„Ką mes pastebime, kad daug drąsiau kreipiasi (pagalbos – BNS) ir išsilaiko. Turime įvairių terapijų, jos yra tęstinės – po septynis–dešimt susitikimų, išsilaiko žmonės. Anksčiau būdavo, kad jie ateina, iškrenta, negrįžta, neinformuoja, o dabar tokio stabilumo yra“, – šią savaitę BNS sakė psichologas.

Anot M. Jeršovo, 2022 metais pradėjus teikti pagalbą, organizacijoje veikė viena terapinė grupė, į ją galėjo užsiregistruoti apie 10–12 žmonių. Dabar grupių skaičius išaugo iki penkių.

Taip jis kalbėjo Rusijai prieš daugiau nei dvejus metus pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą ir daliai jos piliečių pasitraukus į Lietuvą.

Psichologo teigimu, į organizaciją psichologinės pagalbos kreipėsi dešimtimis daugiau žmonių nei užpernai.

„Mes dabar tikrai, pavyzdžiui, turėjome ir vaikų stovyklą – iškart surinkome žmones, turime terapiją su šunimis – iškart surinkome žmones, per pirmą dieną“, – kalbėjo M. Jeršovas.

Jis taip pat pridūrė, kad padaugėjo ir besiregistruojančiųjų į individualias konsultacijas.

Atsparumas reiškia jausti įvairius jausmus, bet sugebėti juos atlaikyti ir atsitiesti.

Pasak M. Jeršovo, organizacijoje išaugo ir psichologų poreikis, jų pasamdoma daugiau.

Psichologo teigimu, pagalbos į organizaciją kreipiasi 30–50 metų ukrainiečiai, daugiausia moterys.

Anot M. Jeršovo, ukrainiečiai per konsultacijas kalba apie karą, netektis, kaltę.

„Karo tema išlieka, nes tie žmonės gyvena kare. Jų giminaičiai, jie yra tuose „Telegram“ kanaluose, žino, kada atskrenda bombos, kurį namą nuvertė“, – sakė psichologas.

Specialistas teigė konsultacijų metu siekiantis ugdyti ukrainiečių atsparumą.

„Atsparumas reiškia jausti įvairius jausmus, bet sugebėti juos atlaikyti ir atsitiesti“, – sakė jis.

„Mes su tuo žmogumi ir kalbame: tau yra blogai, tau tikrai yra sunku, tu dabar jautiesi blogai, tu patiri stiprų nerimą ir tai yra normalu, suprantama“, – pridūrė M. Jeršovas.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena beveik 60 tūkst. ukrainiečių.

„Džiaugiamės, kad ši paslauga skaičiuoja jau 4-us metus ir yra vis labiau atpažįstama visuomenėje, o nuo šių metų Skambučių centrui pradėjus konsultuoti gyventojus, kaip elgtis susidūrus su savižudybės grėsme, pagalba krizę patiriantiems asmenims taps dar labiau prieinama“, – pranešime spaudai teigė SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas.

Skambučių centras, pasiekiamas nemokamu trumpuoju numeriu 1815 (I–V 9–19 val. ir VI 9–15 val., įskaitant šventines dienas), nuo 2021 metų teikia pagalbą įstaigoms, bendruomenėms, šeimoms ir (ar) asmenų grupėms įvykus savižudybei, smurtinei mirčiai, žmogaus dingimui, nelaimingam atsitikimui, kai buvo sužeistas ar žuvo žmogus, taip pat išprievartavimo, užpuolimo, ar kitokio sukrečiančio įvykio atveju. Jei reikia, atvyksta mobili psichologų komanda, kuri suteikia pagalbą vietoje.

Nuo šių metų Skambučių centre dirbantys psichologai taip pat konsultuoja visus gyventojus savižudybės grėsmės atpažinimo, reagavimo, ryšio užmezgimo ir motyvavimo kreiptis pagalbos klausimais, prireikus – teikia skubią pirmąją psichologinę pagalbą. Esant ūmiai savižudybės krizei, kai yra grėsmė sveikatai ar gyvybei, būtina iš karto skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.

SAM duomenimis, pernai Skambučių centras sulaukė 262 tikslinių skambučių, iš kurių 112 atvejų skambinančiajam suteikta informacija arba nukreipta į kitą pagalbos šaltinį, 97 atvejais suteikta pirmoji psichologinė pagalba telefonu, o 53 atvejai perduoti mobiliųjų psichologinių krizių įveikimo komandų paslaugoms teikti.

Pyktis trukdo gyventi

„Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Neįveiktas pyktis tėvams niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus. Psichologams kartais tenka dirbti su tokiais klientais, kurie, vaikystėje neturėję artimo ryšio su tėvais, seneliais ar globėjais, užaugę patiria didelių sunkumų norėdami užmegzti, puoselėti ryšius su žmonėmis, nuolat gyvena nesijausdami saugūs“, – paaiškina „Krizių įveikimo centro“ psichologinės pagalbos specialistė Simona Sabaliauskaitė.

Simona Sabaliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Anot jos, kai kuriems žmonėms dėl to gali būti sunku pasirūpinti savo poreikiais, jie gali jaustis bejėgiai, vieniši, nemokėdami kurti santykių negebės paprašyti kitų pagalbos, ilgainiui gali išsivystyti depresija, atsirasti priklausomybių. Kitų žmonių ar psichologo siūlomą pagalbą gali priimti kaip puolimą ar atstūmimą, nes nėra pratę, kad kas nors jiems norėtų padėti. Vis dėlto, pasak S. Sabaliauskaitės, psichologinių konsultacijų metu po truputį yra mezgamas ryšys, žmonės ima pasitikėti psichologu ir tikėti, kad yra vilties susikurti kitokį gyvenimą.

„Kartais per pirmą konsultaciją psichologas iš kliento gali sulaukti vos kelių žodžių – taip sunku yra kalbėti. Tačiau palaipsniui žmonės ima atsiverti. Tikrai džiugu matyti, kai po konsultacijų jie ima kabintis į gyvenimą – ieškotis darbo, atkurti ryšius su giminaičiais, prašyti pagalbos, kurti svajones“, – sako S. Sabaliauskaitė.

Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Neįveikus pykčio tėvams, jis niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus.

 

Atleidimo kelias – netrumpas

Kodėl  sunku atleisti tėvams? „Krizių įveikimo centro“ savanorė paaiškina, kad žmonės, kurie turi vaikystės traumų, negali legalizuoti (realizuoti) pykčio tėvams, nes turi gilų įsitikinimą, jog tėvus reikia mylėti ir gerbti.

„Net jei tie tėvai neverti nei meilės, nei pagarbos, žmonės mano, kad privalo mylėti savo tėvus, nors iš tikrųjų negali. Ši priešprieša ir trukdo įveikti pyktį ir judėti pirmyn“, – sako S. Sabaliauskaitė.

Pasak jos, tam, kad žmogus iš tiesų atleistų, paprastai reikia nemažai laiko ir pastangų. „Žmonės gali turėti skirtingų traumų – kuo trauma didesnė, tuo ilgiau gali trukti ją įveikti. Dar, žinoma, tai priklauso nuo asmenybės, charakterio, sąmoningumo, nuo to, kiek stiprybės žmogus turi. Tačiau apibendrintai sakoma, kad vieni metai gyvenimo – vienas mėnuo terapijos“, – teigia S. Sabaliauskaitė.

Tai, ar žmogus sugebėjo atleisti tėvams, išduoda gebėjimas nesusierzinti bendraujant su tėvais. „Žmogus pajunta, kad jo nebejaudina tėvo ar motinos pikti komentarai, pamokymai, jis gali pasakyti, „man gaila, kad tavo gyvenime buvo problemų, kad taip šneki, bet aš esu laimingas.“ Iki šio rezultato gali būti ilgas kelias, bet juo tikrai verta eiti“, – pažymi pašnekovė.

Įsigilinti: pasistengus suvokti, kaip gyveno tėvai, iš kokios aplinkos atėjo, kaip buvo auklėjami, bus lengviau suprasti jų poelgius. pexels.com nuotr.

Nuo ko pradėti

Pirmas žingsnis, pasak S. Sabaliauskaitės, legalizuoti – įvardyti tai, kad žmogus turi teisę pykti ant tėvų.

„Jei savarankiškai sunku, galima drauge su psichologu. Terapijos metu su žmonėmis kalbamasi apie tai, kodėl jie pyksta ant savo tėvų, kaip šie yra juos nuskriaudę vaikystėje. Kalbamasi, kad atleisti reikia, nors tai labai sunku padaryti, tačiau būtina tam, kad žmogus pradėtų gyventi kitaip“, – teigia ji.

Anot jos, nuosekli terapija psichologo kabinete yra labai veiksminga, tačiau kai ką savarankiškai galima pabandyti pritaikyti ir kasdieniame gyvenime.

„Pavyzdžiui, tokį pratimą – kai šneki su mama, tėčiu ar su kažkuo kitu ir pajunti erzulį, pyktį, mintyse galima sakyti: „Aš atsiprašau ir sau atleidžiu.“ Šis sakinys apie tai, kad, turėdami nuoskaudų, dažnai nepagalvojame, kad galbūt ir patys vaikystėje pridarydavome išdaigų. Reikia pripažinti, kad aš netobulas, kad gyvenime taip pat kažką ne taip padariau ir už tai irgi turiu atsiprašyti. To nebūtina tėvams sakyti balsu, nes gali būti per sunku ir skaudu, be to, tėvai gali nesuprasti. Svarbu tai daryti mintyse“, – paaiškina S. Sabaliauskaitė.

Pamatyti žmogų

Kitas žingsnis, pasak jos, pabandyti įskaudinusį asmenį nuasmeninti ir pasižiūrėti į jį kaip į atsitiktinį žmogų.

„Galbūt mama labai anksti pagimdė, neturėjo jaunystės, negalėjo mokslų pabaigti, šeiminis gyvenimas nesusitvarkė – ji patyrė savo gyvenimo katastrofą. Pažiūrėkite į tai, kad žmogus ne džiaugsme gyveno, pagalvokite, iš kokios aplinkos jis atėjo, kaip jo tėvai augo ir jį kaip augino. Pamatykite tą žmogų. Pati psichologinė terapija yra apie tai, kad pamatytume žmogų, nes už depresijos, priklausomybių ir kitų bėdų slypi priežastys. Nuasmeninus žmogų lengviau suprasti, ką jis išgyveno ir kodėl taip elgėsi, kad tie, kurie kentėjo dėl jo, tiesiog atsidūrė jo kelyje, jiems nebuvo skirta būti įskaudintiems“, – sako specialistė.

Taigi, anot jos, tėvus reikia pamatyti kaip žmones, kurie irgi daro klaidų, jiems taip pat kažkas patinka ar nepatinka, ir taip galima prieiti iki jų priėmimo. Priėmus žmogų, lengviau jam ir atleisti.

Randai ant pilvo nuo sužalojimų šakute. Nagais apdraskytas veidas, kaklas, krūtinė. Dėl nuolatinio žeminimo sumenkusi savivertė. Tai Lietuvos vyrų iš moterų patirto smurto pėdsakai. Tik palaipsniui, supratę, kad psichologais ir kitais specialistais gali visiškai pasitikėti, vyrai atsiveria – prabyla apie iš tradiciškai silpnąja tituluojamos lyties atstovių patirtą smurtą. Tačiau į policiją nesikreipia – gėda.

Apie šią smurto rūšį kalbėjomės su Kauno apskrities vyrų krizių centro psichologe, kognityvinės elgesio terapijos konsultante Dovile Bubniene.

– Apie vyrų patiriamą agresiją iš moterų prabilta neseniai. Nors lyčių įsivaizdavimas visuomenėje keičiasi, vis dėlto esame įpratę moteris matyti kaip silpnąją lytį. Kaip moterys tampa agresorės ir vyrai kartais patiria net fizinį moterų smurtą?

Net tada, kai išgirstame, kad, pavyzdžiui, žmona nudūrė vyrą, automatiškai daroma išvada, jog, matyt, jis prieš tai ją engė. Tačiau kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar taip tikrai buvo.

– Taip, išgirdę apie smurtą artimoje aplinkoje turbūt dažnas pirmiausia įsivaizduoja, kad smurtavo vyras, o moteris nukentėjo. Statistika rodo būtent tokius skaičius – 80 proc. smurtavo vyras.

Vis dėlto nesutikčiau, kad apie vyrų patiriamą smurtą prabilta neseniai. Pati esu davusi ne vieną interviu prieš dešimt ir daugiau metų apie tai, kad vyrai taip pat patiria smurtą. Apie vyrų patiriamą psichologinį, emocinį, seksualinį, ekonominį smurtą apskritai nėra jokių skaičių.

Kaip atsitinka, kad moterys tampa agresorės? Tai yra iš prigimties. Kiekvienas žmogus turi agresyvių impulsų. Yra atvejų, kai žmogus demonstruoja kraštutinę agresiją, pavyzdžiui, jei reikia ginti šeimą, vaikus, tėvynę. Sveikos agresijos reikia norint laimėti varžybas ir pan.

Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, gali veikti visai kitokie dalykai, pavyzdžiui, toks smurtinio elgesio modelis iš vaikystės (tarkime, moters mama buvo valdinga, kontroliuojanti ir engianti tėvą), įvairios traumuojančios patirtys, psichikos ligos ar psichologiniai ir asmenybės ypatumai, negebėjimas toleruoti kito žmogaus ir jo poreikių, impulsų kontrolės stoka, priklausomybės, noras valdyti ir pan. Smurtaujantys vyrai ir moterys pasižymi panašiais ypatumais. Vieni tokių – narcisizmas, egocentrizmas, jautimasis pasaulio bamba, kai kitas ar kiti žmonės turi paklusti ir vykdyti visokius norus, tenkinti įvairius sveiku protu nesuvokiamus reikalavimus, kaip, pavyzdžiui, nebendrauti su tėvais ir pan.

Įkaitai: pasak D. Bubnienės, dažnas moters smurtą patiriantis vyras taikstosi su tokia situacija, nes nori gyventi šeimoje, bijo vienatvės, bijo, kad šeimos netekęs prasigers, ir pan. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

– Kiek tai paplitęs reiškinys? Kuri dalis vyrų, besikreipiančių į Vyrų krizių centrą, yra patyrę moterų smurtą?

– Vyrai nelengvai apie tai pasakoja, neretai atsiveria tik užmezgus ilgesnį terapinį kontaktą. Susidurdama su tokiomis vyrų patirtimis, skatinu juos apie tai prabilti garsiai, pasidalyti bent jau nuasmeninta istorija su žurnalistais. Būna, kad vyrai apie tai pamąsto, tačiau beveik visada nusprendžia tylėti. Nors kai kada patirtas smurtas palieka ir fizinių randų. Vyras, patyręs moters smurtą, dažniausiai jaučia savo suvokto silpnumo stigmą. Ir pripažinti tą silpnumą vyrui dažnai yra tabu. Negalėčiau apskaičiuoti, kokia dalis vyrų kalba apie patirtą smurtą, bet per šešiolika mano darbo metų jų tikrai labai daug. Galvoju, jei visi tie vyrai apie patirtą smurtą praneštų arba patys atsakytų smurtu, mūsų šalies statistiniai smurto rodikliai ryškiai padidėtų.

– Kokiomis formomis pasireiškia moterų smurtas prieš vyrus? Galbūt jos smurtauja subtiliau nei vyrai?

– Kalbant apie fizinį smurtą, viskas yra klasika – ir pliaukštelėjimai, kumščiojimai, spardymas, stumdymas. Neretas reiškinys – nagais apdraskytas vyro kūnas: rankos, kaklas, veidas, krūtinė. Teko girdėti istoriją apie šakute sužalotą pilvą ir matyti tuos likusius randus. Kiek subtilesnis fizinis smurtas yra gnybimas, čiupimas už ausies. Kai kada vyrai smurtą patiria tuo metu, kai tikrai negali niekaip reaguoti ar apsiginti (vairuodami ar kitą darbą dirbdami). Vyras pasakojo, kad jam vairuojant žmona dėl nepatikusio atsakymo trenkė megztiniu per veidą, tada dar kartą ir dar, susidarė pavojinga situacija, žmogus sustabdė automobilį, išlipo ir nuėjo pėsčias.

Smurtaujantys vyrai ir moterys pasižymi panašiais ypatumais. Vieni tokių – narcisizmas, egocentrizmas, jautimasis pasaulio bamba, kai kitas ar kiti žmonės turi paklusti.

Kitos moterų smurto formos panašios kaip ir vyrų: žeminimas, menkinimas, patyčios, išnaudojimas savo poreikiams, pastangos atkirsti nuo artimųjų ir draugų, bandymas sukelti kaltę ir gėdą, savivertės žlugdymas, reikalavimas daugiau uždirbti, atiduoti visą atlyginimą, nupirkti viską, ko norisi, emocinis šaltumas, terorizavimas, kaltinimas išsigalvotais dalykais, kitoks asmenybės žlugdymas.

– Kodėl vyrams sunku prisipažinti, kad yra patyrę agresiją, smurtą iš moterų pusės?

– Priežastys, kodėl apie patirtą smurtą nekalba patys vyrai, kaip anksčiau, taip ir dabar lieka tos pačios: gėda, nes tai nevyriška; nenori kreiptis į policiją; mano, kad patys susitvarkys; argi čia smurtas, jei pliaukštelėjo per veidą savo maža rankute; bijo, kad bus skyrybos, neleis matyti vaikų... Tokį sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Net tada, kai išgirstame apie sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, žmona nudūrė vyrą, automatiškai daroma išvada, kad, matyt, jis prieš tai ją daug kartų engė. Tačiau kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar taip tikrai buvo. Tiesa gali būti ir tokia, kad jos agresija su metais augo, o jis tiesiog su ta moterimi buvo. Dažnas smurtą patiriantis vyras taikstosi su tokia situacija, nes nori gyventi šeimoje, bijo vienatvės, bijo, kad šeimos netekęs prasigers, ir pan.

– Kaip spręsti moterų smurto prieš vyrus problemą?

– Pirma, labai svarbu, kad vyras su kuo nors pasidalytų, pasikalbėtų, jeigu jis patyrė smurtą. Įvardyti aiškiai ir konkrečiai, kas įvyko arba vyksta nuolat. Tai padės nepasiklysti situacijoje. Pamatyti ją iš šalies ir priimti tinkamus sprendimus. Svarbiausia – neatsakyti smurtu į smurtą. Taip pat svarbu kalbėti, ugdyti žmonių sąmoningumą. Keisti nuostatas, įsitikinimus, kad smurtauja tik vyrai.

Manau, tos pastangos jau pasiteisina. Labai džiaugiuosi, kai kreipiasi jauni žmonės, tiek vaikinai, tiek merginos, norėdami išmokti kontroliuoti impulsus, tapti labiau empatiški, nekartoti tėvų elgesio modelio. Mokymasis keisti agresyvų smurtinį elgesį reikalauja laiko, tačiau tam motyvuotas žmogus, tiek vyras, tiek moteris, turi didelių šansų.

Saulius Subačius

Kauno apskrities vyrų krizių centro psichoterapeutas

Savo darbinėje veikloje bendraudamas su vyrais retai girdžiu prisipažinimų, kad jie patiria fizinį smurtą iš moterų savo artimoje aplinkoje. Jei išdrįsta apie tai kalbėti – mėgina tai paversti juokais ar nesureikšminti.

Dažnai lengviau ir atviriau kalba tada, kai jau patys būna apkaltinti fiziniu smurtu ir įsitraukia policija. Tada jie piktinasi ir sako, kad ji pirma man trenkė ar mėgino neleisti kažkur išeiti.

Susidaro toks įspūdis, kad vyrai į moterų fizinį smurtą (pvz., mėginimą kažkur neišleisti) neretai reaguoja žymiai didesniu fiziniu smurtu su visais su tuo susijusiais padariniais.

Daug labiau vyrai jaučiasi nukentėję nuo moterų psichologinio smurto savo artimoje aplinkoje, kurio praktiškai neįmanoma teisiškai įrodyti. Tai labai paplitęs reiškinys, kuris stipriai žaloja vyrus. Neretai psichologinio smurto padariniai būna dar skaudesni nei fizinio – savižudybės, alkoholizmas ir t. t.

Tipiniu tokio smurto pavyzdžiu galėtų būti moterų mėginimai skyrybų metu bausti vyrą neleidžiant matytis su vaiku ar vaiko nuteikimas prieš tėvą. Kai nepavyksta susitvarkyti su patiriamu skausmu, neretai tai perauga į alkoholio vartojimą ar fizinį smurtą prieš buvusią sutuoktinę.

Psichologinė pagalba telefonu

Pagalba vyrams:

Vyrų linija 8 670 00 027

I–V 10–14 val.

Nelik vienas 8 604 11 119

kasdien 18–22 val.

Pagalba moterims:

Pagalbos moterims linija 8 800 66 366

Kasdien visa parą

Pagalba vyrams ir moterims:

Vilties linija 116 123

Kasdien visą parą

„Mūsų tikslas yra padėti ukrainiečių psichologams, kurie dirba karo sąlygomis, kad jie galėtų padėti savo tėvynainiams, kurie kasdien susiduria su karo siaubu“, – sakė IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.

Anot jo, pernai rudenį Ukrainoje atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei 30 proc. ukrainiečių reikalinga psichologinė pagalba.

„Šiuo metu šis procentas gali būti dar didesnis. Svarbu ir tai, kad norint padėti žmonėms karo sąlygomis reikalingos specifinės žinios, todėl pasikvietėme psichologijos profesorę iš Sakartvelo. Ji turi didelę patirtį konsultuodama žmones susidūrusius su karo išgyvenimais“, – IOM pranešė sakė E. Bingelis.

Mūsų tikslas yra padėti ukrainiečių psichologams, kurie dirba karo sąlygomis, kad jie galėtų padėti savo tėvynainiams, kurie kasdien susiduria su karo siaubu.

Mokymai psichologams vyks dvi dienas, daugiausia dėmesio bus skirta vaikų ir perkeltų asmenų emocinei būklei stiprinti.

„Karo sąlygomis naudojami specifiniai konsultavimo metodai. Šie mokymai skirti aptarti metodus, juos išbandyti praktiškai bei sudaryti sąlygas Ukrainos specialistams mokytis vieniems iš kitų saugioje aplinkoje“, – tvirtino IOM Lietuva psichologas Mantas Jeršovas.

Psichologams iš Ukrainos mokymus ves psichologijos profesorė iš Tbilisio universiteto Džana Džavakišvili. Ji nuo 1995 metų dirba su žmonėmis, kurie patyrė traumas kariniuose konfliktuose.

Nuo spalio Lietuvoje veikia Tarptautinės migracijos organizacijos emocinės paramos linija ukrainiečiams. Ja konsultacijos ukrainiečių bei rusų kalbomis teikiamos nuo 10 iki 20 val. kasdien.

Svarbūs veiksniai

Dažniausiai klaidas sveikatos priežiūros įstaigose lemia sisteminiai netobulumai, sudarantys prielaidas klaidai įvykti, tačiau ne mažiau svarbūs psichosocialiniai veiksniai. Darbuotojų pervargimas, nerimas, stresas, dideli darbo krūviai, įvairūs žmogiškieji veiksniai, darbuotojų trūkumas taip pat reikšmingi pacientų saugos kultūrai.

Kauno klinikos jau ne vienus metus kelia nepatogų, bet labai svarbų klausimą: kaip užtikrinti psichosocialinį medikų saugumą ir emocinę gerovę gydymo įstaigose? Kokių priemonių reikia imtis, kad medikas darbo vietoje jaustųsi saugus ir suprastas?

Apie gerą darbuotojų savijautą turime kalbėti ne tik gydymo įstaigose, bet ir visuomenėje.

Kauno klinikų surengtoje spaudos konferencijoje „Saugus medikas – saugus pacientas“ sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Bieliūnė pritarė, kad visuomenėje svarbu kelti medikų savijautos klausimą. „Apie gerą darbuotojų savijautą turime kalbėti ne tik gydymo įstaigose, bet ir visuomenėje. Mes visi – valstybė, gydymo įstaigų, jų padalinių vadovai – esame atsakingi, kad medikai, padėdami kitiems, ir patys gautų pagalbą, – kalbėjo ji. – Žinoma, padėti sau gali ir patys medikai. Noriu padrąsinti nebijoti kreiptis psichologinės pagalbos, nes tai vienas būdų sumažinti nerimą, stresą, perdegimo jausmą ir pasijusti geriau.“ Akivaizdu, kad tik saugus medikas suteiks saugias ir kokybiškas paslaugas pacientams.

Kelias: S.Bieliūnė drąsina medikus nebijoti kreiptis psichologinės pagalbos, nes tai vienas būdų sumažinti nerimą, stresą, perdegimo jausmą ir pasijusti geriau. / Kauno klinikų nuotr.

Kelia problemas

Pasak ministro patarėjos, medikų bendruomenė susiduria su dideliu streso lygiu ir veiksniais, sukeliančiais didesnę riziką atsirasti psichikos sveikatos sunkumams, todėl pokyčiai turėtų būti pradedami nuo švietimo ir kompetencijų praplėtimo – aukštojo mokslo programų papildymo psichikos sveikatos raštingumo, psichologinio atsparumo, socialinių emocinių ugdymo temomis. S.Bieliūnė džiaugėsi, kad atsiranda vis daugiau įvairių priemonių, kurios padeda užtikrinti gerą psichosocialinę aplinką gydymo įstaigose. „Pastaruosius dvejus metus imamės veiksmų kelti medikų psichologinio raštingumo lygį. Gydymo įstaigose diegiame inovacijas, kitokias nei įprasta kompetencijų kėlimo formas. Pavyzdžiui, supervizijų vykdymas, kai medikai grupėse ar komandose kelia problemas ir jas sprendžia, siekdami konstruktyviai gerinti santykius vieni su kitais, mokytis valdyti krizes, tobulinti procesus, – vardijo S.Bieliūnė. – Šiuo metu diegiame politiką, kuria siekiama sumažinti patiriamą smurtą ir suteikti pagalbą ne baudžiant, o padedant.“

Viena jautriausių temų

Kauno klinikų generalinis direktorius profesorius Renaldas Jurkevičius pripažino, kad psichologinio saugumo tema yra viena jautriausių medicinoje ir apie ją kalbėti yra sunku, bet būtina. „Mūsų siekis, kad Kauno klinikose kiekvienas darbuotojas savo darbo vietoje jaustųsi saugus, išgirstas, suprastas ir vertinamas, – sakė R.Jurkevičius. – Tam, kad suprastume, įvertintume ir, svarbiausia, gerintume Kauno klinikų psichologinę darbo atmosferą, pirmiausiai turime išgirsti ir žinoti apie problemas.“

Profesorius vardijo, kokios iniciatyvos diegiamos Kauno klinikose, užtikrinant psichosocialinę bendruomenės gerovę: parengta Darbuotojų psichologinio saugumo užtikrinimo politika, veikia anoniminių patirčių išsakymo galimybė, suburta nepriklausoma Psichologinio smurto ir mobingo darbe atvejų nagrinėjimo komisija, įsibėgėja reguliarus Kauno klinikų padalinių psichosocialinės rizikos vertinimas. „Labai svarbi ir įvairių grandžių darbuotojų edukacija. Todėl Kauno klinikos organizuoja vadovų mokymus, Lyderystės akademiją ir kitas edukacines iniciatyvas“, – pridūrė R.Jurkevičius.

Renaldas Jurkevičius: tam, kad suprastume, įvertintume ir, svarbiausia, gerintume psichologinę darbo atmosferą, pirmiausiai turime išgirsti ir žinoti apie problemas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kauno klinikos buvo pirmoji ligoninė Lietuvoje, įdarbinusi medicinos psichologą darbuotojams. Šį mėnesį, bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija, Kauno klinikose startavo net šešios supervizijų grupės, o kartu su Kauno miesto visuomenės sveikatos biuru užtikrintos ir teikiamos nemokamos psichologo konsultacijos. Netrukus prasidės atviro tipo paskaitos „Psichologinės gerovės link“, uždaro tipo praktiniai užsiėmimai „Ką daryti, kai nieko daryti nesinori?“ ir organizuojamos savitarpio pagalbos grupes „Mano palaikymo komanda ištisus metus“.

Svarbu atpažinti

Kauno klinikų gydytoja anesteziologė reanimatologė ir tarptautinės pacientų saugos konferencijos „Pacientų sauga Kauno klinikose“ organizatorė Vilma Traškaitė-Juškevičienė pridūrė, kad psichologinis mediko saugumas turi didelę įtaką ir pacientų saugai. „Tik gerai darbo vietoje besijaučiantis darbuotojas gali pasiekti geriausių rezultatų ir suteikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas kiekvienam pacientui. Nuovargis, stresas, didelis darbo krūvis ir kiti su psichologiniu saugumu susiję klausimai kelia grėsmę ne tik darbuotojų, bet ir pacientų gerovei. Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria medikai, jie stengiasi suteikti pačias geriausias ir kokybiškiausias sveikatos priežiūros paslaugas pacientams. Todėl labai svarbu atpažinti, suprasti ir padėti išspręsti medikams kylančias psichologines problemas darbo vietoje, taip atliepiant tiek medikų, tiek pacientų interesus ir poreikius“, – pabrėžia V.Traškaitė-Juškevičienė.

Konferencija „Pacientų sauga Kauno klinikose ir Lietuvoje“ – jau antrasis tarptautinis renginys, skirtas Pasaulinei pacientų saugos dienai, minimai rugsėjo 17 d., paminėti ir atkreipti dėmesį į pacientų saugos svarbą sveikatos priežiūros sistemoje. Konferenciją sudarė dvi dalys – saugaus medikamentų skyrimo ir naudojimo tema ir sveikatos priežiūros darbuotojų psichologinio saugumo problematika.

Ši diena Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva pradėta minėti 2019 m. Ja siekiama sutelkti paramą ir bendromis gydymo įstaigų, darbuotojų, pacientų ir sveikatos priežiūros politikos formuotojų pastangomis užtikrinti saugias ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas visiems pacientams.