Sprendimas dėl saugomo tarpukario pastato bus teikiamas miesto tarybai.

Kaip nurodoma sprendimo projekte, būtų įsigyjamos V. Putvinskio gatvėje Naujamiestyje esančio pastato 70,5 kv. metrų ploto negyvenamosios patalpos.

Savivaldybė jau valdo didžiąją dalį – 565,7 kv. metrų – patalpų šiame pastate.

Pasak savivaldybės, nuo 2021 metų atliekami pastato fasado renovacijos darbai, o šiuo metu rengiamasi vidaus patalpų remontui.

Lietuvos rašytojų sąjunga prie pastato renovacijos ir tvarkybos darbų, pasak savivaldybės, neprisideda.

Savivaldybės Kultūros skyriaus teigimu, Kauno menininkų namuose yra išaugęs renginių skaičius, biudžetinė įstaiga plečia veiklos sritis, todėl jai praverstų papildomos patalpos.

Jose būtų galima rengti Kauno kultūros lauko ir bendruomenių susitikimus, suburti savanorius ir jaunimą. Patalpos taip pat galėtų būti naudojamos kūrybinėms dirbtuvėms, menininkų rezidencijų projektams, nedideliems susitikimams ir poezijos skaitymui.

Pasak savivaldybės, minėtas pastatas yra kultūros vertybė, todėl jo tvarkymo darbus reikia atlikti kompleksiškai – nuo pastato fasado tvarkymo iki visų vidaus patalpų ir inžinerinių sistemų atnaujinimo.

Šiuo metu su Rašytojų sąjunga vyksta derybos dėl galutinės patalpų pardavimo kainos.

Kaip nurodo Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras, prestižinėje V. Putvinskio gatvėje 1930-aisiais pastatyta nunciatūra dėl sprendimo ją atitraukti nuo gatvės daug kuo primena klasikines, dar Renesanso laikais statytas Italijos vilas.

Ją suprojektavo garsus tarpukario architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

1932-aisiais namas buvo pritaikytas vaikų ligoninei, o ankstyvuoju sovietmečiu čia veikė vaikų tuberkuliozės ligoninė. Vėliau jame veikė vaikų darželis, nuo 1971 metų – Kultūros skyrius, o nuo 1973 metų – Kauno menininkų namai.

M. Peleckis gimė 1975 metų rugsėjo 12 dieną Šiauliuose, studijavo žurnalistiką Vilniaus, Utrechto (Nyderlandai) ir Arhuso (Danija) universitetuose.

Vėliau dirbo vertėju, reporteriu bei skyriaus redaktoriumi dienraštyje „Respublika“, Seimo narių padėjėju, specialistu Vilniaus miesto savivaldybėje.

M. Peleckis buvo „Literatūros ir meno“ knygų apžvalgininkas, „Kultūros barų“, „Metų“, „Balsas.lt“, „Ekspertai.eu“ bendradarbis. 2012 metais jis įkūrė interneto svetainę radikaliai.lt, 2008 metais tapo Lietuvos rašytojų nariu.

Jis yra išleidęs penkias poezijos knygas ir tiek pat romanų, kitų žanrų kūrinių.

Paskutinė jo knyga – monografija „Naujieji religiniai judėjimai Lietuvoje: tarp tradicijos ir kosminių religijų“.

Lietuvos rašytojų sąjunga pranešė, kad Vilniaus apygardos teismas patenkino viešosios įstaigos „Rašytojų sąjungos fondas“ kreipimąsi dėl prašymo panaikinti pernai metų gegužės 12 dienos Lietuvos kultūros tarybos sprendimą nefinansuoti projekto „Poezijos pavasaris 2022“ almanacho leidybos.

Pasak pranešimo, Lietuvos kultūros taryba, vykdydama teismo sprendimą, jau pervedė almanacho leidybai skirtą sumą.

Rašytojų sąjunga žada, kad netrukus atsiskaitys su visais almanacho rengėjais ir autoriais, o geradarių almanacho leidybai suaukotą sumą skirs rašytojo ar rašytojos iš Ukrainos apgyvendinimo Vilniuje išlaidoms padengti.

„Poezijos pavasario“ almanachą leidžiantis fondas pernai buvo tam gavęs Lietuvos kultūros tarybos skirtą 16 tūkst. eurų, tačiau vėliau Kultūros taryba sprendimą atšaukė dėl anksčiau pakeistų projektų finansavimo gairių.

Rašytojų sąjungos fondas tuomet teigė apie pakeistas gaires nebuvęs informuotas, taip pat argumentavo, kad teikiant paraišką projektui finansuoti galiojo ankstesnė gairių redakcija, kurioje pakeista dalis nebuvo suformuluota taip aiškiai kaip toje, kuria remdamasi Kultūros taryba atšaukė finansavimą.

Kultūros taryba Rašytojų sąjungos fondui siūlė almanachą išleisti iš „Poezijos pavasario“ festivaliui skirtų lėšų, bet tos lėšos jau buvo paskirstytos. Fondas kreipėsi visuomenės pagalvos su prašymu paremti almanacho leidybą.

„Poezijos pavasaris“ yra ilgametes tradicijas turintis tarptautinis kasmetinis poezijos festivalis. Pernai jis vyko 58-ąjį kartą. Festivalį rengia Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas.

1. Populiariausia nuo 2019-ųjų: Tara Westover „Apšviestoji“

Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė

Pasirodžiusi pačioje 2018-ųjų pabaigoje, ši knyga tapo viena leidyklos perkamiausių. Populiarumo neprarandanti istorija populiariausiųjų viršūnėse išlieka jau trečius metus. Tara Westover gimė Aidaho valstijoje 1986 m. visiškai atsiribojusioje nuo išorinio pasaulio šeimoje ir buvo rengiama pasaulio pabaigai. Prieš tėvo valią pasiryžo siekti mokslo. 2008 m. Birgamo Jango universitete jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis.

„Apšviestoji“ – tai knyga apie kovą dėl savikūros, apie kraupią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Pasitelkdama itin taiklias įžvalgas, – o būtent jomis ir išsiskiria visi didieji rašytojai, – Tara Westover sukūrė meistrišką, nepaprastai brandų, universalų pasakojimą apie pačią išsimokslinimo esmę: kas tai yra ir ką jis suteikia? Juk pirmučiausiai ne ką kita, o galimybę pažvelgti į savo gyvenimą šviežiomis akimis ir valią jį keisti.

2. Nepagražintos istorijos apie gydytojus: Vilius Kočiubaitis. Gydytojai miršta kitaip

Skubiojoje medicinoje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie ne „mažieji dievai“ ir ne stebukladariai, nors jų rankose pacientų likimai ir gyvybės. Ir ne šventieji. Vis dėlto kaip tik jie, nualinti milžiniškų krūvių, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, klystantys, dirbantys už menką atlygį ir kamuojami ydų, skuba padėti kitiems. Mesdami viską ir kiekvienąkart atiduodami dalelę savęs.

Kokie santykiai tarp gydytojo ir paciento sergančioje, vartotojiškoje visuomenėje? Ką iš tikrųjų išgyvena gydytojai, kaip toli savo darbe jie priversti atitolti nuo Hipokrato priesaikos idealų, kai neišvengiama kasdienybe tampa ne tik ligos, skausmas, kančia, mirtis, bet ir nuopuolis, skurdas, agresija bei smurtas?

Šie pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti ir išgalvoti, tačiau tikrovė yra niūri ir kartais net keistesnė už fantazijas.

3. Geriausia Japonijos literatūra: Osamu Dazai „Netekęs teisės būti žmogumi“

Iš japonų kalbos vertė Saulė Budrytė

Tai kūrinys apie užribio žmogų, vardu Jodzo Oba, papasakotas iš neutralaus stebėtojo perspektyvos. Atsitiktinai randamos trys pagrindinio knygos personažo įvairių gyvenimo tarpsnių fotografijos. Jos sukrečia tuo, kas regima įamžinto žmogaus veide.

Kartu aptinkamos ir Jodzo užrašų knygos, kuriose jis pasakoja tragišką savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės Jodzo nepajėgė perprasti visuomenės elgesio normų. Vėliau, jau bręsdamas ir siekdamas žmonių palankumo, jis nejučia prisiima juokdario vaidmenį. Šis vaidmuo padeda užmezgti šiokius tokius santykius, tačiau pamažu nuveda į savidestrukciją. Jodzo netenka žmogaus statuso, bet netikėtai įgyja naują – šventojo – reputaciją.

Osamu Dazai laikomas vienu svarbiausių ir labiausiai intriguojančių XX a. japonų rašytojų. Kritikų jis ypač vertinamas dėl autobiografiniais elementais prisodrintų kūrinių, kurie Japonijoje priskiriami savotiškam „romano apie save“ žanrui.

4. Romanas, dėl kurio susipliekė kritikai: Jeanine Cummins „Amerikos purvas“

Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė

Lidija gyvena Akapulko mieste, Meksikoje. Jai priklauso knygynas, kuriame ji ir dirba. Moteris turi sūnų Luką ir nuostabų sutuoktinį žurnalistą Sebastjaną. Net žinodama, kad jų veikiausiai niekas niekada nenupirks, moteris knygyne laiko ir kai kurias savo mėgstamiausias knygas. Vieną gražią dieną į knygyną įžengia vyriškis ir, patyrinėjęs lentynas, prie kasos atsineša keletą knygų, kurias norėtų įsigyti – dvi iš jų Lidijos mėgstamiausios. Chavjeras pasirodo esąs tikras eruditas. Jis žavus, jiedu susibičiuliauja.

Lidija to nežino, tačiau šis žmogus – dar ir naujausio narkotikų kartelio, agresyviai plečiančio įtaką mieste, vadeiva. O Lidijos vyras tuo metu rengia išsamų tiriamąjį straipsnį apie Chavjerą: vos jį išspausdinus, šeimos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Tai viena įdomiausių – nors vertinama ir labai prieštaringai – mūsų laikų knygų, kiekviename puslapyje pulsuojanti širdgėla, drama ir humaniškumu.

5. Naujas mokslas apie užmirštą meną: James Nestor „Kvėpavimas“

Iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius

Nesvarbu, ką valgote, kiek mankštinatės, koks liesas, jaunas ar išmintingas esate – visa tai nė kiek nesvarbu, jei negebate deramai kvėpuoti.

Mūsų sveikatai ir gerovei nieko nėra svarbiau už kvėpavimą: įkvėpti oro ir iškvėpti – pakartojant šią procedūrą dvidešimt penkis tūkstančius kartų per dieną. Tačiau žmonija kaip rūšis yra praradusi gebėjimą kvėpuoti tinkamai ir dėl to dabar patiria įvairiausių sunkumų.

Žurnalistas Jamesas Nestoras leidžiasi keliauti po pasaulį siekdamas išsiaiškinti, kas gi mums nutiko, kad nebemokame naudotis įgimtu fundamentaliu gebėjimu. Ir atsakymus jis randa anaiptol ne pulmonologijos laboratorijose, kaip galėtume tikėtis, bet veikiau purvinose senovinių kapinynų kasinėjimų vietose, slaptose sovietinėse įstaigose, chorinio dainavimo mokyklose, smogo pritvinkusiose didmiesčių gatvėse.

6. Mokslas apie miegą ir sapnus: Matthew Walker „Kodėl mes miegame“

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Šioje tarptautine sensacija tapusioje knygoje garsus neuromokslininkas ir miego ekspertas Matthew Walkeris pateikia revoliucingų žinių apie miego fenomeną, atskleisdamas, kaip jis veikia kiekvieną mūsų fizinės ir psichinės gerovės aspektą.

Aptardamas pažangiausius mokslo laimėjimus ir remdamasis asmenine kelis dešimtmečius trukusia mokslinių tyrimų praktika autorius parodo, kaip mes galime deramai išnaudoti miegą gerindami savo pažintinius gebėjimus, susikurdami geresnę nuotaiką, sureguliuodami hormonus, užbėgdami už akių vėžiui, Alzheimerio ligai ar diabetui, sulėtindami senėjimo poveikį ir pratęsdami gyvenimo trukmę. Taip pat knygoje pateikiami logiški žingsniai, leisiantys kasnakt vis kokybiškiau išsimiegoti.

7. Nemirštanti poezijos klasika: Vytautas Mačernis „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“

Nors dažnai sakoma, kad poezija tampa vis mažiau populiarus žanras, staiga išpopuliarėjusi Vytauto Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ akivaizdžiai šiam teiginiui prieštarauja.

Poetas Vytautas Mačernis (1921–1944), gyvenęs vos 23 metus, savo vizionieriška poezija įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Šioje knygoje skelbiamas kūrybinis autoriaus palikimas. 2021-ieji – Vytauto Mačernio metai – buvo skirti 100-osioms poeto gimimo metinėms paminėti.

8. B. A. Paris „Psichoterapeutas“

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Naujausias lietuviškai pasirodęs B. A. Paris kūrinys „Psichoterapeutas“ – kvapą gniaužiantis psichologinis trileris, įtaigiai narpliojantis po, atrodytų, visiškai įprastos kasdienybės šydu slypinčius šokiruojančius dalykus. Apie šį trilerį rašytojas T. M. Loganas sako taip: „Šioje įtemptoje istorijoje knibžda įtarimai, išdavystės, niaurios paslaptys – ir visa tai slypi po regimai tobulo gyvenimo priemiesčiuose paviršiumi.“

Alisai ir Leo įsikrausčius į ką tik renovuotą namą Rate, – uždarame neeilinių gyventojų rajone, – galima pamanyti, kad visos poros svajonės pagaliau išsipildė. Vis dėlto išorinis įspūdis – apgaulingas... Susipažinusi su naujaisiais kaimynais, Alisa apie savo naujuosius namus sužino siaubingą paslaptį ir pajunta stiprų emocinį ryšį su anksčiau čia gyvenusia Nina.

Debiutinis autorės trileris „Anapus uždarų durų“, vos išleistas, 2016-aisiais Didžiojoje Britanijoje žaibiškai tapo sensacija. Praėjus vos kelioms valandoms po knygos išleidimo, apie jį jau buvo diskutuojama socialiniuose tinkluose, o po kelių dienų pasipylė atsiliepimai spaudoje, apžvalgos radijuje bei televizijoje. Lietuviškai šis trileris buvo išleistas 2017-aisiais, pernai pakartotas knygos tiražas grįžo į knygynų lentynas.

9. Kultinis Aldous Huxley romanas „Puikus naujas pasaulis“

Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis

Puikaus naujo pasaulio visuomenė – tobula. Joje visi laimingi, niekas neserga ir išoriškai nesensta. Čia nėra jausmų, nėra senų dalykų, ypač tokių atgyvenų kaip kultūra. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina tapę kone keiksmažodžiais, ilgalaikiai santykiai su vienu žmogumi laikomi nepadoriais. Žmogaus „asmenybė“ bei sąmonė formuojamos nuo ankstyviausių dienų ir klesti kastų sistema. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu, valstybė diktuoja rašytojams, ką rašyti, ir aukštinamas požiūris, kad istorija – tai paistalai.

Šis romanas – šiurpus bet kokio universalios laimės režimo simbolis. Aldous Huxley, vienas įtakingiausių XX a. anglų rašytojų, sukūrė sukrečiančią ir pranašišką antiutopiją. Joje totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą, gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Gluminęs ir šokiravęs daugelį ankstesnių laikų skaitytojų, „Puikus naujas pasaulis“ ligi šiol tebėra garsiausias rašytojo kūrinys.

10. Kvietimas tapti savo laimės architektu: Sadhguru „Vidinė inžinerija“

Iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė

„Vidinė inžinerija“ – ne religija, ne filosofija ir ne dogma. Tai gerovės siekimo technologija. „Jums net nereikia ja tikėti, tiesiog išmokite naudotis. Vienintelis sprendimas dorotis su žmoniją ištinkančiomis negerovėmis – keisti save. Savitransformacija reiškia nepalikti nieko sena, pakeisti pasaulio suvokimo ir patyrimo dimensiją. Jūs neabejotinai pasieksite puikių rezultatų, kad ir kas esate“, – Sadhguru.

Vienas iš 50-ties įtakingiausių žmonių Indijoje, savo įžvalgiomis, aistringomis, įtaigiomis ir šmaikščiomis kalbomis pelnęs iškilaus mąstytojo ir kalbėtojo reputaciją, išminčius ir mokytojas Sadhguru knygoje „Vidinė inžinerija“ siūlo Vakarų skaitytojams išbandytą kelią į gerovę. Joje rasite galingus klasikinės jogos mokslo instrumentus, kurie kiekvienam padės keisti savo gyvenimą, jo suvokimą ir tapti savo džiaugsmo architektu.

Žurnale numatoma publikuoti įvairių autorių (nuo klasikų iki jaunųjų) ir įvairių žanrų kūrybą. Tokiu būdu planuojama pristatyti Baltijos šalių literatūrą užsienio leidėjams, literatūros renginių organizatoriams bei skaitytojams. Idėja parengti leidinį kilo Lietuvos, Latvijos ir Estijos rašytojų sąjungoms bendradarbiaujant projekte „Baltijos šalių literatūros organizacijų tinklas“, iš dalies finansuojamame Nordic Culture Point ir Lietuvos kultūros tarybos.

„Daug metų apgailestaudavome, kad atgavus Nepriklausomybę, visiškai nutrūko bendradarbiavimas su Baltijos šalių rašytojais, išeidavo vos viena kita iš latvių ar estų kalbos išversta knyga, lietuvių literatūra į šias kalbas irgi buvo beveik neverčiama. Ir tik 2017 m. trijų Baltijos šalių Rašytojų sąjungos pradėjo aktyviai gaivinti seniai nutrūkusius kultūrinius ryšius. Latviai iniciavo projektą „Baltijos šalių rašytojų sąjungų tinklas“, į kurį mes entuziastingai  įsijungėme neturėdami jokio finansavimo, bet labai džiaugėmės, kad jau 2018 m. įvyko keturi visų trijų Baltijos šalių rašytojų sąjungų atstovų darbiniai pasitarimai, kurių metu buvo aptarta Baltijos šalių literatūros vertimų būklė, tolesnė projekto tąsa. Mums buvo labai naudinga apsilankyti Estijos rašytojų sąjungos rašytojų rezidencijos centre –  kūrybos ir poilsio namuose Kesmu, Latvijos rašytojų poilsinėje Jūrmaloje (Dubultuose) ir tarptautinėje rezidencijoje Ventspilyje, nes mes vis dar esame nepraradę vilties, kad toks Rezidencijų rašytojams centras kada nors atsiras ir Lietuvoje. Taigi mums labai reikalinga mūsų kaimynų, kur jau veikia tokios rezidencijos, patirtis. Per pastaruosius metus suaktyvėjo ir visų šalių rašytojų dalyvavimas festivaliuose: lietuviai  lankėsi literatūros festivalio „HeadRead“ renginiuose Taline, „Prozos skaitymuose“ Rygoje, o latvių ir estų poetai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „Poezijos pavasaris“ ir „Poetinis Druskininkų ruduo“ Lietuvoje“ – sako Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė Augustinienė.

„Organizacijos drauge teikė paraiškas fondams ir ėmėsi organizuoti bendrus projektus. Per keletą metų ryšiai sustiprėjo ir organizacijos džiaugiasi galėdamos ne tik dalintis patirtimi, bet ir drauge spręsti įvairias problemas, su kuriomis susiduria rašytojai visose Baltijos šalyse. Atskirai Baltijos šalys yra smulkios žuvelės tarptautiniuose vandenyse, o sujungus jėgas, tas balsas tampa daug geriau girdimas. Puikus pavyzdys gali būti Londono knygų mugė 2018 m., kai trys šalys drauge pristatė savo literatūras. Dirbdami drauge su Estijos ir Latvijos literatūros organizacijomis ir patys pradėjome jausti bendrystę ir brolišką santykį tarp trijų Baltijos šalių. Matome ir renkamės matyti vieni kitus ne kaip konkurentus, o kaip sąjungininkus“ – pasakoja projekto „The Batic Review“ vadovė Marija Mažulė, Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbanti tarptautinių programų koordinatore.

„Vienas svarbiausių visų trijų šalių rašytojų sąjungų nuveiktų darbų – tai pastangos išrūpinti finansavimą Baltijos asamblėjos premijos laureatų kūrinių leidybai. Juk kiekvienais metais renkamas laureatas, bet jo knygos neverčiamos į kitų dviejų šalių kalbas, kaip numatyta Premijos įstatuose. Nes tam neskiriamos lėšos. Tokių neišverstų knygų kiekvienoje šalyje jau yra dešimtys. Taigi pasiekėme tiek, kad šį reikalą ėmėsi svarstyti visų trijų šalių premjerai ir 2018 m. Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūros ministrų bendru nutarimu įkurtas Baltijos kultūros fondas. Rašytojų sąjungos stengėsi, kad būtų skirta lėšų atskiram leidybos projektui, tačiau kol kas nepavyko gauti paramos Baltijos asamblėjos premijos laureatų kūrinių leidybai trijų Baltijos šalių kalbomis. Tačiau mūsų debatai su visų šalių kultūros ministrais tęsėsi per visus 2019 metus ir jau šį pavasarį turėjo būti pasirašytas bendras susitarimas, kad kiekvienais metais kiekvienoje šalyje bus išleista po vieną  Baltijos asamblėjos premijos laureato knygą. Leidybai bus skirta konkreti pinigų suma. Turime vilties, kad mus užklupusi pandemija ir karantinas nepakoreguos šių planų ir mums pavyks išsikovoti daugiau dėmesio ir finansų Baltijos asamblėjos premijos laureatų kūrinių leidybai, kuri turėtų prasidėti jau nuo 2021 metų“, – sako Birutė Jonuškaitė Augustinienė

Pasak Marijos Mažulės, nuo 2018 m. drauge vykdant įvairius projektus, literatūros organizacijoms kilo idėja parengti ir pradėti leisti literatūros žurnalą anglų kalba, kuriame trys Baltijos šalys pristatytų savo literatūrą pasauliui. Galvota ne tik apie skaitytojus, bet ir apie literatūros profesionalus – leidėjus, įvairių festivalių organizatorius, kuriems galėtų būti patrauklus toks leidinys. Taigi Lietuvos rašytojų sąjunga kreipėsi į naujai įkurtą Baltijos kultūros fondą, kurio pagrindinis prioritetas – bendras Baltijos šalių kultūros pristatymas užsienyje ir gavo finansavimą „The Baltic Review“ žurnalui, kuris skaitytojus turėtų pasiekti jau 2021 m. gegužę.

„Mūsų partneriai – „Vilnius Review“ ir „Estonian Literary Magazine“ (ELM) turi ilgametę patirtį pristatant Baltijos šalių literatūrą užsienio auditorijoms. Latviai, deja, neturi tokio leidinio anglų kalba, bet su mumis mielai sutiko bendradarbiauti „Latvian Literature“ – organizacija užsiimanti latvių literatūros sklaida pasaulyje“ – sako Marija Mažulė.

Žurnalo „Vilnius Review“ redaktorius, poetas Marius Burokas bus vienas iš „The Baltic Review“ redaktorių ir sudarytojų: „Tikrai džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie šio projekto savo patirtimi ir žiniomis. „Vilnius Review“ turi puikią rašytojų, vertėjų ir redaktorių komandą, kuriems šis darbas bus įdomus ir naudingas. Žinoma, tenka ir nemenka atsakomybė atrinkti autorius, kurie galėtų sudominti ir užsienio skaitytojus, ir  leidybos rinkos profesionalus. Bet smagu pagaliau bendradarbiauti su Latvijos ir Estijos kolegomis, darančiais tą patį darbą, jų patirtis ir idėjos labai pravers. „The Baltic Review“ bus įdomus ir Lietuvos skaitytojams bei leidėjams – kai kurias latvių ir estų literatūros naujienas lietuvių skaitytojai sužinos anglų kalba.“

„Šiuo metu situacija tikrai nepalanki kultūros organizacijoms ir tarptautiniams renginiams – sunku prognozuoti, ar pavyks surengti suplanuotus literatūros renginius, vertimų dirbtuves literatūros vertėjams, bet žurnalą anglų kalba planuojama ruošti spaudai daugiausiai bendraujant internetu. Vakar turėjome pirmąjį „online“ susitikimą ir buvo be galo gera pamatyti kolegų iš Estijos ir Latvijos veidus. Mes vieni kitiems suteikiame vilties, kad gyvenimas eina toliau ir viskas bus gerai, ypač jei būsime vieningi. Ne veltui šiemet švenčiame 30-ties metų Nepriklausomybės sukaktį“ – dalinosi projekto „The Baltic Review“ vadovė Marija Mažulė.

V. Areška gimė 1927 m. sausio 6 d. Zyboliuose, Rokiškio rajone. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, beveik du dešimtmečius (1952–1971 m.) jame dėstė, buvo Lietuvių ir užsienio literatūrų katedros vedėjas (1959–1963 m.), Filologijos fakulteto dekanas (1968–1971 m.). Nuo 1971 m. iki 1991 m. (su pertraukomis) – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, nuo 1987 m. – profesorius, habilituotas daktaras. 1971–1993 m. dėstė Vilniaus universitete. 1981–1992 m. – tęstinio leidinio „Literatūra“ atsakingasis redaktorius, vienas iš sudarytojų.

Pirmieji V. Areškos kritiniai straipsniai periodikoje pasirodė jau 1960 metais. Iš viso kultūrinėje spaudoje paskelbė kelis šimtus straipsnių ir recenzijų apie amžininkų kūrybą.

V. Areška išleido šias literatūros kritikos knygas: „Tradicija ir ieškojimai“ (1973), „Lietuvių tarybinė lyrika“ (1983); monografijas: apie Salomėją Nėrį (1974), Teofilį Tilvytį (1977), Eduardą Mieželaitį (1984); prisiminimų knygą – „Kumelė vardu Emilija“ (2007). Sudarė knygas: „Knygų amžininkas literatūroje“ (1988), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994).

Nuo 1971 m. V. Areška – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jis  buvo Rašytojų sąjungos valdybos narys, Literatūros mokslo ir kritikos komisijos narys, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros, mokslo ir švietimo centro tarybos narys, leidyklų „Vaga“ ir „Šviesa“ redakcinių komisijų narys.

Eugenijus Matuzevičius, rekomenduodamas V. Arešką priimti į Rašytojų sąjungą, pabrėžė, kad „jis rašydavo probleminius straipsnius, recenzijas, keldavo aktualius šių dienų literatūros klausimus. Jo straipsniai visados pasižymi aktyviu požiūriu į literatūrinius reiškinius, nuoširdžiu noru šių dienų akimis matyti ir suvokti literatūrinį procesą, atskirų rašytojų individualybes“.

Pasak Rašytojų sąjungos, toks V. Areška išliko iki gyvenimo pabaigos.

Penktadienį išplatintame pareiškime, adresuotame minėtiems politikams, teigiama, kad apskritai nereikėtų griauti sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių“.

Buvo talentingas rašytojas?

Anot sąjungos atstovų, P. Cvirka buvo „vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų“, iki sovietmečio jo kūryba buvo „itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę“.

„Todėl ir šį paminklą derėtų palikti aikštėje, o aplinką patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai. Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės“, – teigiama pareiškime.

Svarstoma, kad P. Cvirkos skvere prie paminklo galėtų būti pritvirtinta informacinė lentelė apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, skveras taptų vieta, kurioje „vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko“. Anot rašytojų, daugelis jų vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti apie savo nesitaikstymą su sistema.

Rašytojų sąjungos teigimu, P. Cvirka „kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų“, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, o jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui.

Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo.

„Tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe“, – rašoma pareiškime.

P. Cvirka mirė 1947 metais, būdamas 38-erių, o tai, pasak rašytojų, buvo laikas, „kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais“.

„Sprendžiant iš palikto romano „Upė negrįžta“ rankraščio, P. Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti (...). Visų P. Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir remiantis rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P. Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas“, – tvirtina Rašytojų sąjungos atstovai.

Sostinės konservatoriai jau praėjusią kadenciją ragino nukelti paminklą, tačiau sprendimas taip ir nepasiekė tarybos. Šią kadenciją į sostinės valdančiąją koaliciją grįžę konservatoriai įtraukė P. Cvirkos paminklo nukėlimą į koalicijos sutartį, tačiau apie konkrečias datas dar nekalbama.

Rašytojai pažymi, kad 2017-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės politikų ir įvairių ekspertų komisijos pasisakymas už paminklo nukėlimą kelia abejonių, kadangi už tai balsavo aštuoni iš 17 narių, į ekspertus įtraukti ir apie tai nieko nežinojęs poetas, P. Cvirkos sūnėnas Tomas Venclova, taip pat poetas, literatūrologas ir dabartinis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su „Žemės maitintojos“ ir „Cukrinių avinėlių“ autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų (!) skverelyje stovintis P. Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?“ – klausia rašytojai.

Kultūros ministras kviečia neskubėti

Rašytojams penktadienį išplatinus raginimą išsaugoti rašytojui ir sovietmečio veikėjui Petrui Cvirkai skirtą paminklą Vilniuje, kultūros ministras taip pat kviečia savivaldybę neskubėti priimti sprendimų ir rengti diskusijas tuo klausimu.

„Rekomenduočiau nepriimti skubotų, rengti platesnę diskusiją, ko ir prašo Rašytojų sąjunga“, – BNS sakė Mindaugas Kvietkauskas.

Kreipimąsi Rašytojų sąjunga adresavo M. Kvietkauskui bei Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui. Jis penktadienį yra nepasiekiamas.

Pats M. Kvietkauskas sako kaip literatūrologas tyrinėjęs P. Cvirkos ir kitų sovietmečio rašytojų palikimą. Jo nuomone, į diskusijas šiuo klausimu turėtų įsitraukti ne tik Kultūros ministerija, bet ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisiją.

„Kadangi čia susiduriame su sovietmečio palikimu, atminties klausimu, bet kartu ir su literatūros klasiko įamžinimu, reikėtų aptarti, kaip galėtų šis skveras atrodyti ateityje, kaip jis turėtų būti formuojamas. Manau, reikėtų kalbėti apie šios erdvės galimas skirtingas koncepcijas, skirtingus siūlymus, bet ne apie paminklo griovimą ar negriovimą“, – teigė jis.

Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P. Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją sovietų saugumui.

Paminklo gynėjai ragina vertinti P. Cvirką kaip klaidų padariusį, bet talentingą lietuvių prozos klasiką bei neužsiimti sovietmečio palikimo cenzūra.

„Lietuva neteko dar vieno savo iškilaus sūnaus – Anapilin išėjo kuklus ir darbštus, didis lietuvių kalbos žinovas ir mylėtojas, tikras Lietuvos patriotas vertėjas ir redaktorius“, – teigia rašytojas Grigorijaus Kanovičiaus.

F. Vaitiekūnas gimė 1926 metais Anykščių rajone. 1942–1944 metais jis mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje, 1944–1945 metais – Panevėžio mokytojų seminarijoje.

1945 metų pavasarį F.Vaitiekūnas buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas ir kalinamas Panevėžyje, Vilniuje (Lukiškėse) ir Vorkutoje (Rusijoje). Po metų paleistas iš kalinimo, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo išsilavinimą. Taip pat baigė Vilniaus teatro dramos studiją.

Po studijų F.Vaitiekūnas kurį laiką dirbo laikraščio „Lietuvos pionierius“ redakcijoje, o nuo 1952 iki 1960 metų – redaktoriumi Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje (dabar – „Vaga“). Nuo 1960 iki 1991 metų, iki išeidamas į pensiją, jis dirbo literatūros žurnale „Pergalė“ redaktoriumi, redagavo čia skelbiamą grožinę literatūrą.

F. Vaitiekūnas vertė prozos ir sceninius kūrinius iš rusų kalbos. Jo pastangomis lietuviškai prakalbo Jevgenijaus Švarco, Konstantino Vorobjovo, Vasilijaus Šukšino, Michailo Bulgakovo ir daugelio kitų rusų rašytojų veikalai. Ypatinga vieta F. Vaitiekūno darbe buvo skirta rašytojo G. Kanovičiaus kūrybai. Jis buvo beveik visų jo romanų ir pjesių vertėjas iš rusų kalbos, išvertė ir išleido penkiolika jo knygų, surado lietuviškus atitikmenis žydiškam jų tekstų koloritui, išvertė ne kalbą, o autoriaus kūrybos stilių.

Šiuo metu ne rašytojas visuomenei išsako svarbiausias temas – šį monopolį yra perėmusi žiniasklaida, sako dar vienai ketverių metų kadencijai Rašytojų sąjungos pirmininku išrinktas poetas Antanas A. Jonynas.  „Rašytojas nelabai reikalingas – jis su savo ilgais išvedžiojimais yra gana nuobodus. [...] Argi rašytojas šiandien – elitas? Dabar elitu vadinami kiti dalykai. Ir laikraščio „kolumnisto“ klausoma šimtą kartų daugiau negu bet kokio rašytojo“, – svarsto jis.

Antano A. Jonyno teigimu, vienas svarbiausių dalykų, kuriam per ateinančius metus Rašytojų sąjunga turėtų skirti daugiau dėmesio, – tarptautinis rašytojų bendradarbiavimas ir tarptautinė lietuvių literatūros sklaida: „Mes esame vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi rezidencijų programos. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti. Tai ypač svarbu vertėjams, kurie verstų mūsų literatūrą į užsienio kalbas. O jei mūsų rašytojai bus daugiau verčiami į užsienio kalbas... Taip pat reikia suvienyti tas institucijas, kurioms svarbi literatūra ir jos sklaida.“

– Į Rašytojų sąjungos suvažiavimą susirenka mūsų literatūros elitas iš visos Lietuvos. Kokie gi klausimai buvo aktualūs? Kokius skaudžiausius dalykus kėlė rašytojai?

– Per suvažiavimą labai daug klausimų neįmanoma išspręsti. Jis vyksta keletą valandų, atsiskaito ir valdyba, ir pirmininkas, paskui renkama nauja valdyba, naujas primininkas, kažkas pakalba, kokias rezoliucijas reikia priimti. Plačiau aptarti literatūrinį procesą, pakalbėti apie konkretesnius pačios literatūros, o ne organizacinius klausimus laiko nelieka. Viskas vyksta labai greitai ir visa tai – daugiau administracinis reikalas.

– Bet buvote pasikvietę ministrą?

– Buvome pasikvietę ministrą. Kalbėta ne vien apie finansus. Kadangi neseniai paskelbti Kultūros tarybos sprendimai apie programų rėmimą, knygų ir kultūrinės spaudos rėmimo klausimai buvo aktualiausi.

– Viename forume mačiau Jūsų kolegos, kuris dalyvavo suvažiavime, nuomonę, kad vis dėlto žmonės iš suvažiavimo tikėjosi kažko daugiau.

– Nuomonių daug ir įvairių. Rašytojai yra asmenybės – kiekvienas turi savo nuomonę, savo viziją ir požiūrį. Iš tikrųjų tokių dalykų suvažiavime turbūt ir nebuvo galima nei išspręsti, nei netgi spėti pasvarstyti. Manau, kad rašytojų organizacijai stinga tokio susirinkimo, pakalbėjimo, diskusijos, konferencijos. Manau, kad šitų dalykų imsimės ateityje, nes rašytojams iš tikrųjų iškyla klausimų. Reikia spręsti bendruosius kultūros klausimus, pažvelgti, kaip vystosi kultūros procesas, kokią vietą užima literatūra.

– Pakalbėkime apie amžinas vertybes. Vis pagalvoju, kodėl kūrybinės organizacijos netelkia savo narių, kad išsakytų savo nuomonę labai aštriais klausimais. Labai svarbi ne tik finansavimo problema, bet ir, sakysim, lietuvių kalbos ir literatūros programos, pavardžių rašymas, įvairūs kalbos klausimai, Kultūros tarybos klausimai. Ar Jums neatrodo, kad organizacija irgi galėtų būti tam skirta? Juk jai priklauso 378 nariai.

– Ji galėtų būti skirta. Bet to negali padaryti vienas pirmininkas. Rašytojų sąjunga yra ambicingų asmenybių asociacija. Kiekvienas turi savo nuomonę, įsitikinimus, galų gale – savo poreikius ir savo darbus. Daugelis rašytojų pačios sąjungos veikloje nėra nusiteikę aktyviai dalyvauti. Rašytojų sąjunga iš esmės gyvena iš projektinės veiklos. Mes rašome projektus, vykdome juos ir pritraukiame rašytojus. Rašytojai su malonumu dalyvauja tuose projektuose, gauna tam tikrą atlyginimą.

– Tai kam reikalinga Rašytojų sąjunga? Kokios jos funkcijos?

– Rašytojų sąjunga įsteigusi leidyklą, yra Literatūros fondas, kuris padeda rašytojų kūrybos sklaidai. Yra leidiniai „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Nemunas“, žurnalas „Vilnius“. Visų šitų padalinių koordinacija priklauso Rašytojų sąjungai. Be to, mes rengiame daug renginių. Vienas iš pagrindinių dalykų, kuriam reikėtų skirti daug daugiau dėmesio, – tarptautinis rašytojų bendradarbiavimas ir tarptautinė lietuvių literatūros sklaida. Tik tam, žinoma, vien Rašytojų sąjungos pajamų neužtenka. Dar viena mano viltis – per ateinančius metus pabandyti sujungti visas su literatūra ir knyga susijusias institucijas, kad koordinuotume ir dirbtume bendrą darbą.

– Minėjote projektus. 95 tūkst. eurų teko projektui „Rašytojų vaidmuo nacionalinės kultūros išsaugojimo, vystymo ir pristatymo pasaulyje procese“. Taip pat yra Vasaros akademija, Rudens akademija ir t. t., kam skirta 141 tūkst. eurų.

– Akademijos yra projektas, rengiamas moksleiviams, kurie turi literatūrinių polinkių. Iš tų akademijų jau yra išaugę ir tokių autorių, kurie yra išleidę ir knygų.

– Kai kurie projektai aiškūs. Ir forumas Lvove, ir kiti. Kas yra tas didysis projektas?

– Jis aprėpia daugybę įvairiausių aspektų: ir dalyvavimą tarptautinėse organizacijose, ir, tarkim, rašytojų atminimo įamžinimo projektus. Beje, dabar Petras Repšys kala gražų akmenį Sigito Gedos atminimui.

– Bet vien akmenims neišleisite tų tūkstančių?

– Žinoma. Organizuojami įvairūs literatūriniai renginiai, išvykos. Taigi didelė dalis tų pinigų atitenka ne Rašytojų sąjungai, o autoriams, kurie dalyvauja įvairiuose renginiuose.

– Kimbu prie „nacionalinės kultūros išsaugojimo“. Renginiai yra renginiai – nuvažiuoja rašytojai, pasikalba su žmonėmis. Bet dalyvavimas procesuose, kai kalbame apie nacionalinę kultūrą, tapatumo klausimus, kur čia ietys kryžiuojasi?

– Galbūt iš tikrųjų rašytojo balso reikėtų daugiau, būtų labai gražu, jeigu jo būtų daugiau. Kita vertus, šiandien gyvename visuomenėje, kurioje į rašytojo kalbėjimą nebe tiek įsiklausoma, jis nebe tiek svarbus ir reikšmingas, kaip būdavo. Ir taip yra visame pasaulyje. Šiuo metu ne rašytojas išsako temas, pareiškia, kas yra svarbu. Šį monopolį yra perėmusi ir diktuoja žiniasklaida. Rašytojas nelabai reikalingas – jis su savo ilgais išvedžiojimais yra gana nuobodus. Antra vertus, rašytojo darbas yra rašyti. Argi Jūs sakote, kad rašytojas šiandien – elitas? Dabar elitu vadinami kiti dalykai. Ir laikraščio „kolumnisto“ klausoma šimtą kartų daugiau negu bet kokio rašytojo.

– Aš dirbčiau lobistu, kad laikraščio „kolumnistas“ būtų rašytojas.

– Aš irgi būčiau už tai, bet ar iš tikrųjų laikraščiui to reikia? Kai kurie autoriai bandė, bet dabar nebekalba. Jie nebesamdomi. Ten samdomi kiti žmonės, kurie šneka truputėlį kitokiu tonu.

– Kokia Jūsų svajonė, kurią reikia žūtbūt įgyvendinti per ateinančią kadenciją?

– Vienas svarbiausių dalykų tas, kad mes esame vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi rezidencijų programos. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti. Tai ypač svarbu vertėjams, kurie verstų mūsų literatūrą į užsienio kalbas. O jei mūsų rašytojai bus daugiau verčiami į užsienio kalbas... Taip pat reikia suvienyti tas institucijas, kurioms svarbi literatūra ir jos sklaida.