Penkios fazės

Iki palengvėjimo – keturios nelengvos fazės. Pirmiausia – situacijos neigimas, paskui – pyktis, kurį keičia derybos, sau ir Dievui žadant pasikeisti, padaryti bet ką, kad tik situacija pasikeistų, po to – depresija. Ir tik visa tai išgyvenęs žmogus susitaiko su ištikusia krizine situacija ir ima žvelgti į ateitį. Tokia šveicarų ir amerikiečių psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross 1969 m. knygoje "Apie mirtį ir mirimą" išdėstyta išgyvenimų seka tinka ne tik mirties akivaizdoje, bet ir esant kitoms krizinėms situacijoms, taip pat ir dabar, užkluptiems klastingo viruso.

"Dabar dauguma pereiname iš pirmosios – neigimo – fazės į pykčio. Bet skirtingi visuomenės sluoksniai išgyvena skirtingas fazes. Tai priklauso net nuo to, kur gyveni: kaime, Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar dar kitur", – į klausimą, kuriame etape dabar esame, atsako Vilniaus "Ąžuolyno" klinikos direktorius psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.

R.Alekna pastebi, kad buvimas kartu dabartinei visuomenei, didesnę dalį laiko praleidžiančiai virtualioje erdvėje, yra tikras iššūkis.

Pasak jo, iš komentarų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidos matyti, kad dalis visuomenės dar vis neigimo stadijoje: jie bando ignoruoti, laužyti taisykles, elgiasi taip, tarsi nieko būtų neįvykę, neatsisako savo gyvenimo įpročių. Tarp tokių – dalis sugrįžusių iš kitų šalių, kurie elgiasi destruktyviai tiek savo, tiek kitų atžvilgiu ir visiems kelia riziką. Tai parodo tos visuomenės dalies brandumo stoką.

Psichiatras pastebi, kad daugėja besipiktinančių, ieškančių kaltų, vadinasi, daugėja esančių antroje – pykčio fazėje. Lyginant su 2008 m. prasidėjusia ekonomine krize, ignoravimo fazė dabar trumpesnė. Anuomet ji užsitęsė: krizė prasidėjo prie Gedimino Kirkilo Vyriausybės, o Seimo langus daužė jau prie Andriaus Kubiliaus. R.Alekna prognozuoja: "Dabar pykčio fazė ateis greičiau, bet jo išraiška, tikiuosi, gal bus šiek tiek santūresnė. Tikiuosi, greičiau susitvarkysime ir su depresijos laikotarpiu."

Psichiatras aiškina, kad kuo mažiau brandi visuomenė ar asmuo, tuo ilgiau jie užstringa neigimo fazėje, bando ignoruoti įvykusį faktą. Jei visuomenė brandesnė, ji greičiau pereina į pykčio, kaltųjų paieškos fazę. Pyktis pasireiškia visais lygmenimis. Kaip ir dabar: vieni kaltina, kad valdžia per vėlai įvedė karantiną, kiti – kad apskritai įvedė ar kad karantino metu sąlygos per griežtos. Brandesnė visuomenė ir šį etapą išgyvena gana greitai ir sklandžiai.

Tada apima nerimas, liūdesys, kad taip nutiko su tavim, tavo artimaisiais, apima nepasitikėjimas savimi, pesimistinis perspektyvos vertinimas. "Bet galiausiai, kai baigiasi ši fazė, žmogus priima situaciją tokią, kokia ji yra, atsikrato sąstingio, pradeda racionaliai galvoti, ką galima padaryti. O pakankamai brandi visuomenė jau net pradeda įžvelgti tos situacijos pranašumus, ką gali padaryti, kad taptų dar pranašesnė, protingesnė, kompetentingesnė, įveikianti gyvenimo iššūkius, kurie visada lydėjo ir lydės žmoniją", – sako R.Alekna. Jis pataria suvokti, kad taip vyksta ne tik pas mus, o visame pasaulyje, kad krizės būdingos žmonijai.

Ar galima etapus peršokti

Ar žinant, kas su mumis nutinka, įmanoma peršokti kurią fazę? Psichiatras aiškina, kad psichologiškai sveika asmenybė natūraliai pereina visas tas fazes: "Esminis momentas – kuo greičiau jas pereini, tuo greičiau savo elgesiu, savijauta, požiūriu tampi adekvatesnis esamoms aplinkybėms."

Tiesa, pastebi jis, fazės gali būti peršokamos, priklausomai nuo asmens auklėjimo. Jei vaikystėje kažkam neleido rodyti pykčio, jis jam ir nepasireikš, toks žmogus iš karto kris į depresiją. O kieno vaikystėje tėvai kreipė dėmesį į rodomą pyktį, bet vaikas nelabai ką išpešdavo būdamas nuliūdęs, tie gal peršoks depresijos būklę, ilgiau likdami pykčio stadijoje.

Fazių išgyvenimas priklauso ir nuo to, kaip sekėsi išgyventi ankstesnes krizes ir netektis. Jei tai pirma netektis, didelė rizika, gali jaustis labai dramatiškai. "Bet Lietuva, Lietuvos žmonės istoriškai pripratę išgyventi netektis, pralaimėjimus. Mums labiau būdingas netekties pojūtis, išgyvenimo būsena nei laimėjimų. Laimėjimais net ilgai nesidžiaugiame, o dalis visuomenės ieško, ką laimėdami pralaimėjome, ar ne taip laimėjome", – primena R.Alekna.

Jis priduria, kad net jei sėkmingai susitvarkysime ir su koronavirusu, matyt, bus sakančių, kad galėjome geriau. Taip elgėmės ir po 2008–2009 m. ekonominės krizės: Lietuvai dar gana gerai baigėsi, vystėmės, gerovė augo gana akivaizdžiai, bet nemaža dalis iki dabar kartoja, kad galėjo būti ir geriau.

Skyrybų ar kūdikių bumas?

Vis dėlto, ar adekvati reakcija, kai, pasaulyje kasdien mirštant tūkstančiams žmonių, kai kas euforiškai džiūgauja, kaip dabar gerai su vaikučiais namie pabūti, pažaisti, padainuoti?

Psichiatras sako, kad vertinti reikia labai individualiai. Pavyzdžiui, galima vertinti kaip adekvačią reakciją, jei žmogus, kuris lig šiol buvo susikoncentravęs tik į darbą ir pinigus, dabar turi galimybę pabūti su vaikais, pabendrauti su artimaisiais. "Esant tokioms, kaip dabar, situacijoms, brandesnės asmenybės pamato tikrąsias vertybes, iškyla egzistenciniai pamąstymai – tiek dirbai, stengeisi, o gali užsikrėsti virusu ir prarasti net gyvybę, o lig tol neradai laiko pasikalbėti net su artimiausiais žmonėmis. Bėgimo bandant uždirbti kuo daugiau pinigų rezultatas gali išgaruoti per dvi tris savaites, o dėl jo žmogus vargo metų metais. Gali būti, kad jis turės beveik tiek pat, kiek turėtų dirbęs mažiau, bet daugiau investavęs į santykius su savo šeima", – sako R.Alekna.

Beje, pasaulyje jau daromos apklausos ir tyrimai, prognozuojant, ko laukti praėjus devyniems mėnesiams po to, kai karantine šeimoms privalomai teks daugiau bendrauti, – skyrybų ar kūdikių bumo?

Psichiatro prognozėmis, gali būti ir vienaip, ir kitaip. Štai skelbta, kad Kinijoje padaugėjo skyrybų, bet ten ilgai taikyta vieno vaiko, dabar – dviejų politika, tad būdami kartu kinai gal daugiau ginčijosi, nei mylėjosi.

Pasak R.Aleknos, buvimas kartu dabartinei visuomenei, ypač kartai, kuri didesnę dalį laiko praleidžia virtualioje erdvėje, yra iššūkis. Pastaraisiais metais mažai bendraujama betarpiškai, daug lindima išmaniuosiuose telefonuose, feisbuke, kompiuteriuose. Po darbo namo žmonės grįžta pavargę, nes virtualioji erdvė išsekina nervų sistemą, nelabai nori bendrauti.

Ligšiolinis visuomenės užtikrintumas, bravūriškumas turėtų išgaruoti, nes pamatėme, kad žmogus nėra Dievas, kad prieš virusą esi bejėgis.

"Dalis visuomenės išgyvens tokius iššūkius, kurie baigsis skyrybomis. Dalis gal ryšis susilaukti vaikų, nors dabar kiti laikai, visi moka naudotis kontraceptinėmis priemonėmis, o dabartinė visuomenė racionali, linkusi į materializmą, skaičiuoja, ar ekonomiškai apsimoka gausinti šeimą, ar tai nebus neatsakingas elgesys", – sako R.Alekna.

Laukia visuomenės pokyčiai

Psichiatras neabejoja, kad, įveikusi COVID-19 pandemiją, visuomenė bus pasikeitusi, ir tai nebus tik trumpalaikis efektas. Pasak jo, visuomenė pasikeis, kaip kad pasikeitė jos elgsena Louisui Pasteurui atradus mikrobus, kaip pasikeitė išradus peniciliną ir atsiradus galimybei tvarkytis su infekcijų iššūkiais. "Dabar visuomenė pasikeis suvokusi, kad turime krūvą medikamentų, bet vis tiek galime susirgti ir numirti, kad mūsų ekonominei gerovei pavojingi ne tik sukčiai bankuose, bet ir virusas gali nužudyti ar padaryti labai pažeidžiamus, dėl jo gali tekti patirti nepriteklių. Ligšiolinis visuomenės užtikrintumas, bravūriškumas turėtų išgaruoti, nes pamatėme, kad žmogus nėra Dievas, kad prieš virusą esame bejėgiai. Visuomenės psichologinė ir dvasinė būsena keisis, prie naujų elgsenos modelių turės prisitaikyti ir verslas, ir socialinis gyvenimas", – R.Alekna sako nė neabejojantis, kad šio viruso padariniai bus tokie paveikūs, kad darys įtaką tiek visuomenės socialinei raidai, tiek ekonomikai.

Tad ką psichiatras dabar patartų, žinoma, be to, kad reikia laikytis karantino reikalavimų? Pasak R.Aleknos, problema, kad laukiame, kada baigsis karantinas, užuot kiekvieną dieną darę tai, ką galime, pasinaudodami šansu, kurį mums suteikė karantinas. Jei sėdime namie su šeima – bendraukime su vaikais, vienas su kitu. Galima pakeisti gyvenimo įpročius – mankštintis, pakoreguoti dienos ritmą: anksčiau atsigulti, ilgiau pamiegoti. O visavertis miegas ir mankšta teigiamai veikia ir mūsų emocijas, tai padės lengviau pereiti depresijos fazę, greičiau tapti darbingiems. Galima tą laiką išnaudoti savišvietai, savęs tobulinimui, naujoms žinioms įgyti, pasidomėti, ką kita pasaulio dalis veikė, kol dirbai vien savo profesinėje srityje. Egzistuoja daug virtualių galimybių sužinoti tai, kas gali suteikti naujų idėjų veiklai, pasibaigus karantinui.

"Patarčiau prasmingai leisti laiką karantine ir suvokti, kad tai metas, kai gali pasirengti grįžti į įprastines gyvenimo sąlygas ir net kitai krizei. Niekas nežino, ar tai paskutinis virusas, kai pasauliui tenka izoliuotis. Lig šiol niekada apie tai nesusimąstėme. Bet jei vėl užgriūtų toks ar kitoks išbandymas, jau būsime išmanesni, geriau tam pasirengę. COVID-19 mus daug ko moko. Bet svarbiausia, ne ko mokytojas moko, o ko tu išmoksti", – sako R.Alekna.

Tai reiškia, kad joje nebeliktų gamintojų skiriamųjų logotipų, spalvų, o būtų palikti tik dabar naudojami šokiruojantys vaizdai ir visiems gamintojams suvienodintas pavadinimas.

Tokia tabako gaminių prekės ženklų cenzūra šiuo metu yra pilnai įvesta Australijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje.

Nors šis pasiūlymas mūsų šalyje dar tik pradedamas viešinti, idėjos oponentai sako, kad toks žingsnis būtų greičiau žalingas nei naudingas. Nebelikus išskirtinių atskirų gamintojų ženklų rūkantieji paprasčiausiai rinksis pigesnę produkciją, rašoma pranešime spaudai. Gydytojo psichiatro psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, pakuotė vartotojams įtakos praktiškai neturės.

Išbadėjęs maisto nesirenka

Ant tabako gaminių naudojami baisūs, šokiruojantys vaizdai, pasak psichoterapeuto, savo misiją atlieka tinkamai, esą, tokią formą galima kritikuoti arba ne, tačiau žmones reikia supažindinti su galimomis pasekmėmis. Vis dėlto, suvienodinus tabako gaminių pakuotes, didesnis poveikis vargu ar bus pastebimas.

„Aš tą palyginčiau su tuo, kuomet esi alkanas. Kai turi psichologinių problemų, esi linkęs į priklausomybes. O kai esi išbadėjęs – valgai bet ką, tą puikiai atspindi žmonės, priklausomi nuo sunkiųjų narkotikų. Priešingai, kai esi sotus, tu renkiesi, kaip tas maistas atrodo, kaip jis įpakuotas. Todėl tai daliai žmonių, kuriems priklausomybė nuo tabako nėra aktuali, jie galbūt ir nepradės rūkyti ar bent jau atsisakys rūkyti retkarčiais. Vis dėlto tiems, kuriems atsikratyti šios priklausomybės nepavyksta, jokio skirtumo, kaip ta pakuotė atrodo, svarbu tiesiog užtraukti dūmą“, – sako R. Alekna.

Rūkymas neatsiejamas nuo psichologinių problemų

Psichoterapeuto teigimu, bet koks polinkis į priklausomybę kyla iš neišspręstų vidinių problemų, o alkoholio ar cigaretės besigriebiantys asmenys užsiima savotiška savigyda. Priklausomybės, pasak specialisto, dažniausiai nustatomos tiems, kurie vaikystėje išgyveno psichotraumuojančias situacijas, pvz. buvo seksualiai išnaudojami, patyrė emocinį ar fizinį smurtą.

Jo teigimu, plačiai paplitęs požiūris, kad su tokiomis problemomis susiduria tik žmonės iš asocialių šeimų, tačiau tai toli gražu neatspindi realybės. „Kai kurios situacijos, santykiai su tėvais būna psichotraumuojantys, nors tai jokiu būdu nėra netinkamas elgesys su vaiku. Pvz., jeigu vaikas auklėjamas per griežtai, jam keliami per dideli reikalavimai arba šeimoje išgyvena tėvų emocinį šaltumą, užaugęs jis gali nepakankamai save vertinti, tuomet ir atsiveria lengviausias kelias žalingiems įpročiams“, – priklausomybių kilmę grindžia specialistas.

Nuo vienos priklausomybės prie kitos

Pasak R. Aleknos, priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje žmogus gyvena, formuoja ir jo polinkius griebtis žalingų įpročių, o pakuotės išvaizda tokiems asmenimis įtakos nedaro. „Priklausomybės yra kompleksiškos: jei rūko, tai ir geria, būna, įninka į azartinius lošimus. Jei priklausomas žmogus gyvena kriminalizuotoje aplinkoje, šalia rūkymo dažnai seka ir kiti dalykai: alkoholis, sunkesni narkotikai. Juk tie, kas priklausomi nuo heroino, nesirenka, kokioje pakuotėje tai gauna.“

Bendrinės pakuotės gali būti viena iš priemonių rūkančiųjų skaičiui mažinti, bet atimti iš žmonių būdą geriau pasijusti nepasiūlant kitų sprendimų – tai tas pats, kas nuo alkoholio priklausomam žmogui liepti negerti, kuomet jis negerti jau nebegali.

Pasak psichoterapeuto, kovoje su problema einama ne tuo keliu: „Akcentą dedame ne toje vietoje ir tai liūdniausia. Priklausomybė yra ne nuo kažko, o dėl kažko ir tas priežastis reikia naikinti, kreiptis į specialistus. Žinoma, bendrinės pakuotės gali būti viena iš priemonių rūkančiųjų skaičiui mažinti, bet atimti iš žmonių būdą geriau pasijusti nepasiūlant kitų sprendimų – tai tas pats, kas nuo alkoholio priklausomam žmogui liepti negerti, kuomet jis negerti jau nebegali.“

Alternatyva geriau negu nieko

Kaip teigia R. Alekna, į priklausomybes linkusiam žmogui metant rūkyti iškyla grėsmė kompensuoti tai kitur: „Gydymo metodas dažnai būna nukreiptas tik į žmogaus susilaikymą nuo alkoholio ar rūkymo, tačiau jeigu jam blogai, ką mes siūlome vietoje to?“ – kelia klausimą specialistas. Pasak jo, vieną dieną atsisakius ilgus metus trukusio žalingo įpročio, žmogus sąmoningai ar nesąmoningai vieną dalyką pakeičia kitu, pvz. priklausomybe nuo interneto, besaikiu valgymu ar kaip dabar madinga – bėgti ilgus nuotolius.

Dažnai mesti rūkyti iš pirmo karto nepavyksta, dėl to vis dažniau pereinama prie alternatyvių priemonių – elektroninių cigarečių ar bedūmių tabako gaminių, kuriuose tabakas ne deginamas, o kaitinamas, todėl į organizmą nepatenka įprastų cigarečių degimo metu atsirandančios kenksmingos medžiagos . Toks pasirinkimas, pasak psichoterapeuto, nėra kova su priklausomybe, vis dėlto neneigia, kad tai – kelias žalos mažinimo link. „Rūkant didžiausią žalą daro smalkės ir degiosios medžiagos. Smalkės tvirčiau susijungia su hemoglobinu nei deguonis, todėl organizmas visąlaik jaučia pastovų deguonies badą. Tai gali turėti įtakos vėžinių ląstelių atsiradimui, aterosklerozinių plokštelių susidarymui“,  – sako „Ąžuolyno klinikos“ direktorius R. Alekna. Taigi nusprendus mesti rūkyti ir siekiant geriausių rezultatų, pravartu apsvarstyti ir galimas alternatyvas, kurios gali būti pirmas žingsnis kelyje į gyvenimą be priklausomybių, bei nebijoti ieškoti pagalbos ir kreiptis į specialistus.

Į kokias priklausomybių rūšis labiau linkusios moterys ir į kokias vyrai bei kuriai lyčiai yra sunkiau su jomis kovoti? „Ąžuolyno klinikos“ direktorius, gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna nevynioja į vatą: moterys dažniau tampa priklausomos nuo raminančių priemonių, kai tuo tarpu vyrai dažniau turi polinkį adrenaliną keliantiems pomėgiams ar stimuliuojančioms medžiagoms.

Kuri lytis yra labiau linkusi į priklausomybes?

„Vyrų ir moterų priklausomybių atsiradimą lemia psichologinės problemos, o priklausomybių pobūdį – kultūriniai ir socialiniai faktoriai, visuomenėje vyraujančios nuostatos tam tikros lyties atžvilgiu bei paties asmens statusas joje“, – sako R. Alekna.

Kokios psichologinės problemos gali lemti polinkį į priklausomybes vyrams ir moterims? Specialistas tvirtina, kad lyčių skirtumų čia nėra: tai dažniausiai būna skausmingi išgyvenimai vaikystėje, stresą sukeliančios situacijos darbe ar šeimoje, įvairios netektys. Neišgydytas skausmas ar traumos, kuriuos nustumiame gilyn, bet jų nesprendžiame, mūsų viduje ilgainiui sukelia egzistencinį vakuumą.

Juk beveik kiekvienas jauname amžiuje pabando, pavyzdžiui, parūkyti, o ketvirtadalis bandžiusiųjų tampa priklausomi.

„Labai dažnai jaunuoliai, susiduriantys su psichologinėmis traumomis, supratimo ieško tarp bendraamžių ir, aišku, daro tai, ką daro draugai, pasiduoda bandos jausmui. Būtent šiame gyvenimo etape dažniausiai ir atsiranda priklausomybės. Juk beveik kiekvienas jauname amžiuje pabando, pavyzdžiui, parūkyti, o ketvirtadalis bandžiusiųjų tampa priklausomi. Natūralu, kad berniukai dažniau įninka į priklausomybes, nes jie yra drąsesni ir linkę viską išmėginti, tuo tarpu mergaitės auklėjamos kitaip, tad dažnai ir elgiasi atsargiau. Mat joms neretai teigiama, kad tam tikri dalykai moterims nepritinka“, – teigia specialistas.

Moterys lengviau meta rūkyti

Anot specialisto, moterys dažniau įninka į tokias priklausomybes, kurios vienaip ar kitaip ramina, tuo tarpu vyrai ieško stimuliacijos, adrenalino. „To priežastys glūdi mūsų genuose, mat dailioji lytis visais laikais jautė nerimą ar gresiantį pavojų: spaudimas ištekėti ir nerimas dėl to, vaisingumo klausimas, nėštumas, gimdymas ir su tuo susijusios grėsmės gyvybei, priklausymas nuo šalia esančių žmonių. Tuo tarpu vyrai nuo seno stengėsi stimuliuoti save, kad nuverstų kalnus, nudobtų žvėrį, kariautų. Taigi vyrams reikėjo būti drąsiems, o moterims integruotis į visuomenę“, – sako R. Alekna.

Moterys dažniau įninka į tokias priklausomybes, kurios vienaip ar kitaip ramina, tuo tarpu vyrai ieško stimuliacijos, adrenalino.

Tad nenuostabu, kad šiandien dailioji lytis lengviau įninka į pirkimo maniją ar nervų sistemą raminančių medžiagų vartojimą, kai tuo tarpu vyrai – azartinius lošimus, kolekcionavimą ar piktnaudžiavimą alkoholiu. Tačiau psichiatras įsitikinęs, kad apskritai abi lytys vienodai linkusios į priklausomybes, skiriasi tik jų pobūdis. Na, o priklausomybių šaknys visuomet slypi anksčiau patirtose ir niekaip nespręstose psichologinėse problemose.

Neretai pastebima, kad moterys lengviau meta rūkyti pačios, be išorinių pastangų. Deja, specialistas tvirtina, kad jos dažniausiai yra priverstos susiimti į rankas ir tai padaryti valios pastangomis dėl visuomenės spaudimo, nėštumo, šeimos ir kitų socialinių situacijų. R. Alekna įsitikinęs, kad žalingi įpročiai žmogui tėra savigyda arba – pastangos užpildyti egzistencinį vakuumą. Kai žmogus jį jaučia ir nieko „nevartoja“, kad tą tuštumą užpildytų ar sumažintų draskantį kažko stygiaus jausmą – švelniai tariant, jis jaučiasi blogai.

„Štai, pavyzdžiui, metus rūkyti valios pastangomis, pasąmonėje slypinti priežastis, dėl kurios ir buvo pradėta tai daryti, niekur nedingsta. Priverstiniu būdu atsisakius žalingo įpročio, kuris kažką žmogui atstodavo, neišspręstos psichologinės problemos pasireiškia nerimu, įnikimu į kitas priklausomybes, kuriais ir slopinamas dėl neaiškių priežasčių kylantis nerimas“, – konstatuoja R. Alekna.

Psichiatras taip pat pateikia gydymo nuo alkoholizmo pavyzdį, iš dalies įrodantį ankstesnį teiginį. Mat iš savo praktinės patirties jis pastebi, kad nuo alkoholizmo užsikodavę asmenys neretai pradeda smurtauti arba itin daug rūkyti.

Spręsti kompleksiškai arba mažinti žalą

Taigi priklausomybių gydymas yra kompleksinis procesas, apimantis kelias gydymo priemones: psichoterapeuto pagalbą atkapstant ir sprendžiant priežastis, paskatinusias apskritai griebtis žalingų įpročių, taip pat, jei reikia – gydymą antidepresinį poveikį turinčiais vaistais, veikiančiais centrinę nervų sistemą, bei pasitelkiant pakaitinės nikotino terapijos priemones, rašoma pranešime spaudai.

Vis dėlto psichiatras laikosi nuomonės, kad atsisakius žalingų įpročių valios pastangomis – nežinia  į ką jie transformuosis ir kyla grėsmė pakenkti sau dar labiau. Tad, jei negalime kažko atsisakyti ar nežinome, nuo ko pradėti tai daryti – verta pagalvoti apie būdus ir priemones, padedančias sumažinti žalą, kurią daro vienas ar kitas žalingas įprotis.

– Dažnai kalbame apie bendrą visuomenės psichikos sveikatą, bet, kalbant apie individą, nuo ko priklauso gera kiekvieno žmogaus psichikos sveikata?

– Labai teisingai pastebėjote, kad visų pirma visuomenės sveikata priklauso nuo pavienių individų sveikatos, psichikos sveikatos. Puikiai žinome, kad apskritai visos sveikatos pagrindas yra būtent psichikos sveikata, gera savijauta.

Kai kalbame apie gerą savijautą, pirmiausia tai apibūdiname kaip bendrą būseną, bendrą savijautą. Daugeliui galbūt sunkiau įsisavinama, kas apsprendžia tą gerą savijautą, tačiau tiems žmonėms, kurie turi gana gerą emocinį intelektą, daug lengviau pasakyti, kokia jų gera savijauta, ką jie jaučia tuo metu. Daugelis pabrėžia, kad tai kažkokia pusiausvyra, kuri pasireiškia ramybės jausmu. Tai vienas iš pagrindinių požymių, kad tu esi geroje būsenoje.

Iš tikro tą psichikos sveikatą charakterizuoja, ko gero, emocinio intelekto lygis. Tai reiškia, kad žmogus geba įsisąmoninti jausmus ir aiškiai suprasti, ką tie jausmai tuo metu sako. Gera psichikos sveikata yra gera psichinė būsena. Tai nereiškia, kad mes visą laiką, visas 24 valandas per parą, esame pakylėti, laimingi, tiesiog trykšta džiaugsmas iš krūtinės ir akių. Psichikos sveikatą parodo tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, sugebame jaustis adekvačiai.

Jei situacija susijusi su netektimis, visiškai natūralu, kad žmogus išgyvena liūdesį. Jeigu bandoma nuskriausti, pyktis ir visos kitos natūralios emocijos parodo, kad žmogus reaguoja sveikai, adekvačiai. Tokia situacija saugi, žmogus nemato jokių pavojų, jam niekas negresia. Iš tikro tada jis kažkokį laiko tarpą praleidžia ramioje būsenoje ir jaučiasi gerai. Tai irgi parodo, kad žmogus turi aukštą emocinį intelektą. Tai yra pagrindas, norint turėti gerą psichikos sveikatą.

Jeigu bandoma nuskriausti, pyktis ir visos kitos natūralios emocijos parodo, kad žmogus reaguoja sveikai, adekvačiai.

– Iš esmės viskas prasideda nuo to, kaip auginame savo vaikus – ar leidžiame jiems pykti, liūdėti, verkti ir ar įvardijame tas emocijas, ar ne?

– Jūs 100 proc. pataikėte į dešimtuką. Ne kartą esu minėjęs, mano kolegos pabrėžia, kad emocinį intelektą atsinešame gimdami. Tai Dievo dovana, tačiau vaiko auklėjimo procese dažnai tas gebėjimas sužalojamas. Vaikas pradeda naudotis kognityviniu intelektu, emocinis intelektas nustumiamas į antrą planą.

Dėl to visame pasaulyje yra žmonių, kurie protingi, baigę daug studijų, mokslų, įgiję kelis aukštuosius universitete, tačiau neturi geros savijautos, turi psichologinių ar net psichiatrinių problemų. Iš tikro kognityvinis intelektas reikalingas atliekant kažkokias darbines užduotis, tačiau sugyvenimui, gerai bendrai savijautai, bendravimui tarp asmenų emocinis intelektas daug svarbesnis.

Mes puikiai žinome, kad yra tokia empatija. Empatija neįmanoma be gana gero emocinio intelekto. Ji turi būti puoselėjama nuo pat vaikystės. Iš tikrų, kaip ir pasakėte, pirmiausia į vaiką turi būti investuojami tie dalykai, kurie jam padėtų gerai jaustis, esant tokiu, koks jis yra, tarp kitokių, kokie jie yra. Tie skirtumai neturėtų vaiko gąsdinti, tačiau jo gyvenimą padarytų įvairiaspalvį, įdomesnį ir pan.

– Tarkime, kad žmogus vaikystėje neturėjo galimybių puoselėti ir pažinti savo jausmų. Dabar jis suaugęs, bet kartais nesupranta, ką jaučia. Nuo ko pradėti? Ar tik specialistai gali padėti tokiu atveju, ar vis dėlto kažkokios metodikos, asmeninės pastangos taip pat gali pagelbėti?

– Be abejo, gali gelbėti ir asmeninės pastangos. Juo labiau, kad šiuo metu psichologinės literatūros yra gana daug. Pastaraisiais metais vis dažniau galime rasti knygų (gal daugiau anglų kalba, mažiau lietuvių kalba), kurios rašo apie emocinį intelektą ir kaip jį susigrąžinti.

Tačiau aš visuomet pabrėžiu – yra keletas paprastų dalykų, kurie iš tikro padeda kiekvienam žmogui šiek tiek susigrąžinti, patobulinti tą emocinį intelektą. Tai susiję su sportu, muzika, menais. Aišku, gana plačiai paplitusi galimybė, pavyzdžiui, medituoti, užsiimti joga, taikyti dėmesingo įsisąmoninimo metodikas. Iš tikro, yra labai daug visokių skirtingų technikų, skirtingų būdų, kaip sau padėti susigrąžinti tą įsisąmoninimą, ką tu jauti.

Didžiausias emocinio intelekto, gebėjimo suvokti, ką tu jauti, priešas yra mąstymas, nes žmogus dažnai išmokytas galvoti. Jis daug galvoja nuo ryto iki vakaro, būna pervargęs ir jam sunku apskritai susigaudyti, kas ir kurioje kūno dalyje vyksta.

Visos tos technikos, meditacijos nukreiptos į tai, kad žmogus nustotų galvoti. Kuo mažiau galvoji, tuo labiau, kaip sakant, pakeli kitą svarstyklių pusę, pajėgi įsisąmoninti daugiau jausmų. Psichikos sveikatai tas balansas tarp mąstymo ir jausmų labai svarbu. Tiek mąstymas, tiek jausmai vienodai svarbūs žmogaus, kaip socialinės būtybės, gyvenime.

Manau, kad pasitreniruoti ir bent kartas nuo karto nustoti galvoti naudinga. Tai be galo sunku. Aišku, galbūt reikėtų pradėti net ne nuo tų pirmųjų, natūraliųjų jausmų, bet nuo fizinių pojūčių. Kartais nelabai jaučiame net ir menką skausmą, ignoruojame jį, nuvertiname, nors jis galbūt signalizuoja apie beprasidedančius sutrikimus.

Daugelis sportininkų, ypač vyresnio amžiaus, pabrėžia, kad metams bėgant išmoksti įsiklausyti į savo kūną. Tai rodo, kad tas įsiklausymas yra emocinio intelekto dalis.

– Empatija, kurią minėjote, ypač svarbi, kai kalbame apie savižudybės grėsmę, priklausomybes ir kt. Tačiau turime statistinius duomenis, kad esame vieni neempatiškiausių žmonių. Nuo ko ta empatija priklauso?

– Empatija priklauso nuo tos pačios vaikystės – kiek žmogus patyrė traumų, neteisybės, kurią jis suvokė kaip neteisybę, ypač iš aplinkos, artimos aplinkos, tėvų. Gal tai buvo emocinis šaltumas, netinkamas auklėjimas. Visa tai sužaloja empatiją, gebėjimą atjausti kitą. Tai padaryti gali, jei to išmokai. Visų pirma to mokomasi iš tėvų.

– Vadinasi, jei tave atjautė, tai ir tu turėsi gebėjimą atjausti?

– Tikrai taip. Empatija – kaip kalba, jeigu išmokai tą kalbą, gali susišnekėti. Jeigu neišmokai tos kalbos, tai ir nesuprasi kito, ką jis tau sako. Tai iš tikro labai svarbus požymis. Jeigu žmogus turi empatiją, tai rodo jo psichikos sveikatos lygį. Auklėjant vaikus tai be galo svarbu. Vaikas supras, atjaus. Priimk jį tokį, koks jis yra.

Man patinka mintis, kurią pastaraisiais metais išsako mano kolegos – mintys ir jausmai nėra pavojingi, veiksmai yra pavojingi. Žmogui reikia leisti jausti visus jausmus, leisti galvoti, nebijoti tų minčių, kurios ateina į galvą, bet tuo pačiu mokyti, kad kai kurie veiksmai gali būti žalingi ne tik jam, bet ir kitam. Būtina matyti skirtumą tarp tų dalykų. Tai yra svarbiausia.

Žmogus, kuris turi empatiją, aiškiai susigaudo, kiek saugiai jis gali reikšti tas emocijas, kiek tos emocijos priimtinos kitam asmeniui, kuriam išreiškiamos. Iš tikro empatija labai subtilus dalykas.

„Vyresnio amžiaus žmonės ne tik fiziškai traukiasi, jie tarsi koncentruoja ir savo charakterio savybes, kurias turėjo būdami jauni. Jeigu buvai taupus, tapsi šykštus, jeigu buvai geraširdis ir viską visiems dalinai, gali būti, kad tapsi švaistūnas“, – teigia psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Interviu LRT televizijos laidai „Ryto suktinis“ jis taip pat sako, kad tie žmonės, kurie gyvenimo eigoje nepasiduoda pasyvumui, iki gilios senatvės išlieka aktyvūs, šviesaus proto.

„O tiems žmonėms, kurie apsileidžia, nepasitikėjimas „auga kvadratu“ ir jis verčia kuo daugiau žmonių įtraukti į jų priežiūrą. Jie reikalauja dėmesio ir bėda ta, kad gaudami jo pakankamai nesijaučia gerai – jiems vis trūksta ir trūksta“, – sako psichoterapeutas.

– Ar galima gražiai pasenti?

– Mano atmintyje išlikę keleto žmonių, kurių artimieji iškeliavo anapilin, išsakyti dėkingumo žodžiai: buvo sudarytos sąlygos, kad paskutinės dienos būtų oriai nugyventos. Iš tikrųjų, kiekvieno žmogaus gyvenimo pabaiga yra labai svarbi. Žmogus gali nugyventi labai gražų gyvenimą, tačiau paskutinieji metai ar mėnesiai gali jį sugadinti.

– Pavyzdžiui, kaip?

– Labai paprastai. Įsivaizduokime, žmogus buvo darbingas, kūrybingas ir galiausiai taip nutiko, kad dienas leidžia skurde, pasiligojęs, sutrikusios psichinės sveikatos. Tai labai apkartina gyvenimo saulėlydį tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems. Bet koks žmogus, kad ir turintis sunkių psichikos sutrikimų, tam tikrą dalį sveiko proto išsaugo ir sugeba suprasti, kas su juo vyksta.

Kai mes kalbame apie orią senatvę, apie orų iškeliavimą anapilin, labai svarbu suvokti, kad ta pabaiga-rezultatas priklauso nuo proceso. Mano profesijos žmonės nesunkiai pastebi, jog labai svarbi tampa vaikystė, kadangi nuo jos priklauso brandos etapas, o nuo pastarojo – senatvė.

– Sakykime, vaikas buvo neblogas, tėvams eibių neprikrėtė, o pasenęs tapo nekantrus, piktas. Kas galėjo pamanyti, kad toks žmogaus pasidarys šiurkštus, nekantrus ir visiems apkartins gyvenimą?

– Vyresnio amžiaus žmonės ne tik fiziškai traukiasi, jie tarsi koncentruoja ir savo charakterio savybes, kurias turėjo būdami jauni. Anksčiau buvo manoma, kad tai aterosklerozei būdingi simptomai, tačiau visi charakterio bruožai vyresniame amžiuje tampa labai ryškūs.

Jeigu buvai taupus, tapsi šykštus, jeigu buvai geraširdis ir viską visiems dalinai, gali būti, kad tapsi švaistūnas, jeigu buvai viską kontroliuojantis, tai vėliau nepasitikėsi niekuo. Vėlgi – kiek tie bruožai tau padėjo gyventi, o kiek trukdė? Senatvėje jie gali padėti sėkmingai nugyventi likusias dienas arba jas apkartinti.

– Tačiau ar žmogus, sulaukęs brandos, gali keistis? Ar psichoterapeutas gali kažką pakeisti žmoguje, kurio įpročiai ir gyvensena jau yra susiformavę?

– Aplinka daro įtaką žmogaus charakterio bruožų išryškėjimui arba jų redukavimuisi. Svarbu, kur pagyvenęs žmogus leidžia dienas – namuose ar institucijose, kas juose vyksta, kokia yra aplinka, kiek gaunama dėmesio, ar jis teisingai orientuotas, atsižvelgiant į jo metus, poreikius.

Reikia turėti omenyje, jog senatvėje žmonės tampa tingesni. Dabar žiniasklaidoje akcentuojama aktyvios senatvės svarba, ir mokslu jau yra įrodyta, kad tų žmonių, kurie lanko šokius, šiek tiek sportuoja ar užsiima kitomis veiklomis, smegenys yra atsparesnės Alzhaimerio ligai. Čia principas paprastas – ką treniruoji, tas ir išlieka stiprus.

Tie žmonės, kurie nepasiduoda pasyvumui, iki gilios senatvės išlieka aktyvūs, šviesaus proto, ir jų gyvenimas yra įdomus. Tie žmonės paprastai būna savarankiški ir į savo gyvenimą mažiau įtraukia kitus asmenis, kartais juos net erzina, kad kažkas bando padėti. O tiems žmonėms, kurie apsileidžia, nepasitikėjimas „auga kvadratu“ ir jis verčia kuo daugiau žmonių įtraukti į jų priežiūrą. Jie reikalauja dėmesio ir bėda ta, kad gaudami jo pakankamai nesijaučia gerai – jiems vis trūksta ir trūksta.

– Kaip reikėtų senatvei pasiruošti?

– Pasiruošimas yra labai individualus, jis susijęs su emociniu intelektu. Tai gebėjimas suvokti savo egzistenciją ne tik protu, bet ir jausmais. Kokias emocijas tu išgyveni? Ką jos tau sako? Ką pasufleruoja? Kaip turi keistis? Kaip turi reaguoti? Savo poreikių suvokimas ir gebėjimas juos tenkinti yra labai svarbus. Žmogus, turintis emocinį intelektą, suvokia, kad gyvenime egzistuoja ne vien tik darbas, tačiau ir kiti dalykai, kurie labai svarbūs darbingumui, todėl svarbu turėti pomėgių: muzika, teatras, sportas, knygos. Tų žmonių, kurie praleidžia dienas darbe ir prie televizoriaus, interesų ratas metams bėgant siaurėja.

– Jūs sutinkate ne vieną žmogų, kuriam yra prasidėjusi senatvinė depresija. Kaip tokiam žmogui suprasti, kad jo galimybės siaurėja? Kodėl žmonės taip dramatiškai išgyvena išėjimą į pensiją?

– Dar pokario laikotarpiu [neurologijos ir psichiatrijos profesorius] Viktoras Franklis pastebėjo, kad žmonės, išėję į pensiją, galvoja, kad jų nuotaika pasikeičia, nes sumažėja pajamos. Tačiau jis taip pat pastebėjo ir tai, jog tiems žmonėms įsitraukus į visuomeninę veiklą, kuri galėjo pareikalauti ir papildomų lėšų, pasitenkinimas gyvenimu padidėjo.

– Man niekur pasaulyje neteko matyti tiek garbaus amžiaus žmonių, kalbančių apie sveikatą. Ar tai lietuviškas fenomenas?

– Aš esu įsitikinęs, kad tai sovietinės sistemos palikimas. Vyresnės kartos žmonės prisimena tokią Semaškos sveikatos sistemą, kuri buvo orientuota į siekį gydyti ligas – tarsi kai žmogus gimė, jis būtinai turi susirgti. Buvo akcentuojama visuotinai lengvai prieinama medicina.

Vyresnio amžiaus žmogui svarbus dėmesio nukreipimas į tai, ką jis turi sveiko. Kuo dažniau jis galvoja apie gerąsias savo gyvenimo puses, tuo mažiau galvoja apie blogąsias. Skandinavijos šalyse siekiama, kad žmogus turėtų tokį užsiėmimą, kuris jam padėtų išlikti sveikam.

Tai, kad mūsų garbaus amžiaus žmonės kalba apie ligas, yra būdas gauti daugiau dėmesio ir tema pašnekesiui. Žmogus, kuris yra pakankamai kūrybiškas, gyvybingas, besidomintis, turi įvairiausių kitų temų ir tos ligos jam nėra įdomios.

– Man atrodo, kad žmonės užmiršo ir žaidimus. Aš atsimenu savo vaikystę, kai seni žmonės žaisdavo įvairius žaidimus – loto, domino... Šiandien tas tarsi nebemadinga?

– Ir labai gaila, kadangi tie žaidimai leisdavo bendrauti betarpiškai. Kokios dabar tendencijos? Mes slepiamės už mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir bendravimas yra per tarpininką. Betarpiško bendravimo įgūdžiai nyksta. Pastebima, kad vyresnės kartos žmonėms, ypatingai miestiečiams, senatvė darosi sudėtinga. Anapilin iškeliavus jų artimiems žmonėms, kurie buvo gerai pažįstami, tapo sunkiau užmegzti pilnaverčius santykius su kitais nepažįstamais žmonėmis.

– Ar galite pasakyti receptą, kaip garbaus amžiaus žmonėms gražiai nugyventi senatvę?

Senatvė yra natūralus procesas ir recepto čia neparašysi. Tai labai asmeniška. Kol esame pakankamai jauni, turime susimąstyti, kad įdomaus gyvenimo įgūdžius šalia darbo turime formuoti jau dabar, ir yra didžiulė tikimybė, kad jie išliks. Aš noriu išskirti fizinio aktyvumo naudą. Tai ne tik varginantis sportas, tai gali būti ir liaudiški šokiai, ir pasivaikščiojimai – svarbu judėti.

Kol žmogus juda, jo medžiagų apykaita gera, kaulai ir raumenys išlieka stiprūs. Jauni mes tuo galime ir neužsiimti, dievas davė rezervų, o maždaug nuo 50 metų tiesiog privalu tą daryti. Jei tuos įpročius susiformuosi, jie išliks iki gilios senatvės.

Prabėgus daugiau nei pusei dabartinės sostinės valdžios kadencijos, matyti, kad ne visi tarybos nariai randa laiko posėdžiams, kuriuose sprendžiami miesto reikalai.

Buvęs meras – pravaikštų pirmūnas

Nuo 2011 m. balandžio antros pusės iki šių metų rugsėjo galo įvyko 43 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžiai. Didžiausias per minėtą laikotarpį praleistų posėdžių skaičius yra šeši. Į "lyderių" sąrašą patenka buvęs Vilniaus meras konservatorius Raimundas Alekna, jo partijos bendražygė Rasa Baškienė, Darbo partijos narė Jolanta Gaudutienė, Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijos narys Žydrūnas Savickas. Vienu mažiau, t. y. po penkis posėdžius iš 43, yra praleidę Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) priklausantis Jaroslavas Kaminskis ir Darbo partijos narys Algimantas Zaremba.

Jei skaičiuotume ne tik praleistus tarybos posėdžius, bet susumuotume ir praleistus komitetų posėdžius (2011 m. gegužė–2013 m. birželis), R.Alekna be konkurencijos užimtų pirmą vietą. Jis iš surengtų 43 Ekonomikos ir finansų komiteto posėdžių dalyvavo tik 12-oje, o praleido 31.

"Taip, gali būti, dėl šito nesiginčiju. Viena priežasčių – kad komiteto posėdžiai organizuojami nepatogią dieną, tada, kai reikia daugumai, o mažumos balsas jiems nelabai svarbus. Tai yra pagrindinis dalykas. O tarybos posėdžiuose aš dalyvauju", – aiškino opozicijoje esantis R.Alekna.

Tačiau jis nesutinka dėl praleistų tarybos posėdžių statistikos, esą šešių jis tikrai nepraleido.

"Ten suklysta. Turėtų būti mažiau. Aš taip įsivaizduoju, kad vieną ar du tik praleidau", – tvirtino R.Alekna. Išgirdęs, apie kokį laikotarpį kalbama, susimąstė, tačiau vis tiek teigė, kad šeši yra per daug.

Sutrukdo varžybos, komandiruotės

Šešis tarybos posėdžius nuo kadencijos pradžios praleidęs Ž.Savickas irgi nustebo dėl skaičiaus. "Labai nustebinot, kad šešis kartus. Kiek pamenu, turėtų būti mažesnis skaičius", – svarstė Ž.Savickas.

Jis tarybos posėdžius praleido daugiausia dėl varžybų, kaip pats sakė, sutapdavo su pasaulio čempionatu, o į pirmąjį neatvyko dėl alkūnės operacijos. Varžybos pakišo koją dalyvauti ir keliuose Kultūros, švietimo ir sporto komiteto posėdžiuose. Iš 41-o Ž.Savickas praleido penkis.

Nemažai Miesto plėtros komiteto posėdžių dėl varžybų – 12 iš 43 – yra praleidęs ir kitas sportininkas, bet jau buvęs tarybos narys Darius Maskoliūnas.

Detalizuoti ir paaiškinti, dėl kokių priežasčių neatvyko į penkis tarybos ir penkis iš 69 Aplinkos komiteto posėdžius nebuvo linkęs J.Kaminskis. Paklaustas teatsakė: "Nu? Tai kas? Dėl kokių priežasčių? Dėl rimtų." Kas rimtesnio būna už miesto reikalus? "Miesto reikalai. Visais atvejais", – nukirto J.Kaminskis.

Europos Parlamento nario biure dirbanti R.Baškienė, be šešių tarybos, praleido ir septynis iš 39 Tautinių bendrijų ir savivaldos plėtojimo komiteto posėdžius. Pasak jos, visi praleidimai susiję su komandiruotėmis.

"Tarybos ir komitetų posėdžiai praleisti dėl komandiruočių, tiesa, gal porą dar buvo ir dėl atostogų, – sakė R.Baškienė ir susidomėjo: – Aš čia lyderiauju? Matot, biure esu atsakinga už kelionių į Europos Parlamentą organizavimą ir pati lydžiu keliaujančius asmenis. O jei mane siunčia, kaip galiu nevykti."

Darbas taryboje – prioritetas

Ne visiems kiti reikalai sutrukdo dalyvauti tarybos posėdžiuose. Meras A.Zuokas, Viktoras Balakinas, Birutė Galinienė, Indrė Jakaitytė, Jonas Juodka, Zbignievas Maciejevskis, Sergejus Petuchas per minėtą laikotarpį nepraleido nė vieno posėdžio.

"Darbas taryboje yra kaip prioritetas, visus kitus darbus planuoju pagal tai, stengiuosi viską suderinti. Kalbant apie tarybos posėdžius, staigmenų nėra, jie vyksta trečiadieniais. O dėl komitetų – posėdžiai nevyksta vienu laiku, kartais informuojama per vėlai, kai jau nebeįmanoma atšaukti kitų pasitarimų, kitų darbotvarkės klausimų, galiausiai yra tam tikri ir pagrindinio darbo prioritetai. Jei posėdžiai planuojami ne iš anksto, būna, kad juos susidėlioti ir į juos spėti yra sunkiau", – sakė nė vieno tarybos, bet užtat šešis iš 39 Tautinių bendrijų ir savivaldos plėtojimo komiteto posėdžius praleidusi A.Zuoko ir Vilniaus koalicijos narė I.Jakaitytė.

Padėtis kontroliuojama

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininko Gedimino Rudžionio teigimu, kelti klausimą, ar tarybos narys blogai vykdo gyventojų patikėtinio pareigas, galima, kai šis be pateisinamos priežasties praleidžia keletą posėdžių. Tada esą tarybos narys jau tampa pasmerkimo ir svarstymo objektu.

"Bet tokių pas mus, kurie praleistų posėdžius be pateisinamos priežasties, šiuo metu nėra. Etikos komisija darė tokį skaičiavimą, kaip tarybos nariai dirba komitetuose, taryboje. Kokybiniu požiūriu įvertinti sunku, o vertinant kiekybiniu – skandalingos padėties nėra. Nenustatėme nė vieno atvejo, kad būtų akivaizdžiai nevykdomos tarybos nario pareigos", – teigė G.Rudžionis.

Pasiteiravus, ar tikrai skaičiais nepiktnaudžiauja tarybos narys R.Alekna, Etikos komisijos pirmininkas paaiškino, jog R.Alekna yra pateikęs paaiškinimą, kad jo funkcijos Vyriausybėje, kai buvo premjero Andriaus Kubiliaus patarėju, sutapdavo su komiteto posėdžiais.

"Ir tai, kaip ir liga, komandiruotė, yra pateisinama priežastis", – aiškino G.Rudžionis.

Nerimas, padažnėjęs širdies plakimas, įtampa raumenyse, nuovargis – pirmieji nuolatiniame strese gyvenančio žmogaus sveikatos sutrikimo požymiai. Kas yra psichinė sveikata ir kodėl būtina ja rūpintis? Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna sutiko pasidalinti įžvalgomis iš būsimo savo pranešimo parodoje „Baltmedica 2013“. Parodoje gydytojas kalbės apie tai, kas yra stresas, kokios jo priežastys ir kaip išmokti jį valdyti.

Pasak psichoterapeuto, pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis galima įvertinti psichinės sveikatos būklę, yra žmogaus elgesys kasdienėje aplinkoje. Sveikas žmogus geba tvarkyti kasdienius reikalus, struktūruoti savo laiką, finansus, buvimą socialinėje aplinkoje. Jis išlaiko gerus darbo, socialinius, šeimyninius ryšius, neturi reikalų su teisėsauga. Kitaip tariant – jaučiasi komfortabiliai: aiškiai suvokia realybę, įsisąmonina savo emocijas ir jų reikšmę, suvokia situacijos pokyčius ir lanksčiai, spontaniškai, autonomiškai į juos reaguoja. Tai kitaip vadinama gerai išvystytu emociniu intelektu.

Psichiatrijoje išskiriamos tam tikros psichinės sveikatos sutrikimo stadijos. Jeigu žmogus laiku ir adekvačiai nesureaguoja į esamą situaciją, tai vadinama pasyviu elgesiu.

„Įprastai, susidūręs su sunkumais, žmogus stengiasi grįžti atgal į savo komforto zoną, – sako gydytojas. – Sunkesnė sutrikimo stadija – kai, susidūręs su problema, asmuo eikvoja energiją tam, kad atliktų veiksmus, kurių iš jo tikisi, neatsižvelgdamas į savo interesus. Nerimastingoje stadijoje sutrinka miegas, atsiranda depresijai būdingų požymių, pablogėja apetitas, prastėja dėmesio koncentracija, atmintis. Inkapitacijos arba neįgalumo stadijoje jau pasireiškia sunkios somatinės ligos, tokios kaip infarktas ar insultas, taip pat psichozė, mintys apie savižudybę, agresyvumas“, – teigia Raimundas Alekna.

Kas lemia tai, kad vieni žmonės yra linkę greičiau prarasti pusiausvyrą, o kiti – tvirtai stovi ant žemės? Pasak psichoterapeuto, tik gimę jau mokomės gyventi šeimoje, vystome savo emocinį intelektą, išmokstame tam tikrus stereotipinius reakcijos į aplinką modelius.

„Psichologinės traumos patirtos vaikystėje gali lemti emocinio intelekto pažeidimus. Dėl šios priežasties suaugę asmenys neadekvačiai reaguoja į įvairias gyvenimiškas situacijas, – sako psichoterapeutas. – Jausdamas, kad nepritampa socialinėje aplinkoje, asmuo patiria dar didesnį stresą.

Gydytojas įsitikinęs, kad patiems tokią būseną valdyti sudėtinga. Neretai jos nepastebime, kol neatsiranda išreikštas nuovargis. Dar didesnė problema – savigyda, dažniausiai tai – alkoholis arba migdomieji. Tačiau mažos dozės atsipalaiduoti nepadeda, o nuo didelių – kitą dieną kamuoja pagirios arba mieguistumas, o blogiausia tai, kad galiausiai susiformuoja priklausomybė.

Raimundas Alekna pataria: „Streso ir nuovargio kamuojam žmogui būtinas poilsis, taip pat patartina susiplanuoti tokį darbo grafiką, po kurio liktų laiko kitiems, maloniems, užsiėmimams. Būtina suprasti, kad negalima dirbti daugiau negu aštuonias valandas, o miegoti mažiau negu aštuonias. Atsipalaiduoti padeda ir muzika, sportas, kita mėgstama veikla. Neurofiziologai sako, kad kokybiškiausias miegas – tarp 22 val. ir 1 val. nakties“, – teigia gydytojas.

Kaip elgtis artimiesiems, jeigu šalia esantis žmogus nuolat patiria stresą, yra irzlus arba jį kankina panikos priepuoliai? Psichoterapeutas įsitikinęs, kad dėl pastarojo būtina iškart kreiptis į specialistą: čia nepadės nei artimieji, nei savigyda. Nuo suirzusio artimojo ar kolegos geriau atsiriboti ir neleisti daryti įtakos savijautai ir, žinoma, rekomenduoti kreiptis į gydytoją.

„Skeptiškai žiūriu į psichotropinių vaistų skyrimą žmonėms, kuriuos vargina nežymūs miego, nuotaikos sutrikimai ar kartais užeinantis nerimas, – sako Raimundas Alekna, – arba tai neturi būti vienintelė gydymo priemonė. Vaistai padeda, bet kas nutinka, kai nustojama juos vartoti, o gyvenimo būdas nepasikeičia? Viskas vėl kartojasi iš naujo. Todėl būtina keisti gyvenimo kokybę, stengtis išlaikyti sveikatą, tokiais atvejais visuomet rekomenduoju gydytis psichoterapiškai“, – pataria gydytojas.

Raimundas Alekna pranešimą apie streso valdymą skaitys parodoje „Baltmedica 2013“, kuri vyks rugsėjo 26-28 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Jau 18-ąjį kartą rengiamoje didžiausioje Baltijos šalyse tarptautinėje parodoje bus demonstruojamos medicinos naujovės, lankytojai bus kviečiami dalyvauti renginiuose ir diskusijose apie sveiką gyvenimo būdą, sveiką mitybą, vyks specialistų konsultacijos, bus atliekami nemokami tyrimai.