nori draugauti, pritapti ir jaustis bendruomenės dalimi. Jei vaiką mokysime mojuoti kumščiais, mokysime formuoti aplink save agresyvią aplinką. Verčiau mokykime vaikus jausti temperatūrą. Jei matai, kad skriaudikas ateina agresyviai nusiteikęs, pasakyk jam, kad tau neįdomu ir tęsk savo veiklą. Jei matai, kad tai juokai, kurie tave žeidžia, drąsiai pakelk ranką ir pasakyk: „Oho, čia jau per stipriai pavarei.“. Jei matai, kad tyčiojasi iš kitų, netylėk ir sureaguok, kad visiems nuo mažų dienų būtų aišku, kad patyčios netoleruojamos“, – patarė psichologė.

Jei klasėje vyksta patyčios, pasak K. Gurskienės, apie jas naudinga kalbėtis tėvams, kurie gali susitarti ir kiekvienas savo vaikui paaiškinti, koks elgesys tinkamas, o kokį pakeisti gali tik visi kartu. Neapykanta neturi galios, kai žinai, ką su ja daryti.

Užkelta lūkesčių kartelė

„Maždaug nuo dešimties metų, kai vaikai ima lytiškai bręsti, prasideda itin pažeidžiamas etapas, kurio metu yra daug vidinio chaoso, savęs ieškojimo, nežinomybės, gali atsirasti ir tapatumo krizė, nes mokinys jaučiasi nebe vaikas, tačiau dar nėra ir suaugęs“, – pažymi psichologė V. Bartkutė-Vyšniauskienė.

Psichologė dalijasi, kad tiek šeimoje, tiek mokyklos aplinkoje ar visuomenėje standartai nuolat auga, todėl vaikams gali būti sudėtinga suspėti visa tai atliepti. Tėvai neretai labai nori, kad vaikui pasisektų, tad pradeda kelti lūkesčių, kurie kartais būna net neįmanomi. Taip, anot V. Bartkutės-Vyšniauskienės, tėvai ant pečių mokiniui tarsi užkrauna netobulumo naštą. Vaikai bando įtikti tėvams ir iš savęs reikalauti labai daug.

„Mokykla turi labai aiškų ir konkretų vaikų gebėjimų vertinimą, kuris mokinį skatina sieti savo, kaip žmogaus, vertę su gautu skaitiniu įvertinimu iš tam tikro mokslų dalyko. Tačiau reikėtų pasistengti suprasti, kad net ir šiems standartams nesikeičiant, ne visi žmonės turi vienodus gebėjimus: galbūt vienam labiau sekasi skaičiuoti, kitam – rašyti, trečiam – sportuoti ar piešti. Tėvai turėtų išmokti įvertinti tai, ką atžala geba ir moka, o ne reikalauti būti geriausiam visose srityse. Turime paaiškinti savo vaikui, kad jis yra pakankamai protingas, kad ir kaip jam sektųsi, ir padėti išspręsti kylančias problemas“, – sako specialistė.

Iš savęs itin daug reikalaujantis mokyklinio amžiaus vaikas gali sielotis už užduotį gavęs 9, o ne 10 – tai prisideda prie perfekcionizmo, kuris vėliau gali virsti nerimu ar net depresija. Negana to, daugelis mokinių susiduria ne tik su nerimu dėl mokslų ar papildomomis atsakomybėmis – kai kurie neišvengia ir patyčių, neigiamos socialinių tinklų įtakos.

Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Socialinių tinklų įtaka

Socialiniai tinklai, tokie kaip „Instagram“, „YouTube“, „TikTok“, „Facebook“, užimą didelę mokinių gyvenimo dalį. Nors daugelyje socialinių platformų yra nustatyta amžiaus riba, net 38 proc. 8–12 metų vaikų prisipažįsta, kad juose lankosi.

Populiarios platformos duoda daug gero, pavyzdžiui, sumažina vienišumo jausmą, skatina domėjimąsi įvairiomis kultūromis, menu, kūryba, tačiau blogo – taip pat nemažai.

„Socialiniuose tinkluose apstu neigiamo, žiauraus ar net pavojingo turinio – jis atsidūręs prieš vaiko akis gali būti ne tik netinkamai interpretuotas, bet ir iš tiesų žaloti, paskatinti įvairių baimių, nerimo atsiradimą, – pastebi draudimo bendrovės specialistė Edita Majerienė. – Negana to, šios platformos yra žinomos dėl iškreipto ir nerealistiško požiūrio į kasdienybę ir žmonių išvaizdą ar talentą. Norime to ar ne, tiek vaikai, tiek suaugę žmonės pasąmoningai lygina savo gyvenimą su socialiniuose tinkluose matomu turiniu. Juo lengva patikėti, tad tėvai turi itin atidžiai žvelgti į tai, ką internete stebi atžala.“

Kuo vaikas vyresnis, tuo bet koks turinys tampa lengviau pasiekiamas, todėl būtina iš anksto diegti tinkamas vertybes.

„Mūsų šeimoje skatiname rūpinimąsi savimi ir džiugesį paprastais dalykais, nelyginant nei savo išvaizdos, nei turimų daiktų ar gebėjimų su tuo, ką demonstruoja kiti“, – dalijasi E. Majerienė.

Maždaug nuo dešimties metų, kai vaikai ima lytiškai bręsti, prasideda itin pažeidžiamas etapas, kurio metu yra daug vidinio chaoso, savęs ieškojimo, nežinomybės.

Kaip pastebėti ir padėti

Deja, šiuolaikiniai mokiniai neretai vengia garsiai kalbėti apie savo jausmus, tad, ypač tada, kai santykiai su tėvais neartimi, gali būti sunku suprasti pasikeitusį elgesį, kalbėjimo manieras, hobių atsisakymą ar niūrias ateities vizijas.

Jei santykis su atžala atviras ir draugiškas – pastebėti pokyčius yra lengviau. Paprasčiausias smalsumas ir nuoširdžios diskusijos, dalijimasis, paklausimas „Kaip tu jautiesi?“ gali tapti raktu į vaiko širdį.

E. Majerienė pastebi, kad augančiai ir besiformuojančiai asmenybei labai svarbi saugi aplinka, palaikymas ir supratimas. Deja, tyrimai rodo, kad vos 55 proc. vyresnių klasių mokinių kreipiasi į savo šeimos gydytoją dėl psichikos sveikatos. Panašus skaičius to paties amžiaus žmonių net nežino, Kad šeimos gydytojai taip pat gali konsultuoti dėl psichologinių sunkumų.

Dėl vyraujančių stigmų daugybė žmonių dėl savęs ar savo šeimos gėdijasi kreiptis pagalbos, o pirmasis žingsnis – itin reikšmingas. Žengus šį žingsnį ir aptarus iškilusias problemas su sveikatos ekspertu, bus lengviau suprasti, ko reikėtų imtis toliau: galbūt tereikia sulaukti tam tikrų tyrimų paskyrimo, galbūt rekomendacijų apsilankyti pas psichoterapeutą ar psichiatrą.

Kada suaugusieji turėtų sunerimti

Vaikų mąstymo instituto (Child Mind Institute) specialistai išskiria esminius signalus, kurie pažymi, kad reikėtų susirūpinti mokinio emocine sveikata.

• Liūdesys trunka dvi savaites ar ilgiau.

• Jaučiama baimė, kuri neturi aiškios priežasties ir trukdo atlikti kasdienius darbus.

• Kalbama apie savęs ar kitų žalojimą, įsiveliama į konfliktus mokykloje.

• Apetito stoka ar bandymas atsikratyti kilogramų.

• Negebėjimas susikaupti ir atlikti įvairias užduotis.

• Prastėjantys pažymiai ir mokyklos nelankymas.

• Ryškūs ir neigiami asmenybės, nuotaikos ir elgesio pokyčiai.

Anot J. Baltuškienės, suaugusieji, bendraudami su nelaimėje ar krizėje atsidūrusiais vaikais, dažnai kartoja savo pačių tėvų klaidas ar visuomenėje vyraujančius gedinčių vaikų raminimo mitus. Remdamasi Johno W. Jameso Russello Friedmano knyga „Kai sielvartauja vaikai“, ji atkreipia dėmesį į šešias pagrindines suaugusių elgesio klaidas. Jų, pasak psichologės, reikia atsikratyti. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikai būtų – darželinukai ar paaugliai, bendrauti su jais reikia empatiškai: matant, priimant, o svarbiausia – gerbiant visus jų jausmus.

1 klaida. Neliūdėk!

„Viskas bus gerai. Juk dabar saugu“, – taip dažniausiai sakoma vaikui, kai jis išsigąsta, verkia, nerimauja. Anot psichologės, taip kalbėti – tas pats, kas liepti vaikui nebejausti. Taip, sunku matyti vaiką kenčiantį, bet negalima nuneigti vaiko jausmo. Dar viena klaida, kurią daro suaugusieji, siekdami, kad vaikas pamirštų skausmą, – ima vaiką linksminti. Ko labiausiai reikia – būti šalia ir pagarbos vaiko jausmui.

2 klaida. Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu!

Pavyzdžiui, vaikas netenka augintinio, verkia, išgyvena. Arba – liūdi dėl namuose palikto mėgstamo žaislo. Suaugusieji, norėdami sumažinti vaiko kančią, sako: „Neliūdėk, nupirksime naują.“ Vaikas sutrinka, jis norėtų naujo, bet vis dar išgyvena dėl senojo netekties. Vaikas turi teisę liūdėti, išbūti netektį. Suaugusieji turėtų raminti vaiką, sakydami jam: „Ir man liūdna, kad taip atsitiko.“

Jei nieko nedarysi, laikas pats liūdesio nepanaikins ir žaizdos neužgydys. Reikia skirti dėmesio vaikui, padėti jam išliūdėti, paskatinti užsiimti kažkokioms veikloms, neskubėti linksminti.

Siūlymas pakeisti sena kažkuo nauju tarsi sako vaikui: „Užgniaužk savo jausmus.“ Vaikai pasitiki suaugusiaisiais, pradeda slėpti savo jausmus, neišmoksta susigyventi su netekties situacija. Vėliau, būdami jau suaugę, neišmokę išbūti su netektimi, daro skubotus sprendimus. Pavyzdžiui, išsiskyrę su mylimu žmogumi, kuria skubotus santykius su kitu.

3 klaida. Slėpk savo sielvartą!

Kartais tėvai suformuoja vaikams požiūrį, kad sielvarto nereikia rodyti. Tuomet vaikas lenda po lova, slepiasi, nerodo liūdesio tėvams, kad negautų barti ar negirdėtų tėvų priekaištų, ko jis toks nelinksmas.

Tėvai sako: „Tu trikdai kitus savo liūdesiu, eik ir vienas paliūdėk.“ Suaugusiesiems sunku, kai vaikas liūdi, tačiau jie taip pat turi gerbti vaiko jausmus ir norą liūdėti. Geriausia būti šalia, paguosti, bet nelinksminti. Vaikui, kaip ir suaugusiajam, liūdint reikia kito žmogaus supratimo, palaikymo, o ne linksminimo.

Jūratė Baltuškienė / Asmeninio archyvo nuotr.

4 klaida. Būk tvirtas!

Labai dažnai suaugusieji vaikams kartoja, kad jie turi būti tvirti. Vaikas, tai girdėdamas, pasitiki suaugusiuoju, jis nori būti tvirtas, rūpintis jaunesniais broliais ar liūdinčia, prastai besijaučiančia mama. Taip, ištikus netekčiai ar krizei, pavyzdžiui, pasitraukus nuo karo su mama, o tėčiui likus karo zonoje, vaikai nori prisiimti suaugusiojo vaidmenį. Tačiau toks vaidmuo, tenkantis vaikui, yra ne jo jėgoms.

Vaidmenimis šeimoje reikia dalytis. Kad ir kokia skausmo prislėgta atrodytų vaiko motina, ji vis tiek yra sprendimus priimantis asmuo, sukuriantis vaikui saugumo jausmą. Vaikas turi žinoti, kad suaugę, esantys šalia, žino, ką reikia daryti ištikus nelaimei.

5 klaida. Imkis veiklos!

Eik dirbti, sportuok, ruošk pamokas, veik, veik, veik. Šios klaidos labai sunku atsikratyti. Veikla iš tiesų neblogai. Ji nukreipia dėmesį nuo skausmo, padeda atsikratyti liūdnų minčių, nepulti į depresiją. Tačiau jei  per daug veiklos ir vaikui nebelieka erdvės, kurioje galima pakalbėti apie savo išgyvenimus, jei nelieka laiko pabūti su mama ar tėčiu, ji nebepadeda.

Užsiimant kažkokia veikla, tuo momentu palengvėja, tačiau kai veiksmas baigiasi, vėl tampa blogai. Todėl svarbu išbūti, išjausti skausmą. Suaugusiojo užduotis – stebėti savo vaikus: ar jie ne per daug užsiėmę, ar jie turi laiko išbūti. Geriausia būti kartu su vaiku, kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi. Nereikia bijoti liūdesio.

6 klaida. Laikas gydo visas žaizdas!

Ši klaida turi pagrindimą, nes, laikui bėgant, skausmas palengvėja, o liūdesys nurimsta, galima laisviau kvėpuoti. Tačiau žaizdas gydo ne laikas, o veiksmai, kurie buvo atlikti laikui bėgant. Jei nieko nedarysi, laikas pats liūdesio nepanaikins ir žaizdos neužgydys. Reikia skirti dėmesio vaikui, padėti jam išliūdėti, paskatinti užsiimti kažkokiomis veiklomis, neskubėti linksminti. Vaiką stebintys suaugusieji patys pamatys, kaip, laikui bėgant, skausmas rimsta. Kai įvyksta lūžis, jau galima siūlyti vaikui imtis kažko naujo, eiti toliau.

– Kaip turėti gražų santykį su savo paaugliais, kurie, be abejo, nori naudotis socialiniais tinklais? Kokias ribas turėtų susidėlioti tėvai?

– Gražus santykis su paaugliais reiškia, kad tas santykis buvo kuriamas nuolat. Jeigu santykio nebuvo, kai vaikui buvo 10 metų, tai maža tikimybė – įmanoma, bet tam reikės įdėti daug darbo – kad jis būtų toks abipusiai tenkinantis, kai jam yra 15 metų. Tai tėvai, kurių vaikai dabar yra žymiai mažesni ir nori turėti gerą santykį, kai bus paaugliai, santykį turi kurti kasdien. Santykiai yra kasdien prižiūrimas dalykas. Reikia kasdien juos atnaujinti, peržiūrėti, įvertinti, pasidžiaugti, taisyti, jeigu jie sugenda ir t. t.

Dabar socialiniai tinklai tai, turbūt, yra kažkokios draudimo ribos. Kai vaikai yra maži, sakyčiau, pradinukams tikrai nėra reikalo gyvent socialiniuose tinkluose. Oficialiai koks nors feisbukas leidžia gyventi ten nuo 12 ar 13 metų, bet daug tėvų kolaboruoja, žinodami, kad vaikui nėra tos amžiaus ribos ir jis jau turi savo feisbuką ar kokią kitą paskyrą. Tai, sakyčiau, čia irgi vienas iš tokių atsakymų sau. Tėvai turėtų pasakyt, ką čia vaikas iš to išmoko – ar galima apeiti taisykles, kodėl tik šitas, o ne visas likusias, kurios yra tam pačiam socialinių tinklų gyvenime? Tai yra daug dalykų, kurie yra svarbūs, bet svarbiausia – domėtis, žiūrėti, su kuo tavo vaikas draugauja, ką veikia, kokią medžiagą deda ir t. t.

– Kokie būdai yra tinkami žiūrėti ir domėtis, o kokie jau nebe?

– Žiūrėjimo būdu. Tikrai nėra tinkamas būdas slapta ką nors daryti, bet kai vaikas susikuria savo paskyrą, tėvai turi turėti labai aiškią žinią, kad jie nori ir bus tos paskyros dalis tol, kol jis yra nepilnametis, kol tėvai yra atsakingi už jo saugumą ir gerovę, ir tikrai turi būtinybę ir galimybę domėtis, ką vaikas daro tame tinkle.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dabar yra programėlės, kurias tėvai gali įsidiegti į savo telefoną ir per tą programėlę valdyti vaiko telefono turinį, valdyti programas, kuriomis gali vaikas naudotis ir tam tikru laiku išjungti internetą. Dalykas geras ar visgi yra tokia slidi riba tarp gero kontroliavimo ir privatumo pažeidimo?

– Na, aš manau, jog vaikas turi žinoti, kad tėvai tą daro. Jeigu tėvai įdėjo kažkokią programą į jo telefoną, jis turi žinoti, kad ta programa yra. Turi būti aptarta, kokiu tikslu tėvai ją įdėjo, ką jie darys su ta programa, kaip dažnai jie tą darys, ką jie ten žiūrės. Tai yra labai svarbu, kad tiesiog žinotum. Nes jeigu gali kas nors slapta į jo telefoną įdėti programų, tai reiškia, kad bet kas slapta gali ten įdėti kažkokių dalykų.

– Susitarus?

– Informavus. Aš nežinau, apie kokius mes čia susitarimus kalbam, bet kalbėjimasis yra vienintelis vaistas ir priešnuodis. Kalbėjimas apie tai, kas neramina, kas ten gali būt pavojinga, ką jis ten veikia, ką tėvai norėtų, kad jis neveiktų.

– Dabar pliusai ir privalumai. Nes mes žiūrime tų suaugusių akimis, kurie, iš esmės, augo be tų socialinių tinklų ir turime sugebėt suprasti tuos, kurie jau turi socialinius tinklus. Tai kokie gi gali būti pliusai paauglių naudojimosi socialiniais tinklais ir kokie minusai bei grėsmės?

– Na, turbūt tas pats, kaip ir mums visiems. Yra labai daug informacijos, prieinamumas susisiekti su žmonėmis, yra galimybė pamatyti kažkokių įdomių, juokingų ar naudingų vaizdų. Grėsmės tokios, kad toje erdvėje veikia taip pat ir nusikalstami žmonės, kaip ir geriečiai. Tai gali būt ir seksualinio išnaudojimo, ir įtraukimo į kažkokią netinkamą veiklą. Vaikas pats gali nesuprasti ir nežinoti, padaryti kažkokias nusikalstamas veikas, persiųsti savo draugų nuotraukas, įdėti savo netinkamą informaciją. Jis gali būt įpainiotas į kažkokias reklamas, kur jis nesupranta, ką veikia, gali per daug laiko ten įsitraukti ir supainioti prioritetus. Tai yra daug tokių pavojų, kurių vaikas pats nežino, jis negimė su pavojaus žinojimais.

– Ir nepaisant to, kad sakote, jog reikia kalbėtis, mes matome tokių atvejų, kur nepilnamečiai, mažamečiai yra įtraukiami į tam tikras veiklas, kur yra verčiami siųsti savo nuotraukas, savo įrašus, šantažuojami. Į kokius signalus reiktų atkreipti tėvams dėmesį, kokie galbūt vaiko elgesio pokyčiai galimi, kad galėtumėm įtarti, jog vyksta kažkas negero?

– Tai bet koks elgesio pasikeitimas – vaikas darosi uždaras, neprileidžia, yra prisikūręs kažkokių papildomų paskyrų. Ta prasme, bet kokia slapta veikla, kuri atsiranda, jau yra labai rimtas pavojaus ženklas. Kažkokie rimti pasikeitimai, jeigu, pavyzdžiui, vaikas nemiega, sutrikęs, nustojo valgyti, nustojo draugauti gali reikšti, kad jis gal yra įtrauktas į kažkokią trikdančią jį veiklą arba žiūri kažkokius trikdančius jį vaizdus. Ir tada labai svarbus yra tas santykis, nuo kurio mes pradėjom. Kokiam santyky su savo vaiku aš esu, ar jis pasipasakos, ar ne. Ir ką aš jam sakau – ar kad jis ateitų ir viską papasakotų, ar kad jis raportuotų tik apie pasiekimus ir gerą nuotaiką. Tai čia yra labai svarbu.

Eglė Seiliūtė-Žukauskienė dalijasi savo šeimos patirtimi apie tai, kaip jie sužinojo apie dukros onkologinę ligą ir kas jiems padeda išlaikyti pozityvumą iki pat šiol.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologė Neringa Eimutienė pataria – svarbu nepamiršti, kad onkologine liga sergantis žmogus pirmiausia yra žmogus, o ne ligonis.

LSMUL Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologė N. Eimutienė: „Geresnė paciento emocinė ir psichinė būsena bus tuomet, kai jis jaus, kad ligoje yra ne vienas.“ Kauno klinikų archyvo nuotr.

Gyvenimas akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis

Liepos mama Eglė pasakojo, kad apie onkologinę mergaitės ligą šeima sužinojo netikėtai – nebuvo jokių matomų ar nerimą keliančių požymių.

„Buvo eilinis penktadienis, 2021-ųjų rugsėjo 21 d. Tuomet dar ketverių Liepa buvo darželyje, o grįžusi namo šėliojo su tėčiu ir broliu. Visiems užmigus naktis buvo rami, jokių skundų ar ašarų. Tačiau nubudusi ryte ji jau pati nebepajėgė išlipti iš lovos, nes užėjo ūmus pilvo skausmas, – pasakojo mergaitės mama. – Su greitąja išvažiavę į ligoninę tuomet dar nežinojome, koks ilgas kelias mūsų laukia“, – prisiminė Eglė.

Po išsamių tyrimų Liepai buvo nustatyta ekstrarenalinė nefroblastoma – netipinis inkstų vėžio atvejis.

Pirmasis gydymas truko beveik metus, kol buvo pasiekta remisija. Tuomet, praėjus vos daugiau nei mėnesiui, situacija pasikartojo: dėl pilvo skausmų šeima vyko į Regioninę Mažeikių ligoninę, iš ten – į Šiaulius. Antrąjį kartą Eglė paprašė siuntimo į Kauno klinikas, kuriose gydėsi pirmąjį kartą. Ten nuvykus iškart buvo patvirtinta – liga atsinaujino ir yra aptiktas naujas 10 cm darinys.

Neeikvoja energijos tam, kas ne jų valioje

Liepos mama sakė, kad, pirmąjį kartą sužinojus, su kokiomis naujomis aplinkybėmis teks gyventi, iš pradžių ji su šeima priėmė faktą, kad baigtis gali būti visokia.

Mes tiesiog priėmėme viską, kas atėjo su šia liga. Neeikvojome energijos tam, kas buvo ne mūsų valioje. Susitelkėme į tai, ką galėjome keisti, kurti, gerinti, stiprinti, kam padėti ir kuo pasitikėti.“

 

„Tai yra tiesiog nenuspėjama, todėl privalėjome tai priimti. Tuomet priėmėme ir tai, kad dėl vaistų Liepa tikriausiai neteks plaukų, tačiau vėl – dėl to nieko negalėjome padaryti, tik tai priimti, – pasakojo ji. – Mes tiesiog priėmėme viską, kas atėjo su šia liga. Neeikvojome energijos tam, kas buvo ne mūsų valioje. Susitelkėme į tai, ką galėjome keisti, kurti, gerinti, stiprinti, kam padėti ir kuo pasitikėti.“

Eglės teigimu, vienas didžiausių išbandymų buvo paaiškinti ketverių metų dukrai, kas vyksta, padėti jaukintis ligoninės sienas, atrasti jose saugumą ir pasitikėjimą.

„Kai Liepa man pirmą kartą uždavė klausimą, kodėl ji ligoninėje, man spontaniškai ir organiškai kilo mintis pasekti jai pasaką apie tai, kad jos pilvelyje apsigyveno augintinis. Jis atėjo, nes jam reikia daug dėmesio ir meilės, tačiau pilve jis likti negali. Visos procedūros atliekamos tam, kad mes tuo augintiniu rūpintumėmės ir galėtume jam surasti naujus namus.“

Liepos mama pažymėjo, jog niekada dukrai nesakydavo, kad ji yra ligonė – orientuodavosi tik į turimą augintinį pilve.

Net ir tuomet, kai mergaitė jausdavosi silpniau, mama koncentruodavosi į gero emocinio fono stiprinimą: „Skambindavome darželio vaikams ir kartu darydavome įvairius darbelius, piešdavome, žaisdavome stalo žaidimus. Puošdavome savo palatą, jos duris, kabindavome Liepos darbelius ant sienų, o su specialistais, užsukančiais pas mus, visuomet tai aptardavome. Stengėmės sukurti kuo geresnę aplinką ir apsupti ją šypsenomis, kad ji ligoninėje jaustųsi kaip namuose.“

Gyvena kasdien su didžiuliu tikėjimu ir meile

Per visą šį laiką Liepai buvo atlikti du chemoterapiniai, du radioterapiniai, du chirurginiai gydymai ir kaulų čiulpų transplantacija.

„Procesai yra netrumpi ir reikalaujantys kantrybės, bet su teisingu polėkiu, pasitikėjimu medicinos personalu – viskas įveikiama lengviau“, – kalbėjo Eglė.

Šiuo metu mergaitė nesigydo, tačiau yra intensyviai prižiūrima specialistų, laukia remisijos patvirtinimo.

„Teisingiausia, manau, gyventi kasdien be lūkesčių ir su didžiuliu tikėjimu, džiaugtis viskuo, su meile nerti į nuotykius priimant viską, kas laukia. Per šį laikotarpį užaugo ne tik Liepa, bet ir mes visi – atsikratėme daug baimių, subrendome“, – sakė mergaitės mama, pridurdama, kad „ši diagnozė suteikia galimybę išmokti jausti save ir savo aplinką, būti tik ten, kur jautiesi patogiai ir gerai“.

Psichologė: žmogus turi jausti, kad ligoninėje jis – ne vienas

Pasak LSMUL Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologės N. Eimutienės, onkologinės ligos diagnozė visada sukelia daug nerimo, baimių, pasimetimo tiek pačiam ligoniui, tiek jo artimiesiems.

Sergantis žmogus nenori būti kitoks, kiekvienas nori grįžti į įprastinį gyvenimą. Todėl svarbu, kad bendravimas su juo ne visuomet būtų apie ligą.

 

„Geresnė paciento emocinė ir psichinė būsena bus tuomet, kai jis jaus, kad ligoje jis ne vienas, kad šalia yra žmonių, į kuriuos jis visada gali kreiptis ir paprašyti pagalbos“, – pažymėjo specialistė.

Ji atkreipė dėmesį, kad labai dažnai artimieji bijo su ligoniu kalbėti apie jausmus: „Tai tarsi noras vienas kitą apsaugoti neigiant problemą. Tačiau neišsakyti jausmai niekur nedingsta – jie dar labiau skatina tiek ligonį, tiek artimąjį užsisklęsti, jaustis vienišam, nesuprastam.“

Atvirai kalbantis su ligoniu ir artimųjų rate apie savo baimes ir lūkesčius, galima sustiprinti tarpusavio ryšį ir rasti sprendimų ligos sukeltiems sunkumams.

N. Eimutienės teigimu, itin svarbu nepamiršti, kad onkologine liga sergantis žmogus yra ir žmogus, ne vien ligonis.

„Sergantis žmogus nenori būti kitoks, kiekvienas nori grįžti į įprastinį gyvenimą. Todėl svarbu, kad bendravimas su juo ne visuomet būtų apie ligą. Rekomenduojama, kad kartu su artimaisiais ligonis užsiimtų nesudėtingais darbais, hobiais, širdžiai maloniais dalykais. Visada svarbu priminti ligoniui, kad jis svarbus ne dėl kažko, o dėl to, kad jis yra“, – sakė medicinos psichologė.

Užs. 1857655

Nėra vieno tinkamo amžiaus

Meno parodos, priešingai nei filmai ar dalis spektaklių, amžiaus cenzo dažniausiai neturi, todėl sprendimas, nuo kokio amžiaus atžalas vestis į meno muziejų, priklauso nuo pačių suaugusiųjų. Tėvams sąmoningai įsitraukiant, siekiant ne tik su vaiku apžiūrėti meno kūrinius, bet ir aptarti jų sukeliamus jausmus, mažiesiems lankytojams draugiška gali tapti kone bet kuri meno paroda.

Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė A. Kurienė pabrėžia, kad pažindinant atžalas su meno pasauliu svarbu į šią patirtį visapusiškai nerti kartu.

„Menas gali paveikti labai stipriai, sukelti intensyvių jausmų ir pojūčių – tiek pozityvių, tiek negatyvių. Meno suteikiamos emocijos ir mintys, sužadinama fantazija visuomet veikia, todėl vaikui yra labai svarbu šalia turėti suaugusį žmogų, kuris gali paaiškinti ir padėti priimti tai, kas patiriama“, – teigia psichologė.

Meno kūrinio sukeltas emocijas vaikai gali komunikuoti gerokai išraiškingiau – pavyzdžiui, pradėti garsiai juoktis išvydę vaizduojamą nuogą kūną. Dažnam suaugusiajam tokia reakcija atrodo netinkama muziejuje, todėl kyla noras vaiką sudrausminti, pamokyti tinkamo elgesio.

A. Kurienė akcentuoja – tam, kad toks susidūrimas su menu taptų pozityvia patirtimi, svarbu negniaužti vaiko reakcijos, o drauge reflektuoti, įprasminti, padėti suprasti, kodėl meno kūrinys sukelia vienokius ar kitokius jausmus.

„Net ir vaikams skirtoje parodoje, kurios turinys yra išimtinai pritaikytas vaikams, būtina, kad šalia būtų suaugusysis, su kuriuo būtų galima aptarti visus kylančius jausmus, fantazijas ir mintis. Priešingu atveju tokia kultūrinė patirtis gali paprasčiausiai išbyrėti kaip smėlis pro pirštus“, – svarsto specialistė.

Aušra Kurienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kapitalas ateičiai

Ankstyvųjų kultūrinių patirčių nauda neabejojama – tyrimai rodo, kad jos lemia tai, kaip ateityje priimsime sprendimus, suvoksime savo tapatybę, reikšime jausmus. Visgi svarbu nepamiršti, kad čia ir dabar patiriamos emocijos, kuriami prisiminimai yra ne mažiau vertingi, nei ilgalaikėje perspektyvoje išryškėjanti nauda emocinio intelekto ar kognityvinių įgūdžių vystymuisi.

„Mąstymas, kad kiekviena patirtis turi būtinai duoti naudos ateityje, turi vartotojiškumo atspalvį. Viena moteris man pasakojo, kad ketverių metų jau galėjo išvardyti visus menininkus impresionistus. Jos tėvai neabejotinai dėjo daug pastangų, parodė daugybę paveikslų, jos pačios nuo meno neatgrasė, tačiau ar tai vaikui iš tiesų yra vertinga?“ – svarsto A. Kurienė.

Psichologės teigimu, šiuolaikiniai tėvai dažnai taip smarkiai susitelkia į vaikų ateitį, kad pamiršta užfiksuoti ir visavertiškai išgyventi dabarties momentus.

„Kultūriniai ir meniniai išgyvenimai dažnai yra momentiniai. Štai mes atsimename – esu su tėčiu „Poezijos pavasaryje“, einu su močiute į teatrą... Tai akimirkos, paliekančios mumyse žymių pėdsakų, tačiau jų vertės neįmanoma pamatuoti per apčiuopiamą, suskaičiuojamą grąžą. Bendros kultūrinės patirtys yra momentai, svarbūs ir vaikui, ir tėvams, – svarbu juos užfiksuoti ir išgyventi kartu“, – pabrėžia psichologė.

Postūmis – nuo suaugusiųjų

Ko gero, dažnai tenka pastebėti ar net patiems atsidurti situacijoje, kai vaikui žaidžiant ar užsiimant kita veikla suaugusieji imasi savo reikalų – pavyzdžiui, įninka į telefono ekraną. Nors tėvams toks laikas gali pasirodyti kaip puiki akimirka skirti minutę atokvėpiui, svarbu nepamiršti, kad vaikus sudominti galime tik patys įsitraukdami ir rodydami pavyzdį.

„Kaip vaiką sudominti meno pasauliu? Per tai, kas mums patiems patinka, kuo nuoširdžiai domimės ir matome prasmę. Jei su vaiku einate į baleto spektaklį ir šalia atsisėdę naršote telefone, taip nesudominsite baleto kultūra. Jei atvedate vaiką į parodą ir išeinate į kavinę apačioje, siunčiate žinią apie tai, kad iš tiesų įdomu yra ne būti parodoje, o gurkšnoti kavą“, – svarsto A. Kurienė.

Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau per parodą tai daryti įdomiau.

Nors ryšį ir bendrystę su vaiku galima patirti įvairiose situacijose – nuo žaidimų iki pasivaikščiojimo – A. Kurienė akcentuoja tai, kad būtent menas sukuria palankią erdvę kalbėtis apie pačius įvairiausius, net ir labai sudėtingus ar negatyvius jausmus. Šia prasme menas legalizuoja visas įmanomas emocijas, pavyzdžiui, pyktį, baimę, gėdą, kuriuos įprastai gali būti nepatogu ar sunku įvardyti.

„Nustebtume, kiek vaikų bijo nupiešti medį ir verkia tai padarę, nes rezultatas išeina negražus. Atėjus į parodą nesurasi dviejų vienodų medžių – čia jie gali būti ir šleivi, ir kreivi, ir net visai nepanašūs į medžius. Tai legalizuoja fantaziją, vaiko individualumą, leidžia jam suprasti, kad nėra vieno būdo vaizduoti ar suprasti reiškinius, jausti“, – akcentuoja psichologė.

Technologijų įtaka

Šiuolaikinių vaikų laisvalaikis neatsiejamas nuo interneto, todėl neretai manoma, kad juos sudominti mažiau interaktyvia, ne ekranuose vykstančia veikla – itin sudėtinga misija. A. Kurienė nesutinka su tokiu požiūriu – anot jos, vaikus jaudinantys dalykai yra universalūs, todėl ne tik įmanoma, bet ir ypač svarbu padėti juos atrasti realiame, o ne virtualiajame pasaulyje.

„Gausybė mums svarbių ir jaudinančių dalykų yra bendražmogiški, nepriklausomai nuo to, ar esame trejų, ar aštuoniolikos. Visiems svarbu patikti savo mamai ir tėčiui, susirasti draugą ar draugę, įdomiai ir linksmai leisti atostogas, patirti meilę, pripažinimą, sėkmę. Deja, labai daug vaikų šiandien išgyvena sėkmę, susiranda draugų, sulaukia pagyrimų tik internete. Vaikai internete užsibūna ilgai, nes būtent ten suranda tai, kas juos jaudina“, – teigia psichologė.

Anot jos, kiekvienai kultūrai ir kartai būdinga sukurti naują turinį, kurio pagrindas – tie patys universaliai jaudinantys dalykai. Jei vaikams padėsime tuos dalykus atliepti ir patirti ne ekrane, nereikės imtis kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, draudimų. Nereikėtų bijoti netgi drauge pažaisti kompiuterinį žaidimą ar pasižiūrėti „TikTok“ – pamėginti drauge suprasti, kodėl jaudina būtent tai, o ne kas kita.

„Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau per parodą tai daryti įdomiau“, – apibendrina A. Kurienė.

Tėvų pavyzdys – svarbiausias

Psichologė-psichoterapeutė teigia, kad, norint suformuoti tam tikrą vaiko įprotį, labai svarbu rodyti pavyzdį, kad ir patys tėvai daro tuos pačius dalykus, kurių prašoma vaikų.

„Kai kalbame apie saugų eismą, svarbu, kad tėvai taip pat pastebėtų, kokia šviesoforo spalva dega ar yra girdimi garsai. Jeigu esate su vaiku prie perėjos – aptarkite su juo, kokios yra taisyklės einant per pėsčiųjų perėją, kada esate įsitikinę, kad galima eiti per ją, kokie ženklai tai rodo“, – pasakoja V. Laurinaitė.

Anot jos, norint išugdyti tam tikrus vaikų įpročius, reikėtų skirti tam bent kelis mėnesius. Vaikai yra skirtingi, dėl to sudėtinga nuspėti, kiek laiko gali prireikti susiformuoti naujam įgūdžiui susiformuoti.

„Du mėnesiai jau turėtų parodyti, kaip vaikams pavyko įsisavinti naują įgūdį. Konkrečiai kalbant apie saugaus eismo taisykles, labai svarbu žinias vis kartoti, suaugusiesiems – nuolat išlikti tinkamu pavyzdžiu laikantis saugaus eismo taisyklių, aptariant įvairias eismo situacijas su vaikais“, – sako psichologė.

Kaip pastebi specialistė, jei bent vienas pokalbis apie saugų eismą ir praktinis mokymasis gali užkirsti kelią eismo įvykiui, tikrai verta su vaikais kasmet prisiminti taisykles, kartu žaisti vaidybinius žaidimus apie taisyklių laikymąsi.

Ką išaiškinti mažiausiems

V. Laurinaitė teigia, kad yra keletas esminių vaiko amžiaus laikotarpių, kai galima tam tikrais būdais kalbėtis apie saugų eismą.

Nuo trejų ketverių metų svarbu vaiką supažindinti, kas yra kelias, gatvė ir kam jie naudojami. Aptarkite, kas apskritai yra Kelių eismo taisyklės, kokių pavojų gali nutikti kelyje ir dėl ko taip svarbu šių taisyklių laikytis. Puiki proga aptarti su vaiku, kaip saugiai elgtis kelyje, pakeliui į darželį, kai vedate vaiką pėsčiomis ar vežate automobiliu.

Paaiškinkite vaikui, kad kelyje negalima žaisti ir dėl ko tai gali būti pavojinga, svarbu perteikti, kad saugu per perėją eiti duodant ranką mamai arba tėčiui, aptarti, dėl ko pereiti kelią galima tik per pėsčiųjų perėjas ir šviesoforo sankryžas.

Labai svarbu žinias vis kartoti, suaugusiesiems – nuolat išlikti tinkamu pavyzdžiu laikantis saugaus eismo taisyklių.

Būtina nepamiršti ir to, kad staiga negalima išvažiuoti į kelią dviračiu ar paspirtuku. Jeigu vaikas jau pažįsta spalvas, aptarkite, ką reiškia šviesoforo spalvos. Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat svarbu vaikus supažindinti su atšvaitu, aptarti, kuo jis padeda.

Parinkti saugiausią maršrutą

Nuo ketverių penkerių metų patiems vaikams jau kyla daug klausimų. Tokiais atvejais tėvų pareiga yra suteikti išsamesnę informaciją, kodėl kelyje būna pavojų, kodėl svarbu laikytis saugaus eismo taisyklių, dėl ko kelias nėra žaidimų aikštelė. Verta vėl pasikartoti, kaip saugiai pereiti kelią.

Tokio amžiaus vaikams svarbu perteikti, kad kelią pereiti reikia drauge su suaugusiuoju, paaiškinti, dėl ko negalima išbėgti į kelią arba staiga išvažiuoti paspirtuku ar dviračiu. Rekomenduojama aptarti kiekvieną šviesoforo spalvą, ką ji reiškia eismo dalyviams. Supažindinkite vaiką su kelio ženklais, kurie jam reikalingi kaip pėsčiajam, aptarkite tam tikras sąvokas: šaligatvis, pėsčiųjų perėja, važiuojamoji kelio dalis. Taip pat svarbu supažindinti vaikus su pagalbos numeriu ir kokie žmonės galėtų padėti, jei kažkas nutiktų kelyje: policijos pareigūnai, greitosios pagalbos darbuotojai.

Penkerių–septynerių metų vaikai turėtų gebėti pasakyti, kas yra saugus eismas, kam reikalingi kelias, gatvė, šaligatvis. Turėtų suprasti, kaip saugiai pereiti į kitą kelio pusę per perėją ar šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje.

Tokio amžiaus vaikai jau žino, koks yra kelias nuo namų iki darželio ar mokyklos, savo saugiausią maršrutą. Vaikas būna susipažinęs su kelio ženklais, kurie jam būtini kaip pėsčiajam, supranta, kaip būti matomam kelyje, t. y. naudojasi atšvaitais. Vaikai dažnai jau geba suprasti, kad saugumas kelyje priklauso ir nuo jų elgesio.

Paaugliams – ateities repeticija

Galiausiai dar vienas laikotarpis, kai atžalos daugiau savarankiškai keliauja, yra paauglystė. Su paaugliais viena iš puikių idėjų mokytis saugaus eismo – ruoštis vairavimo pamokoms ateityje.

Vis dėlto paauglystės laikotarpiu daug svarbiau aptarti ne tik keliones pėsčiomis, bet ir saugaus vairavimo taisykles, kai jūsų vaikai važiuoja su vyresniais draugais, kurie turi teisę vairuoti. Aptarkite saugos diržų būtinybę, saugų greitį, pavojų sėstis prie vairo pavartojus svaigalų. Svarbu stiprinti paauglių pasitikėjimą savimi, kad galėtų atsisakyti važiuoti su riziką sau ir aplinkiniams keliančiais vairuotojais.

Didžiausi pavojai

• Remiantis „Spinter tyrimų“ atlikto tyrimo duomenimis, mokyklinio amžiaus vaikų turintys tėvai įvardijo, kad pati pavojingiausia vaiko kelionės į mokyklą dalis yra kirsti gatves ir perėjas – tai nurodė 64 proc. respondentų.

• 46 proc. tėvų nerimą kelia, kai jų vaikai turi būti tose eismo vietose, kuriose šalia juda paspirtukai ir dviračiai.

• Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, 2022 m. eismo įvykiuose nukentėjo arba žuvo 573 vaikai.

– Rugpjūtis ritasi link pabaigos, tad pokalbiai apie mokyklą šeimose, turinčiose mokyklinio amžiaus vaikų, darosi vis dažnesni. Vieni dėlioja būrelių grafikus, kiti siūdinasi uniformas, treti dar bando pagauti už uodegos paskutinį vasaros aitvarą, o ketvirti… nervinasi ir stresuoja, kas gi bus, kai ta Rugsėjo 1-oji pagaliau ateis. Tad klausiu jūsų – kas gi bus?

– Ogi nieko nebus (juokiasi). Galbūt ta Rugsėjo 1-oji yra didesnis stresas patiems tėvams, o ne vaikams. Jei šį klausimą užduotume vaikams, jie liktų mūsų nesupratę. Todėl pirmiausia reikėtų nusiraminti tėvams, nes jiems labai svarbu, kaip vaikas mokosi, koks jo reitingas mokykloje ir pan. Vaikui dažniausiai tai nerūpi, o jei rūpi, tai pasistenkime jį nuraminti sakydami, kad mokykloje jis vėl susitiks su senais draugais, smagiai leis laiką, dalyvaus visose jos veiklose ir pan.

– Siūlote koncentruotis ne į baimę ar stresą, bet į gerus dalykus, kurie vaiko laukia mokykloje ir kurie padeda jo asmenybei augti. Ar galima apiberti jį klausimais, ką dažnai daro suaugusieji: ar tu bijai, ar nelauki mokslų pradžios ir pan.?

– Priešingai – nereikia vengti žodžio „baimė“. Tėvai turi kalbėtis su vaikais apie baimę, jei jie ją jaučia. Tik visada reikėtų išsiaiškinti, ko konkrečiai vaikai bijo. Pasakyti, kad viskas bus gerai, čia nepadės. Tarkim, vaikas bijo, kad jam mokykloje nesiseks. Tuomet kalbėkite konkrečiai, ką jūs darysite, kad būtų kitaip. Gal prašysite mokytojos ar korepetitoriaus pagalbos, o gal užteks padirbėti papildomai namuose. Matote, baimė yra toks įdomus jausmas. Ji kur kas geriau nei nerimas. Baimė – kai mes bijome paties fakto, bet kai išsiaiškiname, ko vaikas bijo, baimė pranyksta. Tačiau jei tėvai mato, kad vaikas prieš mokyklą nerimauja ir nežino, kodėl, tuomet turime padėti jam išsiaiškinti, kas yra kas. Jei bijai, tarkim, kad nesusidraugausi su naujais draugais, mes galėsime pasikviesti juos į svečius. Jei bijai, kad ir vėl nesiseks matematika, imsimės jos nuo pat pirmų rugsėjo dienų. Kalbant apie nerimą – sunkiau: vaikus ima kankinti nemiga, pilvo ar galvos skausmai. Jei tai pastebėjote, žinokite, kad tai yra funkcinis nerimo signalas, kurio nereikėtų praleisti pro akis.

– Jei vaikas įvardijo, kad bijo mokyklos, kad nenori į ją eiti, kaip galėtume atsargiai jį pratinti prie tos minties?

– Visų pirma, galima susidėlioti dienos ritmą, artimesnį mokslo metų dienoms, t. y. anksčiau keltis, anksčiau eiti miegoti. Diena, kita, trečia – ir vaikas įpras. Patikėkite, vaikus paruošti mokyklai yra kur kas lengviau, nei sutvarkyti tėvus (juokiasi). Iš praktikos galiu pasakyti, kad jei tėvai prieš mokyklą man atveda pasikalbėti vaikučius, galiausiai pasilieku dirbti su pačiais  tėvais. Vaikus ramina ribos, aiškumas, dienos rutina, grafikas. Vaikai su tėvais susiję nematomais raiščiais ir, jei nerimauja vaikas, vadinasi, turime ieškoti priežasčių savyje. Jei tėvai sau pasako: viskas bus gerai, aš susitvarkysiu, jūs neįsivaizduojate, kaip stebuklingai ta vidinė tėvų pozicija veikia ir vaikus! Jie tampa ramūs. Vadinasi, išvada viena: kai nurimsta tėvai, nurimsta ir vaikai.

Reda Mackevičienė / R. Mackevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar vienas stresas šių dienų tėvams, dažnai konkuruojantems tarpusavyje, kiek būrelių lankys jų atžala, yra popamokinės veiklos. Dažna mama pasakys, kad kuo jų daugiau – tuo geriau, nes vaikas bus užsiėmęs ir neturės kada lindėti telefone. Tačiau ar tikrai?

– Kuo daugiau vaikas yra užimtas jam malonia veikla, tuo geriau. Moksliškai įrodyta, kad vaiką verta įsprausti į būrelių rutiną. Manote, kad vaikas po mokyklos grįš namo ir ilsėsis? Cha – leiskite nusijuokti. Galiu pasidalyti asmenine praktika, kad savo vaikams aš tikrai užkroviau daug veiklų, bet… jos buvo jiems įdomios. Jei tos veiklos kels vaikui nuobodulį, tarkim, pradinukui tokia gali būti anglų kalba, tėvai išleis pinigus vėjais.

Tėvai turi stebėti, ar vaikas grįžta po būrelio suirzęs, ar einant į būrelį jam dažnai ima skaudėti galvą ir pan. Jei taip – vadinasi, turite kažką keisti. Gal vieną būrelį kitu? Tik aš nemėgstu kaitalioti būrelių dažnai. Vaikai turi išlaikyti pusmečio arba metų testą. Pirmą mėnesį gal bus įdomu, o vėliau, kai prasidės rimtesnės veiklos, vaikas ims sakyti, kad nebenori lankyti. Turime jam parodyti, kad būreliai – irgi tam tikri įsipareigojimai ir atsakomybė. Mes puikiai žinome, kad visi vaikų pasiekimai būreliuose – visų pirma, tėvų pasiekimai. Tiek, kiek tėvai turės kantrybės motyvuoti savo vaikus, tiek vaikas ir pasieks.

Taigi, aš protingai parinkčiau būrelius, kurie vaikui geriausiai sekasi, teikia atsipalaidavimą, saugumą, pasitenkinimą po pamokų, o dėl poilsio? Vaikas puikiai pailsės, taip pat ir pažais su telefonu, laukdamas kito būrelio. Jei spės dabar, būdamas jaunesnio mokyklinio amžiaus, tai puikiai susidoros su dideliu pamokų krūviu ir kitomis veiklomis ir vyresnėse klasėse. Vaikai išmoksta greitai persijungti.

Vaikai su tėvais susiję nematomais raiščiais ir, jei nerimauja vaikas, vadinasi, turime ieškoti priežasčių savyje.

Tik dar kartą akcentuoju: būreliai turi patikti vaikams, bet ne jų tėvams. Septyniolika metų dirbu su vaikais, jų tėvais ir matau, kad daugelis lanko būtent jų tėvams patinkančius būrelius. Arba niekaip negali jų mesti, nes, anot tėvų, juose vaikai pasiekę gerų rezultatų. Mano galva, jei vaikas lankė būrelį daugiau nei metus ir daugiau nebenori į jį eiti – leiskite jam pasiieškoti kitos veiklos. Tačiau jei vaikas pasakoja, kad per metus išbandė kokius 25 būrelius, išvada peršasi viena – pasimetęs gyvenime.

Dažnai tėvai siūlo vaikams lankyti tas veiklas, kurios yra mokykloje, bet jeigu jos neįdomios? Arba tėvai pradeda vaiką vežioti, tarkim, į žirgyną, ir po kelių mėnesių pamato, kad jiems tai labai nepatogu… Turite viską apskaičiuoti iš anksto, nes mėgstamos veiklos nutraukimas vaikui gali būti didelė viso gyvenimo trauma. Panašiai man buvo su pramoginiais šokiais. Iki dabar spėlioju, kas būtų, jeigu būtų, t. y. jei mama man būtų leidusi juos lankyti. Pripažinkime, kad kartais tų vidinių traumų, likusių nuo vaikystės, turime labai daug, todėl privalome atsakingai pagrįsti, ar tas noras kažką lankyti yra mūsų pačių, ar jau tikrų tikriausiai – mūsų vaiko.

– Minėjote, kad tiek tėvams, tiek ir vaikams ramybės suteikia aiškumas. Ar nevertėtų, žengiant į rugsėjį, pasidaryti aiškų planą, geriausiai raštu, kurio laikytųsi visi su juo susiję šeimos nariai?

– Gal ir vertėtų, bet siūlyčiau tokio plano imtis nuo rugsėjo vidurio. Pati pradžia visada būna chaotiška. Duokime laiko viskam susigulėti, sugrįžti į senas vėžes, o jau tada planuokime raštu ar žodžiu – kaip kam geriau.

Nepamirškime ir kasdienių vaiko finansų. Duokim jam pasirinkti, ar pietus nešis iš namų, ar pirksis mokykloje už duotus pinigus. Šiais laikais, jei nežinojote, yra net valgymo mados. Na tai kas, kad tėvai nori, jog jų atžala eitų į valgyklą valgyti sriubos, bet jei visi klasės draugai per ilgąją pertrauką bėga į kebabinę?! Juk nenorite savo vaiko atskirti ar išskirti?

Prieš rugsėjį turėtumėte su juo aptarti, kaip jam – ne jums – būtų patogu ir priimtina. Galų gale, raskite kompromisą, kad jei, sūnau, gausi pinigėlių ir galėsi parduotuvėje per pertrauką nusipirkti tą ir tą, turėsi pietus valgyti ten ir ten. Griežti rėmai yra gerai, bet augant vaikams reikia leisti jiems tą gumą truputėlį patampyti ir kuo daugiau atsakomybės palikti vaikui. Kas buvo gerai penktokui, tikrai nereiškia, kad tiks ir vienuoliktokui.

Pasirengimas: artėjant mokslo metams, tėvai turėtų būti stiprūs ir kantrūs. Svarbu su vaikais aptarti kiekvieną nerimą keliančią situaciją ir šalinti ją nuo pat mokslo metų pradžios, kad ji nesitęstų ištisus metus. / freepik.com nuotr.

– Dar vienas baubas, gąsdinantis tėvus artėjant rugsėjui, – pinigai. Kiek pinigų atidėti pratyboms, vadovėliams, kanceliarinėms prekėms, išaugtai uniformai, pabodusiai kuprinei ir pan. Kur dar įvairios rinkliavos  vadinamosioms būtinosioms klasės reikmėms…

– Jau daugybę metų nesuku sau dėl to galvos. Netgi išaugtą uniformą – bene didžiausią pirkinį prieš rugsėjį – juk galima įsigyti padėvėtą? Baltus marškinius berniukui ar baltą palaidinę mergaitei juk galima rasti populiarioje „Vinted“ platformoje. Tas pats ir dėl kuprinių: dažnai vaikai jų nė nesunešioja.

Su savo vaikais turime tradiciją visus mokyklinius reikmenis susipirkti rugsėjo antrą arba trečią dieną, kai jau tikrai abu žino, ko konkrečiai reikės. Juk prekybos centrai, viliojantys išpardavimais, dažnai nuvilia kokybe. Prisiperkame penalų, pieštukų, aplankalų, kurių paskui nesunaudojame arba pasirodo, kad įsigyti sąsiuviniai netinka, nes ant jų labai liejasi rašalas… Mano patarimas – pirkite tada, kai pritrūksite, o pirmai pradžiai įsigykite tik tiek, kiek reikia, ir tada, kai jau žinosite, ko reikia. Aišku, prieš tai drauge su vaiku padarę nuodugnią reviziją jo stalčiuose ir peržiūrėję praėjusių mokslo metų reikmenis.

Sunkumus reikia spręsti neatidėliojant

Vaikui mokykloje kasdien išgyvenant sunkumus, tai tampa dideliu įtampos šaltiniu visai šeimai – vaiko mokykloje patiriama įtampa gali virsti emocinių iškrovų namuose priežastimi, o nuolatiniai komentarai dienyne ar mokytojų žinutės atskleidžia, kad vaikas negali mėgautis mokymosi procesu ir greičiausiai nepatiria mokymosi džiaugsmo. Tad ką daryti, kad tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime būtų mažiau nerimo, daugiau ramybės ir harmonijos? Psichologė Alma Želvienė sako, kad sunkumus reikia spręsti ilgai neatidėliojant, ir dalijasi keliais patarimais, kurie padės juos identifikuoti ir spręsti.

• Pabandykite įsivardyti, kas vaikui ir jums patiems kelia didžiausią įtampą ir nerimą.

• Apgalvokite, ko galite imtis patys, kad pakeistumėte situaciją. Kartais tai gali būti vaiko dienotvarkės ar užimtumo peržiūrėjimas ir pertvarkymas, kartais, kas tėvams neretai tampa iššūkiu – savo pačių elgesio modelių ar užimtumo keitimas, o galbūt sąlygų vaikui kuo dažniau patirti sėkmę sudarymas.

• Pasikalbėkite su klasės vadovu ar vaiko mokytojais, geriausia – su keliais, kurie mato vaiką vis kitoje veikloje. Taip sužinosite, kaip jie vertina vaiko būseną, gebėjimus ir sunkumus, su kuriais jis susiduria.

• Kreipkitės į pagalbos mokiniui specialistus. Galbūt mokyklos psichologas ar socialinis pedagogas galėtų padėti aiškiau įvardyti sunkumų priežastis ir drauge ieškotų būdų jiems spręsti.

• Jei jaučiatės viską išbandę, o bendradarbiavimas su mokykla, jūsų manymu, neveiksmingas ir neleidžia pasiekti norimo rezultato, drauge su vaiku apsvarstykite mokyklos keitimo galimybę. Mokykla vaiko gyvenime vaidina be galo svarbų vaidmenį – čia vaikas paprastai praleidžia daugiausia laiko, ne tik mokosi, bet ir kuria santykius, čia formuojasi vaiko įsitikinimai apie save ir pasaulį. Pagalvokite, kokios nuostatos ir vertybės lydės vaiką tolesniame mokymosi ir gyvenimo kelyje, jei situacija nesikeis.

• Jei kartu su vaiku priėmėte sprendimą keisti ugdymo įstaigą, padarykite tai prieš rugsėjį. Nauji mokslo metai yra geriausias laikas naujam startui – ugdymo procese skiriama daugiau dėmesio ir laiko veikloms, padedančioms grįžti į ritmą, atnaujinti ar užmegzti per vasarą nutolusius ryšius su bendraklasiais, visada paliekama laiko adaptuotis net ir į tą pačią mokyklą sugrįžusiems vaikams.

Skiriame per mažai dėmesio

Daugeliui žinomas faktas, kad tėvai savo vaikams vidutiniškai per dieną skiria 7 minutes, – tokia statistika buvo prieš 10 metų. Vis dėlto S. Markuckienė pažymi, kad situacija pasikeitė, nors nežymiai.

„Dabar vaikams skiriama 10–15 minučių per dieną, o priklausomai nuo tėvų išsilavinimo ir požiūrio į vaikų auginimą tėvai norėtų skirti vaikams bent keletą valandų. Kuo mažesni vaikai, tuo daugiau laiko tėvai jiems turi skirti, – teigia psichologė. – Kai vaikai auga ir savarankiškėja, gali atrodyti, kad pakanka tik pasiteirauti, ar yra sotūs ir kaip sekėsi per dieną. Taip atsitinka dėl laiko trūkumo, kai nuolat bėgame ir vos spėjame patenkinti fizinius poreikius, bet emociniams vietos nelieka.“

Pašnekovė pažymi, kad daug mamų, ypač auginančių mažamečius vaikus, mano, jog praleidžia su jais daug laiko. Tačiau dažnai laikas leidžiamas žiūrint į telefono ekraną, kol vaikas, pavyzdžiui, žaidžia smėlio dėžėje.

„Tai nėra tas pats, kas būti kartu su vaiku dviese bendroje veikloje. Ne tiek laiko trukmė, kiek jo kokybė lemia vaiko psichologinę būseną, jo suvokimą, kad yra mylimas, išklausytas, suprastas. Tokiu atveju vertingesnės net 10–15 minučių, jei yra praleidžiamos kokybiškai, aktyvioje sąveikoje su vaiku. Jam tikrai to užtenka pajusti, kad yra priimamas šeimoje“, – teigia psichologė.

Silvestra Markuckienė / S. Markuckienės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus amžiaus tarpsnis

Anot S. Markuckienės, renkantis bendras veiklas, svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį, nes skirtingų amžių atžalas domina skirtingi dalykai.

„Kuo jaunesnis vaikas, tuo jam įdomesnis aplinkos pažinimas, spalvų skyrimas, konstravimas, rūšiavimas, dėliojimas į visumą iš atskirų detalių. Be to, svarbu, kad vaikas galėtų įdėti pastangų ir veiklos metu įveiktų tam tikrą kliūtį. Taip įgyjamas jausmas „aš galiu“, pasitikėjimas kitu ir savimi. Veiklos bendrystėje vaikas įgyja ne tik tam tikrų įgūdžių, bet ir svarbių gyvenime dalykų – kaip įveikti sunkumus, kaip vertinti save ir santykyje su kitais, kaip džiaugtis šeimos nario laimėjimu arba paguosti jį dėl pralaimėjimo ar nesėkmės“, – paaiškina specialistė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat svarbu tinkamai bendrauti su vaikais pasirinktos veiklos metu.

„Kai ateina „kodėlčiuko“ amžius, kada vaikui viskas įdomu, svarbu mokėti jam atsakyti į užduodamus klausimus sąžiningai, pagarbiai, tiek, kiek patys žinome. Kartais vaikų klausimai suaugusiesiems atrodo juokingi, o kartais erzina. Jei vaikas nuolat patiria tokį atstūmimą, jis gali daugiau nebeklausinėti, užsidaryti, susikurti pasaulio vaizdą iš to, ką supranta pats, ar informacijos ieškotis kitur. Taip palaipsniui nutolsta ryšys su tėvais, o šie gali tai pastebėti tik vaikui paauglėjant. Reikėtų atsakingai žvelgti ir į paauglius dominančius dalykus. Jiems irgi įdomu, iš ko pasaulis sudarytas, tik šiuo atveju domėjimosi centras yra žmonių (bendraamžių) tarpusavio santykiai ir savo vietos radimas tarp jų. Šiuos dalykus reikia vaikams aiškinti, kad jie patys gebėtų susidaryti pasaulio vaizdą“, – sako S. Markuckienė.

Užimtumas per atostogas

Pasak psichologės, dažnai vasarą, kai vaikams prasideda atostogos, o tėvai turi dirbti, susiduriama su užimtumo problema. Tėvai savaip sprendžia šią problemą.

Vienas iš sprendimo būdų – stovyklos, kurias galima pritaikyti pagal vaiko pomėgius, priklausomai nuo šeimos finansinių galimybių. Vaikų dienos centrams, veikiantiems visus metus, vasarą įprastai būna pats darbymetis – jie organizuoja vaikams daug veiklų ir užsiėmimų. Taip pat dažnai tėvai palieka vaiką prižiūrėti seneliams, kitiems giminaičiams ar geriems draugams.

Jeigu norime vaiką atitraukti nuo ekrano, turime pasiūlyti bendrą veiklą – tai, ką galime daryti kartu, ne po vieną, atskirai, o drauge.

„Viena vertus, vaikui susidaro terpė mokytis daugiau savarankiškumo, tačiau, kita vertus, – būtent dėl to padidėja grėsmė pakliūti į bėdą, – pastebi psichologė. – Būtina kalbėtis su vaikais apie jų pačių saugumą, kaip reaguoti iškilus netikėtumams, kur ieškoti pagalbos. Būna, kad tėvai palieka vaikus prižiūrėti vieniems kitus. Vis dėlto, nereikėtų mažamečių priežiūros užkrauti vyresniems broliams ar seserims, nes jie nepajėgūs atlikti tėvų vaidmens, negalime reikalauti iš jų tokios nevaikiškos atsakomybės.“

Ne visada – tėvų galvosūkis

Nekokybiško laiko su vaikais pavyzdys, pasak ekspertės, galėtų būti trumpalaikiai tėvų pasibendravimai su savo draugais, kaimynais, kitais tėvais, kai vaikai tuo metu laksto aplinkui. Fiziškai tarsi būnama kartu su vaiku, bet sykiu ir atskirai.

„Tėvų užsiėmimas sava veikla, pavyzdžiui, naudojimasis telefonu, televizoriaus žiūrėjimas, knygos skaitymas, kol vaikas kažką veikia aplinkui, nekreipiant į jį dėmesio, taip pat būtų nekokybiškas laikas kartu. Lygiai kaip ir filmo žiūrėjimas kartu, bet jo neaptarimas, nesikalbėjimas su vaiku apie jo gautas patirtis. Tokiu būdu neprisidedama prie vaiko lavinimo, jo geros jausenos. Tačiau visada reikia atsižvelgti į vaiko poreikius – kada ir kiek dėmesio jam reikia. Tėvams tenka būti jautriems ir pamatyti, kada metas kalbėtis su vaiku ar veikti, o kada vaikas nepasiruošęs tam, net jei tėvai yra nusprendę, kad dabar. Matydami ir įsijausdami į savo vaiką tėvai gana nesunkiai tai perpranta. Įkyrus, ne laiku ar per intensyvus dėmesys, kaip ir dėmesio stoka, nėra gerai“, – pabrėžia psichologė.

S. Markuckienė priduria, kad tėvai neturi visą laiką būti atsakingi už veiklų pasirinkimą. „Kai vaikas ateina ir klausia, ką jam veikti, nes nuobodu, nebūtina skubėti siūlyti variantų. Reikia leisti ir pačiam vaikui sugalvoti, kuo galima užsiimti – tokiu būdu skatinamas kūrybiškumas ir savireguliacija“, – teigia pasichologė.

Ekranai – opi problema

Psichologės teigimu, vaikų nepaliaujamas ekranų naudojimas – dar viena opi tėvų problema.

„Šią problemą iš dalies patys tėvai ir susikuria, kai paduodamas telefonas ar planšetė į rankas, kad vaikas netrukdytų užsiimti kitais dalykais, – pastebi specialistė. – Visa multimedija prikausto vaiko dėmesį ir tuomet būna labai sudėtinga nuo jos atitrūkti, nes panašios alternatyvos realiame gyvenime nėra. Juk realybėje vaizdai, spalvos, vietovės, personažai, pasekmės nesikeičia taip greitai kaip filmuke ar žaidime.“

Pasak psichologės vienas iš būdų spręsti šią problemą – riboti laiką, leidžiamą prie ekrano. „Žinoma, prieš tai būtų geriausia neįpratinti vaiko prie telefono ar kompiuterio ekrano kaip vienintelės priemonės, kuri teikia smagumą“, – pastebi S. Markuckienė.

Bendros veiklos svarba

Dar vienas aspektas, į kurį psichologė siūlo atkreipti dėmesį sprendžiant šią problemą, tai vaiko įtraukimas į bendrą veiklą – visiems vaikams didžiausia pramoga yra ką nors veikti kartu su tėvais.

„Tėvai vaikui yra autoritetai, jie juk viską moka, sugeba ir žino! Vaikas nori būti toks, kaip jo tėvai. Jis nori mokėti daryti tai, ką moka jo tėvai. Todėl nuo mažumės siekia jų įvertinimo. Tad kartu su vaiku galime tvarkytis, leisti jam išbandyti siurblį, pjaustyti salotas ir būtinai pamatyti ir išsakyti, kad jam pavyksta. Kokybiškai leidžiamas laikas kartu yra tuomet, kai vaikas padrąsinimas, paskatinimas, kada jis jaučiasi priimtinas šeimoje. Taigi, jeigu norime vaiką atitraukti nuo ekrano, turime pasiūlyti bendrą veiklą – tai, ką galime daryti kartu, ne po vieną, atskirai, o drauge. Mes galime žaisti“, – ragina psichologė.

Ji pabrėžia, kad žaidimas vaikui ne tik pramoga – bežaisdamas vaikas išmoksta svarbių gyvenimiškų dalykų. Tai gali būti stalo žaidimai, įvairūs daugiau ar mažiau aktyvūs žaidimai lauke, paslėptų užduočių radimas, atlikimas ir pan. Svarbu, kad veiklos ne tik būtų smagios vaikams, bet ir patiktų tėvams.

„Vaikai tikrai džiaugiasi, kai mums patinka kažką veikti su jais. Nebūtina, kad tos veiklos truktų visą dieną. Vaikai ne visada ilgai išlaiko dėmesį, jiems reikia tam tikro pokyčio ar atsitraukimo, net jeigu veikla yra įdomi“, – pažymi S. Markuckienė.