Jubiliejaus proga R. Varnaitei sveikinimus siunčia ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak Lietuvos vadovės, kūrybinėje R. Varnaitės biografijoje yra daugybė aktorinę meistrystę ir talentą liudijančių įsimintinų vaidmenų, su kuriais užaugo ne viena šalies karta. D. Grybauskaitė padėkojo aktorei už Lietuvos kultūriniame gyvenime ryškiai matomus darbus, nenutrūkstantį sceninės kūrybos kelią, vaidybos įtaigumą ir nuoširdumą, palinkėjo laimės, pilnatvės ir stiprybės.

Vietoj Paryžiaus – Maskva

Per 65-erius metus trukusią karjerą aktorė sukūrė beveik 100 vaidmenų teatro scenoje, televizijos ir kino aikštelėse. Nors kartą mačiusieji Keturakio "Ameriką pirtyje" prisimena jos herojės Bekampienės kudakavimą scenoje, o televizijos serialų mėgėjai veikiausiai gerai įsiminė aktorės kuriamą babūnę Paulę Šakalytę "Giminių" serijose.

Augusi Ukmergėje aktorė pajuto pašaukimą teatrui dar vaikystėje ir svajojo studijuoti Paryžiuje. Deja, prasidėjusi Lietuvos okupacija pakoregavo planus – R.Varnaitė įstojo į Kauno dramos teatro studiją, o 1947 m. išvyko į Maskvos Lunačiarskio teatrinį institutą (dabar – GITIS). Čia mokėsi su būriu Lietuvos teatro grandų: Aurelija Ragauskaite, Vytautu Eidukaičiu, Genovaite Tolkute, Leonardu Zelčiumi, Birute Raubaite, Antanina Mackevičiūte, Laimonu Noreika ir kitais. 1952 m. įsiliejo į Kauno dramos teatro trupę.

Ne tik komiški vaidmenys

Humoru spinduliuojantys charakteriai aktorę lydėjo ištisus dešimtmečius, o kiekvienąkart išėjusi į sceną nuo pirmos akimirkos užkariaudavo publiką. Tokia buvo Bebenė (R.Blaumanio "Siuvėjų dienos Silmačiuose", rež. H.Vancevičius) – vaidinta 25-erius metus; Izolda (K.Sajos pjesėje "Šventežeris", rež. J.Jurašas) per 32 metus – suvaidinta daugiau kaip 800 spektaklių; Bekampienė (Keturakio "Amerika pirtyje", rež. V.Lencevičius) – per 42 metus vaidinta daugiau kaip 700 spektaklių ir kiti.

Per tiek metų gyvavimo scenoje aktoriai išauga vaidmenis, o R.Varnaitė liko nepakeičiama. Teatro archyve saugomas aktorės ranka rašytas prisiminimas: "Kai 1952 metų premjeroje "Figaro vedybos" vaidinau senę su žąsimi, buvau smarkiai nusigrimavusi, kad atrodyčiau senesnė ir kad būtų kuo juokingiau, prisilipdžiau ilgą nosį iš gumozos (tokia masė, kuri anuomet teatre buvo dažnai naudojama veido formos pakeitimui – aut. past.). Anuomet spektaklyje buvo linksma krėsti įvairius šposus, to meto žiūrovams "Figaro vedybos" labai patiko."

Po daugelio metų dukra Aušra, pamačiusi mamą šio spektaklio nuotraukoje, atrado nuostabų panašumą su Vincento van Gogho paveikslo "Bulvių valgytojai" viena iš herojų. Toks tai netikėtas sutapimas.

Vis dėlto reikia prisiminti, kad būta nemažai lyriškų, dramatiškų vaidmenų ir netgi teko įkūnyti vyrus: Motulė Bejard (T.Wilderio "Ilga Kalėdų vakarienė", rež. G.Padegimas), Vini (S.Becketto "Laimingos dienos", rež. B.Marcinkevičiūtė), Auklė (A.M.Sluckaitės "Antigonė Sibire", rež. J.Jurašas), Juokdarys (W.Shakespeare'o "Dvyliktoji naktis", rež. K.Johnsonas) ir kitų.

O kur dar personažų amžiaus amplitudė – brandaus amžiaus įkūnijo 17-metę Beatričę Juozo Grušo "Meilė, džiazas ir velnias", tik baigusi GITIS vaidino 90-metę Galčichą Aleksandro Ostrovskio pjesėje "Be kaltės kalti".

Ji tokia trapi ir beveik nekalbanti, tai nebūdinga mūsų profesijos žmonėms. Scenoje būdavo visa vaidmenyje. Be galo šiltas, talentingas žmogus. Ji visiems buvo gera.

Teatro ir šeimos žmogus

Išskirtinio talento aktorei teatras buvo be galo svarbus, tačiau jos rūpesčio netrūko ir šeimai. Su būsimu vyru V.Eidukaičiu suvedė studijų keliai. R.Varnaitė prisimena, kaip su kurso draugu V Eidukaičiu kartu repetavo diplominiame spektaklyje "Barbarai" – vyrą ir žmoną Pritikinus. Atvykę į Kauno teatrą, 1954-aisiais sukūrė šeimą. Juodu ištikimai vienas kitą globojo scenoje ir gyvenime.

Vienas brangiausių aktorei spektaklių – E.Mukulėnaitės "Visada tas pats" (rež. G. Padegimas), kuriame vaidino kartu su vyru. Vyras mirė netikėtai, aktorei būnant gastrolėse Šiauliuose. Didžioji atrama tapo dukros Vyta ir Aušra, anūkai ir darbas teatre – režisieriai noriai kviesdavo temperamentingą ir charizmatišką aktorę.

Iki garbingų 87 metų aktorė vaidino spektaklyje "Amerika pirtyje", iki dabar filmuojasi televizijos serialo "Giminės. Gyvenimas tęsiasi" serijose.

Šiuo metu didžiausias džiaugsmas – gausi šeima, kurioje jau penki proanūkiai, susitikimai su žmonėmis. Kaip ji pati sako, didžiausias džiaugsmas matyti mažuosius augančius. Dvi proanūkės netgi vaidino su močiute spektaklyje "Amerika pirtyje". Per 85-mečio jubiliejui skirtą spektaklį piemenuko vaidmenį paruošė proanūkė Aušra, kuriai tuomet buvo penkeri metai (2012), po kelerių metų sesutės vaidmenį perėmė Giedrutė.

"Kasdieniame gyvenime esu laiminga. Mano metų žmogus išmoksta vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką", – žvelgdama į savo ilgą ir kūryba vainikuotą gyvenimą sako aktorė.

Komentarai

Gražina Balandytė

Aktorė

Labai atsakinga kalbėti apie R.Varnaitę. Ji tokia trapi ir beveik nekalbanti, tai nebūdinga mūsų profesijos žmonėms. Scenoje būdavo visa vaidmenyje. Be galo šiltas, talentingas žmogus. Ji visiems buvo gera. Nerodydavo savo emocijų, buvo uždara, nesu mačiusi jos piktos. Pamenu, visi susirinkę į teatrą susėsdavome kambarėlyje prie scenos pabendrauti, o ji pasisveikindavo ir į grimo kambarį skubėdavo. Arba trečias skambutis. Visi pasiruošę eiti į sceną, o Reginos nėra. V.Eidukaitis jau seniai atėjęs, nusigrimavęs nesupranta: "Kai ėjau iš namų, ji vilkosi paltą ir sakė: "Aš tuoj!" Tai kur ji?" Žiūrime, ji jau persirengusi, nusigrimavusi užkulisiuose stovi. Arba visi susėsdavome į mašiną, nes reikia išvažiuoti į gastroles. Reginos nėra. Bet kai tik ateina ta valanda, ji išdygsta. Labai ją mylėjo publika. Tik sustodavo autobusas, o žmonės iš karto prie jos. Ji su Eidukaičiu daug kur eiles skaitė, daug susitikimų rengė, dirbo saviveikloje, kūrė puikius spektaklius ir kultūrą skleidė žmonėms.

Man buvo taip smagu stebėti jos ir vyro šeimos santykį. Ji su tokia meile į jį žiūrėdavo! Tokia meilė kaip jų – pavyzdys, grožis. Regina – nepaprastai paslaptinga asmenybė. Ją įdomu stebėti. Aš ją tokią prisimenu. Tokia jos aukšta amplitudė – iki dangaus ir pragaro! Linkiu jai daug sveikatos ir džiaugiuosi, kad galėjau su ja būti scenoje.

Birutė Raubaitė

Aktorė, kartu mokėsi Valstybiniame teatro meno institute Maskvoje (1947–1952)

R.Varnaitė – mano ilgametė partnerė. "Šventežeryje" mes vaidinome daugiau nei 30 metų, net 800 spektaklių. Kai mokėmės Maskvoje, repetavome diplominius darbus Beaumarchais "Figaro vedybos", M.Gorkio "Barbarus". Paskui jau Kauno teatre kartu vaidinome spektakliuose "Be kaltės kalti", "Siuvėjų dienos Silmačiuose", "Dilgėlių šilkas" ir kituose. Regina yra talentinga. Kaip ji pati sakė, gimė su marškinėliais. Taip ir yra. Turėjo ji komiškų, lyriškų vaidmenų ir melodramatiškų. Labai mylėjo savo vyrą V.Eidukaitį. Buvo graži pora. Važiuodavome į gastroles, kartu eidavome į gamtą, maudydavomės ežeruose, upėse. Ji labai geras ir kitam gero linkintis žmogus. Žinojau, kad galiu su ja pasikalbėti, pasipasakoti. Labai daug gražių prisiminimų,susijusių su ja.

Albinas Budnikas

Aktorius

Teko su ja vaidinti "Šventežeryje", "Amerikoje pirtyje" – visą Lietuvą išvažinėjome. Izoldos vaidmuo "Šventežeryje" buvo rašytas specialiai jai. Aš vaidinau Dunzilą. Buvau šeštas Dunzilas, nes mes, metams bėgant, keisdavomės. Kitos aktorės irgi, o Izolda buvo viena. O kaip ji improvizuodavo! Pririšdavo daktarą prie stalo kojos. Publika leipdavo juokais. Ji tą darydavo labai drąsiai, be susivaržymo. Į spektaklį "Siuvėjų dienos Silmačiuose" publika eidavo žiūrėti, kaip ji susprogdina pečių, norėdama jame išdžiovinti paraką. Žmonės spektaklį žiūrėdavo po 10–15 kartų. O kur dar scena, kai moterys mušdavosi su šluotomis! Viena jų būdavo R.Varnaitė. Visi, kas vaidindavo spektaklyje, eidavo pasižiūrėti į užkulisius, kaip jos plieksis, nes tai būdavo tokia improvizacija! Mane visada stebindavo tai, kad atrodydavo, jog jai nereikia pasikartoti teksto, susikaupti, nes ji, atbėgusi į sceną prieš pat spektaklį, sugebėdavo persijungti ir būti tuo, kuo reikia.

Milė Šablauskaitė

Aktorė

Regina – gera kolegė, visada su ja surasdavome bendrą kalbą. Daug metų vaidinome kartu Keturakio "Amerika pirtyje". Ji mano mama Bekampienė, o aš jos dukrelė Agotėlė. Bėgant metams, psitaikydavo kurti tą patį vaidmenį, viena kitą keisdavome spektaklyje N.Gogolio "Vedybos", vaidinome Piršlę. Kai būdavo scenoje, užsibrėždavo tikslą ir darydavo. Bajava ji ir žmonės ją myli.

Įvertinta apdovanojimais

1997 m. – Lietuvos respublikinė premija,

2000 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas,

2002 m. – "Fortūnos" statulėlė už ištikimybę profesijai,

2003 m. – Kauno mero apdovanojimas "Gerumo plyta",

2007 m. – Santakos I laipsnio garbės ženklas,

2010 m. – medalis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui 20 metų "Tikime laisve",

2010 m. – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis,

2012 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk",

2014 m. – Lietuvos notarų rūmų atminimo medalis "Juozo Vilkutaičio-Keturakio medalis",

2012 m. – suteiktas Kauno miesto garbės pilietės vardas.

Darbai televizijoje

Aktorės kūrybinė biografija neatsiejama nuo Lietuvos televizijos. R.Varnaitė daugelį metų vaidino Lietuvos televizijos spektakliuose ir filmuose: Ambra (A.Nikolajis "Geležiniai žmonės", rež. G.Padegimas), Kotryna (J.Marcinkevičius "Benjaminas Kordušas, rež. V.Bačiulis), Paulė Šakalytė (B.Bušma "Giminės", "Atžalos", "Giminės po 20 metų", rež. S.Vosylius). LRT žiūrovai kiekvieną sezoną R.Varnaitę pamato naujose "Giminės. Gyvenimas tęsiasi." serijose (rež. S.Vosylius).

Pagerbta filmu

Pagerbiant žiūrovų mylimą ir pripažintą aktorę, LRT sukūrė dokumentinį filmą "Laimė būti kartu". Scenarijaus autorė aktorės dukra Aušra Eidukaitytė, režisierius Juozas Sabolius. Jo premjera – gegužės 21 d., sekmadienį, 21.00 val. per LRT Televiziją. Dokumentiniame filme apie bendrystę ir kūrybinį darbą prisiminimais dalijasi aktorės bičiuliai: žinomi režisieriai Jonas Jurašas, Gytis Padegimas, Saulius Vosylius, dramaturgas Kazys Saja, aktorius Egidijus Stancikas, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, profesorius Vytautas Landsbergis.

Tai prieš filmavimą Kernavėje trečiadienį portalui LRT.lt sakė viena garsiausių Amerikos lietuvių, Holivudo šlovės alėjoje žvaigžde įamžinta aktorė Rūta Lee (Kilmonytė).  

Važiuodama iš Vilniaus į filmavimo aikštelę ji prisipažino nesijaudinanti, tik šiek tiek nuogąstavo, kad kolegas, Lietuvos aktorius, gali trikdyti jos kalba. R. Lee neslėpė, kad mąsto angliškai ir mintis verčia į lietuvių kalbą.

Apie vidurdienį viešnios iš Amerikos filmavimo aikštelėje jau laukė „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius, aktoriai Regina Varnaitė, Vaiva Mainelytė, Elvyra Piškinaitė ir Robertas Aleksaitis.

Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis sukūrė sceną: po daugelio metų, vykdydama savo velionio vyro Anupro paskutinę valią, Ona sugrįžta į Lietuvą, kad susirastų jo buvusią sužadėtinę Pauliną Šakalytę ir perduotų jai daugybę metų Anupro saugotą sužadėtuvių žiedą. Mat Anupras dar prieš sovietinę Lietuvos okupaciją išvyko į Ameriką, ten šachtoje sunkiai dirbo, kad sukauptų pinigų namui, kurį svajojo pasistatyti kartu su savo mylimąja Paulina. Tačiau karas sužadėtinių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, ir Amerikoje Anupras vedė Oną. Bet Paulinos iki pat mirties nepamiršo.

Abi Anupro mylimosios susitinka jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ona atiduoda Paulinai brangų žiedą, o ši perduoda drobinį maišelį su žemės sauja iš tos vietos, kur svajojo su Anupru pasistatyt namą, kad jo teisėtoji žmona išbarstytų ją ant kapo.

Buvo ir jaudulio, ir ašarų

Anupro sužadėtinę Pauliną vaidinanti Lietuvos kino ir teatro žvaigždė R. Varnaitė pasitiko R. Lee ir kaip žinomą kolegę iš už Atlanto, ir kaip savo konkurentę seriale. Buvo įdomu stebėti, kaip dvi aktorystės veteranės žaibiškai viena kitą įvertino ir tuoj pat „susigrojo“. Joms net neprireikė repeticijos. Iš karto stojo prieš kamerą. Šiltam viešnios pasitikimui sutrukdė tik smarki liūtis.

Užstalėje perduodama Anupro sužadėtuvių žiedą Paulinai, Ona taip susijaudino, kad jos akyse net sužibėjo ašaros.

„Viskas puiku. Turim!“ – po kelių dublių jau džiaugėsi režisierius S. Vosylius.

„Tikra meistrė. Nei pridėt, nei atimt“, – tyliai replikavo prodiuseris A. Žvinakevičius, stebėjęs visą filmavimo su R. Lee pamainą.

V. Mainelytė prisipažino nesitikėjusi, kad R. Lee tokia nuoširdi: „Teisingas posakis, kad kuo žmogus žinomesnis ir kuo didesnis savo profesijos meistras, tuo jis paprastesnis ir labiau savas. Po filmavimo su Rūta išsiskyrėme, lyg būtumėm senos draugės.“

Norėtų kailinius pravėdinti Lietuvoje

„Ar nebus taip, kad žiūrovai, pamatę R. Lee „Giminių“ seriale, galvos – kuri Lietuvos aktorė tokia panaši į ją ir taip tiksliai suvaidino garsiąją tautietę iš Holivudo?“ – atvykęs po filmavimo pasisveikinti su R. Lee, juokavo LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.

S. Vosylius prisiminė, kaip kilo idėja pasikviesti R. Lee nusifilmuoti „Giminėse“. Vieną šių metų pavasario dieną, pjaudamas sodyboje žolę, jis sulaukė prodiuserio A. Žvinakevičiaus skambučio, kuris pranešė, kad vasarą į Lietuvą atvyksta R. Lee.

„Iš karto pasakiau, kad reikia Rūtą pakviest filmuotis. O po sėkmingos pradžios greičiausiai teks B. Bušmai sukurti ir ilgesnę O. Jonaitis siužetinę liniją“, – svarstė režisierius.

R. Lee tuoj pat pajuokavo: „Būtų gerai atvažiuoti į Lietuvą pravėdint savo kailinių, nes juk Kalifornijoje, kur gyvenam su vyru Webu, žiemos niekada nebūna.“

Tai, kad A. Siaurusevičius su S. Vosyliumi po filmavimo dviese kažką rimtai aptarinėjo, netruko pastebėti ir R. Lee. Jai pasirodė, jog tas vyriškas pokalbis galėjo būti apie serialo ateitį.

Geriausio vaidmens dar nesuvaidino?

1948 m. su tėvais, emigravusiais iš Dzūkijos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Amerikoje apsigyvenusi R. Lee kine ir televizijos filmuose sukūrė apie 150 vaidmenų.  1954 m. ji suvaidino populiariame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“, vėliau pasirodė filmuose „Keistas veidelis“, „Kaltinimo liudytojas“, vaidino įvairiuose spektakliuose ir miuzikluose.

Šiemet atšventusi 80-metį, aktorė vis dar dirba ir nežada užsidaryti namuose. Iki šiol bent dvylika kartų per metus įvairiuose JAV televizijos kanaluose pasirodo laida „Gyvenimo stilius“, kurioje R. Lee su garsiais aktoriais ir žmonėmis kalbasi aktualiausiomis, jautriausiomis gyvenimo temomis.

Paklausta, ar jau suvaidino patį geriausią savo vaidmenį, aktorė valiūkiškai nusijuokė: „Tokio, už  kurį gaučiau „Oskarą“, dar – ne!“

R. Lee prisipažino seniai svajojusi padirbėti Lietuvoje. Galvojusi, kad dar galėtų vaidinti miuzikle „Hello, Dolly“ („Sveika, Doli“) arba „Frank Sinatra: The Main Event“ („Svarbiausias įvykis“).

„Anksčiau maniau, kad amerikietiškus miuziklus būtų sunku išversti į lietuvių kalbą, bet dabar juk yra įvairių techninių priemonių vertimams. Tik režisieriai turėtų paskubėti, nes mano laikrodis nelaukia“, – linksmai kalbėjo R. Lee, grįždama į Vilnių po savo debiuto Lietuvoje.

Serialas – nepriklausomybės amžininkas

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.

1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 serijos. Šiuo metu prodiuserinė firma „TV Europa“ kartu su LRT baigia dar dvylika serijų. Jos bus pradėtos rodyti kitų metų sausį.

„Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai: Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, V. Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, R. Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Petras Dimša, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės vardai.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sakė S. Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.  

Jos smailą žvilgsnį, viliokišką šypseną, šmaikštų žodį pažįsta ištisos teatro mylėtojų kartos. Legendinė aktorė Regina Varnaitė, greitai švęsianti 87-ąjį gimtadienį, vis dar vaidina! Spektaklis "Amerika pirtyje" neįvyktų be jos.

Vienas ilgaamžiškiausių Lietuvos scenoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis "Amerika pirtyje" gegužės 10 d. popietę bus suvaidintas 700-ąjį kartą. Tai vyks netradicinėje erdvėje – komedija bus rodoma prie veikiančios Dvaro pirties Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

R.Varnaitė džiaugiasi, kad jubiliejinis spektaklis bus dar kartą parodytas klojimo teatro atmosferoje, mat tokia ir buvo šio teatro kūrinio prigimtis. Aktorė sutiko pasidalyti savo mintimis ir prisiminimais apie "Ameriką pirtyje" – dabar tai vienintelis spektaklis, kuriame ji tebevaidina.

– Kodėl nepaliaujate vaidinti?

– Kai 1974 m. rudenį buvo pastatyta "Amerika pirtyje", negalvojau, kad spektaklis bus toks ilgaamžis, nesitikėjau, kad Bekampienę vaidinsiu keturis dešimtmečius. Pastaraisiais metais spektaklis vaidinamas labai retai, todėl teatre, galima sakyti, esu kaip svečias. Džiaugiuosi, kad galėjau įžengti į atnaujintą didžiąją sceną – juk daugelį metų vyko teatro remontas. Žinoma, dabar mano garbus amžius leidžia man daugiau pailsėti, bet namuose užsisėdėti netenka, dalyvauju įvairiuose renginiuose, į susitikimus kviečia žiūrovai.

– Kaip manote, kodėl spektaklis "Amerika pirtyje" gyvuoja taip ilgai? Kokia šio spektaklio ateitis?

– Spektaklis Kauno dramos teatre buvo statomas pirmam viešam lietuviškam vakarui atminti. Režisierius Valdas Lencevičius, dailininkė Janina Malinauskaitė ir aktoriai ieškojo išraiškos priemonių, primenančių unikalaus lietuviško teatrinio sąjūdžio, vadinamo klojimo teatru, tradicijas. Dabar mums tai linksma komedija, kurioje atskleidžiamos bendražmogiškos ydos ir komiškos gyvenimo situacijos, todėl žiūrovams ji patinka ir šiandien. Apie spektaklio ateitį nedrįstu svarstyti. Kai kurios pjesės, prabėgus keleriems metams, statomos iš naujo. Kitas režisierius, kiti aktoriai ir visai kitoks požiūris sukuria naują kūrinį. "Ameriką pirtyje" vis stengiamės išlaikyti tokią pačią, nors metai bėga ir mes keičiamės.

– Jums yra tekę ir anksčiau vaidinti Bekampienę netradicinėse erdvėse, po atviru dangumi. Ar taip vaidinti sunkiau nei teatre?

– Iš tiesų spektaklis "Amerika pirtyje" buvo vaidinamas ne teatro scenoje įvairiomis progomis. 1999 m., minint pirmo viešo lietuviško vakaro 100-metį, "Ameriką pirtyje" vaidinome Palangoje, pievoje po atviru dangumi, istorinėje vietoje, kur prieš šimtą metų stovėjo grafo Tiškevičiaus prekių sandėlys. 2009 m. Joninių išvakarėse spektaklį po atviru dangumi teko vaidinti Ustronės vienkiemyje, šalia svirno, prie Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus, Krekenavos miesteliui švenčiant 600 metų jubiliejų. Jau esame vaidinę ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Klojimo teatre Rumšiškėse. Be abejo, tokiose erdvėse aktoriams vaidinti sunkiau. Tačiau tokiomis aplinkybėmis ir reikalavimai kitokie. Žmonės žino, kur atvyko, svarbi pati vieta, bendra šventinė nuotaika.

Įgijau prasmingos patirties, kai teko vaidinti Bekampienę tikrame klojimo teatre. Agluonėnuose, etnografinėje sodyboje, yra puikus kluonas, kuriame klojimo teatro aktoriai vaidina spektaklius, o štai 2003 m., švęsdami savo teatro 20-metį, jie pakvietė mane suvaidinti Bekampienę jų pastatytoje "Amerikoje pirtyje". Teko prisitaikyti prie naujų partnerių, prie jų mizanscenų ir režisūrinio sprendimo. Tai buvo džiaugsminga šventė, iki šiol prisimenu klojimo teatro aktorių ir žiūrovų nuoširdumą.

– Jau 40 metų 700 kartų tenka kartoti tą patį vaidmenį, tarti tuos pačius žodžius. Ar tai lengva, ar galima vaidinti nors ir užsimerkus? O gal priešingai – sunku?

– Nors "Amerika pirtyje" vaidinama taip ilgai, žiūrovams, ypač jaunesniems, jei jie mato spektaklį pirmą kartą, tai yra nauja patirtis. Aktoriui pareiga suvaidinti savo vaidmenį išlieka tokia pati kaip ir prieš daugelį metų. Ne taip svarbu, ar tas pats spektaklis vaidinamas vieną sezoną, ar dešimtmečius. Aktoriaus kūryba prasideda kiekvieną vakarą, kai vaidinamas spektaklis, ir tą patį vakarą viskas pasibaigia uždangai nusileidus. Todėl spektaklis yra tas pats ir nuolat besikeičiantis.

Atrodo, kad aktoriaus kūryba be galo trapi, nes teatro menas, tai būsena "čia ir dabar". Vykstant spektakliui užsimezga ryšys tarp aktorių ir žiūrovų, jie mąsto kartu, jaučia, jaudinasi, juokiasi ir verkia. Deja, to ryšio negalima niekaip užfiksuoti, jo nematyti nei nuotraukose, nei vaizdo įrašuose, personažo kaita per daugelį metų vyksta atsižvelgiant į tą niekur neužfiksuotą ryšį, kiekvienas vaidmuo, nors sukurtas prieš daugelį metų, čia ir dabar yra naujai išgyvenamas. Jei spektaklis geras, tas santykis tarp aktorių ir žiūrovų ilgai išlieka. Paslaptingo buvimo kartu džiaugsmas ir yra teatras.

– Gal atsimenate kokių nors ypatingų spektaklių "Amerika pirtyje"?

– Mano prisiminimuose išlikęs laikotarpis, kai vaidinome kartu su vyru aktoriumi Vytautu Eidukaičiu – jis vaidino Piršlį. Tuomet gimė mintis, kad Bekampienė, norėdama sulaikyti svečius ir siekdama, kad įvyktų piršlybos, gali pabučiuoti Piršlį. Man tas Piršlys atrodė labai simpatiškas (juokiasi). O pati didžiausia staigmena buvo, kai prieš keletą metų, mano jubiliejaus proga Piemenuką suvaidino mano provaikaitė Aušra Martinavičiūtė – jai tuomet buvo penkeri. Yra aktorių, kuriems tenka vaidinti su savo vaikais, anūkais, bet su provaikaičiais!.. Šiemet kovą vėl vaidinome kartu su Aušryte, kuriai dabar aštuoneri, o užkulisiuose stovėjo mažesnė sesutė Giedrė, jau mokanti Piemenuko tekstą ir taip pat norinti vaidinti su savo promočiute. Štai ką reiškia vaidinti 62-ąjį teatrinį sezoną!

– "Amerikoje pirtyje" gvildenama emigracijos tema. Juk ir šiandien jaunimas veržiasi į svečius kraštus. Ką jūs apie tai manote?

– Nelaimingi tie žmonės, kurie turi palikti gimtinę dėl karo, nelaimių, kai yra tremiami, o jų namai sunaikinami. Jei žmonės savo noru išvažiuoja dėl įvairių priežasčių, tuomet svarbu, kad turėtų galimybę sugrįžti. Manau, kiekvieno žmogaus stiprybė – tai suvokimas, kad jis turi kur sugrįžti ir yra laukiamas.

– Ką jums reiškia pirtis? Gal joje kur kas geriau nei Amerikoje?

– Amerika ir pirtis dera tik komedijoje. Iš tikrųjų tai nelyginami dalykai. Į tradicinę lietuvišką garinę pirtį eidavau vaikystėje su savo mama, kai gyvenome Ukmergėje, nes tais laikais namuose nebuvo vandentiekio – karšto vandens. Tada, tarpukariu, visi eidavo praustis į miestelio pirtį ir vanodavosi joje vantomis. Amerikoje man neteko viešėti, su vyru buvome nuvykę tik pas gimines į Kanadą. Tačiau, kiek man tenka matyti, išgirsti, skaityti ir suvokti – Amerika yra labai gera valstybė, kurioje kiekvienas žmogus, jei laikosi įstatymų, gali būti laisvas ir realizuoti savo sugebėjimus. Todėl jauni žmonės, jei gali išvykti mokytis ar dirbti į Ameriką, tegul išbando savo jėgas. Na, o spektaklio Agotėlės, kuri pasiliko užrakinta savo pirtyje ir tiek tepamatė, pavyzdžiu sekti nereikėtų.

Kas: 700-asis spektaklis "Amerika Pirtyje".

Kur: Lietuvos liaudies buities muziejuje, dvaro pirtyje.

Kada: Gegužės 10 d. 15 val.