„Juk tai nuostabu: žiūrėdami filmą ir skaitydami knygą vaikai galės palyginti du skirtingus meno raiškos būdus. Jie abu yra puiki erdvė pažinti kūrybą, ją analizuoti, diskutuoti su draugais, tėvais ir mokytojais“, – neabejoja filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

R. Šerelytės knygą „Lobis“ išleido leidykla „Alma littera“. Leidykla pirmoji pakvies vaikus ir jų tėvus į specialų „Alma littera“ kino seansą.

Režisierė A. Marcinkevičiūtė pasakoja, kad vaidybinio filmo vaikams idėją pasiūlė prodiuseris Arūnas Stoškus: „Ilgai ieškojome temos, galvojome, kuo galime sudominti vaikus, ką norime jiems papasakoti, kaip netapti nuobodomis, kurie skaito moralą. Prisiminėme savo vaikystę, kas mums buvo įdomu, ką niekieno neraginami patys skaitydavome. Netrukus prie mūsų prisijungė rašytoja R. Šerelytė, ir idėja pamažu virto kino scenarijumi.“

Nuotykių siužetas filme slepia pamąstymus apie draugystę, apie vaikų ir tėvų santykius. Filmo režisierės nuomone, vertingiausia jame – senovės baltų dvasia, ryšys su gamta ir pojūtis, leidžiantis atsisakyti egocentrizmo, pasijausti pasaulio dalimi, o ne pasaulio bamba. Lobio paieškos filme yra svarbiausia ir įdomiausia dalis. „Juk tuomet vyksta patys gražiausi atradimai, – neabejoja A. Marcinkevičiūtė. – Atrastas lobis yra tik paieškų rezultatas ir vaikai supranta, kad jis – visiškai nesvarbus. Vaikams svarbiausia jaustis mylimiems ir jokie daiktai negali atstoti nuoširdaus buvimo kartu.“

Per filmavimus ir metus trukusį filmo montažą kūrybingumas neapleido ir R. Šerelytės. Filmo scenarijuje papasakotą istoriją ji išplėtė ir sudėjo į knygą. Apie ją su rašytoja kalbasi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Man įkvėpimas neateis, jam reikia visiškos vienatvės“, – sako jūsų knygos herojus. Kaip įkvėpimas ateina pas jus? Iš kokios istorijos radosi „Lobis“?

– Įkvėpimas kaip reiškinys man iki dabar atrodo labai mįslingas. Kodėl jam reikia vienatvės, kodėl jo reikia laukti it kokio Godo, kodėl jis vaizduojamas toks paslaptingas?.. Man kartais įkvėpimo laukimas tik viską sugadina. Užtat nelaukiu jo, o sėdu prie darbo. Jeigu ateis – tegu, pastovės prie stalo, pažiūrės, kaip dirbu.

„Lobis“ atsirado visai nepaslaptingai – su leidėjais pamanėme, kad būtų neblogai prie netrukus pasirodysiančio filmo tuo pačiu pavadinimu pridėti ir knygą. Knyga išėjo, žinoma, truputį kitokia nei filmas – juk būtų neįdomu ją tiesiog klonuoti.

– Kas tapo jūsų šauniojo ketvertuko prototipais?

– O, tai tikrai nėra konkretūs vaikai, vaikai iš tikrovės – juos sukūriau, priskirdama tokius bruožus, kokių reikėjo siužetui ir charakteriams plėtoti. Galbūt tik Augustas kiek panašus į vieną mano vaikystės draugą – tokį nekalbų, užsispyrusį, kiek stačiokišką kietą vyruką, kuris neverkšlena ir nesiskundžia.

– Istorija ir jos pasakojimo stilius man priminė „Pepę Ilgakojinę“. Kokios vaikystės knygos jums pačiai darė įspūdį?

– Be abejo, Astrid Lindgren knygos! Ypač „Broliai Liūtaširdžiai“, „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, „Emilis iš Lionebergos“, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Tove Jansson „Trolių Mumių“ serija – labai mėgstu vieną veikėją, filosofę Ondatrą iš knygos „Kometa atskrieja“. Mėgstamas knygas sunku visas išvardyti – jų tiek daug. Todėl paminiu tik kelias, kuriose labai svarbus pasakojimo stilius ir tai, kas atsitinka, plėtojasi, užauga iki kulminacijos.

– Esate sakiusi, kad rašant knygas praverčia autentiškos patirtys, asmeniniai išgyvenimai ir išlavinta fantazija. Jeigu ko nors iš šitų ingredientų pritrūksta, atidesnis skaitytojas pastebi. Kokios asmeninės patirtys nugulė šioje knygoje?

– Taip, knygai reikia visų trijų dalykų – be jų neįvyksta medžiagos „sukibimas“. Idėjiškai ir schematiškai sukonstruotas knygas skaityti galima, bet neįdomu. Skaitai, o vidinis balsas sako – „netikiu“. Bet žinot, ir asmeninės patirtys kartais nepadeda, kad knyga patikėtum, kad ji išeitų patraukli. Juk pasaulis labai keistas, o žmonės – labai skirtingi. Iš kur gali žinoti, kad tavo asmeninės patirtys kažkam bus įdomios? Todėl svarbu rašant nebūti vien savo asmeninių patirčių erdvėje, o persikelti į kitų žmonių patirtis, kad ir kaip nenorėtum, kokios kvailos ar keistos jos atrodytų ir kaip tau būtų jauku savajame patirčių burbule.

Renata Šerelytė. Butauto Barausko nuotr.

– Jūsų knygoje vieną dieną tarsi iš po žemių išdygsta seneliai. Jie atsiranda tada, kai kitos išeities nėra. Ar su vaikais mėginate kalbėti apie prarastą kartų ryšį? Apie tai, ko netenka vaikai, neturėdami galimybės būti su seneliais, semtis iš jų gyvenimo išminties ir fantazijų?

– Mano vaikystėje senelė buvo labai svarbi. Gal net svarbesnė už tėvus. Su ja aš užaugau – ir pykdamasi, ir klausydamasi, ir nesuprasdama jos, ir net bandydama perauklėti ir atvesti į pažangos kelią (senelė tikėjo Dievą, o aš bandžiau jai įrodyti, kad Dievo nėra). Kitaip tariant, tada vyko tai, kas vyksta ir dabar, kas veikiausiai vyko ir seniau – manoma, kad jei senukai yra atsilikę, nepažangūs, jeigu neišeina jų perauklėti, tada reikia iškancelint, ir baigtas kriukis.

Dažnai būna taip, kad tiesiog pamatau vaizdą, ir tada belieka menkas menkniekis – jį užrašyti. Ir štai čia prasideda pats įdomumas... nes tas „menkas menkniekis“ ir yra pats svarbiausias dalykas, reikalaujantis iš manęs viso to, kas man, kaip rašytojai, privalu – meistriškumo, vaizduotės, ironijos (ir autoironijos), vizijų, sapnų, metaforų tikslingumo ir beprotiškumo, autentiškų išgyvenimų ir pasinėrimo į kitų patirtis. O kartais užrašyti to, ką matai, ir neįmanoma.

Iš vyresniosios kartos – senelių, prosenelių, tėvų – reikia ne tik semtis gyvenimo išminties ir fantazijų, kaip iš kokių šulinių, bet ir jiems kažką duoti. Atsidėkoti, būti dėkingiems. Palikti jiems teisę būti nepažangiems. O kartais, jeigu jie ir nesuteikė tau to, ko troškai, ko tikėjaisi, – atleisti ir suprasti.

– Vaikai knygoje atsiduria kaime, kur telefonai neveikia, nėra kompiuterio, televizoriaus, nėra radijo. Ar gali tokią situaciją įsivaizduoti šiuolaikinis vaikas? O gal jam – tikras nuotykis, kai netenka įprastų komunikavimo priemonių?

– Jeigu šiuolaikinis vaikas gali įsivaizduoti tokius dalykus, kurie vyksta populiariose sagose apie vampyrus, brėkštančią aušrą, bado žaidynes, tai jau būtų netgi nepadoru manyti, kad neįsivaizduotų tokio trivialaus dalyko kaip techninių komunikacijos priemonių netekimas. Kita vertus, vaizduotė, kaip sakė mistikai, velnio įrankis. Dažnai patiriame, kad su realia tikrove ji neturi nieko bendro arba realioji tikrovė ją pranoksta.

O štai nuotykis – visai kas kita. Jis nutinka ir be vaizduotės pagalbos.

– Savo bičiulį į kaimą knygos herojė prisikviečia pažadėdama baseiną ir boulingą. Tiesa, ji nė neįtaria, kad jis kartu būtų važiavęs ir to nežinodamas. Ar vaikai, kaip ir suaugusieji, dažnai nori pasirodyti geresni, nei yra iš tikrųjų, nors vėliau paaiškėja, kad net ir, jų manymu, blogosios savybės yra mėgstamos ir vertinamos?

– Manyčiau, kad vaikai, žinoma, ne visi tikrai nori pasirodyti geresni. Tik galbūt tasai pasirodymas skirtas daugiau bendraamžiams – suaugusieji, kaip tenka patirti, dažnai taip kelia savo savivertę, daro ją dirbtinę, pažangią (pagal vyraujančią madą), tinkamą eteriui, savo socialiniam burbului, aplinkai. Nors nieko nuobodesnio nėra, kaip unifikuota savivertė. Vaikai dar išlieka autentiški, unikalūs. Ir su savo gerosiomis, ir blogosiomis savybėmis. Tuo jie mums ir brangūs.

– Kas šiandienos vaikams, kuriems, rodos, nieko netrūksta, yra lobis? Ar lobio paieškos kartais nebūna smagesnės už rezultatą?

– Taip, būtent! Ir ne tik smagesnės – atsiveria ir gilesni dalykai. Lobio nerasti, ko gero, yra taip pat svarbu, kaip ir jį surasti. Ir ieškai juk būtent lobio – l o b i o, o ne pinigų, aukso ar panašių dalykų. Ir tikiesi rasti ne monetas ir ne banknotus, o k a ž k ą, ko nesitiki.

– Ar kaimas šių dienų vaikams iš tiesų taip nutolęs, kad gali tapti tikru nuotykių lauku? Ar išvis vaikai dar moka būti gamtoje?

– Na, nelabai ten toks ir kaimas – vieniša sodyba miške, prie ežero... Daugiau, sakyčiau, vienkiemis, sala, paslaptinga vieta, kurioje gali įvykti bet kas. Tokią vietą pati turėjau ankstyvoje vaikystėje – Anykščių rajone, Trakininkuose, kur stovėjo močiutės troba, labai archajiška, dviem galais, net šulinys su svirtimi dar buvo ir vazaunė (vežiminė) šiaudais dengtu stogu.

Nežinau, ką dabartiniai vaikai mano apie gamtą. Bet man, kiek atsimenu, baugoka buvo tos gamtos, atrodė ji keista, nesuprantama, naktimis net košmarai sapnuodavosi. Ir dabar man gamta neatrodo kaip pasakų sodas ar džiaugsmo oazė. Ji man tebėra baugi, paslaptinga, joje kaip niekur jaučiu vienatvę ir vienišumą. Tačiau, žinoma, ji ir labai graži. Ir kažkokia pažeista, nuliūdusi – kaip ir mes, šio pasaulio žmonės...

– Jau ne pirmąją jūsų knygą iliustruoja Irmina Dūdėnienė. Kuo jums artimas dailininkės stilius? Ar prisidėjote kuriant herojų išvaizdą?

– Labai apsidžiaugiau, kad būtent Irmina iliustravo „Lobį“. Ji taip vykusiai pagavo veikėjų bruožus – ir vaikų, ir varlių! Man patinka, kad iliustracijos gyvos, šmaikščios, taupios. Ir kad jose nėra to lyriško saldumo ir baisgražumo.

– „Lobio“ scenarijus virto filmu ir knyga. Tai ne pirmoji jūsų knyga, kuri virsta kino pasakojimu. Ar visada žinote, kad taip ir nutiks?

– Oi ne, aš niekada to nežinau! Kita vertus, rašydama kiekvieną knygą, aš ją matau tarsi filmą. Taigi visada esu savo knygų režisierė. Dažnai būna taip, kad tiesiog pamatau vaizdą, ir tada belieka menkas menkniekis – jį užrašyti. Ir štai čia prasideda pats įdomumas... nes tas „menkas menkniekis“ ir yra pats svarbiausias dalykas, reikalaujantis iš manęs viso to, kas man, kaip rašytojai, privalu – meistriškumo, vaizduotės, ironijos (ir autoironijos), vizijų, sapnų, metaforų tikslingumo ir beprotiškumo, autentiškų išgyvenimų ir pasinėrimo į kitų patirtis. O kartais užrašyti to, ką matai, ir neįmanoma.

R.Šerelytės istorija vaikams "Pelėdžius ir Purpurinė antis", kurią savo iliustracijomis magiškai papuošė dailininkė Rasa Joni, įtraukta į leidyklos "Alma littera" pradedantiems 5–8 metų skaitytojams skirtą knygų seriją "Skaitau pats". Šioje serijoje jau išleistos aštuonios knygos. Tarp jų – vaikų mėgstamų autorių Evelinos Daciūtės, Selemono Paltanavičiaus, Nadios Kovaliovos, taip pat ir nuotaikingos, į lietuvių kalbą išverstos užsienio rašytojų knygos.

– Puikiai prisimenu žurnalą "Žvaigždutė" – vaikystėje jį skaitydavau, tačiau autorių pavardes laikas ištrynė. Nustebau perskaičiusi, kad ten dirbote, vadinasi, rašote vaikams nuo labai seniai. Ar prisimenate savo pirmąjį tekstą?

– Su vaikams skirtais žurnalais "Žvaigždutė" ir "Genys" susijęs mano debiutas vaikų literatūroje. Pamenu, poetui Martynui Vainilaičiui į "Genį" nešiau savo eilėraštį apie karalių, kuris daug valgė, nes jį kankino egzistenciniai klausimai: "Karaliui liūdna. Kyla / Keistų minčių jam daug. / Kodėl nuo saulės šylam, / Sušlampam nuo lietaus?" M.Vainilaičiui mano eilės, rodos, patiko, bet pasakė, kad geriau rašyčiau apie ką nors kita, o ne apie karalius.

– Turbūt visada lengviau rašyti apie tai, kas širdyje, o ne apie tai, kas populiaru?

– Man visos temos įdomios, jei tik, žinoma, tikros, neišgalvotos, nepritemptos. O labiausiai domina filosofiniai klausimai. Na, tie, kur karalių kankino: "Kodėl apvalios pupos? / Kodėl vanduo – lede? / Ko paukščiai alksniuos supas / kaip obuoliai sode?"

Rašant knygas praverčia ir autentiškos patirtys, ir asmeniniai išgyvenimai, ir išlavinta fantazija. Jeigu ko nors iš šitų ingredientų pritrūksta, atidesnis skaitytojas pastebi.

– Jūsų Pelėdžius iš naujosios knygos "Pelėdžius ir Purpurinė antis" irgi nusiteikęs filosofiškai. Kokią žinutę siunčiate savo mažiesiems skaitytojams?

– Kad reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

– Ar knygos miestelis atkeliavęs iš jūsų vaikystės? Juk ir pati užaugote nedideliame miestelyje Šiaurės Rytų Lietuvoje.

– Galima sakyti, kad šiokių tokių mano gimtojo miestelio bruožų miestelis iš knygos turi. Bet nedaug. Nors kai kurie paukščiai tikrai yra panašūs į kai kuriuos žmones.

– Dar viena šios knygos tema – kad ir kas būtų, likti savimi. Kaip jums pačiai tai pavyksta? Su kokiais demonais turite kovoti, kad išsaugotumėte savastį?

– Oi, kaip baisiai nuskambėjo – kautis su demonais (juokiasi)! Geriau jau nereikėtų, nes tokia kova yra labai nelygi, o žmogus joje – labai silpnas. Nebent Dievas padeda... Turbūt svarbiausia – neišpuikti. Nes puikybė savastį kaip niekas kitas žudo.

Reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

– Renata, ar bėgant metams vis dažniau prisimenate magiškus dalykus, vykusius vaikystėje?

– Tai kad pati vaikystė – magiška. Magiška ir viskas, kas ją supa, – aplinka, žmonės, įvykiai. Spalvos ir garsai. Amžinybės ir nemirtingumo jausmas.

– Jūsų knygos pristatyme parašyta: knyga lavina vaizduotę ir subtilaus humoro suvokimą. Ką šie abu dalykai reiškia jūsų gyvenime?

– Turint vaizduotę, nenuobodu gyventi. Na, o humoras, ypač subtilus, – vienas pačių žmogiškiausių bruožų, unikalus dalykas, kuris mus atskiria nuo gyvūnų ir priartina, tarkime, prie angelų.

– Jūsų knygą iliustravo puiki dailininkė Rasa Joni. Ar jūs pati iliustravimo procese irgi dalyvavote?

– O, aš tik paaiškinau, kas yra triušio katiliukas, – ne puodas, bet tokia skrybėlaitė... Nors gal būtų gražu, jei triušis nešiotų ant galvos puodą? Nesu linkusi patarinėti dailininkams ar varžyti jų vaizduotės – jie puikiai viską patys supranta ir padaro. Rasos iliustracijos yra tokios, į kurias kuo daugiau žiūriu, tuo labiau jos man patinka.

– Esate sakiusi, kad šiuolaikinė vaikų literatūra jums atrodo pernelyg saldi, labai teigiama, edukacinė, teisinga. Kaip manote, kodėl šitaip susiklostė?

– Na, ne visai taip – esama ir siaubo pasakų, ir šiurpių, ir gotikos, ne vien saldumynai. Tiesiog saldų tekstą parašyti daug lengviau nei, tarkime, šiurpų. Šiam reikia daug galingesnės vaizduotės. Be to, suaugusieji daug labiau visko bijo nei vaikai.

– Šiandieniai tėvai, rodos, nori apsaugoti vaikus nuo visko – uodų įkandimo ir blogų draugų. Kodėl tėvams taip baugu leisti, kad vaikai patirtų pasaulį?

– Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Pasaulis, šiaip ar taip, nėra labai saugi vieta. Ir natūralu, kad vaiką norisi saugoti. Tik anksčiau ar vėliau vaikui vis tiek reikės susidurti su gyvenimo iššūkiais – taigi vertėtų jį apginkluoti, kad būtų lengviau kovoti. Klausi, kokiais ginklais? Ogi drąsa, sąžiningumu, atjauta, gailestingumu, tiesos ir teisingumo troškimu bei humoro jausmu.

– Ar visada jaučiatės žinanti, apie ką nori skaityti šių dienų vaikai? Jie juk kitokie turbūt netgi nuo tada, kai parašėte savo Krakatukų seriją.

– Vaikai, žinoma, keičiasi. Kinta literatūrinės mados, raiškos būdai, tačiau esama dalykų, kurie nesikeičia, kurie visada išliks svarbūs. Kai kurios vaikų literatūros knygos, kurias skaičiau vaikystėje, neteko savo magijos, bet tokių knygų nėra daug. Beveik visa klasika – Astrid Lindgren, Tove Jansson, Hanso Christiano Anderseno, Michaelio Ende kūryba iki šiol man ir žavi, ir įdomi.

– Jei paprašyčiau patarimo tėvams, kaip auklėti vaikus, kad šie pamėgtų knygas ir literatūrą, koks jis būtų?

– Nebrukti per jėgą to, kas tėvams atrodo vertinga, o vaikui – gal ir nelabai. Meilės per prievartą nebūna. Galbūt reikėtų įsitikinti, išsiaiškinti, kas vaiką domina, o paskui ieškoti jam patinkančių knygų.

R. Šerelytės istorija vaikams „Pelėdžius ir Purpurinė antis“, kurią savo iliustracijomis magiškai papuošė dailininkė Rasa Joni, įtraukta į leidyklos „Alma littera“ pradedantiems 5–8 metų skaitytojams skirtą knygų seriją „Skaitau pats“. Šioje serijoje jau išleistos aštuonios knygos. Tarp jų – vaikų mėgstamų autorių Evelinos Daciūtės, Selemono Paltanavičiaus, Nadios Kovaliovos, taip pat ir nuotaikingos, į lietuvių kalbą išverstos užsienio rašytojų knygos.

Rašytoją R. Šerelytę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

– Puikiai prisimenu žurnalą „Žvaigždutė“, vaikystėje jį skaitydavau, tačiau autorių pavardes laikas ištrynė. Nustebau perskaičiusi, kad ten dirbote, vadinasi, rašote vaikams nuo labai seniai. Ar prisimenate savo pirmąjį tekstą?

– Su vaikams skirtais žurnalais „Žvaigždutė“ ir „Genys“ siejasi mano debiutas vaikų literatūroje. Pamenu, poetui Martynui Vainilaičiui į „Genį“ nešiau savo eilėraštį apie karalių, kuris daug valgė, nes jį kankino egzistenciniai klausimai: „Karaliui liūdna. Kyla / Keistų minčių jam daug. / Kodėl nuo saulės šylam, / Sušlampam nuo lietaus?“ M. Vainilaičiui mano  eilės, rodos, patiko, bet pasakė, kad geriau rašyčiau apie ką nors kita, o ne apie karalius.

Leidyklos nuotr.

– Turbūt visada lengviau rašyti apie tai, kas širdyje, o ne apie tai, kas populiaru?

– Man visos temos įdomios, jei tik, žinoma, tikros, neišgalvotos, nepritemptos. O labiausiai domina filosofiniai klausimai. Na, tie, kur karalių kankino: „Kodėl apvalios pupos? / Kodėl vanduo – lede? / Ko paukščiai alksniuos supas / kaip obuoliai sode?“

Rašant knygas praverčia ir autentiškos patirtys, ir asmeniniai išgyvenimai, ir išlavinta fantazija. Jeigu ko nors iš šitų ingredientų pritrūksta, atidesnis skaitytojas pastebi.

– Jūsų Pelėdžius iš naujosios knygos „Pelėdžius ir Purpurinė antis“ irgi nusiteikęs filosofiškai. Kokią žinutę siunčiate savo mažiesiems skaitytojams?

– Kad reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

– Ar knygos miestelis atkeliavęs iš jūsų vaikystės? Juk ir pati užaugote nedideliame miestelyje Šiaurės Rytų Lietuvoje.

– Galima sakyti, kad šiokių tokių mano gimtojo miestelio bruožų miestelis iš knygos turi. Bet nedaug. Nors kai kurie paukščiai tikrai yra panašūs į kai kuriuos žmones.

– Dar viena šios knygos tema – kad ir kas būtų, likti savimi. Kaip jums pačiai tai pavyksta? Su kokiais demonais turite kovoti, kad išsaugotumėte savastį?

– Oi, kaip baisiai nuskambėjo – kautis su demonais (juokiasi)! Geriau jau nereikėtų, nes tokia kova yra labai nelygi, o žmogus joje – labai silpnas. Nebent Dievas padeda... Turbūt svarbiausia – neišpuikti. Nes puikybė savastį kaip niekas kitas žudo.

– Renata, ar bėgant metams vis dažniau prisimenate magiškus dalykus, vykusius vaikystėje?

– Tai kad pati vaikystė – magiška. Magiška ir viskas, kas ją supa – aplinka, žmonės, įvykiai. Spalvos ir garsai. Amžinybės ir nemirtingumo jausmas.

– Jūsų knygos pristatyme parašyta: knyga lavina vaizduotę ir subtilaus humoro suvokimą. Ką šie abu dalykai reiškia jūsų gyvenime?

– Turint vaizduotę, nenuobodu gyventi. Na, o humoras, ypač subtilus, – vienas pačių žmogiškiausių bruožų, unikalus dalykas, kuris mus atskiria nuo gyvūnų ir priartina, tarkime, prie angelų.

– Jūsų knygą iliustravo puiki dailininkė R. Joni. Ar jūs pati iliustravimo procese irgi dalyvavote?

– O, aš tik paaiškinau, kas yra triušio katiliukas, – ne puodas, bet tokia skrybėlaitė... Nors gal būtų gražu, jei triušis nešiotų ant galvos puodą? Nesu linkusi patarinėti dailininkams ar varžyti jų vaizduotės – jie puikiai viską patys supranta ir padaro. Rasos iliustracijos yra tokios, į kurias kuo daugiau žiūriu, tuo labiau man jos patinka.

– Esate sakiusi, kad šiuolaikinė vaikų literatūra jums atrodo pernelyg saldi, labai teigiama, edukacinė, teisinga. Kaip manote, kodėl šitaip susiklostė?

– Na, ne visai taip – esama ir siaubo pasakų, ir šiurpių, ir gotikos, ne vien saldumynai. Tiesiog saldų tekstą parašyti daug lengviau nei, tarkime, šiurpų. Šiam reikia daug galingesnės vaizduotės. Be to, suaugusieji daug labiau visko bijo nei vaikai.

– Šiandieniai tėvai, rodos, nori apsaugoti vaikus nuo visko – uodų įkandimo ir blogų draugų. Kodėl tėvams taip baugu leisti, kad vaikai patirtų pasaulį?

– Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Pasaulis, šiaip ar taip, nėra labai saugi vieta. Ir natūralu, kad vaiką norisi saugoti. Tik anksčiau ar vėliau vaikui vis tiek reikės susidurti su gyvenimo iššūkiais – taigi vertėtų jį apginkluoti, kad būtų lengviau kovoti. Klausi, kokiais ginklais? Ogi drąsa, sąžiningumu, atjauta, gailestingumu, tiesos ir teisingumo troškimu bei humoro jausmu.

– Ar visada jaučiatės žinanti, apie ką nori skaityti šių dienų vaikai? Jie juk kitokie, turbūt netgi nuo tada, kai parašėte savo Krakatukų seriją.

– Vaikai, žinoma, keičiasi. Kinta literatūrinės mados, raiškos būdai, tačiau esama dalykų, kurie nesikeičia, kurie visada išliks svarbūs. Kai kurios vaikų literatūros knygos, kurias skaičiau vaikystėje, neteko savo magijos, bet tokių knygų nėra daug. Beveik visa klasika – Astrid Lindgren, Tove Jansson, Hanso Christiano Anderseno, Michaelio Ende kūryba iki šiol man ir žavi, ir įdomi.

– Jei paprašyčiau patarimo tėvams, kaip auklėti vaikus, kad šie pamėgtų knygas ir literatūrą, koks jis būtų?

– Nebrukti per jėgą to, kas tėvams atrodo vertinga, o vaikui – gal ir nelabai. Meilės per prievartą nebūna. Galbūt reikėtų įsitikinti, išsiaiškinti, kas vaiką domina, o paskui ieškoti jam patinkančių knygų.

– Ką žinoma rašytoja veikia progimnazijoje, tarp vaikų? Skatinate juos pamėgti rašymą?

– Aš nemažai važinėju po mokyklas, bibliotekas, su tokia auditorija dirbu ne pirmą kartą. Su vaikais kalbamės apie kūrybą, literatūrą, žinoma, jiems suprantama kalba. Tiesiog norisi pusiau žaidimų forma juos gyvai supažindinti ir su rašytoju – kas jis toks, kaip atrodo, ar nebaisus, ar galima su juo kalbėtis, ir su rašytojo kuriama literatūra – kaip ji kuriama, kiek čia svarbus išradingumas, fantazija.

Labai jaudinuosi prieš tokius susitikimus, nes, žinote, tai sudėtinga publika. Vaikai, švelniai pasakius, yra labai judrūs, jiems sunku susikoncentruoti. Reikia surasti bendravimo būdą, bendrą kalbą, o tai tikrai nelengva. Bet man atrodo, kad vaikams įdomu. Jie išmoksta ir mano eilėraščių, mes kartu pusiau vaidinimo forma juos padeklamuojame. Manau, kad kažkas lieka jų pasąmonėje, kažkoks krislelis – tekstą gali pamiršti, bet įspūdis lieka.

– Ar vaikai klausia, kaip tapti rašytoju?

– Ne, neklausė. Tai būtų gana sunku paaiškinti. Vaikų klausimai tokie, sakyčiau, filosofiniai, ir mums, suaugusiesiems, sunku rasti atsakymus...

– Ar jūs savo kūrybai iš vaikų kažko galite pasisemti?

– Be abejonės. Žinoma, vaikai dabar šiek tiek kitokie. Jie drąsesni, šurmulingesni, atviresni – mano laikais buvo drovesni, uždaresni. Tiesa, kaimo ir miesto vaikai skiriasi. Prieš porą metų teko dalyvauti Rytų Lietuvoje kelių mažų mokyklų renginiuose, tai jau tada pastebėjau, kad regionų vaikai yra šiek tiek uždaresni.

Dabar labai renkuosi, ką skaityti. Jeigu pajuntu, kad kankinuosi skaitydama, toliau neskaitau.

– Nemažai rašote vaikams. Ar, prieš ateidama į šią sritį, domėjotės bendromis literatūros vaikams tendencijomis?

– Reikia nutuokti apie naujausias literatūros madas, žinoti šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijas, tačiau nereikia jų aklai mėgdžioti. Kai tikrai žinai, ką nori pasakyti, viskas pavyksta. Kaip sakė Astrida Lindgren: "Svarbu turėti vaiką savyje." Kalbu ne apie infantilumą, žinoma. Man prasmingas Naujojo Testamento posakis, kad nepateksi į Dangaus karalystę, jeigu nebūsi kaip vaikas. Vaikiškumas – tai savotiškas nekaltumas, blogio nepažinumas. Baisu, kai iš vaiko norima padaryti suaugėlį.

– Esate ne kartą pasakojusi, kad nuo mažens žinojote, kad būsite kūrėja...

– Čia tai taip. Nuo dešimties metų žinojau, kad niekur ta mano veikla nedings ir bus pagrindinė mano gyvenime. Kažkaip intuityviai. Visas mano mintis buvo užvaldžiusios ir knygos, ir personažai, ir pats rašymas.

– Ar vaikų kūrybiškumą, jūsų manymu, tokiame amžiuje ir reikia skatinti, ar reikia leisti pačiam pribręsti?

– Reikia skatinti, reikia padėti, nors ne kiekvienas vaikas rinksis tą rašančiojo kelią. Bet juk labai svarbus – ir imlus skaitytojas. Kiekviename vaike reikia ugdyti meno vartotoją, kuris turėtų meninį skonį, literatūrinę klausą ir atskirtų gerą dalyką nuo šlamšto, nes, deja, dabar visko pasitaiko.

Patarimas: rašytoja R.Šerelytė skatina turinčius idėjų mėginti jas įgyvendinti, nes juk net ne kiekvienas žmogus tų idėjų turi – kitiems užtenka svetimų. Butauto Barausko nuotr.

– Meno būreliai padeda?

– Žinoma, bet svarbiausia yra vaiko saviraiška. Kiek aš atsimenu iš savo mokyklos laikų, lankiau dailės būrelį, chorą, ir man tai labai patiko, užpildydavo dieną maloniais užsiėmimais. Laikai tada buvo ne tokie kaip dabar – nebuvo nei išmaniųjų prietaisų, nei interneto.

Be to, tas kūrybiškumo ugdymas ir meno būreliai, kaip ir sportas, atitraukia vaikus nuo nepageidaujamų veiklų. Tai prasmingas laiko praleidimas ir, svarbiausia, smagus, nes vaikai dažniausiai nedaro to, kas jiems nesmagu, nepatinka, jie instinktyviai nuo to bėga. Vaiką reikia nukreipti, bet jei matai, kad jis kankinasi, – nereikėtų versti, nes taip galima padaryti meškos paslaugą.

– Koks buvo jūsų pačios kelias į kūrybą ir per kūrybą?

– Labai daug skaičiau – nuo vaikystės rijau knygas, biblioteka man buvo antrieji namai. Per skaitymą ta kūryba ir atėjo – rašymo pajautimas. Na, genetika lėmė dar kažkiek, nes iš niekur niekas neatsiranda. Bet pagrindinis faktorius buvo knygų skaitymas. Knygų pasaulis buvo tas, į kurį galėjau pabėgti, man jis teikė labai daug jėgų, paguodos ir vilties.

O po kurio laiko pradėjau rašyti – iš pradžių gal pamėgdžiojimo būdu, nes norėjosi kažką panašaus į tai, ką gražaus perskaitei, sukurti. Pradėjau nuo eilėraščių, vėliau – proza, straipsneliai į rajono laikraštį, apybraižėlės ir taip po truputėlį iki respublikinės spaudos, grožinės literatūros kūrinių.

Brendau ir rašiau pirmuosius kūrinius pervartų laiku. Sovietinis privilegijuoto, nemokamus kelialapius, butus ar mašinas gaunančio rašytojo traukinys jau buvo nuvažiavęs. Debiutavau laukinio kapitalizmo laikais, kai rašytojas ir literatūra iš ideologinio objekto pamažu ėmė virsti rinkos dalimi.

Prieš tai dar universitete vyko persilaužimas, nes atvažiavau iš kaimo į miestą. Dabar net keista, kad galėjau ten gyventi. Inertiškoje terpėje neturi anonimiškumo, visi tave stebi. Mažame miestelyje trūko to anonimiškumo. Fiziškai jausdavausi kaip į sakus įklimpusi musytė, po truputį virstanti inkliuzu.

– Jūsų kūryba yra gana įvairi – rašėte tiek poeziją, tiek vaikų, paauglių literatūrą, romanus. Kas jums pačiai artimiausia? Ar galite pasakyti, kad štai čia aš jaučiuosi jaukiausiai?

– Man visada labai svarbu žanras, žanro grynumas. Kiekvienas žanras yra ir labai įpareigojantis, ir sunkus. Todėl, manau, laikytis žanro taisyklių šiandien rašytojui yra garbės reikalas.

O jaustis jaukiai... Kaip čia pasakius. Galbūt forma, kuri man priimtiniausia, yra trumpa, novelistikos. Tačiau ji neapsakomai sunki. Nors atrodo, kad paprasta parašyti nedidelį prozos gabaliuką, tačiau tai tas pats, kas poezijoje parašyti haiku. Į kelias eilutes tu turi koncentruoti tiek, kad viskas ten sprogtų. Tai labai subtilus žanras, reikalaujantis daug literatūrinio meistriškumo.

Romanas, sakyčiau, šiek tiek lengvesnis žanras, nes romane gali išsiplepėti, leisti įvykiams skleistis, o novelistikoje turi palikti tik tai, ką būtina palikti. Novelė turi būti nugludinta, spindinti.

Bet man brangūs visi mano kūriniai – nuo eilėraščio, apybraižos iki romanų. Kiekvienam kūriniui reikia tinkamos išraiškos ir dar atsakomybės prieš skaitytoją, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.

– Skaitymas to, ką parašo kiti, ir dabar jums vis dar svarbus?

– Svarbus ir sunkus. Dabar labai renkuosi, ką skaityti. Jeigu pajuntu, kad kankinuosi skaitydama, toliau neskaitau. Vaikystėje ta atmintis yra tabula rasa, kietasis diskas švarus, neprikimštas perteklinės informacijos, o dabar nuo tos perteklinės informacijos kartais skauda galvą, tu nebesupranti, kam ji reikalinga, ji tik be reikalo užima vietą, todėl reikėtų nuo jos šiek tiek apsivalyti.

Tad stengiuosi neskaityti tų knygų, kurios tiesiog madingos, ant bangos, ar kurias visi labai rekomenduoja perskaityti. Neskaitau jokių savipagalbos ar pseudopsichologinių knygų, meilės romanų, nesiruošiu savo kietojo disko prikimšti tokių niekų.

Dabar mieliausiai skaitau detektyvus ir "Katalikų pasaulio" leidyklos knygas iš serijos "Bibliotheca Christiana". Neseniai perskaičiau Jozefo Pieperio "Apie dorybes" – labai puiki knyga, tarsi parašyta šiandienai. Tad dabar mano stalo knygos – detektyvai ir teologiniai raštai. Keistokas komplektas.

Dar perskaitau įvairiomis pasaulinėmis premijomis įvertintą literatūrą – profesija įpareigoja tai žinoti. Neišdildomą įspūdį padarė Ričardo Flanagano "Siauras kelias į tolimąją šiaurę".

O šiaip tai skaitymas man pastaruoju metu pasidarė sunkus, tarsi kova su savimi – nesinori skaityti bet ko.

– Ar tai, ką skaitote ir kas padaro jums įspūdį, po to nedaro įtakos jūsų pačios kūrybai?

– Žinoma, daro įtaką. Manau, tai nėra blogai. Mes nuo to noro parašyti taip gerai, kaip parašė kažkas kitas, arba nuo to nevalingo mėgdžiojimo niekur negalime pabėgti. Dar Antikos išminčiai sakė, kad nieko naujo po saule – viskas jau yra parašyta ar žinoma.

Mums reikėtų dažniau prisiminti tą posakį. Viskas jau yra parašyta, o mes tik kartojame. Aišku, kiekvienas originaliai, savaip. Bet kartais pasiimu kokią knygą, skaitau ir matau, kad taip banaliai viskas kartojasi – tos pačios schemos, siužeto posūkiai, veikėjų psichologinės charakteristikos. Matai tą struktūrą, kompoziciją, šabloną ir pasidaro visiškai neįdomu. Vienintelis dalykas, kas įdomu, – tai paties autoriaus autentiškas požiūris.

Apie ką tu rašysi, jei visą laiką lėksi, skubėsi, nieko nematysi, negirdėsi, nejausi aplinkui? Nejausi gyvenimo, nejausi pats savęs, nejausi žmonių.

– Kai gimsta jūsų naujas kūrinys, kas būna pirmasis jo vertintojas?

– Aš būnu pirmoji vertintoja. Ir dažniausiai mane apima nusivylimo jausmas. Tarsi ateini alkanas ir rašydamas turėtum tą alkį patenkinti, o pabaigęs vis tiek jautiesi alkanas. Paprasčiau sakant, nori pasakyti daug, o matai, kad visko nepasakei – dar liko, dar liko, dar liko. Tačiau būtent tai skatina rašyti naujas knygas. Turbūt tai begalinė istorija. Tobulumo siekimas, nors tobulumo tikriausiai niekada nebus. Ir būtent tai yra labai gražu – tie netobuli kūriniai. Jie yra gražūs savo netobulumu.

– Ar būna, kad tiesiog negalite rašyti?

– Taip. Yra toks dalykas, kaip išsirašymas. Kai jautiesi tuščias ir supranti, kad tau reikia ne rašyti, o pildytis. Iš ko? Iš kasdienybės. Iš nerašymo. Iš neskubėjimo. Apie ką tu rašysi, jei visą laiką lėksi, skubėsi, nieko nematysi, negirdėsi, nejausi aplinkui? Nejausi gyvenimo, nejausi pats savęs, nejausi žmonių.

Tada reikia eiti į gyvenimą, į žmones. Galima net į laukus. Aš mėgstu išeiti pasivaikščioti su šunimi – labai atpalaiduoja, labai smagu, šuo neklausinėja jokių kvailų dalykų, netrukdo mintyti visokių keistų minčių.

Tiesiog, manyčiau, labai ramiai reikia į tai žiūrėti – negali rašyti, tai nerašyk. Pabūsi kurį laiką nerašęs – kas čia baisaus atsitiks? Pasaulis nuo to tikrai nesugrius.

– Esate ir literatūros kritikė. O ar jums pačiai sunku priimti kritiką?

– Sunku, kaip ir kiekvienam žmogui. Netikiu, kai žmonės sako, kad nieko tokio, jiems nesvarbu. Visiems svarbu. Aš irgi ne išimtis. Tik klausimas, kaip tu į tą kritiką po to žiūrėsi – ar visad nešiosiesi ją širdyje ir tavo kūrinį kritikavusį žmogų paskelbsi savo asmeniniu priešu, ar pažiūrėsi į viską racionaliai.

Aš reaguoju labai jautriai, perskaitau ir kurį laiką jaučiuosi tarsi priplota, bet labai greitai pamirštu. Vis dėlto esu jiems dėkinga, juk sakoma: "Įtariai žiūrėk į tuos, kurie tave liaupsina, ir būk dėkingas tiems, kurie peikia."

Šiaip kritiku būti gana sudėtinga, nes iš tiesų kartais būna, kad ne pats kritikuojamos knygos autorius į tave kažkaip šnairai pažiūrės, o jo sekėjai ir gerbėjai, kurie taip kartais užpuola. Tai nelabai sveikas reiškinys.

Žmonėms reikėtų daugiau sveikos nuovokos, kas ta kritika yra ir kas turėtų būti. Kritika yra disciplina – jeigu kritikuoji, tai turi argumentus ir labai konkrečius, o ne abstrakčius. Kritika yra analizė, kritika yra vertinimas. Tai nėra kažkokia nuomonė, paremta emocijomis. O dabar kur nors internete dažniausiai gali perskaityti tik paviršutiniškus emocinius vertinimus.

– O iš savo šeimos narių kritikos ar jų nuomonės apie savo kūrinius sulaukiate?

– Žinoma. Negaliu pasakyti, kad su viskuo nesutinku. Bet jei su kažkuo nesutinku ir tvirtai viduje žinau, kad to daryti nereikia, aš to ir nedarau. Čia tokia vidinė nuojauta yra ir aš ja pasitikiu. Išklausau, bet lieku prie savo, jei jaučiu, kad reikia likti.

Bet būna tokių dalykų – kažkokių techninių ar net loginių, kuriuos reikia pataisyti. Ir tai yra natūralu: reikia – tai reikia. Su knygos redaktoriais man nesunku dirbti – aš dažniausiai sutinku su jų pastabomis ir, jeigu reikia, visada pataisau.

– Sakėte, kad pastaruoju metu pamėgote skaityti detektyvus. Gal tai reiškia, kad pasaulį išvys ir R.Šerelytės detektyvas?

– Čia mano sena svajonė. Bet kuo daugiau skaitau detektyvų, tuo man baisiau darosi. Matau, koks tai sunkus ir įpareigojantis žanras. Tai vienas populiariausių žanrų pasaulyje, detektyvų daug parašyta. Dar kažką rasti praktiškai neįmanoma – reikia kažkokios žvėriškos autentikos. Manau, geriau nieko nerašyti, nei parašyti prastą detektyvą.

– Tai ko dabar gali tikėtis jūsų skaitytojai?

– Romanas paaugliams turėtų gimti. Man labai patinka tas žanras. Kada? Nežinau. Neskubėsiu.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie galvoja, kad turi gerą idėją ir gali kažką sukurti?

– Prašom, darykite. Jeigu yra idėja, reikia pamėginti ją įgyvendinti. Pasiseks, nepasiseks – nesvarbu. Visada svarbiausia imtis ir daryti. Juk ne kiekvienas žmogus turi tų idėjų – kitiems užtenka svetimų. Tad, jeigu yra idėja, reikia mėginti ją įgyvendinti, už tai niekas nemuš. Ar pasiseks – gyvenimas parodys.

Šiais metais trisdešimties metų jubiliejų švenčianti leidykla pirmąją Vilniaus knygų mugės dieną sukvietė savo autorius pabūti drauge. „Gerai prisimenu, kaip beveik prieš trisdešimt metų, grįžęs iš Geteburgo knygų mugės, nuoširdžiai pavydėjau užsienio leidykloms, kad perkamiausių knygų šimtukuose ir dešimtukuose dominuoja jų šalių autoriai. Šiandien galiu džiaugtis, kad populiariausiųjų dešimtukuose ir šimtukuose yra knygos, kurias parašė mūsų leidyklos autoriai“, – kalbėjo „Alma littera“ valdybos pirmininkas Arvydas Andrijauskas.

Viena iš populiariausių leidyklos autorių, iš Prancūzijos į Vilniaus knygų mugę atskridusi žurnalistė, rašytoja Erika Umbrasaitė šiais metais pristato savo penktąją knygą „Lūpdažio pamokslai“. Knygos rašymą ir laukimą, kol ji bus atspausdinta, rašytoja lygina su mylimųjų santykiais: pirmasis, daug žadantis aistringas bučinys jau paragautas, ekstazė, nerimas, užgimę lūkesčiai, nežinomybės jaudulys ir baimė, klausimas, koks gi bus antrasis bučinys ir kas bus po to, ar laukia saldi ateitis, ar viskas virs fiasko ir nugarmės į užmarštį.

Sėkmės sulaukusios knygos jai užaugino sparnus. „Vėliau baimės būta, – prisipažįsta, – svarsčiau, ar tikrai aš ir mūza po tokios sėkmės turėsime, ką pasakyti? Teko rimtai su savimi pasikalbėti, o tuomet supratau: kaip mylimiesiems išaušta teisingas rytas su galimos ateities pažadu po pirmosios bendros nakties, taip aš vis dar galiu rašyti ir nenusivilti nei pati, nei nuvilti skaitytojo“.

Erika Umbrasaitė. V. Skaraičio nuotr.

Žurnalistas, dabar jau dviejų knygų autorius Dovydas Pancerovas sako, kad skaitytojai visada laukia įdomių ir įtraukiančių istorijų. Būtent tokią istoriją jis praėjusiais metais parašė su kolege žurnaliste Birute Davidonyte – „Kabinetas 339“. Skaitytojai tai įvertino, knyga išleista 15 tūkstančių tiražu. „Per metus trukusį tyrimą surinkome daugybę įrodymų, dokumentų, įrašų, liudijimų, bet iš visų jėgų stengėmės tuos sudėtingus dalykus papasakoti paprastai, įdomiai, bet kartu ir sąžiningai, – sako Dovydas. – Juokais mėginome įsivaizduoti skaitytoją – Protokolų Bičą, žmogų, kuris nori daugiau sužinoti apie Lietuvos valstybės valdymą ir politikos užkulisius, bet nežino netgi žodžio „protokolas“ reikšmės. Taigi, „Kabinetą 339“ stengėmės rašyti taip, kad Protokolų Bičas suprastų. Manyčiau tai buvo viena iš knygos sėkmės priežasčių“.

Rašytoja Renata Šerelytė šiais metais pristato tikrais įvykiais paremtą, itin jautrų romaną apie žmonių likimus pokario Lietuvoje – „Pro rūdijančią naktį“. Prozininkė prisipažįsta, jog papasakoti apie vaiką, nežinantį savo istorijos ir savo didvyrių ir perteikti realaus herojaus – partizano Antano Kraujalio išgyvenimus nebuvęs lengvas darbas. „Rašyti buvo sunku, – sako R.  Šerelytė, – patosas ir patetika šioje knygoje turėjo būti eliminuoti be jokių kalbų, taip pat ir sentimentalioji retorika. Reikėjo paprastų žodžių ir išgrynintų metaforų. Būti negailestingu sau. Ir negalvoti apie jokius stiliaus gražumynus“.

Renata Šerelytė. V. Skaraičio nuotr.

Rašytoja teigia, kad partizanų pasipriešinimas yra vienas ypatingiausių mūsų istorijos puslapių. Ji jaučianti moralinę skolą visiems tiems vyrams ir moterims, kuriems garbė ir Tėvynė buvo svarbiau nei paklusnumas ir prisitaikymas. Nes  jų  atminimas ir šiandien  nepagrįstai  menkinamas, auka neįvertinama.

Prieš dešimtį metų pirmąją knygą „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“ parašęs žurnalistas, filosofas, buvęs internetinio naujienų portalo bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius, o dabar ir politikas Andrius Navickas sako, kad knygų skaičius premjeros jauduliui įtakos neturi. Šiais metais Vilniaus knygų mugėje jis pristato apysakų romaną „Babelis“. „Publicistikoje, dalykinėje literatūroje, kad ir kiek šiltintumei stilių, visada gali pasislėpti po objektyvumo kauke, tačiau kai pradedi aprašyti herojus, kurie beldžiasi į tavo galvą ir širdį, atsakomybė kur kas didesnė. Knyga mane domina kaip pretekstas pokalbiui su skaitytojais. Labai norėčiau, kad atsirastų žmonių, kurie joje atpažintų save. Juk būtent skaitytojai autorių paverčia kūrėju“, – įsitikinęs knygos autorius. 

Tai, kad knygos rašymas ir leidyba yra nuostabi patirtis, neabejoja iliustratorius Martynas Pavilionis, drauge su dvyne seserimi Indre praėjusiais metais pratęsę Marmių istorijas ir išleidę knygą vaikams „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“. „Nerealus jausmas yra stebėti, kaip tavo fantazija virsta fiziniu kūnu ir tampa kitų žmonių gyvenimo dalimi, – sako Martynas ir priduria, kad abiem su seserimi Indre knygos yra ne tik galimybė atverti duris į naują pasaulį sau bei kitiems, bet ir platforma skleisti, dalintis patirtimi ir pozityvu.

„Pritardama šių metų Vilniaus knygų mugės šūkiui, turiu pasakyti, kad nėra vienos teisingos geros knygos formulės. Tačiau tendencijos akivaizdžios: lietuvių autoriai ir toliau išlieka populiarūs ir reikšmingi, o šiemet jie į leidyklą grįžo su plačiausiu temų spektru“, – tradiciniame vakare autoriams dėkojo „Alma littera“ leidyklos direktorė D. Zaidė.

Praėjusių metų pabaigoje atliktas visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijos RAIT tyrimas „Skaitymo ir knygų pirkimo įpročiai“ atskleidė, kad leidykla „Alma littera“ skaitytojų yra labiausiai žinoma ir aukščiausiais balais vertinama leidykla.

Per 2019 metus leidykloje buvo išleista 281 naujos knygos. 84 iš jų parašė lietuvių autoriai, 197 išverstos iš užsienio kalbų. Tai yra 1 milijonas, 300 tūkstančių knygų, kuriose yra per 250 milijonų puslapių. Leidyklos analitikai suskaičiavo, kad bendras knygų svoris sudaro 541 toną. Jei jas sukrautume į prekinius vagonus, išeitų 9 vagonų sąstatas. Jei knygos viršelius sudėtume į vieną eilę atstumas būtų ilgesnis nei nuo Vilniaus iki Kauno.

R. Šerelytė – prozininkė, poetė, dramaturgė, literatūros kritikė. Kūrybą publikuoti pradėjo 1986 m. – žurnale „Moksleivis“ buvo išspausdinti jos eilėraščiai. Novelių išversta į anglų, prancūzų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kitas kalbas, įtraukta į naujausias antologijas. 1997 m. rašytojai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams – „Jundos lemtis“. 2000 m. už romaną „Ledynmečio žvaigždės“ pelnyta Žemaitės premija; 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, R. Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija.

2013 m. pagal autorės romaną „Vardas tamsoje“ pastatytas to paties pavadinimo filmas (rež. Agnė Marcinkevičiūtė). Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1996 m.

„Rašytojystė yra ne tik amatas, bet ir Dievo dovana. Amato galima išmokti, o dovaną gauni iš Dievo malonės. Už nieką. Be priežasties. Ir jeigu jinai nereikalinga žmonėms, atsiras ją priimanti gailestinga erdvė“, – sakė R. Šerelytė.

Jos  prozos tematinis laukas – daugiausia mažo miestelio buitis (taip pat kaimo, sodybos, retkarčiais – miesto). Ši buitis yra visiškai deromantizuota – amžini lietūs, šlapi burokų lapai vagose, kiečiai padaržiuose, pelynai, dulkės ir voratinkliai, pūvančių žolių ir dumblo kvapas. Bet kartu – gimtų namų įprastinis jaukumas.

Pirmoji lietuvių rašytojos Renatos Šerelytės knyga vaikams „Jundos lemtis“, pasirašyta Skomanto slapyvardžiu, buvo išrinkta geriausia Metų vaikų ir paauglių knyga. Kaip sako pati rašytoja, suaugęs skaitytojas daugiau linkęs į kompromisą, o štai vaikai – nelabai, todėl kai rašai vaikams, reikia pačiam būti vaiku, nes knygas jie vertina pagal širdies balsą. Šią savaitę pasirodysianti naujausia autorės knyga „Rebekos salos“, yra skirta paaugliams, kuriems, anot rašytojos, ji jau tikriausiai pribrendo.

Gyventi kur kas paprasčiau, kai gerai moki spręsti lygtis ir išmanai taisykles. Kai puikiai žinai savo pareigas ir teises. Ir kai viską gali sutvarkyti pasitelkęs skvarbų protą, logiką ir ironiją. Šiems protingiems žodžiams galėtų paprieštarauti nebent žmonės, kurie galvoja vienu smegenų pusrutuliu. Tačiau Rebeka – ne iš tokių. Ji – nuovoki ir guvi penkiolikmetė, viena iš tų mergaičių, kurias galima drąsiai vadinti perfekcionistėmis. Ji didžiuliais žingsniais veržiasi per gyvenimą triuškindama visas pasitaikančias kliūtis. Kol netikėtai patenka į pasaulį, kuriame nebeveikia išmoktos taisyklės...

Penkių salų pasaulyje Rebekai teks išmokti nugalėti save: įveikti savo išankstinę nuomonę, įsivaizdavimus, antipatijas. To, ko išmoks salose, ji nepamirš niekada.

„Mintis knygai gimė impulsyviai. Iš Timo Burtono filmų – atsimenate skraidančius škotų terjerus jo „Koralainoje ir slaptame pasaulyje“? Iš kasdienybės nuotrupų, iš mano pačios paauglystės prisiminimų, iš pokalbių su dukra... Kita vertus, nei mirties, nei senatvės neišgalvosi. Taigi Ona Marija tikrai nėra išgalvota. Na, o knygoje vaizduojama mokykla, direktorė, salos ir visa kita – ko gero, mano išmonė, nes tokių gyvenime nebūna. Nors, ką gali žinoti?“, – sako knygos autorė R. Šerelytė.

Pati rašytoja nespraudžia savo knygos „Rebekos salos“ skaitytojų į jokius tradicinius rėmus – nei amžiaus, nei išsilavinimo, nei pažiūrų. Vienintelis R. Šerelytės nebylus reikalavimas būsimam šios knygos skaitytojui – turėti vaizduotę ir humoro jausmą.

„Nuo kitų vaikams skirtų knygų „Rebekos salos“ skiriasi tuo, kad čia ir personažai, ir aplinka, ir kalbėsena yra kitokia – tai vaikas, kuris jau stovi viena koja ant suaugusiųjų pasaulio slenksčio.  Todėl tai reikalauja ir kiek kitokio skaitytojo: turinčio vaizduotę bei humoro jausmą. Nors man patinka rašyti visiems, tik vaikų literatūra mane išmokė rašymo džiaugsmo. Reikėtų tai perkelti ir į suaugusiems skirtą rašymą“, - teigia R. Šerelytė.

Žinoma lietuvių rašytoja R.Šerelytė ėmėsi išties reto darbo – rašyti paaugliams. O leidykla „Alma littera“ primena, kad iki metų pabaigos vyksta literatūros paaugliams ir jaunimui konkursas, kuriame kviečiami dalyvauti tiek žinomi, tiek debiutuojantys rašytojai. Su išsamiomis konkurso taisyklėmis galima susipažinti www.almalittera.lt.

R. Šerelytės knygą „Rebekos salos“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Jau šią savaitę kino teatruose turi pasirodyti naujas lietuviškas filmas "Radviliada". Filme susipina ir vaidybinis kinas, ir dokumentiniai tyrinėjimai, ir garsių ekspertų atradimai bei "kinas kine".
Ramunės Rakauskaitės režisuotas filmas pristatomas netradiciniu žanru – kino kelionė. Tai atsispindi ir pačiame filmo kūrime, nes "Radviliados" filmavimai vyko net aštuoniose  pasaulio valstybėse.

Juostoje atkartota ir legendinė Našlaitėlio piligriminė kelionė dykuma iki Jeruzalės vartų. "Radviliadoje" atgyja ir lietuviškąja Spartos versija laikytas Ulos mūšis, kuriame penki tūkstančiai lietuvių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, puolė 25 tūkst. rusų armijos kareivių, laimėjo ir pasinaudoję, dabarties terminais tariant, viešųjų ryšių triuku, privertė bėgti saviškiams į pagalbą skubančią dar 35 tūkst. rusų armiją.

Filmo prodiuseris Arūnas Matelis juokauja: "Jei Radvila Rudasis gyventų šiandien, jis neabejotinai nusipelnytų vadovauti NATO ir broliai ukrainiečiai, jo konsultuojami, seniai būtų išsprendę visus reikalus vos per keletą savaičių."

Filme atkurtas šiemet 450 metų jubiliejų švenčiantis Ulos mūšis yra vienas ryškiausių karybos pavyzdžių ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje, – jis sustabdė Rusijos invaziją į Europą. Filmo žiūrovai sužinos, kam priklausė žymiausi viduramžių šarvai Europoje, kainos ir funkcionalumo prasme šiandien lyginami su "Formulės-1" bolidu. Bus priminta, kad Radvilų palikuonys atgimė JAV prezidento Johno F. Kennedy šeimoje. Ne veltui apie Radvilas sakė: "Nenoriu būti karaliumi, noriu būti Radvila."

"Lietuvos istorinės tapatybės savivoka miglota ir nuolat išgyvena krizę. Pažintis su pagrindiniais LDK didikais suteikia visai naują raktą tautos praeičiai. Radvilos suteikia mūsų istorijai stokojamą iškilnumo matmenį", – sakė filmo režisierė R.Rakauskaitė.

Tarp filmo kūrėjų – rašytoja Renata Šerelytė, daugiaplanis kūrėjas Romas Lileikis, operatorius Audrius Kemežys, garsūs lietuvių aktoriai, jaunimo subkultūrų žvaigždės, savo žiniomis dalijasi dešimtys žinomiausių Lietuvos ir pasaulio istorijos tyrinėtojų, profesorių, tiesioginis Radvilos Juodojo palikuonis Princas Maciejus Radziwillas.