– Baltų kraštuose nuo seno žinoma Kupolių šventė. Dar ji vadinta Rasomis ir švęsta visą trečiąją birželio dekadą. Po krikščionybės įvedimo Kupolės sutapatintos su Jono Krikštytojo diena ir gavo Joninių pavadinimą. Kupolės sutapatintos su jonažolėmis. Sakykite, ar šie augalai išties verti Joninių žolės vardo?
– Jonažolių neėda joks gyvūnas. Tik skruzdės mėgsta ant jų užsiauginti tokių juodų amariukų bandas. Matyt, jie joms pagamina kažkokių nuodų. Jonažoles galima rinkti visada, kai jos pačios gražiausios, žydi, švarios, nuo žiedo viršūnės apie 10 cm. Džiūsta lengvai, skaniai kvepia. Tinka uždegimams slopinti, gydo nuo kai kurių bakterijų ir grybelių. Todėl seniau buvo manoma, kad išgydo labai daug negalavimų.
– Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas iš septynių arba devynių laukų. Tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia. Papasakokite, kaip viskas vykdavo ir kokias žoleles merginos ir moterys rinkdavo?
Jei norite žinoti, kokių žolelių rinkti – pasiklauskite kiškių. Prieš Jonines jie susirenka pamiškėse į Kiškių vaistines – vietas, kur gausiai auga vaistingieji augalai.
– Kupoliaudavo būreliu. Vyresnės moterys pamokydavo mergeles, kaip kupoliauti. Žoleles rinkdavo dainuodamos, pajuokaudamos. Laikas iki Šv.Jono ir dabar toms, kurios turi darželius, daržus, sodus, yra labai įtemptas, nes tenka ir pasėti, ir pasodinti, ir nuravėti, ir pažoliauti. Rėžiniuose kaimuose nesunku buvo apeiti devynis laukus, nes kiekvieno savininko lauką nuo kito skyrė ežios. Ežiose ir augdavo dauguma moterų renkamų vaistinių augalų. Tik dvimečiai buvo renkami dirvonuose. Labai svarbu surinkti tų augalų, kurie reikalingi būtent tai, o ne kitai moteriai ar merginai. Iš surinktų žolelių visos moterys pindavo vainikus. Svarbus tikrasis lipikas, kuris sudaro tvirtą pagrindą vainikui, ir, manoma, prilipdo mylimąjį. Taip pat ir dirvinis vijūnėlis su nakčiai užmiegančiais žiedeliais. Jis palaiko ramybę namuose. Gražiosios naktižiedės saugo nuo šlapimo pūslės negalavimų, baltųjų dobilų žiedai skirti moters grožiui, dabar sakytume – endokrininei sveikatai palaikyti. Raskilų žiedai ir lapai saugojo nuo skausmingų mėnesinių, miestiškųjų žiognagių raudoni lapai gerino atmintį, o linažolės pasirūpindavo, kad vaikai būtų sveiki. Raudųjų dobilų žiedus moterys rinko vyro strainumui, o glotniųjų miglių švelnios kuokštelės tarnavo odos skaistumui ir kad neželtų plaukeliai virš lūpos. Tačiau kiekvienoje vietovėje dažnai augalai skirdavosi, tai ir rinkdavo taip, kad išeitų gražus, dailus vainikas. Jei norite žinoti, kokių žolelių rinkti – pasiklauskite kiškių (juokiasi). Prieš Jonines jie susirenka pamiškėse į Kiškių vaistines – vietas, kur gausiai auga vaistingieji augalai – raudonėliai, rykštenės, dirvuolės, ožkarožės, sidabražolės. Kiškiai maitinasi šiais augalais, stiprinasi, kol jie dar žali ir galingi. Aš stengiuosi mokytis iš jų. Birželio pabaigoje daug žolynų renku tiesiog pamiškėse. Smagu ten žoliauti – ne taip karšta ir visokio gėrio apstu.
– Moterys į laukus eidavo dainuodamos, vilkėdamos baltais drabužiais. Kuo svarbi ši spalva žoliavimui. O daina? Ar jūs pati, rinkdama žolynus, irgi laikotės senųjų baltų tradicijų – baltai ir su daina?
– Kaipgi kitaip – žinoma, dirbu ir dainuoju. Jei jau Dievas davė sveikatos dirbti, tai ko nepasidžiaugti, nepadainuoti! Mano vaikystės laikais visur dainuodavo. Ir kad tik gražiau, keliais balsais pavinguriuojant. Balta yra švarumo, skaistumo spalva, parodanti, kad žmogaus ne tik kūnas švarus, bet ir siela tvarkinga. Juk išbalinti lininį audinį buvo sunku, reikėjo įdėti daug darbo. Ne kokia žiopla sugebėdavo gražiai darbus nudirbti. Man labai patiko viena žolininkė iš Estijos, kuri viešėjo Trakų pilies Joninių šventėje. Ji vilkėjo trumpus balinto lino marškinius, labai plonai austos baltos vilnos sijoną iki kelių, galvą buvo pasipuošusi gražia velta baltos vilnos kepurėle, apvyniota plona balinto lino skiaute. Kojos apautos vyžomis iš liepos karnų ir apvyniotos švelnios vilnos autais, surištais marga vytine juostele. Štai taip iš tiesų einama žoliauti, o ne ilgais sijonais po rasas valkiojamasi. Mūsų tautos papročiai buvo aprašyti gana vėlai dėl katalikybės nuostatos pamaldas ir dokumentus rašyti lotynų kalba. Estijoje ir Latvijoje krikščionybę skleidė reformatai. Prie jų parapijų buvo įsteigtos visuotinės privalomos mokyklos gimtąja kalba. Štai kodėl raštingi latviai ir estai labai anksti pradėjo užrašinėti dainas, padavimus, papročius.
– Surinkusios žolynus, moterys vainikuodavo aukštą kartį, kupolę ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje, o grįžusios tokią pat kupolę iškeldavo prie namų vartų. Kokie pievų žolynai tinka namams saugoti ir kokia puokštelė kabo jūsų namuose kaip apsauga nuo piktųjų dvasių?
– Mano namuose nuo Verbų iki kitų Verbų prisikėlusio Kristaus paveikslą puošia kadagio šakelė. Dažnai pamerkiu ant stalo valgomajame augalų, kurie tuo metu gražiausi, kuriuos renku. Aukštyn į Saulę pakelti žolynai, o ypač įžiebtos stebulės, pavadavo Saulę tas kelias akimirkas, kai jos nesimatydavo. Taip žmonės įsivaizdavo tarsi neleidžiantys nutrūkti amžinam gyvybės ratui. Mūsų Joniškėlyje stebulę degdavo aikštėje, kad visiems būtų vietos susirinkti. Susirinkdavo labai daug žmonių. Net su visai mažais vaikais ateidavo. Nebuvo tada nei vaikų teisių, nei šeimų gynėjų, o tėvai, vyresni broliai, seserys, seneliai vis tiek kažkaip sugebėdavo tuos vaikelius užauginti. Vaikai visur dalyvaudavo kartu su suaugusiais, užtai ir papročius žinojo, ir dainas mokėjo, ir žaidimus žaidė, ir šoko visi kartu. Namų apsaugai buvo auginami visai kiti augalai. Darželis turėjo savo paslapčių ir prasmių. Tai jau atskira ir labai plati tema. Mano namų prieangį dabar apsivyniojusios rožės, o vaistažolių cechą saugo du diemedžio kelmai. Mokslinis jo pavadinimas – medėjantis kietis. Jis gausiai išskiria fitoncidų, biologiškai aktyvių medžiagų, kurios naikina bakterijas, parazitus ir grybus arba stabdo jų augimą. Tai savotiškas užtvaras, neleidžiantis svečio bakterijoms patekti į namus.
– Dalį surinktų žolynų sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, kitas išdžiovindavo kaip vaistą nuo ligų. Jomis smilkė susirgusius žmones ir gyvulius. Kokie Joninių augalai tinkami smilkyti – turbūt ne visi?
400 – tiek rūšių augalų žaliavos kasmet surenka A. Karaliūnaitė.
– Galvijų bandos šventė ir piemenų diena buvo Sekminės. Pienui atsileisti labiausiai tiko kmynai ir arkliarūgštės. Tvartų apsaugai ir smilkyti – dirviniai kiečiai. Surišdavo tokias šluotas aruodams šluoti. Daržinėse, tarpuose, tarp šieno strėkių pridžiaudavo į kuokštus surištų įvairiausių žolynų, medžių su žiedais ir lapais kuokštelių, vantų, ajerų duonai kepti, pelynų, dilgėlių, trūkažolių, tramažolių. Aš renku virš 400 rūšių augalų žaliavą. Vieno augalo gali būti naudingos ir šaknys, ir pumpurai, ir lapai, ir žiedai, ir vaisiai, ir sėklos. Gamta tokia dosni, tiek joje gėrybių! Smilkau tik dalyvaudama renginiuose. Tiesa, dar prieš keletą metų gamindavau tokias smilkstančias žvakeles, bet pastaruoju metu labai nusistovėjo mano gaminių asortimentas, todėl atsisakiau tų, kurie buvo sudėtingi naudoti.
– Merginos iš surinktų žolynų pynėsi du vainikus: vienu puošėsi galvas, kitu būrėsi – mėtė sau per galvas į beržą ar į gluosnį, vildamosi sužinoti, po kelerių metų ištekės. Gal žinote ir daugiau Joninių burtų su žolynais?
– Man gražiausias yra vainiko plukdymas. Jungtis tarp visų gamtos dalių – žemės, oro, ugnies, vandens ir žmogaus veiklos, jo proto, širdies gerumo, sielos atsidūsėjimo – tokia svarbi ir prasminga. Rasų naktis, laikas jai ruošiantis, ilgos sunkių darbų dienos po jos mums atveria duris į naujus metus, naują likimo rato sūkurį – tik sukis ir džiaukis gyvenimu.
– Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad vyrai Joninių išvakarėse tik apeidavo ir apžiūrėdavo laukus. Kodėl šioje šventėje jiems buvo skirta tiek mažai garbės?
– Vyrai ne tik vaikščiojo po laukus ir dainavo. Jiems rūpėjo išmaitinti šeimą, aprūpinti pašaru gyvulius, sutvarkyti trobas, kluonus, klėtis, tvartus, pirtis, pririšti vantų, prišienauti, prirauti ajerų šaknų iš upės ar ežero, parūpinti visiems metams apynių spurgų, primalti pikliavotų miltų pyragams. Svarbiausia – sudaiginti salyklą ir užraugti alaus. Kokios Joninės be putojančio alaus ąsočio, be muzikantų, stiprios ir ilgai degančios stebulės?! Vyrų naktys buvo naktigonė.
– Joninių šventinio laiko svarba ir išskirtinumas būdavo pabrėžiamas įvairiais pasakojimais apie tą dieną neva vykstančius nepaprastus dalykus – vidurnaktį pražystantį papartį. Ką įdomaus galėtumėte pasakyti apie šį augalą?
– Paslaptingas augalas: juk žmonės nematydavo nei jo žiedų, nei sėklų. Lietuvoje auga keletas paparčio rūšių, visos jos labai vertingos. Paparčiais būdavo išklojamos lovų lentos ir tik tada dedamas šienikas (čiužinys – nuo žodžio „čeža“). Asla kamaroje taip pat būdavo išbarstoma smulkintais paparčio lapais. Labai vertingi paparčių ūgliai. Jų nuoviru girdydavo paršelius, veršelius, kumeliukus, ėriukus nuo kirminų. Ūgliai tinka maistui gaminti kaip ir smidrų ūgliai. Aš gaminu raugintą augalų ir medaus tyrę su kelminių paparčių šaknimis ir ugniažolėmis. Gali padėti pašalinti iš organizmo kai kuriuos parazitus, stiprinti imuninę sistemą.
– Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Joninių ryto rasai. Žmonės prausėsi rasa, nuogi voliodavosi po rasotą žolę, tikėdamiesi pasveikti, manydami, kad visus metus bus švarūs, balti ir gražūs. Kiek yra teisybės šiame tikėjime ir kuo ypatinga Joninių ryto rasa?
– Jokios mistikos čia nėra. Juk rasa – tai tarsi distiliuotas vanduo. Jame nėra jokių parazitų. Kur tokio vandens būdavo galima rasti? Tik rasos lašeliuose. Rasos vanduo visada buvo vertinamas, todėl žmonės labai mėgo augalus, galinčius jo savo lapuose kuo daugiau sukaupti. Vienas iš tokių augalų yra raskila. Mūsų sode iki šiol auga stiprus kelmas raskilos, kurios lašais babytė plaudavo akis, net lašindavo į ausį, kai skaudėdavo.
– Vaikystės potyriai – patys ryškiausi. Gal pamenate kažką iš savo vaikystės Joninių?
– Vaikystėje kiekvieną vasarą važiuodavome pas gimines į vienkiemį sveikinti antros eilės pusbrolio Jono. Veždavome puokštę raudonų bijūnų, todėl man Joninės iki šiol siejasi su bijūnais. Jų žiedlapių reikia prisirinkti tada, kai lengvai nusiima nuo žiedsosčio, ir pasidžiovinti. Iš jų bus skani arbata, gerinanti žiemos miegą, nuraminanti po sunkios darbo dienos. Reikia šaukštą žiedlapių užplikyti puslitriu verdančio vandens, palaikyti, kol gerai pritrauks, ir gerti porą valandų prieš miegą.
– Sakoma, kad tik iki Joninių žolynai turi gydomųjų savybių. Ar tada jums pats didžiausias darbymetis? Ką miesto žmonės galėtų turėti savo namų vaistinėlėje iš gamtos, kai rudeniop vėl ims pulti virusai?
– Pasižiūri žmonės vieną tokią laidą per televiziją, kuri jau nebe daktaro tapo, o žolininkų patarimų rinkiniu, ir pasidaro tokie protingi... Tuomet jau nebereikia jokių mano patarimų, tik tų augalų, apie kuriuos laidoje buvo pasakota. Jei pasakai, kad nežiūri tokių laidų, neskaitai laikraščių – užpyksta. Tarsi aš turiu būti tų kalbėtojų ir rašytojų, kurie gal iš arti net nematę jokios žolelės, tarnaitė. Todėl savo patarimais dalijuosi retai. Augalinę žaliavą renku ištisus metus. Gal tik nuo gruodžio pabaigos iki sausio vidurio atostogauju. Savas laikas yra kiekvienam darbui. Birželis – lapų ir žiedų metas. Minkštučiai, kvapnūs, žavintys savo grožiu, jie ramiai sugula ant baltų drobinių paklodžių palėpėje. Dirbu darnoje su gamta, žmogumi ir su savimi. Neprievartauju augalų elektrinėse džiovyklose, o daugumą jų susmulkinu rankomis. Rauginu statinėse be pridėtinių bakterijų, sirupus išverdu iš uogų ir vaisių. Visi mano surinkti augalai ir gaminiai iš jų yra kruopštaus ir atsakingo darbo kūriniai. Aš jais didžiuojuosi, žinau, kad yra nebrangūs, tinkamai paruošti naudoti. Džiaugiuosi, kad žmonės žino – augalinius preparatus teks naudoti ilgai, todėl dėkoju visiems, kurie, kantriai naudodami mano sirupus, tepalus, raugus ar rinkinius arbatoms, jaučiasi gerai. Nėra ligelės, nuo kurios nebūtų žolelės. Liaudies išmintis sako: „Netepsi – nevažiuosi, negersi – nedainuosi.“ Gaivių Rasų, linksmų Joninių, gražios trumpiausios metų nakties!
Rasas Verkių parke „apšildys“ švediška Vidurvasario šventė
Rasos – legendomis apipinta Vilniaus dalis
